Administracinė byla Nr. A-236-858/2014
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02627-2013-9
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 2-8,13), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI) 270 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kelia ginčą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, susijusių su tuo, jog pareiškėjas buvo kalinamas perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų, kamerose nėra sanitarinio mazgo, skylė neatskirta nuo gyvenamųjų patalpų, vėdinimas bendras, vanduo nenusileidžia, negalima nuplauti lango, natūralus apšvietimas ir pasivaikščiojimų kiemelis neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimų, sienos, lubos, grindys apaugusios pelėsiais ir grybais, krinta tinkas, lupasi dažai; kameroje karšto vandens nebuvo, skalbti bei džiovinti rūbus nėra sudarytos sąlygos, vėdinimas kameroje tik natūralus, bet oras necirkuliuoja, vienos valandos pasivaikščiojimas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą, laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui; vienam mėnesiui suteikiamas vienas tualetinio popieriaus rulonas, kameroje buvo visokių parazitų (tarakonų), maisto energetinė vertė buvo 1300 iki 1500 kcal, giminės ir draugai neturėjo teisės perduoti pareiškėjui maisto, Šiaulių tardymo izoliatoriaus konstrukcijose yra asbesto: šiferinis stogas pasivaikščiojimo kiemeliuose, sienose, kanalizacijoje; dušu buvo galima naudotis vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių, dušų patalpos antisanitarinės, neįrengtas iškvietimo signalas (mygtukas), atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių būdavo laikomas rūsyje be langų ir tik su suolais prie sienos bei skyle grindyse gamtiniams reikalams atlikti, būdavo laikomas „karatine“, kuris yra rūsyje su mažu langeliu bei plikais surūdijusiais gultais, skyle grindyse gamtiniams reikalams atlikti, kalinimo metu dėl prastėjančios savijautos bei maisto nepakankamumo neteko keturių dantų.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo R. J. skundą (b. l. 78-86) su skundu nesutiko.
Atsakovas paaiškino, jog teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. sausio 20 d. pažymos Nr. 69/06-261 „Dėl R. J.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas buvo 2011 m. vasario 19 d. ir įstaigoje laikytas periodiškai iki 2012 m. rugsėjo 26 d. Atkreipė teismo dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Nurodė, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2011 m. vasario 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d. iš viso Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 552 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.
Pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nebuvo atlikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimų, kurie tiesiogiai atspindėtų realią vienos ar kitos kameros atitikimo higienos reikalavimams, kuriose patikrinimo metu buvo kalinamas pareiškėjas, būklę. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl vėdinimo sistemos kamerose ar nepakankamo šviesos patekimo į kameras, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Atsakovas tinkamai įgyvendina reikalavimus dėl šalto ir karšto vandens tiekimo, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kamerose yra nepagrįstos ir neturi teisinio pagrindo. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Taip pat teisės aktuose numatyta, kad kameroje turi būti valymo inventoriaus komplektas (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis ir kibiras). Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo Šiaulių tardymo izoliatorius neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarko palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Informuojame, kad patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) iki 2012 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis. Vadovaujantis direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. patvirtintu grafiku Nr. 20/01-2719 „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafikas 2012-2013 m.“, atliekama kamerų dezinsekcija, dezinfekcija ir deratizacija. Pareiškėjas skundžiasi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pasivaikščiojimai vyksta kiemeliuose, kuriuose dėl didelio juose vienu metu esančių asmenų skaičiaus neįmanoma vaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemeliai uždengti šiferiu. Suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 29 straipsnyje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 21 punktas nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punktas reglamentuoja, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17.31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pažymėjo, kad nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai per ankšti, bet atsakovas pabrėžia, kad jie įrengti vadovaujantis teisės aktais ir pasivaikščiojimo tvarka įgyvendinama vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, kuriame nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos dėl per ankštų pasivaikščiojimo kiemelių yra nepagrįstos.
