Civilinė byla Nr. e2A-462-781/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02539-2017-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.3.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Danguolės Martinavičienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekso“ ieškinį atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiai per filialą Lietuvoje, dėl draudimo išmokos priteisimo, draudimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo M. Z..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ekso“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti atsakovės ir ieškovės 2016 m. birželio 9 d. sudaryto Įmonių turto draudimo liudijimo / poliso Nr. IT 052871 sąlygą „Patvirtinu, kad prieš sudarant draudimo sutartį, su draudimo liudijime nurodytų taisyklių sąlygomis buvau supažindintas, jas supratau ir taisyklių kopiją gavau“ negaliojančia, pripažinti ieškovės ir atsakovės 2016 m. birželio 6 d. sudaryto Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimo / poliso Nr. BCAD 014468 sąlygą „Patvirtinu, kad prieš sudarant draudimo sutartį, su draudimo liudijime nurodytų taisyklių sąlygomis buvau supažindintas, jas supratau ir taisyklių kopiją gavau“ negaliojančia, pripažinti siurprizine ir negaliojančia ieškovės ir atsakovės 2016 m. birželio 9 d. sudaryto Įmonių turto draudimo liudijimo / poliso Nr. IT 052871 sąlygą, nurodytą Įmonių turto draudimo taisyklių Nr. 004.1 Specialiųjų sąlygų 2.8.10 punkte: „Pagal šias draudimo taisykles neapdrausti ir šių objektų atžvilgiu draudimo sutartis negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl to BTA ir Draudėjas sudarė atskirą susitarimą: grynieji pinigai“, pripažinti siurprizine ir negaliojančia ieškovės ir atsakovės 2016 m. birželio 9 d. sudaryto Įmonių turto draudimo liudijimo / poliso Nr. IT 052871 sąlygą, nurodytą Įmonių turto draudimo taisyklių Specialiųjų sąlygų Nr. 004.1 2.8.12 punkte: „Pagal šias draudimo taisykles neapdrausti ir šių objektų atžvilgiu draudimo sutartis negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl to BTA ir Draudėjas sudarė atskirą susitarimą: draudėjo gautas turtas iš kitų asmenų remontuoti, perdirbti, parduoti, saugoti ir pan.“, pripažinti ieškovės ir atsakovės 2016 m. birželio 6 d. sudaryto Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimo / poliso Nr. BCAD 014468 Pastabos sąlygą „Patikėtas turtas – draudėjo išsinuomotos patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini)“ negaliojančia, pripažinti siurprizine ir iš dalies negaliojančia ieškovės ir atsakovės 2016 m. birželio 9 d. sudaryto Įmonių turto draudimo liudijimo / poliso Nr. IT 052871 sąlygą – pastabą „Už nuostolius produkcijai, kuri priklauso UAB „Roris“ ir Ko išmoka yra mokama UAB „Roris“ ir Ko – ta apimtimi, kuria šioje sąlygoje nėra numatyta, jog draudimo išmoka mokama visiems UAB „Ekso“ konsignantams, kurių turtui dėl draudiminio įvykio kilo žalos; priteisti UAB „Ekso“ naudai solidariai iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“ ir iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje nepagrįstai neišmokėtą 119 866,23 Eur draudimo išmoką bei 9,13 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti UAB „Ekso“ naudai solidariai iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“ ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje 9,13 procentų dydžio metines palūkanas nuo neišmokėtos 119 866,23 Eur sumos, skaičiuojamas nuo 2017 m. gegužės 11 d. iki šio ieškinio priėmimo nagrinėti teisme dienos; priteisti solidariai iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“ ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad šalys 2016 m. birželio 6 d. sudarė Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimą / polisą Nr. BCAD 014468 dėl ieškovės civilinės atsakomybės asmeniui ir turtui, ieškovės naudojamoms patalpoms adresu (duomenys neskelbtini), taip šalys sudarė 2016 m. birželio 9 d. Įmonių turto draudimo liudijimą / polisą Nr. IT 052871 ieškovės naudojamoms patalpoms adresu (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad įmokas už draudimo sutartis ieškovė sumokėjo.
3. Ieškovė paaiškina, kad iš apdraustų ieškovės parduotuvės patalpų adresu (duomenys neskelbtini), 2016 m. gruodžio 9 d. buvo įvykdyta vagystė, o 2016 m. gruodžio 22 d. tose pačiose ieškovės parduotuvės patalpose (duomenys neskelbtini), įvyko gaisras.
4. Ieškovės teigimu, atsakovė informavo ieškovę, kad tam tikros dalies draudimo išmokų pagal atskirus draudiminius įvykius atsakovė nemokės. Pažymėjo, kad pagal sudarytas konsignacijos sutartis turtas, iš kurio pagaminti įvykio metu aprūkę gaminiai, įvykio metu nebuvo apdraustas sudaryta draudimo sutartimi, todėl jam draudimo apsauga negalioja ir atitinkamai draudimo išmoka už įvykio metu aprūkusius gaminius negali būti mokama. Pagal draudimo sutartį pačios patalpos, kaip nekilnojamasis turtas taip pat nėra apdraustos, todėl apsaugos vartelių išlaidos negali būti kompensuotos. Pažymėjo, kad Draudimo taisyklių Bendrųjų sąlygų 8.1.5 ir 8.1.6 punktuose yra įtvirtinta kiekvieno draudėjo pareiga esant galimybei išlaikyti įvykio vietą nepaliestą, kol atvyks draudimo atstovas, tačiau ieškovė baldus išmetė, taigi draudikas neturi objektyvios galimybės tiksliai įvertinti su šiais objektais susijusios žalos pobūdį bei mastą, todėl įgyja teisę nemokėti draudimo išmokos. Be kita ko, pažymėjo, kad grynieji pinigai nebuvo nurodyti draudimo sutartyje kaip atskiras draudimo objektas.
