Civilinė
byla Nr. 3K-3-70/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos: 42.8
42.11.1
„S“
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. sausio 30 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir
Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Neiseris“
kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 15 d.
sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovo UAB „Forte baldai“ ieškinį atsakovui UAB „Neiseris“ dėl prievolės
įvykdymo ir UAB „Neiseris“ priešieškinį UAB „Forte baldai“ dėl nuostolių
atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Forte
baldai“ ir atsakovas UAB „Neiseris“ 2004 m. gruodžio 10 d. sudarė paslaugų
sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 523 kv. m.
patalpas baldų ekspozicijai, parduoti juos už ieškovo nustatytą kainą ir gauti
22 proc. maržą nuo parduotos prekės vertės, o ieškovas – tiekti baldus ir
užstatyti jais visą ekspozicijos plotą. 2006 m. kovo 16 d. atsakovas
vienašališkai sutartį nutraukė ir už parduotus baldus ieškovui liko skolingas
16 828,07 Lt. Ieškovas teismo prašė priteisti jam iš atsakovo 16828,07 Lt skolą
ir 6058,10 Lt delspinigių.
UAB „Neiseris“ pateikė
priešieškinį, kuriame nurodė, kad paslaugų sutartį nutraukė, nes ieškovas
neužpildydavo viso ekspozicijos ploto prekėmis. Dėl ieškovo kaltės atsakovas
teigė negavęs planuotų pajamų ir patyręs nuostolių. Atsakovas teismo prašė
priteisti iš ieškovo 26912,85 Lt nuostolių kaip negautų pajamų.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto
1-asis apylinkės teismas 2007 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš
dalies, priešieškinį atmetė. Teismas priteisė iš UAB „Neiseris“ UAB „Forte
baldai“ naudai 16828,07 Lt skolą, 605,81 Lt delspinigių ir 6 proc. metinių
palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2006 m.
spalio 9-osios iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pirmosios
instancijos teismas į bylą pateiktu 2006 m. birželio 16 d. sutarties šalių
tarpusavio atsiskaitymo-suderinimo aktu nustatė, kad atsakovas liko skolingas
ieškovui 16 828,07 Lt, todėl sprendė, kad ši suma priteistina.
Iš dalies
tenkindamas ieškinio dalį dėl prašomų delspinigių priteisimo, pirmosios
instancijos teismas nustatė, kad šalių sutarties 8.1 punkte yra įrašo 0,2 proc.
delspinigių sumos skaičiais ir įrašo žodžiu „dviejų šimtųjų procento“ neatitiktis
(T. 1, b. l. 7). Vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.195 straipsniu,
6.198 straipsniu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika,
teismas konstatavo, kad netesybos yra orientuotos į minimalų nuostolių
atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis.
Tirdamas
aplinkybes dėl priešieškinio dalyko, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad
ieškovas naudojosi ekspozicijos plotu baldų pardavimui nemokamai, mokėdamas 22
proc. maržą atsakovui už parduotus baldus. Padaryta išvada, kad ieškovo pelnas
buvo susijęs su atsakovo veiksmais, tarp abiejų šalių buvo tiesioginis ryšys
gaunant pajamas. Taip pat nustatyta, kad atsakovas patalpas nuomojo iš UAB
„Vilniaus akropolis“ ir subnuomojo bendrovėms, prekiaujančioms baldais (T. 2,
b. l. 3-93). Spręsta, kad ieškovo baldų pardavimo kiekis ir asortimentas
priklausė nuo atsakovo veiksmų, nes, šiam išnuomojus patalpas baldų gamintojams
ir pardavėjams, prekiaujantiems analogiškais baldais, arba atsakovui pačiam
atvežus analogiškus baldus ir nustačius žemesnę kainą, ieškovo baldų pardavimas
sustojo. Atsakovas grąžino baldus, nes jų niekas nepirko. Pažymėta, kad
atsakovas vykdė ieškovo baldų pardavimus, valdė ekspozicijos salę, subnuomojo
patalpas kitiems baldų gamintojams ir prekybininkams, todėl turėjo įtakos
pardavimų apimtims.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine
tvarka, 2007 m. birželio 21 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
2007 m. kovo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės
instancijos teismas, atmesdamas atsakovo apeliacinį skundą, papildomai nustatė,
kad byloje nėra rašytinių įrodymų, kuriais atsakovas galėtų pagrįsti, jog nuo
2005 m. spalio 25 d. ieškovo iniciatyva buvo mažinamas prekių asortimentas, kad
ieškovas galėjo savo iniciatyva atsiimti bet kada prekes ir taip dėl ieškovo
veiksmų atsakovui buvo atimta galimybė gauti pajamas. Paslaugų sutarties 1.1
punkte nustatyta, kad UAB „Forte baldai“ įsipareigojo perduoti prekes UAB
„Neisteris“ nuosavybėn, todėl konstatuota, kad nepagrįsti yra atsakovo
argumentai, jog ieškovas ekspozicines prekes valdė nuosavybės teise ir galėjo
bet kada jas atsiimti ar keisti.
