Administracinė byla Nr. A-1814-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03145-2014-3
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. P. (B. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas B. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1-3), prašydamas:
- panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-686(00092) (toliau – ir skundžiamas sprendimas);
- įpareigoti Migracijos departamentą išduoti B. P. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Paaiškino, kad skundžiamu sprendimu (duomenys neskelbtini) piliečiui B. P. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl jo neva keliamos grėsmės viešajai tvarkai. Nurodė, kad pareiškėjas grėsmės Lietuvos viešajai tvarkai nekelia, nes per aštuonerius gyvenimo Lietuvoje metus nė karto nebuvo baustas administracine tvarka už tyčinį pažeidimą, baustas tik už netyčinį kelių eismo taisyklių pažeidimą. Pareiškėjo atžvilgiu vykdomas ikiteisminis tyrimas Nr. 38-1-00028-13 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį bei kitus nesunkius nusikaltimus. Pareiškėjas sutiko bendradarbiauti su pareigūnais, padėjo išaiškinti nusikaltimų organizatorius, padėjo sulaikyti pagrindinį įtariamąjį ir jam skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Nurodė, jog pareiškėjas yra statybos įmonės vadovas ir akcininkas, į Lietuvos ūkį investavo virš 200 000 Lt, suteikė darbą Vilniaus gyventojams, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, moka mokesčius, nepažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatų, numatytų 36 straipsnyje ir 135 straipsnyje. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) pažymoje, kurios pagrindu priimtas Migracijos departamento skundžiamas sprendimas, nedetalizuotas pareiškėjo vaidmuo nusikaltimo padaryme, neišaiškintas jo indėlis atskleidžiant nusikalstamas veikas. Šiuo metu pareiškėjas aktyviai padeda tyrėjui išaiškinti nusikaltimų schemas, padeda išaiškinti dokumentų reikšmę ir prasmę, per savaitę su tyrėju bendrauja po keletą dienų.
Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas sąmoningai, siekdamas, kad jis nesuprastų sprendimo ir jo neapskųstų, ginčijamą sprendimą atsiuntė lietuvių kalba neregistruotu laišku. Teigė, kad pareiškėjo žmona ir dukra prašymų dėl leidimų gyventi, kurie baigėsi 2014 m. gegužės 27 d., išdavimo nepadavė, nes laukė sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui.
Nepateikus faktų apie pareiškėjo grėsmę viešajai tvarkai būtų pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio 2 dalis, pirmasis, ketvirtasis ir septintasis protokolai.
Pareiškėjas B. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje papildomai nurodė, kad sulaukė grasinimų iš R. O. (R. O.), su kuriuo kartu yra kaltinamas jam iškeltoje baudžiamojoje byloje. Teigė, kad visas administracines baudas yra sumokėjęs. Byla išnagrinėta nedalyvaujant pareiškėjo atstovui, jo prašymas dėl posėdžio atidėjimo atmestas, kadangi advokatas nepateikė duomenų, jog jis dalyvauja kitoje byloje, o LITEKO sistemos duomenimis, buvusiais prašymo pareiškimo metu advokatas S. G. nebuvo įtrauktas į Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. I-860-827/2014 dalyvius, kas rodo, jog teismo šaukimas į baudžiamąją bylą jam nebuvo išsiųstas.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 64-68) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjas, kaip UAB „LDS“ savininkas ir direktorius, ketinantis užsiimti veikla Lietuvos Respublikoje, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Policijos departamentas 2014 m. gegužės 27 d. išvadoje Nr. 5-IL-664 nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. Be to, pareiškėjas 2012 m. vasario 28 d. ir 2012 m. gruodžio 10 d. nubaustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir APTK) 124-1 straipsnio 4 dalį, nesumokėtų baudų suma – 200 Lt. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-979 patvirtinto Duomenų apie užsienietį, pateikusį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje ar suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje tikrinimo ir išvados dėl užsieniečio galimos grėsmės viešajai tvarkai rengimo tvarkos aprašo (toliau – ir Išvados rengimo tvarkos aprašas) 11.4 punktą pateikta išvada (toliau – ir Išvada), kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.
Migracijos departamentas įvertino Policijos departamento išvadą ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas pareiškėjo kaltumo dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo neanalizavo. Teisės aktai grėsmės sąvokos nedetalizuoja, tai turi įvertinti valstybės institucijos. Nėra reikalinga, kad teismo sprendimu būtų konstatuotas visuomenės intereso pažeidimas, užtenka įvertinti, ar užsieniečio elgesys praeityje sudaro realios ir akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai galimybę. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pasisakyta, kad EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios valstybės teritorijoje kaip pagrindinės teisės, taip pat pripažįstama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją.
