Civilinė byla Nr. 3K-3-140/2009
Procesinio
sprendimo kategorija 24.1
(S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. balandžio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno
(kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Sigitos
Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą
pagal atsakovės V. K. kasacinį
skundą dėl
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio
20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Kauno
energija“ ieškinį atsakovei V. K. dėl skolos už šilumos
energiją priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas, energijos tiekimo įmonė, 2007 m. liepos 4 d.
ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės už
laikotarpį nuo 1998 m. lapkričio 1 d. iki 2002 m. rugpjūčio 20 d. už patiektą
šilumos energiją atsiradusią skolą ir delspinigius; bylą nagrinėjusiems
teismams nusprendus, kad ieškinio reikalavimas dėl išmokų priteisimo už
laikotarpį nuo 2002 m. vasario 15 d. iki 2002 m. rugpjūčio 20 d. atmestinas
kitais pagrindais, t. y. nustačius, jog atsakovės nuosavybės teisė į butą
perduota kitam asmeniui 2002 m. vasario 15 d., kilo ginčas dėl to, ar šiuo
atveju reikalavimui dėl visų išmokų laikotarpiu iki 2002 m. liepos 4 d.
priteisimo netaikytinas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas
penkerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas pareiškė, kad už
pirmiau nurodytą laikotarpį atsakovės skolą sudaro: 8005,45 Lt už patiektą
šilumos energiją, 589,22 Lt delspinigių, 293,95 Lt už šildymo ir karšto vandens
tiekimo sistemų aptarnavimą, 5 proc. metinių palūkanų, 266,66 Lt žyminio
mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. kovo 17
d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 7169,86
Lt skolos už patiektą šilumos energiją už laikotarpį nuo 1998 m. lapkričio
1 d. iki 2002 m. vasario 15 d., 192,84 Lt skolos už šildymo ir karšto vandens
sistemų aptarnavimą už laikotarpį nuo 2001 m. vasario 10 d. iki 2002 m. vasario
15 d., 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (7362,70 Lt) nuo bylos
iškėlimo teisme 2007 m. rugpjūčio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo
ir žyminį mokestį; teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl delspinigių ir
skolos už laikotarpį nuo 2002 m. vasario 15 d. iki 2002 m. rugpjūčio 20 d.
priteisimo, nustatęs, kad 2002 m. vasario 15 d. atsakovės nuosavybės teisė į
butą perduota kitam savininkui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad
ieškiniui taikytinas CK 1.125 straipsnio 1
dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio
ieškovas nepraleido; reikalavimas kyla iš prievolinių
(CK 6.1, 6.2, 6.383–6.391 straipsniai), bet ne žalos atlyginimą
reglamentuojančių teisinių santykių, kaip nepagrįstai nurodyta ieškinyje.
Teismas laikė nepagrįstu atsakovės prašymą taikyti ieškiniui CK 1.125
straipsnio 9 dalyje nustatytą senaties terminą; mokesčio už sunaudotą šilumos
energiją dydis priklauso nuo jos suvartoto kiekio, tarifų, taigi mokama už
faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų
rodmenis (CK 6.388 straipsnio 1 dalis), bet ne nustatytą fiksuotą sumą. Teismas
vertino, kad skola pagrįsta rašytiniais įrodymais, susidarė iki 2002 m.
rugpjūčio 20 d., ieškinys teismui pateiktas 2007 m. liepos 5 d., todėl ieškovas
praleido terminą ieškiniui dėl delspinigių priteisimo pareikšti, ieškovo
reikalavimą dėl šios dalies atmetė.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2008
m. spalio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2008
m. kovo 17 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šalis
sieja iš energijos pirkimo–pardavimo sutarties kilę civiliniai teisiniai
santykiai (CK 6.384 straipsnis); ieškovas tiekė butui, kuriame gyveno atsakovė,
šilumos energiją ir karštą vandenį, o atsakovė jais naudojosi. Šiuo atveju
šalys nesudarė rašytinės sutarties, tačiau jų valia tiekti ir gauti šilumos
energiją ir karštą vandenį reiškė konkliudentiniais veiksmais sudaryto sandorio
patvirtinimą (CK 1.71 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pripažino
nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamai taikytų ieškinio
senatį nustatančių materialinės teisės normų; kolegijos vertinimu, byloje
pareikštam ieškinio reikalavimui taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje
nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio ieškovas
nepraleido; tuo tarpu CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas ieškinio senaties
terminas taikomas, kai periodinė išmoka, dėl kurios išieškojimo pareiškiamas
reikalavimas, suprantama kaip tam tikros konkrečios piniginės sumos mokėjimas
konkrečiais terminais (periodais), tačiau šiuo atveju išieškoma suma neatitinka