Spręsta, kad
nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas neturėjo transporto
priemonės, todėl negalėjęs atvežti ir grąžinti ieškovui prekių, nes paslaugų
sutarties 5.4 punkte nustatyta, kad prekes UAB „Forte baldai“ į prekybininko
UAB „Neiseris“ transportą pakrauna pats. Padaryta išvada, kad prekes į
ekspoziciją ir iš jos veždavo atsakovas.
Taip pat nustatyta,
kad atsakovas vienašališkai parduodavo ieškovo prekes už aukštesnę kainą, nei
ieškovo nurodyta, taip papildomai gaudamas 4771,92 Lt. Pažymėta, kad toks
sutarties nesilaikymas galėjo daryti neigiamą įtaką UAB „Forte baldai“ prekių
konkurencingumui.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu UAB
„Neiseris“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo
5 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: ieškinį
atmesti, priešieškinį tenkinti. Kasatorius nurodo šiuos kasacinio skundo
argumentus:
1. Apeliacinės instancijos
teismas netinkamai vertino 2004 m. gruodžio 10 d. ginčo šalių paslaugų sutartį
taip pažeisdamas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles.
Savo esme ginčo šalių paslaugų sutartis yra konsignacijos sutartis. Kilus šalių
ginčui dėl įsipareigojimų, kylančių iš šios sutarties vykdymo, bei sutarties
nuostatų aiškinimo, apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis CK
6.193 straipsnio 1 ir 2 dalyse suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.
2. Apeliacinės instancijos
teismas pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus.
Nutartyje klaidingai
nurodyta, kad byloje nepateikta rašytinių įrodymų, jog ieškovas galėjo savo
iniciatyva atsiimti bet kada prekes ir taip dėl jo veiksmų buvo atimta galimybė
gauti pajamas už ieškovo parduodamas prekes. Paslaugų sutarties 2.1.3, 2.1.10
punktuose įtvirtinta, kad ieškovas nuosavybės teise valdo ekspozicijos prekes,
o atsakovas yra tik šių prekių saugotojas. Nei pagal sutartį, nei pagal
taikytinas teisės normas atsakovas neturėjo teisės atsisakyti leisti ieškovui,
kaip ekspozicijos prekių savininkui, pasiimti baldus iš ekspozicijos.
Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Paslaugų sutarties 5.4 punkto nuostata,
reglamentuojančia prekių pristatymo taisykles, bei nustatančia, kad užsakytas
prekes ieškovas savo sandėlyje pakrauna į atsakovo transportą. Ši sutarties
nuostata taikytina tais atvejais, kai atsakovas vykdo klientų užsakymus ir
atveža jų užsakytas prekes iš ieškovo sandėlio, tačiau ji niekaip nesusijusi su
ekspozicinių prekių transportavimu.
3. Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė CK 6.217 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad šalis
gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis jos nevykdo ar netinkamai vykdo, ir
tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant ar sutarties pažeidimas esminis
ar ne, turi būti inter alia atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusi šalis iš
esmės negauna to, ko tikėjosi, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės
sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, ar neįvykdymas duoda pagrindą
nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2004 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje
Nr. 3K-P-346/2004, pažymėjo, kad esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi
šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą
pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti
lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl
sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių.
Apeliacinės
instancijos teismas, neįvertinęs ieškovo veiksmų kaip esminio paslaugų
sutarties pažeidimo, neteisėtai apribojo atsakovo galimybes ginti savo pažeistą
teisę ir, priešingai, neteisėtai gynė savo sutartinių įsipareigojimų
nevykdančio ieškovo teises.
4. Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė CK 6.249 straipsnį, kuriame nurodoma, kad žala yra
asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai
nuostoliai), negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę
neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2002 m. balandžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje
Nr. 3K-3-600/2002, negautų pajamų klausimu, be kita ko pabrėžė, kad tiek
reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo,
kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį,
pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės
pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą. Atsakovo pagrįstas lūkestis gauti pajamų
iš prekybos ieškovo prekėmis susiformavo remiantis iki sutarties esminio
pažeidimo gautų pajamų analize, todėl atsakovo pajamų gavimo tikimybė buvo
reali ir pagrįsta tarp šalių susiklosčiusia praktika.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovas UAB „Forte baldai“ prašo jį atmesti.
Ieškovas iš esmės
pateikia motyvus nesutikdamas su 2 kasacinio skundo argumentu. Jis teigia, kad atsakovas
pripažino, jog visos ieškovo tiekiamos prekės (baldai) buvo apskaitytos jo
buhalterinėje apskaitoje, o tai reikštų, kad po baldų grąžinimo atsakovas
turėjo atlikti tam tikrus teisės aktų reglamentuojamus veiksmus, tokius kaip
užsakymų grąžinimų (grąžinamoms prekėms) įforminimą ir atitinkamai šių prekių
išbraukimą iš apskaitos. Tai yra aktyvūs, su buhalterinės apskaitos įmonėje
tvarkymu susiję veiksmai, todėl kasatoriaus teiginiai, kad ieškovas baldus
atsiiminėjo iš ekspozicijos savavališkai, šių veiksmų su atsakovu nederindamas,
o atsakovas buvo tik pasyvus proceso stebėtojas, neatitinka bylos aplinkybių.
Kasatorius nepagrįstai
teigia, kad, remiantis paslaugų sutartimi, jis buvo tik ekspozicijos prekių
saugotojas, o tai, jo manymu, reikštų, kad ne atsakovas, o ieškovas sprendė dėl
ekspozicijos prekių išdėstymo, asortimento ir t. t., todėl jis nepažeidė
ieškovo teisių į ekspozicijos prekes. Šiuos teiginius paneigia byloje esantis
įrodymas – atsakovo parengtas ir ieškovui pateiktas 2006 m. birželio 19 d.
Prekių grąžinimo suderinimo aktas, patvirtinantis, kad atsakovas ieškovo
eksponuojamų prekių skaičių mažino ne tik jam šias prekes grąžindamas, bet ir
jomis disponuodamas, t. y. pardavinėdamas baldus iš ekspozicijos, nors tokios
teisės, remiantis paslaugų sutartimi, neturėjo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos
bylos aplinkybės
Ieškovas ir atsakovas
2004 m. gruodžio 10 d. sudarė paslaugų sutartį, pagal kurią atsakovas
įsipareigojo suteikti 523 kv. m. patalpas baldų ekspozicijai, organizuoti ir
parduoti prekes už ieškovo nustatytą kainą ir gauti 22 proc. maržą nuo parduotų
prekių vertės, o ieškovas – tiekti ir užstatyti prekėmis visą ekspozicijos
plotą. 2006 m. kovo 16 d. atsakovas vienašališkai sutartį nutraukė.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacijos
dalykas šioje byloje yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo
bei nutarties išvadų dėl šalių sudarytos paslaugų sutarties turinio aiškinimo, jų
vykdymo, vienašališko sutarties nutraukimo, šalių tarpusavio atsiskaitymo pagal
sutartį, taip pat nuostolių atlyginimo dėl įrodinėjamo netinkamo sutarties
vykdymo pagrindų vertinimas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl paslaugų
sutarties turinio (sąlygų) aiškinimo
Sutartinių teisinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių
aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
precedentuose konkrečiose bylose. Remiantis jomis sutartis, kaip šalių valią
išreiškiantis susitarimas, turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikruosius šalių
ketinimus, tikrąją jų valią, o ne tik į rašytinės sutarties gramatinį tekstą,
taigi teisinių santykių kvalifikaciją lemia ne šalių pavartota terminija, o tų
santykių turinys, kaip tuos santykius šalys beįvardytų. Be to, sutarties
sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties
esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti
atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties
sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys: 2005 m. kovo 23 d.
nutartis civilinėje byloje UAB „Šiaulių naujienos“ v. UAB
„Šiaulių vandenys“, bylos Nr. 3K-3-177/2005, 2006 m. birželio 21 d. nutartis
civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. Subačiaus
individuali įmonė „Ridetas“, byla Nr. 3K-3-421/2006).