5. Ieškovė pažymi, kad atsakovė remiasi tik Įmonių draudimo polisu. Sudarant Įmonių turto draudimo sutartį ir draudimo sutartį atsakovė ieškovės nesupažindino su atitinkamų draudimo sutarčių taisyklėmis bei neįteikė jų kopijų. Ieškovė, sudarydama Įmonių turto draudimo sutartį, tikėjosi, jog šia draudimo sutartimi bus apdraudžiama „viskas, kas yra patalpose, ir pačios patalpos, nepaisant turto priklausomybės“. Pažymi, kad ieškovė likus kiek daugiau nei savaitei iki Įmonių turto draudimo sutarties sudarymo išsiuntė atsakovės atstovei laišką, kuriame išdėstė savo pageidaujamas draudimo sąlygas. Ieškovės teigimu, draudimo sutartimi buvo apdrausta ieškovės civilinė atsakomybė tretiesiems asmenims (konsignantams). Be to, šių trečiųjų asmenų turtas, esantis ieškovės patalpose adresu (duomenys neskelbtini), bet kuriuo atveju buvo apdraustas – ieškovė aktyviais veiksmais, sudarydama netgi dvi draudimo sutartis, siekė tokio rezultato. Atsakovė sprendime dėl vagystės ir sprendime dėl gaisro neužsimena apie draudimo liudijimą, lyg jo nebūtų ir jis negaliotų. Teigia, kad ieškovė netgi yra permokėjusi atsakovei už draudimo sutartį, iš ko darytina išvada, kad atsakovė turi pareigą vykdyti draudimo sutartimi prisiimtas sutartines prievoles ir atlyginti konsignantams ir kitiems asmenims dėl ieškovei patikėto turto kilusią žalą.
6. Atsakovė AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per filialą Lietuvoje, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti. Nurodė, atsakovės atsisakymas mokėti dalį draudimo išmokos visiškai atitinka Įmonių turto draudimo sutarties nuostatas bei šia draudimo sutartimi nustatytos draudimo apsaugos ribas. Dėl šios priežasties ieškovės reikalavimas atlyginti žalą turtui, kuris nebuvo apdraustas arba kurio egzistavimu bei sugadinimo mastu atsakovei net nebuvo leista įsitikinti yra nepagrįstas ir atmestinas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovės 115 488 Eur draudimo išmokos, 14 299,47 Eur dydžio palūkanas ir 9,13 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 4 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Taip pat priteisė iš atsakovės ieškovei 2 857,20 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas bei priteisė iš atsakovės 1 710 Eur dydžio žyminį mokestį į valstybės biudžetą.
8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimai pripažinti sutarties nuostatas negaliojančiomis yra susiję su sutarties aiškinimu, šios nuostatos nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių, todėl dėl jų atskirai nepasisakė ir vertino jas tiek, kiek jos reikšmingos reikalavimui priteisti draudimo išmoką.
9. Teismas konstatavo, kad draudiko sprendimas nemokėti ieškovei draudimo išmokos draudimo taisyklių 2.8.12 punkto pagrindu už 2016 m. gruodžio 9 d. vagystės metu apgadintą turtą – vaizdo stebėjimo kameras, monitorių, vaizdo įrašymo įrenginį ir keturis manekenus, nėra pagrįstas. Šis turtas nebuvo skirtas perparduoti ar saugoti, o buvo perduotas įmonės naudojimui ir valdymui, todėl šis turtas visiškai atitinka draudimo taisyklėse apibrėžtą draudimo objektą, kaip draudėjo valdomą kilnojamąjį daiktą, ir, teismo vertinimu, buvo apdraustas, o ieškinio reikalavimas priteisti 1 330 Eur žalos atlyginimą tenkintinas.
10. Teismas sprendė, kad konsignacijos sutarčių pagrindu ieškovei faktiškai perduotas perpardavimui skirtas turtas (prekės) iš konsignantų (UAB „Roso“, R. J. ir E. V.) pagal draudimo sutartį buvo apdraustas, nes šalys buvo sudariusios atskirą individualų susitarimą dėl tokio turto draudimo, kaip to reikalavo Įmonių turto draudimo taisyklių Specialiųjų sąlygų 2.8.12 punktas. Teismas, spręsdamas dėl to, koks draudimo objektas buvo apdraustas, prioritetą teikė draudėjo, t. y. ieškovės pateiktam prašymui, suformuluotam elektroniniame laiške, kuriame ieškovė nurodė, kad pageidauja apdrausti ne tik UAB „Roris“ ir Ko, bet ir kitų konsignantų prekes, todėl ieškinio reikalavimas dėl 89 192 Eur žalos atlyginimo už vagystės metu pavogtas prekes tenkintinas.
11. Teismas ieškovės pateiktus prekių įsigijimo ir pagaminimo dokumentus pripažino tinkamais ir pakankamais prekių vertei nustatyti, todėl tenkino ieškovės reikalavimą dėl 20 136 Eur draudimo išmokos priteisimo už ieškovei priklausančių prekių vagystę.
12. Konstatuota, jog nėra pagrindo prekybos vietoje įrengtus apsaugos vartelius laikyti nuomojamų patalpų sudėtine dalimi ar kokia nors inžinerine pastato įranga, todėl priteista 600 Eur dydžio draudimo išmoka už magnetinių apsaugos vartelių apgadinimą gaisro metu.
13. Teismas vertino, kad draudiko reikalavimas beveik tris mėnesius išsaugoti apgadintus baldus, esančius prekybos vietoje, yra neprotingas ir reiškia piktnaudžiavimą draudikui suteiktomis teisėmis. Draudiko darbuotojas apžiūrėjo baldus 2016 m. gruodžio 23 d. ir surašė defektinį aktą, todėl nurodytas pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką yra nepagrįstas, todėl ieškovei turi būti kompensuojama baldų įsigijimo kaina, kurį pagal ieškovės pateiktus dokumentus yra 4 230 Eur. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog 2016 m. gruodžio 22 d. šiems daiktams padaryta žala apima dėl ankstesnio įvykio, t. y. 2016 m. gruodžio 9 d., padarytą žalą, nes daiktų vertė iki jų praradimo nebuvo atkurta, todėl nuostoliai nesumuojami bet įskaitomi apėmimo būdu.
14. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad grynųjų pinigų, kaip turto, draudimas įprastai yra susijęs su padidinta rizika, todėl draudiko reikalavimas, kad ši rizika būtų atskirai aptarta draudimo liudijime, yra pagrįstas. Tokia taisyklė pagrįstai yra išskirta ir Įmonių turto draudimo taisyklių Nr. 004.1 Specialiosios dalies 2.8.10 punkte, todėl nėra pagrindo vertinti, kad ši taisyklių sąlyga yra netikėta, siurprizinė ir dėl to turėtų būti laikoma negaliojančia. Byloje nėra įrodymų, kad dėl tokios rizikos šalys būtų sutarę sudarant draudimo sutartį, todėl reikalavimas priteisti draudimo išmoką už grynųjų pinigų vagystę atmestas.
15. Teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti 9,13 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos 115 488 Eur dydžio draudimo išmokos nuo 31 dienos po draudiko sprendimo dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką priėmimo (t. y. nuo 2017 m. gegužės 11 d.) iki bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. 2017 m. gruodžio 4 d.), ir priteisė 14 299,47 Eur dydžio palūkanas. Taip pat teismas ieškovei priteisė 9,13 procentų dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Atsakovė AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per filialą Lietuvoje, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Apeliantė su ieškove nesudarė atskiro individualaus susitarimo dėl trečiųjų asmenų turto draudimo. Sudarydamos Įmonių turto draudimo sutartį šalys Turto draudimo liudijime individualiai susitarė dėl vienos specialios draudimo sąlygos – šio liudijimo skiltyje „Pastabos“ sulygta, jog už nuostolius produkcijai, kuri priklauso UAB „Roris“ ir Ko, išmoka yra mokama šiai bendrovei. Jokiame kitame turto draudimo sutarties punkte arba kitokia forma įtvirtintame atskirame susitarime nėra numatyta išimtis dėl ieškovės iš kitų asmenų gauto turto draudimo, todėl ieškovei perduotas kitų asmenų turtas patenka į kategoriją „Neapdrausti objektai“. Skundžiamame sprendime nepateikta argumentų, remiantis kuriomis Turto draudimo sutarties nuostatomis iš draudimo objekto apibūdinimo, kaip prekių atsargos, seka, kad turto draudimo sutartimi apdraustos visos ieškovės žinioje esančios (įskaitant trečiųjų asmenų) prekių atsargos. Turto draudimo bei elektroninio laiško sąlygų neatitikimas aiškiai įrodo, kad tarp šalių vyko derybos, o Turto draudimo liudijimo pasirašymas jame nurodytomis sąlygomis pagrindžia, kad turto draudimo sutartis sudaryta Turto draudimo liudijime aptartomis sąlygomis, bet ne ieškovės iki sutarties sudarymo pateikta informacija. Turto draudimo liudijimo sąlygoje „Pastabos“ būtent buvo nurodyta, kad turtinius interesus dėl UAB „Roris“ ir Ko prekių turi ši bendrovė kaip šio turto savininkė (konsignacijos sutartimi nuosavybės teisė į prekės nėra perduodama) ir kad ji yra naudos gavėja, kuriai turi būti mokama draudimo išmoka. Jokių kitų asmenų, kurių turtiniai interesai dėl jiems priklausančio turto (šiuo atveju prekių) būtų buvę apdrausti turto draudimo sutartimi, turto draudimo liudijime nenurodomi, todėl darytina išvada, jog kitų konsignantų ieškovei faktiškai perduotos prekės nebuvo ir negalėjo būti apdraustos nenurodant tų prekių savininkų kaip naudos gavėjų. Nei elektroniniu laišku, nei bet kokia kita forma apeliantė nebuvo informuota apie kitus ieškovės konsignantus, išskyrus UAB „Roris“ ir Ko, apeliantei taip pat nebuvo atskleista apie perduotų / perduotinų prekių kiekį, vertę bei kitas esmines aplinkybes, kurios privalomos apeliantei, siekiant įvertinti prisiimamą draudimo riziką bei nustatant Turto draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Tai įrodo, kad neturint esminės informacijos, tarp šalių negalėjo būti sutarta dėl kitų trečiųjų asmenų turto draudimo.
16.2. Teismas neteisingai sprendė, jog nėra pagrindo abejoti ieškovės pateiktais prekių važtaraščiais kaip prekių priėmimą – perdavimą patvirtinančiais dokumentais. Vertinant ieškovės pateiktus duomenis, skundžiamas sprendimas motyvuojamas tuo, kad apeliantė nepateikė įrodymų dėl šių prekių kitokio įvertinimo, todėl priteista 89 192 Eur suma. Pirmosios instancijos teismas iš esmės netikrino ieškovės pateiktų duomenų tikrumo ir pagrįstumo, nenustatė objektyvių pagrindų pašalinti abejones dėl ieškovės pateiktų duomenų, todėl tokiu būdu buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės. Skundžiamu sprendimu nustačius ir pripažinus, kad E. V. galimai prekes ieškovei perdavė 2016 m. kovo 16 d. konsignacijos sutarties pagrindu bei važtaraščiais, nors ieškovės parduotuvė, esanti (duomenys neskelbtini), buvo atidaryta tik 2016 m. birželio 13 d., t. y. praėjus trims mėnesiams, sprendimo motyvais nepašalintos pagrįstos abejonės dėl tokių daiktų buvimo parduotuvėje įvykio metu. Skundžiamu sprendimu nepagrįstai neįvertinta tai, kad didžioji ieškovės nurodytų nuostolių suma sudaro būtent iš E. V. galimai ieškovei perduotos prekės, kurių perdavimas bei vertė grindžiamas vienašališkai surašytais, nepasirašytais važtaraščiais bei jokiais apskaitos dokumentais nepagrįstais raštais. Byloje nėra jokių objektyvių dokumentų, kurie pagrįstų E. V. prekių vertę. Būtent ieškovei, kaip reikalaujančiai priteisti draudimo išmoką šaliai, tenka įrodinėjimo pareiga įrodyti savo reikalavimo dydžio pagrįstumą, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kurie įrodytų E. V. prekių vertę.
