Baudžiamoji byla Nr. 1- 28-366)2012

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-04036-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3., 1.2.18.10., 1.2.18.8., 1.2.18.3., 1.1.8.10.3., 1.2.18.2., 2.1.3.1., 1.2.14.5.1., 2.1.3.6., 1.2.29.1., 2.1.16.2.12.,1.2.18.11., 1.1.8.10.5., 1.1.7.2.4., 1.2.14.6.2., 2.1.15.3.3.2., 2.3.6.4.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 6 d.

Panevėžys

              Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Sigitas Bagdonavičius, 

sekretoriaujant Astai Railaitei, Rimai Pačešiūnienei, Neringai Aukštuolienei,

dalyvaujant:

prokurorui Aidui Amparavičiui, Kęstučiui Greičiūnui,

kaltinamiesiems R. K., V. N., R. K.,

gynėjams Vytautui Kupcikevičiui, Artūrui Balčiūnui, Lidijai Blinkevičienei,

civilinio ieškovo atstovui A. V.,

vertėjai N. V.,

specialistei I. K.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

              R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, 10 klasių išsilavinimo, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teistas 2011-09-22 Vilniaus apygardos teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., 140 str. 2 d., 135 str. 2 d. 3 p., paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams (nuosprendis įsiteisėjo 2012-01-11), kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 str. 1 d., 183 str. 2 d.;

              V. N., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, rusas, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, vidurinio išsilavinimo, dirbantis UAB „K.“ pardavimų vadybininku, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 str. 1 d., 220 str. 1 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d.;

              R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Panevėžio r., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis UAB „K.“ vairuotoju, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 str. 1 d., 222 str. 1 d., 220 str. 1 d.

              Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

N U S T A T Ė:

R. K. laikotarpiu nuo 2009-09-01 iki 2010-10-14 Panevėžio mieste, būdamas UAB „A.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje) direktoriumi, kartu atlikdamas ir kasininko funkcijas, būdamas atsakingas už transportą įmonėje, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 d., 2 d., būdamas atsakingu asmeniu už buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų normatyvinių aktų reikalavimus, būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą, bendrovės ūkinę ir finansinę veiklą, disponavimą piniginėmis lėšomis, neorganizavo, nekontroliavo ir pats netvarkė bendrovės apskaitos, tokiu būdu aplaidžiai tvarkė teisės aktais reikalaujamą  bendrovės buhalterinę apskaitą, o būtent:

UAB „A.“ įsigijus tris automobilius – „VW Golf“ (1381,12 Lt vertės), „Volvo V70“ (13 811,20 Lt vertės) ir „Audi A6“ (18 990,40 Lt vertės), jų tolesnio panaudojimo nefiksavo apskaitoje, tie automobiliai panaudoti be apskaitos dokumentų;

R. K. išdavė įgaliojimą UAB „A.“ vardu parduoti automobilius ir pildyti automobilių pardavimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitus, o 2009-09-22 pardavus automobilį „Opel Sintra“ R. G., gyv. (duomenys neskelbtini), už 8500 Lt, šio automobilio pardavimo nefiksavo bendrovės apskaitoje, nesurašė kasos pajamų orderio ir neužpajamavo bendrovės kasoje gautų 8 500 Lt.

Tokiais veiksmai R. K. pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574  6 str. 2 d., pagal kurį „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 str. 1 d. reikalavimą, jog „apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“.

Dėl šių buhalterinės apskaitos pažeidimų pagal pateiktus dokumentus iš dalies negalima nustatyti UAB „A.“ 2009 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio.

R. K. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „A.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje) direktoriumi ir materialiai atsakingu už bendrovės turtą, kartu atlikdamas kasininko pareigas, laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. spalio 14 d. Panevėžio mieste, bendrovės veiklos vietose, 2009-09-01 turėdamas nepanaudotų bendrovės grynųjų pinigų – 26 669,99 Lt likutį, kaip atskaitingas asmuo bendrovės reikmių naudojimui, perduotą jam buvusio bendrovės direktoriaus R. K. iš bendrovės kasos, taip pat iš bendrovės  kasos kaip kasininkas iki 2009-10-19 dar gavęs 23 808,04 Lt, pagal 2010-10-04 Panevėžio apygardos teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „A.“ privalėdamas perduoti bendrovės turtą paskirtam bendrovės administratoriui ir iki 2010-10-14 neperdavęs likusių bendrovei priklausančių grynųjų pinigų – 50 478,03 Lt, išduotų jam, kaip atskaitingam asmeniui, tyčia pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „A.“ turtą – pinigus (50 478,03  Lt), t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 str. 2 d.                                              

V. N. laikotarpiu nuo 2008-02-02 iki 2009-02-23 Panevėžio mieste, būdamas UAB „A.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje) direktoriumi, kartu atlikdamas ir kasininko funkcijas, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 d., 2 d., būdamas atsakingu asmeniu už apskaitos organizavimą, tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų normatyvinių aktų reikalavimus, suklastotus tikrus dokumentus – automobilių pardavimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitus įtraukdamas į buhalterinę apskaitą, numatydamas nusikaltimo objektą –buhalterinės apskaitos vedimo tvarką, į UAB „A.“ kasą įnešė mažesnes pinigų sumas nei buvo gaunama už parduotus automobilius, įformintuose automobilių pardavimo apskaitos dokumentuose, pardavimo sutartyse, pinigų priėmimo kvituose ir apskaitos registruose fiksavo ne visas pardavimų kainas ir neįtraukė į buhalterinę apskaitą 73 289  Lt pajamų, gautų už parduotus naudotus automobilius, ir gautiems gryniesiems pinigams (iš viso 73 289 Lt) nesurašė pinigų priėmimo kvitų, kasos pajamų orderių ir jų neužpajamavo kasos knygoje:

2008-03-14 tyrimo metu nenustatytam asmeniui pardavus J. K. automobilį „Audi A6“, priklausantį UAB „A.“, už 25 000 Lt ir nenustatytam asmeniui įrašius melagingas žinias į pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir į pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini), kad J. K. parduotas automobilis už 17 800 Lt ir J. K. į kasą įneša 17 800 Lt, savo parašu patvirtino tuos žinomai neteisingus duomenis, tokiu būdu suklastojo pardavimo sutartį bei pinigų priėmimo kvitą ir šiuos suklastotus dokumentus pateikė buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei „Į.“ir Ko, kad juos įtrauktų į tvarkomą UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, ir taip neapskaitė 7200 Lt pajamų;

2008-04-02 tyrimo metu nenustatytam asmeniui pardavus V. S. automobilį „T. A.“, priklausantį UAB „A.“, už 19 500 Lt, ir nenustatytam asmeniui įrašius melagingas žinias į pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir į pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini), kad V. S. automobilis parduotas už 9150 Lt  ir V. S. į kasą įneša 9150 Lt, savo parašu patvirtino tuos žinomai neteisingus duomenis, tokiu būdu suklastojo pardavimo sutartį bei pinigų priėmimo kvitą ir šiuos suklastotus dokumentus pateikė buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei „Į.“ ir Ko, kad juos įtrauktų į tvarkomą UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, ir taip neapskaitė 10 350 Lt pajamų;

2008-09-01 tyrimo metu nenustatytam asmeniui pardavus K. R. automobilį „Volvo V70“, priklausantį UAB „A.“, už 11 000 Lt, ir nenustatytam asmeniui įrašius melagingas žinias į pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir į pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini), kad K. R. automobilį pardavė už 4100 Lt ir K. R. į kasą įneša 4100 Lt, savo parašu patvirtino tuos žinomai neteisingus duomenis, tokiu būdu suklastojo pardavimo sutartį bei pinigų priėmimo kvitą ir šiuos suklastotus dokumentus pateikė buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei „Į.“ ir Ko, kad juos įtrauktų į tvarkomą UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, ir taip neapskaitė 6900 Lt pajamų;

2008-10-15 tyrimo metu nenustatytam asmeniui pardavus A. A. automobilį „Audi A6“, priklausantį UAB „A.“, už 13 800 Lt, ir nenustatytam asmeniui įrašius melagingas žinias į pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir į pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini), kad A. A. automobilis parduotas už 10 100 Lt  ir A. A. į kasą įneša 10 100 Lt, savo parašu patvirtino tuos žinomai neteisingus duomenis, tokiu būdu suklastojo pardavimo sutartį bei pinigų priėmimo kvitą ir šiuos suklastotus dokumentus pateikė buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei „Į“ ir Ko, kad juos įtrauktų į tvarkomą UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, ir taip neapskaitė 3700 Lt pajamų;

2009-01-28 tyrimo metu nenustatytam asmeniui pardavus U. A. automobilį „Audi A6“, priklausantį UAB „A.“, už 9340 Lt, ir nenustatytam asmeniui įrašius melagingas žinias į pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir į pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini), kad U. A. automobilis parduotas už 5200 Lt ir U. A. į kasą įneša 5200 Lt, savo parašu patvirtino tuos žinomai neteisingus duomenis, tokiu būdu suklastojo pardavimo sutartį bei pinigų priėmimo kvitą ir šiuos suklastotus dokumentus pateikė buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei „Į.“ ir Ko, kad juos įtrauktų į tvarkomą UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, ir taip neapskaitė 4140 Lt pajamų;

be to, V. N., žinodamas, kad UAB „A.“ direktoriaus pavaduotojas R. K., turintis įgaliojimą UAB „A.“ vardu pildyti automobilių pardavimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitus, pasirašydamas automobilių pardavimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitus, kuriuose įrašytos mažesnės piniginės sumos, nei realiai sumokėjo automobilių pirkėjai, ir taip suklastodamas tuos dokumentus, priėmė iš R. K. šias suklastotas pardavimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitus, visus šiuos bendrovės apskaitos dokumentus pateikė buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei  „Į.“ ir Ko, kad įtrauktų juos į tvarkomą UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, tokiu būdu neįtraukė į buhalterinę apskaitą, neįnešė į bendrovės kasą iš prekybos automobiliais visų gautų pajamų, šių pajamų neužregistravo privalomuose apskaitos registruose – bendrajame žurnale, didžiojoje knygoje, specialiuose žurnaluose, finansinėse ataskaitose, o būtent:

2008-02-02 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Kauno mieste, pardavus R. Z. automobilį „BMW 520“, priklausantį UAB „A.“, ir į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius neteisingus duomenis, kad automobilis parduotas už 11 550 Lt., nors R. Z. realiai sumokėjo 16 000 Lt, R. K. savo parašu patvirtinus tuos duomenis ir taip suklastojus tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini), neapskaitė 4450 Lt pajamų;

2008-04-18 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Kauno mieste, pardavus I. I. automobilį „Verso“, priklausantį UAB „A.“, ir į pardavimo sutartį bei pinigų priėmimo kvitą įrašius neteisingus duomenis, kad automobilis parduotas už 1900 Lt, nors I. I. realiai sumokėjo 26 000 Lt, R. K. savo parašu patvirtinus tuos duomenis ir taip suklastojus tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini), neapskaitė 24 100 Lt pajamų;

2008-04-28 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Kauno mieste, pardavus V. D. automobilį „Opel Omega“, priklausantį UAB „A.“, ir į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius neteisingus duomenis, kad automobilis parduotas už 2060 Lt, nors V. D. realiai sumokėjo 7000 Lt, R. K. savo parašu patvirtinus tuos duomenis ir taip suklastojus tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini), neapskaitė 4940 Lt pajamų;

2008-05-06 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Utenos mieste, pardavus R. B. automobilį „Audi B4“, priklausantį UAB „A.“, ir į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius neteisingus duomenis, kad automobilis parduotas už 1550 Lt, nors  R. B. realiai sumokėjo 3000 Lt, R. K. savo parašu patvirtinus tuos duomenis ir taip suklastojus tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini), neapskaitė 1450 Lt pajamų;

2008-09-15 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Utenos mieste, pardavus M. S., automobilį „VW Transporter“ priklausantį UAB „A.“, ir į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius neteisingus duomenis, kad automobilis parduotas už 2400 Lt, nors M. S. realiai sumokėjo 4500 Lt, R. K. savo parašu patvirtinus tuos duomenis ir taip suklastojus tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini), neapskaitė 2100 Lt pajamų;

2008-09-19 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Utenos mieste, pardavus A. M. automobilį „Audi B4“, priklausantį UAB „A.“, ir į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius neteisingus duomenis, kad automobilis parduotas už 4500 Lt, nors A. M. realiai sumokėjo 8459 Lt, R. K. savo parašu patvirtinus tuos duomenis ir taip suklastojus tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini) , neapskaitė 3959 Lt pajamų;

R. K. 2009-01-24 pardavus automobilį „Nissan Primera“, tranzitiniai numeriai (duomenys neskelbtini), S. A., gyv. Baltarusijoje, už 4300 Lt, neužfiksavo bendrovės apskaitoje šio automobilio pardavimo, nesurašė kasos pajamų orderio ir neužpajamavo bendrovės kasoje gautų 4 300 Lt pajamų;

visais šiais veiksmais laikotarpiu nuo 2008-02-02 iki 2009-01-28 neįtraukė į buhalterinę apskaitą, neįnešė į UAB „A.“ kasą iš prekybos automobiliais gautų 73 289 Lt pajamų.

Tokiu būdu pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574  6 str. 2 d., pagal kurią „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 str. 1 d. reikalavimą, jog „apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 13 straipsnio 4 ir 5 dalis – „privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai yra ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio turinys bei rezultatas pinigine išraiška“.

Dėl šių padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pagal pateiktus dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „A.“ 2008 m. ir  2009 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio.

Be to, V. N., būdamas UAB „A.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Panevėžys) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2008-03-26 iki 2009-02-25 Panevėžio mieste, pažeisdamas 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751, 14 straipsnio 2 dalies reikalavimus, siekdamas bendrovei išvengti 11 208 Lt pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo  į 2008 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, rugsėjo, spalio, ir 2009 m. sausio mėnesių  Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM ir gautas realizacines pajamas, šias suklastotas deklaracijas pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu Durpyno g. 3, Panevėžys, tai yra:

siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2008 m. kovo mėn. 26 d. į 2008 metų vasario mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 679 litais sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu Durpyno g. 3, Panevėžys;

            siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2009 m. gegužės mėn. 19 d. į 2008 metų kovo mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 1098 litais sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu  Durpyno g. 3, Panevėžys;

siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2008 m. gegužės mėn. 23 d. į 2008 metų balandžio mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 6009 litais sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai  adresu Durpyno g. 3, Panevėžys;

siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2008 m. birželio mėn. 25 d. į 2005 metų gegužės mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 221 litu sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu Durpyno g. 3, Panevėžys;

siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2008 m. spalio mėn. 21 d. į 2008 metų rugsėjo mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 1976 litais sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu Durpyno g. 3, Panevėžys;

siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2008 m. lapkričio mėn. 21 d. į 2008 metų spalio mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 564 litais sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu Durpyno g. 3, Panevėžys;

siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2009 m. vasario mėn. 25 d. į 2009 metų sausio mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 661 litu sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai  adresu Durpyno g. 3, Panevėžys.

