Civilinė byla Nr. 3K-3-494/2012
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-02285-2010-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1;
50.11.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Vinco Versecko ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Antakalnio ūkis“ (dabar – UAB „Antakalnio būstas“) ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo; trečiasis asmuo – S. T.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ginčas yra kilęs dėl to, kas – gyvenamųjų patalpų naudotojas ar savininkas – turi atsiskaityti už suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo, komunalines paslaugas.
Ieškovas UAB „Antakalnio būstas“ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-38 pagrindu yra daugiabučio namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius. Konkrečios administravimo sutarties nesudaryta, todėl ieškovas savo veikloje remiasi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais (toliau – Administravimo nuostatai). Atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ieškovas taikė administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, už kurias laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. susidarė 1088,12 Lt skola, kurią, taip pat procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas ieškovas prašo priteisti iš atsakovo. Ieškovas atsisakė byloje atsakovą pakeisti į SĮ „Vilniaus miesto būstas“.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.
Teismas nustatė, kad bute gyvena trečiasis asmuo S. T. su mažamečiais vaikais, tačiau duomenų apie tai, kad būtų sudaryta nuomos sutartis, atsakovas nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad būtų sudaryta konkreti administravimo sutartis, tai teismas nesirėmė atsakovo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Mūsų namų valdos“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-132/2010, nes ginčo faktinės aplinkybės nėra tapačios. Administravimo nuostatų 8, 9 punktuose nustatyta, kad administratorius proporcingai bendrosios nuosavybės daliai (butų ir kitų patalpų naudingajam plotui) apskaičiuoja patalpų savininkų mėnesinius mokesčius už namo bendrojo naudojimo objektų (išskyrus šildymo ir karšto vandens sistemą) nuolatinę techninę priežiūrą (eksploatavimą); namo bendrojo naudojimo objektų remonto ar kitokio tvarkymo darbus, būtinus gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomiesiems reikalavimams įgyvendinti; namo bendrojo naudojimo objektų avarijų likvidavimo ir lokalizavimo darbus, jeigu jie neįtraukti į namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) darbų sąrašą; elektros energiją, sunaudotą namo bendroms reikmėms; liftą; namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų kaupiamajam fondui; kitas suteiktas paslaugas; namui priskirtos teritorijos priežiūrą, komunalinių atliekų išvežimą. Remdamasis šiomis nuostatomis, teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai reikalauja prašomų sumų iš atsakovo, kaip buto savininko. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl CK 6.584 straipsnio 1 dalies ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 876 taikymo, nes šių teisės aktų nuostatos reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, o ne nagrinėjamo ginčo dalyvių teisinius santykius.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą: priteisė ieškovui iš atsakovo 303,70 Lt skolos, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad ginčo butas atsakovo faktiškai išnuomotas tretiesiems asmenims kaip socialinis būstas. Nuomos sutartis į bylą nepateikta, nėra duomenų, kad ji būtų registruota viešame registre. Nors CK 6.579 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas skirtas gyvenamosios patalpos nuomos fakto išviešinimui, kuris yra reikšmingas remiantis prieš trečiuosius asmenis, pavyzdžiui, bendrojo naudojimo patalpų administratorių, komunalinių paslaugų teikėją, tačiau iš bylos medžiagos (šalių procesinių dokumentų) teismas nustatė, kad ieškovas pripažįsta, jog žinojo faktą, kad ginčo patalpos buvo nuomojamas socialinis būstas. Ginčo laikotarpiu atsakovui priklausančių butų nuomos mokesčio dydžio klausimai buvo reguliuojami Vilniaus miesto valdybos 1998 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 107V „Dėl neprivatizuotų gyvenamųjų namų (butų) nuomos mokesčio“, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1-1570 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos tvirtinimo“ ir 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 1-1120 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“. Pirmais dviem aktais patvirtinta nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka į apskaičiuojamą nuomos mokestį nebuvo įtrauktos išlaidos, susijusios su namo bendrojo naudojimo objektų administravimu ir nuolatine priežiūra (eksploatavimu), o 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 1-1120 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad į savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį neįskaitomos išlaidos, susijusios su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu); šias išlaidas apmoka savivaldybės patalpų nuomininkai tiesiogiai atitinkamų paslaugų teikėjams pagal patalpų nuomos sutartyje nustatytas sąlygas. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas, kaip rūpestingas turto savininkas, nesudarė nuomos sutarties su ginčo buto nuomininkais, teismas nutarė netaikyti taisyklės, kad pagal tipinę nuomos sutartį išlaidos, susijusios su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu), yra nuomininko prievolė, todėl sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu) bei šilumos ūkio priežiūra (303,70 Lt). Tačiau vadovaudamasis CK 6.584 straipsnio 1 dalimi teismas pažymėjo, kad ieškovui, kaip savo srities profesionalui, besiverčiančiam mokesčių surinkimu, žinojusiam, jog ginčo butas yra išnuomotas, turėjo būti aišku, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra netinkamas atsakovas siekiant prisiteisti skolą už nesumokėtus mokesčius už komunalines paslaugas (šiukšlių išvežimą, liftą, bendrojo naudojimo patalpų ir teritorijos valymą ir kitas). Teismas nurodė, kad šios išlaidos yra asmeninio pobūdžio bei susijusios su faktiniu patalpų naudojimu. Teismas atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dalyvavimo byloje, pažymėjęs, kad, nors atsakovui priklausantį turtą patikėjimo teise valdo SĮ „Vilniaus miesto būstas“, tačiau ieškovas turi pasirinkimo teisę, kam reikšti tokio pobūdžio ieškinį, nes turto patikėjimas neatleidžia savininko nuo pareigos rūpintis turimu turtu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl nukrypimo nuo suformuotos praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Mūsų namų valdos“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-132/2010, atmetė analogišką pastatą administruojančios įmonės ieškinį, tačiau bylą nagrinėję teismai šia nutartimi nesivadovavo. Vien formalus skirtumas, kad šios bylos atveju nesudaryta rašytinės nuomos sutarties, nesudaro pagrindo nesivadovauti nurodytoje nutartyje kasacinio teismo pateiktu išaiškinimu dėl bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimo ir priežiūros išlaidų grupių, dėl bendrosios dalinės nuosavybės administravimo sampratos, teisinio reglamentavimo ir kt. Kasatorius taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas keliose bylose atmetė analogiškus administruojančių įmonių reikalavimus (2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-828-516/2010; 2012 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1367-661/2012; 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-750-275/2011).
2. Dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo, eksploatavimo ir kitas paslaugas (Butų ir kitu patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 5.7 punktas), sandorių formą (CK 6.579, 1.93 straipsnio 1 dalis) reglamentuojančių materialiosios teisės normų pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad šioje byloje turėtų būti remiamasi specialiosiomis teisės normomis, t. y. turi būti įvertinta situacija, kad butas buvo nuomojamas, vykdant socialinio būsto suteikimo funkciją. Visą namo administravimo laiką ieškovas žinojo apie buto nuomininkus ir nuomos faktą. CK 6.579 straipsnyje įtvirtinta pareiga sudaryti rašytinę gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, tačiau reikia atsižvelgti į CK 1.93 straipsnio 1 dalį; CK nenustatyta, kad sutarties formos nesilaikymas daro gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį negaliojančia, todėl Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai siejo rašytinės formos nesilaikymą su galimybe netaikyti tipinės nuomos sutarties sąlygos dėl išlaidų, susijusių su namo bendrojo naudojimo objektų administravimu ir nuolatine technine priežiūra. Taip formuojama praktika, kad, esant faktiniams nuomos santykiams, skolas tektų apmokėti savininkui, bet ne nuomininkui, tai pažeistų ne tik teisės aktų reikalavimus, bendruosius teisės principus, bet ir būtų nesąžininga, nepagrįsta bei neteisinga kitų miesto gyventojų atžvilgiu, susidariusi situacija būtų palanki socialinio būsto nuomininkams ir toliau vengti mokėti jiems priklausančius mokesčius. Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 5.7 punkte, be kita ko, nustatyta, kad namo administratorius parengia ir pateikia patalpų savininkams ir valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkams informaciją apie suteiktas paslaugas, jų kainą (tarifus), kiekį, mokėtinas sumas ir mokėjimo būdus. Taigi, jei patalpos yra nuomojamos, mokesčiai yra skaičiuojami nuomininkams ir jie privalo atsiskaityti su paslaugų teikėjais. Kasatorius pažymi, kad ieškovas buvo įpareigotas sudaryti raštiškas nuomos sutartis su gyvenamųjų patalpų nuomininkais, tačiau šios pareigos neįvykdė.
3. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių patikėjimo teisę (CK 4.106 straipsnio 1 dalis). Teismai nevertino fakto, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdo visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, yra įgaliota įgyvendinti visas šių patalpų savininko teises ir pareigas ir atstovauti Vilniaus miesto savivaldybės interesams teismuose bylose, susijusiose su jos veiklos sritimi, taigi ieškovą sieja teisiniai santykiai dėl ginčo patalpų ne su kasatoriumi, bet su šio turto patikėtiniu SĮ „Vilniaus miesto būstas“; teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškinys galbūt yra pareikštas ne tam atsakovui, todėl turėjo būti netenkinamas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Antakalnio būstas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl nukrypimo nuo suformuotos praktikos. Ieškovas nurodo, kad kasatorius skunde turėtų ne tik pateikti nuorodas į kasacinio teismo ir (ar) žemesnės instancijos teismų priimtus jam palankius sprendimus, bet kartu ir argumentuotai pagrįsti, kodėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo remtis būtent šia praktika ir negalėjo nuo jos nukrypti, bet to nepadarė. Vien tai, kad byloje kilo ginčas dėl skolos priteisimo už daugiabučio namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, suteiktas butui, nuosavybės teise priklausančiam savivaldybei, ar tai, jog ginčas kilo tarp namo bendrojo naudojimo objektų administratoriaus ir savivaldybės, kaip turto savininkės, nereiškia, kad teismas neprivalo atsižvelgti į visas kitas tarp ginčo šalių susiklosčiusias faktines aplinkybes ir jų nevertinti. Kasatorius pats nurodo, kad kasacinės bylos Nr. 3K-3-132/2010 faktinės aplinkybės yra skirtingos nuo šios bylos. Nurodytoje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad bendrojo naudojimo objektų administratorius ne teisės aktų, bet būtent administravimo sutartimi prisiėmė riziką dėl galimo savivaldybės butų nuomininkų nemokumo. Šiuo atveju byloje nėra duomenų apie analogiškos sutarties ar bet kokio papildomo šalių susitarimo, kuriame būtų išspręstas klausimas dėl atsiskaitymo už administratoriaus suteiktas paslaugas, kai paslaugos yra teikiamos savivaldybei nuosavybės teise priklausantiems butams ar patalpoms, sudarymą. Be to, civilinės bylos Nr. 3K-3-132/2010 atveju Klaipėdos miesto savivaldybė, kaip butų, dėl kurių skolų ir kilo ginčas, savininkė, buvo sudariusi sutartis dėl jai nuosavybės teise priklausančių butų nuomos. Priešingai nei nurodo kasatorius, nuomos sutarties nebuvimas negali būti laikomas vien tik formaliu bylų skirtumu, nes nuo nuomos sutarties buvimo ar nebuvimo tiesiogiai priklauso civilinių teisinių santykių reglamentavimas ir kilusiam ginčui spręsti reikalingų teisės normų taikymas. Ieškovas taip pat pažymi, kad daugiabučių gyvenamųjų namų bendrosios dalinės nuosavybės administravimas didžiąja dalimi reglamentuotas lokalių vietos savivaldos institucijų priimtų įstatymų lydimųjų teisės aktų, taigi Klaipėdos miesto savivaldybės nustatytas teisinis reguliavimas gali iš esmės skirtis nuo analogiškais klausimais priimtų Vilniaus miesto savivaldybės sprendimų. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad apygardos teismų pozicija nagrinėjamu klausimu yra nevienoda, priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių. Pvz., Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-240-516/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-624-160/2012, Vilniaus miesto savivaldybė, kaip buto savininkė, pripažinta visiškai ar iš dalies atsakinga už butui administratorių teikiamas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, pastato eksploatavimo ir kitas komunalines paslaugas. Nėra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose.
2. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymą už daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų administravimo, eksploatavimo ir kitas paslaugas. Pagal skundžiamoje nutartyje pateiktą teisės normų išaiškinimą jokie argumentai dėl faktinių kasatoriaus ir trečiojo asmens nuomos santykių atsiradimo arba ieškovo tariamo žinojimo apie tai yra nereikšmingi. Atsižvelgiant į skolos susidarymo laikotarpiu galiojusių teisės aktų, reglamentuojančių valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, nuostatas svarbesnis klausimas yra tas, kokiomis sąlygomis nuomos teisiniai santykiai buvo susiklostę. Nesant į bylą pateikto jokio kasatoriaus ir trečiojo asmens susitarimo dėl socialinio būsto nuomos ir jos sąlygų, nėra pagrindo teigti, kad susitarimas dėl socialinio būsto nuomos buvo sudarytas palankiausiomis kasatoriui sąlygomis, t. y. visas kasatoriui nuosavybės teise priklausančio turto išlaikymo bei priežiūros pareigas ir su tuo susijusias išlaidas perkeliant trečiajam asmeniui. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas pareigą apmokėti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės administravimu, išlaikymu bei išsaugojimu, aiškiai ir imperatyviai šią pareigą priskyrė tik namo bendraturčiams – buto ar kitos name esančios patalpos savininkams (CK 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 3 dalis, 4.83 straipsnio 6 dalis, 4.84 straipsnio 4 dalis). Analizuojant šias teisės normas sistemingai, galima daryti pagrįstas išvadas, kad toks įstatymų leidėjo pasirinkimas nėra atsitiktinė įstatymų leidėjo klaida, o sąmoningas siekis sukurti tokį bendrosios dalinės nuosavybės teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų Lietuvos Respublikos gyvenamojo fondo išsaugojimą ir tinkamą priežiūrą bei daugiabučių namų gyventojams suteiktų tinkamas gyvenimo sąlygas, užtikrintų teisę į saugią aplinką ir pan. Byloje nustatyta, kad kasatorius ir trečiasis asmuo nebuvo sudarę jokio susitarimo, kuriame būtų išsprendę, kokiu būdu vykdys įsipareigojimus, susijusius su bendrosios dalinės nuosavybės priežiūra ir išlaikymu. Vien tai, kad kažkas naudojosi ar galėjo naudotis kasatoriui nuosavybės teise priklausančiu turtu, nelemia, jog už butui suteiktas paslaugas turėtų atsakyti būtent patalpų naudotojas. Negalima plečiamai aiškinti CK 6.584 straipsnio 1 dalies, nustatančios mokesčio už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas (šiukšlių išvežimą, liftą, bendrojo naudojimo patalpų teritorijos valymą ir kitas) mokėjimo tvarką. Nei daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų administravimas, nei daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų techninė ar namo šilumos ūkio priežiūra nepatenka į šioje normoje įtvirtintą komunalinių paslaugų sąvoką, todėl sprendžiant šių išlaidų atlyginimo klausimą turi būti vadovaujamasi ne ja, bet pirmiau nurodytomis CK ketvirtosios knygos nuostatomis. Be to, byloje nėra duomenų, kokiu laikotarpiu trečiasis asmuo naudojosi kasatoriui nuosavybės teise priklausančiu butu. Nesant aiškių duomenų, kas ir kada naudojosi kasatoriaus turtu, patenkinus kasacinį skundą, ieškovas dėl kasatoriaus nerūpestingumo iš viso nebetektų galimybės atgauti savo patirtų daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų administravimo ir techninės priežiūros išlaidų. Tokiu atveju susidarytų teisei priešinga situacija, kai dėl turto savininko netinkamai organizuojamos jam priklausančio turto priežiūros nukenčia trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai. Akivaizdu, kad jeigu kasatorių ir trečiąjį asmenį saisto faktiniai nuomos santykiai, kasatorius turėtų teisę, atlyginęs šias išlaidas, jas vėliau išsiieškoti iš asmenų, kurie skolos susidarymo laikotarpiu faktiškai naudojosi butu.
3. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių patikėjimo teisę. Byloje esančiame Nekilnojamo turto registro išraše nėra jokios informacijos apie ginčo buto perleidimą turto patikėtiniui. Pagal CK 4.254 straipsnio 1 dalį bei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą turto patikėjimo teisė turi būti registruojama viešajame registre. Ieškovas neturi pagrindo reikšti reikalavimų turto patikėtiniui, nes turto patikėjimo faktas nebuvo tinkamai išviešintas, be to, be kasatoriaus pateikiamų paaiškinimų, byloje nėra įrodymų apie tai, kad butas iš tiesų turto patikėjimo teise buvo perleistas SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Kasatorius iš esmės nepateikia jokių paaiškinimų, paneigiančių apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad turto patikėjimas savininko nuo pareigos rūpintis turimu turtu neatleidžia.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinant ir taikant bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimo ir priežiūros išlaidų apmokėjimą reglamentuojančias teisės normas taikymo nagrinėjamoje byloje
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Mūsų namų valdos“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-132/2010, kurioje atmestas analogiškas pastatą administruojančios įmonės ieškinys, pateiktais išaiškinimais.
Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, atlikti konkrečiose bylose, taikytini tik teismams nagrinėjant analogiškas ar iš esmės panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Kasaciniame skunde nurodytos kasacinės bylos ratio decidendi šioje byloje negali būti taikoma, nes bylų faktinės aplinkybės turi esminių skirtumų: išnagrinėjimo rezultatą nurodytoje byloje lėmė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 485 patvirtintų Klaipėdos miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Mūsų namų valdos“ sudarytos Klaipėdos miesto savivaldybės daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo sutarties, kurioje nustatyta apmokėjimo už savivaldybės nuomojamiems butams tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės administravimo ir bendrosios inžinerinės įrangos nuolatinės priežiūros (eksploatavimo) dalį tvarka, taikymas. Nagrinėjamos bylos atveju ginčo šalys nebuvo sudariusios administravimo sutarties, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, kuriais remdamasis veikė ieškovas ginčo laikotarpiu, nėra tapatūs atitinkamam Klaipėdos miesto savivaldybės teisės aktui.
Tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šioje byloje aktualūs kasacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2010, obiter dicta dalyje pateikti išaiškinimai dėl bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimo ir priežiūros išlaidų grupių. Tai – turto administravimo išlaidos (CK 4.84 straipsnio 4 dalis), namui išlaikyti ir išsaugoti būtinos išlaidos (CK 4.82 straipsnio 3 dalis) ir su buto naudojimu susijusios asmeninės išlaidos (pavyzdžiui, išlaidos šiukšlėms išvežti, elektros energijai ir pan.). Asmeninės išlaidos yra išimtinai sutartinio pobūdžio ir nesusijusios su įstatyme nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų prievole mokėti namui išlaikyti ir išsaugoti reikalingas išlaidas bei administravimo išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai rėmėsi šia bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimo ir priežiūros išlaidų klasifikacija, atmesdamas ieškinio reikalavimą priteisti su buto naudojimu susijusias asmenines išlaidas. Ieškovas neskundžia šios apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.