Pabrėžė, jog Migracijos departamento skundžiamas sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisės naudotis nuosavybe ir neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą būnant direktoriumi, pareiškėjas toliau lieka UAB „LDS“ akcijų savininku. Judėjimo laisvės apribojimai yra numatyti įstatyme ir būtini demokratinėje visuomenėje viešajai tvarkai palaikyti. Pareiškėjo sutuoktinė ir dukra yra (duomenys neskelbtini) pilietės, Migracijos departamento skundžiamo sprendimo priėmimo metu jos turėjo negaliojančius leidimus laikinai gyventi, išduotus šeimos susijungimo pagrindu. 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 15 straipsnis patvirtina, kad pareiškėjo šeimos narių teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra nesavarankiška ir priklauso nuo pareiškėjo teisinio statuso. Pareiškėjo sutuoktinė N. P. taip pat įtariama padariusi nusikalstamą veiką. Pareiškėjui neužkertamas kelias su šeima susijungti kitoje valstybėje. Nurodė, jog negali būti laikoma, kad pareiškėjo sutuoktinė ir dukra teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje.
Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl Migracijos departamento skundžiamo sprendimo surašymo lietuvių kalba nesudaro sprendimo panaikinimo pagrindo, nes sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ) ir Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą (toliau – ir Valstybinės kalbos įstatymas).
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovas papildomai nurodė, jog pareiškėjo žmonai bei dukrai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos vykdymo bei mokymosi Lietuvos Respublikoje pagrindais. Pareiškėjui negali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau nėra priimamas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo, nes jam paskirta kardomoji priemonė.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 41-42) prašė administracinę bylą spręsti teismo nuožiūra.
Pažymėjo, kad Išvados rengimo tvarkos aprašo 11, 12 punktuose nustatyti informacijos apie asmenį vertinimo kriterijai. Asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje vertinamas kaip galintis grėsti viešajai tvarkai, jei nustatoma, kad asmuo įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba yra įrodymų, kad jis ketina daryti tokius nusikaltimus, o taip pat, jeigu asmuo per pastaruosius dvejus metus padarė administracinių teisės pažeidimų ir nesumokėjo skirtos baudos. Pareiškėjas kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, t. y. labai sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymu. Pareiškėjas 2012 m. vasario 28 d. ir 2012 m. gruodžio 10 d. buvo nubaustas pagal ATPK 124-1 straipsnio 4 dalį ir nesumokėjo 200 Lt baudų. Dėl minėtų aplinkybių Policijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra (toliau – ir Generalinė prokuratūra) atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 22-24) prašė tenkinti skundą ir panaikinti Migracijos departamento 2014 m. birželio 2 d. sprendimą.
Paaiškino, kad Migracijos departamentas tinkamai neištyrė, ar pareiškėjo išsiuntimas iš valstybės yra būtinas, proporcingas siekiamam tikslui. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad B. P. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo 2014 m. vasario 27 d. nutartimi ir Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro 2014 m. vasario 17 d. nutarimu skirtos kardomosios priemonės – namų areštas bei užstatas. Migracijos departamento skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 ir 2 straipsniuose nustatytiems tikslams.
Nurodė, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro ikiteisminio tyrimo valdyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00028-13 pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį dėl pasikėsinimo padaryti didelės vertės sukčiavimą, dėl didelės vertės sukčiavimo, neteisėtos juridinio asmens veiklos, nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimo, dokumentų klastojimo. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad panaudojus apgaulę prieš nukentėjusiuosius asmenis, neteisėtai buvo gautos ir užvaldytos piniginės lėšos: 2013 m. rugsėjo 17 d. ir 2013 m. rugsėjo 20 d. per du kartus iš kompanijos Willis Iberia Correduria de Seguros y ReaSeguros (Ispanija) 620 000 Eur ir 820 000 Eur, juos pervedant į UAB „Enara“ sąskaitą; iš Švedijos įmonės „Zimmer Sweden AB“ 2013 m. spalio 14 d. – 487 000 Eur, juos pervedant į UAB „Kosona“; iš Šveicarijos įmonės „FELIX CONSTRUCTIONS S.A.“ 2013 m. spalio 15 d. – 600 000 CHF, juos pervedant į UAB „Boleva“ sąskaitą; iš Vengrijos įmonės Liferay Hungary KFT sąskaitos 2013 m. lapkričio 5d. – 226 000 Eur, juos pervedant į UAB „Simplera“; iš Švedijos įmonės „Pricerunner Sweden AB“ 2013 m. lapkričio 6 d. – 482 310 Eur, juos pervedant į UAB „Bolespa“ sąskaitą; 2014 m. balandžio 24 d. iš Japonijos bendrovės „Sumitomo“ į UAB „Elaseta“ sąskaitą pervesta 586 345,23 Eur. Iš viso nusikalstamais veiksmais padaryta 10 013 700 Lt žala.
Pažymėjo, jog B. P. įteiktas pranešimas apie įtarimą, jis prisipažino padaręs inkriminuojamas veikas, davė parodymus apie savo paties bei nusikaltimų organizatorių, kitų bendrininkų padarytus veiksmus, su juo šiuo metu atliekami intensyvūs procesiniai veiksmai. Migracijos departamento skundžiamas sprendimas galėtų sąlygoti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos, dėl ko ikiteisminis tyrimas negalėtų būti atliktas pilnai arba iš viso būtų nutrauktas. Ikiteisminiame tyrime nėra duomenų apie pareiškėjo ketinimus daryti nusikalstamas veikas ateityje. Pareiškėjas negalėtų su sutuoktine gyventi jo kilmės šalyje, nes Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartimi buvo atsisakyta išduoti B. P. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis ratifikuojant 1957 m. Europos konvenciją dėl ekstradicijos Lietuvos Respublikos padaryta išlyga.
