Administracinė byla Nr. eI3-1989-983/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07389-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 13.6.1; 55.1.3
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,
dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei A. V.
atsakovų atstovams L. R. ir J. M.,
žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Simatra“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.
Teismas
nustatė:
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Simatra“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 18KP-17-826 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ (toliau – ir 2022 m. lapkričio 18 d. sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. lAE-221 „Dėl UAB „Simatra“ skundo“ (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, jog ji nepagrįstai pripažinta skolininke muitinei už tinkamai neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą, vykdytą pagal tranzito deklaraciją T1 MRN 22LTVR4000000219C3 (2022 m. balandžio 11 d.), kadangi pareiškėja paskirties muitinės įstaigai pateikė būtent tą krovinį, kuris buvo eksportuotas iš Turkijos ir atgabentas į Lietuvą su tranzito deklaracija T1 MRN 22TR34130000937881 (2022 m. balandžio 1 d.). Krovinys pagal tranzito deklaraciją T1 MRN 22LTVR4000000219C3 buvo pristatytas jo gavėjai Estijos įmonei „ITT Baltic OU“, su lydinčiais dokumentais – sąskaita (e-faktūra) Nr. SIH2022000000004, Turkijos eksporto deklaracija Nr. 23341300EX00267102, kurie buvo išrašyti Turkijos siuntėjo eksporto metu. Be to, nauji prekių kodai atsirado prekių gavėjos Estijos įmonės „ITT Baltic OU“ muitinei pateiktoje laikinojo saugojimo deklaracijoje Nr. Z0/0067/EE100OEE-2O22S-2037, kurioje nurodytos kitos prekės, nors ši deklaracija turėjo būti pildoma tranzito deklaracijos T1 MRN 22LTVR4000000219C3 pagrindu. Šiuo atveju Turkijos prekių siuntėjas (pardavėjas) nurodė, kad jis išrašė naują sąskaitą su tuo pačiu numeriu SIH2022000000004 ir tokiam pačiam prekių kiekiui bei tokiai pačiai sumai, tik su kitais prekių KN kodais. Turkijos siuntėjo eksporto metu išrašytą bei su tranzito deklaracija T1 MRN 22LTVR4000000219C3 pateiktą sąskaitą (e-faktūrą) Nr. SIH2022000000004 į naują sąskaitą su tokiu pačiu numeriu tik kitais prekių KN kodais, pakeitė Estijos įgaliota gavėja „ITT Baltic OU“ savo laisvosios zonos sandėlyje Z0/0067/EE1000EE.
Pareiškėjos nuomone, tai, kad paskirties muitinės įstaigoje įformintoje laikinojo saugojimo deklaracijoje Nr. ZO/0067/EE1000EE-2022S-2037 nurodyti skirtingi prekių KN kodai nei nurodyti tranzito deklaracijoje T1 MRN 22LTVR4000000219C3, nepagrindžia muitinės išvados, kad prekės pagal tranzito deklaraciją T1 MRN 22LTVR4000000219C3 nebuvo pristatytos į paskirties muitinės įstaigą. Nagrinėjamu atveju yra pateiktos dvi sąskaitos tuo pačiu numeriu SIH2022000000004, kuriose sutampa duomenys apie prekių siuntėją, prekių pavadinimą ir kiekį, svorį, kainą, bendrąją prekių vertę, tačiau nurodyti skirtingi prekių KN kodai, todėl Muitinės departamentas iš Estijos muitinės gautus duomenis turėjo vertinti kompleksiškai su visais turimais prekių gabenimo dokumentais, t. y. Turkijos siuntėjo eksporto deklaracija Nr. 22341300EX00267102 (2022 m. balandžio 1 d.) ir tranzito deklaracija MRN 22TR34130000937881 (2022 m. balandžio 1 d.), sąskaita (e-faktūra) Nr. SIH2022000000004 (2022 m. kovo 31 d.), CMR Nr. KR018794 ir tranzito deklaracija T1 MRN 22LTVR4000000219C3, bei surinkti papildomus faktinius duomenis, padėsiančius priimti objektyvų bei visapusišką sprendimą. Kaip matyti, Turkijos eksporto ir tranzito deklaracijoje bei Pareiškėjos pateiktoje tranzito deklaracijoje nurodytos prekės, jų KN kodai, bruto svoris sutampa su nurodytais sąskaitoje (e-faktūroje) Nr. SIH2022000000004.
Pažymi, kad per ilgametę darbo patirtį logistikos versle pareiškėja nebuvo susidūrusi su tokiu atveju, kai tuo pačiu numeriu būtų išrašytos dvi sąskaitos su skirtingais duomenimis, todėl pareiškėja kreipėsi į Turkijos prekių siuntėją Šelvi Kimya Turizm Ootmoti su prašymu paaiškinti susiklosčiusią situaciją. 2023 m. birželio 21 d. gautame rašte prekių siuntėjas Šelvi Kimya Turizm Ootmoti nurodė, kad išrašant sąskaita Nr. SIH2022000000004 (2022 m. kovo 31 d.) dėl jų darbuotojo kaltės buvo padaryta klaida nurodant prekių KN kodus, todėl eksporto deklaracijoje Nr. 22341300EX00267102 nurodyti prekių kodai neteisingi. Teisingi prekių kodai yra 3215110000, 3215190000 ir 761699908.
