Administracinė byla Nr. eI2-2998-872/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01109-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.8; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Beatos Martišienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas Š. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, ir Fondo valdyba) 2020-03-02 sprendimą Nr. (11.1E) I-1436; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus  skyriaus 2020-02-06 sprendimą Nr. (9.13)VPA­­­_SP11-1408; 3) netenkinus pateiktų prašymų dėl administracinių aktų panaikinimo, kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, siekiant išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, ir DK) 133 str. normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nustatoma asmenų, pripažinusių ne biologinio vaiko tėvystę po jo gimimo, subjektinė teisė pasinaudoti trisdešimties kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogomis ir (ne)gauti socialinę išmoką tokių atostogų laikotarpiu neprieštarauja: Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir jo elementui – proporcingumo principui; Konstitucijos 29 str. įtvirtintam diskriminavimo draudimui; Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintai šeimos, tėvystės ir vaikystės apsaugai; Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti valstybės paramą asmenims, kurie augina ir auklėja vaikus namuose; Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintai piliečių teisei gauti socialinę paramą nedarbo atveju.

Paaiškina, jog 2019-08-09 pareiškėjas pripažino vaiko K. S. (a.k. duomenys neskelbtini) tėvystę, nors nėra jo biologinis tėvas. 2019-12-17 kreipėsi su prašymu į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas skirti jam tėvystės išmoką už vaiką, laikotarpiu nuo 2019-12-07 – 2020-01-05. Pažymėjo, jog visų trijų darbdavių buvo išleistas trisdešimties kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogų ir laikotarpiu 2019-12-07 – 2020-01-05 atostogavo prižiūrėdamas nepilnametį vaiką, tačiau socialinių išmokų už minėtą laikotarpį negavo.

Nesutinka su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu 2020-02-06 sprendimu, kuriuo jam atsisakyta skirti tėvystės išmoką. Teigia, jog Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog po vaiko gimimo tėvui gali būti suteikiamos trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos iki vaikui sukanka trys mėnesiai, t. y. nuo to momento, kai objektyviai atsiranda juridinis faktas, jog vaikas turi tėvą, t.y. pirminį vaiko kilmės patvirtinimo dokumentą – CMS gimimo įrašą, padarytą civilinės metrikacijos skyriuje. Nuo šio juridinio fakto įregistravimo atsiranda vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos. Darbo kodekso 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog įvaikintojams per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo dienos gali būti suteikiamos trisdešimties kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos, įvaikinus du ir daugiau vaikų atostogomos suteikiamos per šešis mėnesius. Taigi, jo teigimu, šioje normoje įtvirtinta taisyklė, jog teisė į išmoką atsiranda ne nuo vaiko gimimo, o nuo juridinio fakto (įvaikinimo) atsiradimo apie vaikų ir įvaikintojų (tėvų) tarpusavio teises ir pareigas. 

Paaiškina, jog  yra pripažinęs tėvystę dviems ne biologiniams vaikams. Pareiškėjas 2019-12-10 yra pripažinęs tėvystę ir kitam ne biologiniam vaikui (O. S., a/k duomenys neskelbtini) bei pasinaudojęs tėvystės atostogomis laikotarpiu 2020-01-05 – 2020-02-05 antrajam vaikui prižiūrėti, būtent pagal DK 133 str. 2 d. (tėvystės teisių ir pareigų atsiradimas per įvaikinimo institutą). Be to, net trys skirtingi pareiškėjo darbdaviai laikė, jog tėvystės pripažinimas ne biologiniam vaikui labiau artimas įvaikinimo institutui pagal DK 133 straipsnio 2 dalį, kadangi tarp vaiko ir tėvo nėra biologinio ryšio, o juos sieja išimtinai tik socialinis ir teisinis ryšiai, kurie yra būdingi būtent įvaikinimo institutui, kaip jo skiriamieji bruožai. Be to, atsakovas 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. (9.4) VPA_SP3-5913 patvirtino pareiškėjo poziciją, jog teisę gauti socialines išmokas tėvystės atostogų laikotarpiu pagal DK 133 str. 2 d. vaikui (O. S.) galima, tačiau pasinaudoti tokia teise gauti socialines išmokas už pirmąjį vaiką (K. S.) tėvystės atostogų laikotarpiu 2019-12-07 – 2020-01-05 neleido. Taigi, atsakovas iš esmės tokius pat faktus vertino skirtingai.

