Administracinė byla  Nr. I-1705-243/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00490-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 7 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Dianai Šėperienei, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė :

pareiškėjas M. P. skundu nurodo, jog atskirais laikotarpiais nuo 2015-11-20 iki 2016-04-05 buvo laikomas Tauragės apskrities VPK areštinėje sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų ir higienos normų, prilystančiomis žmogaus kankinimui. Pareiškėjo teigimu, buvo laikomas kamerose Nr. 2 ir Nr. 3 su vienu – dviem asmenimis. Teigia, jog kameros buvo blogos būklės, drėgnos, apipelijusios sienos ir čiužiniai, neatsidarantys užmūryti stiklo blokelių langai, todėl negalėjo kamerų vėdinti, jose laikėsi drėgmė, buvo netinkamas apšvietimas, kenkiantis regėjimui. Nurodo, jog kamerose įrengtas sanitarinis mazgas visiškai atviras, neatskirtas net sienele, neišklotas plytelėmis, iš jo sklido smarvė,  kad tik vieną valandą per dieną galėjo pasivaikščioti kieme, o visą likusį laiką buvo priverstas kentėti tokiomis sąlygomis. Teigia, jog areštinėje žeminant laikomų asmenų orumą nerūkantieji laikomi kartu su rūkančiais. Pažymi, jog nuolat prašė vaistų, tačiau jie nebuvo duodami. Argumentuoja, jog patyrė neturtinę žalą kaip ji apibrėžta CK. Mano, jog vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais adekvati suma patirtiems nepatogumams atlyginti yra 3000,00 Eur, kurią prašo priteisti.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Argumentuoja, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus, nes pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Nurodo, jog areštinėje nuolat atliekami Sveikatos priežiūros tarnybos ir Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimai, jeigu randami trūkumai, jie nedelsiant pašalinami. Nurodo, jog patalynė ir čiužiniai skalbiami ir valomi UAB „Atakras“, be to, 2012 ir 2013 metais pirkti čiužiniai, todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad čiužiniai seni ar smirdantys. Pripažįsta, jog kameroje Nr. 2 buvo rasta pelėsio, tačiau pažeidimas nedelsiant pašalintas, o Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-11-30 įsakymu Nr. 5-V-1078 numatyta Tauragės apskrities VPK areštinės rekonstrukcija, po kurios kameros Nr. 2 langai bus pritaikyti vėdinimui. Nurodo, jog sanitariniai mazgai įrengti pagal HN 134:2015 reikalavimus, t.y.  atskirti 1,20 m – 1,30 m aukščio pertvara nuo gyvenamosios patalpos, juose įrengta atskira oro šalinimo sistema, o paviršiai lengvai valomi ir dezinfekuojami, o pasivaikščiojimai organizuojami pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymo Nr. 5-V-356 7.10 punkto reikalavimus. Pažymi, jog areštinėje dirba bendruomenės slaugytoja, pareiškėjui periodiškai tikrinta sveikata, nusiskundimų jis neturėjo. Taip pat nurodo, jog areštinėje nerūkantys asmenys jų prašymu laikomi atskirai nuo rūkančių, o iš pareiškėjo prašymų negauta ir nėra duomenų, ar jis pats buvo rūkantis ar nerūkantis. Pažymi, jog pareiškėjas dėsto tik abstrakčius teiginius, neindividualizuoja patirtos neturtinės žalos, todėl mano, jog pareiškėjo skundas nepagrįstas (b.l. 15-19).

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui M. P. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (2013-05-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997-12-19 sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-575/2015 ir kt.).