Nurodo, jog šiuo atveju prekių siuntėjas suklydo dokumentuose nurodydamas prekių KN kodus, tad pareiškėja ginčo prekių ir sąskaitos Nr. SIH2022000000004 nesukeitė ir Lietuvos bei Estijos muitinės neklaidino. Kartu su tranzito deklaracija T1 MRN 22LTVR4000000219C3 pateikta sąskaita (e-faktūra) Nr. SIH2022000000004 joje nurodytais prekių KN kodais 320417 ir 844399 pareiškėja gavo kartu su Turkijos tranzito deklaracija 22TR34130000937881. Ši sąskaita buvo pateikta tiek Turkijos muitinei eksporto ir tranzito procedūrų įforminimo metu, tiek Lietuvos muitinei tranzito procedūros pagal T1 MRN 22LTVR4000000219C3 (2022 m. balandžio 11 d.) forminimo metu, tiek pristatant prekes į paskirties muitinės įstaigą. Būtent šią sąskaitą pareiškėja 2022 m. balandžio 12 d. išsiuntė el. laišku prekių gavėjui „ITT Baltic OU“, informuodama apie numatomą prekių pristatymą.
Tvirtina, jog Vilniaus teritorinė muitinė 2022 m. lapkričio 18 d. sprendime nurodė, kad importo skola pareiškėjai įregistruota atlikus tyrimą, tačiau tyrimas apsiribojo tik 2022 m. gegužės 9 d. raštu Nr. (8.1/17)-2V-6060 kreipimusi į Estijos muitinę su prašymu pranešti, ar buvo nustatytas prekių trūkumas bei koks muitinės sankcionuotas veiksmas buvo įformintas prekėms, užbaigus tranzito procedūrą, pagal tranzito deklaraciją T1 MRN 22LTVR4000000219C3. Visgi, Vilniaus teritorinė muitinė tyrimo metu privalėjo išsiaiškinti, kokiu pagrindu laikinojo saugojimo deklaracijoje Nr. ZO/0067/EE1000EE-2022S-2037 atsirado kitokie duomenys apie prekes, ir kur „dingo“ tranzito deklaracijos T1 MRN 22LTVR4000000219C3 duomenys ar joje nurodytos prekės. Šiuo atveju, būtent prekių gavėjos „ITT Baltic OU“ laisvosios zonos sandėlyje buvo atliktos neteisėtos operacijos. Tačiau Vilniaus teritorinė muitinė apsiribojo tik formaliu kreipimusi ir nesiekė išsiaiškinti, kurioje vietoje ir kuris muitinės procedūrų dalyvis pažeidė muitinės taisykles, t. y. pakeitė prekių kodus ir sąskaitas ir yra atsakingas už mokesčių muitinei sumokėjimą.
Teigia, kad pagal teisinį reglamentavimą už muitinės nustatytų pareigų ir taisyklių pažeidimą atsako ne tik tranzito procedūros vykdytojas, tačiau ir prekių gavėjas. Šiuo atveju prekių gavėjai „ITT Baltic OU“ buvo žinoma, kokios prekės atvyksta ir kokius muitinės kodus jos turi. Apie tai pareiškėja informavo tiesiogiai gavėją elektroniniu laišku. Pareiškėja, kaip tranzito procedūros vykdytoja, prekių gavėjui pateikė informaciją apie prekes tokią pat, kokią buvo gavusi iš prekių siuntėjo Turkijoje. Kas reiškia, jog prekių gavėja „ITT Baltic OU“ dalyvavo prekių sąskaitų Nr. SIH2022000000004 keitimo procedūroje, t. y. muitinei pateikė neteisingus duomenis, tuo pažeisdama muitinės nustatytas taisykles, o tai reiškia, kad prekių gavėjai kyla atsakomybė. Prekių gavėja „ITT Baltic OU“ privalėjo būti pripažintas muitinės skolininku, neužbaigus tranzito procedūros pagal tranzito deklaraciją T1 MRN 22LTVR4000000219C3.
Nurodo, jog Vilniaus teritorinė muitinė nepagrįstai įregistravo skolą pareiškėjai, kadangi šiuo atveju skolos muitinei administravimas nepriskirtinas Vilniaus teritorinei muitinei.
Mano, kad nagrinėjamu atveju siuntėjo prekių KN kodų patikslinimas jokios žalos Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos biudžetui ir interesams nepadarė.
Pareiškėjos atstovė advokatė teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad nors pareiškėja neteisingų duomenų pateikimą paskirties muitinės įstaigai aiškina ginčų prekių siuntėjo – Turkijos įmonės darbuotojo padaryta klaida, tačiau atitinkami įrodymai turėjo būti pateikti muitinei dar iki ginčo tranzito procedūros užbaigimo. Atsižvelgus į tai, kad minėtai tranzito procedūrai deklaruotos prekės yra išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, muitinė neturi jokios galimybės patikrinti šių prekių bei patvirtinti minėtame Turkijos įmonės rašte išdėstytų teiginių dėl prekių aprašymo klaidos. Šiuo atveju, būtent pareiškėjai, kurios vardu buvo pateikta ginčo tranzito deklaracija, teko visa atsakomybė už šioje deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą.