Atkreipė dėmesį, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos, kurios nesusijusios su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, į tardymo izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi (ne apgyvendinami) į trumpalaikio laikymo kameras. Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra įrengta 11 trumpalaikio laikymo kamerų. Šios kameros įrengtos rūsyje, natūralaus apšvietimo jose nėra. Iš trumpalaikio laikymo kamerų suimtuosius ir nuteistuosius tardymo izoliatoriaus direktoriaus budintysis pavaduotojas, atsižvelgdamas į suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai reikalavimus, paskirsto į režiminėje teritorijoje esančias priėmimo-paskirstymo kameras. Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra įrengtos 9 priėmimo-paskirstymo kameros. Jos įrengtos pusrūsyje. Priėmimo-paskirstymo kamerose suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus patikrinta sveikata, kaip tai nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 19 punkte, ir jie galės būti apgyvendinti režiminės teritorijos tardymo izoliatoriaus gyvenamojo pastato kamerose, skirtose apgyvendinti suimtuosius (nuteistuosius). ymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Be to, Taisyklių 2 punkte pabrėžiama, jog jos taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taisyklių 13 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos higienos normas turi atitikti gyvenimo ir buities sąlygos kamerose. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl trumpalaikio laikymo kamerų ir priėmimo-paskirstymo kamerų įrengimo laikytini nepagrįstais.
Pabrėžė, kad maitinimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo reiškiamoms pretenzijoms dėl netinkamo maitinimo nėra jokio teisinio pagrindo ir jos laikytinos nepagrįstos. Taip pat teisės aktuose numatyta galimybė patiems suimtiesiems/nuteistiesiems įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus. Galimybė maisto produktus gauti iš giminių ar draugų jokiame teisės akte nėra numatyta, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnams negali kilti atsakomybė už jiems nereglamentuotų teisių nevykdymą. Nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, išduodami po vieną tualetinio popieriaus ruloną, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir tokiu būdu neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų bei jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.
Akcentavo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Reikalavimai dušų įrengimui laisvės atėmimo vietose nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkte. Atsakovas pabrėžė, jog teisės aktai nereglamentuoja dušų išvalymo po kiekvienos kameros kalinamųjų prausimosi. Priešingai, higienos normos 39.4 punktas nustato, kad dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdien naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų. Vadinasi, Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, valydami dušus vieną kartą per dieną, veikė teisėtai ir nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų. Pagal tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su nuplaunamuoju vandeniu. Gyvenamosiose kamerose klozetai yra įrengti, o pareiškėjo įvardijami jų tariami trūkumai nėra užfiksuoti. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto, kuriame nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas (pagal Tarptautinių žodžių žodyną – klozeto puodas išvietėje, kur yra vandentiekis ir kanalizacija), reikalavimai netaikomi, nes tokio pobūdžio įrengimo reikalavimai taip pat susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjo teiginiai dėl neįrengtų klozetų gyvenamosiose kamerose nepagrįsti..
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 26 d. sprendimu (b. l. 91-105) pareiškėjo R. J. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui R. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 700 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos ŠTI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Įsakymas nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems ŠTI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto.
Dėl sąlygų trumpalaikio sulaikymo ir karantino (priėmimo-paskirstymo) kamerose teismas nurodė, kad įstatymo leidėjas neįpareigoja tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kuriose trumpalaikio sulaikymo kamerose 2 val. laikomi asmenys, teismas neturi galimybių vertindamas turimus rašytinius įrodymus nustatyti, kuriose trumpalaikio laikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas. Nesant šių duomenų nėra galimybės nagrinėti ir konkrečių laikymo sąlygų atitikties higienos normos reikalavimams. Pabrėžė, jog neturi duomenų, iš kurių būtų galim spręsti, kad priėmimo-paskirstymo kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas būtų buvę atlikti patikrinimai ir konstatuoti Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai.
Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų teismas pažymėjo, jog iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. sausio 20 d. pažymos Nr.69/06-261 matyti, kad tam tikrais laikotarpiais (2011 m. vasario 19 d. – 2011 m. vasario 21 d., 2011 m. vasario 21 d. – 2011 m. vasario 22 d., 2011 m. vasario 22 d. – 2011 m. kovo 1 d., 2011 m. kovo 1 d. – 2011 m. kovo 23 d., 2011 m. kovo 23 d. – 2011 m. balandžio 5 d., 2011 m. birželio 15 d. – 2011 m. birželio 16 d., 2011 m. birželio 16 d. – 2011 m. liepos 2 d., 2011 m. liepos 11 d. – 2011 m. liepos 14 d., 2011 m. liepos 17 d. – 2011 m. rugpjūčio 9 d., 2011 m. rugpjūčio 9 d. – 2011 m. rugpjūčio 10 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d. – 2012 m. vasario 8 d., 2012 m. vasario 8 d. – 2012 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 19 d. – 2012 m. rugsėjo 26 d.) iš viso 486 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 54, 53, 49, 22, 15, kuriose vienam asmeniui teko gyvenamojo ploto nuo 1,45 m2 iki 3,38 m2. Tai, teismo nuomone, yra akivaizdus aukščiau paminėtų teisės aktų pažeidimas. Laikotarpiais: 2011 m. balandžio 5 d. – 2011 m. gegužės 3 d., 2011 m. gegužės 18 d. – 2011 m. gegužės 26 d., 2011 m. gegužės 26 d. – 2011 m. birželio 15 d., 2011 m. liepos 2 d. – 2011 m. liepos 11 d., t. y. 66 dienas gyvenamojo ploto viršutinė riba kamerose 49, 54 buvo nuo 4,06–6,74 m2 ir tai teismas vertino kaip priartėjimą prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas.