pirmiau nurodyto apibūdinimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai
argumentai
Kasaciniu skundu kasatorė (atsakovė) prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį
atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
Dėl
ieškinio senatį reglamentuojančių CK normų netinkamo taikymo
Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
sprendė, kad iš šilumos energijos tiekimo vartotojui santykių kilusiam
reikalavimui priteisti skolą už patiektą šilumos energiją taikytinas CK 1.125
straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties, bet ne to paties
straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties
terminas. Šalių susiklosčiusio teisinio santykio, iš kurio kilo ieškovo
reikalavimas, esmė yra ta, kad jis determinuotas išmokų periodiškumo, bet ne
skolinio–prievolinio pobūdžio ar teismo konstatuotos aplinkybės, jog mokestis
už šilumos energiją priklauso nuo jos suvartoto kiekio, galiojančių tarifų. Nors
mokesčio dydis ir priklauso nuo energijos suvartoto kiekio, tačiau dėl to šios
išmokos netampa neperiodinėmis, jų periodiškumas nustatytas įstatymo normų; CK
6.583 straipsnio 2 dalies ir 6.584 straipsnio 1 dalies normų
konstrukcija ir jų sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, kad mokestis už
šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir
komunalines paslaugas yra periodinis; aplinkybė, kad jis gali kisti nuo
tam tikrų sąlygų (suvartotos energijos kiekio, tarifo), nekeičia jo
periodiškumo esmės ir suponuoja išvadą dėl CK 1.125 straipsnio 9 dalyje
nustatyto sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo pagrindo buvimo.
Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas 2007 m. liepos 4 d.; kasatorė prašė
taikyti ieškinio senatį ieškomai sumai, kuri yra susikaupusios periodinės
išmokos; sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl periodinių
išmokų lemia tam tikras apskaitos nuolatinumas ir jo periodiškumas, todėl
ieškovas turėjo teisinių galimybių kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo per
įstatymo nustatytą penkerių metų laikotarpį, tačiau juo nepasinaudojo.
Sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą teismai turėjo taikyti
visoms periodinėms išmokoms laikotarpiui iki 2002 m. liepos 4 d.; minėta tai,
kad reikalavimas dėl išmokų priteisimo už laikotarpį nuo 2002 m. vasario 15 d.
iki 2002 m. rugpjūčio 20 d. teismų pagrįstai atmestas kitais pagrindais.
Pirmosios instancijos teismas padarė apskritai neteisingą išvadą, kurios
nepaneigė apeliacinės instancijos teismas, kad iš skolinių–prievolinių santykių
kylantiems visiems reikalavimams taikomas 2000 m. CK 1.125 straipsnyje
nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas; tokia išvada
neatitinka CK 1.125 straipsnio 2 dalies nuostatų dėl sutrumpintų ieškinio
senaties terminų taikymo reikalavimams, kurie taip pat kyla iš
skolinių–prievolinių santykių, konkrečiu atveju – CK 1.125 straipsnio 9 dalies
taikymo reikalavimui dėl periodinių išmokų, kylančių iš energijos tiekimo
prievolinių teisinių santykių. Mokėjimo periodiškumas, bet ne skolos prigimtis,
nulemia sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymą, todėl šiuo aspektu
pripažintina nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo nuoroda, kad periodinė
išmoka suprantama kaip tam tikros konkrečios sumos mokėjimas konkrečiais
terminais (periodais). Teismų praktikos nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d.
nutartis civilinėje byloje AB „Kauno energija“ prieš B. O. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-392/2004), į kurias atsižvelgė bylą nagrinėję teismai,
netaikytinos nagrinėjamoje byloje, nes pirmiau nurodytoje kasacinio teismo
išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo keliami šiai bylai neaktualūs klausimai
dėl 2000 m. CK ieškinio senatį nustatančių normų taikymo apskritai,
vadovaujantis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m.
liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII–1864 redakcija) nuostatomis, be to, pirmiau
nurodyta kasacinio teismo nutartis nepaskelbta Teismų įstatymo nustatyta tvarka
(CPK 4 straipsnis).
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas nurodo, kad bylą
nagrinėję teismai pagrįstai 2007 m. liepos 4 d. ieškinio reikalavimui,
pareikštam galiojant 2000 m. CK, taikė CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą
dešimties metų ieškinio senaties terminą; teismai taip pat teisingai sprendė,
kad reikalavimas kyla iš prievolinių, bet ne žalos atlyginimo, šiluminės
energijos tiekimo–vartojimo santykių; iš šalių konkliudentiniais veiksmais
sudaryto sandorio šalims kilo tam tikrų prievolių ir pareigų, t. y. ieškovo
pareiga tiekti šilumos energiją, kasatorės – mokėti už šilumos energiją.
