Civilinė byla Nr. 2A-15/2014

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00750-2010-1

               Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 63.1; 121.

                                                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, sekretoriaujant Marijai Zubrickienei, dalyvaujant apeliantui (ieškovui) A. K., apelianto atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui, atsakovui A. Š., atsakovo atstovams advokatams Rimantui Prieskieniui ir Albertui Valiui, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-958-555/2011 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui A. Š. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutartį, sutarčių aiškinimo taisykles ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 909 937,76 Lt skolos, 103 909,20 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Savo reikalavimą grindė 2005-04-11 šalių sudaryta paskolos sutartimi (toliau taip pat vadinama Sutartimi), pagal kurią jis atsakovui paskolino 198 300 JAV dolerių vieneriems metams su 8 proc. metinių palūkanų norma, todėl atsakovas 2006-04-11 turėjo ieškovui grąžinti 198 300 JAV dolerių pagrindinę paskolos sumą ir sumokėti 15 864 JAV dolerių dydžio palūkanas, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė.

Be to, ieškovas nurodė, kad 2005-04-11 sutartyje šalys taip pat susitarė ir pažymėjo, kad anksčiau tarpusavyje sudarytų paskolos sutarčių pagrindu atsakovas ieškovui yra skolingas 16 000 JAV dolerių ir 72 800 JAV dolerių sumą, o 2005-12-05 atsakovui buvo papildomai paskolinta 20 000 eurų. Šią aplinkybę patvirtina 2005-04-11 paskolos sutartyje papildomi įrašai, padaryti ir pasirašyti atsakovo A. Š.. Šioms paskolos sumoms grąžinti Sutartyje nebuvo nurodytas konkretus terminas ir palūkanų norma, todėl ieškovas, atsižvelgdamas į sąžiningumo ir protingumo kriterijus, laikosi pozicijos, kad šioje dalyje buvo sudarytos beprocentės paskolos sutartys, kurių mokėjimo terminas nenustatytas.

Atsakovas į raginimą grąžinti paskolą nereagavo.

Iš atsakovo priteistinas sumas sudaro:

• paskolos suma su palūkanomis, t. y. 214 164 USD pagal tuo metu oficialų lito ir JAV dolerio kursą - 608 225,76 Lt (214 164 USD x 2,84).
• 16 000 USD, 72 800 USD ir 20 000 eurų paskolų suma. Kadangi šių sumų grąžinimo terminas nebuvo nustatytas, tai sumos skaičiuotinos ieškinio rengimo dienai galiojančiu valiutos kursu (2010-05-05 dienai 1 USD  - 2,62 Lt). Taigi, iš atsakovo priteistina 41 920 Lt (16 000 USD x 2,62), 190 736 Lt (72 800 USD x 2,62) ir 69 056 Lt (20 000 eurų x 3,4528).
• 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta (2006-04-11) iki jos grąžinimo dienos (teismo sprendimo visiško įvykdymo). Atsižvelgiant į tai, kad nuo piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo iki ieškinio parengimo dienos (2010-05-05) yra praėję kiek daugiau 4 metai, ieškovas, vadovaudamasis sąžiningumo ir protingumo principais, prašo iš atsakovo priteisti paskaičiuotas palūkanas tik už 4 metų laikotarpį. Palūkanos skaičiuojamos nuo pagrindinės paskolos sumos, kuriai buvo nustatytas konkretus mokėjimo terminas, t. y. nuo 198 300 USD, ir sudaro 39 660 USD arba 103 909,20 Lt (39 660 USD x 2,62).