Be to, V. N., 2009-02-23 atleidus jį iš UAB „A.“, į. k. (duomenys neskelbtini) , reg. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, direktoriaus ir kartu bendrovės kasininko pareigų, pasiliko pas save UAB „A.“ vardu išduotą AB „Swedbank“ elektroninę mokėjimo priemonę – kortelę „Visa Elektron“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 4 dienos iki gruodžio 14 dienos neteisėtai, neturėdamas UAB „A.“ leidimo ir įgaliojimo, panaudojo minėtą svetimą kortelę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (PIN kodą), inicijuodamas finansines operacijas, o būtent:

2009 m. lapkričio 4 d. 10.53 val. svetimą mokėjimo kortelę įvesdamas į AB „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini) Pasvalyje, panaudodamas tikrus mokėjimo kortelės identifikavimo duomenis – PIN kodą, taip pateikdamas melagingas žinias, kad jis yra teisėtas UAB „A.“ atstovas, panaudojo mokėjimo kortelę, inicijavo finansinę operaciją, išimdamas grynuosius pinigus – 700 Lt;

2009 m. lapkričio 11 d. 13.40 val. svetimą mokėjimo kortelę įvesdamas į AB „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, panaudodamas tikrus mokėjimo kortelės identifikavimo duomenis – PIN kodą, taip pateikdamas melagingas žinias, kad jis yra teisėtas UAB „A.“ atstovas, panaudojo mokėjimo kortelę, inicijavo finansinę operaciją, išimdamas grynuosius pinigus – 3250 Lt,

2009 m. gruodžio 14 d. 10.15 val. svetimą mokėjimo kortelę įvesdamas į AB „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini)  Kupiškyje, panaudodamas tikrus mokėjimo kortelės identifikavimo duomenis – PIN kodą, taip pateikdamas melagingas žinias, kad jis yra teisėtas UAB „A.“ atstovas, panaudojo mokėjimo kortelę, inicijavo finansinę operaciją, išimdamas grynuosius pinigus – 860 Lt.

V. N. buvo kaltinamas, kad 2009-02-23 atleidus jį iš UAB „A.“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, direktoriaus ir kartu bendrovės kasininko pareigų, neperduodamas nuo 2009-02-24 naujai paskirtam bendrovės direktoriui R. K. UAB „A.“ vardu išduotos AB „Swedbank“ elektroninės mokėjimo priemonės – kortelės „Visa Elektron“ Nr. (duomenys neskelbtini) bei šios kortelės PIN kodo, taip neteisėtai šią kortelę, priklausančią UAB „A.“, laikė iki 2009-12-14 pas save ir taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 214 str. 1 d.

Be to, V. N. pareikštas kaltinimas, kad jis 2009 m. lapkričio 4, 11 dienomis ir 2009 m. gruodžio 14 d. įvesdamas į AB „Swedbank“ bankomatus svetimą UAB „A.“ priklausančią mokėjimo kortelę, panaudodamas tikrus mokėjimo kortelės identifikavimo duomenis – PIN kodą, taip pateikdamas melagingas žinias, kad jis yra teisėtas UAB „A.“ atstovas, panaudojo mokėjimo kortelę, inicijavo finansinę operaciją, išimdamas grynuosius pinigus ir tokiais veiksmais apgaule įgijo svetimą UAB „A.“ priklausantį turtą – pinigus  (4 810 Lt), t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d.

R. K., dirbdamas UAB „A.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Panevėžys), direktoriaus pavaduotoju, turėdamas įgaliojimą UAB „A.“ vardu pildyti automobilių pardavimo dokumentus, laikotarpiu nuo 2008-02-02 iki 2008-10-30 savo parašu ir spaudu patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į pardavimo sutartis ir į pinigų priėmimo kvitus apie tai, kad automobilių turguose, esančiuose Kauno ir Utenos miestuose, automobiliai parduoti už mažesnę kainą, nei realiai sumokėjo pirkėjai, ir taip suklastojo tikrus dokumentus. Šiuos suklastotus dokumentus – automobilių pardavimo sutartis bei pinigų priėmimo iš automobilių pirkėjų kvitus panaudojo, juos pateikdamas bendrovės direktoriui V. N., kad šis įtrauktų į bendrovės buhalterinę apskaitą, o būtent:

2008-02-02 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Kauno mieste, pardavus R. Z. automobilį „BMW 520“, priklausantį UAB „A.“, už 16 000 Lt, tačiau į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis parduotas už 11 550 Lt, R. K. savo parašu patvirtino tuos duomenis ir taip suklastojo tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini);

2008-04-18 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Kauno mieste, pardavus I. I. automobilį „ Verso“, priklausantį UAB „A.“, už 26 000 Lt, tačiau į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis parduotas už 1900 Lt, R. K. savo parašu patvirtino tuos duomenis ir taip suklastojo tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini);

2008-04-28 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Kauno mieste, pardavus V. D. automobilį „Opel Omega“, priklausantį UAB „A.“, už 7000 Lt, tačiau į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis parduotas už 2060 Lt, R. K. savo parašu patvirtino tuos duomenis ir taip suklastojo tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini);

2008-05-06 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Utenos mieste, pardavus R. B. automobilį „Audi B4“, priklausantį UAB „A.“, už 3000 Lt, tačiau į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis parduotas už 1550 Lt, R. K. savo parašu patvirtino tuos duomenis ir taip suklastojo tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini);

2008-09-15 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Utenos mieste, pardavus M. S. automobilį „VW Transporter“, priklausantį UAB „A.“, už 4500 Lt, tačiau į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis parduotas už 2400 Lt, R. K. savo parašu patvirtino tuos duomenis ir taip suklastojo tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini);

2008-09-19 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Utenos mieste, pardavus A. M. automobilį „Audi B4“, priklausantį UAB „A.“, už 8459 Lt, tačiau į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis parduotas už 4500 Lt, R. K. savo parašu patvirtino tuos duomenis ir taip suklastojo tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini).

Be to, R. K. laikotarpiu nuo 2009-02-24 iki 2009-08-27 Panevėžio mieste, būdamas UAB „A.“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, direktoriumi, kartu atlikdamas ir kasininko funkcijas, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 d., 2 d., būdamas atsakingu asmeniu už apskaitos organizavimą, tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų normatyvinių aktų reikalavimus, suklastodamas tikrus dokumentus ir suklastotus tikrus dokumentus – pardavimo sutartį ir pinigų priėmimo kvitą, savo parašu patvirtindamas tuose dokumentuose įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis, juos įtraukdamas į buhalterinę apskaitą, numatydamas nusikaltimo objektą – buhalterinės apskaitos vedimo tvarką, į UAB „A.“ kasą įnešdamas tik dalį pinigų, bei po to šiuos apskaitos dokumentus pateikdamas buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei „Į.“ ir Ko, kad įtrauktų juos į tvarkomą UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, o būtent:

2009-02-28 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Kauno mieste, pardavus R. J. automobilį „Audi A6“, priklausantį UAB „A.“, ir į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius neteisingus duomenis, kad automobilis parduotas už 3750 Lt ir ši suma įnešta į kasą, nors R. J. realiai sumokėjo 12 300 Lt, R. K. savo parašu patvirtino tuos duomenis ir taip suklastojo tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini), neapskaitė 8550 Lt pajamų;

2009-07-20 pardavus automobilį „Audi A6“, priklausantį UAB „A.“, A. I., gyv. (duomenys neskelbtini), už 16 000 Lt, neužfiksavo bendrovės apskaitoje šio automobilio pardavimo, nesurašė kasos pajamų orderio ir neužpajamavo bendrovės kasoje gautų 16 000 Lt pajamų.

Šiais veiksmais jis pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574  6 str. 2 d., pagal kurią „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 str. 1 d. reikalavimą, jog „apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 13 straipsnio 4 ir 5 dalis – „privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai yra ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio turinys bei rezultatas pinigine išraiška“.

Apskaitoje panaudodamas žinomai suklastotus oficialius automobilių pardavimo dokumentus, kuriuose nurodytos mažesnės pardavimų pajamos, nei realiai buvo gaunamos, ir nefiksuodamas automobilio pardavimo neįtraukė į buhalterinę apskaitą bei neįnešė į bendrovės kasą iš prekybos automobiliais gautų 24 550 Lt pajamų, šių pajamų neužregistravo privalomuose apskaitos registruose – bendrajame žurnale, didžiojoje knygoje, specialiuose žurnaluose, finansinėse ataskaitose.  Dėl šių pažeidimų pagal pateiktus dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „A.“ 2009 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio.

Be to, jis, būdamas UAB „A.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Panevėžys) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 25 d. iki spalio 22 d. Panevėžio mieste, pažeisdamas 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 14 straipsnio 2 dalies reikalavimus, siekdamas bendrovei išvengti 1843 Lt pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo, į 2009 m. vasario, liepos ir rugsėjo mėnesių Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM ir gautas realizacines pajamas, šias suklastotas deklaracijas pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu Durpyno g. 3, Panevėžys, tai yra:

siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2009 m. kovo mėn. 25 d. į 2009 metų vasario mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis, apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 1365 litais sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu Durpyno g. 3, Panevėžys;

siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2009 m. rugpjūčio mėn. 20 d. į 2009 metų liepos mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 460 litų sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu Durpyno g. 3, Panevėžys;

siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2009 m. spalio mėn. 22 d. į 2009 metų rugsėjo mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 18 litų sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu Durpyno g. 3, Panevėžys.

Kaltinamasis V. N. kaltu prisipažino iš dalies. Jis paaiškino, kad kartu su R. K. sukūrė bendrovę. Nusipirko vieną autovežį, po to kitą, ir vežė naujus ir padėvėtus automobilius. Jis pats tuo metu buvo direktorius, o buhalterinę apskaitą pagal sudarytą sutartį tvarkė bendrovė „Į.“ ir Ko. Kasininko pareigas atliko pats. Bendrovėje tuo metu buvo iš viso 6 darbuotojai: jis pats (direktorius ir kasininkas), pavaduotojai R. K. ir R. K., vadybininkas A. P., vairuotojai B. ir R. K. brolis. A. P., kaip bendrovės darbuotojas, turguje parduodavo iš užsienio atgabentus automobilius. Automobiliai buvo parduodami kaip bendrovės. Pagal dokumentus A. P. iš kasos paimdavo pinigus. Automobiliams pirkti bendrovė išduodavo pinigus. Kaip tie pinigai buvo įforminami, sako, kad reikia žiūrėti į kasos knygą. Mano, kad galbūt galėjo būti įforminti kaip išlaidos. Pripažįsta, kad pinigus išduodavo pats, tačiau, kokius tuo metu pildė dokumentus ir kokioms sumoms, dabar nepamena. Žino, kad būdavo pildomi kažkokie dokumentai, tačiau viską tvarkė buhalterija. A. P. dirbo vadybininku, jis turėjo parvežti automobilius. Bendrovės tikslas buvo, kad kas nors užsakytų autovežį. Už šią paslaugą gaudavo pinigus. A. P. gaudavo pirkimo ir pardavimo skirtumą. Tai buvo jo verslas. Bet automobiliai buvo forminami kaip bendrovės, ir tai buvo klaida. Automobilio kainos būdavo nustatomos „proto ribose“. Pirkimo duomenys būdavo įtraukiami į buhalteriją, o pardavimo kainą diktuodavo rinka. Kauno turguje buvo susitarta su 2 firmomis, ten būdavo palikti bendrovės blankai, buvo muitinės tarpininkas, kažkokie dokumentai buvo tvarkomi.

V. N. nurodo, kad bendrovės spaudą turėjo jis pats arba R. K.. Galėjo būti ir bendrovėje „Į.“ ir Ko. Tuščias pardavimo sutartis su spaudu turėjo pats, kad nereikėtų vežioti spaudo. Tokias sutartis duodavo A. P., R. K.. Kitiems jų nedalindavo. Spaudas dažniausia buvo laikomas kontoroje „Į.“ ir Ko, o pardavimo sutartyse jau būdavo spaudas uždėtas. Nežino, kiek tų sutarčių buvo priantspauduota.

Su užsakovais pasirašydavo sutartis dėl naujų automobilių ir dėl senų gabenimo. Bendrovėje buvo 2 autovežiai. Kaltinime nurodytiems automobiliams gabenimo sutarčių nebuvo. Jie buvo atvežti bendrovės dokumentais. A. P. kažką pasirašė. Ne visada žinojo, už kiek realiai buvo parduodamas automobilis, nes A. P. juos dar kažkam perparduodavo. Negali atsakyti, kodėl tvirtino dokumentus dėl tų automobilių pardavimo. Už parduotus automobilius pinigus atveždavo A. P., nes jis automobilius parduodavo. R. K. neatveždavo pinigų, nes jis automobilių nepardavinėjo. Iš A. P. gautus pinigus buhalterė įtraukdavo į apskaitą. Pats to nedarė. Pagal pirminius dokumentus „Į.“ ir Ko teikdavo deklaracijas. R. K. automobilių nepardavinėjo, tačiau ant dokumentų yra jo parašai. Bendrovės pajamos buvo iš naujų automobilių pervežimo. Grįžtant atgal iš vakarų Europos, kad autovežis nevyktų tuščias, buvo gabenami seni automobiliai. Nežinojo realios automobilių pardavimo kainos. Apie automobilio pardavimo kainą spręsdavo iš pardavimo dokumentų. A. P. galėjo automobilius perparduoti, neįforminęs dokumentų. Galėjo dokumentai atkeliauti tik tada, kai perpardavinėtojas parduodavo mašiną.

V. N. nurodo, kad kai nebuvo direktoriumi, bendrovėje nebedirbo. Bendrovei vadovavo R. K., ir jis tik pasitardavo. Iki pat pabaigos buvo vieninteliu tos bendrovės akcininku. Vykdant veiklą bendrovei buvo reikalingi pinigai, todėl bendrovei skolino pats, skolino Š., R. K..

Įmonės vardu buvo banko mokėjimo kortelė, kurią laikė pas save. Kortelė liko ir po to, kai jau nebebuvo bedrovės direktoriumi. Pagalvojo, kad kaip akcininkas, gali su ta kortele paimti pinigus. Nepamena, ar apie pinigų paėmimą kam nors pranešė. Nuėmęs pinigus, atidavė skolas, galbūt Š.. Dėl su mokėjimo kortele paimtų pinigų įforminimo į nieką nesikreipė, tada buvo chaosas, nepagalvojo apie tokį veiksmą. V. N. nurodo, kad būnant R. K. direktoriumi, bendrovėje jokia veikla nevyko.

Duomenis įmonei „Į.“ ir Ko dėl deklaracijų pateikimo duodavo jis pats, o vėliau R. K.. Įmonė dokumentus tvarkė pagal pateiktus pirminius dokumentus. Neneigia savo kaltės dėl neteisingų duomenų pateikimo. Civilinį ieškinį pripažįsta.

Vėliau, kai direktoriumi tapo R. K., jis, kaip direktorius, dokumentus pasirašinėjo. Tačiau nė vienas iš direktorių netvarkė buhalterinių dokumentų, tai darė buhalterė. Neatsimena apie R. K. parašytą įgaliojimą. Kai nebedirbo bendrovėje, tai nieko ir negalėjo tvarkyti. Pabaigoje ir buhalterės nebematydavo, todėl apie tokį įgaliojimą ji nieko nesakė.

Koks buvo kasoje pinigų likutis, kai direktoriumi tapo R. K., negali pasakyti. Žino, kad būnant direktoriumi, kasoje būdavo ir grynųjų pinigų. Negali pasakyti, ar buvo įmonės perdavimo aktai, kai keitėsi direktoriai.

