Administracinė byla Nr. A-1641-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00219-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. sausio 25 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 23 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad jis 2014 m. kovo-gruodžio mėn. buvo kalinamas Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose nepakako ploto (ypač atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą), neužtikrinta galimybė nuošaliai naudotis tualetu, iš jo sklisdavo nemalonūs kvapai, nebuvo signalizacijos mygtuko (pareigūnus teko kviesti beldžiant į duris), nebuvo ventiliacijos (vėdinama tik per langą), buvo šalta, drėgna, netinkama apšvieta (natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kameras, dirbtinė apšvieta per didelė), buvo parazitų. Nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke ar patalpose. Pasivaikščioti buvo galima tik 1 valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo konstrukcijose, kanalizacijoje buvo asbesto, kiemelių plotas per mažas. Dėl tokių sąlygų pareiškėjui nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra. Jis nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, negaudavo užvalkalo užklotui, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės pūdavo. Apatinių ir viršutinių rūbų nemokamai neplaudavo, o norint skalbtis nemokamai (neturint pinigų) kildavo biurokratinės kliūtys. Tualetinio popieriaus išduodavo per mažai, nebuvo išduodamos priemonės kameroms tvarkyti. Ne visada jam buvo užtikrinama galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, jei kartais nebūdavo karšto vandens, be eilės nenuvesdavo. Maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir nebuvo kaloringas, nors jis kasdien sportuodavo, tad dienos norma buvo deficitinė. Taip pat nebuvo užtikrinami ilgalaikiai pasimatymai su sugyventine.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui Šiaulių TI teko nuo 2,06 kv. m iki 19,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kameros įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, valymo inventorius išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalėjo patys suimtieji / nuteistieji. Suimtieji dažnai gadino inventorių. Ventiliacija vyko natūraliu būdu. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti atitikimo higienos normoms patikrinimai, tačiau nusiskundimų dėl kamerų būklės nebuvo. Vidinio ryšio įrengimo būtinumas numatytas tik naujai statomiems ir rekonstruojamiems pastatams. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, užimtumo programos, kurios buvo savanoriškos, vykdomos. Pareiškėjui buvo išduodama visa teisės aktais numatyta patalynė, kuri nuolat skalbiama ir dezinfekuojama. Apatiniai rūbai skalbiami nemokamai, viršutiniai – turint asmeninėje sąskaitoje lėšų, tokių neturint – kartą per 3 mėnesius suteikiama teisė išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Dėl teisės skalbti rūbus nemokamai pareiškėjas nesikreipė. Tualetinis popierius išduodamas pagal nustatytas normas. Dušu buvo naudojamasi pagal nustatytą tvarką. Maitinimas atitiko fiziologines normas. Ilgalaikiai pasimatymai dėl Šiaulių TI specifikos neteikiami.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo E. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas numato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d (iš viso 236 dienas). Jam
   165 dienas nebuvo užtikrinta minimali ploto norma.
7. Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. vasario 3 d. pažymoje Nr. 61/04-4296 nurodoma, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso. 2017 m. vasario 2 d. pažymoje Nr. 61/04-4326 nurodoma, jog tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus numatyta nebuvo, prašymų suteikti ilgalaikius pasimatymus iš pareiškėjo gauta nebuvo. Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. vasario 1 d. pažymoje Nr. 61/04-225 nurodyta, kad nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių kreipėsi su prašymais ar skundais.
   2014 m. rugpjūčio 25 d. jis pateikė skundą dėl nesuteikiamų odontologo paslaugų, skundas buvo išspręstas. Duomenų, jog būtų pateikti skundai dėl netinkamos išduodamos patalynės kokybės ar prašymai dėl per mažo tualetinio popieriaus kiekio, nebuvo. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. vasario 8 d. pažymoje Nr. 62/08-55 nurodyta, kad Šiaulių TI patalynė perkama periodiškai, netinkama nurašoma, ji dezinfekuojama. Užtikrinamas patalynės ir apatinių drabužių nemokamas skalbimas, viršutiniai drabužiai skalbiami už asmenines lėšas, taip pat rūbus suimtieji gali skalbti kameroje patys. Iš teismui pateikto „Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio“ matyti, jog pareiškėjas savo asmeninėje sąskaitoje asmeninių lėšų turėjo. Taip pat pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos - dezinfekcijos planai, nebuvo duomenų, jog šie planai nebuvo vykdomi. Pagal Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 nustatytą tvarką, suimtiesiems užtikrinamas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore per parą. Pareiškėjas pripažino, jog ši tvarka buvo vykdoma. Pagal Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 nustatytą tvarką, asmeninė patalynė ir apatiniai rūbai suimtiesiems skalbiami nemokamai, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami už turimas asmenines lėšas.
8. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kameroje. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte nurodoma, jog laikomiems asmenims sudaroma galimybė 1 valandą būti gryname ore, kartą per savaitę praustis, keisti lovos skalbinius ar perduoti skalbti asmeninę patalynę ir apatinius rūbus. Maitinimas organizuojamas 3 kartus per dieną, pagal sudarytus valgiaraščius. Pagrindinis patalpų valymas atliekamas, dezinfekcija atliekama, deratizacija vykdoma pagal sudarytą planą. Pasimatymų patalpos švarios. Pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, yra šiukšliadėžės. Kamerų paprastasis remontas atliekamas. Kameros vėdinamos per langus, gyvenamąsias patalpas valo patys suimtieji, valymo inventorius ir valymo priemonės jiems išduodami. Minkštas inventorius nukenksminamas sanitarinėje švarykloje, daiktų sandėlyje esantis minkštas inventorius švarus, nesuplyšęs, netinkamas naudoti nurašomas. Įrengta sporto salė.
   2014 m. birželio 17 d. patikrinimo akte nurodoma, jog kameros remontuojamos, vėdinamos per langus, valomos, dezinfekcija vykdoma, pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, nemalonaus kvapo nėra. 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akte nurodoma, jog valymo inventorius yra kiekviename aukšte, išduodamas paprašius, apatiniai drabužiai nemokamai skalbiami skalbykloje, galima joje už asmenines lėšas skalbti viršutinius drabužius. Duše galima praustis ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atlikus maisto davinio cheminius tyrimus nustatyta, jog jo energetinė vertė atitiko reikalavimus (nustatyta energetinė vertė – 2 312 kcal, norma – 2 298 kcal).
9. Iš asmens sveikatos istorijos nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus kreipėsi dėl rėmens, galvos skausmo, pilvo skausmo. Dėl gerklės skausmų, temperatūros nesikreipė. Kad susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kameroje, nenurodė.
10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 165 dienas buvo laikomas sąlygomis, kai jam nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas. Iš jų 26 dienas pažeidimai buvo nežymūs. Skundo teiginiai dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms iš dalies paneigti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimų išvadomis (dėl kamerų dezinfekcijos, deratizavimo, valymo inventoriaus išdavimo), iš dalies nepaneigti, tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pats pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje, patikrinimai kamerose pagal skundus nebuvo atliekami, kas leido teigti, jog tokių skundų nebuvo. Be to, pareiškėjas netinkamas sąlygas kameroje motyvavo ir tuo, kad žiemos metu ten buvo labai šalta, tačiau pats jis žiemos metu Šiaulių TI nebuvo, tik iki lapkričio 26 d. Nors tualetų įrengimas kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, teismų praktikoje sanitarinio mazgo įrengimas jį nuo bendros kameros erdvės atskiriant tik 1,5 m aukščio pertvara nelaikytinas tinkamu užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Kadangi tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo teiginiai dėl iš tualeto sklidusio blogo kvapo pripažinti pagrįstais. Atmesti argumentai dėl nepakankamo pasivaikščiojimo laiko, nes jis atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas laikė neįrodytais teiginius dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių, nes patikrinimų metu nustatyta, jog kiemeliai buvo švarūs. Nepaaiškinta, kuo remdamasis pareiškėjas nurodė, jog šiferyje, kanalizacijoje ir sienose buvo asbesto, tad šis argumentas taip pat atmestas. Nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjas negalėjo naudotis Šiaulių TI nustatyta rūbų skalbimo tvarka ar kad kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl numatytų tvarkų pakeitimo. Atmestas argumentas dėl per mažai išduodamo tualetinio popieriaus, – jis buvo išduodamas pagal nustatytas normas, duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl papildomo kiekio ir jam šis kiekis nebūtų suteiktas, nebuvo. Nepateikti įrodymai dėl netinkamai ar per mažai išduodamos patalynės, prašymų ją pakeisti dėl netinkamos kokybės nebuvo. Nebuvo įrodymų ir dėl netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo. Signalizacijos mygtuko įrengimo Šiaulių TI teisės aktai nenumatė. Teismas atkreipė dėmesį į skunde esantį prieštaravimą, nes pareiškėjas nurodė, jog dėl per mažo jam tekusio kameros ploto jis galėjo tik gulėti ar sėdėti, dėl tinkamų socialinio užimtumo programų nebuvimo negalėjo sportuoti lauke, tačiau nurodydamas, jog maisto energetinė vertė buvo per maža, tvirtino sportuojantis kiekvieną dieną. Nors jis teigė, kad jam neužteko maisto, o tiekiamo maisto energetinė vertė buvo tik 1300-1500 kcal, jis nepateikė įrodymų, kuo remiantis šios vertės buvo nustatytos. Patikrinimo metu maisto energetinė vertė buvo nustatyta virš 2300 kcal. Duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo, nebuvo, todėl šis argumentas atmestas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro
    2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) buvo pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso negalimi.
11. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu bausmę atliko žmogaus orumą žeminusiomis, t. y. pažeidusiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija)
    3 straipsnį, sąlygomis. Tačiau galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atsižvelgė į, be kita ko, tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus beveik 23 mėnesiams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI, ir tai leido daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė kaip nurodyta skunde. Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad jo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Teismas nusprendė, jog pareiškėjui priteistinas 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III.

12. Pareiškėjas E. S. apeliaciniu skundu (b. l. 128) nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimu ir prašo jo skundą tenkinti visiškai.
13. Pareiškėjas nesutinka, jog jis 23 mėnesius delsė pasinaudoti teismine gynyba, jo dvasinė skriauda išblėso ir nėra tokia didelė kaip nurodyta skunde. Skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų paduoti buvo uždelsta todėl, kad nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. vyko didelės apimties baudžiamoji byla dėl jo sulaikymo. Teismas neturėjo visos reikiamos informacijos ir neišsireikalavo visų pažymų apie jo sveikatos būklę. Atsakovas teismui nepateikė duomenų, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 26 d. buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl sveikatos būklės pablogėjimo. Atsakovas pateikė tikrovę atitinkančius duomenis tik apie kameroje Nr. 14 buvusių asmenų skaičių, tačiau kitose kamerose asmenų skaičiai buvo kitokie. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad 26 dienas jo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimas buvo minimalus, nes pažeidimas yra pažeidimas. Pareiškėjas taip pat nesutinka, jog Šiaulių TI dėl įstaigos statuso negalima įrengti pagalbos mygtuko, nes du laideliai, lemputė ir jungtukas pastato nesugadintų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jis buvo sulaikytas gan ilgą laiką (9 mėnesius), bet jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai. Pareiškėjui neaišku, kam jis turėjo rašyti prašymus suteikti ilgalaikį pasimatymą, jeigu jie nebuvo galimi. Atsakovo teismui pateikti duomenys yra klaidingi ir netikslūs. Laikymo Šiaulių TI sąlygas netinkamomis pripažino ir 2014 m. spalio ar lapkričio mėn. apsilankiusi Prezidentė. Laikymo Šiaulių TI sąlygos lėmė tai, kad pareiškėjas šiuo metu yra gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, tuberkuliozės skyriuje.
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 131-133) prašo jį atmesti.
15. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir neturtinės žalos. Apeliacinis skundas neargumentuotas. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, jo niekaip neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei
    CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
18. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio
    19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
    2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo
    140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo
    Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimų trukmės, pasivaikščiojimo kiemelių būklės, asbesto Šiaulių TI konstrukcijoje, kliūčių skalbtis drabužius, išduodamo tualetinio popieriaus kiekio, išduodamos patalynės komplektacijos ir kokybės (švaros), netinkamo maitinimo, nepakankamo užimtumo, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo buvo nepagrįstos, tačiau pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (165 dienas teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto), neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, dėl sanitarinio mazgo ne visiško izoliavimo kamerose galėjo tvyroti blogas kvapas, nevisiškai paneigti argumentai dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normos reikalavimams (nors ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, patikrinimai nebuvo atlikti, tačiau atsakovas atsiliepime į skundą neneigė aplinkybių dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo, ventiliacijos nebuvimo, drėgmės ar šalčio; nustatyta, jog kitose kamerose paviršiai nebuvo lengvai valomi, kameroms reikalingas paprastasis remontas, ką patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktas Nr. EP-406, b. l. 74-77, 2014 m. birželio 17 d. patikrinimo aktas Nr. EP-239, b. l. 79-82, ir kt.). Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl duomenų, kuriais rėmėsi teismas, teisingumo ir pakankamumo, pagalbos mygtukų įrengimo, ilgalaikių pasimatymų suteikimo, atlygintinos žalos dydžio.
20. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį
    administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje
    Nr. A-1670-520/2016).
21. Administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo
    80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d.,
    80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo, jų išreikalavimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje A-21-146/2015, 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-796-146/2016).
22. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo remdamasis klaidingais, netiksliais atsakovo pateiktais duomenimis, teismas nebuvo pakankamai informuotas ir neišreikalavo visų pažymų apie jo sveikatos būklę. 2017 m. vasario 27 d. atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą (b. l. 114) pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 14 visada buvo 7 asmenys (remiantis Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. vasario 2 d. pažyma Nr. 60/09-4271, b. l. 36-41, kameroje Nr. 14 pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu buvo 5-7 asmenys), jie visi 7 buvo perkelti į kamerą Nr. 82 (remiantis minėta pažyma, po perkėlimo kameroje Nr. 82 buvo 6 asmenys, vėliau pirmu periodu šioje kameroje laikyti 5-8 asmenys), po to etapuotas ir patalpintas į kamerą Nr. 60, kurioje ilgą laiką buvo 8 asmenys (remiantis minėta pažyma, pirmu periodu kameroje Nr. 60 laikyti 6-8 asmenys), kameroje Nr. 18 visą laiką buvo 8-9 asmenys (remiantis minėta pažyma, kameroje Nr. 18 laikyti 6-9 asmenys); žmonių skaičius per dieną keitėsi nežymiai ir tik trumpam. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių TI kamerose nuolat buvo laikoma po 4-6 asmenis. Pareiškėjo teiginiai apie kamerose kartu su juo laikytų asmenų skaičių yra abstraktūs, nenuoseklūs ir nepagrįsti jokiais duomenimis. Be to, jis nei skunde, nei atsikirtime į atsiliepimą į skundą, nei apeliaciniame skunde aiškiai neįvardijo jokių savo sveikatos sutrikimų (išskyrus abstrakčius skundo teiginius apie galvos ir gerklės skausmus, sukylančią temperatūrą dėl netinkamų higienos sąlygų kamerose (šalčio, drėgmės, pelėsio), apeliacinio skundo teiginį apie buvimą Laisvės atėmimo vietų ligoninės Tuberkuliozės skyriuje), kuriuos galėjo neigiamai paveikti tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas ginčo laikotarpiu, neprašė išreikalauti jokių konkrečių dokumentų arba dokumentų, patvirtinančių kokias nors konkrečias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismui pateiktame išraše iš asmens sveikatos istorijos (b. l. 92-107) aiškiai matyti, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 26 d. atvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas tokios informacijos neturėjo. Pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių duomenų trūksta, siekiant tinkamai įvertinti jo buvimo Šiaulių TI sąlygas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai apie klaidingus, netikslius ir nepakankamus duomenis yra atmetami.
23. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad signalizacijos mygtuko įrengimo Šiaulių TI teisės aktai nenumatė. Teisėjų kolegija pastebi, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors Eksploatavimo taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. vasario 3 d. pažymoje Nr. 60/09-4296 (b. l. 42) nurodytą teiginį, kad, atsižvelgiant į tai, jog Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ įsigaliojimo, taikytini tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso, kitaip tariant, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovo atstovui neįrodžius minėtų aplinkybių, darytina išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikėsi ir 2015 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015.
24. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus apie nesuteikiamus ilgalaikius pasimatymus, nustatęs, jog nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo, bet jam toks pasimatymas nesuteiktas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-662/2016,
    2017 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2577-556/2017) buvo pripažinta, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, neatitinka Konvencijos nuostatų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde tvirtino, kad jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su sugyventine, o apeliaciniame skunde teigė su ja turintis bendrą vaiką, tačiau jis nenurodė kada nors prašęs
    Šiaulių TI administracijos tokį pasimatymą suteikti. Teismas negali konstatuoti pataisos įstaigos neteisėtos veikos (veiksmų ar neveikimo) neatliekant tam tikrų veiksmų, jeigu pareiškėjas niekada neprašė tokius veiksmus atlikti. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu atmestos pagrįstai.
25. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 114 dienų teko nuo 2,06 kv. m iki 6,59 kv. m ploto (įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą), tuo metu jis buvo laikomas su 5-8 asmenimis, tokios sąlygos nepertraukiamai trukdavo ir 2,5 mėnesio. Kitu metu pareiškėjui teko nuo 3,09 kv. m iki 7,67 kv. m ploto. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose jis laikytas, tačiau nėra pagrindo išvadai, jog, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, pastaraisiais atvejais jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Laikytina, kad pareiškėjo galimybė laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad kamerose neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, galėjo tvyroti blogas kvapas, nevisiškai paneigti argumentai apie sąlygų kamerose neatitikimą higienos normų reikalavimams. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos,
    b. l. 92-107) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
27. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio
    18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui 165 dienas nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, kameros, kuriose jis laikytas, tam tikrais laikotarpiais galėjo neatitikti higienos normų reikalavimų, jose galėjo tvyroti blogas kvapas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
28. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs psichologinius išgyvenimus, sukrėtimą, fizinius skausmus, sveikatos pablogėjimą (nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra) ir kt., apeliaciniame skunde pabrėžė iš Šiaulių TI į Laisvės atėmimo vietų ligoninę išvykęs dėl sveikatos būklės pablogėjimo. Pareiškėjas nepaaiškino, kuo pasireiškė jo sveikatos pablogėjimas ir kokią įtaką tam, jo nuomone, turėjo netinkamos sąlygos Šiaulių TI ginčo laikotarpiu. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. vasario 1 d. pažymoje Nr. 61/04-225 (b. l. 44) nurodyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Šiaulių TI direktoriui pateikė vieną skundą. 2014 m. rugpjūčio 25 d. skunde (b. l. 45) jis prašė paaiškinti, kodėl jam nėra suteikiamos odontologo paslaugos, bet vėliau prašė šio skundo nebenagrinėti, nes problema išspręsta (2014 m. rugsėjo 9 d. prašymas, b. l. 46). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Šiaulių TI ar kitas kompetentingas įstaigas. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą į skundą, aiškindamas aplinkybes apie išduodamas valymo priemones, patalynės keitimą, tvirtino, jog būrio viršininkas yra nurodęs, kad pakanka vieno iš asmenų prašymo, skundo, tad skundus galėjo teikti ir ne pareiškėjas asmeniškai. Tokie abstraktūs, hipotetinio pobūdžio teiginiai yra atmestini.
29. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patirtos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
    2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Pareiškėjas su prašymu atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimo 2014 m. kovo - gruodžio mėn., į teismą kreipėsi 2017 m. sausio 25 d. (žyma ant voko, b. l. 18), t. y. praėjus 26 mėnesiams nuo laikymo sąlygomis, kurias jis prilygino kankinimui, pabaigos. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo veiksmus siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus ginčo laikotarpiu. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėjas nuo pat kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo 2014 m. kovo 7 d. dalyvavo įvairiuose teisminiuose procesuose, susijusiuose su ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamosios atsakomybės jam taikymu, tačiau šios aplinkybės nelaikytinos esminėmis kliūtimis, sutrukdžiusiomis jam kreiptis su prašymais ar skundais dėl sąlygų Šiaulių TI kamerose, kurias jis prilygino kankinimui. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pagrįstai atsižvelgė į laiką, kuris praėjo nuo ginčo laikotarpio pabaigos iki skundo teismui išsiuntimo dienos. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
30. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 23 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę
    (per beveik 8 mėnesius (periodiškai) buvimo Šiaulių TI pareiškėjui 165 dienas neužtikrinta
    3,6 kv. m ploto norma, tam tikrais laikotarpiais galėjo būti neužtikrinti higienos normų reikalavimai, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nurodytu laikotarpiu kalinimo sąlygos 114 dienų buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 str.), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 1 500 Eur – laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.
31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Dainius Raižys

              Arūnas Sutkevičius