Atsakovas prašė ieškinį atmesti, nurodydamas, kad tikrieji šalių ketinimai buvo ne paskolos suteikimas atsakovui, o ieškovo dalyvavimas atsakovo vadovaujamos įmonės UAB „Autoramiksas“ versle, t.y. ginčo paskolos sutartis yra kitam sandoriui – UAB „Autoramiksas“ verslo finansavimui pridengti sudarytas sandoris ir, atsakovo teigimu, jis asmeniškai pinigų iš ieškovo negavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog perdavė atsakovui paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą. Vertinant šalių sudarytą 2005-04-11 sutartį, spręstina, kad joje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momento, vien sutarties tekste pavartojimas sąvokos „skolinuosi“ ir piniginių lėšų sumos įrašymas sutartyje, nėra pakankami įrodymai pripažinti, jog atsakovui buvo perduota ieškiniu prašoma priteisti suma. Teismo vertinimu, Sutartis neginčijamai rodo tik paskolos davėjo susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina. Taip pat teismas pabrėžė, kad šalys yra verslininkai, iš šalių paaiškinimų darytina išvada, jog abu valdo didelį kapitalą. Būdamas verslininku, ieškovas turi būti pakankamai apdairus, protingas ir sumanus, todėl realiai suteikdamas didelę, 295 032 USD bei 20 000 EUR paskolą, paskolos sutartį turėjo pasirašyti tik tuomet, kai sutartyje aiškiai, nedviprasmiškai būtų nurodyta, kad būtent tokią pinigų sumą perduoda atsakovui. Vertindamas šalių paaiškinimus, teismas nurodė, kad ieškovas iš dalies patvirtino atsakovo nurodytas aplinkybes, jog buvo ketinimas pirkti UAB „Autoramiksas“ akcijas, būtent verslo vystymo tikslu, ieškovo teigimu, buvo skolintos lėšos. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad sutarties sudarymo metu atsakovo firma buvo UAB „Autoramiksas“ akcininke, akcijos perleistos 2006-02-14 sutartimis. Apklaustas byloje liudytoju akcijas iš atsakovo įsigijęs A. Š. patvirtino, kad ieškovas siekė dalyvauti UAB „Autoramiksas“ veikloje, konkrečių veiksmų, kokius yra atlikęs ieškovas UAB „Autoramiksas“ vardu, teigia nežinantis, tačiau dabartiniu metu UAB „Autoramiksas“ yra sudaręs kontraktą su kompanija „Irida World LLC“, atstovaujama ieškovo A. K., kurios pagrindu minėta kompanija perka iš UAB „Autoramiksas“ prekes. Teismas, įvertinęs byloje nustatytą aplinkybę, jog Sutarties tekste duomenų apie pinigų perdavimą ir priėmimą nėra, pateiktus įrodymus apie šalių dalyvavimą UAB „Autoramiksas“ versle, ieškovo ketinimą pirkti šios bendrovės akcijas, darė išvadą, kad atsakovas neturėjo ketinimo skolintis pinigų iš ieškovo, tikėtina, kad šalys turėjo bendrų verslo planų, kurių pagrindu buvo pasirašyta sutartis, kuria grindžiamas ieškinys. Tai, kad paskolos sutartimi siekiama buvo pridengti šalių susitarimus, iš dalies patvirtina ir byloje pateikta 2005 m. spalio 5 d. šalių nepasirašyta paskolos sutartis bei taip pat šalių nepasirašytas 2010 m. vasario 5 d. pranešimas, iš kurio akivaizdu, kad šalys ieškojo ginčo sprendimo būdo, kurio pasiekti nepavyko.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, netinkamai įvertinęs Sutarties turinį. Teismo išvada, kad pinigai atsakovui nebuvo perduoti, prieštarauja Sutarties tekstui. Byloje yra nustatyta, kad iki šio ginčo šalys eilę metu bendravo, palaikė gerus santykius, todėl buvo abipusis pasitikėjimas. Dėl šių priežasčių, skolinant pinigus nebuvo reikalaujama parengti sutarčių teksto, kuris išsamiai ir juridiškai teisingai reglamentuotų paskolos santykius. Sutarties pavadinimas įvardijamas kaip „Sutartis 1 - nutraukiama - sudarant naują sutartį“, o tai neabejotinai reiškia, kad Sutartis sudaryta anksčiau galiojusios sutarties (Sutarties Nr. 1) pagrindu. Be to, Sutartyje nurodoma pagal kitas paskolos sutartis atsakovui suteiktos paskolos ir jų dydžiai. Teismo argumentas, kad Sutarties formuluotės rodo tik paskolos davėjo susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, yra visiškai nepagrįstas ir prieštaraujantis bylos medžiagai. Sutartyje nėra jokių duomenų, kad šalys šiuo dokumentu tik ateityje ketintų susisaistyti prievoliniais santykiais. Aplinkybę, kad atsakovas yra faktiškai gavęs pinigus, patvirtina faktai, jog (i) Sutartimi yra suvedamas „balansas“ pagal anksčiau galiojusias sutartis; (ii) anksčiau galiojusios sutartys nutraukiamos pasirašant vieną viską apimančią Sutartį; (iii) šalys Sutartimi vienareikšmiškai patvirtina ne tik grąžintinas paskolos sumas, likučius tačiau jau priskaičiuotų palūkanų nurašymą. Taigi, Sutarties pasirašymo metu jau buvo priskaičiuotos palūkanos už anksčiau paskolintą 198 300 JAV dolerių sumą, o tai neabejotinai patvirtina, kad pinigai atsakovui faktiškai buvo perduoti. Tuo atveju, jeigu pinigai nebūtų buvę perduoti atsakovui, šalys, būdamos protingos ir atsakingos, nesudarytų sutarčių dėl faktinio palūkanų priskaičiavimo, kadangi skolininko pareiga grąžinti paskolos sumą ir palūkanas nebūtų atsiradusi. Be to, atsakovas pirmojo parengiamojo teismo posėdžio metu pats patvirtino aplinkybę, kad Sutartyje nurodyti pinigai jam buvo perduoti, tačiau jie yra ne pas atsakovą kaip fizinį asmenį, o panaudoti UAB „Autoramiksas“ veikloje. Sutartyje vartojama formuluotė „skolinasi“ reiškia esamąjį šio veiksmo laiką. Tokiu būdu šalys sąmoningai nurodė, kad atsakovas Sutartyje nurodytus pinigus gauna į skolą (skolinasi), o ne ruošiasi gauti (skolinsis). Teismas nepagrįstai šią sutartinę nuostatą aiškino kaip neįrodančią pinigų perdavimo fakto ir tuo taip pat nukrypo nuo Lietuvos Apeliacinio teismo 2008-02-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-85/2008 pateikto išaiškinimo.
2. Teismo nurodymas, jog „tikėtina, kad šalys turėjo bendrų verslo planų, kurių pagrindu buvo pasirašyta sutartis“ negali būti argumentu ieškinio atmetimui, nes teismo nurodyti galimi šalių verslo planai neturi jokios juridinės reikšmės paskolos sutarties sudarymui ir jos vykdymui. Nagrinėjamos bylos dalykas yra paskolos sutartimi paskolintų ir negrąžintų pinigų priteisimas, todėl turi būti vertinamos aplinkybės, susijusios su paskolos suteikimu ir jos grąžinimu (negrąžinimu). Tuo tarpu paskolos panaudojimo tikslas nėra aktualus nagrinėjamai bylai.
3. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą dėl pinigų negavimo fakto. CK 6.875 str. 1 d. įtvirtinta, jog paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes turi įrodyti paskolos gavėjas. Atsakovui neįrodžius aplinkybės, kad pagal paskolos sutartis jis pinigų faktiškai negavo arba gavo mažiau, teismas neturėjo teisės pripažinti, kad pinigai pagal paskolos sutartį atsakovui nebuvo perduoti. Pagal kasacinio teismo praktiką paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas apeliaciniame skunde pateikė teismui naujas faktines ginčo dokumento sudarymo aplinkybes ir argumentus, kurie prieštarauja pirmosios instancijos teisme tiek paties ieškovo, tiek atsakovo nurodytoms aplinkybėms, kad teismui pateiktas dokumentas, pavadinimu „Sutartis 1 - nutraukiama - sudarant naują sutartį“ yra sudarytas trimis etapais, trimis skirtingomis datomis: pirmąją dalį ieškovas atspausdino 2011-04-11, antrąją dalį „Balansas“ ieškovas įspausdino 2005 m. rugsėjo-spalio mėnesį, o trečiąją dalį savo ranka prirašė atsakovas 2005-12-05.
2. Apeliantas teismo posėdžiuose kaitaliodavo parodymus dėl faktų, susijusių su pinigų perdavimu iki Sutarties sudarymo, be to, tiek ieškinio, tiek apeliacinio skundo argumentai yra prieštaringi, kas paneigia apelianto versiją. Pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad Sutarties įrašų prasmė aiškintina trimis faktais: 1) apeliantas galimai disponavo tam tikra suma nedeklaruotų pinigų, kurių kilmės nenorėjo ar negalėjo paaiškinti; 2) Apeliantas siekė, pasilikdamas anonimu (kad nereikėtų deklaruoti turimų sumų), panaudoti pinigus versle bei gauti pajamų, kadangi oficialiai ir tinkamai, nepažeidžiant LR teisės aktų nuostatų, pats UAB „Autoramiksas“ paskolinti negalėjo; 3) dėl to, kad apeliantas palaikė gerus santykius su A. Š., kurio įmonė buvo sėkmingai dirbančios UAB ,,Autoramiksas“ akcijų savininke, o pats A. Š. - direktoriumi, ieškovas, tuo pasinaudodamas, ieškojo būdo dalyvauti UAB ,,Autoramiksas“ versle, pasirašydamas apsimestinį sandorį, kurį ieškovas įvardija kaip paskolos sutartį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas ginčijamos sutarties sudarymo metu ketino dalyvauti UAB „Autoramiksas“ versle, taip pat ketino ateityje investuoti konkrečias lėšas bei sudaryti sutartį 2005 m. spalio mėnesį.