Kadangi mokesčiai už šilumos energiją priklauso nuo metų laiko sezono, mokestis
nėra pastovus, t. y. priklauso nuo suvartotos energijos kiekio ir tiekimo metu
galiojančių mokesčių tarifų, tai teismai tinkamai sprendė, kad ieškinio
reikalavimui netaikytinas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas senaties
terminas, nes ieškinys pareikštas ne dėl periodinių išmokų išieškojimo.
Teisėjų kolegija
k o n s
t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių CK
normų taikymo
Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti
civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių
santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų
subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus
paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba
turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą
nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio
santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės
arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų
nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai
ginti savo pažeistas teises. Tuo būdu ieškinio senaties institutas sumažina
teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties
terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje
nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa
sudėtingesnis. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties
terminas – dešimt metų; atskirų rūšių reikalavimams pareikšti šio straipsnio
3–11 dalyse įtvirtinti įvairios trukmės sutrumpinti terminai.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas
sprendė, kad iš šilumos energijos tiekimo energijos vartotojui kilusiam
reikalavimui priteisti skolą už patiektą energiją taikytinas CK 1.125
straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas. Kasatorė
nurodo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas be pagrindo taikė
CK 1.125 straipsnio 1 dalies normą, pažymėjo, jog šiuo atveju teismas turėjo
taikyti CK 1.125 straipsnio 8, 9 dalyse nustatytą sutrumpintą penkerių metų
ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu šį kasacinio
skundo argumentą. Pirmiausia energijos tiekimo įmonė ir vartotojas yra saistomi
susiklosčiusių prievolinių teisinių santykių, todėl vartotojo skola už patiektą
šilumos energiją nelaikytina žala, dėl kurios atlyginimo pareikštam
reikalavimui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas ieškinio
senaties terminas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
pareikštam reikalavimui netaikė CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto
sutrumpinto penkerių metų ieškinio senaties termino, kuris taikomas
reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo; periodinė
išmoka pirmiau nurodytos teisės normos prasme aiškintina kaip tam tikra
konkreti piniginė suma, mokama konkrečiais terminais; šiuo aspektu laikytinas
tinkamas apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktas periodinės išmokos
pavyzdys, kai atsiskaitoma pagal franšizės sutartį; tuo tarpu mokesčiai
už šilumos energiją nėra pastovūs, priklauso nuo metų laiko sezono, suvartotos
energijos kiekio ir šilumos energijos tiekimo metu galiojančių mokesčių tarifų.
Kasaciniame skunde teigiama, kad įstatymo nustatytas mokesčių už šilumos
energiją mokėjimo reglamentavimas patvirtina jų periodišką pobūdį. Iš tikrųjų,
pagal CK 6.584 straipsnio 1 dalį mokestis už šiluminę energiją mokamas
Vyriausybės nustatyta tvarka iki šio kodekso 6.583 straipsnio 2 dalyje
nustatyto termino, t. y. mokestis turi būti sumokamas kas mėnesį, ne vėliau
kaip iki kito, po išgyvento, mėnesio dvidešimtos kalendorinės dienos, jeigu
šalių susitarimu nenustatytas kitas terminas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintoje Valstybės ir savivaldybių
gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandens, elektros
energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkoje taip pat
nustatyta, kad už suvartotą šiluminę energiją turi būti laiku sumokama pagal
šilumos tiekėjo pateiktą sąskaitą. Taigi įstatymo ir poįstatyminių teisės normų
nustatytas reglamentavimas dėl mokesčių už energiją mokėjimo tam tikros
tvarkos, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina jų periodiškumo, nes,
minėta, periodinei išmokai pripažinti būtina konstatuoti kriterijų visumą, t.
y. mokesčio konkretų dydį ir mokėjimo konkretų terminą; iš pirmiau nurodytų
teisės normų neišplaukia, kad mokesčiai už energiją atitinka kriterijų
visumą.
Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į teismų praktikos nuostatas dėl
ieškinio senaties taikymo, išdėstytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje
byloje AB „Kauno energija“ prieš B. O. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-392/2004, nes nagrinėjamoje byloje keliami kiti, nesusiję su pirmiau
nurodytoje kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje išdėstytu teisės
aiškinimu ir taikymu, klausimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjęs
apeliacinės instancijos teismas procesiniame dokumente nuorodos į atitinkamą
teisės šaltinį nepateikė, vadinasi, nėra pagrindo teigti, jog nutartyje be
teisinio pagrindo atsižvelgta į teismų praktikos nuostatas. Pagal CPK 4
straipsnį, teismams sprendžiant bylą, precedento galią turi tik tokie ankstesni
teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas
taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios ir kurioms
turi būti taikoma tapati, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas,
teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m.
liepos 5 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl pirmiau nurodytų
argumentų kasacinio skundo motyvais naikinti apeliacinės instancijos teismo
nutartį nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1
dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 20 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas
Šerkšnas
Janina
Januškienė
Sigita
Rudėnaitė