Dėl sanitarinio mazgo nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2014 m. sausio 23 d. pažymoje Nr.62/08-14 pažymima, kad gyvenamosiose kamerose yra: sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai). Atkreipė dėmesį, jog Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagomis atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kita vertus, minėtų taisyklių 2 punkte nurodyta, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgęs į aukščiau nurodytas normas ir duomenis, teismas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo laikė nepagrįstais.
Dėl sąlygų kamerose pabrėžė, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punkte nustatyta, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su patalpų rekonstrukcijos darbais.
Atkreipė dėmesį, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2014 m. sausio 21 d. pažymoje Nr.62/08-14 nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d. režiminio korpuso kamerų Nr.15, 22, 49, 53 ir 54 valstybės kontrolės institucijos netikrino. Jokių aukščiau minėtų teisės aktų pažeidimų užfiksuota nėra. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
Dėl maisto energetinės vertės teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų (laboratorijos cheminių tyrimų rezultatų ar kitų duomenų), iš kurių būtų galima spręsti, jog dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo deficitinė, mažesnė nei 2298 kcal per parą. Teismas sprendė, kad nepateikus tokio pobūdžio įrodymų, negalima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino, kad būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų.
Dėl tualetinio popieriaus kiekio pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ 1.2 punktu patvirtintoje Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje numatyta, kad vyrams išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus 1 mėnesiui. Pareiškėjas neneigia, kad šį reikalavimą Šiaulių tardymo izoliatorius vykdė, todėl pareiškėjo argumentus dėl didesnio kiekio tualetinio popieriaus išdavimo vienam mėnesiui teismas atmetė kaip nepagrįstus.
Dėl higienos normų dušuose ir prausimosi laiko duše nurodė, kad pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012–2013 m. patalpų pagrindinį valymo grafiką (aktualus ginčui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d.) dušų patalpos turi būti valomos kiekvieno mėnesio penktadienį. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2011 m. gruodžio 30 d. (b. l. 33-38) Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012–2013 m. dezinfekcijos plane numatyta, kad dušai dezinfekuojami priemone MIKROBAC FORTE 2% ekspozicija 3–5 min., paviršių valymas vykdomas kasdien, po kiekvieno pasinaudojimo dušu, valoma vienkartine šluoste ar kempine, sudrėkina dezinfekciniu tirpalu.
Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiuo atveju norma nenumato tikslios asmens prausimosi trukmės. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikta teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl nelaikė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius netinkamai užtikrinimo Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę. Taip pat teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, dėl kurių būtų galima daryti išvadą, jog Šiaulių tardymo izoliatorius nevykdo nurodytų dezinfekcijos planų, nenaudoja dezinfekcijai planuose nurodytų priemonių, todėl pareiškėjo argumentus dėl dezinfekcijos atlikimo dušuose atmetė kaip nepagrįstus.
Dėl dezinsekcijos teismas pabrėžė, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi Šiaulių tardymo izoliatorius buvo įpareigotas pateikti duomenis, susijusius su dezinsekcijos, deratizacijos atlikimu. Pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius nepateikė jokių duomenų, susijusių su dezinsekcijos atlikimu. Taip pat nepateikti duomenys, galintys patvirtinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. sausio 23 d. pažymoje Nr.76/10-87 (b. l. 31) nurodytus duomenis, kad dezinsekcija atliekama pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr.20/01-2719 patvirtintą „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafiką 2012-2013 m.“ (nepateiktos dezinsekcijos atlikimo plano kopijos). Atsižvelgęs į tai, jog Šiaulių apygardos administraciniam teismui nebuvo pateikta jokių rašytinių duomenų, patvirtinančių dezinsekcijos atlikimą ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas konstatavo, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 60 punktą neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Dėl karšo vandens kameroje nurodė, kad remiantis Higienos norma HN 76:2010 normomis darytina išvada, jog karšto vandens tiekimo sistema nėra privaloma kamerų sanitariniame mazge.
