Administracinė byla Nr. I-2477-428/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01471-2017-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 55.1.1
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 24 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė,
sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau tekste – Pravieniškių PN-AK), 10 776 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4-10).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2017 m. liepos 13 d. atliko bausmę Pravieniškių PN-AK antrame sektoriuje, perpildytose kamerose. Plotą mažino patalpose esantys baldai ir kitas inventorius. Antrojo sektoriaus 16 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje miegamųjų vietų buvo 22, 11 dviaukščių lovų, 15 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 12 gulimų vietų, plotas 30 kv. m. Taip pat nurodė, jog trūko inventoriaus sanitariniame mazge ir duše, tekdavo laukti eilėse, patalpos per mažos. Sanitarinis mazgas ir dušas nebuvo pritaikytas neįgaliesiems, todėl pareiškėjas patyrė sunkumų naudojantis tualetu ir dušu. Duše blogai bėgo vanduo, nebuvo įmanoma reguliuoti vandens temperatūros. Dėl didelio skaičiaus nuteistųjų nespėdavo nusiprausti, nebuvo sudarytos sąlygos nusiprausti ryte ir vakare. Nebuvo sudarytos sąlygos skalbti rūbus. Pažymėjo, jog jis yra neįgalus (įgimtas neįgalumas), todėl jis fiziškai pats negalėdavo išsiskalbti rūbų. Pravieniškių PN-AK neužtikrino, jog jam būtų paskirtas globėjas (padėjėjas), kuris padėtų atlikti įvairius darbus, t. y. apsipirkti parduotuvėje, paimti maistą valgykloje, apsirengti rūbus. Miegamosiose patalpose buvo dviejų aukštų lovos, jam buvo paskirta gulėti antrame aukšte, todėl pareiškėjui, turinčiam negalią, buvo sunku užlipti į lovą. Prausyklose nebuvo įrengta veidrodžio, spintelių, lentynėlių asmens higienos reikmėms susidėti. Nurodė, jog patalpos seniai neremontuojamos, sienų, lubų dažai nusilupinėję, vietomis atkritęs tinkas, per lubas teka vanduo, matosi pelėsis (grybelis), netinkamas vėdinimas, patalpose gausu tarakonų, blakių, nes atsakovas netinkamai vykdė dezinfekciją. Pastato konstrukcijose yra asbesto, kuris yra kenksmingas sveikatai. Kalint netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, patyčias, pablogėjo sveikata.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 17-23) nurodė, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje 2 sektoriuje bausmę atliko nuo 2015 m. vasario 19 d. Minimaliai tenkanti vienam kaliniui bendrabučio ir kamerų tipo patalpose asmeniui ploto norma pažeista nebuvo. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Dušai įrengti vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais, patvirtintais Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir aprūpintos baldais ir inventoriumi vadovaujantis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių, pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų” reikalavimais. Dušai ir ir tualetai nėra pritaikyti žmonėms su negalia. Įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Remontai atliekami įstaigos lėšomis. Informacija apie atliktus patalpų remontus Įstaigoje nėra kaupiama, todėl atsakyti, kada šios patalpos buvo remontuotos ankščiau, nėra galimybės. Įstaigos 2-o sektoriaus 13, 15 ir 16 būriuose sumontuoti plastikiniai langai. Grindys ir lubos tvarkingi. Į dušinę karštas vanduo yra tiekiamas nuolatos. Siekiant pagerinti nuteistųjų laikymo sąlygas visuose būriuose buvo sumontuoti vandens šildytuvai (boileriai). Būriuose įrengtomis dušinėmis nuteistieji gali naudotis bet kurią savaitės dieną. Įstaigos 2-ame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę - dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku. 13, 15 ir 16 būrių gyvenamosios patalpos, tualetai, prausyklos ir virtuvėlės vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Pataisos namai 2016-11-13 sudarė sutartį Nr.76-203 su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinsekciją, deratizaciją ar dezinsekciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Patalpoje pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Pareiškėjo keliami argumentai, kad gyvenamosios patalpos nebuvo dezinfekuojamos - neatitinkantys tikrovės, klaidingi. Nuteistųjų bendro naudojimo patalpas valo ir dezinfekuoja būryje įdarbintas būrio tvarkinys, kuris įdarbintas į Ūkio aptarnavimo brigadą. Nors pataisos namų stogai dengti asbesto danga, ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma. Tuo tarpu pataisos namuose nevykdomi jokie tokio pobūdžio darbai. Atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2017 m. liepos 13 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių PN-AK arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN-AK (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).