Jo teigimu, tėvystės pripažinimas ne biologiniams vaikams gali būti prilyginamas įvaikinimui socialinių išmokų skyrimo kontekste, vadovaujantis konstitucinėmis tėvystės puoselėjimo gairėmis. Jeigu teismas manytų, jog nagrinėjamoje situacijoje turėtų būti taikoma DK 133 str. 1 d., sąvoka - vaiko gimimo diena, nagrinėjamu atveju turi būti aiškinama kaip tėvystės pripažinimo diena (2019-08-09). 2019 12 03 įstatymu Nr. XIII-2595 (TAR, 2019, Nr. 2019-20027) nustatyta, kad įstatymo Nr. XIII-2595 nuostatos taip pat taikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo (2020 01 01) gimusių vaikų tėvams, jeigu po šio įstatymo įsigaliojimo dienos nėra praėjęs vienų metų terminas nuo vaiko gimimo dienos ir tėvai nebuvo pasinaudoję po vaiko gimimo suteikiamomis trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogomis.

Tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo turėjo pareigą taikyti Darbo kodekso 133 str. normą ne izoliuotai, o sistemiškai ir teologiškai įvertinę ordinarinių įstatymų normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.140 str. 4 d. 3.141 str., 3.142 str. 1 d., 3.227 str.), Konstitucinio teismo nutarimus dėl tėvystės kaip konstitucinės vertybės visokeriopo puoselėjimo ir saugojimo, Konstitucijos 29 str., 38 str. 1, 2 d., 39 str. 1 d., 52 str. bei bendruosius teisės principus - teisinės valstybės, proporcingumo principus. Pareiškėjas pasinaudojęs įstatyme numatytomis ne ginčo teisenos priemonėmis, t. y. notariniu tėvystės pripažinimu, negali atsidurti blogesnėje padėtyje negu įvaikintojai, nes toks faktų vertinimas pažeistų konstitucinius asmenų lygybės ir nediskriminavimo principus ir nebūtų objektyviai pateisinamas, nes Pareiškėjas palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojamas, nors tarp tų grupių (įvaikintojų ir tėvų, pripažinusių tėvystę) nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų. Tiek asmeniui pripažinusiam tėvystę, tiek asmeniui įvaikinusiam vaiką atsiranda vienodos teisinės pasekmės (CK 3.140 str. 4 d., jei vaiką pagimdė motina, kuri nėra susituokusi, ir jei po ankstesnės santuokos pabaigos praėjo daugiau kaip trys šimtai dienų, vaiko tėvu gimimo akto įraše gali būti įrašytas vyras, šios knygos nustatyta tvarka tėvystės pripažinimo pareiškimu pripažinęs tėvystę; CK 3.227 str. 2d . įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą).

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. 

Nurodo, jog pareiškėjas 2019-12-17 pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą skirti tėvystės išmoką už 2018-02-15 gimusį vaiką, už laikotarpį nuo 2019-12-07 iki 2020-01-05, prie prašymo pridėjo notaro 2019-08-09 patvirtintą pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo, kuriuo pareiškėjas pripažino vaiko K. S. tėvystę. 