Trečiojo suinteresuoto asmens Generalinės prokuratūros atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje papildomai pažymėjo, kad pareiškėjo žmonos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2014 m. kovo 14 d. nutarimu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu (t. II, b. l. 35-41) pareiškėjo B. P. skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-686(00092) bei įpareigojo B. P. 2014 m. gegužės 8 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2006 m. spalio 31 d. B. P. kreipėsi į Vilniaus rajono Policijos komisariato Migracijos tarnybą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi ryšium su ketinimu dirbti ir verstis teisėta veikla. Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdyba 2006 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. PN/6499/41/IL/06 pranešė Migracijos departamento Imigracijos skyriui, kad paskelbta B. P. tarptautinė paieška. 2006 m. liepos 11 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) nacionalinio biuro prašymas dėl paieškos ir sulaikymo, kaltinant trukdymu teisingumui sunkinančiomis aplinkybėmis, padirbinėjimui sunkinančiomis aplinkybėmis, suklastoto dokumento panaudojimu, mokesčių sąskaitos išdavimo neįvykdžius sandorio, dėl kurio išrašyta sąskaita, Įstatymo dėl pinigų plovimo pažeidimu. 2006 m. spalio 31 d. B. P. buvo suimtas. Policijos departamentas 2006 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 5-S-8606 pateikė išvadą, kad B. P. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, kadangi 2006 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos kriminalinės policijos Tarptautinių ryšių valdyba paskelbė jo paiešką kaip įtariamojo, nes jis įtariamas padaręs BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2007 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (15/4-1)-31-186 atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. sausio 18 d. nutartimi atsisakė išduoti B. P. (duomenys neskelbtini) remdamasis jo sveikatos būkle. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 16 d. sprendimu panaikino Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2007 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. (15/4-1)-31-186 ir įpareigojo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. (15/4-1)31-2978 leidimas laikinai gyventi išduotas vieneriems metams.
Nurodė, jog B. P. 2014 m. gegužės 8 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas tikslą dirbti ir užsiimti kita ekonomine veikla. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2014 m. gegužės 21 d. paklausimu Nr. (15/14-7)10K-21937 kreipėsi į Policijos departamento Viešosios policijos valdybą, prašydamas pranešti, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Policijos departamentas 2014 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 5-S-1851 pateikė 2014 m. gegužės 27 d. Išvadą dėl B. P. grėsmės viešajai tvarkai Nr. 5-IL-664, kurioje konstatavo, kad B. P. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Išvadoje pažymėta, kad pareiškėjo atžvilgiu 2013 m. lapkričio 12 d. Lietuvos kriminalinės policijos biure pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 38-1-00028-13 pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas yra labai sunkus tyčinis nusikaltimas. Be to, B. P. 2012 m. vasario 28 d. ir 2012 m. gruodžio 10 d. nubaustas pagal APTK 124-1 straipsnio 4 dalį ir nėra sumokėjęs 200 Lt baudų. Išvada pagrįsta 2014 m. gegužės 26 d. pažyma apie tikrinamą užsienietį su priedais. Ieškomo asmens duomenyse Interpolo duomenų bazėje nurodoma, kad B. P. kaip nusikaltėlio ieško (duomenys neskelbtini) ir reikalauja jį suimti ekstradicijos tikslu. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre pateikti duomenys apie pareiškėjo įtarimą nusikaltimo padarymu. Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre pažymėta, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 28 d. ir 2012 m. gruodžio 10 d. baustas pagal ATPK 124-1 straipsnio 4 dalį ir nesumokėjęs 200 Lt baudos.
Teismas pabrėžė, jog šiuo atveju byloje skundžiamu sprendimu Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsižvelgęs į Policijos departamento 2014 m. gegužės 27 d. išvadą Nr. 5-IL-664, įvertinęs tai, kad užsienietis įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas, įrodymus, kad nusikalstamas veikas ketina daryti ateityje, aplinkybę, kad tai ne pirma Policijos departamento išvada dėl asmens grėsmės viešajai tvarkai, darė išvadą, kad B. P. gyvenimas pažeistų visuomenės interesus ir atsisakė išduoti leidimai laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui B. P..
