Civilinė byla Nr. 2-717/2012

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01893-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

109.; 122.2.; 122.3.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Č. D. ir V. D. bei atsakovo E. K. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta tvirtinti šalių pateiktą taikos sutartį ir sustabdytas civilinės bylos nagrinėjimas, civilinėje byloje pagal ieškovų Č. D. ir V. D. ieškinį atsakovui E. K. dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo nutraukta, vienašalės restitucijos taikymo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovai Č. D. ir V. D. ieškiniu prašė pripažinti 2007 m. gruodžio 29 d. ieškovų ir atsakovo sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį nutraukta nuo 2011 m. birželio 14 d., taikyti vienašalę restituciją ir pripažinti ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į pirkimo – pardavimo sutartimi perleistą turtą – žemės sklypą su gyvenamuoju namu, priteisti iš atsakovo 492 000 Lt palūkanų ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas.

Šalys 2012 m. sausio 4 d. sudarė taikos sutartį ir prašė teismo ją patvirtinti (b. l. 143). Taikos sutartimi šalys susitarė, jog šalių 2007 m. gruodžio 29 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis yra nutraukta 2011 m. birželio 14 d., atsakovas ieškovams sumoka 492 000 Lt palūkanų bei atlygina ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Taip pat šalys susitarė, kad yra taikomos pirkimo – pardavimo sutarties 6 punkte nurodytos jos nutraukimo pasekmės, kuriame nustatyta, kad pirkėjui neįvykdžius įsipareigojimų atsiskaityti pagal sutartį, pardavėjas įgyja teisę reikalauti, jog pirkėjas per 5 darbo dienas sumokėtų likusią pinigų sumą bei palūkanas nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Pirkėjui neįvykdžius įsipareigojimų per papildomą terminą, pardavėjai turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Šiuo pagrindu nutraukus sutartį, šalys privalo grąžinti viena kitai viską, ką jos gavo pagal sutartį, išskyrus 400 000 Lt avansą.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 11 d. nutartimi šalių prašymą patvirtinti taikos sutartį atmetė. Nutartyje nurodoma, jog teismas turi teisę netvirtinti šalių taikos sutarties, kai yra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 42 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai, t. y. jeigu konstatuojama, kad tai prieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Atsakovo atžvilgiu Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente 2011 m. kovo 28 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00091-11 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį. Vienas iš byloje pareikšto kaltinimo epizodų yra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad E. K., pagal 2007 m. gruodžio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartį iš ieškovų už 6 400 000 Lt įsigijo 0,2000 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius Svajonių g. 34 A Vilniuje. Pirkėjas E. K. pardavėjams sandorio sudarymo dieną sumokėjo 400 000 Lt grynaisiais pinigais, dengdamas Č. D. skolinį įsipareigojimą bankui, grynaisiais pinigais įnešė į Č. D. sąskaitą 301 635,9 EUR ir 1870 Lt. Iš viso nurodyto turto įsigijimui atsakovas turėjo 1 443 358,44 Lt išlaidų. Siekiant užtikrinti E. K. galimą turto konfiskavimą ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. balandžio 20 d. prokuroro nutarimu buvo laikinai apribotos E. K. nuosavybės teisės į jam priklausantį turtą: žemės sklypą ir pastatą, esantį Svajonių g. 34 A, Vilniuje. Baudžiamojoje byloje 2011 m. gruodžio 30 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla buvo perduota nagrinėti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui. Teismas konstatavo, kad šalių taikos sutarties 2 punktas, kuriuo šalys susitarė taikyti vienašalę restituciją ir grąžinti ieškovams nuosavybės teisę į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius Svajonių g. 34 A, Vilniuje, tiesiogiai prieštarauja Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutarties dėl E. K. nuosavybės teisių apribojimo taikymui, taip pat taikos sutartimi daroma įtaka baudžiamosios bylos nagrinėjimui. Atsakovo teisė disponuoti paminėtais objektais buvo apribota taikos sutarties sudarymo metu, ir jis negalėjo tartis dėl nuosavybės teisių į namą ir žemės sklypą grąžinimo laikino nuosavybės teisių apribojimo galiojimo metu. Teismas konstatavo, kad taikos sutartis prieštarauja CPK 18 straipsnyje įtvirtintam įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo principui, dėl to negali būti patvirtinta. Teismas taip pat pažymėjo, kad dėl nagrinėjamos civilinės bylos sąsajumo su baudžiamąja byla, jos negalima nagrinėti tol, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Ieškovai reikalauja taikyti vienašalę restituciją – gražinti turto pardavėjams nuosavybės teisę į pirkimo – pardavimo sutarties objektus bei palikti jiems sutarties pasirašymo dieną E. K. sumokėtą avansą (400 000 Lt). Tačiau išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą, jeigu restitucija prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principui, viešajai moralei ir pan. Nagrinėjamu atveju, kai baudžiamojoje byloje tiriamas lėšų, kuriomis buvo atliekami mokėjimai už parduotus nekilnojamojo turto objektus įgijimo teisėtumas, faktai, nustatyti teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje turės tiesioginę įtaką nagrinėjamai civilinei bylai. Todėl nagrinėjama civilinė byla sustabdyta iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla kaltinant atsakovą pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį.

