Civilinė byla Nr. 3K-3-514/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

93.2.3; 93.2.22; 103.4; 106.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gruodžio 16 d.

Vilnius             

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Česlovo Jokūbausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo draudimo įmonės „If P&C Insurance“ AS kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo viešosios įstaigos Marijampolės ligoninės ieškinį atsakovui draudimo įmonei „IF P&C Insurance“ (UAB „If draudimas“ teisių perėmėjas) dėl draudimo taisyklių sąlygos pakeitimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje keliami teisės klausimai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudžiamojo įvykio sampratą, netikėtas (siurpizines) sąlygas, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio ribų peržengimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė: 1) pakeisti UAB „If draudimas“ bendrosios profesinės civilinės atsakomybės taisyklių 7 punkto 1 pastraipoje nustatytą draudžiamojo įvykio apibrėžtį ir jį apibrėžti taip, kaip nustatyta Draudimo įstatymo 91 straipsnyje; 2) pripažinti ieškovui teisę į draudimo išmoką, kilus civilinei atsakomybei dėl pacientui M. P. 2004 m. lapkričio12, 13 d. teiktų medicininių paslaugų pagal ieškovo ir atsakovo 2004 m. kovo 9 d. bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį.

Šalys 2004 m. kovo 9 d. sudarė bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kuria atsakovas apdraudė ieškovo profesinę civilinę atsakomybę. Sutarties galiojimo metu (nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2005 m. kovo 9 d.) pacientui M. P. ieškovas amputavo koją. Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2005 m. sausio 14 d. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės ataskaitoje konstatuoti ieškovo padaryti pažeidimai, suteikiant M. P. sveikatos priežiūros paslaugas. Nukentėję asmenys 2006 m. vasario 14 d. pareiškė ieškovui ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apie ieškinio pareiškimą ieškovas informavo atsakovą, bet šis atsisakė išmokėti draudimo išmoką, motyvuodamas tuo, kad ieškovas draudimo sutarties galiojimo laiku nepranešė atsakovui apie paciento pareikštą reikalavimą, o tai pagal atsakovo Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 005 (toliau – draudimo taisyklės) 7 punkto 1 dalį neatitinka draudžiamojo įvykio apibrėžties, t. y. atsakovas pareikšto reikalavimo nepripažino draudžiamuoju įvykiu. Pagal nurodytą draudimo taisyklių sąlygą draudžiamasis įvykis apibrėžtas kaip draudimo sutarties galiojimo metu ir draudimo teritorijoje reikalavimo draudėjui pateikimas dėl draudėjo profesinės pareigos pažeidimo (dėl klaidos, neatsargumo, aplaidumo), padaryto vykdant profesinę veiklą, pažymėtą prašyme ir draudimo liudijime, atsižvelgiant į draudimo taisyklių 7 punkto 2 dalies, 70–74 punktų nuostatas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 12 d. nutartimi sumažino Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartimi pacientui M. P. iš ieškovo priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 50 000 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad buvo netinkamai supažindintas su draudimo sutarties ir draudimo taisyklių sąlygomis, taip pat kad suklydo ir pasirašė sau nenaudingą profesinio draudimo sutartį, kurios siurprizinė ar nenaudinga sąlyga paaiškėjo tik tada, kai iš ieškovo buvo pareikalauta atlyginti žalą; ieškovas taip pat