VSDFV Vilniaus skyrius 2020-02-06 sprendimu Nr. (9.13)VPA­­­_SP11-1408 „Dėl Š. S. teisės į tėvystės išmoką“ nusprendė neskirti pareiškėjui tėvystės išmokos už laikotarpį nuo 2019-12-07 iki 2020-01-05, nes pagal nustatytą teisinį reglamentavimą tėvystės išmoka mokama tėvystės atostogų, suteiktų pagal Darbo kodekso 133 straipsnio nuostatas, laikotarpiu, t. y. arba nuo vaiko gimimo, iki vaikui sukanka trys mėnesiai, kaip reglamentavo iki 2019-12-31 galiojusi Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalis, arba per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo dienos, kaip reglamentuoja Darbo kodekso 133 straipsnio 2 dalis. Pareiškėjui tėvystės atostogos už vaiką, gimusį 2018-02-15, kurio tėvystę pareiškėjas pripažino notaro 2019-08-09 patvirtintu pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, buvo suteiktos ne pagal Darbo kodekso 133 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, nes pareiškėjas vaiko neįsivaikino, o tėvystės pripažinimas negali būti laikomas vaiko įvaikinimu. 

Pažymėjo, jog pagrindas suteikti tėvystės atostogas pagal Darbo kodekso 133 straipsnio 2 dalį yra teismo sprendimas dėl įvaikinimo, o ne notaro patvirtintas tėvystės pripažinimas, kuris nėra laikomas vaiko įvaikinimu. 

Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad VSDFV Vilniaus skyrius iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertino skirtingai. Pažymėjo, kad pareiškėjui tėvystės atostogos už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini) (kaip ir už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini)) buvo suteiktos ne pagal Darbo kodekso 133 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, tačiau VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis gero administravimo principu, įvertinęs tai, kad pareiškėjui už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini), tėvystės atostogos galėjo būti suteiktos Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, paskyrė pareiškėjui tėvystės išmoką už vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), tėvystės atostogų laikotarpį nuo 2020-01-07 iki 2020-02-05. Tuo tarpu nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjui negalėjo būti suteiktos tėvystės atostogos nei Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (nes iki vaikui sukako trys mėnesiai, pareiškėjas dar nebuvo pripažinęs vaiko tėvystės), nei Darbo kodekso 133 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu (nes vaikas nebuvo įvaikintas, o tėvystės pripažinimas negali būti laikomas vaiko įvaikinimu). 

Atsakovo nuomone, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nepagrindžia Darbo kodekso 133 straipsnio nuostatų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 133 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimo į skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjui skirti tėvystės išmoką.

Nustatyta, jog pareiškėjas Š. S. 2019-12-17 pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą skirti tėvystės išmoką už (duomenys neskelbtini) gimusį vaiką, už laikotarpį nuo 2019-12-07 iki 2020-01-05, bei pridėjo Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaro 2019-08-09 patvirtintą pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo. Pareiškime įrašyta, jog J. J. sutinka, kad Š. S. būtų pripažintas jos sūnaus K. J., gimusio (duomenys neskelbtini) tėvu, ir kad jo, kaip tėvo, duomenys būtų įrašyti sūnaus gimimo įraše, taip pat sutiko, kad sūnui būtų suteikta tėvo pavardė.

Byloje taip pat pateikti pareiškėjo darbdavių UAB „Arelija“ ir UAB „Adeca“ VSDFV Vilniaus skyriui 9-SD pranešimai apie apdraustajam Š. S. suteiktas tėvystės atostogas pagal Darbo kodekso 133 straipsnio 2 dalį.

Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, pareiškėjui tėvystės atostogos suteiktos pagal DK 133 str. 2 d. laikotarpiu nuo 2019-12-07 iki 2020-01-05 (30 kalendorinių dienų).