Dėl turto administravimo išlaidų (CK 4.84 straipsnio 4 dalis) bei namui išlaikyti ir išsaugoti būtinų išlaidų (CK 4.82 straipsnio 3 dalis) apmokėjimo
Apeliacinės instancijos teismas priteisė iš kasatoriaus 303,70 Lt turto administravimo bei namui išlaikyti ir išsaugoti būtinų išlaidų. CK 4.84 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje, 4.82 straipsnio 3 dalyje – kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Taigi įstatymu pareiga apmokėti šias išlaidas priskirta butų ir kitų patalpų savininkui (kasatoriui). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472, 6 punkte (2006 m. liepos 24 d. nutarimo redakcija, galiojusi iki 2011 m. rugpjūčio 24 d.) nustatyta, jog valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomotojai gali neįtraukti su nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis susijusių namo bendrojo naudojimo objektų administravimo ir nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) išlaidų į nuomos mokestį ir sudarydami nuomos sutartį su nuomininku numatyti, kad šias išlaidas nuomininkas apmoka tiesiogiai namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros organizavimą vykdančiai daugiabučių namų savininkų bendrijai arba jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotam atstovui, arba bendrosios nuosavybės administratoriui. Taigi darytina išvada, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomotojai gali nuomos sutartyje sulygti, kad šias išlaidas bendrosios nuosavybės administratoriui apmoka nuomininkai. Tačiau nagrinėjamoje byloje, kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą, nustatyta, kad kasatorius ir trečiasis asmuo nebuvo sudarę jokio susitarimo, kuriame būtų išsprendę, kokiu būdu vykdys įsipareigojimus, susijusius su bendrosios dalinės nuosavybės priežiūra ir išlaikymu.
Kasaciniame skunde teigiama, kad sutarties formos nesilaikymas nedaro gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties negaliojančios, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti tipinės nuomos sutarties sąlygas dėl išlaidų, susijusių su namo bendrojo naudojimo objektų administravimu ir nuolatine technine priežiūra. Atmesdama šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.) kasatoriui priklausančių butų nuomos mokesčio dydžio klausimai buvo reguliuojami Vilniaus miesto valdybos 1998 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 107V „Dėl neprivatizuotų gyvenamųjų namų (butų) nuomos mokesčio“, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1-1570 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos tvirtinimo“ ir 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 1-1120 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“. Pirmuose dviejuose nurodytuose teisės aktuose nenustatyta išlaidų, susijusių su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu), apmokėjimo tvarka, ir tik 2009 m. liepos 1 d. patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše nustatyta, kad šias išlaidas apmoka savivaldybės patalpų nuomininkai tiesiogiai atitinkamų paslaugų teikėjams pagal patalpų nuomos sutartyje nustatytas sąlygas; šis reguliavimas galiojo 1/6 dalį šioje byloje prašomos priteisti skolos susidarymo laiko, todėl negali būti taikomas visam ginčo laikotarpiui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai savivaldybė, siekdama įgyvendinti savo kaip butų ir kitų patalpų savininkės teises, nesudaro rašytinės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, kurioje būtų aptarta išlaidų, susijusių su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu), apmokėjimo tvarka, jai, kaip butų ir kitų patalpų savininkei, tenka tokios sutarties nesudarymo teisiniai padariniai – CK 4.84 straipsnio 4 dalyje ir 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga apmokėti šias išlaidas. Kasatoriaus cituojamos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 5.7 punkto nuostatos, kad namo administratorius parengia ir pateikia patalpų savininkams ir valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkams informaciją apie suteiktas paslaugas, jų kainą (tarifus), kiekį, mokėtinas sumas ir mokėjimo būdus, savaime nesuponuoja išvados, jog mokesčiai visais atvejais, kai butai yra išnuomoti, yra skaičiuojami nuomininkams.
Kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ieškovas buvo įpareigotas sudaryti raštiškas nuomos sutartis su gyvenamųjų patalpų nuomininkais, byloje nebuvo tiriama, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasacinio skundo argumentus, susijusius su turto patikėjimo faktu, nes be kasatoriaus pateikiamų paaiškinimų byloje nėra įrodymų apie tai, kad butas iš tiesų turto patikėjimo teise buvo perleistas SĮ „Vilniaus miesto būstas“.
Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad ją keisti arba naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 23,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, atmetus kasacinį skundą, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės (kodas 121449152) 23,05 Lt (dvidešimt tris litus 5 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Vincas Verseckas
Pranas Žeimys