Pažymi, jog vadovaujantis 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodekso (toliau – ir SMK) 134 straipsnio 2 dalimi, muitinės prižiūrimų prekių turėtojas gali, muitinei leidus, bet kuriuo metu tas prekes patikrinti arba paimti jų pavyzdžius, visų pirma, jeigu to reikia jų tarifiniam klasifikavimui, muitinei vertei arba muitiniam statusui nustatyti. Taigi, pareiškėja turėjo galimybę bei teisę pasitikrinti deklaruotas prekes, tačiau to nepadarė ir tuo pripažino, jog visi ginčo deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Atsižvelgus į pirmiau išdėstytų teisės aktų nuostatus, akivaizdu, kad visa atsakomybė už atitinkamų pareigų, susijusių su ginčo tranzito muitinės procedūros įvykdymu teko būtent pareiškėjai, o ne muitinei. Atitinkamai, pareiškėjos skunde dėstomi argumentai apie pareigą muitinei išsiaiškinti KN kodus sukeitusius asmenis yra visiškai nepagrįstas.
Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, jog KN kodų neatitikimai jokios žalos Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos biudžetui nepadarė. Šiuo atveju, muitinė kontroliuoja prekes ne tik pagal jų kiekį, bet taip pat turi užtikrinti ir jų tapatumą, o KN kodas yra vienas iš tokio užtikrinimo bei kontrolės būdų. Kita vertus, KN kodai yra priemonė ir įgyvendinant sankcijų režimą Rusijos Federacijai bei Baltarusijos Respublikai, taigi, neteisingo KN kodo deklaravimas yra vienas iš būdų išvengti atitinkamos muitinės kontrolės importuojant prekes iš minėtų valstybių ar eksportuojant į jas prekes, kurioms yra taikomos sankcijos.
Tvirtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, tranzito procedūros vykdytojas yra laikomas skolininku net ir tuo atveju, jei tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo. Tokiu būdu, muitinė neturėjo jokios pareigos ir pripažinti skolininkais kitus asmenis ir pagrįstai pareiškėja pripažino skolininke muitinei.
Teigia, kad jokių įrodymų, jog neteisėti veiksmai, sukeičiant sąskaitas faktūras ar paimant prekes iš muitinės priežiūros, buvo atlikti gavėjui priklausančiame sandėlyje Estijos Respublikoje, nebuvo pateikta. Tokiu būdu, laikytina, kad skola muitinei atsirado toje valstybėje, kurioje buvo įforminta ginčo tranzito procedūra, t. y. Lietuvos Respublikoje.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė Vilniaus teritorinė muitinė prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog Vilniaus teritorinė muitinė, išnagrinėjusi turimus dokumentus, Estijos Respublikos muitinės pateiktą informaciją, kurios teisingumu nėra pagrindo abejoti, nustatė, kad Sąjungos tranzito procedūra, vykdyta pagal deklaraciją T1 MRN 22LTVR4000000219C3 (2022 m. balandžio 11 d.), nebuvo tinkamai užbaigta. Šiuo atveju, muitinio tranzito procedūros vykdymo metu buvo pakeista sąskaita, kurioje nurodyti kiti prekių KN kodai, pagal kuriuos neįmanoma identifikuoti prekių ir nustatyti jų tapatumą. Taigi, muitinė neteko galimybės šioms prekėms taikyti priežiūros priemones, kurios taikomos tranzitu gabenamoms ne Sąjungos prekėms. Todėl, kaip teisingai nurodė Muitinės departamentas, laikytina, jog įrodymų apie ginčo prekių pateikimą bei apie tinkamą tranzito procedūros užbaigimą nėra. Taigi, prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros ir tuo pagrindu atsirado importo skola muitinei pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį.
Teigia, kad vietos mokesčių administratorius skundžiamame 2022 m. lapkričio 18 d. sprendime išsamiai aprašė faktines aplinkybes bei nurodė teisės normas, sukėlusias pareiškėjai mokestines pasekmes, tačiau vis tik įrodinėjimo pareiga, jog ginčo prekės nebuvo sukeistos ar kitaip paimtos iš muitinės priežiūros, tenka ne muitinei, o procedūros vykdytojui, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti.
Sutinka su Muitinės departamento Sprendime išsakyta pozicija, jog aplinkybė, kad pakeistą sąskaitą faktūrą paskirties muitinės įstaigai galimai pateikė prekių gavėjas Estijos įmonė „ITT Baltic OU“, nepanaikintų pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, pareigos bei atsakomybės tinkamai užbaigti minėtą procedūrą. Mano, jog procedūros vykdytojas, turėdamas duomenis apie kitų procedūros dalyvių, t. y. prekių gavėjo, vežėjo padarytus pažeidimus ar neteisėtus veiksmus, turi teisę pateikti atitinkamam asmeniui atgręžtinį reikalavimą.
Tvirtina, jog skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai. Jeigu nebuvo pripažinta, kad prekėms įforminta muitinės procedūra buvo įvykdyta, arba jeigu laikinasis saugojimas nebuvo tinkamai užbaigtas, o vietos, kurioje atsirado skola muitinei pagal 1 dalies antrą arba trečią pastraipą neįmanoma nustatyti per konkretų terminą, skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje prekėms buvo įforminta atitinkama procedūra, arba kurioje jos buvo įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją, taikant tą procedūrą, arba kurioje jos buvo laikinai saugomos. Taigi mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad skola atsirado Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zonoje, tinkamai neužbaigus vykdytos Sąjungos tranzito procedūros pagal tranzito deklaraciją T1 MRN 22LTVR4000000219C3 (2022 m. balandžio 11 d.).
Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. lapkričio 18 d. sprendimo 18KP-17-826 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ ir Muitinės departamento 2023 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. lAE-221 „Dėl UAB „Simatra“ skundo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus teritorinės muitinės krovinių poste „Žirmūnai“ 2022 m. balandžio 11 d. buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra pagal deklaraciją T1 MRN 22LTVR4000000219C3, kurioje deklaruotos prekės, tačiau nacionalinės tranzito kontrolės sistemoje 2022 m. balandžio 13 d. buvo užfiksuotas krovinio atvykimas į paskirties muitinės įstaigą su neatitikimais. Vietoje deklaruotų prekių, klasifikuojamų KN kodu 32041700, buvo atgabentos prekės, klasifikuojamos kitu KN kodu – 32151900, ir vietoje deklaruotų prekių, klasifikuojamų KN kodu 84439900, buvo atgabentos prekės, klasifikuojamos KN kodu 76169990.
Vilniaus teritorinė muitinė dėl paskirties muitinės įstaigoje nustatytų neatitikimų pradėjo tyrimą ir apie tai 2022 m. balandžio 27 d. raštu Nr. (8.1/17)-2V-5491 informavo procedūros vykdytoją UAB „Simatra“, prašydama pateikti dokumentus, nurodytus 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse.
Procedūros vykdytojas, atsakydamas į Vilniaus teritorinės muitinės pranešimą, 2022 m. gegužės 3 d. elektroniniu paštu informavo, kad minėtos prekės buvo atgabentos iš Turkijos su tranzito deklaracija T1 MRN 22TR3413000037881, o tranzito deklaracija T1 MRN 22LTVR4000000219C3 (2022 m. balandžio 11 d.), dėl kurios vyksta ginčas, buvo užpildyta pagal Turkijos eksporto deklaracijos duomenis bei pateikė muitinei transporto važtaraščio CMR Nr. KR018794, sąskaitos Nr. SIH2022000000004 (2022 m. kovo 31 d.) bei Turkijos eksporto ir tranzito deklaracijų kopijas.
Vilniaus teritorinė muitinė 2022 m. gegužės 9 d. raštu Nr. (8.1/17)-2V-6060 kreipėsi į Estijos muitinę dėl paskirties įstaigoje nustatytų neatitikimų.
Estijos muitinės 2022 m. birželio 27 d. pateikė atsakymą į minėtą užklausą.
Vilniaus teritorinė muitinė, įvertinusi tyrimo metu surinktą informaciją, vadovaudamasi SMK 215 str. 2 dalimi, konstatavo, kad muitinio tranzito procedūra, vykdyta pagal deklaraciją T1 MRN 22LTVR4000000219C3 (2022 m. balandžio 11 d.) tinkamai neužbaigta ir procedūros vykdytojo įsipareigojimai, nustatyti SMK 233 str. 1 dalyje, neįvykdyti (į paskirties muitinės įstaigą nepristatytos prekės, kurios buvo deklaruotos išvykimo įstaigoje).
Už tinkamai neįvykdytą Sąjungos tranzito procedūrą Vilniaus teritorinė muitinė 2022 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 18KP-17-826 procedūros vykdytoją UAB „Simatra“ pripažino skolininku muitinei ir jos vardu įregistravo 2 251 Eur muito, 7 870 Eur PVM, 515 Eur PVM delspinigių, 27 Eur muito delspinigių mokestinę prievolę bei už padarytą pažeidimą skyrė 3 036,00 Eur baudą, iš viso 13 699 Eur. Minėtame sprendime išsamiai išdėstyta atlikto tyrimo eiga, prekių muitinio įvertinimo bei apskaičiuotų importo mokesčių teisinis pagrindimas.
Su Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr.l8KP-17-826 UAB „Simatra“ nesutiko ir įstatymų nustatyta tvarka minėtą sprendimą apskundė Muitinės departamentui, kuris, išnagrinėjęs skundą, 2023 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1AE-221 skundžiamą Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą patvirtino.
Pareiškėja, nesutikdama su ginčijamais sprendimais, 2023 m. birželio 28 d. kreipėsi į teismą.
Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog už prievolių, susijusių su Sąjungos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. Jis atsako a) už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo tikrinimo priemonių; b) už muitų teisės aktų nuostatų, susijusių su šia procedūra, laikymąsi. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. Pagal SMK 215 straipsnio 2 dalį, muitinė pripažįsta tranzito procedūrą įvykdyta, kai, palyginusi išvykimo muitinės įstaigos turimus duomenis su paskirties muitinės įstaigos turimais duomenimis, gali nustatyti, kad procedūra baigta teisingai.
Vadovaujantis SMK 79 straipsnio 1 dalies (a) punktu, skola muitinei atsiranda, jei neįvykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje. Kai skola muitinei atsiranda pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį, skolininku laikomas vienas iš asmenų arba keli asmenys, nurodyti SMK 79 straipsnio 3 dalies a), b), c) punktuose. Kadangi atlikto tyrimo metu nebuvo nustatyti asmenys, kurie turėtų būti skolininkais muitinei pagal SMK 79 straipsnio 3 dalies b), c) punktus, pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei (SMK 79 straipsnio a) punktas).
Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio, reglamentuojančio alternatyvius Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymus, 1 dalyje įtvirtinta, jog Sąjungos tranzito procedūra laikoma užbaigta tinkamai, jei procedūros vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų, kuriuose identifikuojamos prekės: a) paskirties valstybės narės patvirtintą dokumentą, kuriame identifikuojamos prekės ir kuriuo patvirtinama, kad jos buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai arba pristatytos įgaliotajam gavėjui, kaip nurodyta SMK 233 straipsnio 4 dalies b punkte; b) valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą arba muitinės dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos; c) muitinės dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, kurioje prekėms įforminta muitinės procedūra; d) trečiojoje šalyje išduotą antspauduotą arba kitaip tos šalies muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą toje šalyje.
Pareiškėja skunde nurodo, jog Vilniaus teritorinės muitinės tyrimas buvo atliktas neišsamiai, kadangi buvo apsiribota tik kreipimusi į Estijos muitinę, nors būtent Vilniaus teritorinė muitinė atlikto tyrimo metu privalėjo išsiaiškinti, kokiu pagrindu laikinojo saugojimo deklaracijoje Nr. ZO/0067/EE1000EE-2022S-2037 atsirado kitokie duomenys apie prekes ir kur „dingo“ tranzito deklaracijos T1 MRN 22LTVR4000000219C3 duomenys ar joje nurodytos prekės.
Teismas pažymi, jog Įgyvendinimo reglamento 310 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad vykdant tyrimo procedūrą, jei išvykimo valstybės narės muitinė dar nėra gavusi reikiamos informacijos, kad galėtų Sąjungos tranzito procedūrą pripažinti įvykdyta arba išieškoti skolą muitinei, ji tuo atveju, kai išvykimo muitinės įstaiga negavo pranešimo apie prekių atvežimą iki prekių pateikimo laikotarpio, nustatyto pagal šio reglamento 297 straipsnį, pabaigos, paprašo, kad reikiamos informacijos jai pateiktų procedūros vykdytojas arba, jei paskirties vietoje turima pakankamai duomenų, – paskirties muitinės įstaiga. Taigi, iš šios normos matyti, kad išvykimo valstybės narės muitinė atlikdama tyrimą dėl tranzito procedūros įvykdymo ar skolos muitinei pripažinimo, turi paprašyti informacijos iš procedūros vykdytojos ir paskirties muitinės įstaigos.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus teritorinė muitinė, atlikdama tyrimą dėl nebaigtos tranzito procedūros, prašė pateikti atitinkamus dokumentus pareiškėjos bei kreipėsi į Estijos muitinę dėl paskirties įstaigoje nustatytų neatitikimų, prašydama pranešti, ar buvo nustatytas prekių trūkumas bei koks muitinės sankcionuotas veiksmas buvo įformintas prekėms, užbaigus tranzito procedūrą pagal tranzito deklaraciją T1 MRN 22LTVR4000000219C3 (2022 m. balandžio 11 d.). Kaip matyti, pareiškėja, atsakydama į Vilniaus teritorinės muitinės pranešimą, 2022 m. gegužės 3 d. elektroniniu paštu informavo, kad minėtos prekės buvo atgabentos iš Turkijos su tranzito deklaracija T1 MRN 22TR3413000037881, o tranzito deklaracija T1 MRN 22LTVR4000000219C3 (2022 m. balandžio 11 d.), dėl kurios vyksta ginčas, buvo užpildyta pagal Turkijos eksporto deklaracijos duomenis bei pateikė muitinei transporto važtaraščio CMR Nr. KR018794, sąskaitos Nr. SIH2022000000004 (2022 m. kovo 31 d.) bei Turkijos eksporto ir tranzito deklaracijų kopijas. Tuo tarpu Estijos muitinė 2022 m. birželio 27 d. pateiktame atsakyme nurodė, kad prekės (4 vietos, bruto svoris 2 636 kg) su tranzito deklaracija T1 MRN 22LTVR4000000219C3 (2022 m. balandžio 11 d.) buvo atgabentos įgaliotam gavėjui „ITT Baltic OU“ į laisvos zonos sandėlį Nr. Z0/0067/EE1000EE. Pakeisti prekių KN kodai 32151900 ir 76169990 buvo nurodyti sąskaitoje Nr. SIH2022000000004. Prekės buvo padėtos laikinajam saugojimui pagal deklaraciją Nr. Z0/0067/EE1000EE – 2022S-2037. Vėliau prekės: spausdinimo dažai (KN kodas 32151900, bruto svoris 2509,45 kg) ir rašalo maišelio laikiklis (KN kodas 76169990, bruto svoris 126,55 kg), iš viso 4 vietos, bruto svoris 2636 kg, buvo išgabentos į Rusiją su tranzito deklaracija T1 MRN 22EE1210EEN0402291 (2022 m. balandžio 13 d.). Kartu buvo pateiktos patikrinimo akto, minėtos deklaracijos, kur gavėju nurodyta Rusijos įmonė „Fabreex teskilę Solutions“, kopijos, sąskaitos Nr. SIH2022000000004, kurioje buvo nurodyti kiti prekių kodai ir pavadinimai, kopija.
Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, atmestini pareiškėjos skundo argumentai, jog Vilniaus teritorinė muitinė, tyrimą atliko neišsamiai, nesiėmė visų priemonių, kad būtų surinkti visi reikiami duomenys objektyvaus sprendimo priėmimui. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodo pareiškėja, Vilniaus teritorinė muitinė pradėjusi tyrimą veikė taip kaip ją įpareigoja paminėtas teisinis reglamentavimas, t. y. kreipėsi dėl informacijos suteikimo tiek į procedūros vykdytoją - pareiškėją, tiek į paskirties muitinės vykdytoją - Estijos muitinę. Pareiškėja nenurodo, kokius papildomus veiksmus vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento nuostatomis Vilniaus teritorinė muitinės vykdydama tyrumą privalėjo atlikti papildomai. Šiuo aspektu taip pat paminėtina, jog įrodinėjimo pareiga, kad ginčo prekės nebuvo sukeistos ar kitaip paimtos iš muitinės priežiūros, tenka ne muitinei, o būtent procedūros vykdytojui, kuris privalo įrodyti ne tik viso ginčo prekių kiekio pristatymą į paskirties muitinės įstaigą, tačiau įrodyti ir tai, jog minėtai muitinės įstaigai buvo pristatytos tos pačios prekės, kurios buvo deklaruotos ginčo tranzito procedūrai, taip pat ir tie patys dokumentai, teikti išvykimo muitinės įstaigai.
Pareiškėja skunde nurodo, jog pagal tranzito deklaraciją T1 MRN 22LTVR4000000219C3 (2022 m. balandžio 11 d.) paskirties muitinės įstaigai buvo pateiktos tos pačios prekės, toks pats jų kiekis (4 vietos) ir svoris (bruto svoris 2 636 kg) bei tokiai pačiai sumai (27 612 Eur), koks buvo atgabentas su Turkijos siuntėjo tranzito deklaracija T1 MRN 22TR34130000937881 (2022 m. balandžio 1 d.), sąskaita SIH2022000000004 (2022 m. kovo 31 d.), eksporto deklaracija Nr. 23341300EX00267102 (2022 m. balandžio 1 d.), tačiau dėl Turkijos prekių siuntėjo padarytos klaidos lydinčiuose dokumentuose, minėtoje tranzito deklaracijoje buvo nurodyti neteisingi KN kodai.
Bylos medžiaga patvirtina, jog Vilniaus teritorinės muitinės krovinių poste „Žirmūnai“ 2022 m. balandžio 11 d. buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra pagal deklaraciją T1 MRN 22LTVR4000000219C3, kurioje deklaruotos prekės: pigmentiniai dažikliai, kombinuotosios nomenklatūros kodas 32041700, bruto svoris 2 509,45 kg; spaudos mašinų dalys, KN kodas 84439900, bruto svoris 126,55 kg, bendras krovinio svoris bruto – 2 636 kg. Tranzito įvykdymo terminas – 2022 m. balandžio 18 d., procedūros vykdytoja – UAB „Simatra“ (pareiškėja), turinti leidimą naudoti Bendrąją garantiją muitinio tranzito procedūrų vykdymui. Leidimo bei jo pagrindu išduotų sertifikatų duomenys užregistruoti garantijų valdymo sistemoje (GMS), garantijos referencinis numeris (GRN) 22LTD60000002830. Krovinys buvo nukreiptas į Estijos Respublikos muitinės Muuga piiripunkt (EE1210EE) postą ir išleistas į paskirties muitinės įstaigą neplombuotoje transporto priemonėje. Tačiau nustatyta, jog nacionalinės tranzito kontrolės sistemoje 2022 m. balandžio 13 d. buvo užfiksuotas krovinio atvykimas į paskirties muitinės įstaigą su neatitikimais. Vietoje deklaruotų prekių, klasifikuojamų KN kodu 32041700, buvo atgabentos prekės, klasifikuojamos kitu KN kodu 32151900 ir vietoje deklaruotų prekių, klasifikuojamų KN kodu 84439900 buvo atgabentos prekės, klasifikuojamos KN kodu 76169990.
Nors pareiškėja skunde nurodo, jog šiuo atveju yra pateiktos dvi sąskaitos tuo pačiu numeriu Nr. SIH2022000000004, kuriose sutampa duomenys apie prekių siuntėją, kiekį svorį, kainą, bendrąją prekių vertę, tačiau nurodyti skirtingi prekių KN kodai, nes Turkijos prekių siuntėjas (eksportuotojas) padarė klaidą lydinčiuose dokumentuose, t. y. tranzito deklaracijoje nurodė kitus prekių KN kodus, tačiau teismas pažymi, jog pagal SMK 233 straipsnio 1 dalį, būtent Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių (a punktas) bei už muitų teisės aktų nuostatų, susijusių su šia procedūra, laikymąsi (b punktas). Taigi, tai reiškia, jog procedūros vykdytojas (šiuo atveju pareiškėja) paskirties muitinės įstaigai privalo pateikti ne tik tas pačias prekes, deklaruotos išvykimo muitinės įstaigoje, bet taip pat ir tuos pačius dokumentus bei informaciją, kurių pagrindu būtų galima patvirtinti tų prekių svorį, kiekį bei tapatumą. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja, kuri kaip šios procedūros vykdytoja yra atsakinga už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą, dar iki tranzito procedūros užbaigimo nesiėmė jokių priemonių, kad išsiaiškintų, kas konkrečiai yra atsakingas už sukeistus KN kodus, nors, vadovaujantis SMK 134 straipsnio 2 dalimi, galėjo, muitinei leidus, bet kuriuo metu minėtas prekes patikrinti arba paimti jų pavyzdžius (jeigu to reikia jų tarifiniam klasifikavimui, muitinei vertei arba muitiniam statusui nustatyti).