Kaltinamasis R. K. kaltu prisipažino iš dalies ir paaiškino, kad bendrovė „A.“ teikė automobilių pervežimo paslaugas. Kažkiek dar vežė ir padėvėtų automobilių. Pažinojo A. P., kuris dirbo kitoje įmonėje ir pakvietė jį dirbti į bendrovę. Jis vykdavo į Italiją, pargabendavo automobilius, o bendrovė už pervežimą gaudavo pelną. Jis pirko automobilius už įmonės pinigus, jam buvo išduodami kažkokie dokumentai. Jis buvo įmonės įgaliotas asmuo automobiliams nupirkti. Teigia, jog tų dėvėtų automobilių asmeniškai nepardavinėjo. Į bendrovę tik atnešdavo pardavimo dokumentus, pasakydavo pardavimo kainą ir bendrovėje pagal tai įformindavo dokumentus. Tie automobiliai buvo parduodami įmonės vardu. Įmonė gaudavo pelną. Daugiausia automobilius parduodavo A. P.. R. K. teigia, kad asmeniškai tų automobilių nepardavinėjo, tik, kai atveždavo automobilį, dokumentuose pasirašydavo, uždėdavo spaudą. Duodavo A. P. tuščią dokumentą. Pardavimo kaina buvo matyti sutartyje, o už kiek realiai buvo automobiliai būdavo parduodami, nežinojo. Retai matydavo tuos parduodamus automobilius. Neretai automobiliai būdavo sudaužyti, todėl negalėdavo jų įvertinti. Visi kaltinime išvardyti automobiliai ir buvo parduoti tokiu būdu. Buvo pildomi pinigų priėmimo kvitai, kuriuos pristatydavo į buhalteriją. Nė vienos sutarties savo ranka nepildė. Pinigų priėmimo dokumentus gal ir pildė. Kiek iš pardavusio asmens gaudavo pinigų, tiek įrašydavo į kasos priėmimo kvitą. Daugiau, nei buvo parašyta pardavimo sutartyje, negaudavo.

Bendrovės veiklos pradžioje dirbo pavaduotoju. Nežino, ar buvo jo vardu parašytas įgaliojimas parduoti automobilius. Pardavimo sutartyse parašus dėdavo jis pats ir direktorius. Anykščiuose buvo perpardavinėtojas, kuris parduodavo bendrovės automobilius. Jis įmonėje nedirbo. Su juo jokios sutarties nebuvo, tačiau jis gavo iš bendrovės pinigus parvežti iš Vokietijos automobilius. Pagrindinis perpardavinėtojas buvo A. P..

Į PVM deklaracijas įrašydavo sumas, kurios buvo nurodytos pardavimo sutartyse. R. K. nurodo, kad buvo direktoriumi po V. N.. Priimant į pareigas, kažką pasirašė. Po kurio laiko išėjo iš bendrovės dirbti kitur. Būnant direktoriumi, įmonė veiklą vykdė, tačiau nežino, ar tada turėjo pelną. Tada buvo pats sunkmetis.

Dėl „Opel Sintros“ ir „Audi A6“ paaiškino, kad vieną automobilį pardavė. Sutartį rado pas muitininką ir ją atvežė tyrimui nes tyrėjai liepė ieškoti automobilio. Pats to automobilio nepardavė. Pagal parašą buvo atsakingas už tų automobilių pardavimą. Pinigų negaudavo už jų pardavimą. Kai spalio mėnesį paėmė iš muitininko sutartį, bendrovėje jau nedirbo.

Kai direktoriumi tapo R. K., išėjo iš bendrovės, jokios veiklos nevykdė, nelabai su R. K. bendravo. Ką R. K. veikė tada, nežino. Žino, kad veikla vyko. R. K. buvo perduoti dokumentai, tačiau perdavimo–priėmimo akto nerašė. R. K. dėl perdavimo pretenzijų neturėjo. Kasoje turėjo būti pinigų likutis. Nežino, nes nesidomėjo, koks buvo įmonėje pinigų likutis. Jų perdavimo akto R. K. nerašė. Neatsimena, ar skaičiavo pinigus. R. K. viską perdavė, bet dokumentų nepildė. Kadangi R. K. būdavo daugiau Vilniuje, tai daugiau bendravo su V. N.. Dėl bendrovės su R. K. pykčių nebuvo. Mano, kad R. K. automobilių nepardavinėjo. Vairuotojai automobilių taip pat nepardavinėjo, jie tik vežė.

Apie tai, kad R. K. buvo išrašęs įgaliojimą, nieko nežinojo.

Kaltinamasis R. K. dėl pareikštų kaltinimų kaltu neprisipažino. Jis pareiškė, kad, jo nuomone, yra buhalterės ar dar kažkieno pridirbta, privelta daugybė klaidų. Nesutinka, kad UAB „A.“ yra paskolinęs 730 000 Lt. Teigia, kad tokių pinigų gyvenime nėra matęs. Viskas, kas buvo skolinama UAB „A.“, buvo daroma per banką, viskas ėjo pavedimu. Pavedimai buvo daromi tiek skolinant pinigus, tiek iš UAB „A.“ grąžinant. Jokių grynųjų pinigų neėmė nė lito ir negavo nei iš K., nei iš kitų žmonių. Teigia, jog bendrovėje kasos išvis nebuvo ir niekada tų pinigų bendrovėje nebūdavo, nes visą laiką buvo trūkumas, visą laiką pinigus siųsdavo, imdavo paskolas, užstatydavo ir perstatydavo turtą. Pripažįsta tik tokią savo klaidą, kad pasitikėjo visais: ir buhaltere, ir savo buvusiais kolegomis ir t. t.

Tą, kad nėra pasisavinęs jokių pinigų parodo, tai, jog nuo 2009 metų už butą net neturėjo kuo sumokėti nė 100 litų. Vien tik „Vilniaus energijai“ skola sudaro 4000 Lt. Jeigu būtų gavęs nors kokią 100 Lt ar 200 Lt algą, tai būtų kas mėnesį už butą mokėjęs, už šildymą, už dar kažką. Paskutiniu metu neturėjo, už ką dengti netgi paskolų, viskas buvo areštuota: žemės, butai ir t. t.

R. K. nurodo, kad UAB „A.“ yra paskolinęs 300 000 Lt. Tai didžiausia suma per visą tą laikotarpį, nuo pradžios iki galo. Nuo 2009-09-01 iki 2010-10-14 buvo „popieriniu“ direktoriumi, tačiau realiai nieko nedarė, nes neturi nė supratimo. Viską tvarkė buhalterė. Jis pats tik atvažiuodavo, padėdavo parašą, kur parodė, kad reikia pasirašyti. Parašus dėjo aklai, neskaitęs ir nežinodamas. Taip elgėsi, kadangi pasitikėjo buhaltere, o jai už tai buvo mokama alga, ji viską tvarkė. Jis pats nesikišo į nieką. Neorganizavo, nekontroliavo buhalterinės apskaitos, nes neturėjo galimybių, kadangi gyveno Vilniuje. Teigia, jog jokios apskaitos nebegalėjo būti ir jokios veiklos jau nebebuvo, jau viskas buvo bankrutavę, nes nebebuvo pinigų. Tralai stovėjo atvažiavę numesti. UAB „A.“ vienintelis turtas buvo du tralai. Jokių mašinų daugiau nebuvo. Lengvųjų mašinų  nėra matęs, pats nepirko, nežino nei kas pirko, nei kas pardavė. Bendrovė net neturėjo pinigų toms mašinoms nupirkti. Iš kur jos nupirktos, nežino. Iki tol dirbo Vilniuje tarpininku. Buvo laikotarpis, kai žemėm užsiiminėjo, „K.a.“ dirbo vadybininku. Finansinių reikalų jokių neturėjo ir patirties toje srityje taip pat. Dirbo „juodą darbą“, vadovauti niekam nevadovavo. Tapęs UAB „A.“ direktoriumi pasitikėjo bendrasavininkiais ir buhaltere. Tuo metu, kai tapo direktoriumi, buvo parašęs įgaliojimus tiek N., tiek K., kad nereikėtų važinėti iš Vilniaus. Direktoriumi sutiko tapti tik todėl, kad pinigai dar buvo likę negrąžinti, kuriuos skolino bendrovei, ir tie pinigai buvo ne asmeniniai, o skolinti iš banko. Už tas paskolas reikėjo mokėti palūkanas. Ir šiandien yra bankui skolingas beveik pusę milijono. Apie automobilių pardavimą nieko išvis nežino. Nedalyvavo jokiame procese. Vienintelis dalykas, ką pradžioje darė, tai pats už autovežio vairo vežė naujus automobilius. Tai darė tam, kad įsivažiuotų įmonė, tuo metu nebuvo dar vairuotojų. Taip važiavo keletą reisų. Važiavo ir su K., su jo broliu. Kai tapo direktorium, buvo vienas įmonėje. Nė vieno žmogaus daugiau nebebuvo, jokios veiklos nebebuvo.

Neigia, kad K. perdavė pinigus, kai tapo bendrovės direktoriumi. Teigia, jog nebuvo perduotas nė litas, jokių perdavimo aktų nebuvo, jokios kasos net nebuvo. Tapdamas direktoriumi nereikalavo, kad R. K. ką nors perduotų, paprasčiausiai pasitikėjo. Su N. dar važiavo į Kauną, kad išnuomotų tuos tralus, kad gautų už tai pinigus.

R. K. nurodo, kad didžiausią klaidą padarė pasirašęs, jog gavo kažkada 149 000 Lt ar kiek. Suklydo vien dėl to, kad buvo tą patį kartą padarytas pavedimas tokiai pat sumai atgal iš „A.“ į jo sąskaitą, nes buvo tokią sumą paskolinęs ir tokią sumą grąžino. Dar dėl kažkokios sumos pasirašė, bet jos net negavo, jos net nebuvo. Tokie grynieji pinigai kaip 150 000 Lt net „nevaikšto“ ir į kišenę nededami. Mano, kad pati buhalterė vengia atsakomybės. Ji pati tvarkė ar tai aplaidžiai, ar dar kažkaip. Jaučiasi kaltas, kad pasirašinėjo aklai, bet pasitikėjo žmonėm. Pripažįsta, kad dėjo parašus, bet nevogė tų pinigų, jų neėmė ir rankose neturėjo.

Įkurti uždarąją akcinę bendrovę draugiškai susitarė su V. N., nes augę viename kieme. Turėjo galimybę paimti iš banko paskolą. Tuo metu verslas klestėjo. Pradžioje viskas iš pradžių kaip ir neblogai ėjo. Bendrovei realiai vadovavo V. N.. Nors bendrovę steigė kartu ir davė jos steigimui pinigus, tačiau akcininku nebuvo, nes galvojo, kad atsakomybė bus mažesnė, kad daugiau kontroliuos viską, kai vieno žmogaus rankose, ir nereiks važinėti pasirašinėti, mažiau visokio popierizmo. Yra girdėjęs, kad turi būti akcininkų susirinkimai. Kai daug akcininkų, būna didelis susibūrimas, reikia visiems susiburti, rašyti popierius. Pasitikėjo draugais ir dėl to nepersirašė nė vienos akcijos netgi tapdamas direktorium. Galvojo, kad vis tiek visa atsakomybė bus dar ir ant jų.

R. K. teigia, jog net nežinojo, ar įmonė dirbo pelningai. Jokios naudos iš įmonės negavo, tik tiek, kad sumokėdavo palūkanas bankui už paimtą paskolą. Taip buvo sutarę, kad jis ims paskolas ir duos pinigus bendrovei. Teigia, jog įnešdavo pinigų tiek, kiek reikėdavo nusipirkti automobiliui, padangom, dar kažkam. Vieną kartą pervesdavo 100 000 Lt, kitą kartą 150 000 Lt. Bendrovė grąžindavo paskolintus pinigus. Pervesdavo kiekvieną mėnesį, kad būtų iš ko sumokėti už paimtą paskolą. Būdavo, kad vėluoja, jeigu nebūna iš ko, būdavo, kad dvigubai perveda. Iš kasos niekas pinigų nemokėjo. Visi piniginiai mokėjimai buvo daromi per bankus.

R. K. teigia, kad nieko nežino, kaip vyko automobilių pirkimas, pardavimas. Tuo dalyku užsiėmė R. K.. Kiek jam žinoma, tai bendrovė nei pirko, nei pardavinėjo automobilių. Bendrovė vertėsi iš automobilių pervežimo. Atliko tik pervežimo paslaugas, automobilių nepirko ir nepardavė. Nieko nežinojo, kad buvo pildomi dokumentai, kad automobilius parduoda. Po kurio laiko V. N. iš bendrovės išėjo, kadangi nesisekė uždirbti pinigų. Bendru sutarimu direktoriumi paskyrė R. K.. Tačiau realiai bendrovei ir toliau vadovavo V. N., kadangi jis liko bendrovės akcininku. Keičiantis direktoriams niekas jokių dokumentų ar pinigų neperdavinėjo. Teigia, jog kada K. išėjo iš direktoriaus pareigų, niekas niekam nieko neperdavė. Perdavimo akto nepasirašė, nei pinigų, nei kasos, nei automobilių priėmimo akto nepasirašė. Nėra jokio parašo, kad iš K. priėmė kažką ar perdavė. R. K. teigia, jog ir tapęs direktoriumi neturėjo nei antspaudo, nei priėjimo prie banko, nei kortelės, nei PIN kodo, nieko neturėjo. Žino, kad grynųjų pinigų nebuvo kasoje, nes jeigu skambino buhalterei, sakė jog reikia sumokėti bankui palūkanas, gaudavo atsakymą, kad nėra pinigų. Siūlydavo skambinti V. N.. Kasos nebuvo, buvo gal tik pavadinimas buhalterinis. Jeigu reikėdavo pinigų tai turėdavo „kaulyti“, prašyti, kad sumokėtų bankui už palūkanas. Mano, jog jei būtų tokia kasa buvusi, tai buhalterė būtų sakiusi „pasirašyk ir imk pinigus“.

Liudytoja L. J. paaiškino, kad ji yra įmonės „Į.“ ir Ko direktorė. Įmonė užsiima buhalterinės apskaitos tvarkymu. Su UAB „A.“ buvo sudaryta sutartis dėl šios bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo. Įmonės darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini). Dokumentus atnešdavo įmonės direktorius, pavaduotojas. Įmonės direktoriais buvo V. N., R. K., o paskutiniu direktoriumi buvo R. K.. Jie atnešdavo dokumentus ir įmonės darbuotojos suvesdavo į apskaitą. Grynųjų pinigų buhalterinę apskaitą tvarkiusios darbuotojos nematė. Buvo tvarkomi tik dokumentai, buhalterinė apskaita, pildomos ataskaitos, jos pristatydavo „Sodrai“ ir kitoms valstybinėms įstaigoms. Su šia bendrove dirbo buhalterės I. S., jai išėjus B., o pabaigoje P..

Kai UAB „A.“ direktoriumi tapo R. K., jis pradėjo rečiau lankytis. Mano, kad apie 2009 m. rugpjūčio vidurį sutartį su UAB „A.“ nutraukė. Apie tokį sprendimą prieš mėnesį raštiškai įspėjo bendrovę. Prieš tai dar skambino R. K., ieškojo, kad atiduoti dokumentus, bet jo telefonas neatsiliepė. Po pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dar mėnesį tvarkė buhalterinę apskaitą. Apskaita buvo tvarkoma kompiuterine programa. Ji pati, o vėliau S. teikdavo duomenis mokesčių inspekcijai. Duomenys buvo iš pirminių dokumentų. Duomenys ten sutapdavo, nes jie turėjo sutapti. Apskaitos elektroninės formos įmonės vadovai nepasirašydavo, o darbo užmokesčio žiniaraščius pasirašydavo. Žinojo, kad UAB „A.“ užsiima krovinių pervežimu ir nedidelį laiko tarpą užsiėmė automobilių pirkimu ir pardavimu. Vykdoma veikla buvo matoma tiek, kiek jie atnešdavo dokumentų. Kai jie parveždavo automobilius, juos parduodavo Lietuvoje. Pagal dokumentus buvo žinoma apie tų automobilių buvimą. Buvo sakoma jiems, kad reikia parduoti automobilius arba sutvarkyti dokumentus. Jie sakydavo, kad dokumentus sutvarkys. Grynieji pinigai buvo pas direktorių, kuris buvo ir kasininkas. Pinigų likutis pagal dokumentus pagrįstai susidarė. Kai direktoriumi tapo R. K., jis nedaug atveždavo pirminių dokumentų. Bendrovė turėjo banko mokėjimo korteles. Iš banko gaudavo išrašus. Be tos įmonės direktorių su kitais darbuotojais nebendravo.