Apeliantas 2011-12-30 pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui naujus įrodymus – 2004-04-11, 2004-08-01 ir 2005-02-20 sutarčių kopijas, nurodydamas, kad šie naujai pateikiami įrodymai paneigia atsakovo poziciją dėl paskolinių santykių tarp šalių neegzistavimo ir patvirtina faktą, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme davė melagingus parodymus. Šiose sutartyse nurodytos paskolos sumos yra susistemintos ir nurodytos galutinėje paskolos sutartyje, kurios pagrindu apeliantas reiškė reikalavimus šioje byloje ir liudija apie faktiškai paskolos gavėjui suteiktą paskolą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nagrinėjamas šalių teisnių santykių kvalifikavimo klausimas, kai reikalavimas grindžiamas rašytine sutartimi, kurioje nenurodytas pinigų perdavimo skolos gavėjui faktas bei įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo klausimai.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą atsižvelgdamas į apeliacinio skundo faktinį bei teisinį pagrindus, kadangi aplinkybių, dėl kurių būtų poreikis peržengti apeliacinio skundo ribas nėra nustatyta (CPK 320 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.870, 6.875 straipsnių nuostatomis bei gausia kasacinio teismo praktika, skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog paskolos sutartis yra realinė, t.y. pripažįstama sudaryta tik nuo pinigų perdavimo paskolos gavėjui momento. Byloje nėra ginčo, jog sutartis, kurios pagrindu reiškiamas ieškinio reikalavimas, neatitinka klasikinės paskolos sutarties turinio, kadangi jame nėra specialiai aptartas paskolos sutarties dalyko- tam tikros pinigų sumos- perdavimas paskolos gavėjui. Atitinkamai, byloje iškilo šios sutarties teisinio kvalifikavimo būtinumas, kadangi ieškovas ja rėmėsi kaip skolos dokumentu, tuo tarpu atsakovas siekė įrodyti, jog pateikta sutartis atspindi šalių verslo santykius bei ieškovo ketinimus įsigyti iš atsakovo jam (jo individualiai įmonei) priklausiusias UAB ,,Autoramiksas“ akcijas.

