Administracinė byla Nr. A63 – 1149/2011

Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

atsakovo atstovui Egidijui Radzevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. I. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja G. I. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 2 –4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, STT) nepagrįstai atskaičiuotą ir jai nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 4 707,63 Lt.

Pareiškėja nurodė, kad vadovaujantis Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 35 straipsnio 5 dalimi, tarnybos pareigūnai privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami valstybės lėšomis. Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte įvardytos viešojo administravimo valstybės tarnautojų, tarp jų ir STT pareigūnų, pajamos. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms. Pareiškėjos nuomone, privalomojo sveikatos draudimo įmokų išskaičiavimas iš darbo užmokesčio nuo 2009 m. sausio 1 d. pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas yra priėmęs sprendimus, kuriais tenkino statutinių valstybės tarnautojų skundus dėl iš darbo užmokesčio nepagrįstai išskaičiuotų privalomojo sveikatos draudimo įmokų priteisimo (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I‑1838‑171/2009, 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I‑1841‑281/2009).

Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 7 – 8) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja, o pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 3 straipsnio 1 ir 3 punktus, STT pareigūnai privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje. Į šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą apdraustųjų, kurie draudžiami valstybės lėšomis, sąrašą, statutiniai valstybės tarnautojai nėra įtraukti. 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojus Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė privalomojo sveikatos draudimo įmokų teisinis reglamentavimas. STT pareigūnai, kaip statutiniai valstybės tarnautojai, nėra nurodyti Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 – 7 dalyse (redakcija nuo 2009 m. sausio 1 d.), todėl jiems taikomos 8 dalies nuostatos, numatančios, kad nuolatiniai Lietuvos gyventojai, gaunantys kitas, negu šio straipsnio 1 – 6 dalyse nurodytos, pajamas, nuo kurių Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka turi būti išskaičiuotas ir (ar) sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, nuo šių pajamų, išskyrus išmokas, mokamas pasibaigus ar nutraukus gyvybės draudimo ar pensijų kaupimo sutartį, moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. STT, nuo 2009 m. sausio 1 d. iš darbo užmokesčio atskaičiuodama 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmoką, vadovaujasi Valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. sausio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. (18.26-31-1)-R-248, kuriame nurodyta, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurių statusas reglamentuotas atitinkamuose teisės aktuose, privalomojo sveikatos draudimo įmokas moka vadovaudamiesi Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatomis. Valstybės institucija, kaip A klasės pajamas išmokantis asmuo, 6 proc. nuo statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio išmokos privalomojo sveikatos draudimo įmoką apskaičiuoja, išskaičiuoja ir perveda į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Atsakovas pažymėjo, kad šiuo klausimu teismų praktika yra nevienoda (pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1843-189/2009).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad STT, kaip draudėjas, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi, 18 straipsnio 6 dalimi, pagrįstai priskaičiavo, išskaitė iš pareiškėjos darbo užmokesčio privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir jas pervedė į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Valstybinė mokesčių inspekcija, atsižvelgdama į tai, kad 2008 m. gruodžio 22 d. priimtas Sveikatos draudimo įstatymo 2, 6, 8, 15, 16, 17, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas, 2009 m. sausio 12 d. pateikė paaiškinimą apie statutinių valstybės tarnautojų privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo tvarką. Šiame informaciniame pranešime nurodoma, kad Lietuvos Respublikos statutiniai valstybės tarnautojai, kurių statusas yra reglamentuotas atitinkamuose teisės aktuose, privalomojo sveikatos draudimo įmokas moka vadovaudamiesi Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi. Vadinasi, valstybės institucija, kaip A klasės pajamas išmokantis asmuo, 6 proc. nuo statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio išmokos privalomojo sveikatos draudimo įmoką apskaičiuoja, išskaičiuoja ir perveda į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Jeigu tokia išmoka išmokama iki atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuota įmoka privaloma sumokėti į biudžetą iki to paties mėnesio 15 dienos, o nuo išmokų, išmokėtų po atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuota įmoka turi būti sumokėta iki to paties mėnesio paskutinės dienos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu (b. l. 34 – 37) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėja dirba STT statutine valstybės tarnautoja. Nuo 2009 m. sausio 1 d. STT iš pareiškėjos darbo užmokesčio išskaičiuoja ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos perveda 6 proc. dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmoką. Nustatyta, kad