LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,
teisėjų:
Rūtos Mickevičienės, Aloyzo Kruopio,
sekretoriaujant
Rytei Klišauskienei,
dalyvaujant
prokurorei Jurgai Zieniūtei,
gynėjai
Kristinai Sandaraitei,
teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių
apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos apeliacinį skundą
dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos
Respublikos BK 129 str. 2 d. 1, 2, 3 p. nenustačius, kad padaryta veika,
turinti šio nusikaltimo požymių.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė:
L. S. buvo kaltinama tuo, kad 2003 m. rugpjūčio 6 d., tiksli valanda nenustatyta, (duomenys neskelbtini) šiukšlių sąvartyne,
ką tik gimusį dėl kūdikystės bejėgiškos būklės mažametį savo vaiką tyčia,
siekdama jo mirties, uždengė žolėmis, polietileno plėvele ir sudužusiu
automobilio stiklu, dėl to nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos
priežasties kūdikis tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku įvykio
vietoje mirė, t. y. tyčia jį nužudė.
Teismas L. S. išteisino pagal BK
129 str. 2 d. 1, 2, 3 p. nenustatęs, kad padaryta veika, turinti šio
nusikaltimo požymių. Teismas nurodė, jog byloje nėra nustatyta, kas, kada ir
kaip nusikaltimu pasikėsino į naujagimio sveikatą bei gyvybę, nes nenustatyta,
ar jis gimė gyvas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad L. S. paliko
naujagimį sąvartyne, prieš tai jį apdengusi automobilio stiklu, tačiau
nenustatyta, ar buvo šio nusikaltimo sudėties elementas – nusikaltimo objektas,
t. y. ar naujagimis buvo gyvas. Nenustačius vieno iš sudėties elementų,
negalima teigti, jog padarytas nusikaltimas.
Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro
pavaduotoja apeliaciniu skundu prašo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir
priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: L. S. pripažinti
kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 1, 2, 3 p., ir skirti
laisvės atėmimo bausmę 10 metų, ją atliekant pataisos namuose. Prokurorės
nuomone, teismas klaidingai įvertino įvykio aplinkybes, nuosprendyje padarė
klaidingas išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš bylos
medžiagos matyti, kad L. S. iš anksto ruošėsi jai
inkriminuoto nusikaltimo padarymui ir jį padarė sąmoningai. Visi jos padaryti
veiksmai buvo iš anksto apgalvoti, tai įrodo jos pačios duoti parodymai
dalyvaujant gynėjui ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje. Ji nuo
pat pradžių slėpė nėštumą, nesilankė pas gydytojus, dirbo sunkius darbus,
girtavo ir kitaip stengėsi, jog įvyktų persileidimas. Ji pripažino, kad
nėštumas buvo nepageidaujamas, o abortą daryti pavėlavo. Tai, jog nužudyti
naujagimį sugalvojo iš anksto, patvirtina akistatos metu duoti jos parodymai. L. S. buvo apklausta keletą kartų, tačiau iš esmės parodymai
dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių nesikeitė, tik buvo tikslinami. Jos
parodymai, kad gimdant kartu buvo sugyventinis R. B.,
nepasitvirtino. Nusikaltimo padarymo aplinkybes patvirtina tai, jog pati L. S. 2003-08-14 nurodė įvykio vietą – Užvenčio šiukšlių
sąvartyną, vaikelio lavono buvimo vietą. Be to, sutampa vaikelio paguldymo bei
uždengimo aplinkybės ir jos parodymuose, ir nustatytos įvykio vietos
apžiūros metu. Vaikelį gimus gyvą įrodo tai, jog jis buvo slepiamas žmonių
nelankomoje vietoje, pridengiamas, kad uždustų. Liudytojų R. S
, R. B. parodymai taip pat patvirtina, kad L. S. nesiruošė kūdikio auginti. Liudytoja O.
S. parodė pagrasinusi dukrai, jog su dar vienu vaiku nepriims į namus,
tačiau jokio spaudimo jai nedarė ir niekur nebūtų išvariusi. Tai, kad L. S. visiškai suvokė, ką darė, patvirtino psichiatrinės, psichologinės,
narkologinės ekspertizės duomenys. Jos išankstinę nuostatą dėl nusikaltimo
padarymo įrodo 2004-10-12 teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai: ji tikėjosi
bei suprato, jog paliktas sąvartyne kūdikis mirs, sušals, ir nenorėjo, kad jis
gyventų. L. S. parodymų pakeitimas teisme turi būti
vertinamas kritiškai, kaip siekimas išvengti atsakomybės. Teismo nuosprendžio
teiginio, jog ji stengėsi nuslėpti sugyventinio R. B. dalyvavimą
gimdyme ir ši aplinkybė patvirtina išteisintosios parodymus, kad R.