Automobilių pardavimo dokumentų nebuvo, bet direktoriai sakė, kad automobiliai buvo skirti parduoti. Žinoma, buvo ir automobiliai įmonės naudojimui, tada pagal dokumentus jie skyrėsi. Iš banko grynųjų pinigų didelėmis sumomis neimdavo, neimdavo dešimtimis tūkstančių.

Dėl R. K. bendrovei suteiktos paskolos buvo sutartis. Apskaitą tvarkę darbuotojai tame nedalyvavo, bet dokumentus matė. Žino, kad R. K. dar ne visa skola atiduota. Dėl išmokėjimo nei su ja, nei su kitomis įmonės darbuotojomis niekas nesitardavo.

Liudytoja A. P. paaiškino, kad neilgą laiką, gal nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio, dirbo buhaltere UAB „Į.“ ir Ko. Teko susidurti su UAB „A.“ buhalteriniais dokumentais. Nurodo, jog įmonės darbuotojos bendrai tvarkė tos bendrovės buhalterinius dokumentus. Darbuotojos atskirai neturėjo konkrečių užduočių. Ji pati skaičiavo darbo užmokestį, yra pildžiusi kelias deklaracijas, teko iš banko išrašų pagal pirminius dokumentus suvesti kasą. Pagal išrašus pildė kasos knygą, kasos pajamų orderių duomenis įrašė į kasos knygą.  Kitus dokumentus tvarkė įmonės vadovas ir padėjėjas.

Liudytoja nurodo, kad tvarkydama dokumentus matė, jog pinigai buvo paimti, bet sumos nepamena. Ten buvo kelis kartus paimti keli tūkstančiai litų. Kas paėmė tuos pinigus, nežino, nes to nematė. Tuo metu vadovu buvo R. K., todėl vadovo vardu ir buvo į kasą užpajamuoti pinigai. Per tą laiką, kol tvarkė tos bendrovės dokumentus, matė, jog buvo atvykęs jos direktorius R. K.. Jis bendraudavo su įmonės direktore. Matė, kad jis pasirašinėjo dokumentus. Negirdėjo, kad jis sakytų, jog kažko nepasirašys. Todėl buvo įsitikinusi, kad paimti pinigai yra pas jį.

Liudytoja J. S. paaiškino, kad 2009 m. dirbo UAB „Į.“ ir Ko vyr. buhaltere. Tuo metu įmonė tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą. Pradžioje viską tvarkė ji pati, o po to buvo padėjėja. Tvarkydama buhalterinę apskaitą teikdavo ataskaitas, banką suvesdavo, deklaracijas „Sodrai“, balansus. Deklaracijas teikdavo iš jų pirminių dokumentų. Įmonės „A.“ vadovui sakydavo, kiek yra PVM. Ką jie atnešdavo, tą ir suvesdavo. Kasos orderius suvesdavo į programą, išlaidas – į kasą. Pirminius dokumentus pristatydavo V. N., o pabaigoje R. K.. Tikslios datos nepamena, gal 2009 m. gegužę išėjo iš darbo įmonėje „Į.“ ir Ko.

Liudytojas A. P. paaiškino, kad gal pusę metų ar metus dirbo UAB „A.“ vadybininku. Tai buvo 2007–2008 metais. Nežino, kiek įmonėje buvo vadybininkų. Darbo vietos neturėjo. Darbas pasireiškė tuo, kad ieškojo užsienyje naudotų automobilių. Automobilių ieškodavo Italijoje. Važinėjo per firmas ir ieškojo parduodamų automobilių. Italijoje būdavo 1–2 savaites per mėnesį. Kai rasdavo automobilį, tai tardavosi su įmonės vadovu R. K. dėl pirkinio. Kas buvo UAB „A.“ savininkas, nesigilino. Bendravo tik su R. K.. V. N. buvo R. K. draugas. Su V. N. taip pat tekdavo bendrauti dėl automobilių. Į darbą priėmė R. K.. Gaudavo per mėnesį 400–500 Lt, kuriuos išmokėdavo R. K.. Kai atvykdavo tralas, tai tą pirkinį (automobilį) pakraudavo. Rasdavo 1–2 automobilius, o tralas visame regione juos surinkdavo. Pirkimo dokumentų neturėjo. Su pardavėjais atsiskaitydavo įmonė. Jis pats tik rezervuodavo automobilį, o po to atvykdavo R. K., kuris ir tvarkė pardavimo dokumentus. Parvežus į Lietuvą automobilį, ieškodavo tarpininkų, kas jį pirktų. Siūlydavo automobilius pažįstamiems. Jokių dokumentų nepildė, nepasirašinėjo. Grynųjų pinigų niekas neduodavo. Pardavus Lietuvoje automobilį, pinigus pirkėjas atiduodavo ne jam, o R. K..

Liudytojas A. S. paaiškino, kad iš automobilių aikštelės, Panevėžyje, automobilių turguje, pirko automobilį „BMW 725“. Pirkimo datos nepamena, nes po to gal dar 10 automobilių yra pirkęs. Iš ko pirko tą automobilį, taip pat nepamena. Tvirtina, kad salėje to žmogaus nemato. Už automobilį mokėjo grynaisiais, tačiau kokią sumą – nepamena. Kaina yra nurodyta pardavimo sutartyje.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (T. 5, b. l. 136–137) liudytojas A. S. nurodė, kad 2008 m. vasarą pirko automobilį „BMW 725“, mėlynos spalvos. Automobilio pardavėjo telefonas buvo nurodytas skelbime. Paskambinus tuo telefonu atvyko vyriškis, apie 40 m. amžiaus, vidutinio ūgio ir normalaus kūno sudėjimo. Su juo suderėjo, kad automobilį pirks už 14 200 Lt. Automobilio pardavimo dokumentai buvo pildomi to vyriškio mašinoje. Iš pradžių jie buvo užpildyti A. S. vardu. Tačiau paaiškėjus, kad jam reikės mokėti brangiai už draudimą, paprašė pardavimo sutartį performinti motinos A. S. vardu. Tai ir buvo padaryta. A. S. nurodė, kad nepamena, ar tas pardavėjas pasirašinėjo sutarties grafoje „Pardavėjas“, tačiau tikrai žino, kad jis asmeniškai dėjo antspaudą nes jo ieškojo savo automobilyje. Apklausos metu A. S. parodžius pardavimo sutartį Nr. 000145, jis pripažino, kad tai ta pati sutartis, kurią jis pasirašė pirkdamas automobilį, tačiau teigia, kad joje neteisingai nurodyta automobilio kaina. Pateiktoje sutartyje nurodyta, jog automobilis parduotas už 10 800 Lt, tačiau realiai už jį mokėta 14 200 Lt.

Pagarsinus šiuos parodymus liudytojas patvirtino, kad jie teisingi, išskyrus tą dalį, kur kalbama apie automobilio kainą. Tvirtina, kad mokėtos sumos už automobilį neprisimena dabar ir negalėjo jos nurodyti apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Kainos neprisimena, kadangi po to automobilio pirkimo pirko dar vieną tokį patį automobilį. Teigia, jog apklausiant ikiteisminio tyrimo metu irgi ne kartą sakė, kad mokėtos sumos nepamena ir tada tyrėja kainą parašė pati. Pasirašydamas po protokolu tiesiog neparašė, kad neteisingai parašyta.

Liudytojas R. J. paaiškino, kad gal prieš 3 metus, sausio ar vasario mėnesį, pirko automobilį „Audi A6“. Automobilį rado ir pirko Kauno turguje. Mokėjo, atrodo, 12 000 Lt su trupučiu. Kelis šimtus nusiderėjo. Dokumentus pildė pardavėjas. Salėje to žmogaus nėra. Už automobilį mokėjo grynaisiais. Dėl kažkokių priežasčių sutartyje rašė mažesnę pirkimo kainą. Mažino kainą bendru sutarimu. Nurodo, kad nebuvo suinteresuotas mažinti kainą. Tai buvo daroma pardavėjo iniciatyva, bet dėl ko tai buvo daroma, nepamena.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (T. 5, b. l. 140–141) R. J. nurodė, kad automobilį pirko 2009 m. žiemą. Jį pardavė vyriškis, kuris buvo daugiau nei 30 m. amžiaus, lieso kūno sudėjimo, apie 175 cm ūgio. Automobilį nupirko už 12 300 Lt. Pinigus mokėjo grynaisiais. Pateiktoje pardavimo sutartyje yra jo parašas, tačiau sutartyje neteisingai nurodyta, kad automobilis parduotas už 3 750 Lt.

R. J. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi.

Liudytojas I. I. paaiškino, kad įvykių tiksliai neprisimena, tačiau pamena, kad 2008 m. balandžio mėnesį Kauno turguje pirko automobilį „T. A.“, 2001 metų gamybos. To automobilio pardavėjo nepažįsta ir teismo salėje jo nemato. Dokumentus tvarkė pradavėjas. Jam sumokėjo gal 26 000 ar 27 000 Lt, tikslios sumos nepamena, tačiau tikrai ne mažiau kaip 26 000 Lt. Pasirašydamas pardavimo sutartį nekreipė dėmesio, kokia suma buvo dokumentuose parašyta.

Liudytoja J. K. paaiškino, kad 2008 metų kovo 8 dieną Kauno automobilių turguje su vyru rinkosi automobilį. Patiko automobilis „Audi A6“. Su pardavėju suderino kainą. Skubiai bėgo pasirašyti sutartį, nes jau baigėsi turgaus darbo laikas. Dokumentus formino moteris, o ne pradavėjas. To automobilio pardavėjo šiuo metu salėje nėra. Forminant dokumentus, pabrėžė, kad pardavimas yra per firmą. Kadangi tada reikiamos sumos neturėjo, o pardavėjas buvo kaunietis, tai jis atvyko pinigų į namus. Sakė, kad jis gyvena Pašilės gatvėje. Sumokėjo gal 25 000 Lt. Nepamena, kokia suma buvo nurodyta dokumentuose. Parašą kažkur dėjo. Policijoje rodė dokumentą, kur buvo nurodyta 17 000 Lt suma. Kai policijoje rodė dokumentus (pardavimo sutartį), tai ant vieno iš jų buvo ne jos parašas. Kadangi pirkimui buvo skirta nedaug laiko, tai neatsimena, kiek dėjo parašų.

Liudytojas V. D. paaiškino, kad 2008 metų gegužės, o gal  balandžio  mėnesio pabaigoje Kauno automobilių turguje pirko automobilį už 7000 Lt. Kadangi nuo pirkimo jau praėjo daugiau nei 4 metai, tai pardavėjo neprisimena, o salėje šiuo metu to žmogaus nemato. Prisimena, kad pardavėjas buvo neaukštas, su akiniais. Dokumentus formino „Regitroje“. Ten pasiėmė ir automobilio pirkimo dokumentus. Pardavimo sutartį pildė pardavėjas.

Liudytojas R. B. paaiškino, kad Utenoje pirko automobilį „Audi 80“. Automobilio pardavėjo neprisimena, tačiau salėje esančių kaltinamųjų parduodant automobilį nebuvo. Tvirtina, kad už automobilį mokėjo 3000 Lt. Apklausiant ikiteisminio tyrimo metu buvo rodyta pardavimo sutartis. Žino, kad joje buvo nurodyta ne tokia automobilio kaina, kokią mokėjo, tačiau, kokia kaina buvo nurodyta, nepamena.

Liudytojas M. S. paaiškino, kad 2008 metų rudenį Utenos turguje pirko automobilį „VW Transporter“. Automobilio pardavėjo nepažįsta, tačiau teismo salėjo jo nėra. Automobilį pirko iš žmogaus, o ne iš įmonės. Perkant automobilį, pardavėjai buvo du: vienas tamsiaplaukis, kitas – šviesus, žemesnio ūgio. Nežino, kurio iš jų buvo automobilis. Pradžioje dalyvavo šviesiaplaukis, o tvarkant dokumentus, dalyvavo abu. Pardavėjas pildė pardavimo sutartį. Kiek sumokėjo už automobilį, nepamena, gal 5000 Lt, nes buvo sankaba sugadinta, kurią reikėjo tvarkyti. Kokia pirkimo sutartyje buvo automobilio kaina, neprisimena, bet ją pareigūnai rodė apklausiant ikiteisminio tyrimo metu. Ten buvo nurodyta 2000 ar 2500 Lt, bet realiai automobilis kainavo ne mažiau 4500, o gal 5000 Lt.

Liudytojas A. M. paaiškino, kad 2008 metais Utenos automobilių turguje pirko automobilį „Audi 80“, 1994 metų gamybos. Automobilio pardavėjas buvo vyresnis nei 50 metų. Jis sakėsi, kad yra iš Anykščių. Pardavėjas pasiūlė automobilio pardavimui įforminti nuvažiuoti į kažkokį pastatą. Ten nuvykus, atvyko moteris, kuri atvežė įforminimo blankus. Pardavėjas automobilį pardavinėjo kaip nuosavą. To pardavėjo teismo salėje nėra. Automobilį pirko už 2600 eurų, t. y. apie 9000 Lt, nors tikslios sumos nepamena. Kokia buvo nurodyta pirkimo suma sutartyje, nepamena.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (T. 5, b. l. 134) liudytojas nurodė, kad už automobilį mokėjo 2450 eurų. Teismo posėdžio metu A. M. patvirtino šiuo parodymus, kadangi tos apklausos metu geriau prisiminė įvykius. Be to, liudytojas nurodo, jog apklausiant jį ikiteisminio tyrimo metu jam buvo rodyta pardavimo sutartis, tačiau joje buvo ne jo parašas.

Liudytoja A. A. paaiškino, kad 2008 metų rugsėjo 28 dieną Utenos automobilių turguje pirko automobilį „Audi A6“. Automobilio pardavėjas buvo stambus, tamsaus gymio žmogus, su juo suderėjo automobilio pirkimo kainą, pasirašė pirkimo dokumentus. Pardavėjas sakė, kad tai yra jo automobilis. Dokumentai buvo vokiški. Automobilio kaina buvo 4250 eurai, o sumokėjo 13 800 Lt. Pirkimo dokumentus pildė automobilių aikštelėje. Sutartyje buvo nurodytas žmogaus vardas ir pavardė, tačiau tų duomenų dabar nepamena. Kokia buvo sutartyje nurodyta kaina, neprisimena, nes į tai nekreipė dėmesio. Tyrėja rodė dokumentą, kuriame buvo nurodyta ne ta pirkimo kaina, neteisingi duomenys (neteisingas vairuotojo pažymėjimo numeris) ir suklastotas parašas. Šiuo metu neprisimena, kokia parodytoje sutartyje buvo nurodyta automobilio kaina. To pardavėjo teismo salėje nėra.