STT nuo pareiškėjai priskaičiuoto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. pervedė į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą 4 712 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai atsakovas iš pareiškėjos darbo užmokesčio išskaičiavo 6 proc. sveikatos draudimo įmokas. Teismas rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2005 m. sausio 1 d. redakcija) 3 straipsniu, 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir padarė išvadą, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje numatytu sveikatos draudimu privalomai nėra draudžiami, o draudžiami tik pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu. Teismas taip pat rėmėsi Sveikatos draudimo įstatymo (2003 m. sausio 1 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad privalomasis sveikatos draudimas yra privalomas visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams, kurie arba patys moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, priklausomai nuo gaunamų pajamų, arba yra draudžiami valstybės lėšomis. Remdamasis Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad statutiniai valstybės tarnautojai į apdraustųjų asmenų, kurie draudžiami valstybės lėšomis, sąrašą neįtraukti. Pastebėjo, kad nuo 2009 m. sausio 1 d., įsigaliojus Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimams, privalomojo sveikatos draudimo įmokos tapo savarankiškomis įmokomis. Rėmėsi Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 8 dalimi. Atkreipė dėmesį, kad iš 2008 m. gruodžio 15 d. Aiškinamojo rašto dėl Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 2, 6, 8, 15, 16, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto matyti, kad šiais įstatymų pakeitimais buvo siekiama nustatyti atskirai draudėjų ir draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu įmoką, jos dydį, mokestinę bazę, nuo kurios ši įmoka mokama. Taip pat nurodoma, jog tokia sveikatos draudimo įmokų paskaičiavimą reglamentuojančių nuostatų pakeitimo būtinybė yra siejama dėl 17 straipsnyje nustatytų skirtingų privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydžių bei skirtingos mokestinės bazės, nuo kurių šios įmokos skaičiuojamos; nustatytas sveikatos draudimo įsigaliojimo ir galiojimo terminas ir konkretus įmokos dydis skatins draudžiamuosius aktyviau rūpintis savo sveikatos draudimu, kuris jiems garantuoja įvykus draudiminiam įvykiui, patirtų gydymo išlaidų (vaistų, medicinos pagalbos priemonių) apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Pažymėjo, jog pagal 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusio 2008 m. gruodžio 22 d. Sveikatos draudimo įstatymo 2, 6, 8, 15, 16, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymo Nr. XI-98 nuostatas, Lietuvos Respublikos statutiniai valstybes tarnautojai, kurių statusas yra reglamentuotas atitinkamuose teisės aktuose (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento tarnautojai ir kiti), privalomojo sveikatos draudimo įmokas moka vadovaudamiesi Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatomis. Dėl to, valstybės institucija, kaip A klasės pajamas išmokantis asmuo, 6 proc. nuo statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio išmokos privalomojo sveikatos draudimo įmoką apskaičiuoja, išskaičiuoja ir perveda į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (įmokos kodas 1951). Jeigu tokia išmoka išmokama iki atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuota privalomojo sveikatos draudimo įmoką privaloma sumokėti į biudžetą iki to paties mėnesio 15 dienos, o nuo išmokų, išmokėtų po atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuota privalomojo sveikatos draudimo įmoka turi būti sumokėta iki to paties mėnesio paskutinės dienos. Teismo vertinimu, pareiškėjos gaunamos pajamos nepatenka į Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 – 6 dalyse numatytas pajamas, kadangi pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, statutiniai valstybės tarnautojai nėra draudžiami visų rūšių socialiniu draudimu. Todėl, teismo nuomone, ginčijami išskaitymai pagrįstai daromi remiantis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi. Be to, remdamasis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 10 dalimi, teismas pažymėjo, kad įstatymo leidėjas turėjo ketinimą apmokestinti statutinių valstybės tarnautojų pajamas privalomojo sveikatos draudimo įmokomis ir kad statutinių valstybės tarnautojų per metus sumokamų privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma pagal įstatymą gali būti mažesnė nei 9 procentai 12 minimalių mėnesinių algų. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai vykdo 6 proc. išskaitą iš pareiškėjos gaunamo darbo užmokesčio, todėl priteisti iš pareiškėjos darbo užmokesčio išskaičiuotus 6 proc. sveikatos draudimui, kurie buvo išskaičiuojami nuo 2009 m. sausio mėn., nėra pagrindo.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 44 – 45) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Kadangi Specialiųjų tyrimų tarnybos statutas yra pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis STT pareigūno statusą, su juos susijusius ypatumus, STT pareigūnų socialines garantijas, kiti įstatymai, atsižvelgiant į Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto paskirtį, negali paneigti statute nustatytų pagrindinių socialinių garantijų. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir netaikė Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 35 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės normos.