Teismų
praktikoje pripažįstama ir tai, kad, šalims skirtingai aiškinant savo ketinimus
pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų sutarties
aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui,
kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų
įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„Pristis“ v. UAB „Optometrijos centras“, bylos Nr.
3K-3-290/2007)
Šalys šioje byloje
skirtingai aiškina 2004 m. gruodžio 10 d. sudarytos paslaugų sutarties sąlygas
dėl teisių į ieškovo prekių pavyzdžių eksponatus, o šių sutarties sąlygų
vertinimas reikšmingas išvadoms padaryti dėl sutarties vykdymo ir atsakovo
teisės vienašališkai ją nutraukti bei reikalauti iš ieškovo negautų pajamų atlyginimo.
2004 m. gruodžio 10
d. paslaugų sutartimi šalys susitarė, kad ieškovas, sutartyje vadinamas
platintoju, perduoda atsakovui, sutartyje vadinamam prekybininku, baldus
sutartyje nustatytais terminais, sąlygomis ir tvarka jų prekybai organizuoti.
Prekybininkas nuo platintojo pateiktų prekių kainos gauna 22 procentų maržą
(sutarties 1.1, 1.2 punktai). Jau buvo minėta, kad pagal sutarties 1.1 punktą
baldai prekybininkui perduodami nuosavybėn tokiomis sąlygomis, kurios
nustatytos sutartyje, todėl nuosavybės teisių į baldus pasikeitimo momentui nustatyti
yra svarbus sutarties 6.1 punktas, kuriame numatoma, kad nuosavybės teisė į
pateiktą prekę pereina prekybininkui po to, kai prekės visiškai pakraunamos iš
sandėlio į pirkėjo transporto priemonę. Taigi šiose sąlygose sulygta dėl baldų,
skirtų parduoti pirkėjams, tiekimo ir teisių į juos. Kita sutarties sąlygų dalis
nustato baldų eksponavimo organizavimo prievoles. Prekybininkas įsipareigojo
suteikti platintojui prekių pavyzdžių ekspozicijos plotą (sutarties 1.2, 2.1.1
punktai). Platintojo pareigos formuojant ekspoziciją sutartyje tiesiogiai
neaptariamos, tačiau, vertinant tai, kad sutartis įpareigoja atlikti ne tik
tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė (CK
6.189 straipsnio 1 dalis), platintojas turėjo pareigą dėti maksimalias
pastangas, t. y. tokias, kokių imtųsi tokiomis aplinkybėmis protingas asmuo (CK
6.200 straipsnio 4 dalis), siekdamas paveikti prekybos apimčių didinimą ir
užtikrindamas sutarties tikslų įgyvendinimą, eksponuoti ekspozicijai skirtame
plote visų parduodamų baldų pavyzdžius. Nurodytų argumentų pagrindu kasacinis
teismas prieina prie išvados, kad ši paslaugų sutartis inkorporuoja ir
konsignacijos, vienos iš komisinio prekių pardavimo formų, sutarties sąlygas
dėl šalių prievolinių santykių pateikiant parduoti ir prekiaujant plataus
vartojimo prekėmis. CK konsignacijos sutarties sąvokos neapibrėžta, tačiau teisės
doktrinoje ir verslo praktikoje pripažįstama, kad konsignacijos sutartimi pardavėjas
(konsignantas) tiekia prekes tarpininkui (konsignatoriui), kuris jas parduoda
savo vardu konsignanto sąskaita. Prekių, patiektų konsignatoriui, nuosavybės
teisė išlieka konsignantui iki jų pardavimo pirkėjui momento. Tokių sutarčių
būdingas bruožas yra tai, kad jos paprastai sudaromos plataus vartojimo prekėms
realizuoti. Sisteminis sutarties sąlygų vertinimas leidžia konstatuoti, kad
apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pripažino, jog ekspozicijai
perduotos prekės perėjo atsakovo nuosavybėn. Ši išvada prieštarauja sutarties
2.1.10 punktui. Tačiau prekybininko pareiga neparduoti prekių pavyzdžių iš
ekspozicijos, kurios yra platintojo nuosavybė, nevertintina kaip absoliutus
draudimas, nes sutarties vykdymo praktika rodo, kad tokių pardavimų būta ir
šalys viena kitai pretenzijų dėl jų neturi, o sutarties vykdymo bendrųjų
principų taikymo aspektu tai atitinka sąžiningumo, bendradarbiavimo,
kooperacijos ir ekonomiškumo imperatyvus (CK 6.200 straipsnis).