Nurodė, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje B. P. nebuvo išduotas remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kadangi jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo, Generalinės prokuratūros atsiliepime pateiktų duomenų bei procesinių dokumentų buvo matyti, kad pareiškėjui pareikštas įtarimas Lietuvos kriminalinės policijos biuro ikiteisminio tyrimo valdyboje atliekamame ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00028-13 pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį dėl pasikėsinimo padaryti didelės vertės sukčiavimą, dėl didelės vertės sukčiavimo, neteisėtos juridinio asmens veiklos, nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimo, dokumentų klastojimo. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad panaudojus apgaulę prieš nukentėjusiuosius asmenis, neteisėtai buvo gautos ir užvaldytos piniginės lėšos: 2013 m. rugsėjo 17 d. ir 2013 m. rugsėjo 20 d. per du kartus iš kompanijos Willis Iberia Correduria de Seguros y ReaSeguros (Ispanija) 620 000 Eur ir 820 000 Eur, juos pervedant į UAB „Enara“ sąskaitą; iš Švedijos įmonės „Zimmer Sweden AB“ 2013 m. spalio 14 d.– 487 000 Eur, juos pervedant į UAB „Kosona“; iš Šveicarijos įmonės „FELIX CONSTRUCTIONS S.A.“ 2013 m. spalio 15 d. – 600 000 CHF, juos pervedant į UAB „Boleva“ sąskaitą; iš Vengrijos įmonės Liferay Hungary KFT sąskaitos 2013 m. lapkričio 5 d. – 226 000 Eur, juos pervedant į UAB „Simplera“; iš Švedijos įmonės „Pricerunner Sweden AB“ 2013 m. lapkričio 6 d. – 482 310 Eur, juos pervedant į UAB „Bolespa“ sąskaitą; 2014 m. balandžio 24 d. iš Japonijos bendrovės „Sumitomo“ į UAB „Elaseta“ sąskaitą pervesta 586 345,23 Eur. Iš viso nusikalstamais veiksmais padaryta 10 013 700 Lt žala. Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre pažymėta, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 28 d. ir 2012 m. gruodžio 10 d. baustas pagal ATPK 124-1 straipsnio 4 dalį ir nesumokėjęs 200 Lt baudos.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą iš esmės, nurodė, kad Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 58 punkte numatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą arba prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar nėra Įstatyme nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pareigūnas privalo tame tarpe patikrinti duomenis apie užsienietį Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, Prevencinių poveikio priemonių taikymo registre ir Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybiniame registre – ar užsienietis (vyresnis nei 14 metų) nebuvo padaręs administracinių teisės pažeidimų, ar jis nebuvo teistas, ar jis nėra pripažintas įtariamuoju, kaltinamuoju, ar jam nebuvo taikytos prevencinio poveikio priemonės, ar nėra paskelbta jo paieška Lietuvos Respublikoje. Jeigu nustatoma, kad yra Aprašo 58.3.3 punkte nurodytų duomenų apie užsienietį, išsiunčiamas paklausimas Policijos departamentui, ar užsienietis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (Aprašo 61 p.).
Išvados rengimo tvarkos aprašo 11.4 punkte nurodoma, kad prašymą pateikusio užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, jeigu jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ar yra įrodymų, kad jis ketina daryti tokius nusikaltimus, 12.1 punkte nustatyta, kad grėsmė gali būti nustatoma, jeigu asmuo per pastaruosius dvejus metus padarė administracinių teisės pažeidimų ir nesumokėjo teismo ar valstybės pareigūnų paskirtos baudos. Teismas nurodė, jog BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas sukčiavimas esant kvalifikuojančioms aplinkybėms yra baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Šis nusikaltimas pagal BK 11 straipsnio 5 dalį laikomas sunkiu tyčiniu nusikaltimu. Pareiškėjo atžvilgiu nustatyti abu Išvados rengimo tvarkos aprašo 11.4 ir 12.1 punkte nustatyti pagrindai, kuriems esant konstatuojama prašymą pateikusio užsieniečio grėsmė viešajai tvarkai. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra sumokėjęs administracines baudas, tačiau dokumentų nepateikė, nors šis pažeidimas buvo nurodytas tiek Migracijos departamento skundžiamame sprendime, tiek teismui pateiktuose dokumentuose.
Pabrėžė, jog pareiškėjui inkriminuojamas pasikėsinimas sukčiauti įgyjant didelės vertės turtą, didelės vertės sukčiavimas, neteisėta juridinio asmens veikla, nusikalstamu būdų įgytų pinigų legalizavimas, dokumentų suklastojimas. Iš pareikšto kaltinimo buvo matyti, kad pareiškėjas įtariamas itin didelio masto tarptautinėje ekonominėje erdvėje vykdoma nusikalstama veikla, jam inkriminuojama 2 900 168 Eur nusikaltimu padaryta žala. Šios aplinkybės rodė, jog pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai yra akivaizdi, nes tokie sunkūs nusikaltimai, kuriais jis kaltinamas, daro itin didelę žalą visuomeniniams ir ekonominiams santykiams.
Teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjas jau yra nuteistas už nusikaltimus, kuriais jis įtariamas šiuo metu Lietuvos Respublikoje, jis buvo pripažintas kaltu Tel Avivo Jafos apygardos teismo 2005 m. liepos 10 d. nuosprendžiu už tai, kad steigė įmones, siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo ir apgaule įgytas lėšas panaudoti asmeninių poreikių tenkinimui, jis išrašinėjo fiktyvias sąskaitas, kurias pateikdavo pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo patvirtinimui. Be to, pareiškėjas nuteistas už pinigų plovimą ir kliudymą liudytojui duoti parodymus. Vilniaus apygardos teismui atsisakius išduoti pareiškėją (duomenys neskelbtini) ir šiam išvengus bausmės atlikimo, jis ir toliau atliko veiksmus, dėl kurių įtariamas ekonominio pobūdžio nusikaltimų padarymu. Tai, kad pareiškėjas nuteistas už nusikaltimų sistemą (duomenys neskelbtini), o šiuo metu eile nusikaltimų įtariamas Lietuvoje, leido teigti, kad jo veikoje vyrauja sistematiškumas ir ateityje jis taip pat gali tęsti nusikalstamas veikas bei kelti grėsmę viešajai tvarkai Lietuvos Respublikoje.
