Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 330 - 252 - 2012
Virginija Jurkštienė Teisminio proceso Nr. 2-32-3-01141-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
44.5.2.17; 121.14; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 11 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (pranešėja), Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė), Ramunės Čeknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4-205/2012 pagal ieškovų J. K., A. K., A. B., V. J., A. K. ieškinį atsakovams UAB „Atrika“, UAB DK „PZU Lietuva“, trečiajam asmeniui V. Z. dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
ieškovai J. K., A. K., A. B., V. J. ir A. K. prašė solidariai iš abiejų atsakovų UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Atrika“ priteisti jiems atitinkamai 14 100 Lt, 30 800 Lt, 12 800 Lt, 6 550 Lt ir 28 800 Lt gaisro metu patirtiems nuostoliams atlyginti. Nurodė, kad 2010 metų pradžioje paprašė P. J. nupirkti Vokietijoje padėvėtus automobilius sudarant pirkimo – pardavimo sutartis ir parvežti nupirktų automobilių dokumentus bei užvedimo raktelius. Pagal žodinį susitarimą P. J. automobilių pirkimui davė pinigus. P. J. 2010-03-02 J. K. nupirko automobilį „Toyota Yaris Verso“ už 4 200 Eur, 2010-03-02 A. K. nupirko automobilį „Audi A4“ už 9 500 Eur, 2010-03-06 A. B. nupirko automobilį „Opel Agila“ už 2 500 Eur ir 2010-03-05 „Toyota Yvaris“ už 2 800 Eur, 2010-03-09 V. J. nupirko automobilį „Opel Corsa C“ už 2 000 Eur, 2010-03-07 A. K. nupirko automobilį „Ford Fokus“ už 4 500 Eur. Ieškovai kreipėsi į atsakovą UAB „Atrika“ dėl nupirktų automobilių pargabenimo iš Vokietijos. Pagal sudarytą krovinio pargabenimo sutartį UAB „Atrika“ prisiėmė visą krovinio pargabenimo atsakomybę pagal CMR konvencijos sąlygas, taip pat įsipareigojo atlyginti žalą už sugadintą krovinį. Atsakovo vairuotojas, trečiasis asmuo V. Z., atsakovui priklausančiu vilkiku „Scania“ Vokietijoje pasikrovė ieškovų automobilius ir gabeno į Lietuvą. 2010-03-20 Lenkijos Respublikos regioniniame kelyje atsakovo UAB „Atrika“ platformos tipo sunkvežimyje kilo gaisras, dėl ko apdegė arba visiškai sudegė ieškovams priklausantys automobiliai. Atsakovas savo krovinį buvo apdraudęs pas atsakovą UAB DK “PZU Lietuva“.
Pasvalio rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Atrika“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovams J. K. 14 100 Lt, A. K. 30 800 Lt, A. B. 12 800 Lt, V. J. 6 550 Lt, A. K. 28 800 Lt nuostolių atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Atrika“ priėmė iš ieškovų užsakymą už atitinkamą atlygį iš Vokietijos į Lietuvą parvežti ieškovų nurodytus automobilius. Su ieškovais sudarytose sutartyse įsipareigojo iš Vokietijos į Lietuvą parvežti ieškovams: V. J. automobilį „Opel Corsa“, J. K. „Toyota Yaris Verso“, A. K. „Audi A4“, A. B. „Opel Agila“ ir „Toyota Yaris“, A. K. „Renault Trafic“, kurių vertė buvo nurodyta tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose. Sutarčių 4 punktu atsakovas UAB „Atrika“ (vežėjas) įsipareigojo turėti galiojantį CMR draudimą ir jį naudoti pervežant duotą krovinį, o sutarčių 5 punktu įsipareigojo, iškilus nesutarimams dėl krovinio pristatymo ar krovinio pažeidimų ir ar atsiradusių nuostolių, užsakovui atlyginti žalą už sugadintą turtą. Atsakovui UAB „Atrika“ priėmus užsakymą, vežėjo vairuotojas V. Z. nuvyko į Vokietiją, pakrovė sutartyje nurodytus automobilius į atsakovo UAB „Atrika“ autovežio „Scania P420“ priekabą ir vežė krovinį (automobilius) į Lietuvą ieškovams. Atsakovui vykdant tarptautinį krovinio pervežimą, kuriam taikomos 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais konvencijos (CMR) normos, 2010-03-20 važiuojant regioniniu keliu Lenkijos Respublikoje autovežio priekaboje kilo gaisras. Jo metu visiškai ar iš dalies sudegė ieškovų gabenami automobiliai.
