Administracinė byla Nr. A-210-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00968-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui V. P. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–8), prašydamas priteisti iš atsakovo V. P. (toliau – ir atsakovas) 319,75 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d.

Pareiškėjas nurodė, kad jis yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Alytaus rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt ir yra privalomi visiems Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu, išskyrus žemės sklypus, savivaldybės teritorijoje. Pagal Nuostatus pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nesudaryta, nes, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, pareiškėjo reikalavimas kilęs iš viešosios teisės. Nagrinėjamu atveju atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. (duomenys neskelbtini), Alytaus raj. Tačiau atsakovas nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 319,75 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovui buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 15–20 punktuose nustatyta tvarka. Pagrindo atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra, su prašymu dėl lengvatos taikymo ar mokėjimo pagal faktiškai iš jo surinktų (jo perduotų) ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį atsakovas nesikreipė, jo atžvilgiu joks sprendimas dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo nepriimtas, Nuostatų, kaip norminio administracinio akto, prieštaringumas aukštesnės galios teisės aktams nenustatytas.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 43–48), be kita ko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad jis yra nekilnojamojo turto objekto savininkas, tačiau vien ši aplinkybė neįpareigoja jo mokėti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pareiškėjas nėra teršėjas, atliekų turėtojas ir tuo pačiu rinkliavos mokėtojas, be to, visas atliekas jis rūšiuoja ir sutvarko pats, parduodamas tokias atliekas superkančioms įmonėms. Be to, Alytaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai, kurie yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja proporcingumo principui. Atsakovas turi mokėti vietinę rinkliavą tik pagal faktinį iš jo surinktų atliekų kiekį.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 17 d. sprendimu (b. l. 123–127) pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 319,75 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Nuostatų 4 punkte įtvirtinta, jog vietinė rinkliava – tai Alytaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, ginčo laikotarpiu naudojamas kaip gyvenamosios paskirties pastatas, todėl atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktų vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovas nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė 319,75 Lt įsiskolinimas.

Teismas pabrėžė, kad Alytaus rajono savivaldybės tarybos patvirtinti Nuostatai nėra panaikinti, ginčijami teisės aktų nustatyta tvarka ar pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, ar kitoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Be kita ko, atsakovas pagal procesinę padėtį nagrinėjamoje individualioje byloje nėra tas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalyje numatytas subjektas, kuris turėtų teisę prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Tokiu būdu, esant tokiam Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje nustatytam galiojančiam teisiniam reglamentavimui, teismui nėra pagrindo spręsti dėl atsakovo teisės atsisakyti mokėti privalomą vietinę rinkliavą, kuri siejama su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu ar atsakovo galimybės mokėti šią vietinę rinkliavą tik pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį, t. y. taip, kaip nenumatyta Nuostatuose. Teismui taip pat nekilo abejonių dėl to, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant.

Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje atsakovas pateikė rašytinius įrodymus apie tai, jog jis parduoda stiklo, makulatūros, plastiko atliekas antrinių atliekų surinkėjui UAB „Eko Group“, tačiau duomenų, kurie leistų nustatyti tikrąjį faktiškai susidariusių ar deklaruojamų visų komunalinių atliekų kiekį, nepateikė. Esant tokiai situacijai, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles.

III.

Atsakovas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 137–141), kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti, o pareiškėjo skundą atmesti, taip pat, kilus abejonių dėl Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų teisėtumo, grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įpareigojant ištirti nuostatų teisėtumą, arba pačiam ištirti nuostatų teisėtumą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo atlikęs Nuostatų teisėtumo tyrimą ir pripažino, jog Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui, t. y. proporcingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl procesinių teisės normų pažeidimo panaikino ir bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo nutraukė. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo ištaisyti nurodytus procesinius trūkumus ir iš naujo ištirti Nuostatų teisėtumą, tačiau to nepagrįstai nepadarė.

Pažymi, kad analogišku pagrindu ir ta pačia apimtimi proporcingumo principui buvo pripažinti prieštaraujančiais kitos savivaldybės tarybos patvirtinti nuostatai. Tuo remdamasis ir atsižvelgdamas į atsakovo pateiktus duomenis apie faktiškai susidarančių atliekų kiekį, apeliacinės instancijos teismas sumažino iš atsakovo priteistos vietinės rinkliavos dydį. Šioje administracinėje byloje atsakovas taip pat pateikė teismui rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad atliekas tvarko savarankiškai, šie įrodymai nebuvo nuginčyti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų iš esmės nevertino.

Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

              Byloje kilęs ginčas dėl 319,75 Lt dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovo V. P. už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d..

                 Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas ir atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

   Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas  už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. 

   Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies prasme.

   Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.              

    Dėl atsakovo argumentų, kad faktiškai jam nėra teikiama paslauga, nes jis nesukuria atliekų ir pan., taip pat pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011).

Iš paminėto teisinio reguliavimo seka, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus  dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau, tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar  dalies rinkliavos mokėjimo.

Pagal Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktą lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams nustato atitinkamos savivaldybės taryba savo sprendimu. Nuostatų 43 punkte taip pat nustatyta, jog šios rinkliavos lengvatas nustato Alytaus rajono savivaldybės taryba.

Byloje nagrinėjamu atveju tokiu teisės aktu yra Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. T-181 ,,Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo“, pagal kurio nustatytą tvarką ir sąlygas asmuo galėtų įgyti teisę mokėti mažesnio dydžio rinkliavą ar būti atleistas nuo jos mokėjimo.

Tačiau byloje duomenų, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., minėtų teisės aktų nustatyta tvarka būtų įgijęs teisę į minėtą lengvatą, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats atsakovas.

                Tai savo ruožtu lemia, kad byloje nagrinėjamu atveju, atsakovo prievolės  sumokėti minėtą rinkliavą už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., neįtakoja tos aplinkybės, jog Nuostatai tuo metu nenumatė galimybės šią rinkliavą skaičiuoti pagal jos priduodamą kiekį, ar kad  galimai atsakovas neturėjo atliekų, ar jas pats savo iniciatyva šalino, priduodamas atliekas kitam atliekų tvarkytojui ir pan., nes atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo atleistas nuo visos šios rinkliavos ar jos dalies mokėjimo.

                Dėl šių priežasčių netenkintinas atsakovo prašymas inicijuoti administracinės bylos nagrinėjimą dėl norminio teisės akto – Nuostatų, teisėtumo ištyrimo, nes tai neįtakos atsakovo subjektinių teisių – prievolės sumokėti rinkliavą už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., apimties (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p.).

                Pagal Nuostatų 5 punktą, vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą mokėtojai yra visi fiziniai, juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje.

Byloje nustatyta, kad  atsakovui Alytaus rajone, (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas su priklausiniais. Šios faktinės aplinkybės ir paminėtas teisinis reguliavimas lemia, kad atsakovui tenka pareiga mokėti  aptariamą vietinę  rinkliavą. Byloje ginčo, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d.kovo 1 d. iki nesumokėjo 319,75 Lt dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą, nėra.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl šio dydžio rinkliavos išieškojimo iš atsakovo.Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o  atsakovo  V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.