Byloje nustatyta, kad šalys yra sudarę rašytinę sutartį, pavadintą ,,Sutartis 1- nutraukiama- sudarant naują sutartį“ (toliau tekste ir- Ginčo sutartis) kurioje nurodyta, kad A. Š. (atsakovas) skolinasi iš A. K. 198 300 Amerikos dolerių vieneriems metams su plius 8 procentais metinių palūkanų. Be to, šios sutarties atskira dalis yra ,,Balansas“, kuriame nurodomas 16000 USD likutis nuo sutarties Nr. 2 ir nurodoma, kad procentai nurašomi į sąnaudas; ,,Balanso“ antrojoje eilutėje nurodyta sutarties pirmojoje dalyje įvardinta 198 300 USD suma plius 4 procentai ir galutinė suma- 206 232 USD; galiausiai, trečiojoje eilutėje 206 232 USD, 16 000 USD bei 72 800 USD yra sumuojamos ir nurodoma galutinė- 295032 USD (Amerikos dolerių) suma. Sutartyje nurodyta ir tai, kad šiai pinigų sumai- 295000 Amerikos dolerių bus sudaryta nauja sutartis nuo spalio mėnesio 2005 metų. Visos ankstesnės piniginės sutartys pasirašytos tarp A. Š. ir A. K. nustoja galiojančios nuo 2005 m. spalio 1 dienos. Po šiuo sutarties tekstu yra abiejų šalių- A. Š. ir A. K. parašai, o žemiau yra dar vienas atsakovo A. Š. ranka rašytas ir jo pasirašytas tekstas ,,+ 20.000 Eurų į bendrą kasą“ ir data ,,5.12.2005 metų“.

Atsakovas A. Š. neginčija, jog šį sutarties tekstą jis pasirašė, be to, neginčija ir to, kad prierašą ranka dėl 20 000 eurų parašė ir pasirašė jis. Tačiau, remdamasis sutartyje vartojamomis sąvokomis ,,balansas“, ,,nurašomi į sąnaudas“, ,,į bendrą kasą“ bei aplinkybe, jog sutarties tekste tiesiogiai nėra nurodyta apie paskolos sutarties dalyko perdavimą jam, įrodinėjo, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta, kadangi pinigai pagal šią sutartį atsakovui perduoti nebuvo, o sutartimi faktiškai buvo įforminti ieškovo ketinimai dalyvauti UAB ,,Autoramiksas“ veikloje (kurios direktoriumi tuo metu buvo atsakovas A. Š. ir kuriam priklausė dalis šios įmonės akcijų), įsigyjant iš atsakovo UAB ,,Autoramiksas“ akcijas. Pirmosios instancijos teismas tokius atsakovo argumentus pripažino pagrįstais ir, konstatavęs, jog labiau tikėtina, kad sutarties turinys liudija tarp šalių egzistavus tam tikrus verslo, bet ne paskolos teisnius santykius, pareikštą ieškinį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje iš tiesų yra duomenų apie tarp ieškovo (jo atstovaujamos įmonės ,,Irida World LLC“ ) ir atsakovo (įmonės ,,Autoramiksas“, kurios vadovu ir dalyviu buvo atsakovas) egzistavusius ir kitokius teisnius santykius (kontraktai- b.l. 25-30, UAB ,,Autoramiksas“ raštas- b.l. 81, liudytojo A. Š. parodymai- b.l. 136-138 b.l.), tačiau šie įrodymai liudija vėlesnio laikotarpio (2006 m. ir vėliau) santykius, be to, tokių santykių egzistavimas ar ketinimas juos plėsti per se nepaneigia ir galimybės paskolos teisiniams santykiams tarp šalių egzistuoti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu iš esmės neigė apskritai tarp šalių egzistavus paskolos santykius ir ginčo sutarties sudarymą išskirtinai siejo su ieškovo ketinimais iš jo pirkti UAB ,,Autoramiksas“ akcijas bei investuoti į šios įmonės vykdomą veiklą, tačiau pažymėtina, jog pats sutarties tekstas paneigia tokius atsakovo paaiškinimus: pirma, šioje sutartyje apie ketinimus pirkti akcijas ar investuoti į verslą nekalbama nieko; tuo tarpu joje kalbama mažiausiai apie dvi šalių anksčiau sudarytas sutartis (Sutartį 1, kuri nutraukiama sudarant šią naują (t.y. šią Ginčo) sutartį bei sutartį Nr. 2, nuo kurios fiksuojamas 16 000 USD likutis); be to sutarties tekste yra aiški nuoroda apie tai, kad pasirašius naują sutartį 295000 USD sumai, visos ankstesnės sutartys nustoja galioti. Taigi, iš sutarties teksto akivaizdu, jog šalis ir anksčiau siejo tam tikri santykiai, kurie buvo apibendrinti bei susumuoti (suvestas balansas) ginčo sutartimi. Pažymėtina, jog sąvoka ,,balansas“ vartojama ne tik verslo santykiuose, bet ir kasdieninėje vartosenoje (pvz., šeimos turto balansas, asmens pajamų bei išlaidų balansas ir pan.) ir ypač tais atvejais, kai šalis sieja keletas sutarčių, kaip ir buvo šiuo atveju. 