Pabrėžė, jog Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro 2014 m. vasario 17 d. nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00028-13 B. P. skirta kardomoji priemonė – 25 000 Lt užstatas. Įstatymo 35 straipsnis nesieja teisės atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įgyvendinimo su kardomosios priemonės asmeniui buvimu ar nebuvimu. Leidimai laikinai gyventi išdavimo pagrindai išdėstyti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje. Šiuose pagrinduose taip pat nėra įtvirtinama, kad asmeniui, kuriam skirta kardomoji priemonė dėl Lietuvos Respublikoje tiriamos ar nagrinėjamos baudžiamosios bylos, išduodamas leidimas laikinai gyventi. Aplinkybė, ar pareiškėjas bendradarbiauja su teisėsaugos organais teisiškai svarbi tik kaip grėsmę kvalifikuojanti, bet ne savarankiška aplinkybė. Leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba teismu numatytas tik tada, kai tai liečia nusikaltimus, susijusius su prekyba žmonėmis (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas leidžia išduoti leidimą laikinai gyventi tada, kai asmens negalima išsiųsti iš Lietuvos Respublikos Įstatymo nustatyta tvarka arba jam šio Įstatymo 132 straipsnio nustatyta tvarka atidėtas išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos.
Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis įpareigoja užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Išimtis numatyta Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama įstatymų nustatytais atvejais. BPK 119 straipsnis įtvirtina, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. BPK 133 straipsnio 4 dalis numato, kad nutarime ar nutartyje skirti kardomąją priemonę – užstatą nurodoma, kad įtariamajam išaiškinta jo pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ir kad jis pasižada šią pareigą vykdyti, o užstato davėjas įspėtas, kad jei įtariamasis nevykdys šios pareigos, užstatas pereis valstybei. Šios pareigos vykdymas susijęs su asmens gyvenamąja vieta, o sankcijų taikymas gali būti realizuotas tik asmeniui priklausant Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Teismo vertinimu, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas leidžia išduoti leidimą laikinai gyventi tada, kai asmens negalima išsiųsti iš Lietuvos Respublikos Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje numatytu atveju dėl priežasties, jog pagal BPK 119 ir 133 straipsniais reikalinga užtikrinti asmens dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą.
Įvertinęs pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai bei valstybės institucijų pareigą tinkamu baudžiamojo proceso vykdymu atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, teismas sprendė, kad nusikaltimu įtariamo asmens pareiga dalyvauti baudžiamajame procese visuomeniniu požiūriu yra svarbesnė, kadangi pareiškėjo keliama grėsmė gali būti pašalinama ar apribojama baudžiamojo proceso priemonėmis, paskiriant tinkamas kardomąsias priemones. Iš šioje byloje išnagrinėtos medžiagos buvo nustatyta, kad pareiškėjo grėsmės viešai tvarkai pasireiškia jo polinkiu daryti nusikalstamas veikas. Tokia galimybė gali būti užkardoma BPK 122 straipsnio tvarka, įvertinus šio straipsnio 4 dalyje nurodytas aplinkybes.
Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo grindė darbu bei kita ekonomine veikla, t. y. prašė leidimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Apie pareiškėjo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą atsakovui tapo žinoma iš Policijos departamento 2014 m. gegužės 27 d. išvados, todėl spręsdamas leidimo išdavimo klausimą atsakovas turėjo surinkti duomenis dėl akivaizdaus fakto kardomosios priemonės skyrimo, nes kardomųjų priemonių skyrimas ikiteisminio tyrimo metu yra įprasta praktika ir priimti sprendimą dėl Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo. Teismas pažymėjo, jog priimdamas skundžiamą sprendimą Migracijos departamentas neįvertino Įstatymo 124 straipsnio 3 dalies bei BPK normų ir neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą, todėl Migracijos departamento skundžiamas sprendimas naikintinas ir pareiškėjo 2014 m. gegužės 8 d. prašymas perduotinas nagrinėti iš naujo.
III.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 47-51) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovas remiasi Įstatymo 40 straipsniu ir nurodo, jog šio straipsnio 1 dalies 8 punktas taikomas tik tuo atveju, kai užsieniečio atžvilgiu pradėta užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra. Draudimo išsiųsti užsienietį atvejai yra įtvirtinti Įstatymo 130 straipsnyje, šių aplinkybių byloje nėra nustatyta, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Atsakovas taip pat remiasi Įstatymo 132 straipsniu ir nurodo, jog Įstatyme įvardijami atvejai, kada draudžiama priimti sprendimą išsiųsti užsienietį, o tais atvejais, kai yra nustatytos aplinkybės, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, sprendimas išduoti leidimą laikinai gyventi priimamas ne iš karto, o tik tuo atveju, jei šios aplinkybės neišnyko per vienerius metus nuo sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo.