B. ją gąsdino, dėl to ji davė neteisingus parodymus ikiteisminio tyrimo
metu, niekas byloje nepatvirtino. R. B. nuo pat
ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius bei vienodus parodymus, jog jis
gimdyme nedalyvavo ir iki nusikaltimo išaiškėjimo nežinojo, kas atsitiko, kur
yra naujagimis. Be to, ikiteisminio tyrimo veiksmai su L. S. buvo
atliekami dalyvaujant advokatui, tačiau nebuvo kilusi jokia abejonė dėl
parodymų davimo grasinimų ar prievartos įtakoje. Kritikuotinas teismo teiginys,
kad negalima nuosprendyje remtis išteisintosios parodymais, duotais
ikiteisminio tyrimo tyrėjui, o jos neapklausus ikiteisminio tyrimo teisėjui
neliko jokių nusikaltimo buvimą įrodančių įrodymų. Objektyvios tiesos
nustatymui teismas kompetentingas apklausti tyrimą atlikusį pareigūną.
Išvardinti įrodymai neginčijamai atskleidžia visus
keturis nusikaltimo sudėties elementus. Iš L. S. parodymų
aišku, kad kūdikis gimė gyvas, o jai inkriminuoto nusikaltimo objektas yra
žmogaus gyvybė ir sveikata. Objektyviąją nužudymo pusę sudaro kaltininko veika,
jos padariniai ir priežastinis ryšys tarp jų. Byloje nustatyta, jog L. S. pagimdė gyvą kūdikį ir jį bejėgį tyčia paliko mirti
sąvartyne, uždengdama žolėmis, polietileno plėvele ir sudužusiu stiklu, kad jis
uždustų. Nusikaltimo subjektas yra L. S. – suaugusi,
fiziškai ir psichiškai sveika moteris, pakaltinama, pagimdyto bei nužudyto
vaiko motina. Nusikaltimo subjektyviąją pusę sudaro asmens santykis su jo
daroma veika. L. S. iš anksto suprato, jog neįvykus
persileidimui, nenorėdama šio kūdikio gimdyti, jį gimdys sąvartyne ir ten
paliks mirti, šiuos veiksmus planavo. Tokiu būdu nusikaltimas padarytas
tiesioginės tyčios forma – L. S. savo veiksmus teisingai
suvokė ir jų siekė, iš anksto planavo nužudymą, tik nebuvo suplanavusi, kokiais
konkrečiais veiksmais atims kūdikiui gyvybę. Nusikaltimo motyvas – nenoras
auginti vaiko. Jokių išorinių poveikių, galėjusių padaryti įtakos L. S. veikai, byloje nenustatyta. Be to, nusikaltimo padarymo
metu L. S. buvo girta, tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui
ir turėtų būti pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Teismo posėdyje prokurorė prašo prokurorės apeliacinį
skundą tenkinti, išteisintosios gynėja prašo skundą atmesti.
Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro
pavaduotojos apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, L.
S. išteisinimas dėl jai inkriminuoto nusikaltimo pagrįstas bylos
duomenimis. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes,
įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
(BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 5 d. 1 p.
nuostatomis pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliaciniame
skunde išsamiai išdėstytais motyvais, kad L. S. nenorėjo
būsimo kūdikio ir dar iki gimdymo buvo nutarusi jo neauginti. Tačiau prokurorės
argumentai yra nepakankami tvirtinti, jog byloje nustatyti visi būtini
nusikaltimo sudėties elementai, leidžiantys teigti, kad L. S. padarė
nusikalstamą veiką.
Pagal baudžiamosios teisės teoriją nusikaltimo
sudėties elementai – tai būtinos, sudedamosios jo vieningos struktūros dalys,
apibūdinamos tam tikrais požymiais. Nusikaltimo sudėties elementai yra:
objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Nusikaltimo
sudėties elementai turi būti matomi pačioje nusikalstamoje veikoje. Kai bent
vieno iš nusikaltimo sudėties elementų nėra, veika negali būti pripažįstama
nusikaltimu.