Liudytoja J. Š. paaiškino, kad V. N. pažįsta, tačiau nėra giminės. Kitų kaltinamųjų nepažįsta. Šiuo metu gerai neprisimena, tačiau tai galėjo būti 2008 metais, V. N. yra sakęs, kad jo firmoje blogi reikalai ir firmai išgelbėti prašė paskolinti jam 42 000 Lt. Sutiko paskolinti pinigus. Sudarė paskolos sutartį, kurią matė ir tyrėja. Ji pasidarė kopiją. Skolą V. N. atidavinėjo po truputį. Liko skolingas 7000 su trupučiu  litų. Paskutinį kartą jis davė 200 Lt. Tai buvo 2009 m. lapkričio ar gruodžio mėnesį. V. N. stengiasi atiduoti skolą. Kai grąžindavo dalį skolos, tai sutartyje tai pažymėdavo, o jis pasirašydavo. Kito dokumento dėl skolos suteikimo nebuvo, nes buvo kaimynai ir pasitikėjo. Kai skolino pinigus, V. N. buvo firmos vadovas, todėl jį sutapatino su jo firma, nors pinigus skolino tik jam. Žinojo, kad jam skolina ne dėl jo asmeninių reikalų. Skolinamus pinigus ėmė iš kelių bankų, todėl ir sumos skiriasi. Tą pačią dieną negalėjo visų pinigų paimti. Su V. N. sudarė vieną sutartį 10 000 Lt, o kitą – 30 000 Lt. Po to perrašė abi sutartis į vieną sutartį 42 000 litų. Atžymas apie grąžinimą darė ne ant tos galutinės sutarties.

Liudytojas V. S. paaiškino, kad Kauno automobilių turguje 2008-02-12 pirko automobilį „T. A.“. Automobilį pirko iš nepažįstamo žmogaus. Pirko iš žmogaus kaip fizinio asmens, o ne iš bendrovės. Nepamena, kas pagal dokumentus buvo pardavėjas. Už automobilį mokėjo grynaisiais 19 500 Lt. Automobilį pardavusio žmogaus teismo salėje nėra. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiant pas tyrėją buvo rodyta pardavimo sutartis, tačiau joje nurodyta neteisinga automobilio kaina ir yra ne jo parašas.

Liudytoja U. A. paaiškino, kad gal prieš 3 metus, žiemos metu, datos nepamena, internete rado skelbimą apie pardavinėjamą automobilį „Audi A6“, raudonos spalvos, 1995 metų gamybos. Paskambino pardavėjui. Automobilis patiko ir jį nusipirko. Galėjo už jį sumokėti 9340 Lt. Pirko automobilį iš vyriškio. Pardavėjas buvo įmonė. Registruojant automobilį, sutartyje nebuvo anspaudo, tai sutartį nusiuntė atgal pardavėjui ir po kurio laiko sutartį gavo su anspaudu. Automobilį registravo Kaune. Nepamena, kaip atrodė automobilio pardavėjas.

Liudytojas R. Z. paaiškino, kad Kauno automobilių turguje pirko sidabrinės spalvos 1996 metų gamybos automobilį „BMW 520“ už 16 000 Lt. Prisimena, kad nusiderėjo 1000 Lt. Automobilio pirkimo datos nepamena, tai galėjo būti vasara. Automobilį pirko iš fizinio asmens. Sutartyje buvo nurodyta automobilio pirkimo suma. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rodoma pardavimo sutartis. Kadangi automobilio pirkimas vyko labai greitai, tai pardavėjo nepamena ir negali pasakyti, ar salėje yra pardavėjas.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (T. 5, b. l. 107–108) R. Z. nurodė, kad už automobilį buvo prašoma 18 000 Lt, tačiau jis nusiderėjo iki 16 000 Lt. Parodžius jam pardavimo sutartį Nr. 000022 pasakė, jog toje sutartyje yra ne jo parašas, nurodyta neteisinga pardavimo data ir kaina.

Liudytoja E. V. paaiškino, kad vyko į Utenos automobilių turgų ieškoti automobilio. Rado „Renault Megane“, kuris patiko. Atvyko prie parduodamo automobilio pardavėjas. Ant automobilio stiklo buvo nurodyta kaina apie 6700 litų, tačiau nurodyta eurais. Kokia tiksli suma eurais buvo nurodyta, pasakyti negali. Nuo nurodytos kainos kažkiek nusiderėjo ir automobilį nusipirko. Mokėjo litais. Tėvas davė pusę sumos, kitai pusei turėjo savo pinigų. Pati mokėjo gal 2000 Lt, o tėvas pridėjo gal 2800 ar 3000 litų, nors tikslios sumos nepamena. Automobilio pardavėjo šiuo metu salėje nemato.

Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (T. 5, b. l. 111–112) E. V. nurodė, kad 2008 m. spalio mėnesio pabaigoje, Utenos automobilių turguje, pirko automobilį „Renault Megane“. Teigia, jog to automobilio kaina buvo nurodyta 7000 ar 8000 Lt. Perkant automobilį nusiderėjo ir jį nupirko už 6700 Lt. Pinigus sumokėjo grynaisiais.

Pagarsinus šiuo parodymus liudytoja E. V. paaiškino, kad dėl kainos galėjo susimaišyti, nes prieš tai yra pirkusi 3 automobilius panašiomis kainomis. Teigia, jog sakė apytikslią sumą. Galėjo būti 1000–2000 Lt mažiau. Galėjo pirkti už 4600 ar 5000 Lt, bet galėjo ir už 4900 Lt. Pasirašydama sutarties neskaitė.

Specialistė paaiškino, kad buvo tikrinta UAB „A.“ veikla nuo 2008-01-01 iki 2010-05-01. Tyrimo metu buvo apklausti 52 fiziniai asmenys, iš kurių 14 paliudijo, kad automobilius pirko 2008–2009 metais iš UAB „A.“, kad bendrovei sumokėjo didesnę pinigų sumą, nei užfiksuota bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Buvo nustatyta, kad tie 14 fizinių asmenų sumokėjo 87 539 Lt daugiau, nei nustatyta buhalterinėje apskaitoje. Taip buvo pažeistos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d., 12 str. 1 d. Taip pat nustatyta, kad bendrovės apskaitoje buvo apskaityti 6 automobiliai, kaip esantys įmonės likutis. Bet iš muitinės gauta informacija, kad iš jų trys automobiliai buvo parduoti, už juos buvo gauta 25 800 Lt, bet šie pinigai nėra užfiksuoti bendrovės kasoje, nesurašyti apskaitos dokumentai, dėl to pažeistas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. Tyrimo metu nustatyta, kad bendrovės apskaitoje buvę 3 automobiliai parduoti, 3 automobiliai liko neparduoti, bet realiai jų nebuvo. Bendrovės direktorius R. K. paaiškino, kad jis apie tuos automobilius nieko nežino ir nežino apie tų automobilių panaudojimą. Tyrimui nebuvo pateikti dokumentai apie tų 3 automobilių panaudojimą. Taip yra pažeistos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d. ir 12 str. 1 d.  Pagal kasos registrą, bendrovėje 2009-11-09 grynųjų pinigų likutis turėjo būti 50 478,03 Lt, bet šių pinigų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų tyrimui nebuvo pateikta. Direktorius R. K. paaiškino, kad realiai jis savo pareigų nevykdė, apie pinigų likutį nieko nežino. Vėliau direktorius V. N. paaiškino, kad jam ir R. K. buvo išduotos banko mokėjimo kortelės, kad jis ta kortele naudojosi kaip akcininkas, kad paimdavo iš banko sąskaitos pinigus, kurie buvo užpajamuoti kasoje. Vėliau dalį pinigų atidavė R. K. ir Š. Bet nepateikė tyrimui tų pinigų panaudojimo dokumentų, taip pažeidė Buhalterinės apskaitos 6 str. 2 d. ir 12 str. 1 d. reikalavimus.

Pagal UAB „A.“ pateiktus banko sąskaitų išrašus, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2009 metų lapkričio 4 d. per 3 kartus buvo nuimta 4 810 Lt. Tyrimui nebuvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys tų pinigų panaudojimą ir užfiksavimą buhalterinėje apskaitoje, t. y. kasos knygoje. Taip pažeisti Buhalterinės apskaitos įstatymo  6 str. 2 d. ir 12 str. 1 d. reikalavimai. Dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „A.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų 2008–2009 m.

Automobiliai buvo parduoti didesne kaina, nei nurodyta bendrovės apskaitoje, dėl to bendrovė pateikė neteisingus duomenis PVM deklaracijose ir neteisingus duomenis apie nuostolį, pelną deklaracijoje. Iš viso PVM deklaracijoje nedeklaravo 13 922 Lt.

UAB „A.“ buhalterinę apskaitą pagal sutartį tvarkė bendrovė „Į.“ ir Ko Sutartis su ta bendrove buvo nutraukta 2009 metų lapkričio 1 dieną. Po šios datos buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma. Buvo tik judėjimas banko sąskaitoje, buvo pateiktos kažkokios sąskaitos faktūros, kurios taip pat nebuvo užfiksuotos apskaitoje ir neįtrauktos į registrą. Dėl automobilių pirkimo bendrovė formino pardavimo sutartis ir gautų pinigų priėmimo kvitus. Įmonė skolinosi pinigines lėšas iš fizinių asmenų: R. K., J. Š., V. N.. Paskolos iki galo nebuvo sugrąžintos: liko skola R. K. – 249 440,74 Lt, J. Š. – 42 000 Lt, 10 000 Lt ir 32 000 Lt, V. N. – 34 069,60 Lt. 

Dėl J. Š.: turėjo būti surašyti kasos išlaidų orderiai arba pinigų priėmimo kvitas, kad J. Š. pinigus gauna, o įmonė jai moka. Nebuvo pateisinančių dokumentų, pagrindžiančių pinigines išlaidas.

Pagal įmonės pateiktą kasos registrą, kasos grynųjų pinigų likutis – 51 375 Lt, bet buvo pateiktas papildomai mokėjimo žiniaraštis apie R. K. išmokėtą atlyginimą, todėl likutis sumažėjo. Pinigų likutis susidarė iš įmonės gautų pajamų. Pajamos užpajamuotos, nes įvestos, bet galėjo būti ir iš banko paimti pinigai. Kasos dokumentus pildė įmonė, kuri tvarkė apskaitą. Pagal kasos knygos 2009 m. spalio mėnesį į kasą pinigus įnešė R. K.. Tai galėjo būti pinigai už parduotus automobilius arba paimti iš banko ir užpajamuoti kasoje. Kasininko funkcijos įmonėje nebuvo reglamentuotos, tai pasirašydavo direktoriai, jie valdė pinigus. Dėl šių pažeidimų negalima nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų, veiklos rezultatų ir nuosavo kapitalo. Kol buhalterinę apskaitą tvarkė „Į.“ ir Ko, kasos knyga buvo tvarkinga. Iki lapkričio 4 dienos apskaita tvarkinga.

Specialistė paaiškino, kad pagal apskaitos dokumentus surašė lentelę, kuri yra 12 priede. Ten parašyta, kad  į kasą kaltinamasis 2008–2009 m. įnešė 310 000 Lt, o į kasą užpajamuota 42 000 Lt.

Iš banko grąžinta į R. K. sąskaitą 293 559,26 Lt, iš kasos grąžinta 187 000 Lt. Į banko sąskaitą įnešta 310 000 Lt ir 420 000 Lt įnešė grynaisiais. Bendrovėje kasoje yra užpajamuoti pinigai pagal kasos pajamų orderius.

Pagal apskaitos dokumentus J. Š. skolino 82 000 Lt, bendrovei buvo grąžinta 42 000 Lt, liko skola 42 000 Lt, t. y. 10 000 ir 32 000 Lt.

Iš 2010-10-04 Panevėžio apygardos teismo nutarties matyti, kad UAB „A.” iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirta UAB „B.V.”. Nutartyje nurodoma įmonės vadovui R. K. per 10 dienų perduoti administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, dokumentus, turimo turto sąrašą. (T. 3, b. l. 31).

Iš pridėtų UAB „A.” sąskaitų išrašų, piniginių lėšų naudojimo matyti, kad bendrovė turėjo sąskaitas AB „Swedbank” ir AB „SEB bankas”, iš jos sąskaitos su kortelėmis buvo išimami grynieji pinigai. (T. 2, b. l.  20–28; T. 4, b. l. 157–161; 165–198; T. 5, b. l. 2–27).

Iš UAB „A.” pateiktų dokumentų matyti apie grynųjų pinigų buvimą kasoje 2009-07-01–2009-11-04, buvo pildoma kasos knyga ir yra parodytas pinigų likutis su R. K. parašais   (T. 2, b. l. 106-110).     

Iš pateiktų UAB „A.” pardavimo sutarčių, pinigų priėmimo kvitų ir orderių matyti, kad juose pasirašė direktoriai V. N., R. K., bendrovė pardavė automobilius pirkėjams. (T. 2, b. l. 135–176).

Iš 2007-06-01 sudarytos darbo sutarties Nr. 1 matyti, kad V. N. UAB „A.” direktoriumi buvo nuo 2007-06-01 iki 2009-02-23 (T. 2, b. l. 1–3).

2009-02-23 UAB „A.” akcininko sprendimu Nr. 2 R. K. paskirtas bendrovės direktoriumi nuo 2009-02-24 ir pagal 2007-07-02 darbo sutartį Nr. 2  jis buvo direktoriumi iki 2009-08-27 (T. 2, b. l. 4–9).

Iš 2007-08-06 sudarytos darbo sutarties Nr. 4 ir priedo matyti, kad R. K. UAB „A.” direktoriumi buvo nuo 2009-09-01 iki bankroto paskelbimo (T. 2, b. l. 11–14).

Iš 2009-09-01 įgaliojimų matyti, kad direktorius R. K. įgalioja R. K. ir V. N. tvarkyti bendrovės dokumentus ir jai atstovauti (T. 2, b. l. 15–16).

Iš 2007-06-01 pasirašytos tarp UAB „A.” ir UAB „Į.“ ir Ko buhalterinės apskaitos tvarkymo sutarties Nr. 2007-003 bei 2009-09-30 pranešimo matyti, kad bendrovei „A.” tvarkė apskaitą ir ji nutraukta nuo 2009-10-31 dienos (T. 2, b. l. 17–19).

Iš Panevėžio apskrities VMI 2010-05-12 atsakymo matyti, kad UAB „A.” 2010-05-10 valstybės biudžetams skolinga 43,24 Lt (T. 3, b. l. 45).

Iš Panevėžio apskrities VMI 2009-07-30 atsakymo matyti, kad inspekcija pateikė UAB „A.” teiktas PVM deklaracijas už 2008–2009 metus, taip pat metinę pelno deklaraciją už 2007 metus, už 2008 metus bendrovė tokios deklaracijos nepateikė bei finansinės atskaitomybės už 2009 metus irgi registrui nėra pateikusi (T 3, b. l. 59–87; 199).

Iš Muitinės departamento prie LR FM 2010-09-01 atsakymo matyti, kad UAB „A.“ priklausantiems automobiliams – „VW Golf“,  „Volvo V70“ ir „Audi A6“ nebuvo įformintos muitinimo procedūros (T. 4, b. l. 106).

              Dėl V. N. veikų

Ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis visiškai įrodyta, kad V. N. apgaulingai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti jo įmonės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio. Pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574  21 straipsnio 1 d., 2 d., būdamas atsakingu asmeniu už apskaitos organizavimą, tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų normatyvinių aktų reikalavimus.