Nurodo, jog sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi ir sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo (ar išsiuntimo) yra skirtingi sprendimai, kurie priimami esant Įstatyme įtvirtintiems pagrindams (sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi priimamas nustačius bent vieną Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę – vieną Įstatymo 125 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, o sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos – vieną Įstatymo 126 straipsnyje įtvirtintų pagrindų). Sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi priimamas Aprašo nustatyta tvarka, o sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo (ar išsiuntimo) priimamas vadovaujantis Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (toliau – ir Grąžinimo aprašas), nustatyta tvarka. Vadovaujantis Įstatymo 51 straipsnio 2 dalies nuostatomis, sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi priima Migracijos departamentas, o, vadovaujantis Įstatymo 127 straipsnio 6 dalimi ir Grąžinimo aprašo 20 punktu, sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo – teritorinė policijos įstaiga arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos struktūrinis padalinys. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu tik šios institucijos (t. y. – ne Migracijos departamentas) yra kompetentingos priimti sprendimą grąžinti (ar negrąžinti) užsienietį į užsienio valstybę, prieš tai įvertinusios Įstatymo 128 ir 130 straipsniuose nurodytas aplinkybes.
Nurodo, jog kompetentingas subjektas (teritorinė policijos įstaiga arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos struktūrinis padalinys) sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo (ar negrąžinimo) į užsienio valstybę klausimą sprendžia esant Įstatymo 125 straipsnyje įtvirtintiems pagrindams – nagrinėjamu atveju pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktą (užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui) po Migracijos departamento sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui ir šiam sprendimui įsigaliojus. Atsakovas nurodo, jog toks aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-858-2332/2011 pateiktus argumentus.
Atsakovo nuomone, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu pagrindu gal būti priimamas tik Įstatymo ir Grąžinimo aprašo nustatyta tvarka įvertinus visas susijusias aplinkybes ir esant priimtam sprendimui, kad užsieniečio negalima išsiųsti iš Lietuvos Respublikos Įstatymo nustatyta tvarka arba jam Įstatymo 132 straipsnio nustatyta tvarka atidėtas išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos. Nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo (ar negrąžinimo) į (duomenys neskelbtini) ar kitą valstybę, į kurią jis turi teisę vykti arba kuri sutinka jį priimti, ar sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Atitinkamai, nėra pagrindo priimti sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu ar spręsti leidimo laikinai gyventi šiuo pagrindu išdavimo klausimą pareiškėjui.
Atsakovas nurodo, kad tretieji suinteresuoti asmenys (Generalinė prokuratūra – teismo posėdžio metu, Policijos departamentas – pateiktoje 2014 m. gegužės 27 d. išvadoje Nr. 5-IL-664 „Dėl B. P. grėsmės viešajai tvarkai“) neprieštaravo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Migracijos departamentas prieš priimdamas ginčijamą sprendimą surinko duomenis apie pareiškėjui pritaikytas kardomąsias priemones (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis KP-1553-296/2014), patikrino duomenis apie pareiškėją Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, įvertino Policijos departamento pateiktą 2014 m. gegužės 27 d. išvadą Nr. 5-IL-664 „Dėl B. P. grėsmės viešajai tvarkai“. Taigi Migracijos departamentas yra atlikęs visus veiksmus, numatytus Aprašo 58 ir 61 punktuose, tačiau šiais veiksmais surinkti duomenys nepatvirtino Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindo.
Remiasi Aprašo 5 ir 17.5 punktais ir nurodo, kad 2014 m. gegužės 8 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti ar užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir pagal šį pagrindą patvirtinančius dokumentus šis konkretus pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas, dėl jo priimtas Migracijos departamento sprendimas.
Migracijos departamento vertinimu, sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui nepaneigia nusikaltimu įtariamo asmens pareigos dalyvauti baudžiamajame procese ir atitinkamai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-1465/2008 pateiktais išaiškinimais.
Nurodo, jog, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi, būtų pažeista imperatyvi Įstatymo nuostata, kad atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, keliančiam grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, be to, leidimo gyventi išdavimas galėtų būti vertinamas kaip paneigiantis atliekamo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje tikslus, nes sudarytų galimybę užsieniečiui laisvai patekti į kitas Šengeno valstybes, pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.
Pareiškėjas B. P. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 57-59) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde. Papildomai pažymima, kad Migracijos departamentas turėjo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikti įrodymus, kad pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, kelia grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjas bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo pareigūnais tiriant sunkias nusikalstamas veikas, todėl jo gyvenimas Lietuvoje nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Pareiškėjo šeimos nariams – dukrai ir žmonai – išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Dukra lanko mokyklą nuo pirmos klasės, prieš tai lankė vaikų darželį, ji įprato prie gyvenimo Lietuvoje, turi savo draugus, lanko būrelius. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą, atsižvelgdamas į nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi jis nėra teismo nuteistas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 60-63) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad, atsisakius užsieniečiui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jo buvimas Lietuvos teritorijoje tampa neteisėtu ir jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 124 str. 1 d.). Poreikis užtikrinti valstybės ar asmens interesus gali nusverti poreikį pasiekti, kad tas asmuo nebebūtų Lietuvos teritorijoje. Be to, gali paaiškėti ir Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje nustatytų aplinkybių, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos neleidžiama įstatymų nustatytais atvejais. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-858-2332/2011 pateiktais išaiškinimais.