Pareiškėjas, jo teigimu, patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Tauragės apskrities VPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrinti minimalaus ploto ir higienos normų reikalavimai. Nagrinėjamu atveju nustatant areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv.m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Iš Tauragės apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Areštinės viršininko 2016-04-21 tarnybinio pranešimo duomenų matyti, jog pareiškėjas areštinėje laikytas 23 paras atskirais laikotarpiais nuo 2015-11-21 iki 2016-04-05, iš kurių 5 paras laikytas pažeidžiant nustatytą 5 kv.m. minimalaus ploto reikalavimą (atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą): nuo 2015-11-26 iki 2015-11-30 kameroje Nr. 3, kurios plotas 12,68 kv.m., sanitarinio mazgo plotas 1,42 kv.m., laikyti 3 asmenys, vienam asmeniui teko 3,75 kv.m. ploto; nuo 2016-03-21 iki 2016-03-22 kameroje Nr. 2, kurios plotas 13,12 kv.m., sanitarinio mazgo plotas 1,42 kv.m., laikyti 3 asmenys, vienam asmeniui teko 3,9 kv.m. ploto (b.l. 75). Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju 5 paras buvo nežymiai pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Toks pažeidimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies požiūriu (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A-801-442/2015, kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog dėl minimalaus ploto reikalavimų pažeidimų asmuo neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus.

Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusi nuo 2015-11-01.

Pareiškėjo teiginius dėl areštinės kamerų neatitikties higienos normoms paneigia byloje esantys įrodymai.

Tauragės visuomenės sveikatos centras 2015-12-04 atliko kamerų Nr. 2 – 8 patikrinimą. Iš 2015-12-23 patikrinimo akto Nr. AK-182 matyti, jog patikrinimo metu kameroje Nr. 3 vyko remontas, o kameroje Nr. 2 nustatyta, jog  neatsidaro kameros langas, nėra galimybės per langą išvėdinti patalpos, ant sienų yra matomų pelėsių (b.l. 65-68). Iš byloje pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamento 2016-04-15 patikrinimo akto Nr. PA.7-4(24.14.3.7.12) matyti, jog 2016-03-31 atliktas areštinės kamerų Nr. 2, 4, 6, 8 patikrinimas. Kameroje Nr. 2, kurioje patikrinimo metu laikytas pareiškėjas, nustatyta  HN 134:2015 17 punkto neatitiktis, t.y. neatsidaro kameros langas, nėra galimybės per langą išvėdinti patalpos. Nurodyta, jog pažeidimą planuojama pašalinti ir langus pritaikyti vėdinimui atlikus rekonstrukciją, kuri numatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-11-30 įsakymu Nr. 5-V-1078. HN 134:2015 34, 35, 37 punktų reikalavimų neatitikimų nenustatyta, t.y. areštinės kameros ir patalpos švarios, pelėsių nėra (b.l. 21-22). Pareiškėjas kameroje Nr. 2 laikytas periodiškai nuo 2016-03-15 iki 2016-04-05, o minėtu  Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamento 2016-04-15 patikrinimo aktu Nr. PA.7-4(24.14.3.7.12) konstatuota, jog pelėsis pašalintas. Konstatuotina, jog paneigtas pareiškėjo teiginys dėl pelėsių kamerose buvimo. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015-12-23 patikrinimo aktu Nr. AK-182 taip pat konstatuota, jog patalpos, įranga, inventorius yra valomi tam skirtomis priemonėmis, vykdoma graužikų, nariuotakojų, kenkėjų kontrolė, skalbiniai skalbiami, čiužiniai, pagalvės, antklodės dezinfekuojami UAB „Atakras“ pagal sutartį, o laikomi asmenys aprūpinami valymo priemonėmis. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Klaipėdos skyrius 2016-02-17 atliko šiluminės aplinkos tyrimą ir 2016-02-18 protokolu Nr. F-KL-M-26 kameroje Nr. 2 0,1 m aukštyje nustatyta 21,0+-0,2, o 1,1 m aukštyje 20,3+-0,2 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitinkamai 49,1+-1,6 ir 51,9+-1,3 proc. (b.l. 63-64).  Tauragės visuomenės sveikatos centro 2016-02-22 patikrinimo aktu Nr. AK-14 konstatuota, jog tai atitinka HN 134:2015 16 punkto reikalavimus (b.l. 69-71), todėl konstatuotina, jog neatitinka tikrovės pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės kamerose. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2016-03-31 patikrinimo aktu Nr. AK-42 vertinta medicinos kabineto atitiktis higienos normų reikalavimams (b.l. 72-74), todėl teismo vertinimu, šis įrodymas nėra aktualus nagrinėjamu atveju. 