Teismas nurodė, jog pagal Konvencijos 17 str. 1 p. nuostatą vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą, nebent jis įrodytų, kad buvo bent viena iš aplinkybių, nurodytų Konvencijos 17 str. 2 p. ar 4 p. Konstatavo, kad kilus gaisrui ir tik nustačius, kad tai tyčinis padegimas, gaisro padaryta žala vertintina kaip negalėta numatyti, nes vežėjas negali imtis kokių nors priemonių prieš tyčinį tokio pobūdžio nusikaltimo padarymą. Šioje byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Atsakovas UAB „Atrika“, būdamas profesionalus verslininkas, užsiimantis krovinių pervežimais, turintis naudotų automobilių gabenimo iš užsienio šalių patirtį, privalėjo įvertinti visas pasekmes, galinčias kilti pervežant tokį krovinį ir imtis visų įmanomų priemonių krovinio praradimo, sugadinimo rizikos faktoriams pašalinti ar tokiai rizikai, rizikos laipsniui sumažinti. Viena iš tokių priemonių, kurią galėjo ir privalėjo padaryti atsakovas UAB „Atrika“ kaip ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, tai atjungti automobiliuose galingus elektros energijos šaltinius – akumuliatorines baterijas, kuriose net esant iškrovai lieka elektros energija, galinti turėti įtakos žalos kilimui. Vežėjui atlikus šią priemonę, būtų išvengta žalos. Teismo nuomone, atsakovas neįrodė, kad siekdamas užtikrinti krovinio saugumą, kreipėsi į ieškovus dėl leidimo atjungti akumuliatorines baterijas, t. y. veikė kaip ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas. Nurodė, kad tarptautinio krovinių transportavimo atvejams atsakovas UAB „Atrika“ su UAB DK „PZU Lietuva“ sudarė vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį, todėl draudėjui su vežėju tenka solidari atsakomybė už kovinio pervežimo metu ieškovams padarytą žalą.
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas pažeidė CPK 270 str. 3, 4 dalių nuostatas, nes nepakankamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatytus faktus, atsakovų procesiniuose dokumentuose bei pasisakymų metu pateiktus paaiškinimus. Šie pažeidimai lėmė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje yra be motyvų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Taip pat nepagrįstai netaikė materialinės teisės normų – Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 17 str. 2 p.), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiško pobūdžio bylose dėl CMR konvencijos nuostatų taikymo, taip pat dėl automobilio avarinio darbo rėžimo kaip paslėpto trūkumo ar defekto aiškinimo. Vadovaujantis byloje surinkta informacija bei dokumentais, priešingai nei sprendė teismas, konstatuotina, jog atsakovai įrodė, kad 2010-03-20 gaisras kilo dėl vidinio krovinio (automobilio „Toyota Yaris Verso“) defekto. O būtent – teismui buvo pateiktas 2011-11-18 Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos gaisrinių tyrimų centro ekspertizės aktas Nr. 65-11, kurio išvadose nurodyta, jog gaisro židinio zona yra minėto automobilio variklio skyriaus lygyje. CMR konvencijos 17 str. 2 p. nustatyta, jog vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko dėl vidinių krovinio defektų. Teismo argumentas, jog šiuo atveju vežėjo veiksmai neatitiko ypač sąžiningo ir pareigingo vežėjo veiksmų CMR konvencijos prasme, yra nepagristi ir neteisėti. Priešingai, transportavimo ir pakrovimo būdas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su įvykio – gaisro atsiradimu, t. y. jei automobilis „Toyota Yaris Verso“ nebūtų turėjęs vidinio defekto – trūkumo, nei horizontalus, nei nuožulnus jo pakrovimo būdas nebūtų turėjęs įtakos gaisro atsiradimui. Tai, jog pervežami ne nauji, o naudoti automobiliai, nėra padidintos rizikos faktorius, dėl kurio vežėjas turėtų imtis papildomų atsargumo priemonių. Vežėjas yra pervežimo srities, tačiau ne automobilių techninės priežiūros profesionalas, todėl jam negali būti taikomi padidinti reikalavimai ir pervežamų automobilių techninės priežiūros srityje, tuo labiau, kad minėtas vidinis defektas nėra matomas vežėjui plika akimi, tam nustatyti reikalingos specialios žinios, speciali apžiūra. Be to, transporto priemonių akumuliatorių – akumuliatorinių baterijų atjungimui reikalingos specifinės žinios ir įrankiai. Užsakymuose pervežimui vežėjui nebuvo nurodyta, jog pas siuntėją pervežimui bus pateiktos transporto priemonės su defektais. Atsižvelgiant į tai, kad 2010-03-20 įvykis nėra draudžiamasis, atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ nekyla pareiga mokėti draudimo išmoką pagal su UAB „Atrika“ sudarytą Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovai prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantas skundą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Apeliaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų dėl teismo galimai padarytų materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimų, turėjusių įtakos sprendimo neteisėtumui ir nepagrįstumui. Priešingai, nei teigiama skunde, teismas išsamiai tyrė ir vertino įrodymus dėl automobilių užsidegimo priežasčių. Atsakovas UAB „Atrika“, sudaręs sutartis su ieškovais automobilių vežimui jose nurodytomis sąlygomis bei pradėjęs vykdyti vežimą, privalėjo užtikrinti krovinio saugumą veždamas jį tomis konkrečiomis aplinkybėmis, kuriomis sudarydamas sutartis sutiko vežti, ir, kaip savo srities profesionalas, nuolat užsiimantis automobilių pervežimu už atlygį, iš anksto numatyti ir įvertinti visas galimas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio praradimo rizikos faktoriams pašalinti ar krovinio praradimo rizikos laipsniui sumažinti. Byloje esančiais įrodymais taip pat paneigti skundo argumentai, jog sudegę gabenti automobiliai yra nedraudiminis įvykis, dėl ko UAB DK „PZU Lietuva“ nėra atsakinga.