3. Atskirųjų skundų argumentai

Apeliantai Č. D. ir V. D. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų ir atsakovo taikos sutartį patvirtinti bei civilinę bylą nutraukti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Šalių sudaryta prikimo – pardavimo sutartimi atsakovui buvo perleistas žemės sklypas ir pastatas, kurių vertė 6 400 000 Lt. Atsakovas  sumokėjo 400 000 Lt, o likusius 6 000 000 Lt įsipareigojo sumokėti iki 2010 m. gruodžio 31 d. Abu šie nekilnojamieji daiktai buvo ir yra įkeisti bankui, šiuo turtu yra užtikrinamos ieškovų prievolės bankui. Atsakovas už įsigytus daiktus pilnai neatsiskaitė. Skolinį įsipareigojimą bankui dengė ne atsakovas, o ieškovas, kuris bankui iki 2011 m. lapkričio 27 d. sumokėjo 283 329,73 Lt. Kadangi atsakovas savo prievolių atsiskaityti pagal pirkimo – pardavimo sutartį nevykdė, ieškovai, vadovaudamiesi 6 sutarties punktu, pareikalavo atsakovą atsiskaityti ir įspėjo apie vienašališką sutarties nutraukimą per 30 dienų nuo pranešimo įteikimo, t. y. nuo 2011 m. birželio 13 d.
2. Teismas, atsisakydamas tvirtinti taikos sutartį, nenurodė, jog pirmasis sutarties punktas, kuriuo šalys susitarė, jog sutarties šalys pripažįsta ir patvirtina, kad nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis yra nutraukta nuo 2011 m. birželio 14 d., prieštarautų viešajam interesui, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Todėl ieškovai, atsakovui neįvykdžius sutarties reikalavimų, teisėtai ir pagrįstai nutraukė sutartį.
3. Ieškovų esminis teisių pažeidimas pasireiškė ir tuo, kad ieškovai priversti iki šiol patirti didelių nuostolių mokėdami palūkanas bankui pagal būsto kreditavimo sutartį.
4. Turto pirkimo – pardavimo sutartis iki jos nutraukimo ieškovų iniciatyva buvo galiojanti, ir jokių kitų asmenų, tarp jų ir prokuratūros, nebuvo ginčijama, prašant sutartį pripažinti negaliojančia. Ikiteisminio tyrimo teisėjas nėra pritaikęs jokių laikinų apribojimų, susijusių su sutarties sąlygų vykdymu.
5. Net ir galiojant Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi pritaikytam atsakovo teisės disponuoti nekilnojamaisiais daiktais apribojimui, taikos sutartis galėjo būti patvirtinta. Taikos sutartimi nėra iki galo išsprendžiamas vienašalės restitucijos taikymo klausimas, o tik konstatuojama, jog nutraukus sutartį turi būti taikomos sutarties 6 punkte numatytos pasekmės.
6. Netvirtinant šalių taikos sutarties, susidarytų situacija, kai ieškovai, realizavę galimybę apginti savo pažeistas teises nutraukdami sutartį, kuri nėra ginčijama, nėra pripažinta negaliojančia, šalims nebuvo taikyti draudimai šią sutartį vykdyti, bei de jure esantys nekilnojamųjų daiktų savininkais, neturėtų jokios galimybės tikėtis, jog turtas bus jiems grąžintas.
7. Sudarydami taikos sutartį ieškovai nesiekė ir negalėjo padaryti poveikio atsakovo baudžiamosios bylos nagrinėjimui.