Pareiškėjo teiginius, jog sanitariniai mazgai kamerose yra visiškai atviri, paneigia atsiliepimo duomenys, iš kurių matyti, jog įrengti sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvaromis. HN 134:2015 sanitarinių mazgų įrengimo areštinės kamerose reikalavimų nereglamentuoja, o iki šios higienos normos galiojusios HN 37:2009 20 punkte buvo nurodyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis arba konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti taikomi kitokie sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimai. Pareiškėjui skundžiantis privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimu pažymėtina, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Taisyklių 6 punktas). Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013, 2015-07-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, 2015-12-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015). Nagrinėjamu atveju sanitarinių mazgų kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nuo gyvenamosios paskirties ploto jie atskirti pertvaromis kaip reikalaujama pagal HN 37:2009 reikalavimus ir ginčo byloje dėl šios aplinkybės nekyla, tačiau net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Iš bylos duomenų matyti, jog sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto. Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Kita vertus, ir pats pareiškėjas nenurodo, jog dėl to jis patyrė kokius nors nepatogumus, tačiau atsižvelgiant į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015, 2015-12-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015), konstatuojama, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų.

Pareiškėjui dėstant bendro pobūdžio teiginius, jog areštinėje kamerose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nenurodo, kad jis pats dėl to būtų patyręs neigiamus išgyvenimus ar pasekmes, jis nenurodo, ar yra rūkantis, ar nerūkantis. Nagrinėjamu atveju šiuo aspektu teismas nevertina, kad pareiškėjo atžvilgiu galėjo būti padarytas pažeidimas, juo labiau, jog iš atsakovo atsiliepimo matyti, jog areštinėje yra užtikrinama nerūkančių asmenų teisė būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų jų prašymu. 

Iš pateiktų duomenų taip pat matyti, jog pareiškėjo sveikata jo laikymo areštinėje metu buvo tikrinama periodiškai, pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo (b.l. 27-54), todėl pripažintini nepagrįstais jo argumentai, jog jam prašant nebuvo duodami vaistai.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015) ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus nurodyto pažeidimo trukmę – 5 paras su pertraukomis pareiškėjas laikytas areštinėje nežymiai neužtikrinant minimalaus ploto reikalavimo, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas būtų kreipęsis medicininės ar psichologinės pagalbos dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 7 eurus už vieną pažeidimo parą, 2016-02-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016; vidutiniškai po 5-7 Eur, žr. 2016-06-13 nutartys administracinėse bylose Nr. A-876-556/2016, A-1651-624/2016, 2016-06-17 nutartys administracinėse bylose Nr. A-906-146/2016, Nr. A-1062-146/2016, Nr. A-1016-146/2016, kt.), konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pažeidimo dėl minimalaus ploto (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) neužtikrinimo mastą ir trukmę, pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus dėl jo negalėjimo privačiai naudotis tualetu, pareiškėjui neindividualizuojant patirtų nepatogumų, o dėstant tik bendro pobūdžio teiginius, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju yra 50,00 Eur. Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu. Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteistinas 50,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Skundas kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ  85-89 straipsniais,

n u s p r e n d ė :

patenkinti iš dalies pareiškėjo M. P. skundą,

priteisti pareiškėjui M. P., gim. (duomenys neskelbtini), 50,00 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato,

atmesti kitoje dalyje skundą.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja                                                                                                                    Vida Stonkuvienė