VSDFV Vilniaus skyrius 2020-02-06 sprendimu Nr. (9.13)VPA­­­_SP11-1408 „Dėl Š. S. teisės į tėvystės išmoką“ nusprendė neskirti pareiškėjui tėvystės išmokos už laikotarpį nuo 2019-12-07 iki 2020-01-05, nes tėvystės išmoka mokama tėvystės atostogų, suteiktų pagal Darbo kodekso 133 straipsnio nuostatas, laikotarpiu. Pareiškėjui tėvystės atostogos už vaiką K. S., gimusį (duomenys neskelbtini), kurio tėvystę pareiškėjas pripažino notaro 2019-08-09 patvirtintu pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, buvo suteiktos ne pagal Darbo kodekso 133 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, nes pareiškėjas vaiko neįsivaikino, o tėvystės pripažinimas negali būti laikomas vaiko įvaikinimu.

Pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriaus 2020-02-06 sprendimą Nr. (9.13)VPA­­­_SP11-1408 apskundė Fondo valdybai, kuri 2020-03-02 sprendimu Nr. (11.1E) I-1436 pareiškėjo skundo netenkino ir nusprendė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2020-02-06 sprendimu Nr. VPA_SP11-1408 pagrįstai neskyrė pareiškėjui tėvystės išmokos už laikotarpį nuo 2019-12-07 iki 2020-01-05. Fondo valdyba Sprendime pažymėjo, jog asmuo, pateikęs prašymą skirti tėvystės išmoką DK 133 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, turi įrodyti ne tik vaiko gimimo, bet ir vaiko įvaikinimo faktą. Vaikas gali būti įvaikinamas tik teismo sprendimu, tačiau pareiškėjas pateikė dokumentus apie vaiko tėvystės pripažinimą, bet ne įvaikinimo faktą.

Tėvystės išmokų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – Ligos ir motinystės įstatymas) bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatai (toliau – Nuostatai), patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86.

Ligos ir motinystės įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustato, kad tėvystės išmoka skiriama turinčiam teisę gauti šią išmoką apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų metu. Ligos ir motinystės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teisę gauti tėvystės išmoką turi tėvas (įtėvis), įstatymų nustatyta tvarka yra išleistas tėvystės atostogų, išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, išleistam tėvystės atostogų. Pagal Ligos ir motinystės įstatymo 20 straipsnį tėvystės išmoka mokama tėvystės atostogų, suteiktų pagal Darbo kodeko 133 straipsnį, laikotarpiu. Nuostatų 69.4 punktas nustato, kad asmuo, norintis gauti tėvystės išmoką, Fondo valdybos teritoriniam skyriui turi pateikti prašymą, įsakymo (potvarkio) dėl tėvystės atostogų suteikimo kopiją, nuorašą ar išrašą (jeigu nepateiktas 9-SD formos pranešimas apie apdraustajam asmeniui suteiktas tėvystės atostogas), vaiko (vaikų) gimimo ir tėvystės faktą patvirtinančius dokumentus.

Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2019 07 27 iki 2020 01 01) nustatyta, kad darbuotojams po vaiko gimimo suteikiamos trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos. Šios atostogos suteikiamos bet kuriuo laikotarpiu nuo vaiko gimimo, iki vaikui sukanka trys mėnesiai (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ir daugiau vaikų – nuo vaiko gimimo, iki vaikui sukanka šeši mėnesiai).

Darbo kodekso 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo (skubaus vykdymo atveju – per tris mėnesius nuo sprendimo vykdymo pradžios) dienos darbuotojams suteikiamos trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos. Įvaikinus du ir daugiau vaikų – šios atostogos suteikiamos per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo (skubaus vykdymo atveju – per šešis mėnesius nuo sprendimo vykdymo pradžios) dienos. Šioje dalyje nurodytos atostogos nesuteikiamos tuo atveju, kai įvaikintas sutuoktinio vaikas arba kai įtėviui tam pačiam vaikui prižiūrėti jau buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą skirti tėvystės išmoką už 2018-02-15 gimusį vaiką, remdamasis Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaro patvirtintu pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo. Pareiškėjas teigia, jog buvo išleistas tėvystės atostogų pagal DK 133 str. 2 d., todėl jam priklausanti socialinė išmoka taip pat turėjo būti išmokėta pagal DK 133 str. 2 d.