V. N. būnant bendrovės direktoriumi, apskaitą tvarkė UAB „Į.“ ir Ko. Buhalterinę apskaitą tvarkanti bendrovė ją tvarkė pagal V. N. jiems pateiktus dokumentus. L. J., P., S.  patvirtino, jog tvarkė bendrovės apskaitą iš pateiktų direktorių pirminių dokumentų. Už pateikiamų duomenų teisingumą atsakė pats direktorius. Automobilių pardavimo sutartis, pinigų priėmimo kvitus pildė direktorius V. N. ar jo pavaduotojas R. K.. Visi kaltinime nurodyti automobiliai buvo įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą ir parduoti UAB „A.“ vardu. Iš liudytojų L. K., V. S., I. I., V. D., R. B., M. S., A. M., U. A., R. J., R. Z., pirkusių automobilius, parodymų, matyti, kad pinigai už automobilius buvo mokami grynaisiais ir jie yra sumokėję žymiai didesnes sumas, nei yra nurodyta pardavimo sutartyse. Iš liudytojų parodymų taip pat matyti, kad pardavimo sutartys buvo pildomos pardavimo vietoje, t. y. turgavietėse. Automobilių pirkėjai neatpažino V. N. ar kitų kaltinamųjų, kaip asmenų, iš kurių jie pirko automobilius. Iš byloje esančių pardavimo sutarčių, iš liudytojų parodymų apibūdinant asmenis, iš kurių pirko automobilį, matyti, kad automobilius pardavinėjo ir pardavimo sutartis pildė skirtingi asmenys. V. N. teigia, jog automobilių pardavimu užsiėmė vadybininkas A. P. ir todėl negali nurodyti asmenų, kurie realiai pardavinėjo automobilius. Tačiau jis pripažino, kad pardavimo sutartyse, pinigų priėmimo kvituose yra jo parašai. Kaip jau minėta, visi automobiliai buvo įgyti UAB „A.“ vardu ir buvo bendrovės turtas. V. N., kaip bendrovės direktorius, buvo atsakingas už bendrovės turtą ir privalėjo kontroliuoti tų automobilių pardavimą. Apklausiamas teisme V. N. nurodė, kad pinigai automobiliams pirkti buvo imami iš bendrovės kasos. Kartu jis pripažino, kad naudotų automobilių pirkimas ir pardavimas faktiškai buvo A. P. verslas ir jis nesidomėjo, už kiek realiai automobiliai buvo parduodami. Žinojo, kad A. P. pasilikdavo didžiąją dalį kainos skirtumo tarp automobilio pirkimo ir pardavimo. Nors apklaustas kaip liudytojas A. P. neigė, kad jis iš esmės savarankiškai užsiėmė automobilių perpardavimu ir iš to gavo pajamas, tačiau V. N. parodymus tuo klausimu netiesiogiai patvirtina ir kiti įrodymai. Kaip paaiškino A. P. (ir tai patvirtino V. N. bei R. K.), UAB „A.“ jis gaudavo tik apie 400 Lt atlyginimą. Tačiau nežiūrint į tokį mažą atlygį, jis galėjo po kelias savaites per mėnesį gyventi užsienyje (daugiausiai Italijoje), ieškoti naudotų automobilių, organizuoti jų pargabenimą. Todėl darytina vienareikšmiška išvada, kad pagrindines pajamas A. P. gaudavo būtent iš automobilių perpardavimo, kaip tai ir nurodo V. N.. Kartu tai reiškia, kad visa tai buvo daroma su UAB „A.“ vadovų žinia. Todėl V. N. buvo žinoma, kad pardavimo sutartyse bei pinigų priėmimo kvituose yra tikrovės neatitinkantys duomenys apie automobilių pardavimo kainą. Tiek savo parašu patvirtindamas tokius dokumentus, tiek tokius pat dokumentus priimdamas iš bendrovės pavaduotojo R. K. ir perduodamas juos buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei „Į.“ ir Ko V. N. prisiėmė atsakomybę už tų dokumentų teisingumą. Pirmiau nurodytais veiksmais V. N. pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574  6 str. 2 d., pagal kurią „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 str. 1 d. reikalavimą, jog „apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 13 straipsnio 4 ir 5 dalis – „privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai yra ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio turinys bei rezultatas pinigine išraiška“.

V. N. buvo pareikštas kaltinimas ir tuo, kad jis neapskaitė 1800 Lt pajamų, gautų pardavus automobilį „Renault Scenic“ E. V. bei 3400 Lt pardavus automobilį „BMW 725“ A. S.. Apklausta kaip liudytoja E. V. nepatvirtino ikiteisminiame tyrime duotų parodymų dėl automobilio kainos ir nurodė, kad jį galėjo pirkti už 5000 Lt ar sutartyje nurodytą 4900 Lt sumą. Apklaustas kaip liudytojas A. S. nurodė, kad automobilį „BMW 725“ realiai pirko jis pats, tik motinos vardu. Jis teigia, kad panašiu laiku pirko net tris BMW markės automobilius ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu galėjo suklysti dėl kainos. Mano, kad už kaltinime nurodytą automobilį tikrai mokėjo 14 200 Lt, t. y. tiek, kiek nurodyta pardavimo sutartyje. Todėl ši dalis su minėtais kaltinimo epizodais šalintini kaip nepasitvirtinę.

Be to, V. N. kaltinamas tuo, jog neapskaitė 2600 Lt gautų už automobilį, parduotą M. S., kadangi pardavimo sutartyje nurodyta 2400 Lt pardavimo kaina, o realiai parduota už 5000 Lt. Tačiau apklausiamas teisme M. S. nurodė, kad už automobilį mokėjo ne mažiau kaip 4500 Lt, o 500 Lt buvo skirti greičių dėžės remontui. Tai kelia abejonių, jog automobilis parduotas už 5000 Lt, kaip nurodyta kaltinime. Bet kokia abejonė vertinama kaltinamojo naudai. Todėl ši kaltinimo dalies apimtis mažinama nurodant, kad 2008-09-15 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Utenos mieste, pardavus M. S. automobilį „VW Transporter“, priklausantį UAB „A.“, ir į pardavimo sutartį bei pinigų priėmimo kvitą įrašius neteisingus duomenis, kad automobilis parduotas už 2400 L., nors M. S. realiai sumokėjo 4500 Lt, buvo neapskaityta 2100 Lt pajamų.

Tuo pagrindu mažinama ir bendra neapskaitytų pinigų suma. Laikytina, kad V. N. neįtraukė į buhalterinę apskaitą 73 289  Lt pajamų, gautų už parduotus naudotus automobilius, ir gautiems gryniesiems pinigams (iš viso 73 289 Lt) nesurašė pinigų priėmimo kvitų, kasos pajamų orderių ir jų neužpajamavo kasos knygoje.

V. N. pareikštame kaltinime teigiama, kad tas neapskaitytas pinigų sumas jis panaudojo bendrovės reikmėms. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo gauta jokių objektyvių įrodymų, kad minėtos neapskaitytos lėšos buvo perduotos V. N. ir juo labiau nėra jokių duomenų, kokiems tikslams jos panaudotos. Tiek V. N., tiek R. K. kategoriškai teigia, kad jiems buvo perduodama tik tiek pinigų, kiek nurodyta pardavimo sutartyse. Priešingai, remiantis pirmiau aptartais įrodymais yra tikėtina, kad neapskaitytos sumos (skirtumas tarp realios pardavimo kainos ir dokumentuose nurodytos pardavimo kainos) nebuvo panaudotos bendrovės reikmėms ir net nepateko į kaltinamųjų rankas, o pasiliko asmenų, vykdžiusių prekybą naudotais automobiliais, rankose. Todėl ši aplinkybė (kad neapskaitytos pinigų sumos buvo panaudotos bendrovės reikmėms) taip pat šalinama iš kaltinimo.

Tačiau kaltinimo apimties sumažinimas nekeičia V. N. įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 222 str. 1 d.

Kaip jau yra pasisakyta dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, V. N., kaip bendrovės direktorius, buvo atsakingas už teisingų duomenų pateikimą buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei. Tačiau jis, suprasdamas ir žinodamas, kad pardavimo sutartyse ir pinigų priėmimo kvituose nurodytos automobilių pardavimo kainos neatitinka tikrovės – realiai automobiliai parduoti už didesnę kainą, sąmoningai šiuo neteisingus duomenis perdavė buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei. Nors VMI duomenis apie pardavimo PVM ir gautas realizacines pajamas pateikinėjo UAB „Į.“ ir Ko, tačiau ji tai darė pagal direktoriaus pateiktus duomenis. Todėl atsakomybė už melagingų žinių pateikimą VMI tenka būtent tuo metu direktoriaus pareigas ėjusiam V. N.. Laikytina, kad jis tai darė, siekdamas bendrovei išvengti pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo. Naudotais automobiliais buvo prekiaujama nuolat. Tai reiškia, kad ir neteisingi duomenys apie tų automobilių pardavimo kainas buhalterijai buvo pateikiami nuolat. Todėl laikytina, kad neteisingų duomenų apie UAB „A.“ pajamas ir pelną pateikimas buvo tęstinė veika. V. N., siekdamas, kad jo vadovaujama bendrovė išvengtų mokesčių, veikė vieninga tyčia ir laikotarpiu nuo 2008-03-26 iki 2009-02-25 pateikinėjo neteisingus duomenis apie bendrovės pajamas. Ikiteisminio tyrimo metu V. N. buvo pareikštas kaltinimas, kad jis teikė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės pardavimo PVM ir gautas pajamas, siekdamas bendrovei išvengti 12 079 Lt pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo. Bylos nagrinėjimo teisme metu nepasitvirtino dalis kaltinimo dėl pajamų neapskaitymo, pardavus automobilius. Buvo nustatyta, jog A. S. ir E. V. automobilius nupirko už tokią kainą, kaip nurodyta pardavimo sutartyse, o tai reiškia, kad visos lėšos, gautos už tuos parduotus automobilius, bendrovėje buvo apskaitytos teisingai. Taip pat nustatyta, kad M. S. automobilį „VW Transporter“ pirko ne už 5000 Lt, kaip nurodyta kaltinime, o už 4500 Lt. Taigi pardavus šį automobilį bendrovėje buvo neapskaityta tik 2100 Lt. Dėl šių patikslinimų 5700 Lt mažėja UAB „A.“ neapskaitytų pajamų suma. Kartu kaičiasi ir nesumokėto PVM dydis. Papildoma specialisto išvada nustatyta, kad šiuo atveju yra nesumokėta 11 208 Lt PVM mokesčio. Tuo pagrindu kaltinimo apimtis mažinama ir laikytina, kad buvo siekiama išvengti bendrovei 11 208 Lt pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo. Kartu iš kaltinimo šalinama aplinkybė, jog buvo įrašyti neteisingi duomenys į 2008 m. birželio mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją. Tačiau sumažinus kaltinimo apimtį įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas nesikeičia. Pats kaltinamasis V. N. civilinį ieškinį pripažino ir tai, kad nebuvo deklaruotas PVM, taip pat neneigė. Todėl visiškai įrodyta, kad V. N., būdamas UAB „A.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Panevėžys) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2008-03-26 iki 2009-02-25 Panevėžio mieste, pažeisdamas 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751, 14 straipsnio 2 dalies reikalavimus, siekdamas bendrovei išvengti 11 208 Lt. pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo  į 2008 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės, rugsėjo, spalio ir 2009 m. sausio mėnesių  Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM ir gautas realizacines pajamas, šias suklastotas deklaracijas pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu Durpyno g. 3, Panevėžys. Tokia veika atitinka BK 220 str. 1 d. ir kvalifikuota teisingai.

Iš byloje esančios darbo sutarties Nr. 1 (T. 2, b. l. 1–3) matyti, kad V. N. UAB „A.“ direktoriumi buvo nuo 2007-06-01 iki 2009-02-23. Iš UAB „A.“ sąskaitų išrašų apie piniginių lėšų panaudojimą matyti, kad matyti, kad iš bendrovės sąskaitos, esančios AB „Swedbank“ su kortele Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paimti grynieji pinigai: 2009-11-004 paimta 700 Lt, 2009-11-11 paimta 3250 Lt ir 2009-12-14 paimta 860 Lt (T. 2, b. l. 23). Kaltinamasis V. N. patvirtino, kad būdamas bendrovės direktoriumi naudojosi minėta „Visa Elektron“ kortele. Po to, kai buvo atleistas iš direktoriaus pareigų, tos kortelės niekam neperdavė ir laikė pas save ir nurodytu laiku paėmė iš sąskaitos grynuosius pinigus. Manė, kad jis, kaip vienintelis bendrovės akcininkas, turi tokią teisę. Visa tai neabejotinai įrodo, kad grynieji pinigai (4810 Lt) iš bendrovės sąskaitos buvo paimti ir kad tai padarė būtent V. N.. Nors šių veiksmų atlikimo metu V. N. buvo vienintelis bendrovės akcininkas, tačiau tai nesuteikė jam vienasmeniškai disponuoti bendrovės turtu, kadangi bendrovės turtas yra svetimas akcininkams. Jokių oficialių įgaliojimų disponuoti tomis lėšomis V. N. neturėjo. Todėl svetimą (UAB „A.“) kortelę įvesdamas į AB „Swedbank“ bankomatą, panaudodamas tikrus mokėjimo kortelės identifikavimo duomenis – PIN kodą ir taip pateikdamas melagingas žinias, kad jis yra teisėtas UAB „A.“ atstovas, V. N. neteisėtai inicijavo tris finansines operacijas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali ir nusikalstama veika laikoma baigta, neteisėtai panaudojus svetimą elektroninio mokėjimo priemonę. Todėl V. N. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 215 str. 1 d.  

Ikiteisminio tyrimo metu V. N. pareikštas kaltinimas pagal BK 214 str. 1 d. už tai, jog 2009-02-23 atleidus jį iš UAB „A.“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, direktoriaus ir kartu bendrovės kasininko pareigų, neperduodamas nuo 2009-02-24 naujai paskirtam bendrovės direktoriui R. K. UAB „A.“ vardu išduotos AB „Swedbank“ elektroninės mokėjimo priemonės – kortelės „Visa Elektron“ Nr. (duomenys neskelbtini) bei šios kortelės PIN kodo, taip neteisėtai šią kortelę, priklausančią UAB „A.“, laikė iki 2009-12-14 pas save, t. y. neteisėtai disponavo elektronine mokėjimo priemone. Mokėjimo instrumentas nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y. mokėjimo instrumentą išdavusiai institucijai kuri pagal mokėjimo instrumento naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę naudotis mokėjimo instrumentu, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui jis yra svetimas. Šiuo atveju banko mokėjimo kortelė priklausė ne UAB „A.“, o ją išdavusiai AB „Swedbank“. UAB „A.“ buvo šios kortelės teisėta naudotoja. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 214 str. 1 d. gali kilti tik, jei asmuo mokėjimo kortelę laiko be mokėjimo instrumento savininko (šiuo atveju AB „Swedbank“) ar teisėto naudotojo (šiuo atveju UAB „A.“) sutikimo. Kaip matyti iš specialisto išvados (T. 2, b. l. 84), UAB „A.“ naudojosi kortele „Visa Elektron“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuri pagal avanso apyskaitas priskirta V. N.. Tai reiškia, kad jis šia mokėjimo kortelę laikė teisėtai. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad po V. N. pasitraukimo iš direktoriaus pareigų pas jį esančios mokėjimo kortelės laikymas tapo neteisėtu. Nėra jokių duomenų, kad minėtos kortelės savininkas AB „Swedbank“ ar naujai paskirtas UAB „A.“ direktorius būtų pareikalavę grąžinti šią kortelę. Naujai paskirtam direktoriui R. K. neabejotinai buvo žinoma, kad bendrovė naudojasi dviem mokėjimo kortelėmis, iš kurių vieną turėjo jis pats, o kita buvo pas V. N., tačiau jis nepareikalavo, kad V. N. grąžintų tą kortelę. Be to, V. N. buvo vieninteliu UAB „A.“ akcininku, turinčiu teise priimti įsakymus dėl bendrovės valdymo bei kitais klausimais. Todėl laikytina, kad nors V. N. neturėjo teisės naudotis mokėjimo kortele savo nuožiūra, tačiau laikė ją su teisėto naudotojo sutikimu, t. y. teisėtai. Tuo pagrindu V. N. dėl kaltinimo pagal BK 214 str. 1 d. išteisintinas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.)