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikiantis asmenimis, sudarantiems sutartis, teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, sudaro pagrindą spręsti, kad CK normomis, atsižvelgiant į civilinėje teisėje vyraujantį dispozityvųjį metodą, nesiekiama detaliai sureguliuoti visų sutartinių teisinių santykių formų. Taigi šalių sudaroma sutartis gali atitikti, bet gali ir neatitikti vienos iš CK reglamentuojamų sutarčių rūšių, arba ji gali turėti kelių sutarčių požymių. Sprendžiant dėl iš šalių sudarytos sutarties kylančių įsipareigojimų vykdymo ir šalių atsakomybės pagal sutartį, visų pirma turi būti vadovaujamasi sutarties nuostatomis, kiek jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, ir tik tada, jeigu tam tikras klausimas šalių neaptartas, turi būti vadovaujamasi CK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

Taigi, sutarčių laisvės principas suponuoja galimybę sutarties šalims sudaryti ne tik tokią paskolos sutartį, kuria paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui paskolos sutarties dalyką (ginčo atveju- tam tikrą pinigų sumą), tačiau ir tokią sutartį, kuria apibendrinamos šalių anksčiau sudarytos paskolos sutartys, pagal šias sutartis paskaičiuotos palūkanos, įvykdyta prievolių pagal sutartis dalis ir nustatoma (konstatuojama) likusi negrąžinta skolos bei palūkanų dalis. Būtent tokia- apibendrinanti anksčiau sudarytas paskolos sutartis- ir yra sutartis, kurios pagrindu byloje pareikštas ieškinio reikalavimas. Apeliacinės instancijos teismas šią sutartį kvalifikuoja ne kaip tiesioginę paskolos sutartį CK 6.870 straipsnio prasme, bet kaip visų ginčo šalių (ieškovo ir atsakovo) tarpusavio paskolinių santykių suvestinę sutartį. Tokiu atveju tampa aktualu, ar byloje yra įrodyta, jog tarp šalių iš tiesų anksčiau buvo sudarytos paskolos sutartys ir, ar pagal jas buvo skolinami (perduodami) pinigai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog teismų praktikoje panašaus turinio skolų suvestinės pripažįstamos skolos dokumentu (paskolos sutartimi), jeigu įrodymų visuma lemia, jog paskolos davėjas anksčiau perdavė paskolos gavėjui paskolos sutarties dalyku nurodytus pinigus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-192/2012).

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo nagrinėjamoje byloje

Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. V. B.; bylos Nr. 3K-3-20/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. personalinės įmonės „Albina” skundą dėl Vilniaus miesto valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo panaikinimo, bylos Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. B. ir R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-147/2005).

Ieškovas Ginčo sutarties sudarymo aplinkybes tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinėje instancijoje (apeliaciniame skunde, paaiškinimuose teismui) grindė anksčiau šalių sudarytomis paskolos sutartimis, kurių pagrindu atsakovui buvo perduoti pinigai (61-62, 115-116, 134-136, 145-146, 166-167 b.l.). Atsakovas tokią ieškovo poziciją (ankstesnius paskolinius santykius) visoje bylos nagrinėjimo eigoje nuosekliai neigė.

Apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus- paskolos sutartis, kurių pagrindu, apelianto teigimu, ir buvo sudaryta Ginčo sutartis. Šių įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teismui ieškovas grindė tuo, jog, kaip nurodė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo įsitikinęs, kad paskolos sutartys, kurių pagrindu buvo sudaryta Ginčo sutartis, pas jį nėra išlikę (buvo grąžintos atsakovui arba sunaikintos, pasirašius ginčo sutartį). Tačiau jau po sprendimo priėmimo bei apeliacinio skundo padavimo šiuos įrodymus rado. Įvertindamas tai, jog naujai pateikti įrodymai gali lemti šalių santykių kvalifikavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pateiktas sutartis prijungė prie bylos.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog reikalavimas pateikti įrodymus pirmosios instancijos teismui kartu su ieškiniu nėra absoliutus ir įrodymai tam tikrais atvejais gali būti pateikiami net apeliacinės instancijos teismui. Vienas tokių atvejų- CPK 314 straipsnyje daroma išlyga, jog draudimas priimti naujus įrodymus netaikomas, kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, nors proceso reikalavimai yra nukreipti į kuo ankstesnį įrodymų byloje pateikimą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, tačiau jie nereiškia absoliutaus draudimo esant svarbioms priežastims pateikti įrodymus vėliau, t. y. ir apeliacinėje instancijoje. Sprendžiant naujų įrodymų priėmimo klausimą, šių įrodymų įrodomoji vertė nagrinėjamam byloje ginčui turi būti esminė, t. y. nuo jų paprastai gali priklausyti bylos ginčo nagrinėjimo rezultatas. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, jog sprendžiant dėl tokių įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme, būtina atsižvelgti ir į tai, kad teismas ne formaliai nagrinėja ginčą, bet vykdo konstitucinį imperatyvą – vykdo teisingumą. Tai lemia, kad teismo atsisakymas priimti, kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B. v. J. V, bylos Nr. 3K-3-348/2013)

Pasisakydama dėl šių naujai prijungtų rašytinių įrodymų įrodomosios reikšmės, teisėjų kolegija pažymi, kad nors Sutarties 3 pateikta tik kopija (b.l.170) (apeliantas nurodo, esą šios sutarties originalas buvo grąžintas atsakovui, sudarant Ginčo sutartį), o dėl atsakovo parašo Sutartyje 1 (b.l. 178) tikrumo yra tam tikrų abejonių (remiantis rašysenos ekspertizės išvadomis, nei sutampančių nei besiskiriančių požymių visuma neleidžia kategoriškai teigti, ar šią sutartį pasirašė atsakovas A. Š., ar kitas asmuo, be to, ekspertizės išvadoje konstatuota, jog A. Š. parašas šiame sutarties egzemplioriuje atliktas su išankstiniu techniniu pasiruošimu), šios sutartys, taip pat Sutartis 2 ir Ginčo sutartis kartu bei jų turinys sudaro pakankamą visumą išvadai, kad Ginčo sutartimi yra apibendrinti būtent paminėtų Sutarčių 1, 2, 3 pagrindu susiklostę santykiai. Ši teismo išvada grindžiama tuo, kad: 1) Ginčo sutartyje, kurioje nurodoma, jog sutartis 1 nutraukiama, sudarant naują (t.y. Ginčo sutartį), pinigų suma, nurodoma kaip pasiskolinama atsakovo iš ieškovo, atitinka sutartyje 1 numatytą pinigų sumą su priskaičiuotomis už metus palūkanomis (183 000 JAV dolerių plius 8 procentai metinių palūkanų, t.y. 14 640 JAV dolerių, lygu 198 288 JAV dolerių); nors Sutarties 1 autentiškumas dėl anksčiau paminėtų aplinkybių kelia tam tikrų abejonių, įvertinant tai, kad dėl Ginčo sutarties autentiškumo (formos prasme) abejonių atsakovas nekelia, o šioje sutartyje yra aiški nuoroda į Sutartį 1, jos nutraukimą, bei Ginčo sutartyje nurodytos pinigų sumos atitikimas Sutartyje 1 nurodytai pinigų sumai su šioje sutartyje numatytomis palūkanomis, darytina išvada, kad sutartis 1, pateikta apelianto, yra viena iš šalių anksčiau pasirašytų paskolos sutarčių; 3) dėl sutarties 2 autentiškumo, atsakovo parašo joje tikrumo, abejonių (atlikus rašysenos ekspertizę) nėra keliama; kadangi šios sutarties, sudarytos 2004-08-01 numeris yra 2, akivaizdu, jog prieš tai neišvengiamai turėjo būti sudaryta sutartis, kurios Nr. būtų 1; 4) Ginčo sutartyje nurodomas skolos likutis pagal sutartį Nr. 2 (16 000 JAV dolerių), kas reiškia, jog dalis skolos (sutartyje 2 skolos suma buvo nurodyta 43200 JAV dolerių) buvo grąžinta; 5) ginčo sutarties grafoje ,,balansas“ prie joje nurodytos kaip paskolinamos sumos su jau priskaičiuotomis 4 procentų palūkanomis, (t.y. sutartyje aptarta palūkanų norma už pusę metų) 206232 JAV dolerių ir likučio pagal sutartį 2 (16 000 JAV dolerių) pridedama taip pat ir 72 800 JAV dolerių suma, kurios pagrindas Ginčo sutartyje nenurodomas, tačiau suma yra visiškai tokia pat, kaip apelianto pateiktoje Sutarties 3 kopijoje.

Nesant ginčo dėl aplinkybės, jog Ginčo sutartį pasirašė abi šalys (ieškovas ir atsakovas) ir esant pateiktiems įrodymams, kurie paneigia atsakovo pirmosios instancijos teisme, taip pat atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomą poziciją, jog šalių iki Ginčo sutarties sudarymo jokie teisiniai santykiai, taip pat ir paskoliniai, nesiejo, o Ginčo sutartimi buvo įforminamas ieškovo ketinimas dalyvauti UAB ,,Autoramiksas“ versle ar įsigyti atsakovui priklausančias UAB ,,Autoramiksas“ akcijas, darytina išvada, jog labiau pagrįsta bei tikėtina yra ieškovo pozicija, jog Ginčo sutartis yra šalių- ieškovo ir atsakovo- ankstesnių tarpusavio skolų suvestinė.