Taisyklių 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Pareiškėjas nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. spalio 15 d. buvo paskirtas gyventi į 16 būrį, 5 brigadą, kurios plotas- 52,05 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,25 kv. m.
Laikotarpyje nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. vasario 15 d. buvo paskirtas gyventi į 13 būrį, 4 brigadą, kurios plotas- 17,34 kv. m, joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,78 kv. m.
Laikotarpyje nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. liepos 13 d. buvo paskirtas gyventi į 15 būrį, 3 brigadą, kurios plotas- 33,16 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,32 kv. m.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog 16 būrio 5 brigadoje buvo įrengta 22 miegamosios vietos, 15 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 12 gulimų vietų.
Atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti teismui gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir miegamųjų vietų skaičių. Atsakovas 2017 m. liepos 31 d. pažymoje Nr. 62-3329 (b. l. 26) nurodė pažymos surašymo dienos duomenis, tačiau nenurodė ar tiek gyvenamųjų vietų buvo ir ginčo laikotarpiu. Taigi, atsakovo atstovas į bylą įrodymų, patvirtinančių, kiek ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo miegamųjų vietų, į bylą tikslių duomenų nepateikė. Nesant tokių įrodymų, nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog 16 būrio 5 brigadoje buvo įrengta 22 miegamosios vietos, 15 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 12 gulimų vietų.
Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. spalio 15 d. teko 2,36 kv. m ploto (605 paras trūko 0,74 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpoje), nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. liepos 13 d. teko 2,76 kv. m (9 paras trūko 0,34 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose).
Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jis turėjo judėjimo laisvę.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK avarinės ar antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Informacija apie atliktus patalpų remontus pagal gyvenamųjų patalpų būrius ir brigadas nekaupiama, tačiau įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į poreikį (b. l. 19), todėl pareiškėjo teiginys, kad patalpos neremontuojamos atmestinas kaip neįrodytas.
Atsakovas nurodo, kad 13, 15 ir 16 būrio gyvenamosios patalpos, tualetai, prausyklos ir virtuvėlės yra vėdinamos natūraliai per langus ir ventiliacines angas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip dalinai išvengiant drėgmės patalpose. Kaip minėta, pagal Higienos normos HN 76:2010 ir HN 136:2015 reikalavimus, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmestini, kaip nepagrįsti. Pareiškėjas įvardintas aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl netinkamos patalpų vėdinimo sistemos atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas nurodė, jog tinkamai neveikė dušų maišytuvai, bendro naudojimo patalpos buvo neremontuojamos, sienų dažai atsilupę, matėsi pelėsis. Tačiau duomenų ar pareiškėjas kreipėsi dėl minėtų pažeidimų į administraciją, byloje nepateikta. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu dėl praėjusio ilgo laiko pareiškėjo nurodytų pažeidimų negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl netinkamai veikiančių dušo maišytuvų ir patalpų atmestini kaip nepagrįsti. Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti tualetu ir prausykla. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz. LVAT 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr.A822-1053/2013ir kt.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad trūko inventoriaus sanitariniame mazge ir prausykloje.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Į bylą atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, 2-o sektoriaus 13-o būrio sanitariniame mazge įrengta 6 unitazai, 4 pisuarai, prausykloje įrengtos 3 praustuvės, 2 dušo sieteliai, 15-o 16-o būrio sanitariniame mazge įrengti 6 unitazai, 4 pisuarai, prausykloje įrengtos 7 praustuvės, 1 dušo sietelis (b. l. 19, 28). Atsakovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 13, 15, 16 būriuose buvusį nuteistųjų skaičių. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kadangi nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi.
Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas neužtikrino teisės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu, kadangi nuteistųjų buvo daug ir nespėdavo išsimaudyti. Atsakovas nurodė, jog tokia teisė buvo užtikrinta. Be to, atsakovas nurodė, jog visuose būriuose buvo sumontuoti vandens šildytuvai, todėl būriuose įrengtomis dušinėmis nuteistieji galėjo naudotis bet kurią savaitės dieną. Pareiškėjas į pareigūnus ar administraciją dėl minėtų pažeidimų nesikreipė. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl nesuteiktos teisės išsimaudyti po dušu atmestinas kaip neįrodytas (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas skundžia, kad Pravieniškių PN-AK konstrukcijose yra asbesto, dėl ko kilo pavojus sveikatai. Atsakovas nurodo, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo nekonstatuotini. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.