16.3. Ieškovė pateikė gaminių gamybos korteles, kuriose nepagrįstai įtrauktos įmonės veiklos sąnaudos, kurios praktiškai sudaro 50 procentų gaminio gamybos kainos. Reklamos, kuro, draudimo, patalpų nuomos sąnaudos yra laikomos veiklos sąnaudomis, kurios nepatenka į gamybos sąnaudų apibrėžimą. Apeliantė aiškiai nurodė kaip apskaičiavo draudimo išmoką –tai pinigų suma, kurios reikėtų, kad būtų galima įsigyti ar pagaminti tokios pat rūšies ir kokybės atsargų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti papildomą 20 136 Eur draudimo išmoką už ieškovei priklausančių prekių vagystę yra nepagrįstas.
16.4. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti pirminiai buhalteriniai dokumentai, tokiu atveju teismas, priteisdamas draudimo išmoką už filmavimo įrangos ir manekenų apgadinimą, vadovavosi išimtinai tik ieškovės ir su ja susijusio asmens E. V. daiktų įkainojimu, kuris nėra pagrįstas jokiais dokumentais, todėl negali būti vertinamas kaip objektyvus ir pagrįstas.
16.5. Ieškovė, žinodama apie būtinumą išsaugoti baldus, neinformuodama ir negaudama apeliantės sutikimo, išmetė apgadintus baldus. Tokiu būdu ieškovė pažeidė Turto draudimo sutartyje nustatytas bei kiekvienam vidutiniškai protingam ir apdairiam asmeniui suprantamas pareigas išsaugoti apdraustą turtą iki žalos nustatymo, apribojo objektyvias galimybes nustatyti nuostolių dydį, todėl apeliantei nekilo pareiga mokėti ieškovės prašomo dydžio išmokos, o teismas nepagrįstai tenkino reikalavimą dėl 4 230 Eur dydžio draudimo išmokos priteisimo.
16.6. Įmonių turto draudimo sutartimi buvo apdraustas tik tam tikras kilnojamasis turtas (įranga ir įrengimai bei prekių atsargos), taigi, pačios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), kaip nekilnojamasis turtas, apdraustos nėra. Atsižvelgiant į tai, jog magnetiniai apsaugos varteliai yra nekilnojamojo turto, t. y. patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), priklausinys, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 600 Eur dydžio draudimo išmoką už sugadintus apsaugos vartelius.
16.7. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kada šis įstatymas netaikomas. Nurodytas įstatymas netaikomas palūkanoms, susijusioms su mokėjimais nuostoliams atlyginti, taip pat su draudimo įmonių mokamomis draudimo išmokomis, todėl teismas nepagrįstai priteisė 14 299,47 Eur dydžio palūkanas bei 9,13 procentų dydžio procesines palūkanas.
16.8. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas pažeidus procesines teisės normas. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantei, taip pat teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepasisakė dėl ieškovės reikalavimų dėl atskirų draudimo sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.
17. Ieškovė UAB „Ekso“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai įvertino individualią sąlygą dėl išmokos mokėjimo už UAB „Roris“ ir Ko priklausančią produkciją, t. y. jog šia sąlyga šalys susitarė dėl draudimo išmokos mokėjimo būdo, bet ne dėl draudimo objekto susiaurinimo iki UAB „Roris“ ir Ko produkcijos.
17.2. Nėra ginčo, kad ieškovės pageidavimas drausti iš visų konsignantų gautas prekes pagal pateiktus važtaraščius yra ir buvo esminis ofertos elementas. Atsakovės atsakymas į šią ofertą buvo su tikslu akceptuoti. Atsakovės veiksmuose nebuvo jokio tikslo atmesti ieškovės ofertą. Be to, ir iš byloje ištirtų įrodymų bei aplinkybių matyti, jog nuosavų prekių ieškovė turėjo sąlyginai nedaug, didžiausią dalį prekių atsargų sudarė iš konsignantų gautas perparduoti turtas. Konsignanto UAB „Roris“ ir Ko nuosavybe esančios produkcijos apdraudimo ginčo Įmonių turto draudimo polisu neneigia ir apeliantė, todėl, esant neabejotinai sulygtai individualiai draudimo sutarties sąlygai, teismas pagrįstai konstatavo, kad Įmonių turto draudimo liudijimu buvo apdrausti visi ieškovės konsignantai pagal pateiktus važtaraščius, nepaisant jų įrašymo ar neįrašymo į ginčo poliso tekstą.
17.3. Atsakovė nesiuntė / nepateikė ieškovei savo nustatytos formos dokumento, o vadovavosi ieškovės 2016 m. gegužės 30 d. elektroniniu laišku ir trečiojo asmens M. Z. apsilankymo prekybos vietoje metu surinkta pakankama informacija apie ieškovės veiklą, turtą ir įvairių konsignantų pateiktos produkcijos, kaip ieškovės prekių atsargų, egzistavimą. Atsakovės atstovas M. Z. ieškovei teigė, jog į draudimo liudijimą įrašyti konkrečių prekių ar konsignantų nereikia ir kad tokios prekės vis tiek bus apdraustos turto draudimu.
17.4. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad draudimo objektu gali būti tik nuosavybės teise ieškovei priklausantis turtas. Tokie argumentai nėra pagrįsti teisės normomis ir jų aiškinimu, o taip pat ir bylos medžiaga, pagal kurią akivaizdu, kad apeliantė būtent ginčo polisu apdraudė ieškovei nepriklausančias prekių atsargas. Ieškovės interesas yra neturėti jo valdomų prekių atsargų praradimo nuostolių, t. y. juos patyrus gauti draudimo išmoką šių nuostolių padengimui, nepaisant turto priklausomybės, ir atsakovė su tokia sąlyga akivaizdžiai sutiko, jos neginčijo, ofertos neatmetė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės, kaip draudiko, pareigos išmokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui bei šios žalos dydžio apskaičiavimo.
20. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.