Iš tiesų, pareiškėjo pateikti darbdavių UAB „Arelija“ ir UAB „Adeca“ VSDFV Vilniaus skyriui 9-SD pranešimai apie apdraustajam Š. S. suteiktas tėvystės atostogas bei Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenys patvirtina, jog pareiškėjui buvo suteiktos tėvystės atostogas pagal Darbo kodekso 133 straipsnio 2 dalį. Tačiau pareiškėjo į bylą pateiktas notaro patvirtintas pareiškimas dėl tėvystės pripažinimo patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas ne įvaikino K. S., bet pripažino nepilnamečio vaiko tėvystę.

Teismas pažymi, jog tėvystės pripažinimas ir įvaikinimas yra skirtingi šeimos teisės institutai.

Pareiškimo dėl tėvystės pripažinimo trečioje pastraipoje vaiko motina J. J. patvirtino, jog: „nesu ir tris šimtus dienų iki vaiko gimimo nebuvau sudariusi santuokos“.

Civilinio kodekso 3.141 straipsnio 1 dalis numato, kai vaiko gimimo įraše nėra duomenų apie tėvą, tėvystė gali būti pripažįstama pagal asmens, laikančio save vaiko tėvu, pareiškimą. CK 3.140 straipsnio 4 dalis numato, jei vaiką pagimdė motina, kuri nėra susituokusi, ir jei po ankstesnės santuokos pabaigos praėjo daugiau kaip trys šimtai dienų, vaiko tėvu gimimo akto įraše gali būti įrašytas vyras, šios knygos nustatyta tvarka tėvystės pripažinimo pareiškimu pripažinęs tėvystę, arba teismo sprendimu nustačius jo tėvystę. Tuo tarpu įvaikinimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Civilinio kodekso trečiosios knygos V dalies XIII skyriaus normos. Be to, vaikas įvaikinamas arba pareiškimas įvaikinti atmetamas teismo sprendimu (Civilinio proceso kodekso 487 straipsnio 1 dalis).

Kaip minėta, Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2019 07 27 iki 2020 01 01) nustatyta, kad darbuotojams po vaiko gimimo suteikiamos trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos. Šios atostogos suteikiamos bet kuriuo laikotarpiu nuo vaiko gimimo, iki vaikui sukanka trys mėnesiai. 

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui tėvystės atostogos buvo suteiktos ne pagal DK 133 str. 1 d., bet pagal DK 133 str. 2 d. (kuri taikoma įvaikinus vaiką), nors pareiškėjas kartu su prašymu skirti tėvystės išmoką už (duomenys neskelbtini) gimusį vaiką atsakovui pateikė 2019-08-09 pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo. Be to, prašymas pateiktas 2019-12-17, t. y. praėjus dešimt mėnesių nuo vaiko gimimo bei keturiems mėnesiams nuo pareiškimo dėl tėvystės pripažinimo  patvirtinimo.

Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai ginčijamu 2020-02-06 sprendimu neskyrė pareiškėjui tėvystės išmokos už vaiką K. S., kurio tėvystę jis pripažino notaro patvirtintu pareiškimu, bet ne teismo sprendimu dėl įvaikinimo.

Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad VSDFV Vilniaus skyrius iš esmės tokius pat faktus vertino skirtingai, tai yra, jog pareiškėjui tėvystės atostogos už antrą vaiką, gimusį 2019-10-03, taip pat buvo suteiktos pagal Darbo kodekso 133 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, tačiau buvo skirta ir išmoka. Atsakovas atsiliepime paaiškino, jog VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis gero administravimo principu, įvertinęs tai, kad pareiškėjui už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini), tėvystės atostogos galėjo būti suteiktos Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, paskyrė pareiškėjui tėvystės išmoką už vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), tėvystės atostogų laikotarpį nuo 2020-01-07 iki 2020-02-05. Taigi, antruoju atveju, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas antrojo vaiko, Š. S. tėvystę pripažino 2019-12-10, t. y. praėjus tik dviems mėnesiams nuo vaiko gimimo ir iš karto kreipėsi dėl tėvystės išmokos. Taigi, faktinė situacija nėra visiškai tokia pati, kaip ginčo atveju.