Dėl sąlygų skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 64 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atkreipė dėmesį, kad Šiaulių apygardos administraciniam teismui nebuvo pateikta duomenų (Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu patvirtintos tvarkos, grafikų, registracijos žurnalų kopijų ar kt. rašytinių įrodymų), patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius veikiančiose skalbyklose, todėl teismas konstatavo, jog Šiaulių tardymo izoliatorius neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Dėl iškvietimo mygtuko nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosioms patalpoms nėra taikomas reikalavimas dėl signalizacijos mygtukų įrengimo, kadangi tai susiję su patalpos rekonstrukcija ar kapitaliniu remontu, o Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės numato, kad jos nėra taikomos jau pastatytiems tardymo izoliatoriams.
Dėl pasivaikščiojimo vietos įvertino teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus ir pasivaikščiojimų gryname ore tvarką bei darė išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos atmestini.
Dėl asbesto kiemeliuose, sienose, kanalizacijoje pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių konkrečių duomenų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatos būklei, todėl vien abstraktus aplinkybių nurodymas negali būti pagrindas, kuriuo remiantis galėtų būti konstatuojami Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėti veiksmai.
Dėl pareiškėjo sveikatos (dantų) teismas pabrėžė, jog teismui nepateikus įrodymų, susijusių su maisto kalorijų kiekio nepakankamumu, negalima konstatuoti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino, kad būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų. Nurodė, kad susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančiais įrašais matyti, jog pareiškėjui 2011 m. birželio 28 d. ir 2011 m. rugpjūčio 9 d. buvo suteikta odontologės K. B. konsultacija. Sprendė, kad minėtos pareiškėjo išvados objektyviais įrodymais nėra įrodytos. Susieti aplinkybę, jog pareiškėjui turėjo ištraukti keturis dantis, su atsakovo veiksmais ir sprendimais ginčui aktualiu laikotarpiu nėra jokio faktinio pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).
Atsižvelgęs į tai, konstatavo, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punkto (pareiga suteikti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius), 60 punkto (pareiga organizuoti dezinsekciją) pažeidimas kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.
Teismas darė išvadą, jog yra neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose, dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 60 ir 64 punktų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį – t. y. įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertindamas turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (552 dienos), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose priteistina 1 500 Lt suma neturtinei žalai atlyginti bei 200 Lt suma neturtinei žalai, atsiradusiai dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64, 60 punktų pažeidimų, atlyginti.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliaciniu skundu (b. l. 113-115) prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad nesutinka su ta teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas sprendė, kad 4,06–6,74 kv. m. vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto yra priartėjimas prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas, dėl to jog atsakovas neužtikrino tinkamos dezinsekcijos bei dėl to, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė pareigą suteikti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius.
Dėl dezinsekcijos nurodo, kad dezinsekciją ir deratizacija turi būti organizuojama pagal poreikį. Teismas hipotetiškai darė prielaidą, jog toks poreikis buvo, nors duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos direktorių su skundais dėl laikymo sąlygų (įskaitant ir dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) nėra (Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014 m. sausio 17 d. pažyma Nr. 61/04-85).
Dėl pareigos suteikti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius pažymi, jog jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Sistemiškai aiškinant galiojančias teisės normas. Nurodo, kad šiuo atveju iš Higienos normos HN 76:2010 64 punkto, matyti, jog sąlygos skalbtis laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose yra sudarytos ir įstaiga neveikė išimtinai neigiamai prieš pareiškėją.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas R. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui R. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 700 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pateiktu apeliaciniu skundu ginčija tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, susijusią su atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimu. Atsižvelgusi į tai, kad proceso šalys nekelia ginčo dėl likusios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.
Teisėjų kolegija pažymi, jog iš atsakovo apeliacinio skundo turinio matyti, kad priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą jis ginčija iš esmės trim aspektais: pirma, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, jog 4,06–6,74 kv. m. vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto yra priartėjimas prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas; antra, kad teismas hipotetiškai darė prielaidą, jog buvo poreikis organizuoti dezinsekciją ir deratizaciją; trečia, jog teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas pažeidė pareigą suteikti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius.