Aplinkybę, kad Ginčo sutartimi buvo įformintas ieškovo ketinimas iš atsakovo įsigyti pastarajam priklausiusiais UAB ,,Autoramiksas“ akcijas tam tikra prasme paneigia ir įrodymai apie akcijų vertę: remiantis akcijų pirkimo- pardavimo sutartimis, atsakovas A. Š. jam priklausiusias akcijas A. Š. pardavė už 56 200 Lt (b.l. 20-21), o E. P.- už 155 800 Lt 9b.l.23-24), taigi, paaiškinimai, jog ieškovas už tas pačias akcijas ketino mokėti atsakovui 840 881,76 Lt sumą (t.y. beveik 4 kartus daugiau), prieštarauja ne tik verslo, bet ir apskritai elementariai logikai. Paaiškinimai dėl ieškovo ketinimų tokia forma (Ginčo sutartimi) dalyvauti UAB ,,Autoramiksas“ vykdomoje veikloje, taip pat kelia abejonių, nes Ginčo sutarties sudarymas bent jau jos teksto prasme niekaip nėra siejamas su UAB ,,Autoramiksas“, jos akcijomis, šalių ketinimais dėl šios įmonės ar pan.. Be to, minėta, byloje yra įrodymų apie ieškovo atstovaujamos įmonės dalyvavimą UAB ,,Autoramiksas“ vykdomoje veikloje kitokiomis, labiau verslo praktiką bei logiką atitinkančiomis formomis (sudarant kontraktus tarp įmonių), todėl paaiškinimai apie tokią investavimo formą, kai sutartis pasirašoma su atsakovu, kaip su fiziniu asmeniu, skamba neįtikinimai.

Visgi, įvertinant tai, jog ne tik Ginčo sutartyje, bet ir sutartyse 1, 2 bei 3, kurių pagrindu konstatuotas Ginčo sutarties sudarymas, nėra atskirai aptartas paskolos dalyko- pinigų- perdavimo atsakovui faktas, teisėjų kolegija pasisako ir šiuo aspektu, pažymėdama, jog tokio įrašo nebuvimas sutartyse savaime nereiškia, jog pinigai nebuvo perduoti.

Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas. Praktikoje skiriami du vyraujantys sutarčių aiškinimo metodai – subjektyvusis ir objektyvusis. Subjektyvusis metodas reikalauja, kad, aiškinant sutartis, būtų nustatyti tikrieji, t. y. subjektyvūs, šalių ketinimai. Objektyvusis metodas nurodo, kad, aiškinant sutartis, pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių vidinių ketinimų nustatymas. Sutarčių aiškinimo taisyklės nuosekliai išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas” v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Libra Vitalis“ v. UAB ,,Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „BIVAINIS“ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos–Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2011 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. U.  v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013, kuria suvienodinta nagrinėjamu klausimu formuojama kasacinio teismo praktika, kasacinio teismo išaiškinta, jog aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartoti terminai, gramatinės išraiškos formos, taip pat sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Išvadą dėl tokių sąlygų vertinimo tik kaip atitinkamo ketinimo arba tik įsipareigojimo ateityje perduoti paskolos dalyką gali lemti byloje surinktų įrodymų visetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013, 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. L. T., M. B., L. T., bylos Nr. 3K-3-123/2014).