2. Pasirinkdama tarnybą STT pareiškėja turėjo ir turi teisėtą lūkestį tikėtis, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos statutą teisėtai įgyta ir jame nustatyta teisė į privalomąjį sveikatos draudimą valstybės lėšomis turi būti taikoma. Todėl teismas, netaikydamas Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 35 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės normos, pažeidė teisėtų lūkesčių principą.

3. Išliekant visiems tarnybos ypatumams, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 35 straipsnio 5 dalies nuostatos netaikymas be jokio kompensavimo ar teisingo atlyginimo mechanizmo ir neterminuotai reiškia tarnybos ypatumų kompensavimo principo pažeidimą.

4. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalį ir 13 straipsnio 13 punktą esant teisės normų neaiškumams ar prieštaravimams dėl privalomųjų sveikatos draudimo įmokų mokėjimo ar nemokėjimo (kai draudžiama valstybės lėšomis), šie prieštaravimai ar neaiškumai turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. 

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 48 – 50) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas remiasi iš esmės taip pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 51), remdamasis atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

            Administracinis ginčas tarp šalių kilo dėl skirtingo materialinės teisės normos-nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Sveikatos draudimo įstatymo ( 2008 m. gruodžio 22d. įstatymo Nr. XI-98 redakcija) 17 straipsnio 8 dalies aiškinimo.

           Pareiškėja, būdama statutinė valstybės tarnautoja, kreipėsi į teismą nurodydama, kad atsakovas nuo 2009 m. sausio 1 d. iš jos darbo užmokesčio nepagrįstai išskaito 6 procentus sveikatos draudimui pagal  nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalį.

          Šioje teisės normoje nustatyta, kad nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kaip jie apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, gaunantys kitas, negu šio straipsnio 1-6 dalyje nurodytos, pajamas, nuo kurių Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka turi būti išskaičiuotas ir (ar) sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, nuo šių pajamų moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

             Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visiškai analogiškose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus: 2010 m. liepos 13 d. Nr. A143-1055/2010; 2010 m. spalio 4 d. Nr.A438-1115/2010) yra pateikęs Sveikatos draudimo įstatymo (2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-98 redakcija) 17 straipsnio 8 dalies aiškinimą. Minėtose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo  (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija ) 3 straipsnio matyti, kad sveikatos draudimas (reglamentuojamas Sveikatos draudimo įstatymo), kaip viena iš socialinio draudimo rūšių, patenka į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo reglamentuojamą sferą. Todėl šio įstatymo 4 straipsnis, nustatantis asmenų, draudžiamų socialiniu draudimu pagal socialinio draudimo rūšis, ratą yra taikytinas ir Sveikatos draudimo įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams. Tačiau ši teisės norma yra taikytina tiek, kiek ji neprieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo - specialiojo teisės akto normoms, nustatančioms draudžiamųjų ir apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu asmenų ratą. Tokia Sveikatos draudimo įstatymo norma yra 6 straipsnis, kurio 3 dalies (2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-98 redakcijos) 1 punkte nurodyta, kad apdraustaisiais privalomuoju sveikatos draudimu laikomi asmenys, už kuriuos šio įstatymo nustatyta tvarka mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, nustatytos šio įstatymo 17 straipsnio 1 ir 3 dalyse, ir asmenys, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, nustatytas šio įstatymo 17 straipsnio 2, 3, 4, 5, 6, 7 ir 8 dalyse.

Tarp asmenų, kurie Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, yra nurodyti 17 straipsnio 8 dalyje aptarti asmenys, prie kurių (pagal šioje normoje nustatytus kriterijus) priskirtina ir pareiškėja. Todėl darytina išvada, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. pareiškėjai atsirado prievolė mokėti 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir atsakovas šios įmokos išskaitymo iš pareiškėjo darbo užmokesčio ir pervedimo į PSD fondo biudžetą funkciją atliko pagrįstai ir teisėtai.

           Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Nagrinėjama byla pagal faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą yra visiškai analogiška pirmiau minėtoms, todėl nėra  jokio teisinio ir faktinio pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas bei priėmė teisėta ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. I. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo  2010 gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai                                                                           Antanas Ablingis

                                                                                        Roma Sabina Alimienė

                                                                                        Virgilijus Valančius