neįrodė, kad, pasirašydamas draudimo sutartį, elgėsi atidžiai, rūpestingai ir kėlė jo teises suvaržančios sutarties sąlygos pakeitimo klausimą. Draudimo įstatymo 91 straipsnio nuostata leidžia šalims sutartimi tartis dėl draudžiamojo įvykio apibrėžties, todėl atsakovas, kaip rūpestinga sutarties šalis, turėjo galimybę tartis dėl sutarties sąlygų, arba, susipažindamas su sutarties ir Taisyklių standartinėmis sąlygomis dėl 7 punkto 1 dalyje nustatyto draudžiamojo įvykio apibrėžties, derėtis, ir, nepavykus deryboms, kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Atkreipęs dėmesį į CK 6.223 straipsnio 1, 3 dalių, 6.204, 6.228 straipsnių nuostatas, teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog, galiojant šalių pasirašytai sutarčiai, jis, pasinaudodamas įstatymo suteiktomis teisėmis, būtų sprendęs dėl jo suvaržytų sutartinių teisių, kreipdamasis į atsakovą, kaip sutarties šalį. Kaip rūpestinga sutarties šalis ieškovas nesielgė ir gavęs 2005 m. sausio 14 d. Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos asmens sveikatos priežiūros kontrolės ataskaitą, iš kurios išvadų buvo matyti, kad dėl suteiktų medicininių paslaugų pacientui M. P. draudimo rizika gali padidėti, neinformavo draudimo bendrovės. Ieškovo reikalavimas pakeisti sutartį būtų aktualus, jei šalių sutartis būtų galiojanti, tačiau ši pasibaigė 2005 m. kovo 9 d., o ieškovas į teismą kreipėsi tik 2007 m. balandžio 2 d., t. y. pasibaigus sutarties galiojimo terminui.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu iš dalies panaikino Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimą ir iš dalies patenkino ieškinį – pripažino ieškovui teisę į draudimo išmoką dėl pacientui M. P. teiktų medicininių paslaugų 2004 m. lapkričio 12, 13 dienomis; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nepakeistą. Kolegija sprendė, kad atsakovo Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės taisyklių Nr. 005 7 punkte nustatyta draudžiamojo įvykio apibrėžtis ieškovui yra siurprizinė sąlyga, nes ieškovas, kaip draudėjas, negalėjo protingai tikėtis, jog draudikas draudžiamuoju įvykiu laikys reikalavimo draudėjui pateikimą (CK 6.186 straipsnio 1 dalis). Kolegija nurodė, kad Draudimo įstatymo 91 straipsnyje draudžiamasis įvykis apibrėžiamas kitaip – kaip draudėjo ir apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų, atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, padarinius. Tai, kolegijos vertinimu, draudėjui teikė pagrindą tikėtis, kad jam pateiktose taisyklėse draudžiamasis įvykis negali būti ribojamas ne tik draudimo apsaugos galiojimo terminu, bet ir reikalavimo jam pateikimu, t. y. aplinkybe, kuri nepriklauso nuo draudėjo valios. Kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad draudėjas aiškiai sutiko su šia sutarties sąlyga. Tai, kad Draudimo įstatyme nustatytoje apibrėžtyje draudžiamasis įvykis neribojamas reikalavimo draudikui pateikimu, yra pagrindas daryti išvadą, jog, numačius šią sąlygą, draudikas turėjo aiškiai ją atskleisti, t. y. išskirti kaip galbūt netikėtą draudėjui. Tai, kad profesinės civilinės atsakomybės taisyklės Nr. 005 yra nemažos apimties (4 lapai), smulkiu šriftu, neišskiriant vietų, kuriose nustatytas draudimo apsaugos suvaržymas, yra pagrindas konstatuoti, jog ginčijama sąlyga draudėjui atskleista netinkamai. Ši sutarties sąlyga panaikino atsakovo atsakomybę išmokėti draudimo išmoką už pacientui draudėjo darbuotojo veiksmais draudimo sutarties galiojimo laiku padarytą žalą. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad kitos draudimo bendrovės sutartyse su ligoninėmis nustato analogiškas draudžiamojo įvykio apibrėžtis. Kolegija nurodė, kad tokios rūšies sutartys teisės į draudimo išmoką paprastai neriboja tokia aplinkybe, kaip reikalavimo draudėjui pateikimas. Kolegija sprendė, kad negali būti pakeista jau pasibaigusi sutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartimi pakeitus Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartį ir pacientui M. P. priteisus 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ieškovo interesas šioje byloje yra nuostolių, atsiradusių dėl neturtinės žalos atlyginimo, kompensavimas, todėl kolegija tenkino tik vieną ieškinio reikalavimą – pripažino ieškovo teisę į draudimo išmoką.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Dėl standartinių sutarčių sąlygų pripažinimo netikėtomis (siurprizinėmis). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 6.186 straipsnį, nes, pripažinęs draudimo taisyklių 7 straipsnio 1 dalį siurprizine sutarties sąlyga, netinkamai aiškino ir taikė standartines sutarčių sąlygas reglamentuojančias teisės normas. Ieškovo direktorius pasirašė draudimo liudijimą ir parašu patvirtino, kad su draudimo taisyklėmis susipažino, jų kopiją gavo. Taigi ieškovas buvo tinkamai supažindintas CK 6.185 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.987 straipsnį, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalį, 91 straipsnį, sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis), sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), nes netinkamai aiškino draudimo sutarties šalių teisę susitarti dėl draudžiamojo įvykio apibrėžties. Anot kasatoriaus, Draudimo įstatymo 91 straipsnis – dispozityvioji teisės norma, pagal kurią draudimo sutarties šalys gali draudimo sutartyje susitarti dėl kitokios, negu šio teisės normoje nustatytos draudžiamojo įvykio apibrėžties. Tai, kad draudimo sutartyje draudžiamąjį įvykį galima apibrėžti kaip reikalavimo pateikimą, netiesiogiai patvirtina Draudimo įstatymo 80 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog jeigu civilinės atsakomybės draudimo atveju draudimo sutartyje nustatyta, kad draudžiamasis įvykis yra reikalavimo atlyginti žalą pateikimas, tai veikos, dėl kurios atsirado žalos, atlikimas draudimo apsaugos sustabdymo metu suteikia draudikui teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką.
3. Ginčijamą draudimo taisyklių 7 punkto 1 dalies sąlygą būtina aiškinti ne izoliuotai nuo kitų sąlygų, o kartu. Kasatorius remiasi draudimo taisyklių 56 punktu ir teigia, kad pagal draudimo taisykles draudėjas turi galimybę pranešti draudikui apie įvykius, dėl kurių vėliau gali būti pareiškiamas reikalavimas atlyginti žalą, ne tik pasibaigus draudimo sutarčiai (per trisdešimt dienų po pabaigos), bet netgi suteikia draudimo apsaugą dar papildomai trejus metus po draudimo sutarties pabaigos, jeigu reikalavimas dėl tokio pranešto įvykio pareiškiamas per šį trejų metų laikotarpį. Anot kasatoriaus, ieškovas teisme pareiškė ieškinį dėl draudimo taisyklių 7 punkto 1 dalies pakeitimo siekdamas išvengti savo paties nepakankamo rūpestingumo ir apdairumo neigiamų padarinių, nes galimą žalos pacientui padarymo faktą sužinojo 2005 m. sausio 17 d. (galiojant draudimo sutarčiai) gavęs Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą apie ieškovo darbuotojų padarytus asmens gydymo pažeidimus. Draudžiamojo įvykio, kaip reikalavimo pateikimo, samprata yra pagrįsta, nes draudžiamasis įvykis yra apdraustos rizikos materializavimasis. Apdrausta civilinės atsakomybės rizika materializuojasi, kai nukentėjęs asmuo pareikalauja iš draudėjo atlyginti padarytą žalą. Tol, kol nukentėjęs asmuo nepateikė reikalavimo, civilinės atsakomybės draudimo rizika negali materializuotis, nes neaišku, ar iš viso kyla civilinė atsakomybė.