Kaip matyti, pareiškėja tik teismui pateikė Turkijos prekių siuntėjo 2023 m. birželio 21 d. raštą, kuriame jis nurodė, kad išrašė naują sąskaitą su tuo pačiu numeriu SIH2022000000004 ir tokiam pačiam prekių kiekiui bei tokiai pačiai sumai tik su kitais prekių KN kodais, minėta sąskaita Nr. SIH2022000000004 buvo perrašyta su kitais prekių KN kodais siekiant ištaisyti jų darbuotojų padarytą klaidą. Kadangi gavus šią informaciją, deklaruotos ginčo prekės jau buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, todėl, kaip teisingai nurodo Muitinės departamentas, muitinė neturėjo ir neturi jokių galimybių patikrinti šių prekių bei patvirtinti Turkijos prekių siuntėjo rašte išdėstytų teiginių dėl prekių aprašymo klaidos. Taigi, nurodytas teisinis reguliavimas patvirtina, jog procedūros vykdytojai – pareiškėjai, kuri yra atsakinga už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai, buvo sudarytos teisinės galimybės pačiai pasitikrinti deklaruotas prekes (bei jų dokumentus), tačiau faktinės aplinkybės patvirtina, jog šiuo atveju pareiškėja tokia savo teise nepasinaudojo ir tokiu savo neveikimu pripažino, jog visi ginčo deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi.
Taigi, teismo įsitikinimu, Vilniaus teritorinė muitinė vadovaudamasi surinktų duomenų pagrindu pagrįstai konstatavo, kad muitinio tranzito procedūros vykdymo metu buvo pakeista sąskaita, kurioje nurodyti kiti prekių KN kodai, pagal kuriuos neįmanoma identifikuoti prekių ir nustatyti jų tapatumą. Todėl muitinė neteko galimybės šioms prekėms taikyti priežiūros priemones, kurios taikomos tranzitu gabenamoms ne Sąjungos prekėms. Tokiu būdu, muitinio tranzito procedūra, vykdyta pagal deklaraciją T1 MRN 22LTVR4000000219C3 (2022 m. balandžio 11 d.) nebuvo tinkamai užbaigta ir procedūros vykdytojo įsipareigojimai, nustatyti SMK 233 straipsnio 1 dalyje nebuvo įvykdyti (į paskirties muitinės įstaigą nepristatytos prekės, kurios buvo deklaruotos išvykimo įstaigoje).
Pareiškėja kartu su skundu pateikė antstolio A. N. faktinių aplinkybių konstatavimo medžiagą, kuri pasak jos patvirtina, kad 2022 m. balandžio 12 d. 11:30 iš pareiškėjui priklausančio elektroninio pašto 05@simatra.ru prekių gavėjui elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) buvo išsiųstas pranešimas, apie tai, kad planuojama, jog (2023 m. balandžio 13 d.) prekės bus jų sandėlyje. Kartu su šiuo pranešimu buvo išsiųsti dokumentai: Turkijos siuntėjo eksporto deklaracija Nr. 23341300EX00267102 (2022 m. balandžio 1 d.), sąskaita SIH2022000000004 (2022 m. kovo 31 d.), kurioje nurodytos prekės: pigmentiniai dažikliai, KN kodas 320417, spaudos mašinų dalys, KN kodas 844399 bei tranzito deklaracija T1 MRN 22LTVR4000000219C3. Šios aplinkybės, pasak pareiškėjos, patvirtina faktą, kad prekių sąskaitos tuo pačiu numeriu SIH2022000000004, tačiau su skirtingais prekių kodais yra sukeistos būtent gavėjos „ITT Baltic OU“ laisvosios zonos sandėlyje ZO/0067/EE1000EE, apie tai nežinant pareiškėjai. Tai patvirtina ir į bylą pateiktas 2022-04-14 skirtumų aktas. Atitinkamai, pasak pareiškėjos, prekių gavėja turėjo būti pripažinta muitinės skolininkė.
Teismo įsitikinimu, kitų asmenų atitinkami veiksmai, kurie sukėlė arba galėjo sukelti mokestinių teisinių santykių subjektui mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl jos veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Šie tokių asmenų veiksmai mokestinių teisinių santykių subjektui (mokesčio mokėtojui) galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, šiuo atveju Estijos įmonė „ITT Baltic OU“ jokių prievolių muitinei pagal muitų teisės aktus vykdyti neprisiėmė, todėl pareiškėjos argumentai dėl Estijos įmonės „ITT Baltic OU“ veiksmų atmestini.
SMK 79 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokiu prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje. Kai skola muitinei atsiranda pagal SMK 79 straipsnio 1 dalies a punktą, skolininku pagal šio straipsnio 3 dalį laikomas bet kuris iš šių asmenų: a) asmuo, kuris privalėjo įvykdyti atitinkamas pareigas; b) asmuo, kuris žinojo, arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta, ir kuris veikė asmens, privalėjusio įvykdyti tą pareigą, interesais arba kuris dalyvavo atliekant veiksmus, dėl kurių ta pareiga nebuvo įvykdyta; c) asmuo, kuris įgijo arba laikė atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta.
ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu byloje C-230/06, pasisakydamas apie tranzito procedūros vykdytojo pareigas ir atsakomybę (48-49 p.), yra nurodęs, kad procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Tokia procedūros vykdytojui nustatyta atsakomybe siekiama užtikrinti kruopštų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą tam, kad būtų apsaugoti Bendrijos ir jos valstybių narių finansiniai interesai. Tai, kad procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir kad Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo, taip pat negali pažeisti proporcingumo principo. Jeigu taip būtų, procedūros vykdytojas nebūtų taip įtikinamai skatinamas užtikrinti gerą tranzito operacijų vykdymą. Todėl tranzito procedūros vykdytojas yra laikomas skolininku net ir tuo atveju, jei tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo.
Pareiškėja skunde nurodo, jog pakeistą sąskaitą faktūrą paskirties muitinės įstaigai (Estijos muitinei) galimai pateikė prekių gavėjas Estijos įmonė „ITT Baltic OU“, dėl to skolininke turėjo būti pripažinta ji, tačiau remiantis prieš tai nurodytu ESTT išaiškinimu, Vilniaus teritorinė muitinė neturėjo pagrindo pripažinti kitų asmenų skolininkais, kadangi, kaip minėta, būtent pareiškėja, neįvykdė savo pareigų, susijusių su tinkamu tranzito procedūros vykdymu ir jos užbaigimu, kuris siejamas ne su tranzitu gabenamų prekių perdavimu gabenti vežėjui ar jų pristatymu prekių gavėjui, bet būtent su prekių pristatymu į paskirties muitinės įstaigą. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad tranzito procedūros vykdytojas atsako už iš tokios procedūros kylančias prievoles muitinei, todėl pareiškėja yra pagrįstai pripažinta atsakinga už skolą muitinei pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį ir 79 straipsnio 3 dalies a punktą.
Pastebėtina, kad ESTT 2017 m. gegužės 18 d. sprendime byloje Nr. C-154/16 yra išaiškinęs, jog solidarumo mechanizmas yra nacionalinėms valdžios institucijoms suteikta papildoma teisinė priemonė siekiant padidinti jų veiksmų išieškant skolą muitinei ir apsaugant Sąjungos nuosavus išteklius efektyvumą (2011 m. vasario 17 d. Sprendimo Berel ir kt., C-78/10, EU:C:2011:93, 48 punktas); iš solidarumo mechanizmo pobūdžio išplaukia, kad muitinė turi teisę, bet ne pareigą pripažinti solidariąją vežėjo atsakomybę, vadinasi, net ir nustačiusi visą solidarių skolininkų ratą, muitinė turi diskrecijos teisę pasirinkti, kurio skolininko atžvilgiu nukreipti skolos išieškojimo veiksmus, o tai, kad valstybės narės muitinė, remdamasi solidariąja atsakomybe, nereikalauja vežėjo sumokėti skolą muitinei, niekaip nepažeidžia tranzito procedūros vykdytojo teisės pateikti atgręžtinį reikalavimą vežėjui (89 ir 90 punktai). Taigi, iš to išplaukia, jog jei pareiškėja mano, kad kiti šiame procese dalyvavę asmenys yra atlikę tam tikrus pažeidimus ir/ar neteisėtus veiksmus, ji turi teisę pateikti jiems atgręžtinį reikalavimą.
Pareiškėja skunde nurodo, jog vadovaujantis SMK 87 straipsnio 1 dalimi Vilniaus teritorinė muitinė nepagrįstai įregistravo skolą pareiškėjai, kadangi šiuo atveju skolos muitinei administravimas nepriskirtinas Vilniaus teritorinei muitinei.
Pažymėtina, jog SMK 87 straipsnio 2 dalis nurodo, jog, jeigu nebuvo pripažinta, kad prekėms įforminta muitinės procedūra buvo įvykdyta arba jeigu laikinasis saugojimas nebuvo tinkamai užbaigtas, o vietos, kurioje atsirado skola muitinei pagal 1 dalies antrą arba trečią pastraipą neįmanoma nustatyti per konkretų terminą, skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje prekėms buvo įforminta atitinkama procedūra arba kurioje jos buvo įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją taikant tą procedūrą, arba kurioje jos buvo laikinai saugomos. Šiuo atveju, kadangi nėra nustatyta tiksli prekių paėmimo iš muitinės priežiūros data, taip pat ir jų iškrovimo vieta, todėl laikytina, kad skolos atsiradimą lemiantys veiksmai nebuvo įvykdyti Estijos Respublikoje. Tad teismas daro išvadą, kad Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai konstatavo, jog Sąjungos tranzito procedūra pagal T1 deklaraciją Nr. T1 MRN 22LTVR4000000219C3 įforminta krovinių poste „Žirmūnai“, t. y. skola muitinei atsirado būtent Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zonoje.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai yra pakankamai motyvuoti, t. y. teisėti ir pagrįsti; priimti sprendimai atitinka minėtas imperatyvias Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, teisės principus bei administracinę teismų praktiką. Skundžiamuose sprendimuose pagrįstai remtasi sisteminiu nurodytų teisės aktų nuostatų aiškinimu. Teismas, remdamasis anksčiau nurodytais motyvais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundo argumentai nepaneigė ginčijamų Muitinės departamento 2023 m, balandžio 28 d. Sprendimo ir Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. lapkričio 18 d. sprendimo teisėtumo ir (ar) pagrįstumo. Taigi, naikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. lAE-221 „Dėl UAB „Simatra“ bei Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 18KP-17-826 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ remiantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.
Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėja prašo priteisti jai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, ji neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Simatra“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.
Teisėjos Asta Adamonytė-Šipkauskienė
Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė
Sigita Fomičiova