Kasacinis teismas
remiasi teismų konstatuotomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir,
vertindamas skundžiamus sprendimą bei nutartį teisės taikymo aspektu,
konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai turėjo teisinį
pagrindą tenkinti ieškovo reikalavimą dėl įsiskolinimo už realizuotas prekes
priteisimo, taip pat priteisti 0,02 procento delspinigių, sulygtų sutartimi (CK
6.37 straipsnio 1 dalis) ir procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis,
6.210 straipsnio 2 dalis). Kasacinio skundo argumentai tokių teismų padarytų
išvadų nepaneigia.
Dėl sutarties
nutraukimo atsakovo iniciatyva ir reikalavimo atlyginti nuostolius
Sutarties
sudarymo laisvės principas ir sutarties sąlygų turinys, priklausantis nuo
sutarties šalių susitarimo, kuris yra jų bendrai suderintos valios išraiška,
leidžia šalims sukurti, pakeisti bei nutraukti civilinius teisinius santykius
(CK 6.154, 6.156 straipsniai). Bendrosiose sutarčių pabaigą reglamentuojančiose
civilinės teisės normose leidžiama tik įstatymuose ar sutartyje nustatytais
atvejais sutartį nutraukti vienašališkai, t. y. nesikreipiant į teismą (CK 6.217
– 6.220 straipsniai). Taigi dispozityviškumo principas privatiniuose
santykiuose leidžia sutarties šaliai pasirinkti galimybę savo iniciatyva
nesikreipiant į teismą vienašališkai nutraukti sutartį arba inicijuoti
sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu realiai atsiranda tokį sutarties
nutraukimą leidžiančios įstatyme ar sutartyje numatytos aplinkybės. Antra vertus,
CK 6.217 straipsnio 4 dalyje nnustatyta, kad kitais šiame straipsnyje
nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal
suinteresuotos šalies ieškinį. Sutarties šalys gali visais atvejais
vienašališkai nutraukti sutartį, jei tokia teisė numatyta sutartyje (CK 6.217
straipsnio 5 dalis), nebent įstatymas įsakmiai nurodytų specialią išimtį, jog
tam tikros sutartys turi būti vienašališkai nutraukiamos tik teismine tvarka. Šios
bylos kontekste kiekviena sutarties šalis gali remtis aplinkybėmis,
sudarančiomis sutarties nutraukimo pagrindą (sutarties 7 skyrius), ir dėl tokių
aplinkybių suinteresuota sutarties nutraukimu šalis gali įgyvendinti jai
suteiktą teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą. Tokią sutarties
šalies galimybę nutraukti sutartį vienašališkai lemia įstatymo leidėjo
pripažinimas nukentėjusiai šaliai galimybės operatyviai ginti savo pažeistas
teises. Operatyvus sutarties nutraukimo būdas nesikreipiant į teismą yra
prevencinė priemonė tam, kad šalys tinkamai vykdytų sutartį, kitokiu atveju,
kai sutartis vykdoma netinkamai, kita šalis prisiima riziką dėl vienašalio
sutarties nutraukimo ir jai tenkančių nepalankių padarinių – prievolės
atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius (CK 6.221 straipsnio 2 dalis).
Atsakovas
sutinka su įsiskolinimu už realizuotas prekes, tačiau priešieškiniu reikalauja
nuostolių atlyginimo negautų pajamų dėl ieškovo netinkamo prievolių dėti
maksimalias pastangas eksponuoti ekspozicijai skirtame plote visų parduodamų
baldų pavyzdžius dydžiu. Ši aplinkybė atsakovo įvertinta ir kaip esminis
sutarties pažeidimas, dėl kurio ji atsakovo vienašališkai nutraukta. Byloje
nėra ginčo dėl sutarties nutraukimo ir prievolinių teisinių santykių
pasibaigimo. Dėl to sutarties pažeidimo vertinimas šiuo atveju svarbus ne CK
6.217 straipsnio 2 dalies taikymo, o reikalavimo atlyginti nuostolius - negautas
pajamas - pagrįstumo aspektu.