4. Dėl nepareikšto reikalavimo patenkinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 12, 13 straipsnius, 265 straipsnio 2 dalį, 320 straipsnį, nes peržengė apeliacinio skundo ribas, nepagrįstai pradėjo disponuoti ginčo objektu. Apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą dėl materialiojo teisinio reikalavimo, kurio ieškovas byloje nebuvo pareiškęs, – pripažino ieškovo teisę į draudimo išmoką. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartimi nutarta laikyti nepaduotu nurodytą ieškovo reikalavimą, o ieškovas šio reikalavimo daugiau byloje netikslino ir reiškė tik vieną reikalavimą.
5. Dėl aplinkybių, kurios nebuvo tiriamos teismo posėdyje. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino aplinkybių, susijusių su kasatoriaus teise atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, t. y. ar nėra draudimo sutartyje nustatytų nedraudžiamųjų įvykių. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnį, 265 straipsnio 1 dalį.
6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 6, 17 straipsnius ir kasatoriaus teisę būti išklausytam, nes nagrinėjo ieškovo reikalavimą, kurio nebuvo pareikšta, o kasatorius neturėjo galimybių ginčyti ir paneigti šio tariamo reikalavimo.
7. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo. Vilniaus apygardos teismas pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnį, 185 straipsnio 1 dalį, nes neįvertino byloje pateiktų įrodymų (Draudimo priežiūros komisijos 2007 m. birželio 11 d. rašto), patvirtinančių, kad draudimo taisyklių 7 punkte įtvirtinta draudžiamojo įvykio apibrėžtis neprieštarauja teisės aktams, taip pat kad kiti Lietuvoje veikiantys draudikai profesinės civilinės atsakomybės draudimo atveju draudžiamąjį įvykį apibrėžia labai panašiai, t. y. taikydami pareikšto reikalavimo kriterijų.
8. Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ginčijamą draudimo taisyklių sąlygą netikėta (siurprizine), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią šiam faktui konstatuoti turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) vienos šalies tinkamo supažindinimo su ginčijama sąlyga nebuvimas; 2) sąlyga vienai šaliai yra aiškiai netikėta. Ginčo atveju nėra nei pirmosios, nei antrosios sąlygų. Be to, pripažįstama, kad kai abi šalys yra juridiniai asmenys, standartines sąlygas parengusi šalis tinkamai įvykdė supažindinimo pareigą, jeigu įteikė standartines sąlygas kitai šaliai iki pasirašant ar pasirašant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-689/2006).
9. Vilniaus apygardos teismas, patenkinęs reikalavimą, kurio ieškovas nebuvo pareiškęs, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas teismui peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas reiškia tai, jog teismas, išskyrus CPK nustatytus atvejus, negali asmeniui priteisti to, ko šis neprašė, patenkinti (ar atmesti) ieškinį kitu, negu ieškovo nurodytas, faktiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2011; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2010; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2010).