Atsakovas atsiliepime į ieškovų atskirąjį skundą nurodo, kad su atskirajame skunde išdėstytais argumentais visiškai sutinka ir prašo ieškovų atskirąjį skundą tenkinti.

Apeliantas E. K. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti ieškovų ir atsakovų sudarytą taikos sutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Sutarties nutraukimo pagrindai ir tvarka buvo numatyti sudarant sutartį, t. y. daugiau nei prieš trejus metus iki pranešimo apie įtarimą dėl neteisėto praturtėjimo bei Generalinės prokuratūros nutarimo laikinai apriboti nuosavybės teises į sutarties dalyką priėmimo. Nusikalstamos veikos sudėtis, įtvirtinta BK 1891 straipsnyje (neteisėtas praturtėjimas), buvo kriminalizuota ir įsigaliojo nuo 2010 m. gruodžio 11 d., todėl teismas, priimdamas nutartį, neatsižvelgė į tai, kad teisės normos, įgalinančios pareikšti įtarimą ar kaltinimą dėl neteisėto praturtėjimo, buvo priimtos po sutarties sudarymo.
2. Ieškovai negali susigrąžinti sutarties dalyko ir dėl to patiria nuostolius. Nepatvirtinus taikos sutarties, nuostoliai didės tiek ieškovams, tiek atsakovui, kadangi yra skaičiuojamos metinės procesinės palūkanos.
3. Laikinas nuosavybės apribojimas laikotarpiu nuo 2011 spalio 20 d. iki 2011 m. lapkričio 8 d. negaliojo, todėl jei šalys būtų taikos sutartį pasirašiusios nurodytu laikotarpiu, teismas neturėtų jokio formalaus pagrindo, nurodyto skundžiamoje nutartyje, jos netvirtinti.
4. Teismo nurodytas taikos sutarties netvirtinimo ir bylos sustabdymo pagrindas yra formalus, o teismo išvados dėl jo reikšmės ir įtakos padarytos neįsigilinus į bylos esmę.
5. Nėra teisinio pagrindo spręsti, jog neišnagrinėjus jo baudžiamosios bylos negalima priimti sprendimo dėl taikos sutarties tvirtinimo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl nutarties, kuria atsisakyta tvirtinti taikos sutartį, skundžiamumo

Nors byloje nėra keliamas klausimas dėl to, ar galima atskiruoju skundu skųsti nutartį, kuria atsisakoma tvirtinti taikos sutartį, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad apeliacinio proceso prielaidų buvimą teismas turi išspręsti savarankiškai (CPK 315 str.), pirmiausia pasisako dėl nutarties, kuria atsisakyta tvirtinti taikos sutartį, skundžiamumo.

CPK 334 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo CPK numatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

Teismas, kuris nepriima suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į teismą, ieškinio atsisakymo ar atsakovo pareikšto ieškinio pripažinimo arba netvirtina šalių taikos sutarties, dėl to priima motyvuotą nutartį (CPK 140 str. 5 d.). Nei šioje, nei kitose CPK nuostatose nėra įtvirtinta, kad gali būti skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakoma tvirtinti taikos sutartį.