Dėl draudimo išmokos už iš konsignantų gautų prekių praradimą
21. Ieškovė prašo priteisti draudimo išmoką už nuostolius, patirtus dėl konsignantų prekių vagystės 2016 m. gruodžio 9 d. Nurodo, kad vagystės metu buvo pavogta prekių, priklausančių E. V. už 87 406 Eur, UAB „Rosso“ už 1 628 Eur, R. J. už 158 Eur. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog su ieškove nesudarė atskiro individualaus susitarimo dėl trečiųjų asmenų turto draudimo. Sudarydamos Įmonių turto draudimo sutartį šalys Turto draudimo liudijime individualiai susitarė dėl vienos specialios draudimo sąlygos – šio liudijimo skiltyje „Pastabos“ sulygta, jog už nuostolius produkcijai, kuri priklauso UAB „Roris“ ir Ko, išmoka yra mokama šiai bendrovei. Jokiame kitame turto draudimo sutarties punkte arba kitokia forma įtvirtintame atskirame susitarime nėra numatyta išimtis dėl ieškovės iš kitų asmenų gauto turto draudimo, todėl ieškovei perduotas kitų asmenų turtas patenka į kategoriją „Neapdrausti objektai“. Jokių kitų asmenų, kurių turtiniai interesai dėl jiems priklausančio turto (šiuo atveju prekių) būtų buvę apdrausti turto draudimo sutartimi, turto draudimo liudijime nenurodomi, todėl darytina išvada, jog kitų konsignantų ieškovei faktiškai perduotos prekės nebuvo ir negalėjo būti apdraustos nenurodant tų prekių savininkų kaip naudos gavėjų. Apeliacinis teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys ieškovė UAB „Ekso“ ir atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per filialą Lietuvoje, 2016 m. birželio 9 d. sudarė Įmonių turto draudimo sutartį (draudimo liudijimo / poliso Nr. IT 052871) (toliau – Draudimo sutartis), kuria susitarė dėl draudimo objektų, t. y. įrangos ir įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini), draudimo 15 000 Eur sumai bei prekių atsargų, esančių (duomenys neskelbtini), draudimo 150 000 Eur sumai. Šalys susitarė, jog draudžiamos rizikos yra: vanduo, trečiųjų asmenų tyčinė veikla, ugnis. Draudimo laikotarpis: 2016 m. birželio 10 d. – 2017 m. birželio 9 d. Draudėjo veikla draudimo vietoje: prekyba, kailių ir odos dirbiniai, odiniai aksesuarai. Draudimo sutarčiai taikomos Įmonių turto draudimo taisyklės Nr. 004.1. Draudimo polise taip pat numatyta pastaba: „už nuostolius produkcijai, kuri priklauso UAB „Roris“ ir Ko išmoka yra mokama UAB „Roris“ ir Ko (t. 1, b. l. 54, 57).
23. Atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per filialą Lietuvoje, 2017 m. balandžio 20 d. priėmė sprendimą Nr. TD1947757 dėl 2016 m. gruodžio 9 d. įvykusios vagystės pripažinimo draudiminiu įvykiu, kuriuo apskaičiavo draudimo išmokos sumą 12 221,03 Eur (neišskaičius 100 Eur išskaitos). Prie šio sprendimo pridėtame žalos apskaičiavime nurodyta, kad nekompensuojami nuostoliai dėl UAB „Eraima“, UAB „Roso“, R. J. ir E. V. priklausančių atsargų, kurios buvo pavogtos 2016 m. gruodžio 9 d. įvykusios vagystės metu (nuostoliai neatlyginami, vadovaujantis Draudimo taisyklių specialiųjų sąlygų 2.8.12 punktu, numatančiu, kad pagal šias taisykles neapdraustas draudėjo gautas turtas iš kitų asmenų remontuoti, perdirbti, parduoti, saugoti ir pan.) (t. 1. b. l. 28 – 30). Be to, atsakovė 2017 m. balandžio 20 d. priėmė sprendimą Nr. TD1947754 dėl 2016 m. gruodžio 22 d. įvykusio gaisro metu apgadinto turto. Sprendime pažymėta, kad įvykio metu ieškovės iš kitų asmenų, t. y. UAB „Eraima“, UAB „Roso“, R. J. ir E. V. gauti gaminiai, kurie įvykio metu aprūko (buvo užlieti) nebuvo apdrausti draudimo sutartimi (pagal Draudimo taisyklių Specialiųjų sąlygų 2.8.12 punktą, numatantį, kad pagal šias taisykles neapdraustas draudėjo gautas turtas iš kitų asmenų remontuoti, perdirbti, parduoti, saugoti ir pan.) (t. 1. b. l. 26).
24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog konsignacijos sutarčių pagrindu ieškovei UAB „Esko“ perduotas perpardavimui skirtas turtas (prekės) iš konsignantų (UAB „Roso“, R. J. ir E. V.) pagal Draudimo sutartį buvo apdraustas, nes šalys buvo sudariusios atskirą individualų susitarimą dėl tokio turto draudimo, kaip to reikalavo Įmonių turto draudimo taisyklių Specialiųjų sąlygų 2.8.12 ir 2.9 punktai.
25. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad susitarimas dėl individualaus draudimo pagal Draudimo taisyklių Specialiųjų sąlygų 2.9 punktą yra įtrauktas į rašytinį Draudimo liudijimo Nr. IT 052871 tekstą. Nustatyta, jog draudimo objektas „prekių atsargos“ nėra nurodytas kaip standartinis draudimo objektas Įmonių turto draudimo taisyklėse. Pastebėtina, kad Įmonių draudimo taisyklių 2.2.2 punkte minimas draudimo objektas „atsargos“ nėra tapatus Draudimo liudijime įrašytam draudimo objektui „prekių atsargos“, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokia draudimo objekto formuluotė atsirado ne atsitiktinai, bet buvo specialiai ir individualiai aptarta sudarant draudimo sutartį ir įvertinus ieškovės vykdomos komercinės veiklos specifiką. Be to, akcentuotina, jog byloje esantis elektroninis susirašinėjimas tarp ieškovės ir atsakovės atstovų, kuriame ieškovės atstovas nurodo, jog siekia apdrausti prekybos vietoje esančias atsargas ir prekes, priklausančias kitiems asmenims ir ieškovės valdomas konsignacijos pagrindais, t. y. prekes skirtas perparduoti, patvirtina, jog ieškovė siekė apdrausti ne tik konsignanto UAB „Roris“ ir Ko, bet ir kitų konsignantų perduotas prekes pagal važtaraščius (t. 1 b. l. 44). Draudimo liudijimo tekstas, t. y. jame įrašyta Pastaba taip pat įrodo, kad šalys vedė derybas dėl tokios draudimo sąlygos, o atsakovė tokią ieškovės prašyme nurodytą draudimo sąlygą turėjo įvertinti ir įvertino pateikdama draudimo pasiūlymą. Sutiktina su apskųstame teismo sprendime padaryta išvada, kad Draudimo liudijime įrašyta Pastaba iš tikrųjų patvirtina ieškovės teiginius, kad draudikas žinojo apie įmonės draudimo poreikį apdrausti konsignacijos pagrindu valdomas prekes, skirtas pardavimui, ir kad sudaryta draudimo sutartimi draudikas prisiėmė tokius įsipareigojimus, todėl pagrįstai tenkintas ieškinio reikalavimas dėl draudimo išmokos už iš konsignantų gautų prekių praradimą.
26. Apeliantė taip pat apeliaciniame skunde ginčija iš konsignantų gautų prekių vertę ir priteistinos draudimo išmokos už šių prekių praradimą dydį.
27. Pažymėtina, jog Draudimo sutartyje neapibrėžti reikalavimai iš konsignantų gautų prekių perdavimą pagrindžiantiems dokumentams. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tokie reikalavimai nebuvo nustatyti ir ieškovės gautoms prekėms iš UAB „Roris“ ir Ko, kurių apdraudimo faktą atsakovė pripažįsta, specialūs reikalavimai negali būti taikomi ir kitų konsignantų prekių perdavimui fiksuoti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia išvada.
28. Bylos duomenimis nustatyta, jog pagal draudiko patvirtintas taisykles (Specialiųjų sąlygų 2.2 punktą), kilnojamųjų daiktų valdymas draudimo sutarties tikslu įrodomas ne tik buhalteriniais dokumentais, bet ir įsigijimo dokumentais bei kitais dokumentais. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovės konsignantai UAB „Eraima“, UAB „Roso“, R. J. ir E. V. neperdavė nurodytų prekių ir jos nebuvo saugomos apdraustoje komercinės veiklos vykdymo vietoje 2016 m. gruodžio 9 d. ir 2016 m. gruodžio 22 d. įvykusių įvykių metu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti prekių važtaraščiuose, kaip prekių priėmimą – perdavimą patvirtinančiuose dokumentuose, esančiais duomenimis. Be to, patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), esantys gaminiai yra fiksuoti parduotuvės fotonuotraukose, darytose iki vagystės (t. 4, b. l. 34 – 59). Bylos duomenys pagrindžia, jog apžiūros metu 2016 m. gruodžio 12 d. atsakovės sudarytame defektiniame akte nurodyta, jog vagystės metu buvo pavogta 18 pavadinimų prekių (27 vnt.) priklausančių UAB „Ekso“, 71 pavadinimo prekė (73 vnt.), priklausančių E. V., 2 prekės, priklausančios R. J., 1 prekė, priklausanti UAB „Eraima“, 3 prekės, priklausančios UAB „Roso“ (t. 3. b. l. 6 – 16). Įvertinęs šias nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apskųstame sprendime pagrįstai priteista ieškovės įrodyta 89 192 Eur dydžio draudimo išmoka, kurią pagrindžia byloje esantys minėti duomenys apie prekių vertę (CPK 178 straipsnis).
Dėl draudimo išmokos dydžio už ieškovei priklausančių prekių praradimą
29. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 31 274 Eur dydžio draudimo išmoką (atimant išmokėtą sumą) kaip nuostolių kompensaciją už ieškovei priklausančių gaminių vagystę. Apeliantė teigia, jog ieškovė pateikė gaminių gamybos korteles, kuriose nepagrįstai įtrauktos įmonės veiklos sąnaudos (reklamos, kuro, draudimo, patalpų nuomos), kurios yra laikomos veiklos sąnaudomis ir nepatenka į gamybos sąnaudų apibrėžimą.
30. Atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per filialą Lietuvoje, 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. TD1947757 dėl 2016 m. gruodžio 9 d. įvykusios vagystės pripažinimo draudiminiu įvykiu duomenimis nustatyta, kad draudikas žalą dėl UAB „Ekso“ priklausančių prekių vagystės įvertino 11 138 Eur (2 447 + 5 404 + 1 630 + 1 195 + 432) (t. 1. b .l. 28 – 30). Iš 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. TD1947757 matyti, kad atsakovė nuostolius skaičiavo kaip ieškovės atsargų įsigijimo vertę, reikalingą prekėms sukurti, t. y. nuostolius apibrėžė kaip medžiagų vertę, o ne prekių vertę. Tai nurodyta sprendimo lentelės pastaboje. Atsakovė į prekės savikainą įtraukė ne visas prekės sukūrimo išlaidas.
31. Teisėjų kolegija vertina, jog pagal Draudimo sutartį įmonės turto draudimo objektu yra „prekių atsargos“, o ne „atsargos“, kaip jas supranta atsakovė, t. y. medžiagos. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas nuostolių dydį rėmėsi ieškovės UAB „Ekso“ pateiktais duomenimis apie prekių savikainą, o ne atsakovės vertinimu, jog kompensuotina tik prekių gamybos procese sunaudotų medžiagų savikaina. Apeliacinės instancijos teismas laiko tokį nuostolių skaičiavimo būdą pagrįstu. Šalys Draudimo sutartyje nenumatė, jog „prekių atsargos“ yra suprantamos, kaip medžiagos, skirtos prekėms sukurti, todėl nėra pagrindo spręsti, jog kompensuotina tik prekių gamybos procese sunaudotų medžiagų savikaina, o ne pačių prekių savikaina. Ieškovė pateikė prekių įsigijimo ir pagaminimo dokumentus, kuriais įrodė prekių vertę (t. 5. b. l. 2 – 130) (CPK 178 straipsnis) . Konstatuotina, jog apskųstame sprendime pagrįstai priteista draudimo išmoka už ieškovei priklausančias prekes pagal jų savikainą, nurodytą 2016 m. gruodžio 12 d. apžiūros metu atsakovės sudarytame defektiniame akte, t. y. 31 274 Eur ir šią sumą sumažinant draudiko įvertintu ir pripažintu žalos dydžiu, t .y. 31 274 Eur – 11 138 Eur, priteistina suma sudaro 20 136 Eur.