V. N. taip pat pareikštas kaltinimas pagal BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis, neteisėtai panaudojęs svetimą mokėjimo kortelę, per tris kartus iš bankomato išėmė grynuosius pinigus (4810 Lt) ir taip pagaule įgijo svetimą turtą. BK 182 str. 4 d. numatyta, kad už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, dėl apgaule įgyto svetimo – UAB „A.“ turto (4810 Lt) nėra nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimo. 2010 m. spalio 4 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi UAB „A.“ iškelta bankroto byla (T. 3, b. l. 31), tačiau byloje nėra ir bankroto administratoriaus pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 182 str. 1 d. Byloje yra UAB „A.“ bankroto administratoriaus UAB „B.V.“ įgalioto asmens N. Č. atsakymas į FNTT Panevėžio apygardos valdybos paklausimą (T. 3, b. l. 39). Šiuo atsakymu bankroto administratorius pareiškia, jog sutinka, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 178 str. 1 d. dėl 4810 Lt vagystės. Šio rašto negalima laikyti teisėto atstovo pareiškimu, kadangi jis neatitinka skundo ar pareiškimo reikalavimų ir vertintinas kaip eilinis susirašinėjimas tarp institucijų. Be to, šis raštas kaltinamajame akte įvardytas kaip civilinis ieškinys 55 288,03 Lt, nors jis neatitinka ir civiliniam ieškiniui keliamų reikalavimų. Minėtame bankroto administratoriaus rašte pareiškiama, kad jis sutinka jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 178 str. 1 d. Toks teiginys yra niekinis, kadangi pagal baudžiamojo proceso kodekso normas, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, atliekančiam tyrimą pagal BK 178 str. 1 d. nėra reikalingas kieno nors (nukentėjusio, turto valdytojo ir t. t.) sutikimas atlikti tokį tyrimą ir tokio tyrimo negali sustabdyti išsakyti prieštaravimai. Taigi šio susirašinėjimo metu V. N. veika buvo vertinama kaip BK 178 str. 1 d. numatytas nusikaltimas. BPK 167 str. 3 d. imperatyviai nurodyta, kad tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, tai ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos daromas tik gavus atitinkamą skundą, pareiškimą ar reikalavimą. Šiuo atveju toks pareiškimas prieš V. N. įtarimo pareiškimą pagal BK 182 str. 1 d. nebuvo gautas. Byloje nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 167 str. numatyto prokuroro reikalavimo. Šiame straipsnyje numatyta, kad prokuroro reikalavimas turi būti ne formalus, o motyvuotas. Prokurorui numatyta teisė inicijuoti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, jei nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo interesų. Ikiteisminio tyrimo stadijoje prokuroro pareikštas įtarimas pagal BK 182 str. 1 d. negali būti prilygintas įstatyme numatytam prokuroro reikalavimui, kadangi pagal BPK 3 str. 1 d. 6 p. baudžiamasis procesas net negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jei nėra nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. Tuo pagrindu baudžiamosios bylos dalis dėl V. N. kaltinimo pagal BK 182 str. 1 d. nutrauktina.

Dėl R. K. veikų

Ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis visiškai įrodyta, kad R. K. laikotarpiu nuo 2009-02-24 iki 2009-08-27 apgaulingai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „A.“ 2009 m. veikos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio. Pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574  21 straipsnio 1 d., 2 d., būdamas atsakingu asmeniu už apskaitos organizavimą, tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų normatyvinių aktų reikalavimus. Jo kaltė grindžiama tais pačiais įrodymais, kaip ir V. N. kaltė, t. y. liudytojų  J., P., S., L. K., V. S., I. I., V. D., R. B., M. S., A. M., U. A., R. J., R. Z. parodymais, specialisto išvada ir kitais dokumentais. Pats kaltinamasis R. K. šios dalies dėl savo kaltės neneigia. Todėl įrodymai aptarti įrodinėjant V. N. kaltę įvykdžius analogišką nusikaltimą nebekartojami.

Kaip matyti iš kaltinamųjų V. N. ir paties R. K. parodymų, R. K. buvo tiesiogiai atsakingas už naudotų automobilių prekybą ir tai reiškia, kad jam neabejotinai buvo žinoma, jog pardavimo sutartyse, kurios įtrauktos į buhalterinę apskaitą, buvo tikrovės neatitinkantys duomenys – automobiliai buvo parduodami brangiau, nei nurodoma tose sutartyse. Nors buhalterinę apskaitą bendrovėje tvarkė UAB „Į.“ ir Ko, tačiau laikotarpiu, kai UAB „A.“ direktoriumi buvo R. K., apskaitą tvarkanti bendrovė ją tvarkė pagal R. K. jiems pateiktus dokumentus. Todėl už pateikiamų duomenų teisingumą atsakomybė tenka pačiam direktoriui.

R. K. pareikštame kaltinime (analogiškai kaip ir V. N. pareikštame kaltinime) teigiama, kad už parduotus automobilius gautas ir neapskaitytas pinigų sumas jis panaudojo bendrovės reikmėms. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo gauta jokių objektyvių įrodymų, kad minėtos neapskaitytos lėšos buvo perduotos R. K., kai jis ėjo direktoriaus pareigas ir juo labiau nėra jokių duomenų, kokiais tikslais jos panaudotos. Pats R. K. kategoriškai teigia, kad jis, kaip bendrovės direktorius ir kasininkas, priimdavo tik tiek pinigų, kiek nurodyta pardavimo sutartyse. Remiantis pirmiau aptartais įrodymais vertinant V. N. veiką, yra tikėtina, kad neapskaitytos sumos (skirtumas tarp realios pardavimo kainos ir dokumentuose nurodytos pardavimo kainos) nebuvo panaudotos bendrovės reikmėms ir net nepateko į kaltinamųjų (tarp jų ir R. K.) rankas, o pasiliko asmenų, vykdžiusių prekybą naudotais automobiliais, rankose. Todėl ši aplinkybė (kad neapskaitytos pinigų sumos buvo panaudotos bendrovės reikmėms) taip pat šalinama iš kaltinimo.

Tačiau pašalinus dalį kaltinimo nesikeičia R. K. įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas. Jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 222 str. 1 d.

Kaip jau yra pasisakyta dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, R. K., kaip bendrovės direktorius, buvo atsakingas už teisingų duomenų pateikimą buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei. Tačiau jis, suprasdamas ir žinodamas, kad pardavimo sutartyse ir pinigų priėmimo kvituose nurodytos automobilių pardavimo kainos neatitinka tikrovės – realiai automobiliai parduoti už didesnę kainą, sąmoningai šiuos neteisingus duomenis laikotarpiu nuo 2009-03-25 iki 2009-10-22 perdavė buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei. Nors VMI duomenis apie pardavimo PVM ir gautas realizacines pajamas pateikinėjo UAB „Į.“ ir Ko, tačiau ji tai darė pagal direktoriaus pateiktus duomenis. Todėl atsakomybė už melagingų žinių pateikimą VMI laikotarpiu nuo 2009-03-25 iki 2009-10-22 tenka būtent tuo metu direktoriaus pareigas ėjusiam R. K.. Laikytina, kad jis tai darė, siekdamas bendrovei išvengti pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo. 2009 m. kovo 25 d. deklaracijoje už vasario mėnesį mokėtiną į biudžetą PVM sumažino 1365 Lt, 2009 m. rugpjūčio 20 d. deklaracijoje už liepos mėnesį mokėtiną PVM sumą sumažino 460 Lt, o 2009 m. spalio 22 d. deklaracijoje už rugsėjo mėnesį mokėtiną PVM sumą sumažino 18 Lt. Tokiu būdu R. K. per laikotarpį, kai buvo bendrovės direktoriumi, pateikė neteisingus duomenis apie bendrovės pajamas ir taip siekė išvengti 1843 Lt PVM mokesčio sumokėjimo į biudžetą. Naudotais automobiliais buvo prekiaujama nuolat. Tai reiškia, kad ir neteisingi duomenys apie tų automobilių pardavimo kainas buhalterijai buvo pateikiami nuolat. Todėl laikytina, kad neteisingų duomenų apie UAB „A.“ pajamas ir pelną pateikimas buvo tęstinė veika. Aptartų įrodymų visuma visiškai įrodyta, kad R. K., būdamas UAB „A.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Panevėžys) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2009-03-25 iki 2009-10-22 Panevėžio mieste, pažeisdamas 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751, 14 straipsnio 2 dalies reikalavimus, siekdamas bendrovei išvengti 1843 Lt pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo į 2009 m. vasario, liepos, rugsėjo mėnesių Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM ir gautas realizacines pajamas, šias suklastotas deklaracijas pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu Durpyno g. 3, Panevėžys. Tokia veika atitinka BK 220 str. 1 d. ir kvalifikuota teisingai.

R. K. pripažįsta, kad jis dėjo parašus ir savo anspaudą ant automobilių pardavimo sutarčių. Pačių sutarčių nepildė. Jas užpildydavo automobilius parduodantis asmuo. Pats pildė tik pinigų priėmimo kvitus. Juose įrašydavo tokias sumas, kokios buvo nurodytos pardavimo sutartyse. Kaip jau yra pasisakyta pirmiau, R. K., būdamas bendrovės direktoriaus pavaduotoju ir kartu atsakingu už naudotų automobilių pardavimą, žinojo, jog automobiliai realiai parduodami už didesnę kainą nei nurodyta pardavimo sutartyse. Tai, kad kaltinime išvardyti automobiliai buvo pardavinėjami už didesnę kainą įrodo byloje esančios pardavimo sutartys bei liudytojų – automobilių pirkėjų R. Z., I. I., V. D., R. B., M. S., A. M. parodymai. R. K. klastojo tikrą dokumentą (pardavimo sutartis) jau vien tuo, kad dėdamas savo spaudą bei parašą ant pardavimo sutarties kartu teigė, kad tuos automobilius pardavė jis pats. Tačiau tai, jog taip nebuvo, paaiškino pats R. K.. Be to, kaip jau minėta, tvirtindamas tas pardavimo sutartis jis, žinodamas, kad automobiliai parduoti už didesnę kainą nei nurodyta sutartyje, kartu patvirtino ir tuos tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokius pat duomenis įrašė į pinigų priėmimo kvitus. Laikytina, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Kadangi automobilių pardavimas buvo viena iš verslo sričių ir tuo buvo užsiimama nuolat, laikytina, kad toks dokumentų klastojimas buvo tęstinė veikla. Remiantis aptartų įrodymų visuma visiškai įrodyta, kad R. K., parduodant R. Z., I. I., V. D., R. B., M. S. ir A. M. automobilius, suklastojo pardavimo sutartis, nurodydamas mažesnes pardavimo kainas, nei realiai pirkėjai sumokėjo, ir atitinkamai suklastojo pinigų priėmimo iš automobilių pirkėjų kvitus ir tuos suklastotus tikrus dokumentus panaudojo, pateikdamas juos bendrovės direktoriui V. N., kad šis įtrauktų juos į bendrovės buhalterinę apskaitą. Tai, kad parduodant automobilį M. S. sumokėjo ne 5000 Lt, kaip nurodyta kaltinime, o 4500 Lt dokumento suklastojimui reikšmės neturi. Todėl R. K. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 300 str. 1 d.

Kaltinime nurodyta, kad R. K. suklastojo ir pardavimo sutartį, kai E. V. buvo parduotas automobilis „RENAULT Scenic“, bei pinigų priėmimo iš šios pirkėjos kvitą. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad E. V. už automobilį mokėjo tiek, kiek ir nurodyta pardavimo sutartyje. Todėl šis epizodas iš kaltinimo šalinamas. Kadangi R. K. dokumentų klastojimas vertinamas kaip tęstinė veikla, todėl vieno iš veikos epizodų pašalinimas veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Dėl R. K. veikų

Iš vienintelio akcininko V. N. sprendimo Nr. 4 matyti, kad nuo 2009-09-01 UAB „A.“ direktoriumi paskirtas R. K. (T. 2, b. l. 10). Tai, kad R. K. paskiriamas bendrovės direktoriumi patvirtina ir priedas prie darbo sutarties Nr. 4 (T. 2, b. l. 14). Šį priedą pasirašė ir pats R. K.. Tai, kad nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. ėjo direktoriaus pareigas neneigia ir pats R. K.. Kartu jis atliko ir kasininko pareigas. Pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 d., 2 d., R. K. buvo atsakingu asmeniu už buhalterinės apskaitos organizavimą, tačiau jis tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų normatyvinių aktų reikalavimus, neorganizavo, nekontroliavo ir po sutarties su UAB „Į.“ ir Ko nutraukimo pats netvarkė bendrovės apskaitos. Pats R. K. teigia, kad buvo tik „popierinis“ direktorius. Jis pripažįsta, kad buhalterinės apskaitos tvarkymu nesidomėjo, nieko apie tai nesuprato ir jokios patirties toje srityje neturėjo. Tiesiog pasitikėjo buhalterinę apskaitą tvarkančia buhaltere bei verslo partneriais. Kartais dėdavo parašus ant dokumentų, tačiau tų dokumentų neskaitė, jų turiniu nesidomėjo. Tvirtina, kad jam tapus direktoriumi bendrovė faktiškai jokios veikos nebevykdė. Apie naudotų automobilių pardavimus iš viso nieko nežinojo.

Liudytoja L. J. nurodė, kad UAB „Į.“ ir Ko tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą. Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. direktoriumi tapo R. K.. Jis pradžioje kelis kartus buvo atvykęs, atveždavo dokumentų, tačiau vėliau nebepateikinėjo jokių buhalterinių dokumentų. Matydami, kad vadovas nepalaiko kontakto, nepateikia dokumentų, sutartį dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo su UAB „A.“ nutraukė. Po sutarties nutraukimo dar mėnesį teikė paslaugas, pabaigė tvarkyti turėtus dokumentus. Iš UAB „Į.“ ir Ko pranešimo matyti, kad buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartis nutraukta nuo 2009-10-31 (T. 2, b. l. 19).

Iš specialistės išvados matyti, kad nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. (kai direktoriumi tapo R. K.) UAB „A.“ įsigijo tris automobilius – „VW Golf“ (1381,12 Lt vertės),  „Volvo V70“ (13 811,20 Lt) vertės ir „Audi A6“ (18 990,40 Lt vertės), jų tolesnio panaudojimo nefiksavo apskaitoje ir tie automobiliai panaudoti be apskaitos dokumentų. Be to, 2009-09-22 pardavus automobilį „Opel Sintra“ už 8500 Lt, šio automobilio pardavimo nefiksavo bendrovės apskaitoje, nesurašė kasos pajamų orderio ir neužpajamavo bendrovės kasoje gautų 8 500 Lt. Dėl šių pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „A.“ 2009 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio. Tokiais veiksmais R. K. pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574  6 str. 2 d. reikalavimus.

Netinkamas buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymas, tokių dokumentų neišsaugojimas ar visiškas buhalterinės apskaitos netvarkymas vertinamas kaip aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas. R. K. veiksmai, jam tapus UAB „A.“ direktoriumi, atitinka šio nusikaltimo sudėtį ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 223 str. 1 d.

Ikiteisminio tyrimo metu R. K. pareikštas kaltinimas ir pagal BK 183 str. 2 d. Jis kaltinamas, kad iki 2010-10-14 paskirtam UAB „A.“ bankroto administratoriui neperdavė bendrovės kasoje buvusių grynųjų pinigų likučio (50 487,03 Lt) ir taip tyčia pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Kaltinime nurodoma, kad R. K. 26 669,99 Lt, esančius bendrovės kasoje, perėmė iš ankstesnio direktoriaus, o 23 808,04 Lt gavo iš bendrovės kasos kaip kasininkas.