Teismo patvirtinta taikos sutartis yra pagrindas nutraukti bylą (CPK 293 str. 5 p.), o tokia nutartis, kuria nutraukiama byla, gali būti skundžiama atskiruoju skundu (CPK 295 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos manymu, teismo nutartis, kuria atsisakoma tvirtinti šalių pateiktą taikos sutartį, užkerta kelią šalims baigti bylą jų pageidaujamu būdu, todėl tokia nutartis taip pat gali būti skundžiama atskirai nuo teismo sprendimo (CPK 334 str. 1 d. 2 p.). Dispozityvumo principą (CPK 13 str.) išreiškianti šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi (CPK 42 str. 1 d.) yra viena pagrindinių procesinių teisių, nes procesas prasideda ir vyksta šalių iniciatyva. Teismo atsisakymas tvirtinti šalių pateiktą taikos sutartį gali reikšti, jog procesas iš esmės tęsiamas prieš šalių valią, todėl atsižvelgiant į tokio teismo procesinio sprendimo reikšmę turėtų būti sudaryta galimybė skųsti jį aukštesnės instancijos teismui. Be to, proceso koncentruotumo principas (CPK 7 str.) taip pat reikalauja sudaryti sąlygas apeliacinės instancijos teismui kuo ankstesniame etape pasisakyti dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta tvirtinti taikos sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo. Priešingu atveju galėtų susiklostyti situacija, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėtų bylą iš esmės, vertintų faktines bylos aplinkybes ir teisės normas, tuo tarpu šalys nebeturėtų intereso tokiu teismo sprendimu ir apeliacinės instancijos teismui teiktų argumentą, jog buvo nepagrįstai paneigta jų valia baigti bylą taikos sutartimi.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakoma tvirtinti taikos sutartį, gali būti skundžiama atskirai nuo teismo sprendimo, todėl nėra procesinių kliūčių nagrinėti apeliantų atskiruosius skundus dėl teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta tvirtinti šalių pateiktą taikos sutartį.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tvirtinti šalių pateiktą taikos sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo

CPK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalys bet kurioje proceso stadijoje gali pačios išspręsti byloje kilusį ginčą ir padarydamos viena kitai nuolaidas sudaryti taikos sutartį, kurią teismui patvirtinus, byla nutraukiama. Šalių teisė sudaryti teisminiame procese taikos sutartį išplaukia iš CPK 13 straipsnyje įtvirtinto byloje dalyvaujančių asmenų dispozityvumo principo. Teismas, prieš tvirtindamas taikos sutartį, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar ji neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d.). Todėl dispozityvumo principas nėra absoliutus ir tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais gali būti ribojamas. CPK 42 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, jog teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Nagrinėjamoje byloje teismas atsisakė tvirtinti šalių pateiktą taikos sutartį, kadangi toks sutarties tvirtinimas prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog taikos sutartis prieštarauja CPK 18 straipsnyje įtvirtintam įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo principui, kadangi taikos sutarties sudarymo metu atsakovui Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi buvo apribotos nuosavybės teisės į jam priklausantį turtą – žemės sklypą bei gyvenamąjį namą (b. l. 140-142), esantį šios civilinės bylos ginčo dalyku. Minėto turto savininko klausimą šalys ketino išspręsti taikos sutartimi, t. y. minėtą turtą, taikant vienašalę restituciją, grąžinti ieškovų nuosavybėn. Taikos sutartimi šalys susitarė taikyti 2007 m. gruodžio 29 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties 6 punkte nurodytas sutarties nutraukimo pasekmes (b. l. 143). Minėtos sutarties 6 punkte nurodyta, kad pirkėjui per papildomą terminą neįvykdžius įsipareigojimų atsiskaityti, pardavėjai turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, grąžinti viena kitai viską, ką jos gavo pagal sutartį, išskyrus 400 000 Lt atsakovo sumokėtą avansą. Taigi patvirtinus taikos sutartį, pirkimo – pardavimo sutarties objektas – žemės sklypas bei gyvenamasis namas – grįžtų ieškovų nuosavybėn. Tokiu atveju susiklostytų teisinė situacija, kai esant apribotoms atsakovo nuosavybės teisėms disponuoti nurodytu turtu, šalių valia (taikos sutartimi) įvyksta minėto turto savininkų pasikeitimas. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijas nesutinka su ieškovų atskirajame skunde nurodytu argumentu, kad net ir galiojant pritaikytam atsakovo teisės disponuoti nekilnojamaisiais daiktais apribojimui, taikos sutartis galėjo būti patvirtinta, kadangi taikos sutartimi nėra iki galo išsprendžiamas vienašalės restitucijos taikymo klausimas, o tik konstatuojama, jog nutraukus sutartį turi būti taikomos sutarties 6 punkte numatytos pasekmės. Kaip jau buvo minėta, patvirtinus taikos sutartį, civilinės bylos ginčo dalykas šalių suderintos valios pagrindu pereitų ieškovų nuosavybėn, o tai prieštarautų Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutarčiai apriboti atsakovo nuosavybės teises. Be to, patvirtinus taikos sutartį, ieškovams liktų pagal pirkimo – pardavimo sutartį atsakovo sumokėtas 400 000 Lt avansas, o baudžiamojoje byloje atsakovas kaltinamas neteisėtu praturtėjimu (BK 1891 str.), taigi baudžiamojoje byloje gali būti nuspręsta dėl šios sumos, kurią atsakovas jau yra sumokėjęs ieškovams, įgijimo teisėtumo.

Ieškovai teigia, kad netvirtinant šalių sudarytos taikos sutarties, susidarytų situacija, kai jiems de jure esant nekilnojamųjų daiktų savininkais, jie negali tikėtis, jog turtas bus grąžintas, o ieškovų pasirinktas teisių gynimo būdas nutraukiant sutartį dėl to, kad ją pažeidė atsakovas, yra teisėtas, be to, sutartis nėra ginčijama, nei prokuratūra, nei kiti asmenys nėra pareiškę ieškinių dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų nei nagrinėjamoje civilinėje byloje, nei atsakovo atžvilgiu iškeltoje baudžiamojoje byloje nėra ginčijamas pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumas, tame tarpe nėra ginčijama, jog šalys turėjo teisę susitarti, kad pirkėjui neįvykdžius savo prievolių pagal sutartį ji galės būti nutraukiama ir šalys privalės grąžinti viena kitai visa, ką yra gavusios pagal sutartį, išskyrus 400 000 Lt avansą. Tokios sutarties sąlygos nekelia abejonių dėl jų teisėtumo. Visgi nagrinėjamos bylos atveju šalių sutartinių teisių įgyvendinimas yra apribotas baudžiamojoje byloje pritaikytu laikinu atsakovo nuosavybės teisių apribojimu. Šio apribojimo šalys negali pažeisti savo susitarimu, nors ir išplaukiančiu iš anksčiau sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje pritaikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas savaime nebūtų kliūtis teismui sprendimu išspręsti ginčą, vykstantį dėl objekto, dėl kurio vienai iš ginčo šalių pritaikytas nuosavybės teisės apribojimas, tačiau toks laikinas nuosavybės teisių apribojimas sudaro procesinę kliūtį šalims sutartimi išspręsti tokio objekto nuosavybės klausimą. Išnagrinėjus ieškovų ieškinį, bus išspręsti jų pareikšti reikalavimai dėl sutarties pripažinimo nutraukta ir restitucijos taikymo, taigi bus išspręstas ir ginčo turto nuosavybės klausimas, todėl negalima teigti, kad nepatvirtinus taikos sutarties, ieškovai neturi pagrindo tikėtis tapti turto savininkais.

Atmestini atsakovo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog teisės normos, įgalinančios pareikšti įtarimą ar kaltinimą dėl neteisėto praturtėjimo, buvo priimtos po sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje civilinėje byloje nagrinėjamas privačių asmenų ginčas dėl pirkimo – pardavimo teisinių santykių, o ne atsakovo baudžiamosios atsakomybės klausimas, todėl nagrinėjamo ginčo atveju teisinės reikšmės neturi aplinkybė, kada Baudžiamajame kodekse buvo įtvirtinta neteisėto praturtėjimo veikos sudėtis.

