Administracinė byla Nr. A-1748-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00533-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais (b. l. 1–2, 54–55), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. gruodžio 11 d. iki 2017 m. vasario 22 d. Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad kameros nuolat buvo perpildytos, jose trūko oro, buvo drėgna, šalta, tamsu, veisėsi pelėsis ir tarakonai, sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai. Be to, kamerose nebuvo pakankamai spintelių, stalų, todėl nebuvo galimybės tinkamai pavalgyti. Taip pat nebuvo išduodamas tualetinis popierius, skutimosi peiliukai, dantų pasta, o išduodami čiužiniai ir antklodės buvo prastos būklės, nedezinfekuojami. Naudotis dušu pareiškėjas galėjo tik vieną kartą per savaitę, o pasivaikščioti kiemelyje – tik vieną valandą. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad maistas buvo nekokybiškas ir nekaloringas. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose buvo asbesto, tai kenkė jo sveikatai. Atkreipė dėmesį į tai, jog serga (duomenys neskelbtini), tačiau jam nebuvo duoti tinkami vaistai bei aliejus odai tepti. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, kančias ir pažeminimą, t. y. patyrė neturtinę žalą.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimuose į pareiškėjo skundus (b. l. 7–18, 73–86) prašė juos atmesti kaip nepagrįstus bei priteisti iš pareiškėjo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.
4. Lukiškių TI-K atsiliepimą grindė šiais argumentais:
1. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste Lukiškių TI-K akcentavo, kad ginčo laikotarpio pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.
2. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras.
3. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
4. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti.
5. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K taip pat buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.
6. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
7. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.
8. Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
9. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga šiuo aspektu pareiškėjo teisių nepažeidė.
10. Higienos priemonėmis įstaigoje laikomi asmenys aprūpinami pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas.
11. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
12. Kalinamiesiems vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai.
13. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip laisvėje esantiems asmenims.
14. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore; pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, kurie turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą; suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu, specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje; pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga.
15. Lukiškių TI-K I–III gyvenamųjų korpusų, kuriuose apgyvendinti visi įstaigoje laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijoje asbesto nėra, šiferio lakštais padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, tačiau lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijoje yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi.
16. Lukiškių TI-K laikomi asmenys maistu aprūpinami nemokamai, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka galiojančias fiziologines mitybos normas, kiekvieną dieną tikrinama patiekalų kokybė.
17. Lukiškių TI-K taip pat akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
18. Lukiškių TI-K, be kita ko, vadovaudamasis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, papildomai nurodė, kad, vykdydamas teismo nutartį dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo, patyrė 1,62 Eur ir 3,06 Eur išlaidas, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu (b. l. 146–151) pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas nurodė, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Tuo tarpu iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad visą ginčo laikotarpį (nuo 2016 m. gruodžio 11 d. iki 2017 m. vasario 21 d.) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, t. y. pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, siekė nuo 3,815 kv. m iki 7,86 kv. m, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo keliami skundo reikalavimai dėl perpildytų kamerų ir ploto trūkumo jose yra neįrodyti. Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kalinimo perpildytose kamerose yra nepagrįstos.
7. Nors pareiškėjas, be kita ko, teigė, kad, esant perpildytoms kameroms, nebuvo galimybės visiems kameroje esantiems asmenims valgyti vienu metu, nes kamerose buvo įrengtas tik vienas stalas ir dvi kėdės, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad visi kameroje esantys asmenys gali valgyti vienu metu, pasinaudojant galimybe sėdėti ant gultų. Kaip nurodyta atsakovo atsiliepime, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Todėl teismas nesutiko su pareiškėju, kad kamerose trūko baldų (spintelių, stalų).
8. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas pabrėžė, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nėra nustatęs pažeidimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo gyvenamosios patalpos arba įrengimo, vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, teismas sprendė, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Teismas akcentavo, jog Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto nėra galimybių įrengti atskirą patalpą. Kita vertus, teismas nurodė, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (rėmėsi EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tačiau, įvertinęs tai, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas trumpą laiką, teismas padarė išvadą, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo nepažeistos.
9. Teismas kartu pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 punktą bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punktą kameros vėdinamos per langus. Atitinkamai Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka minėtų higienos normų reikalavimus. Tuo tarpu, tinkamai vėdinant kameras per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo bei pelėsio veisimosi.
10. Įvertinęs byloje esančius Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant konkrečioje kameroje Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai nebuvo atlikti, o jokie kiti objektyvūs įrodymai, kad konkreti kamera tuo metu neatitiko teisės aktų keliamų higienos normų reikalavimų, teismui nėra pateikti. Be to, iš teismui pateiktos sutarties matyti, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ nuolat atlieka kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus. Taip pat Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka kamerų remontą, o kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Teismas pabrėžė, kad abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo.
11. Pasisakydamas dėl čiužinių ir pagalvės būklės, teismas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.  įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kalinimo įstaiga privalo aprūpinti apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis, tačiau minėtas teisės aktas nenumato, jog turi būti išduodamas naujas čiužinys (arba nauja patalynė). Tuo tarpu pagal Higienos normos HN 134:2015 42 punktą draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Atitinkamai byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjui buvo išduotas netinkamas naudojimui čiužinys ir pagalvė. Todėl, pareiškėjui dėl šio pažeidimo nesiskundus, šiuo metu atsakovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginius dėl aprūpinimo netinkamu čiužiniu ir pagalve laikė neįrodytais.