Pareiškėjas nurodė, jog prausykloje neįrengtos lentynėlės asmens higienos reikmenims susidėti ir nebuvo veidrodžių. Atsakovas nurodė, jog veidrodžiai buvo įrengti prausykloje prie praustuvių, apie įrengtas lentynėles higienos priemonėms susidėti atsakovas nepateikė duomenų, todėl šie argumentai lieka nepaneigti.
Pareiškėjas nurodė, jog kaupėsi patalpose pelėsis. Atkreiptinas dėmesys, jog teisės aktai įpareigoja pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Pažymėtina, kad už gyvenamųjų patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji (b. l. 58).
Pareiškėjas nurodė, kad lokaliniame sektoriuje yra parazitų (blakių, tarakonų), kurie buvo naikinami neefektyviai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pataisos įstaiga yra sudariusi 2016 m. lapkričio 23 d. sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 32-35). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovės įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Iš pateiktų teismui graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų (b. l. 32-40) matyti, jog 13, 15, 16 būriuose pastebėti kenkėjai (tarakonai, blakės). Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad Pravieniškių pataisos namai yra perpildyti, kad patalpose randama kenkėjų, o kontrolė vykdoma nepakankamai, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai yra pagrįsti. Tačiau akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pataisos namuose jam nebuvo sudaryta galimybė skalbti drabužius.
Atsakovas nurodė, jog įstaigoje numatyta galimybė ir sąlygos gauti nuosavos patalynės, drabužių skalbimo ir dezinfekcijos paslaugas (b. l. 19-20). Patalynė nuteistiesiems keičiama vieną kartą per savaitę, savo rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę maudymosi metu. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie galimybę išsiskalbti rūbus, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai nekonstatuotini.
Nors pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai jį žemindavo bei tyčiodavosi, tačiau plačiau jis šių aplinkybių nepaaiškino, nenurodė, nei kas konkrečiai, nei kada, nei kaip pareiškėją žemindavo.
Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl jam paskirto lovos antrame aukšte, kadangi, jo teigimu, jam būdavo sunku užlipti ir nulipti, nes turi negalią. Bylos duomenys, t. y. pareiškėjo neįgaliojo pažymėjimas, Pravieniškių PN-AK medicininis pažymėjimas patvirtina, kad pareiškėjui yra nustatyta įgimta viršutinių galūnių anomalija, neįgalumo lygis nedarbingas, asmens darbingumas 20 procentų (neterminuotai), rekomenduotina skirti lovą pirmame aukšte (b. l. 13, 25). Atsakovas nepateikė duomenų, jog pareiškėjui buvo paskirta miegoti pirmo aukšto lovoje, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginys dėl jam paskirtos miegojimui lovos antrame aukšte lieka nepaneigtas.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad sanitarinis mazgas ir dušas nebuvo pritaikytas neįgaliesiems, todėl pareiškėjas patyrė sunkumų naudojantis tualetu ir dušu.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog dušai ir ir tualetai nėra pritaikyti žmonėms su negalia.
Iš byloje esančio medicininio pažymėjimo matyti, kad pareiškėjui yra nustatyta įgimta viršutinių galūnių anomalija (b. l. 25) todėl, teismo nuomone, bylos duomenimis nepaneigta aplinkybė, jog pareiškėjas, kalinimo Pravieniškių PN-AK metu, turėjo sveikatos problemų.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 7 punktą, reikalavimas sukurti žmonių su negalia sveikatai saugią aplinką taikomas tik įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas laisvės atėmimo vietas. Tačiau BVK 173 straipsnio 5 dalyje numatyta laisvės atėmimo vietų pareiga užtikrinti, kad nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat ligoniams būtų sudarytos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buitinės sąlygos ir nustatytos didesnės mitybos normos. Šioje įstatymo nuostatoje jokios išimtys nenustatytos. Pabrėžtina, kad Higienos norma HN 76:2010 yra poįstatyminis teisės aktas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, kad iš teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai teisėkūros subjektams suponuoja inter alia reikalavimą, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimą). Vadinasi, Pravieniškių PN-AK privalėjo sudaryti tinkamas laikymo sąlygas neįgaliam suimtajam (nuteistajam) nepriklausomai nuo to, ar įstaigoje buvo atlikta rekonstrukcija ar kapitalinis remontas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2401-662/2016). Teismo nuomone, aukščiau nurodyti faktiniai duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK nėra sudaryta tinkama kalinimo aplinka neįgaliam nuteistajam.