Šioje nutartyje plačiau neanalizuojami tokie
nusikaltimo sudėties elementai, kaip subjektas ir subjektyvioji pusė, kadangi
teisėjų kolegija iš esmės pripažįsta juos esant ir sutinka su dauguma tai
pagrindžiančių prokurorės apeliacinio skundo argumentų.
Dėl kitų dviejų nusikaltimo sudėties elementų teisėjų
kolegijos nuomonė skiriasi nuo prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytos,
todėl jie detaliau aptariami.
Prokurorė teisingai nurodo, jog išteisintajai inkriminuoto nusikaltimo objektas yra žmogaus gyvybė
ir sveikata. Su nusikaltimo objektu susijęs nusikaltimo dalykas – materialaus
pasaulio daiktai, į kuriuos tiesiogiai kėsinantis pažeidžiami teisiniai gėriai.
Šioje konkrečioje byloje nusikaltimo objektas yra L. S. pagimdyto
kūdikio gyvybė, o dalykas – pats žmogus, jo kūnas. Žudomas žmogus turi būti
gyvas, fiziologiškai funkcionuojantis. Jis turi būti gimęs ir dar nemiręs.
Taigi, esminė aplinkybė, kurią byloje būtina nustatyti, yra tai, ar kūdikis
gimė gyvas.
Byloje nėra neginčijamų įrodymų, objektyviai
patvirtinančių, kad išteisintoji iš tiesų pagimdė gyvą kūdikį.
Prokurorė apeliaciniame skunde šią aplinkybę iš esmės
motyvuoja pačios išteisintosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog
kūdikis gimė gyvas, ir jos veiksmais – kūnelio slėpimu žmonių nelankomoje
vietoje bei pridengimu, kad uždustų.
Teisėjų kolegija neginčija aptartų išteisintosios
veiksmų, tačiau jų nesieja su tuo, jog kūdikis neabejotinai gimė gyvas.
Bylos duomenimis nustatyta, tai parodė kaip liudytoja
ne kartą apklausta išteisintosios motina O. S., kad ji
sakiusi dukrai šios su vaiku nepriimsianti gyventi, teisme tai apibūdinusi
fraze ,,neparnešk į trobą vaiko nuo valkatos“. Tiesa, motina nesitikėjo, jog
jos pozicija sukels tokias pasekmes.
Taigi, L. S. nenorą turėti dar
vieną vaiką, jos apsisprendimą gimdyti ne gydytojų priežiūroje ar namuose iš
esmės sąlygojo konkrečios šeimoje susiklosčiusios aplinkybės.
Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad motina
dukrai nedarė jokio spaudimo, bet aptarti liudytojos O. S. nuoseklūs
parodymai rodo priešingai.
Išdėstyti motyvai apsprendė išteisintosios norą
gimdyti nuošalioje vietoje ir ten palikti kūdikį mirti.
Šiuo aspektu teisingi prokurorės apeliacinio skundo
motyvai, susiję su nusikalstamos veikos subjektyviąja puse, parodančia L. S. psichinį santykį su jos daroma veika (nepageidaujamas
nėštumas, išankstinė nuostata atsikratyti kūdikio, jo kraitelio neruošimas ir
kt.), todėl jie detaliai neaptariami.
Toks išteisintosios elgesys niekuo nepateisinamas ir
rodo labai žemą moralę. Visuomenė netoleruoja kūdikius ,,pametančių“ motinų,
todėl būtent tuo paaiškinamas vaiko kūnelio slėpimas, jį pagimdžius sąvartyne,
nepriklausomai nuo to, ar kūdikis gimė gyvas, ar ne. Tačiau ši aplinkybė nėra
pakankamas ir patikimas įrodymas teigti kūdikį gimus gyvą.
Tiesa, ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 89, 95-96, 99,
101,103, 106) L. S. pripažino, jog kūdikis gimė gyvas. Ji
tai motyvavo jo silpnais judesiais, sunkiu kvėpavimu. Ji teigė supratusi, kad
kūdikis gyvas, nors jis neverkė, ir svarstė, gal jis pridusęs. Ji nematė, ar
judėjo kūdikio rankos bei kojos, nes buvo tamsu.
Teisme išteisintoji pakeitė parodymus ir ėmė
tvirtinti, jog vaikas nejudėjo, nekvėpavo, vėliau patikslino nesiklausiusi, ar
jis kvėpavo.
Prokurorė apeliaciniame skunde siūlo remtis pirminiais
išteisintosios parodymais, kad gimęs kūdikis buvo gyvas.
Net sutinkant, jog parodymų pakeitimas teisme nėra
pakankamai motyvuotas, vien jos pirminių parodymų negana įrodyti buvus
nusikaltimą.
Neginčijamai nustatyta, kad ką tik gimęs kūdikis
neverkė.
Išteisintajai atrodė, jog jis judėjo, kvėpavo, tačiau
tuo pat metu svarstė, jog gal jis buvo pridusęs; kūdikį judinant rankas ir
kojas nematė, kadangi buvo tamsu.
Išdėstyti išteisintosios pojūčiai yra subjektyvūs. Dėl
gimdymo metu kiekvienos moters neabejotinai patiriamo didesnio ar mažesnio
streso jie gali būti ir atitinkantys tikrovę, ir ne. Tai, kad kūdikis buvo
šiltas, taip pat neįrodo jį buvus gyvą. Tik ką atsiskyręs nuo placentos kūdikis
negalėjo būti kitoks.
Iš lavono teismo medicinos specialisto išvados Nr. 533
duomenų (b. l. 22-24) nustatyta vien tai, jog naujagimis galėjo gimti maždaug
prieš 10 parų iki lavono tyrimo 2003-08-16, tai nurodo vidaus organų visiškas
suirimas, lavono skeletavimas ir mumifikacija; nesant vidaus organų, negalima
nustatyti, ar naujagimis gimė gyvas; dėl visiško vidaus organų suirimo, lavono
skeletavimo ir mumifikacijos negalima nustatyti mirties priežasties.
Liudytojai R. B. ir N. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios parodė L. S. pasakius, jog jai gimė negyvas kūdikis. Tą patį jie
patvirtino teisme.
Išteisintosios artimieji, liudytojai O.
S. ir S. S. , nežinojo vaiko gimimo aplinkybių.
Jokių kitų objektyvių duomenų, kad L.
S. pagimdė gyvą kūdikį, byloje nėra.
Išteisintosios parodymai, jog ji nesilankė pas
gydytoją, sunkiai dirbo, stengėsi, kad įvyktų persileidimas, girtavo iki pat
gimdymo, taip pat neleidžia atmesti galimybės, jog toks nėščiosios elgesys
galėjo pakenkti vaisiui. Dėl jau išdėstytos specialisto išvados turinio šios
aplinkybės negalima nei patvirtinti, nei paneigti.
Kritikuotini nuosprendžio ir apeliacinio skundo
motyvai dėl tyrimo institucijos prarastos galimybės gauti tinkamus
nuosprendžiui pagrįsti įrodymus, kadangi L. S. neapklausė
ikiteisminio tyrimo teisėjas, ir galimybės pačiam teismui apklausti ikiteisminį
tyrimą atlikusį pareigūną.
Abiem atvejais pirminis ir vienintelis įrodymų
šaltinis yra tik pati L. S. , todėl nei jos apklausa pas
ikiteisminio tyrimo teisėją, nei paties ikiteisminį tyrimą atlikusio pareigūno
apklausa teisme nebūtų tie įrodymų šaltiniai, kurių pakaktų išteisintosios
kaltei įrodyti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20
nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso
normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5 p. nuostatos
kategoriškai numato, jog ,,teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos
vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą
(...), jei jų nepatvirtina kiti įrodymai“.
Šiuo atveju duomenys apie tai, kad L.
S. pagimdė gyvą kūdikį, žinomi tik iš jos pačios pirminių, nors ir ne kartą
duotų, parodymų.
Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės
principas in dubio pro reo reiškiantis, jog visi neaiškumai ar
netikslumai aiškinami kaltininko naudai.
Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra
neginčytinų įrodymų, jog išteisintoji L. S. pagimdė
gyvą kūdikį. Tuo konstatuojama, kad kategoriškai nenustatyta buvus nusikaltimo
objektą ir dalyką.
Iš to teisėjų kolegija daro ir kitą išvadą, jog
nepakanka duomenų nužudymo objektyviajai pusei pagrįsti.
Teisėjų kolegija neabejoja, kad išteisintoji atliko
konkrečius veiksmus, sąvartyne kūdikio kūnelį uždengdama polietileno plėvele ir
sudužusiu automobilio stiklu. Tai patvirtino pati L.
S. , duodama parodymus bei parodydama įvykio vietoje (b. l. 90-91).
Teisėjų kolegija neabejoja ir tuo, jog įvykio vietos apžiūros
metu 2003-08-14 sąvartyne rastas naujagimio lavonas (b. l. 16-17).
Šias aplinkybes prokurorė teisingai nurodė
apeliaciniame skunde ir pagrįstai susiejo su išteisintosios veiksmais.
Tačiau trūkstant įrodymų, kad kūdikis gimė gyvas,
neįrodytas kitas būtinas nusikaltimo objektyviosios pusės požymis – priežastinis
ryšys tarp L. S. veiksmų ir atsiradusių pasekmių, t. y. ar
kūdikio mirtį sukėlė išteisintosios veiksmai (iš jau aptartos lavono teismo
medicinos specialisto išvados Nr. 533 duomenų matyti, jog negalima nustatyti
mirties priežasties).
Taigi, nenustačius visų būtinų nusikaltimo sudėties
elementų, negalima kategoriškai teigti L. S. nužudžius
pagimdytą kūdikį, todėl I instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį
nuosprendį.
Beje, prokurorės apeliacinio skundo motyvai iš esmės
pagrįsti nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės argumentavimu. Teisėjų
kolegija sutinka su didele dalimi tų motyvų, tačiau jų nepakanka, įrodinėjant buvus
visą nusikaltimo sudėtį. Prokurorė, apeliacinio skundo pabaigoje trumpai
motyvuodama visus keturis nusikaltimo sudėties elementus, pati pripažįsta, kad
nusikaltimo objekto, t. y. gyvo kūdikio, buvimas aiškus iš L.
S. parodymų, tačiau šio įrodymų šaltinio nepakankamumas jau aptartas.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kaip skirtingai
apeliaciniame skunde prokurorė vertina išteisintosios parodymus: ji siūlo tikėti
L. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog
pagimdė gyvą kūdikį, tačiau atmeta tuo pačiu metu duotus nevienkartinius
parodymus, kad gimdant sąvartyne buvo ir jos draugas bei būsimo vaiko tėvas R. B. . Tiesa, pastarasis visada neigė ten buvęs, tačiau
įvertinus jo parodymų skirtumą ikiteisminiame tyrime bei teisme ir kilusias
pasekmes – rastą negyvą kūdikį, jis turėjo interesą taip teigti, o išteisintoji
dar 2003-08-23 apklausoje (b. l. 99) paaiškino, kodėl iki tol neminėjo jį ten
buvus – jis prašė apie jį nieko nepasakoti. Be to, pagal bylos aplinkybes neįtikėtina
situacija, jog draugei prasidėjus gimdymo sąrėmiams ir tai brandaus amžiaus
liudytojui aiškiai suvokiant, jis ramiai nuvažiavo namo, palikęs vieną savo
būsimo kūdikio motiną.
Byloje yra Kelmės rajono apylinkės prokuratūros
prokurorės 2004-09-01 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą R.
B. atžvilgiu, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę
padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 24 str. 6 d. ir 129 str. 2 d. 1 p. (b.
l. 83-84), tačiau tai nereiškia, kad teisėjų kolegija turi atmesti
išteisintosios parodymus dėl gimdymo aplinkybių.
Teisėjų kolegija išteisintosios ir liudytojo R. B. parodymus vertina įrodymų visumos kontekste,
neakcentuodama teisme L. S. nurodytos parodymų pakeitimo
priežasties, tikresne laikydama priežastį, išsakytą ikiteisminio tyrimo metu
praėjus gana nedaug laiko po įvykio, ir įvertinusi tai, jog pats R. B. pripažino draugystę trukus apie trejus metus, neginčijo
vaiko tėvystės.
Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokurorės
apeliacinio skundo argumentų, kuriais grindžiama L. S. kaltė,
nepakanka objektyviai tvirtinti, jog išteisintoji padarė veiką, turinčią
nusikaltimo požymių. Dėl to nėra pagrindo keisti nuosprendžio apeliaciniame
skunde išdėstytais motyvais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a:
Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo
prokuroro pavaduotojos apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkė
Violeta Ražinskaitė
Teisėjai:
Rūta Mickevičienė
Aloyzas Kruopys