Teismas pritaria atsakovo argumentui, jog nagrinėjamoje byloje, taikant Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią iki 2020 01 01, pareiškėjui negalėjo būti suteiktos tėvystės atostogos nei Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (nes iki vaikui sukako trys mėnesiai, pareiškėjas dar nebuvo pripažinęs vaiko tėvystės), nei Darbo kodekso 133 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu (nes vaikas nebuvo įvaikintas, o tėvystės pripažinimas negali būti laikomas vaiko įvaikinimu).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasi Ligos ir motinystės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 20 straipsniu, Nuostatų 69.4 papunkčio reikalavimais, daro išvadą, jog VSDVF Vilniaus skyrius 2020-02-06 sprendimu Nr. (9.13) VPA SP11-1408 teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti tėvystės išmoką.

        Kadangi VSDVF Vilniaus skyriaus 2020-02-06 sprendimas Nr. (9.13) VPA SP11-1408 ir VSDFV 2020-03-02 sprendimas Nr. (11.1E) I-1436 yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti, remiantis pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas yra atmestinas.

        Pareiškėjas skunde prašė netenkinus pateiktų reikalavimų dėl administracinių aktų panaikinimo, kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, siekiant išaiškinti, ar  Darbo kodekso 133 straipsnio normose įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nustatoma asmenų, pripažinusių ne biologinio vaiko tėvystę po jo gimimo, subjektinė teisė pasinaudoti trisdešimties kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogomis ir (ne)gauti socialinę išmoką tokių atostogų laikotarpiu neprieštarauja: Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir jo elementui – proporcingumo principui; Konstitucijos 29 str. įtvirtintam diskriminavimo draudimui; Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintai šeimos, tėvystės ir vaikystės apsaugai; Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti valstybės paramą asmenims, kurie augina ir auklėja vaikus namuose; Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintai piliečių teisei gauti socialinę paramą nedarbo atveju.

        Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.

        Pats pareiškėjas skunde pažymėjo, jog nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri numato, jog darbuotojams po vaiko gimimo suteikiamos trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos. Šios atostogos suteikiamos bet kuriuo laikotarpiu nuo vaiko gimimo, iki vaikui sukanka vieni metai. Be to, 2019 12 03 įstatymu Nr. XIII-2595 (TAR, 2019, Nr. 2019-20027) nustatyta, kad įstatymo Nr. XIII-2595 nuostatos taip pat taikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo (2020 01 01) gimusių vaikų tėvams, jeigu po šio įstatymo įsigaliojimo dienos nėra praėjęs vienų metų terminas nuo vaiko gimimo dienos ir tėvai nebuvo pasinaudoję po vaiko gimimo suteikiamomis trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogomis. Tuo tarpu Darbo kodekso 133 str. 2 d. numato, jog per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo (skubaus vykdymo atveju – per tris mėnesius nuo sprendimo vykdymo pradžios) dienos darbuotojams suteikiamos trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos. Taigi, naujoji DK 133 str. 1 d. redakcija numato netgi ilgesnį (vienerių metų) laikotarpį, per kurį darbuotojams gali būti suteikiamos trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos, nei numatyta to paties straipsnio 2-ojoje dalyje. Kadangi , teismo vertinimu, pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nepagrindžia Darbo kodekso 133 straipsnio nuostatų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 133 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

         Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo Š. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos                                                                                              Asta Adamonytė-Šipkauskienė

        Beata Martišienė

Fausta Vitkienė