Dėl draudimo išmokos už filmavimo įrangos ir manekenų apgadinimą
32. Ieškovė ieškinyje prašė priteisti 1 330 Eur dydžio draudimo išmoką dėl filmavimo įrangos ir manekenų apgadinimo 2016 m. gruodžio 9 d. vagystės metu. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti pirminiai buhalteriniai dokumentai, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas draudimo išmoką už filmavimo įrangos ir manekenų apgadinimą, vadovavosi išimtinai tik ieškovės daiktų įkainojimu, kuris nėra pagrįstas jokiais dokumentais, todėl negali būti vertinamas kaip objektyvus ir pagrįstas.
33. Nustatyta, jog pagal Įmonių turto draudimo taisyklių Specialiosios dalies 2.2 punktą kilnojamojo daikto valdymo faktas gali būti patvirtinamas ne tik buhalteriniais dokumentais, bet ir įsigijimo ar kitokiais dokumentais (t. 1. b. l. 110).
34. Teisėjų kolegijos vertinimu 2016 m. gruodžio 9 d. vagystės metu apgadintas turtas – vaizdo stebėjimo kameros, monitoriai, vaizdo įrašymo įrenginys ir keturi manekenai, visiškai atitinka Draudimo taisyklėse apibrėžtą draudimo objektą, kaip draudėjo valdomą kilnojamąjį daiktą, ir buvo apdraustas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kilnojamųjų daiktų perdavimo draudėjui faktas yra tinkamai įrodytas, t. y. pagrįstas 2016 m. birželio 20 d. panaudos sutartimi (t. 1. b. l. 56). Pažymėtina, kad Įmonių turto draudimo taisyklių Specialiosios dalies 2.2 punkte numatyta, kad kilnojamojo daikto valdymo faktas gali būti patvirtinamas ne tik buhalteriniais dokumentais, bet ir įsigijimo ar kitokiais dokumentais, todėl 2016 m. birželio 20 d. panaudos sutartis yra pakankamas dokumentas įrodyti daiktų valdymo teisės perleidimą ieškovei (CPK 178 straipsnis). Panaudos sutartyje nurodyta, jog perduodamo turto vertė sudaro: 4 manekenai po 120 Eur, vaizdo filmavimo įranga su keturiomis kameromis ir monitoriumi – 850 Eur, iš viso 1 330 Eur (t. 1. b. l. 56). Atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių šios vertės pagrįstumą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pagrįstai priteista 1 330 Eur dydžio draudimo išmoka.
Dėl draudimo išmokos už apgadintus baldus
35. Ieškovė prašo priteisti 4 230 Eur dydžio draudimo išmoką už baldų nepataisomą sugadinimą dėl 2016 m. gruodžio 22 d. gaisro (užliejimo), atskaičius išmokėtą sumą. Apeliantė teigia, jog ieškovė, žinodama apie būtinumą išsaugoti baldus, neinformuodama ir negaudama apeliantės sutikimo, išmetė apgadintus baldus, tokiu būdu ieškovė pažeidė Draudimo sutartyje nustatytas bei kiekvienam vidutiniškai protingam ir apdairiam asmeniui suprantamas pareigas išsaugoti apdraustą turtą iki žalos nustatymo, apribojo objektyvias galimybes nustatyti nuostolių dydį, todėl apeliantei nekilo pareiga mokėti ieškovės prašomos 4 230 Eur dydžio išmokos.
36. Nustatyta, jog atsakovė pagal du 2017 m. balandžio 20 d. sprendimus nutarė išmokėti 556 Eur draudimo išmoką už ieškovės UAB „Ekso“ baldų remonto išlaidas dėl jų apgadinimo vagystės metu. Dėl baldų apgadinimo po gaisro draudikas išmokos neskaičiavo, laikydamas, kad draudėjas šį turtą sunaikino be draudiko leidimo iki žalos įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog draudiko reikalavimas beveik tris mėnesius išsaugoti apgadintus baldus, esančius prekybos vietoje, yra neprotingas ir šiuo konkrečiu atveju reiškia piktnaudžiavimą draudikui suteiktomis teisėmis, todėl priteisė ieškovei prašomą 4 230 Eur dydžio draudimo išmoką.
37. Bylos duomenimis, draudiko darbuotojas apžiūrėjo baldus 2016 m. gruodžio 23 d. ir surašė defektinį aktą. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog ieškovė apribojo galimybes nustatyti nuostolių dydį. Sutiktina su apskųstame sprendime padaryta išvada, jog atsakovė turėjo galimybę įvertinti nuostolių dydį ir tai padarė apžiūrėdama baldus bei surašydama 2016 m. gruodžio 23 d. defektinį aktą (t. 3. b. l. 18 – 20). Atsižvelgiant į tai, atmestinas apeliantės argumentas, jog ieškovė turėjo išsaugoti baldus iki žalos nustatymo, tačiau to nepadarė. Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog draudiko reikalavimas net ir apžiūrėjus įvykio vietą bei surašius defektinį aktą beveik tris mėnesius išsaugoti apgadintus baldus, esančius prekybos vietoje, neatitinka protingumo kriterijų. Ieškovė pateikė įrodymus, kuriais pagrindė baldų vertę (t. 4. b. l. 85 – 90) (CPK 178 straipsnis). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovės reikalavimas priteisti 4 230 Eur draudimo išmoką yra pagrįstas ir tenkintinas.