Nagrinėjamos bylos atveju visose analizuojamose sutartyse vartojama lingvistinė išraiška ,,skolinuosi“, t.y. esamasis, bet ne būsimasis veiksmo laikas; šalys, minėta, buvo sudarę ne vieną, bet visą eilę sutarčių skirtingu laikotarpiu, kuriose nurodomos skirtingos skolinamos sumos. Minėta, jog atsakovas iki apeliacinės instancijos apskritai neigė egzistavus ankstesnes sutartis ir Ginčo sutarties sudarymą siejo išskirtinai su ieškovo ketinimais pirkti iš jo UAB ,,Autoramiksas“ akcijas ar dalyvauti šios įmonės versle. Apeliantui pateikus įrodymus apie tarp šalių egzistavusius ankstesnius sandorius, ši atsakovo pozicija negali būti vertinama kaip atitinkanti šalių bendradarbiavimo praktiką. Atsižvelgiant į tai, jog visose keturiose nagrinėjamose sutartyse vartojama ta pati lingvistinė forma ,,skolinuosi“, ką Ginčo sutarties atveju atsakovas aiškino kaip tam tikrų šalių verslo ketinimų išraišką, reikėtų spręsti, jog ir trijų ankstesnių sutarčių atveju tai turėtų būti ketinimų skolintis ateityje įforminimas. Tačiau tokia tarpusavio santykių praktika, kai asmenys sudaro keletą sutarčių tik dėl būsimų ketinimų skolintis, aiškiai prieštarauja logikai bei protingumo kriterijui (CK 1.5 str.). Be to, pažymėtina ir tai, kad visose analizuotose sutartyse aptartas ir skolinimosi terminas bei palūkanų norma, t.y. požymiai, būdingi būtent paskolos sutarčiai (teminuotumas bei atlygintinumas). Be to, aplinkybė, kad skolos dokumentas (Ginčo sutartis, kuria apibendrintos anksčiau šalių sudarytos sutartys), yra pas ieškovą, o jis bylos nagrinėjimo eigoje iš esmės Ginčo sutartį ir aiškino kaip apibendrinantį skolos dokumentą, tuo tarpu atsakovas nuosekliai neigė bet kokius ankstesnius šalių skolinius santykius, apeliantui pateikus įrodymus apie realų šių santykių egzistavimą, ieškovo paaiškinimai, kaip viena iš įrodinėjimo priemonių taip pat pripažįstami labiau patikimais, lyginat su atsakovo paaiškinimais.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog šalių sudarytos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą išvadai, kad ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai), tuo tarpu atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Konstatavus, jog Ginčo sutarties dalis, kuri baigiasi abiejų šalių parašais, yra ankstesnius šalių tarpusavio paskolos santykius įforminantis dokumentas, t.y. tarpusavio skolų suderinimo sutartis, atitinkamai kaip atsakovo A. Š. skola ieškovui vertintinas ir papildomas atsakovo ranka padarytas įrašas dėl 20 000 Lt, kadangi: 1) prierašas padarytas 2005-12-05, t.y. vėliau negu buvo surašyta bei šalių pasirašyta skolų suderinimo sutartis; 2) pliuso ženklas prieraše reiškia pridėjimą, t.y. esamos skolos padidinimą; 3) šis prierašas padarytas būtent atsakovo, todėl visi netikslumai vertintini jo nenaudai (ieškovas aiškino, jog turėjo būti nurodyta ne ,,į bendrą kasą“, bet į ,,bendrą sumą“). 

Atitinkamai, pripažįstamos nepagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvados, jog Ginčo sutartis vertintina ne kaip paskolos santykių, o kaip bendrų verslo planų išraiška. Dėl netinkamo šalių santykių kvalifikavimo bei įrodymų vertinimo, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimant naują sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis)- ieškinį tenkinant.

Dėl palūkanų pagal sutartį bei procesinių palūkanų priteisimo

Ieškovas, be pagrindinės skolos sumos, remdamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalimi, CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, prašė priteisti 5 procentų dydžio palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, kurias paskaičiavo nuo skolos sumos, kuriai grąžinti sutartyje buvo nustatytas terminas (t.y. nuo 198 300 JAV dolerių, už ketverius metus- 103909,20 Lt). Šis ieškovo reikalavimas tenkintinas kaip ir ieškinio reikalavimas priteisti procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Remiantis CPK 93 straipsnio nuostatomis, ieškovui, kurio naudai priimamas sprendimas, iš atsakovo priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinėje instancijoje. Remiantis bylos medžiaga, ieškovas yra patyręs šias bylinėjimosi išlaidas: sumokėjęs 14 138 Lt žyminio mokesčio paduodamas ieškinį (3 b.l.) bei dalį- 137 Lt žyminio mokesčio, paduodamas apeliacinį skundą (159 b.l.); likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimas teismo nutartimi buvo atidėtas iki sprendimo įsiteisėjimo (160 b.l.). Be to, ieškovas yra patyręs 4235 Lt atstovavimo išlaidų (111-112 b.l.). Šios išlaidos (iš viso 18510 Lt) priteisiamos ieškovui iš atsakovo. Be to, remiantis CPK 96 straipsniu, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisiamas žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas atidėtas iki sprendimo įsiteisėjimo (14 000 Lt.) bei teismo patirtos pašto išlaidos, kurios pirmosios instancijos teisme sudarė 16,73 Lt, o apeliacinės instancijos teisme 16,15 Lt (227, 276, 235 b.l.), iš viso- 32,88 Lt.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

A. K. ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 909 937,76 Lt ( devynis šimtus devynis tūkstančius devynis šimtus trisdešimt septynis litus ir 20 centų) skolos, 103 909,20 Lt (šimtą tris tūkstančius devynis šimtus devynis litus ir 20 centų) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 013 846,9 Lt (vieno milijono trylikos tūkstančių aštuonių šimtų keturiasdešimt šešių litų ir 90 centų) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. gegužės 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui A. K. iš atsakovo A. Š. 18 510 Lt (aštuoniolika tūkstančių penkis šimtus dešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš A. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 14 000 Lt (keturiolika tūkstančių litų) žyminio mokesčio ir 32,88 Lt (trisdešimt du litus ir 88 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, sumokant valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos į Surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.

.

Teisėjai                                                                                                                                                                                      Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                                                                                                      Gintaras Pečiulis                                                                                                                                           

Donatas Šernas