R. K. dėl šių kaltinimų kaltu neprisipažįsta. Jis teigia, kad tampant direktoriumi jokių pinigų neperėmė ir jų nematė. Taip pat tvirtina, kad būdamas direktoriumi (kartu ir bendrovės kasininku) jokių pinigų negavo. Jaučiasi kaltas tik dėl to, jog dėjo parašus, pasitikėdamas kitais žmonėmis ir nesigilindamas į dokumentų, ant kurių pasirašo, turinį.

Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu R. K. teiginiai nebuvo paneigti. Byloje nėra priėmimo–perdavimo akto, iš kurio galima būtų matyti, kokius dokumentus ir kokį turtą R. K. tapdamas direktoriumi perėmė iš ankstesnio direktoriaus R. K.. Iš kaltinamųjų R. K. ir R. K. paaiškinimų matyti, kad toks dokumentas ir nebuvo surašomas. Priėmimo–perdavimo aktas nebuvo surašomas ir tuomet, kai direktoriaus pareigas R. K. perėmė iš V. N.. Liudytoja A. P. paaiškino, jog tvarkydama UAB „A.“ buhalterinę apskaitą iš buhalterinių dokumentų (banko išrašų) matė, jog iš sąskaitos paimti grynieji pinigai.  Tuo metu vadovu buvo R. K., todėl jo vardu ir buvo į kasą užpajamuoti pinigai. Per tą laiką, kol tvarkė tos bendrovės dokumentus, matė, jog buvo atvykęs jos direktorius R. K.. Jis bendraudavo su įmonės direktore. Matė, kad jis pasirašinėjo dokumentus. Kadangi negirdėjo, kad jis sakytų, jog kažko nepasirašys, todėl buvo įsitikinusi, kad paimti pinigai yra pas jį.

Iš specialistės išvados matyti, kad UAB „A.“ buvo išduotos dvi mokėjimo kortelės. Kaltinamieji V. N. ir R. K. paaiškino, kad jie naudojosi mokėjimo kortelėmis, paimdami iš sąskaitos grynuosius pinigus. Jų teigimu viena mokėjimo kortelė buvo pas V. N., o kita pas R. K. ir keičiantis bendrovės vadovams tos kortelės nebuvo perduodamas naujam vadovui.

Tai, kad R. K. iš tikrųjų buvo tik formalus bendrovės vadovas patvirtina ir tai, jog pačią pirmą dieną, kai tapo direktoriumi, pasirašė įgaliojimus, kuriais įgaliojo V. N. ir R. K. tvarkyti visus su bendrovės veikla susijusius dokumentus, atstovauti įvairiose Valstybinėse įstaigose ir bendrovėse (T. 2, b. l. 15–16).

Aptarti įrodymai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog R. K., tapdamas UAB „A.“ direktoriumi, perėmė 26 669,99 Lt grynųjų pinigų, o vėliau kaip bendrovės kasininkas gavo dar 23 808,04 Lt. Kadangi keičiantis bendrovės vadovams nebuvo daromi patikrinimai ir surašomi priėmimo–perdavimo aktai, kyla abejonių, jog R. K. tampant direktoriumi bendrovės kasoje realiai buvo nurodyta suma. Iš liudytojos A. P. parodymų matyti, kad išgrynintus pinigus ji užpajamavo R. K. vardu tik darydama prielaidą, kad pinigai pas jį, tačiau to tikrai nežinodama. Nebuvo vertinama tai, kad R. K. buvo parašęs įgaliojimus V. N. ir R. K. tvarkyti visus bendrovės reikalus. Teisminio nagrinėjimo metu, išnaudojus visas galimybes, pašalinti iškilusių abejonių nepavyko. Bet kokios abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai. Neįrodžius, kad R. K. žinioje buvo 50 478,03 Lt UAB „A.“ piniginių lėšų, kad jis šiais pinigais disponavo, nėra pagrindo teigti, kad jis pasisavino minėtą sumą. Todėl R. K. dėl kaltinimo pagal BK 183 str. 2 d. išteisintinas neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Dėl bausmių skyrimo, civilinių ieškinių ir kt.

Skirdamas bausmes teismas atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str. Nustatydamas bausmės rūšį ir parinkdamas jos dydį, atsižvelgia į BK 61 str. 1 ir 2 d. numatytas bausmių nustatymo taisykles, atsižvelgia į kaltinamųjų asmenybes, jų atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Skiriant bausmes pirmiausia atsižvelgiama į tai, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo yra praėję gana daug laiko. Duomenų, kad per tą laiką V. N. ir R. K. būtų padarę naujų nusikalstamų veikų, nėra. Tai leidžia manyti, jog šie kaltinamieji padarė atitinkamas išvadas.

V. N. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. V. N. pripažįsta faktines aplinkybes dėl veikų, numatytų BK 222 str. 1 d., 220 str. 1 d. ir 215 str. 1 d. Tai, kad kai kurių savo veiksmų jis nelaiko nusikalstamais ar nurodo, jog nežinojo, kad taip elgtis negalima, nemenkina pačių faktų pripažinimo. Todėl tai laikytina jo atsakomybe lengvinančiomis aplinkybėmis.

V. N. padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos apysunkių nusikaltimų, o viena – nesunkių nusikaltimų kategorijoms. Nusikaltimai yra baigti. Veikos padarytos tiesiogine tyčia. V. N. yra charakterizuojamas teigiamai, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirbantis, į priklausomybės ligų ar psichiatro įskaitą neįrašytas (T. 6, b. l. 151–152, 193). Visų V. N. inkriminuotų nusikaltimų sankcijose yra numatyta tiek laisvės atėmimo, tiek alternatyvios bausmės. Įvertinus tai, kad nuo nusikaltimų padarymo praėjo daug laiko, tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, tikslinga jam skirti baudos bausmes. Kadangi nusikalstamos veikos padarytos 2008–2009 metais, jam baudos skiriamos pagal 2003-05-01 redakcijos BK 47 str. Įvertinus visas pirmiau išvardytas aplinkybes, parenkant baudų dydį V. N. už kiekvieną nusikalstamą veiką skirtinos baudos, ženkliai mažesnės nei BK 47 str. 3 d. (2003-05-01 redakcija) numatytų baudų vidurkiai. Paskirtos bausmės subendrintinos iš dalies jas sudedant.

Kadromoji priemonė iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliekama nepakeista.

R. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. R. K. pripažįsta faktines aplinkybes dėl veikų, kurios jam inkriminuotos. Tai laikytina jo atsakomybe lengvinančiomis aplinkybėmis.

R. K. padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos nesunkių nusikaltimų, o viena – apysunkių nusikaltimų kategorijoms. Nusikaltimai yra baigti. Veikos padarytos tiesiogine tyčia. R. K. yra charakterizuojamas teigiamai, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirbantis, į priklausomybės ligų ar psichiatro įskaitą neįrašytas (T. 6, b. l. 191–195). Visų R. K. inkriminuotų nusikaltimų sankcijose yra numatyta tiek laisvės atėmimo, tiek alternatyvios bausmės. Įvertinus tai, kad nuo nusikaltimų padarymo praėjo daug laiko, tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, tikslinga jam skirti baudos bausmes. Kadangi nusikalstamos veikos padarytos 2008–2009 metais, jam baudos skiriamos pagal 2003-05-01 redakcijos BK 47 str. Įvertinus visas pirmiau išvardytas aplinkybes, parenkant baudų dydį R. K. už kiekvieną nusikalstamą veiką skirtinos baudos, ženkliai mažesnės nei BK 47 str. 3 d. (2003-05-01 redakcija) numatytų baudų vidurkiai. Paskirtos bausmės subendrintinos iš dalies jas sudedant.

Kardomoji priemonė iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliekama nepakeista.

R. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. R. K. pripažįsta, kad realiai nevykdė direktoriaus pareigų, neorganizavo ir pats netvarkė buhalterinės apskaitos, t. y. pripažįsta faktines nusikalstamos veikos aplinkybes. Tai laikytina jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe.

R. K. padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Nusikaltimas yra baigtas. R. K. yra charakterizuojamas patenkinamai, nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas, administracine tvarka nebaustas, nedirbantis, į priklausomybės ligų ar psichiatro įskaitą neįrašytas, tačiau laikotarpiu nuo 2010-05-26 iki 2010-06-08 gydėsi Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje (T. 7, b. l. 148–161). R. K. inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje yra numatyta tiek laisvės atėmimo, tiek alternatyvios bausmės. Įvertinus kaltinamojo asmenybę, nusikaltimo padarymo aplinkybes, tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, tikslinga jam skirti baudą. Kadangi nusikalstama veika padaryta 2009–2010 metais, bauda jam skiriama pagal 2003-05-01 redakcijos BK 47 str. Įvertinus visas pirmiau išvardytas aplinkybes, parenkant baudos dydį R. K. skirtina bauda, ženkliai mažesnė nei BK 47 str. 3 d. (2003-05-01 redakcija) numatytas baudos vidurkis. R. K. atžvilgiu yra įsiteisėjęs 2011-09-22 Vilniaus miesto apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis. Šiuo nuosprendžiu jis nuteistas už tris nusikalstamas veikas, kurias padarė vėliau, nei veiką, už kurią teisiamas šiuo nuosprendžiu. Minėtu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu jis yra nuteistas ir pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. Ši veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Jam yra paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams. Kadangi labai skiriasi nusikalstamų veikų, už kurią nuteistas Vilniaus apygardos teismo ir teisiamas šiuo nuosprendžiu kategorijos, todėl paskirta bausmė su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme bendrinama apėmimo būdu.

Kardomoji priemonė R. K. nepaskirta.

Byloje Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija taip pat yra pareiškusi patikslintą civilinį ieškinį atsakovams V. N. ir R. K. 13 922 Lt. Ieškinį sudaro UAB „A.“ nesumokėti PVM mokesčiai į biudžetą. V. N. vadovavimo bendrovei laikotarpiu nuo 2007-06-01 iki 2009-02-23 nesumokėta 12 079 Lt pridėtinės vertės mokesčio, o R. K. vadovavimo bendrovei laikotarpiu nuo 2009-02-24 iki 2009-08-27 nesumokėta 1843 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Tuo pagrindu iš V. N. prašoma priteisti 12 079 Lt, o iš R. K. – 1843 Lt valstybės naudai. Ieškinys pagrįstas specialisto išvada, kurią savo ruožtu patvirtina tiek byloje surinkti dokumentai, tiek liudytojų parodymai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra suformuota praktika, jog baudžiamosiose bylose, kuriose kaltininkas yra mokesčių administravimo teisinio santykio subjektas, t. y. mokesčių mokėtojas, ir turtinė žala valstybei buvo padaryta BK 219, 220, 221, 222 ir 223 straipsniuose numatytomis nusikalstamomis veikomis nesumokėjus mokesčių, tokios žalos atlyginimas išsprendžiamas ne ginčo tvarka, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu. Tačiau šiuo atveju tokia žala negali būti išieškoma Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, kadangi UAB „A.“ yra pradėta bankroto procedūra, ji pripažinta nemokia. Todėl VMI pareikštas ieškinys tenkinamas visiškai ir nesumokėti mokesčiai priteistini iš V. N. bei iš R. K..

Tiek kaltinamajame akte, tiek prokuroras baigiamojoje kalboje nurodo, kad byloje yra pareikštas ir UAB „A.“ bankroto administratoriaus ieškinys 55 288,03 Lt ir prašoma šį ieškinį patenkinti. Pasisakant dėl ieškinio daroma nuoroda į dokumentą, esantį 3-io tomo 39 lape. Tačiau susipažinus su šiuo dokumentu matyti, kad jis nei forma, nei turiniu neatitinka civiliniam ieškiniui keliamų reikalavimų. Pats dokumentas įvardytas ne kaip ieškinys, o kaip atsakymas į FNTT prie LR VRM Panevėžio apygardos valdybos paklausimą. Šiame rašte nenurodoma nei, kas atsakovai, nei, iš ko susidaro ieškinys, netgi neprašoma priteisti kokios nors sumos. Kadangi toks dokumentas negali būti laikomas civiliniu ieškiniu, todėl darytina išvada, kad byloje UAB „A.“ bankroto administratorius nėra pareiškęs civilinio ieškinio.

Byloje yra pritaikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas R. K. turtui – 100 000 Lt vertės butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (T. 6, b. l. 175–178, 179–185). Kadangi R. K. skirta bauda bei priteistas VMI ieškinys, todėl laikinas nuosavybės teisių apribojimas paliekamas galioti.

Daiktiniai įrodymai – buhalteriniai dokumentai ir dvi elektroninės laikmenos su buhalterinės apskaitos duomenimis nuosprendžiui įsiteisėjus perduotini UAB „A.“ bankroto administratoriui UAB „B.V.“.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 302 str. ir 303 str. 2 d. 303 str. 5 d., 1 p., 2 p. teismas

N   U   S   P   R   E   N   D   Ė :

V. N. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 str. 1 d., 220 str. 1 d. ir 215 str. 1 d., ir paskirti bausmes:

pagal BK 222 str. 1 d. – 40 MGL (5200 Lt) dydžio baudą;

pagal BK 220 str. 1 d. – 30 MGL (3900 Lt) dydžio baudą;

pagal BK 215 str. 1 d. – 40 MGL (5200 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir paskirti subendrintą bausmę – 55 MGL (septynių tūkstančių šimto penkiasdešimties Lt) dydžio baudą. Pakirtą baudą sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą.

V. N. dėl kaltinimo pagal BK 214 str. 1 d., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p., išteisinti nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. N. dėl kaltinimo pagal BK 182 str. 1 d., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 6 p., išteisinti nesant nukentėjusiojo skundo ar prokuroro reikalavimo pradėti procesą.

R. K. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 str. 1 d., 220 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., ir paskirti bausmes:

Pagal BK 222 str. 1 d. – 40 MGL (5200 Lt) dydžio baudą;

pagal BK 220 str. 1 d. – 30 MGL (3900 Lt) dydžio baudą;

pagal BK 300 str. 1 d. – 30 MGL (3900 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir paskirti subendrintą bausmę – 50 MGL (šešių tūkstančių penkių šimtų Lt) dydžio baudą. Pakirtą baudą sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą.

Laikiną nuosavybės teisių apribojimą R. K. turtui – 100 000 Lt vertės butui, esančiam. (duomenys neskelbtini), palikti galioti.

R. K. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 str. 1 d., ir paskirti 30 MGL (3900 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirtą bausmę subendrinti su 2011-09-22 Vilniaus miesto apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme apėmimo būdu ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į bausmės laiką įskaityti iš dalies atliktą bausmę pagal 2011-09-22 (įsiteisėjo 2012-01-09) nuosprendį.

R. K. dėl kaltinimo pagal BK 183 str. 2 d., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p., išteisinti neįrodžius, kad kaltinamasis padarė šią nusikalstamą veiką.

Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, kodas 188729357, civilinį ieškinį patenkinti ir iš V. N. priteisti 12 079 Lt (dvylika tūkstančių septyniasdešimt devynis), o iš R. K. 1843 (tūkstantį aštuonis šimtus keturiasdešimt tris) Lt valstybės naudai nesumokėto PVM mokesčio.

Daiktinius įrodymus – buhalterinius dokumentus ir dvi elektronines laikmenas su buhalterinės apskaitos duomenimis nuosprendžiui įsiteisėjus perduoti UAB „A.“ bankroto administratoriui UAB „B.V.“.

Apeliaciniai skundai dėl šio nuosprendžio gali būti paduodami per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Panevėžio apygardos teismą.

Teisėjas              Sigitas Bagdonavičius