Atsakovas teigia, kad laikinas nuosavybės apribojimas laikotarpiu nuo 2011 spalio 20 d. iki 2011 m. lapkričio 8 d. negaliojo, todėl jei šalys būtų taikos sutartį pasirašiusios nurodytu laikotarpiu, teismas neturėtų jokio formalaus pagrindo jos netvirtinti. Teisėjų kolegija pažymi, jog šalių taikos sutartis pasirašyta galiojant atsakovo nuosavybės teisių ribojimui, t. y. draudimui disponuoti žemės sklypu ir gyvenamuoju namu, todėl šioje byloje nėra pagrindo vertinti teisinės situacijos, kuri galėtų būti įvykusi, tačiau neįvyko (kas būtų buvę, jei taikos sutartis būtų pasirašyta negaliojant atsakovo nuosavybės teisių apribojimui).

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties sustabdyti bylą teisėtumo ir pagrįstumo

Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Vienas iš privalomų bylos sustabdymo pagrindų yra numatytas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Jame nurodyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Ginčo atveju, teismas, sustabdydamas bylos nagrinėjimą, vadovavosi aukščiau nurodytu privalomu bylos sustabdymo pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje; negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje, kurioje nustatyti faktai turės teisinės reikšmės priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis T. N. S. v. V. M. ir kt. byloje Nr. 3K-3-942/2000; 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartis UAB ,,Longlita“ v. UAB ,,Ekorida“ byloje Nr. 3K-3-413/2008).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atžvilgiu Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente 2011 m. kovo 28 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį. Vienas iš byloje pareikšto kaltinimo epizodų yra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybėmis. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad E. K. pagal 2007 m. gruodžio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartį iš ieškovų už 6 400 000 Lt įsigijo 0,2000 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius Svajonių g. 34 A Vilniuje. Pirkėjas E. K. pardavėjams sandorio sudarymo dieną sumokėjo 400 000 Lt grynaisiais pinigais. Iš viso nurodyto turto įsigijimui atsakovas turėjo 1 443 358,44 Lt išlaidų. Baudžiamojoje byloje 2011 m. gruodžio 30 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla buvo perduota nagrinėti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovai pareiškė reikalavimą dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo nutraukta nuo jų nurodytos datos. Pripažinus sutartį nutraukta, taikomos sutarties nutraukimo teisinės pasekmės (CK 6.222 str. 1 d.). Šiuo atveju šalys prašo taikyti vienašalę restituciją bei grąžinti ieškovams pirkimo – pardavimo objektą. Teismas teisingai pažymėjo, jog išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti (CK 6.145 str. 2 d.), todėl išnagrinėjus civilinę bylą yra galimybė, jog teismas gali pasirinkti kitą nei šalių prašomą taikyti restitucijos būdą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinė byla ir baudžiamoji byla, kurioje atsakovui yra pareikšti įtarimai pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį (neteisėtas praturtėjimas), yra susijusios taip, jog baudžiamojoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją galią civilinei bylai. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje nustačius, jog atsakovas yra neteisėtai praturtėjęs, nagrinėjamoje civilinėje byloje gali kilti atsakovo ieškovams sumokėtų lėšų įgijimo teisėtumo klausimas. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškinio reikalavimu taip pat yra keliamas atsakovo ieškovams sumokėtų 400 000 Lt klausimas, t. y. ieškovai prašo taikyti vienašalę restituciją – grąžinti jiems nuosavybėn pirkimo – pardavimo sutarties objektus – žemės sklypą bei gyvenamąjį namą, o 400 000 Lt atsakovo sumokėtą avansą palikti ieškovams. Be to, byloje pareikštas reikalavimas dėl 492 000 Lt palūkanų priteisimo iš atsakovo. Baudžiamojoje byloje tiriami lėšų, kuriomis buvo atliekami mokėjimai už pirktus nekilnojamojo turto objektus, įgijimo teisėtumo faktai gali turėti įtaką nagrinėjamai civilinei bylai teismui sprendžiant dėl restitucijos taikymo, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas pagrįstai sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla.

Dėl kitų atskirųjų skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį bei sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                     Danutė Milašienė

Rimvydas Norkus

Dalia Vasarienė