Generalinės prokuratūros vertinimu, atsakovo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimtas vien formaliais pagrindais yra neprasmingas, kadangi jo sprendimo priėmimo metu jau buvo akivaizdu (turėjo būti akivaizdu), kad dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, pareikštų įtarimų ir paskirtų kardomųjų priemonių pareiškėjui bus draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos ir šiuo sprendimu nebus pasiekta pagrindinio tikslo, kad pareiškėjo, galimai nebeatitinkančio buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų ir galimai keliančio grėsmę viešajai tvarkai, nebeliktų Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vilniaus apygardos administracinis teismas darė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, spręsdamas leidimo išdavimo klausimus, turėjo surinkti duomenis dėl akivaizdaus fakto kardomųjų priemonių skyrimo ir priimti sprendimą dėl Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo.
Nesutinka su atsakovo teiginiais, kad užsieniečio neteisėtas buvimas Lietuvoje turėtų būti legalizuotas vadovaujantis BPK, o ne Įstatymo nuostatomis. BPK 1 straipsnyje yra aiškiai nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymus, kad nusikalstama veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Procesinės prievartos priemonės (nagrinėjamu atveju – namų areštas, užstatas) turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, tačiau bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga (BPK 11 str.).
Nurodo, jog atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-146-1465/2008, kadangi šios jau išnagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, tuo tarpu trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015 pateiktais išaiškinimais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2014 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-686(00092) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui B. P.“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad 2014 m. gegužės 8 d. Migracijos departamentas gavo (duomenys neskelbtini)piliečio B. P. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Siekiant nustatyti, ar nėra pagrindo, nurodyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurio B. P. gali būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsakovas išsiuntė paklausimą Policijos departamentui. Policijos departamentas 2014 m. gegužės 27 d. pateikė išvadą „Dėl B. P. grėsmės viešajai tvarkai“ Nr. 5-IL-664 (I t., b. l. 45-47), kurioje nurodoma, kad patikrinus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, nustatyta, jog 2013 m. lapkričio 12 d. Lietuvos kriminalinės policijos biure pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 38-1-00028-13 pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. 2014 m. vasario 5 d. B. P. pripažintas įtariamuoju. Pareiškėjui inkriminuojamas nusikaltimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalies nuostatas kvalifikuojamas kaip labai sunkus tyčinis nusikaltimas. Be to, B. P. 2012 m. vasario 28 d. ir 2012 m. gruodžio 10 d. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1241 straipsnio 4 dalį ir nėra sumokėjęs 200 Lt baudų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Duomenų tikrinimo tvarkos aprašo 11.4 papunkčio nuostatomis, Policijos departamentas teikė išvadą, kad B. P. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Migracijos departamentas, remdamasis Policijos departamento išvada ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2014 m. birželio 2 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (15/4-1)31-686(00092).
Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Migracijos departamentas nepagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą, neįvertinęs visų aplinkybių ir teisės normų, todėl Migracijos departamento 2014 m. birželio 2 d. ginčijamą sprendimą Nr. (15/4-1)31-686(00092) panaikino. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas padavė apeliacinį skundą.
Pagal Įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Įstatymo 25 straipsnis nustato, kad užsieniečiams gali būti išduodami leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. Leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose numatytas sąlygas, o atsisakymo tai padaryti (išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje) pagrindai numatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, tame tarpe – ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pažymėtina, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).
Teisėjų kolegijos nuomone, negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė.
Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (žr., be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010)
Pažymėtina, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-979 patvirtintas Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai rengimo tvarkos aprašas, kuriuo remiantis buvo priimta Išvada, yra vidinis Policijos departamento dokumentas, kuris priimtas siekiant tinkamai įgyvendinti gero administravimo principą, o atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus įtvirtina Įstatymas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-27201810/2014). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad juo yra vadovaujamasi vykdant Policijos departamento funkciją pateikti išvadą ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, jis padeda suprasti pačios išvados parengimo procedūrą. Pažymėtina, kad minėto Duomenų apie užsienietį tikrinimo aprašas, kaip numato jo 1 punktas, nustato ne tik duomenų apie užsienietį, pateikusį prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tikrinimo ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai parengimo tvarką, bet ir informacijos vertinimo kriterijus, kurie nustatyti 11–12 punktuose. Duomenų apie užsienietį tikrinimo aprašo 11 punktas numato, kad pateikusio prašymą užsieniečio ar užsieniečio, kuriam išduotas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantis ar patvirtinantis dokumentas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, jei nustatoma, kad: jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; jis buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį nubaustas ne mažesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme; jam Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nustatyta tvarka taikomas oficialus perspėjimas arba teismo įpareigojimai; jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba yra įrodymų, kad jis ketina daryti tokius nusikaltimus; jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnyje; jis ieškomas užsienio valstybės dėl nusikaltimo padarymo. Nekvestionuodama Lietuvos policijos generalinio komisaro teisės nustatyti tokio pobūdžio informacijos vertinimo ir išvados pateikimo tvarkos, teisėjų kolegija pažymi, kad išvados teikimas Duomenų apie užsienietį tikrinimo apraše numatytus informacijos vertinimo kriterijus taikant formaliai, t. y. nevertinant ir neatskleidžiant tokio pobūdžio informacijos turinio (koks ir kada nusikaltimas padarytas, ar yra ir kokios taikytos kardomosios priemonės, ar yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir ar jis yra įsiteisėjęs, ar yra išnykęs teistumas ir pan.), yra galimas ne visais atvejais: pavyzdžiui, asmuo gali būti ieškomas užsienio valstybės dėl veikos, kurios kriminalizavimas demokratinėje visuomenėje yra nesuvokiamas, padarymo, tuo tarpu pagal Duomenų apie užsienietį tikrinimo aprašo 11.6 papunkčio nuostatas formaliai lyg ir turėtų būti teikiama išvada, kad tokio asmens gyvenimas demokratinėje respublikoje, kuria yra Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis), gali grėsti viešajai tvarkai; prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (BPK 168 str. 1 d.). Prieš pirmąją apklausą įtariamajam turi būti pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą ar prokuroro nutarimas pripažinti įtariamuoju (BPK 187 str. 1 d.). Taigi galima situacija, kai ir nesant pakankamai duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių asmenį padarius nusikaltimą, įtarimus jam jau būtina pareikšti vien dėl to, kad šį asmenį būtų galima apklausti apie jam žinomas aplinkybes, atitinkamai – formaliai taikant Duomenų apie užsienietį tikrinimo aprašo 11.4 papunkčio nuostatas, lyg ir turėtų būti teikiama išvada, kad tokio asmens gyvenimas Lietuvos Respublikos gali grėsti viešajai tvarkai. Kita vertus, negalima teigti, kad išvados dėl asmens galimos grėsmės viešajai tvarkai teikimas, esant tik duomenims apie asmeniui pareikštus įtarimus sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, savaime suponuoja asmens nekaltumo prezumpcijos, o tuo pačiu – ir Lietuvos Respublikoje Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo, pažeidimą: galima situacija, kai asmuo ne tik neginčija, bet ir a priori pripažįsta jam pareikštų įtarimų nusikalstamos veikos įvykdymu pagrįstumą, taip pat galima situacija, kai asmuo, įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, vėl padaro sunkų nusikaltimą, kurio padarymo vietoje yra užtiktas (in flagranti), dėl ko motyvuota teismo nutartimi jam taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Vertinant, kad valstybė turi diskrecijos teisę nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos yra sprendžiama dėl leidimo gyventi šalyje užsieniečiui suteikimo / nesuteikimo ar pakeitimo / nepakeitimo, byloje minimos išvados pagrindimas tokių duomenų visuma vargu ar galėtų būti vertinamas kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas kaip teigia pareiškėjas.
Taigi aplinkybė, kad užsienietis yra įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo visais atvejais teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, ir vien dėl to (tokių įtarimų pareiškimo) tokiam asmeniui turi būti atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015).
Iš ginčijamo Migracijos departamento 2014 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-686(00092), kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turinio matyti, kad toks sprendimas priimtas vadovaujantis Policijos departamento 2014 m. gegužės 27 d. išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Minėtoje Policijos departamento 2014 m. gegužės 27 d. išvadoje yra tik duomenys apie pareiškėjo pripažinimą įtariamuoju pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, taip pat paaiškinimas, kad pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas pareiškėjui pagal BK 182 straipsnio 2 dalį inkriminuojamas nusikaltimas yra labai sunkus tyčinis nusikaltimas bei kad išvada priimta vadovaujantis Duomenų apie užsienietį tikrinimo aprašo 11.4 papunkčio nuostatomis („jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba yra įrodymų, kad jis ketina daryti tokius nusikaltimus“), t. y. nemotyvuojant, kodėl ši aplinkybė – įtarimų sunkių nusikaltimų padarymu pareiškimas – suponuoja nurodytą išvadą.
Kadangi, kaip jau minėta, aplinkybė, jog užsieniečiui yra pareikšti įtarimai sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, savaime nėra pagrindas atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamą sprendimą panaikino ir klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui perdavė iš naujo nagrinėti Migracijos departamentui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad situacija, kai dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareikštų įtarimų užsieniečiui draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau tuo pat metu atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra pakankamai paradoksali, todėl, nenustačius pagrindų, dėl kurių šiuo metu toks leidimas užsieniečiui neturėtų būti išduodamas, tai ir turėtų būti padaryta, o vėliau, paaiškėjus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų buvimui, toks leidimas galėtų būti panaikintas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra iš esmės analogiškos aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjo reikalavimai paminėtoje byloje, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.
Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Irmantas Jarukaitis
Virginija Volskienė