Dėl draudimo išmokos už apgadintus apsaugos vartelius
38. Ieškovė prašo priteisti 1 000 Eur dydžio draudimo išmoką dėl magnetinių apsaugos vartelių apgadinimo, kurie buvo sugadinti dėl užliejimo gesinant 2016 m. gruodžio 20 d. gaisrą (t. 4. b. l. 91). Apeliaciniame skunde teigiama, jog Draudimo sutartimi buvo apdraustas tik tam tikras kilnojamasis turtas (įranga ir įrengimai bei prekių atsargos), o pačios patalpos, kaip nekilnojamasis turtas, apdraustos nėra, todėl magnetiniai apsaugos varteliai, kaip nekilnojamojo turto priklausinys, nėra apdrausti ir draudimo išmoka už jų sugadinimą nemokėtina.
39. CK 4.19 straipsnyje numatyta, jog priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.
40. Atsakovė 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. TD1947754 dėl 2016 m. gruodžio 22 d. įvykusio gaisro metu apgadinto turto, nurodė, kad apsaugos varteliai yra nekilnojamasis turtas, todėl nebuvo draudimo objektu ir už šį sugadintą turtą žalos atlyginimas nebus mokamas (Draudimo taisyklių Specialiųjų sąlygų 2.1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog magnetinių apsaugos vartelių nėra pagrindo laikyti nekilnojamojo daikto priklausiniu, patalpų sudėtine dalimi ar inžinerine pastato įranga, todėl magnetiniai apsaugos varteliai nagrinėjamu atveju laikytini apdraustu turtu.
41. Ieškovė pateikė įrodymus, jog magnetinių vartelių įsigijimo kaina yra 600 Eur be PVM (t. 4. b. l. 66). Teisėjų kolegija vertina, jog ieškovė įrodė patirtos žalos, susijusios su magnetinių vartelių apgadinimu gaisro metu, dydį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 600 Eur dydžio žalos atlyginimą (CPK 178 straipsnis).
Dėl Draudimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis
42. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės reikalavimų dėl atskirų draudimo sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir taip pažeidė procesines teisės normas.
43. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su argumentu, jog apskųstame sprendime nėra pasisakyta dėl ieškovės reikalavimų pripažinti tam tikras Draudimo sutarties sąlygas negaliojančiomis. Nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas vertino, jog šie ieškovės reikalavimai yra susiję su Draudimo sutarties aiškinimu ir sutarties nuostatų taikymu, todėl jas analizavo tiek, kiek jos yra reikšmingos ieškovės ieškinio reikalavimui dėl draudimo išmokos priteisimo išspręsti. Be to, apskųstame sprendime pažymėta, jog šiais ieškinio reikalavimais nėra ginamos savarankiškos teisės, bet susijusios su ieškinio reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo pagrįstumu. Įvertinusi šias minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesines teisės normas.
Dėl palūkanų priteisimo
44. Pirmosios instancijos teismas priteisė 9,13 procentų dydžio metines palūkanas (mokėjimo palūkanas), skaičiuojamas nuo 31 dienos po draudiko sprendimo dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką priėmimo (t. y. nuo 2017 m. gegužės 11 d.) iki bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. 2017 m. gruodžio 4 d.) bei 9,13 procentų dydžio metines palūkanas (procesines palūkanas) nuo priteistos sumos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisdamas 9,13 procentų dydžio palūkanas pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis.
45. Apeliantė ginčija priteistų palūkanų dydį ir nurodo, jog Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, jog nurodytas įstatymas netaikomas palūkanoms, susijusioms su draudimo įmonių mokamomis draudimo išmokomis. Teisėjų kolegija šį apeliantės argumentą laiko pagrįstu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 14 299,47 Eur dydžio mokėjimo palūkanas bei 9,13 procentų dydžio procesines palūkanas, todėl šioje dalyje teismo sprendimas keistinas.
46. CK 6. 210 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
47. Nagrinėjamu atveju, priteistinų mokėjimo palūkanų, skaičiuojamų nuo 31 dienos po draudiko sprendimo dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką priėmimo (t. y. nuo 2017 m. gegužės 11 d.) iki bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. 2017 m. gruodžio 4 d.), dydis mažintinas iki 6 procentų dydžio, todėl priteistinos mokėjimo palūkanos sudaro 9 397,24 Eur (115 488 Eur priteista draudimo išmoka x 6 proc. / 365 x 495 pradelstos dienos). Taip pat atitinkamai mažintinos ir priteistinos procesinės palūkanos iki 6 procentų dydžio nuo priteistos sumos, skaičiuotinos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylos procesinės baigties
48. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą dėl 115 488 Eur draudimo išmokos priteisimo. Kita vertus, apeliacinio bylos proceso metu konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas spręsdamas dėl priteistinų mokėjimo ir procesinių palūkanų dydžio, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimas atitinkamai pakeičiamas priteisiant ieškovei iš atsakovės 9 397,24 Eur mokėjimo palūkanų bei 6 procentų dydžio procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).
50. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ieškinio materialinio reikalavimo paliktinas nepakeistas, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neperskirstomos.
51. Apeliantė pateikė prašymą priteisti jai 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, be to apeliantė sumokėjo 1 948 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
52. Ieškovė pateikė prašymą priteisti jai 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą). Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovės apeliacinio skundo netenkinus, nurodytos ieškovės patirtos išlaidos, kurios neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, priteistinos iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per filialą Lietuvoje, ieškovei (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
53. Trečiasis asmuo M. Z. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, nepateikė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir išdėstyti jo rezoliucinę dalį taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ekso“, juridinio asmens kodas 302428725, iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas 300665654, 115 488 Eur (vieną šimtą penkiolika tūkstančių keturis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus) draudimo išmoką, 9 397,24 Eur (devynis tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt septynis eurus ir 24 centus) mokėjimo palūkanų ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2017 m. gruodžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ekso“, juridinio asmens kodas 302428725, iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas 300665654, 2 857,20 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt septynis eurus ir 20 centų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas 300665654, 1 710 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus dešimt eurų) žyminio mokesčio. Valstybei priteistos sumos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.“
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ekso“, juridinio asmens kodas 302428725, iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas 300665654, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Romualda Janovičienė
Danguolė Martinavičienė
Jūratė Varanauskaitė