Byloje nustatyta,
kad šalių buvo sudaryta abipusiškai naudinga, sutarties šalių komercinius
interesus atspindinti sutartis, o jos sąlygos nustatytos suderinus abiejų šalių
interesus (CK 6.154, 6.156, 6.162 straipsniai). Sutartimi susitarta dėl
sutarties termino (7.1 punktas), jos dalyko (1.1, 1.2 punktai), apmokėjimo
sąlygų (4.1, 4.2, 4.3 punktai). Tokia sutartis jos šalims leido pagrįstai
tikėtis, kad bus laikomasi jos sąlygų ir bus gauta finansinės naudos iš šios
veiklos. Komercinio rezultato, kokio pagrįstai tikimasi iš sutarties, negavimas,
kai teisėto ir pagrįsto lūkesčio nepasiekiama dėl vienos iš šalių sutartyje
įtvirtintų pareigų nevykdymo (neteisėtas neveikimas) arba dėl veiksmų, kuriuos
sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba dėl neatlikimo bendrojo
pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, yra nuostoliai remiantis CK
6.249 straipsniu, atlygintini kaltosios šalies sąskaita (CK 6.245 straipsnio 2
dalis, 6.251 straipsnis).
Byloje nustatyta, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353
straipsnio 1 dalis), kad ekspozicinių prekių asortimentas mažėjo. Atsakovas
pagrįstai nurodo, kad, remiantis CK 6.248 straipsnio 1 dalimi, skolininko kaltė
yra preziumuojama, taigi jis atleistas nuo įrodinėjimo pareigos. Tačiau kaltė
yra tik vienas iš sutartinės civilinės atsakomybės sudėties elementų. Teisinis
pagrindas šiai atsakomybės rūšiai kilti yra tik tada, kai nustatoma civilinės
atsakomybės sudėties elementų visuma: neteisėta veika, kaltė, nuostoliai ir
priežastinis ryšys tarp veiksmų (veikimo ir neveikimo) ir nuostolių (CK
6.246-6.249 straipsniai). Pažymėtina, kad neteisėtos veikos įrodinėjimo našta
tenka abiem sutarties šalims. Vertinant šioje byloje nustatytus faktus
(CPK 353 straipsnio 1 dalis), kurie suponuotų išvadas dėl atsakovo veiksmų
(neveikimo) teisėtumo ar neteisėtumo (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), būtina
pakartoti, kad platintojo pareigos formuojant ekspoziciją sutartyje tiesiogiai
neaptariamos, tačiau sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai
joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė (CK 6.189 straipsnio 1
dalis), todėl platintojas turėjo pareigą dėti maksimalias pastangas, t. y.
tokias, kokių imtųsi tokiomis aplinkybėmis protingas asmuo (CK 6.200 straipsnio
4 dalis), siekdamas paveikti prekybos apimčių didinimą ir užtikrindamas
sutarties tikslų įgyvendinimą, eksponuoti ekspozicijai skirtame plote visų
parduodamų baldų pavyzdžius. Byloje atsakovas neįrodė, kad ieškovas pažeidė šias,
iš sutarties kilusias, taip pat ir bendro pobūdžio pareigas. Užsakymų grąžinimo
dokumentai patvirtina abiejų sutarties šalių suderintą valią grąžinant prekes,
tai atitinka bendradarbiavimo ir kooperacijos principų turinį. Tokie suderinti
šalių veiksmai, nė vienai iš jų nesiimant aktyvių verslą skatinančių veiksmų, pagal
nustatytas faktines aplinkybes, įrodinėjimo procese taikant tikimybių pusiausvyros
principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje LUAB
korporacijos “Lietverslas” v. E. G., bylos Nr. 3K-3-113/2003), rodo
suderintą siekį palaipsniui nutraukti verslo santykius, todėl nėra teisinio
pagrindo konstatuoti ieškovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip vieno iš
pagrindų civilinei atsakomybei kilti (CK 6.249 straipsnis).
Dėl šių argumentų
kasacinis teismas daro išvadą, kad priešieškinis pagrįstai atmestas, todėl
apeliacinės instancijos teismo nutartis iš esmės paliekama nepakeista.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21
d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas
Jokūbauskas
Janina
Januškienė
Gintaras
Kryževičius