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime sutinkama apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir jas pagrindžiančiais argumentais..

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pareikštų ieškinio reikalavimų

Ieškovas patikslintu ieškiniu, pirmosios instancijos teisme gautu 2007 m. birželio 1 d. (T. 1, b. l. 69-76), be kita ko, prašė pripažinti teisę į draudimo išmoką, kilus civilinei atsakomybei dėl M. P. teiktų medicininių paslaugų, pagal šalių draudimo sutartį. Identišką reikalavimą ieškovas pareiškė 2007 m. gegužės 9 d. patikslintame ieškinyje (T. 1, b. l. 52-59); iš esmės tapatus reikalavimas suformuluotas ir pradiniame ieškinyje, kuris priimtas teismo rezoliucija (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. birželio 1 d. nutartimi (T. 1, b. l. 48) nustatė ieškovui terminą iki 2007 m. liepos 26 d. primokėti 100 Lt žyminio mokesčio už reikalavimą dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo. 2007 m. liepos 24 d. teisme gautas ieškovo pranešimas dėl teismo nutarties įvykdymo, taip pat pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog ieškovas 2007 m. liepos 19 d. sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį (T. 1, b. l. 89-91).

Iš pirmiau nurodytų aplinkybių matyti, kad ieškovas realiai įvykdė teismo 2007 m. birželio 1 d. nutartyje nustatytus įpareigojimus, t. y., pašalindamas ieškinio trūkumą, primokėjo teismo nustatyto dydžio žyminį mokestį už ieškinio reikalavimą pripažinti teisę į draudimo išmoką. Vėlesni teismo veiksmai nagrinėjant bylą patvirtina, kad šis ieškinio reikalavimas teisme vis dėlto buvo priimtas. Be to, ieškovo 2007 m. liepos 19 d. primokėtas 100 Lt žyminis mokestis ieškovui negrąžintas; juolab, paduodamas apeliacinį skundą, ieškovas sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio (T. 1, b. l. 109-112) (CPK 80 straipsnio 4 dalis); šiuo atveju teismas taip pat nekonstatavo ir negrąžino ieškovui permokėto žyminio mokesčio dalies. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia nei faktinio, nei teisinio pagrindo ieškinio reikalavimų dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo kvalifikuoti kaip nepaduotus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismo 2007 m. birželio 1 d. nutartyje nustatytus įpareigojimus įvykdęs ieškovas įgijo pagrįstą, teisėtą lūkestį, kad teisme bus išnagrinėti visi jo pareikšti ieškinio reikalavimai. Dėl to tolesnis (po to, kai Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartimi ieškovo reikalavimas pripažinti teisę į draudimo išmoką laikytas nepaduotu) civilinės bylos nagrinėjimas, teismui nenagrinėjant kaip nepaduotų ieškinio reikalavimų dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo, vertintinas kaip pažeidžiantis ieškovo teisę į tinkamą teismo procesą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis), taip pat neatitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

Kasacinis teismas laikosi praktikos, kad visada, siekiant apsaugoti viešąjį interesą, teismo sprendimas (nutartis) visa apimtimi turi būti peržiūrimas dėl CPK 329 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teismo sprendimų (nutarčių) absoliučių negaliojimo pagrindų laikymosi aspektų. Teismo padaryti esminiai proceso normų pažeidimai, užkertantys byloje dalyvaujantiems asmenims kelią pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis ir pažeidžiantys esminius civilinio proceso principus, suteikia teisę kasaciniam teismui peržengti kasacinio skundo ribas, siekiant apsaugoti viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. 91-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija ir kt., Nr. 3K-3-546/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-206/2009; kt.).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas bylos aplinkybes, kurios teikia pagrindą peržengti kasacinio skundo ribas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus ieškinio reikalavimus ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 360 straipsnis). Nustačiusi absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, dėl kurio byla, panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus, grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija dėl kasacinio skundo argumentų nepasisako kaip dėl teisiškai nereikšmingų.

Grąžindama bylą nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apeliacinės instancijos teismo motyvų prieštaringumą: viena vertus, teismas padarė išvadą, jog draudimo sutarties sąlyga yra siurprizinė ir todėl negaliojanti, tačiau, kita vertus, pirmojo reikalavimo netenkino, o tenkino tik antrąjį reikalavimą – pripažinti teisę į draudimo išmoką. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareikšti ieškinio reikalavimai vienas kito nepaneigia, priešingai, jie yra tarpusavyje tiesiogiai susiję: pirmojo reikalavimo patenkinimas yra prielaida patenkinti antrajam.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 20,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kasacinis teismas nesprendžia dėl šių išlaidų priteisimo.

Šalims grąžintini žyminiai mokesčiai už apeliacinį ir kasacinį skundus (CPK 87 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Ieškovui grąžintinas 128 Lt žyminis mokestis, sumokėtas 2009 m. sausio 22 d. (T. 1, b. l. 219); atsakovui – 137 Lt mokestis, sumokėtas 2011 m. liepos 5 d. (T. 2, b. l. 97).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti ieškovui viešajai įstaigai Marijampolės ligoninei (j. a. k. 165803154) 128 (šimtą dvidešimt aštuonis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2009 m. sausio 22 d. AB banke „Hansabankas“, mokėjimo nurodymas Nr. 105.

Grąžinti įmonės „If P&C Insurance“ AS filialui (j. a. k. 302279548) 137 (šimtą trisdešimt septynis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2011 m. liepos 5 d. AB banko „Danske Bank A/S“ Lietuvos filiale, mokėjimo nurodymas Nr. 27683.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Dangutė Ambrasienė

Česlovas Jokūbauskas

Gintaras Kryževičius