Kiek tai susiję su tuo, kad pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
Vertinamu pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (iš esmės toks reguliavimas buvo numatytas tiek redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2010 m. gegužės 14 d., tiek nuo 2011 m. vasario 1 d.).
Vertindamas neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kaip deliktinės atsakomybės elemento, buvimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius tam tikrais laikotarpiais neužtikrino Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 įtvirtinto 3,6 kv. m kameros ploto vienam asmeniui, o atsakovo veiksmai kai kuriais ginčijamais laikotarpiais priartėjo prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas.
Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad tokia pirmosios instancijos teismo pozicija iš dalies teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Todėl kritiškai vertintina atsakovo atstovo pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. sausio 20 d. pažyma, kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną. Šiuo klausimu pažymėtina, kad būtent Šiaulių TI turi pareigą laikytis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Minėtoje pažymoje atsakovo skundžiamais laikotarpiais buvo nurodyta, jog asmenų skaičius vienoje kameroje siekė nuo 3 iki 8 asmenų. Todėl tokia neinformatyvi pažyma vertintina kritiškai, o jos turinį teisėjų kolegija vertina pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv.m. plotas, naudai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo kalinimas perpildytose kamerose buvo ne vienkartinis ar trumpalaikis, o tęstinis, jo trukmė pakankamai ilga (552 dienos), todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo buvus neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, kad teismas hipotetiškai darė prielaidą, jog buvo poreikis organizuoti dezinsekciją, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 60 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Byloje esančioje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. sausio 23 d. pažymoje Nr. 76/10-87 (b. l. 31) nurodyta, kad patalpos dezinfekuojamos. Atliekama jų dezinsekcija ir deratizacija, ji organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu 2009 m. vasario 2 d. V-55 bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr.20/01-2719 patvirtintu „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafiku 2012-2013 m.“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus Reabilitacijos skyriaus būrio 2014 m. sausio 17 d. pažymos Nr. 61/04-85 (b. l. 27) matyti, jog duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos direktorių su skundais dėl laikymo sąlygų (įskaitant ir dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) nėra. Pareiškėjas duomenų, paneigiančių šias pažymas, nepateikė, todėl pagrindo abejoti ir nesivadovauti atsakovo pateiktomis pažymomis nėra.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 60 punkto pažeidimo.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas pažeidė pareigą sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostata imperatyviai nustato, jog atsakovas veikiančiose skalbyklose privalo sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Šiuo atveju atsakovas tik apeliacinės instancijos teismui pateikė pažymą (b. l. 116), kurioje nurodyta, kad tik nuo 2011 m. rugsėjo mėn. buvo sudarytos tinkamos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Akcentuotina, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. vasario 26 d., todėl tinkamos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius nebuvo užtikrintos. Taip pat pabrėžtina tai, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikta 2014 m. balandžio 9 d. pažyma Nr. 62/09-68 galėjo būti pateiktas ir pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjai nenurodė priežasčių, dėl kurių minėta pažyma negalėjo būti pateikta pirmosios instancijos teismui ar dėl kurių jų pateikimo būtinybė iškilo tik šioje bylos nagrinėjimo stadijoje. Todėl įvertinus tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovui būtų buvęs užkirstas kelias šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus atsisakytina priimti, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis byloje esančia medžiaga konstatavo Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus neužtikrinant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punkte numatytų reikalavimų.
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, mano, kad pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl šiuo aspektu plačiau pasisakytina.
Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.
Be to, tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 552 dienas ir visą aptariamą laikotarpį, kamerose esant didžiausiam nurodytam kalintų asmenų skaičiui, pareiškėjui tekdavo 2,89–1,45 kv. m. gyvenamojo ploto. Be to, buvo konstatuoti kiti pareiškėjo įvardini atsakovo neteisėti veiksmai (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punkto pažeidimas). Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, tai, kad buvo nustatyti kiti šioje teismo nutartyje nustatyti neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, bei atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, laiko, sprendžia kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis paliktinas nepakeistas. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus kalinimo pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą trukmę ir mastą bei kitus atsakovo neteisėtus veiksmus, nepakanka pažeistai teisei apginti.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas
Dainius Raižys