Apeliacinis skundas atmestinas, Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Krovinio ar jo praradimo arba sugadinimo atveju atsiranda mišri solidarioji vežėjo ir draudimo kompanijų, kuriose vežėjas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę, prievolė, kuri vežėjui, kaip skolininkui, atsiranda iš įstatymo (CMR konvencijos), o jo civilinę atsakomybę apdraudusioms kompanijoms – iš vežėjo civilinės atsakomybės pagal CMR konvenciją draudimo sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-730/2003). Pagal 1956 m. gegužės 19 d. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencijos) 17 str. 1 d., vežėjas yra atsakingas už krovinio praradimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki krovinio perdavimo gavėjui momento. Vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti.
Apeliantas, įrodinėdamas pirmosios instancijos teismo civilinėje byloje išaiškintą CMR konvencijos 17 str. 2 d., remiasi 2011-11-18 Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro ekspertizės aktu Nr. 65-11 (EA) (t. 3, b. l. 136–144). Vadovaudamasis minėta aktu, kurio išvadoje nurodyta, jog gaisro židinio zona yra automobilio „Toyota Yaris Verso“ variklio skyriaus lygyje, apeliantas 2010-03-20 gaisro atsiradimą sieja su krovinio (lengvojo automobilio „Toyota Yaris Verso“) paslėpto defekto (lengvojo automobilio elektros instaliacijos avarinis darbo režimas) gedimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas netiksliai vertina eksperto išvadoje pateiktus faktus ir aplinkybes. Pažymėtina, kad eksperto išvada turėtų būti aiškinama ir ja remiamasi kaip vientisu dokumentu, bet ne atskiromis jos dalimis. Byloje esančiame ekspertizės akte teigiama, jog automobiliai „Opel Corsa C“ ir „Toyota Yaris Verso“ buvo gabenami ant vilkiko priekabos apatinės platformos ne normaliomis jų eksploatavimo sąlygomis, o pastatytos priekiu tam tikru kampu į apačią arba į viršų. Tai reiškia, jog automobiliai buvo gabenami ne įprastomis jų eksploatavimo sąlygomis. Būtent ši aplinkybė, greta kitų aplinkybių (automobilių kėbulai buvo su defektais, galimai dėl autoįvykių, neatjungtos akumuliatorių baterijos), galimai turėjo įtakos tam, kad „Toyota Yaris Verso“ variklio skyriuje esančiuose elektros instaliacijos laiduose arba elektros įrangoje galėjo įvykti elektros instaliacijos laidų avarinis darbo rėžimas, dėl kurio galėjo užsiliepsnoti variklio skyriuje esančios elektros instaliacijų laidų izoliacija bei šalia jos esančios degios medžiagos. Šios eksperto išvados, priešingai nei teigia apeliantas, neparodo, jog kažkurie tai gabenami automobiliai buvo su užslėptais defektais. Eksperto išvados yra tik atitinkamo pobūdžio prielaidos, jog dėl gabenamų automobilių atitinkamų savybių (kėbulai su defektais, galimai po autoįvykių, ir neatjungtos akumuliatorių baterijos) ir jų gabenimo ypatumų (nenormaliomis tokių automobilių eksploatavimo sąlygomis), galėjo atitinkamoje vietoje kilti gaisras. CMR konvencijos 17 str. 2 d. prasme paslėptas krovinio defektas turi būti suprantamas ir aiškinamas kaip defektas, kuris įprastinėmis sąlygomis yra nebūdingas tokio pobūdžio kroviniams (2001-06-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 31 dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR) 26 p.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo UAB „Atrika“ gabentas krovinys, dėl kurio ir kilo 2010-03-20 gaisras, būtent jau prieš tai buvo apgadintas lengvasis automobilis „Toyota Yaris Verso“, apelianto minėtas elektros instaliacijos gedimas, esant pajungtam akumuliatoriui, nėra laikytinas paslėptu krovinio – įrangos defektu. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad CMR prasme nagrinėjamoje byloje vežėjas negali būti atleistas nuo atsakomybės už automobilio sugadinimą.
Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Tuo tarpu teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių įrodinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ir nebuvimą. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo konstatuota, atsakovas neįrodė, kad jis krovinį gabeno su paslėptu krovinio defektu. Nepagrįstas skundo argumentas, jog buvo aplinkybės, kurių vežėjas UAB „Atrika“ negalėjo išvengti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio. Šiuo atveju būtent UAB „Atrika“, sudariusi sutartis su ieškovais automobilių vežimui jose nurodytomis sąlygomis bei pradėjusi vykdyti vežimą, atsižvelgdama į tai, kad ieškovų automobiliai jau turėjo kėbulo defektų, privalėjo užtikrinti krovinio saugumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas, būdamas profesionalus transportavimo ir saugojimo srityje, sudarydamas sutartis su ieškovais, žinojo, kad prisiima pargabenti rizikos faktorius turinčius nenaujus automobilius, privalėjo iš anksto įvertinti visas galimas pasekmes, galinčias kilti pervežant tokį rizikos faktorius turintį krovinį ir imtis visų įmanomų priemonių krovinio praradimo, sugadinimo rizikos faktoriams pašalinti ar tokiai rizikai, rizikos laipsniui sumažinti. Kritiškai vertintinas apeliacinio skundo argumentas, jog atjungus automobilių akumuliatorius sugenda – išsiderina borto kompiuteriai, prapuola radijų kodai ir panašiai. Būtent veikdamas kaip sąžiningas ir pareigingas vežėjas bei tam, kad galima būtų užtikrinti krovinio saugumą ir išvengti žalos, apeliantas turėjo teisę ir galėjo kreiptis į ieškovus dėl leidimo atjungti akumuliatorines baterijas. Byloje nėra duomenų, kad tokio leidimo iš ieškovų jis negavo.
Teisėjų kolegija atmeta skundo argumentus dėl CPK 270 str. 3, 4 d. pažeidimo. Konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo 2012-02-20 sprendimas bei jo turinys atitinka CPK 270 str. 3 ir 4 d. įtvirtintus reikalavimus, nes aprašomojoje teismo sprendimo dalyje yra trumpai išdėstyti šalių reikalavimai ir juos pagrindžiančios aplinkybės, paaiškinimai, atsikirtimai, jų pagrindas, o motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje išdėstytos byloje nustatytos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos išvados, argumentai, kuriais teismas rėmėsi, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, kiekvieno pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis įvertinimas, byloje padarytų išvadų pagrindimas bei minėtų išvadų motyvai. Minėti reikalavimai, keliami teismo sprendimui ir jo turiniui, kuriuos atitinka teismo 2012-02-20 sprendimas, yra išaiškinti 1997-06-13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 7 dėl įstatymų, nustatančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje.
Iš to kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados priimant skundžiamą sprendimą pagrįstos įrodymais, kurie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu (CPK 177, 180, 183 ir 185 str.), tinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normos, nenukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas ištyrė visus reikšmingus įrodymus ir bylos aplinkybes, kurių visumą teisiškai įvertino. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, būtų pažeidęs įrodymų ir bylos aplinkybių įvertinimo taisykles. Todėl teisėtą ir pagrįstą sprendimą apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Ieškovai apeliacinės instancijos teisme turėjo 3 000 Lt advokato pagalbos išlaidų. Šias išlaidas pagrindžia pateikta 2012-04-02 PVM sąskaita – faktūra, serija APK Nr. 0176, ir kvito šaknelė, serija LAT Nr. 155224 (t. 4, b. l. 42-43). 3 000 Lt sumokėjo ieškovė V. J.. Tačiau prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, viršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.11 p. numatytą rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį. Atsižvelgiant į ginčo pobūdį, paruoštų procesinių dokumentų skaičių bei tai, kad nagrinėjama byla, nors ir yra pakankamai sudėtinga, tačiau ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės ieškovų atstovui naujų teisinių dokumentų analizuoti nereikėjo (jis atstovavo ieškovus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 str.), prašoma priteisti 3 000 Lt suma už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme mažintina iki 1 000 Lt.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB DK „PZU Lietuva“, į. k. 110057869, 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) advokato pagalbos išlaidų V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Teisėjai Ramunė Čeknienė
Nijolė Danguolė Smetonienė
Birutė Valiulienė