Pareiškėjas nurodė, jog jis yra neįgalus (įgimtas neįgalumas), todėl Pravieniškių PN-AK turėjo užtikrinti, jog jam būtų paskirtas globėjas (padėjėjas), kuris padėtų atlikti įvairius darbus, t. y. apsipirkti parduotuvėje, paimti maistą valgykloje, apsirengti rūbus, padėti išsiskalbti rūbus, nes jis nėra fiziškai pajėgus jų atlikti.
Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos ar iš šio sektoriaus tvarkos aprašo, patirtinto Kalėjimo departamento direktoriaus 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. V-409, (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatomis Socialinės globos poreikį nustato laisvės atėmimo vietos įstaigoje nuteistąjį gydantis gydytojas, įvertinęs jo sveikatos būklę ( 4 p.), Gydantis gydytojas, įvertinęs, kad dėl sveikatos būklės sutrikimų nuteistajam reikalinga socialinė globa, nustato nuteistojo socialinį ir fizinį savarankiškumą (pagal Tvarkos aprašo priede pateiktus kriterijus) ir užpildo Medicinos dokumentų išrašą/siuntimą (statistinės apskaitos forma Nr. 027/a). Medicinos dokumentų išraše/siuntime nurodomas nuteistojo socialinio ir fizinio savarankiškumo lygis, nurodant, ar asmuo savarankiškas, ar iš dalies savarankiškas, ar nesavarankiškas; ar rekomenduojama nuteistąjį paskirti ar perkelti į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių. Gydantis gydytojas taip pat teikia individualius pasiūlymus ir pastabas apie nuteistąjį, nurodydamas, kokio pobūdžio socialinė globa (slauga ar priežiūra, ilgalaikė ar trumpalaikė) reikalinga (5 p.). Nuteistasis, turintis socialinio bei fizinio savarankiškumo sutrikimų, turi teisę ir pats raštu kreiptis (pateikti laisvos formos prašymą) į jį gydantį gydytoją, kad jam būtų nustatytas socialinės globos poreikis (6 p.).
Iš į bylą pateikto pareiškėjo neįgaliojo pažymėjimo, Pravieniškių PN-AK medicininio pažymėjimo matyti, kad pareiškėjui yra nustatyta įgimta viršutinių galūnių anomalija, neįgalumo lygis nedarbingas, asmens darbingumas 20 procentų (neterminuotai) (b. l. 13, 25), tačiau medicininiame pažymėjime nurodyta, jog globa nereikalinga. Teismo vertinimu, byloje esanti medžiaga patvirtinta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo neįgalus, tačiau specialusis slaugos ar priežiūros poreikis jam nebuvo nustatytas, todėl Pravieniškių PN-AK neturėjo teisinio pagrindo paskirti socialinę globą. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, dėl jam kylančių nepatogumų (negalėjimo apsipirkti parduotuvėje, pačiam išsiskalbti drabužių ir kt.), taip pat į gydytoją, jog jam būtų nustatytas socialinės globos poreikis. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais. Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikęs, atsakovas nurodė, jog duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą dėl gyvenamųjų sąlygų neturi (b. l. 21). Teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pravieniškių PN-AK psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 27) nurodoma, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl patiriamų dvasinių kančių, emocinių bei psichinių traumų, kurioms įtakos galėjo turėti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Apibendrindamas išvardintas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.
Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius - kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos įstaigoje būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.).
Tačiau teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose 704 paras jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (trūko nuo 0,34 iki 0,74 kv. m ploto). Be to, buvo nustatyti ir kiti pažeidimai (nesudaryta tinkama kalinimo aplinka neįgaliam nuteistajam, neužteko inventoriaus sanitariniame mazge ir prausykloje, neįrengta lentynėlė higienos reikmėms susidėti ir kt.) taip pat atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas yra neįgalus asmuo, todėl teismas konstatuoja, jog tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 4 000 Eur, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti R.B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 4 000 Eur (keturis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolanta Medvedevienė