12. Be to, atsakovas atsiliepimuose į pareiškėjo skundus paaiškino, kad vyrams tualetinis popierius ir muilas išduodami du kartus per mėnesį, o dantų šepetėlis, dantų pasta bei vienkartiniai skustuvai išduodami kas mėnesį. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl minėtų higienos priemonių išdavimo, o netikėti Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytais faktais, kad visos priemonės išduodamos laikantis teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo, todėl kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad minėtos higienos priemonės neišduodamos.
13. Nors pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš netinkamo maitinimo, teismas nurodė, kad pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės įrodymais nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau nesikreipė, todėl šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip neįrodytus.
14. Teismas iš atsakovo paaiškinimų taip pat nustatė, kad Lukiškių TI-K yra įrengta sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti pateikta atsakovo informacija. Tuo tarpu Higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, o pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Tai reiškia, kad nurodytų teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekyla.
15. Dėl asbesto buvimo Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose teismas pažymėjo, kad atsakovas paaiškino, jog įstaigos I-III gyvenamųjų korpusų statinių, kuriuose apgyvendinti suimtieji ir nuteistieji, konstrukcijose asbesto nėra, o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomeninės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Tačiau Lukiškių TI-K 2001 m. jau buvo veikianti įstaiga, todėl šis reikalavimas jam nebuvo taikomas. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjo teiginius dėl asbesto pastato konstrukcijose egzistavimo ir neigiamo poveikio jo sveikatai vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus byloje surinktais įrodymais, todėl atmetė.
16. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K netinkamai tikrinama atvykstančiųjų sveikata, jam nebuvo išduoti vaistai nuo (duomenys neskelbtini), teismas akcentavo, jog nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad, patikrinus Vaistų, vitaminų ir kitų medicininės paskirties reikmenų, perduodamų įstaigoje laikomiems asmenims, registracijos žurnalą, prašymai ar nurodymai perduoti pareiškėjui vaistus, vitaminus ar kitus medicininės paskirties reikmenis registruoti nebuvo. Tuo tarpu minėti pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs ir neparemti detalizuotais, nuosekliais paaiškinimais. Todėl teismas sprendė, kad deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai nagrinėjamu atveju nepaneigia atsakovo į bylą pateiktų įrodymų, taigi, laikytini neįrodytais ir nepagrįstais.
17. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėti veiksmai, o nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą, taip pat neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą.
18. Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, todėl išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė. Be to, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė Lukiškių TI-K prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.

19. Pareiškėjas D. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 156), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą bei priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturinei žalai atlyginti.
20. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas. Pažymi, jog šiuo atveju teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Konvencijos ir CK nuostatomis bei atlyginti jam patirtą žalą. Pareiškėjas tvirtina, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas ypač žiauriomis, žmogaus orumą žeminančiomis ir negrįžtamai sveikatą žalojančiomis sąlygomis. Akcentuoja, jog Lukiškių TI-K pastatas yra architektūrinio paveldo pastatas, o tokiomis sąlygomis draudžiama laikyti suimtuosius ir nuteistuosius. Be to, nurodo, kad atsakovas nepateikė teismui svarių argumentų, kokiu įstatymu vadovaudamasis laiko žmones kankinančiomis sąlygomis.
21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 164–168) prašo jį atmesti ir priteisti iš pareiškėjo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2016 m. gruodžio 11 d. iki 2017 m. vasario 22 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.
23. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) pareiškėjo nurodytais aspektais, t. y. nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Tačiau šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, tik abstrakčiai nurodo, jog teismo sprendimas yra šališkas, šiuo atveju teismas, pareiškėjo manymu, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Konvencijos ir CK nuostatomis bei atlyginti jam patirtą žalą, kadangi jis Lukiškių TI-K buvo laikomas ypač žiauriomis, žmogaus orumą žeminančiomis ir negrįžtamai sveikatą žalojančiomis sąlygomis, o atsakovas nepateikė teismui svarių argumentų, kokiu įstatymu vadovaudamasis laiko žmones kankinančiomis sąlygomis.
24. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
26. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
27. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K (išskyrus dėl sanitarinių mazgų įrengimo), todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde, kaip minėta, nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad Lukiškių TI-K pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą, minėtų teismo išvadų nepaneigia. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių. Todėl apelianto teiginiai šiuo aspektu atmestini.
28. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl sanitarinių mazgų įrengimo Lukiškių TI-K kamerose. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia nacionalinėje teisėje įtvirtintų standartų (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų Lukiškių TI-K kamerose įrengimo, sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.). Šios išvados nepaneigia atsakovo atstovo nurodomos aplinkybės dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės. Atitinkamai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
29. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju, nustačius pareiškėjo teisių pažeidimą dėl ginčo laikotarpiu neužtikrinto pakankamo privatumo naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais, egzistuoja pagrindas spręsti dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, kiti pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo būtų skundęsis įstaigos administracijai ar kitiems kompetentingiems subjektams, byloje nenustatyta, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai, be to, šiuo atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
30. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl ginčo laikotarpiu neužtikrinto pakankamo privatumo naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais, o kitoje dalyje, kuria pareiškėjo skundas dėl likusių pažeidimų atmestas kaip nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.
31. Nors atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsniu ir Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, nurodo, jog turi teisę į išlaidų, patirtų dėl su ginču susijusios medžiagos (dokumentų) pateikimo teismui, atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. ir 2017 m. kovo 1 d. nutartis (b. l. 4, 57–58), t. y. vykdydamas teismo nurodymą. Pabrėžtina, kad įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimo teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti minėtą atsakovo atstovo prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo D. G. skundą tenkinti iš dalies bei priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti, o kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Romanas Klišauskas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė