Administracinė byla Nr. eA-3461-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03368-2017-3

                                          Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Julijai Krinickienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. V. (R. V.),

pareiškėjo R. V. (R. V.) atstovui advokatui Giedriui Danėliui,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Eglei Krūminytei,

vertėjai A. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. (R. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. (R. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui R. V.“ Nr. (15/4-2)3I-791(336) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti jo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jo naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad, ketindamas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Minata“ (toliau – ir Bendrovė) dalyvis ir jos direktorius, 2017 m. birželio 12 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Remdamasis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus atlikto patikrinimo duomenimis, Departamentas Sprendime padarė išvadą, kad, nors Bendrovė ir vykdo veiklą, tačiau ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ir Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai) ir tuo pagrindu konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti. Taip pat atsakovas Sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.) ir kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslų bei sąlygų, sąžiningo jo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, t. y. konstatuota, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.).
3. Pareiškėjas rėmėsi Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 (toliau – ir Aprašas) 9 punktu ir nesutiko, kad jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo manymu, atsakovas formaliai vadovavosi Lietuvos migracijos politikos gairėmis. Pareiškėjas nesutiko su Departamento išvada, kad Lietuvos Respublikos piliečių A. Č. bei Z. B. įdarbinimas Bendrovėje yra formalus, todėl Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas paaiškino, kad Z. B. sunkiai kalba lietuviškai, todėl bendrauti ir atsakyti į atsakovo atstovų klausimus objektyviai negalėjo. Apklausos metu pastarajai buvo daromas spaudimas, apie tai ji informavo savo darbdavį raštu ir iš karto pateikė skundą policijai. Lietuviškai itin sunkiai kalbančios moters apklausa, kuri atlikta naudojant spaudimą, pareiškėjo manymu, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta ir naudojama kaip įrodymas argumentuojant Sprendimą.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Departamento sprendimo išvada, jog A. Č. Bendrovėje realiai nedirba ir jo įdarbinimas yra formalus, padaryta remiantis vien tik tuo, kad A. Č. deklaruojamos vietos adresu niekas neatidarė durų. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas privalėjo ir galėjo kitais teisėtais būdais surinkti pakankamai objektyvius duomenis, įrodymus, kuriais būtų galima nustatyti, ar A. Č. faktiškai dirba Bendrovėje. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog A. Č., vos tik sužinojęs apie tai, kad yra ieškomas, pats nuvyko į policijos įstaigą, aktyviai siekė bendradarbiauti su atsakovu, pats kreipėsi ir siūlėsi pateikti paaiškinimus, tačiau pareigūnai atsisakė jį apklausti. Pareiškėjo teigimu, jo pateikti dokumentai atsakovui bei teismui patvirtina faktą, kad A. Č. faktiškai dirba Bendrovėje. Pareiškėjas darė išvadą, kad Sprendimas neatitinka gero administravimo bei proporcingumo principo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas Sprendime nenurodė, kokia pateikta informacija sukelia pagrįstų abejonių dėl jos neatitikties tikrovei.
5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
6. Atsakovas nustatė, kad Bendrovėje įdarbinti darbuotojai faktiškai nedirba visą darbo laiką. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Z. B. apklausą vykdžiusiam Migracijos valdybos pareigūnui nepateikė jokių prašymų ar paaiškinimų dėl apklausos vykdymo kalbos, taip pat ji buvo pasirašytinai supažindinta su jos apklausos protokolu, Migracijos valdybos pareigūnams Z. B. nurodė, kad ji moka rašyti bei skaityti lietuviškai, gali bendrauti lietuviškai. Kadangi Migracijos valdybos pareigūnams darbo sutartyje sulygtose darbo funkcijų atlikimo vietose nepavyko surasti nė vieno iš trijų įmonės darbuotojų, o Z. B. apklausos metu nurodė, kad pareiškėjo valdomoje įmonėje yra įdarbinta formaliai, nes jokios veiklos įmonėje nevykdo, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas, kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi be kitų dokumentų pateikdamas darbuotojų darbo sutartis, 2016 m. gruodžio 5 d. Bendrovės verslo planą, kuriame nurodyta, kad Bendrovėje, be direktoriaus ir komercijos direktorės, visą darbo dieną dirba trys darbuotojai, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės darbuotojus, jų darbo sąlygas. Atsakovo manymu, darbuotojai Bendrovėje buvo įdarbinti formaliai, t. y. vien tam, kad šios įmonės akcininkai, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus ir tokiu būdu gautų leidimus laikinai gyventi.
7. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad 2017 m. liepos 11 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas, kuris yra įmonės direktorius ir vienas iš dviejų akcininkų, negalėjo konkrečiai atsakyti, kokios lėšos sudaro jo valdomos įmonės nuosavą kapitalą, nežinojo, koks yra taikomas pelno mokestis Lietuvoje, taip pat, nepaisant to, kad jau ne pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, negalėjo atsakyti, kokie yra jam bei įmonei keliami reikalavimai tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. Patikrinimo metu Migracijos valdybos pareigūnams nepavyko nustatyti pareiškėjo gyvenamosios vietos adreso. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad nemažai keliauja Europos Sąjungos ribose, paprašytas nurodyti tikslų adresą, kur gyvena Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nurodė tris skirtingus adresus. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas teikė prieštaringus bei tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir tokiu būdu nesudarė galimybių atsakingoms migracijos institucijoms vykdyti efektyvią užsieniečių kontrolę. Atsakovas pažymėjo, kad Bendrovės esami ir buvę darbuotojai dirbo arba dirba ir kitose įmonėse, kurių dalyviai yra užsieniečiai, siekiantys gauti leidimus laikinai gyventi.
8. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 51 straipsnio 4 dalimi, pažymėjo, kad Aprašas nelaikytinas specialiąja norma Įstatymo nuostatų atžvilgiu. Aprašo 9 punkte yra išdėstyti informacijos vertinimo kriterijai, kuriuos vertina Valstybės sienos apsaugos tarnyba, teikdama išvadas dėl nelegalios migracijos grėsmės. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, jog šie kriterijai yra privalomi Departamentui priimant galutinį sprendimą, taip pat nėra nustatyta, kad Departamentas išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės priima išimtinai tik remdamasis Valstybės sienos apsaugos tarnybos nuomone. Atsakovo teigimu, pagrindą konstatuoti, jog kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos ir kt. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje, kyla pagrįstų įtarimų dėl sąžiningo pareiškėjo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas pažymėjo, kad sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui užsiimti verslu (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu).

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
10. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikti duomenys apie ginčui aktualiu laikotarpiu vykdytą veiklą neatitinka tikrovės. Nors Bendrovė ir vykdo veiklą, tačiau ji neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ir Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Teismas atsižvelgė į Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2017 m. liepos 28 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-30388 pateiktą informaciją, vertino darbuotojos Z. B. 2017 m. liepos 28 d. apklausos protokolą, kuriame ji, be kita ko, nurodė, jog jokios veiklos Bendrovėje nevykdo ir niekada nevykdė. Teismas neturėjo pagrindo netikėti Z. B. paaiškinimais ir pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog neišsamius paaiškinimus Z. B. davė dėl lietuvių kalbos nemokėjimo ir policijos pareigūnų psichologinio spaudimo apklausos metu, nepatvirtinti jokiais įrodymais byloje.
11. Teismas nustatė, kad Migracijos valdybos pareigūnams darbo sutartyje sulygtose darbo funkcijų atlikimo vietose nepavyko surasti nė vieno iš trijų įmonės darbuotojų, Z. B. apklausos metu nurodė, kad Bendrovėje jokios veiklos nevykdo, duomenų, kad A. Č. faktiškai dirba Bendrovėje, taip pat nėra. A. Č. rašytinis paaiškinimas, kad jis pats mėgino susisiekti su Migracijos valdybos pareigūnais, nepatvirtintas jokiais kitais objektyviais įrodymais. Byloje nėra pateikta įrodymų apie Bendrovės darbuotojų realiai atliktus darbus Bendrovėje.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nustatė dar vieną reikšmingą aplinkybę, jog Bendrovės esami ir buvę darbuotojai dirbo arba dirba ir kitose įmonėse, kurių dalyviai yra užsieniečiai, siekiantys gauti leidimus laikinai gyventi. Teismo vertinimu, tai rodo, kad tiek Bendrovės darbuotojai, tiek šiai įmonei buhalterines ir teisines paslaugas teikianti UAB „Finatra“ užsiima tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams siekiant gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas darė išvadą, kad minėtų asmenų įdarbinimas Bendrovėje yra formalus, o pareiškėjo pateikti duomenys apie Bendrovės darbuotojus, jų darbo sąlygas, neatitinka tikrovės. Tai taip pat teismui leido daryti išvadą, kad Bendrovės darbuotojai buvo įdarbinti tik tam, jog pareiškėjas atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Šias išvadas patvirtina ir tai, kad teismo posėdyje pareiškėjas pripažino, jog leidimas laikinai gyventi jam reikalingas savo statusui Lietuvoje įteisinti. Pareiškėjas neakcentavo, kad prašomas išduoti dokumentas yra būtinas Bendrovės komercinei veiklai vykdyti. Teismas atkreipė dėmesį, kad Bendrovė užsiima medicininės literatūros leidyba ir platinimu, tačiau darbuotojai medicininio išsilavinimo neturi.
13. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo 2017 m. liepos 11 d. apklausoje (dėl teisėtos veiklos) duotus paaiškinimus, iš kurių matyti, jog pareiškėjas negalėjo atsakyti į klausimą dėl Bendrovės, kuriai vadovauja, akcijų nominalios vertės ir turimo jų kiekio, tik abstrakčiai nurodė, kad įmonės nuosavas kapitalas susideda iš akcininkų įnašų, o įmonės paslaugų kainos priklauso nuo darbų apimties. Pareiškėjas negalėjo nurodyti, kokie reikalavimai taikomi įmonėms, kurių dalyviai siekia gauti leidimus laikinai gyventi. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui jau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi tuo pačiu pagrindu, kurį jis nurodė ginčo prašyme, todėl jam turėjo būti žinomi nurodyti įstatymo reikalavimai.
14. Teismas atkreipė dėmesį, kad Departamentas neturėjo galimybės nustatyti pareiškėjo gyvenamosios vietos, ir konstatavo, kad pareiškėjas teikė prieštaringus bei tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir tokiu būdu nesudarė galimybių atsakingoms migracijos institucijoms vykdyti efektyvią užsieniečio kontrolę. Teismas darė išvadą, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punkte nustatyti atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi pagrindai pareiškėjo atžvilgiu taikyti pagrįstai.
15. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, priimdamas sprendimą dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, vertina visų įrodymų visumą ir priima galutinį sprendimą, kuriame pateikia išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato, kad priimant tokį sprendimą, Valstybės sienos apsaugos tarnybos išvada, numatyta Apraše, Departamentui yra privaloma. Teismas nustatė, kad Departamentas, priimdamas sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintomis Lietuvos migracijos politikos gairėmis (toliau – ir Gairės), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir pažymėjo, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, jog kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo pareiškėjo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl Departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
16. Teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad Sprendimas žymiai suvaržo jo teises, kadangi Bendrovės darbuotojų darbo pobūdis leidžia verslą vystyti nuotoliniu būdu, pareiškėjas vadovauti Bendrovei ir būti jos dalyviu gali ir per kitus įgaliotus asmenis. Pareiškėjas pripažino, kad Lietuvoje būna nepastoviai. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo buvimą Lietuvoje gali įteisinti kitais būdais. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių ar socialinių ryšių Lietuvoje, taip pat neturi ilgalaikių šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.
17. Teismas darė išvadą, kad Departamentas, remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas konstatavo, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjo prašymo pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertinos, o pareiškėjui taikomos poveikio priemonės motyvuotos.
18. Teismas pažymėjo, kad, atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, todėl teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti šias išlaidas.

III.

19. Pareiškėjas R. V. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
20. Pareiškėjas remiasi ABTĮ 56, 10 straipsniais, 78 straipsnio 1 dalimi, 86 straipsnio 2 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir teigia, kad teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo apklausti liudytojus Z. B. ir A. Č.. Pareiškėjas pažymi, kad Z. B. sunkiai kalba lietuviškai, todėl negalėjo objektyviai atsakyti į atsakovo atstovų klausimus. Be to, apklausos metu jai buvo daromas spaudimas, ji apie tai informavo darbdavį raštu, buvo pateiktas skundas policijai. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismo sprendime nurodyta, jog Bendrovės darbuotojo A. Č. deklaruojamos vietos adresu niekas neatidarė durų. Pareiškėjo manymu, tokia aplinkybė negali būti pagrindas konstatuoti, kad šis darbuotojas faktiškai nedirba Bendrovėje ir jo įdarbinimas yra formalus. Pareiškėjas tvirtina, kad A. Č., sužinojęs apie tai, jog yra ieškomas, pats nuvyko į policijos įstaigą, aktyviai siekė bendradarbiauti su atsakovu, pats kreipėsi ir siūlėsi pateikti paaiškinimus, tačiau buvo atsisakyta jį apklausti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdis prasidėjo vėliau nei buvo suplanuotas, vyko paskubomis, neišklausant proceso šalių, nepagrįstai netenkinant procesinių prašymų. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, neapžiūrėdamas pareiškėjo pateiktos medicininės knygos, pažeidė ABTĮ 78 straipsnio 1 dalį ir 80 straipsnį. Pareiškėjo teigimu, daiktinio įrodymo apžiūra galėjo padėti nustatyti, jog Bendrovė realiai vykdo veiklą. Pareiškėjas pažymi, kad teismui buvo teikiamas profesoriaus A. R. laiškas Sveikatos apsaugos ministrui, kuriame profesorius nurodė, kad planuoja savo naują knygą leisti padedamas Bendrovės. Pareiškėjas pažymi, jog Z. B. ir A. Č. nėra reikalingas medicininis išsilavinimas, kad jie galėtų dirbti Bendrovėje, nes jų pareigybės nėra susijusios su knygų rašymu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1351-629/2017, teigia, kad nagrinėjamu atveju būtina vadovautis Aprašu, nes jame nustatytos taisyklės, susijusios su iš esmės tapačiu migracijos klausimo reguliavimu, ir daro išvadą, kad pareiškėjas nepatenka į Aprašo 9 punkte nustatytus atvejus, kai gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjas tvirtina, kad prašyme bei jo prieduose, taip pat apklausos metu nurodė tikrovę atitinkančią informaciją.
21. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
22. Atsakovo manymu, teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančiu Z. B. pasirašytu paaiškinimu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nei skunde (ar prie jo pridėtame paaiškinime), nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias funkcijas Bendrovėje vykdė Z. B. bei kokie konkretūs jos 2017 m. liepos 28 d. paaiškinime nurodyti duomenys neatitinka tikrovės. Atsakovas pažymi, kad jokie įrodymai dėl policijos pareigūnų naudoto smurto nėra pateikti. Atsakovo manymu, esant 2017 m. liepos 28 d. pasirašytam Z. B. paaiškinimui, nesant skundų dėl policijos pareigūnų veiksmų, pareiškėjui nenurodžius, kokias konkrečias funkcijas vykdė Z. B., pareiškėjui kartu su skundu pateikus Z. B. paaiškinimą, atsižvelgus į Migracijos valdybos vyresniojo specialisto paaiškinimą, atmestini apelianto teiginiai dėl įrodymų tyrimo. Atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kas Sprendimas nepriimtas Bendrovės fiktyvumo pagrindu, taip pat į tai, kad Sprendime nebuvo konstatuota aplinkybių, susijusių su Bendrovės faktiniu veiklos vykdymu (nevykdymu), nebuvo pagrindo knygos ar laiško vertinti kaip aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5141-662/2017, pabrėžia, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba nevertina užsieniečio pateikto prašymo ir dokumentų, iš kitų institucijų gautų dokumentų, todėl tik Departamentas, įvertinęs užsieniečio pateiktus dokumentus, institucijų išvadas, priima galutinį sprendimą, kuriame pateikia išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės. Atsakovas remiasi Gairėmis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigia, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, jog pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje, kyla pagrįstų įtarimų dėl sąžiningo pareiškėjo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo apklausos metu teikti paaiškinimai neatitiko tikrovės (pvz., apklausos 18 klausimas).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. (15/4-2)31-791(336) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui R. V.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose nustatyti atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi pagrindai pareiškėjo atžvilgiu taikyti pagrįstai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės tvirtina, kad skundžiamas Departamento sprendimas priimtas remiantis neišsamiais ir netinkamai įvertintais įrodymais, todėl prašo Sprendimą panaikinti ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.
25. Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, reglamentuojančiais, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).
26. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1 / 3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
27. Departamentas priėmė Sprendimą nustatęs, kad faktiškai Z. B. Bendrovėje nedirba, taip pat nėra duomenų, kad A. Č. faktiškai dirba Bendrovėje, šių asmenų įdarbinimas Bendrovėje yra formalus. Atsakovas darė išvadą, kad, nors Bendrovė ir vykdo veiklą, tačiau neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų visų reikalavimų (joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai).
28. Kaip matyti iš Sprendimo, konstatuodamas, kad nėra duomenų, jog A. Č. Bendrovėje faktiškai dirba, atsakovas rėmėsi tik nustatyta aplinkybe, kad keletą kartų nuvykus A. Č. gyvenamosios vietos adresu, durų niekas neatidarė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2017 m. birželio 12 d. darbo sutarties Nr. DS-010 (t. I, b. l. 100) 1.3 punkte numatyta, jog sutartyje sulygtas darbo funkcijas darbuotojas atliks kitose negu darbovietė darbuotojui priimtinose vietose, t. y. darbo vieta yra darbuotojo namų adresas, kurioje darbuotojas atliks sulygtas darbo funkcijas, arba kitos darbuotojui savo nuožiūra patogios priimtinos vietos, atitinkančios darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus. Šios darbo sutarties 2 punkte nurodoma, kad yra sudaroma neterminuota nuotolinio darbo sutartis. Aptariamos darbo sutarties 5 punkte pažymėta, kad nustatytą nuotolinio darbo laiką darbuotojas skirsto savo nuožiūra. Atsakovas, laikydamasis pozicijos, kad A. Č. nebuvimas jo nurodytu gyvenamosios vietos adresu savaime reiškia, jog faktiškai A. Č. Bendrovėje nedirba, rodo, kad Departamento turimos A. Č. darbo sutarties turinys nebuvo tinkamai įvertintas priimant Sprendimą.
29. Pažymėtina ir tai, kad, prieš atsakovui priimant Sprendimą, A. Č. nebuvo apklaustas. Nors atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2017 m. liepos 28 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-30388, be to, jam buvo žinoma A. Č. darbo sutartyje numatytų darbo sąlygų specifika dėl darbo vietos ir pobūdžio, Departamentas neatsižvelgė į aptariamame tarnybiniame pranešime (t. I, b. l. 126-127) nurodytą aplinkybę, jog yra tikslinga apklausti A. Č.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. Č. patvirtino, kad dirba nuotoliniu būdu, jo darbo pobūdis yra mobilus, taip pat išsamiai paaiškino atliekamas darbo funkcijas. A. Č. teiginius patvirtino ir pareiškėjo paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Taip pat A. Č. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu tvirtino bandęs susisiekti su pareigūnais ir duoti paaiškinimus, tačiau nebuvo apklaustas, nebuvo kviečiamas apklausai. Atsakovo atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje šių aplinkybių nepaneigė. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas nepagrįstai, t. y. nesurinkęs pakankamai įrodymų, Sprendime konstatavo, jog nėra duomenų, kad A. Č. faktiškai dirba Bendrovėje.
30. Konstatuodamas, kad faktiškai Z. B. Bendrovėje nedirba, atsakovas atsižvelgė į jos apklausos duomenis. Kaip matyti, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2017 m. liepos 28 d. paaiškinime (t. I, b. l. 128), be kita ko, nurodyta, kad Z. B. jokios veiklos Bendrovėje nevykdo. Z. B. pasirašė, jog šį paaiškinimą perskaitė ir paaiškinimo tekstas parašytas teisingai. Iš Z. B. 2017 m. liepos 31 d. pranešimo Bendrovės direktoriui R. V. matyti, kad Z. B. nurodė, jog pasirašė apklausos metu pateiktus dokumentus, tačiau dėl kalbos barjero nesuprato, ką pasirašė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje Z. B. taip pat nurodė, kad apklausos metu buvo išsigandusi, susinervinusi, dokumentas buvo surašytas lietuvių kalba ir neišverstas, apklausos metu vertėjas nedalyvavo. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje Z. B. nurodė savo atliekamas funkcijas Bendrovėje, jas patvirtino tiek A. Č. parodymai, tiek ir pareiškėjo paaiškinimai, duoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog apklausos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriuje metu Z. B. būtų pateikusi kokias nors aplinkybes dėl A. Č. darbinių santykių Bendrovėje. 
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Departamentas neturėjo surinkęs pakankamai įrodymų, leidžiančių Sprendime daryti išvadą, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad Bendrovės darbuotojai buvo įdarbinti tik tam, jog pareiškėjas atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalis 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, taip pat kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas pakeisti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Atsakovo surinktų duomenų visuma nepatvirtina pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, taigi nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, ir neleidžia teigti esant rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsižvelgusi į byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegijos atkreipia dėmesį, kad atsakovo Sprendime nurodyta aplinkybė, jog Bendrovėje dirbantys asmenys dirba arba dirbo ir kitose įmonėse, kurių dalyviai yra užsieniečiai, siekiantys gauti leidimus laikinai gyventi, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, negali būti savaime reikšminga aplinkybė, leidžianti konstatuoti, kad Bendrovės darbuotojai užsiima tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams siekiant gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
32. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamento atliktas pareiškėjo prašymo vertinimas nebuvo išsamus, atsakovas nepagrįstai, t. y. nesurinkęs pakankamai duomenų, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Departamento sprendimas dėl atlikto tyrimo neišsamumo yra neteisėtas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas panaikinant ginčijamą Departamento Sprendimą ir įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 12 d. prašymą (t. I, b. l. 33-41) pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
33. Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kadangi pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodė, jog pateiks teismui bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nenagrinėtinas, jam pasiūlant pateikti detalizuotą ir pagrįstą įrodymais prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo per 14 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo R. V. (R. V.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. V. (R. V.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-791(336) ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo R. V. (R. V.) 2017 m. birželio 12 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.