Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-93/2014

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJAI

ARMANAS ABRAMAVIČIUS

JONAS PRAPIESTIS

ATSKIROJI NUOMONĖ

DĖL LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS PLENARINĖS SESIJOS 2014 M. BALANDŽIO 11 D. NUTARTIES

2014 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 384 straipsnio 10 dalimi, pateikiame atskirąją nuomonę dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos (toliau – Plenarinė sesija) 2014 m. balandžio 11 d. nutarties.

1. Šioje baudžiamojoje byloje Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 26 d. nuosprendžiu buvę kaltinamieji išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 1891 straipsnio („Neteisėtas praturtėjimas“) 1 dalį, kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestas. Plenarinė sesija 2014 m. balandžio 11 d. nutartimi atmetė Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties.

Sutinkame su šios Plenarinės sesijos nutarties rezoliucine dalimi, tačiau laikomės nuomonės, kad šioje byloje turėjo būti kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti, ar BK 1891 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Neabejotinai korupcinio pobūdžio ir su korupcija susijusios nusikalstamos veikos kenkia valstybės institucijų prestižui, skatina nepasitikėjimą valstybės institucijomis, pačia valstybe ir taip daro didelę žalą normaliam valstybės funkcionavimui. Taigi valstybė, viena vertus,  turi priedermę nustatyti efektyvias, šių veikų pavojingumą atitinkančias baudžiamojo teisinio poveikio priemones, kurios sulaikytų asmenis nuo tokių nusikalstamų veikų, užkirstų kelią jų padarymui. Kita vertus, tai darant turi būti laikomasi iš Konstitucijos, tarptautinių dokumentų kylančių reikalavimų. Tai taikytina  ir  baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą (BK 1891 straipsnis) reglamentavimui. Antai 2005 m. spalio 31 d. Jungtinių Tautų konvencijoje prieš korupciją įtvirtinta, kad kiekviena valstybė, šios konvencijos šalis, laikydamasi savo konstitucijos ir pagrindinių teisinės sistemos principų, svarsto galimybę priimti reikiamus teisės aktus ir imtis kitų būtinų priemonių, kad pagal pagrindinius jos nacionalinės teisės principus baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomas tyčinis neteisėtas praturtėjimas, t. y. žymus valstybės pareigūno turto padidėjimas, kurio jis negali pagrįsti savo teisėtomis pajamomis (20 straipsnis).

Taigi nustatant baudžiamąją atsakomybę už pavojingas veikas turi būti paisoma Konstitucijoje ir tarptautinėje teisėje įtvirtintų normų ir principų. Tačiau įstatymų leidėjas ne pirmą kartą priima baudžiamuosius įstatymus, kuriais siekiama išspręsti problemas, kurios negali būti sprendžiamos vien baudžiamosios teisės priemonėmis. Ankstesnio teisinio reguliavimo spragos (dėl turto deklaravimo, mokesčių administravimo ir pan.) negali būti užkamšomos vėliau priimtais baudžiamaisiais įstatymais.

3. Nors, kaip minėta, sutinkame su Plenarinės sesijos nutarties rezoliucine dalimi, bet šios nutarties motyvai sudaro pagrindą manyti, kad nutartis grindžiama nuostata, jog BK 1891 straipsnis yra pakankamai aiškus, šio straipsnio neaiškumai gali būti pašalinti teisminio aiškinimo būdu ir asmenys gali būti pripažinti kaltais dėl nusikaltimo padarymo pagal šį straipsnį. Tačiau, mūsų nuomone, šio straipsnio nuostatų neaiškumai yra tokio laipsnio, kad kelia abejonių dėl jo suderinamumo su Konstitucijos nuostatomis.

4. Sprendžiant BK 1891 straipsnio konstitucingumo klausimą reikšmingos ir tokios konstitucinės ir tarptautinės teisės nuostatos.

4.1. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją, jis gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikalstamas veikas. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų. Atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta iš anksto (nulla poena sine lege); veika nėra nusikalstama, jeigu tai nėra numatyta įstatyme (nullum crimen sine lege) (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai).

4.2. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

4.3. Konstitucijos nuostatos gali būti siejamos su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatomis, o šias atskleidžianti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Konvencijos 7 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise nebuvo laikomi nusikaltimais, taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu. EŽTT praktikoje konstatuota, kad Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinta garantija, kuri yra esminis teisės viršenybės principo elementas, užima reikšmingą vietą Konvencija nustatytos apsaugos sistemoje. Šis straipsnis turėtų būti aiškinamas ir taikomas (kaip išplaukia iš jo objekto ir tikslo) taip, kad būtų užtikrinta veiksminga apsauga nuo savavališko baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo ir nubaudimo. Bendresne prasme jame taip pat įtvirtinamas nusikalstamų veikų ir bausmių teisėtumo principas (nullum crimen, nulla poena sine lege), kuris reikalauja, kad baudžiamasis įstatymas nebūtų taikomas plečiamai kaltinamojo nenaudai. Nusikalstama veika turi būti aiškiai apibrėžta įstatyme. Šis reikalavimas yra patenkinamas tuo atveju, kai asmuo gali iš atitinkamos nuostatos formuluotės ir prireikus pasitelkdamas jos aiškinimą teismų praktikoje, žinoti, kokie veiksmai ar neveikimas sukelia jo baudžiamąją atsakomybę, ir atitinkamai reguliuoti savo elgesį. Konvencijos 7 straipsnyje vartojama „teisės“ sąvoka (law / droit) atitinka „įstatymo“ sąvoką, nurodytą kituose Konvencijos straipsniuose; ši sąvoka apima tiek įstatyminę, tiek precedentinę teisę (teismų praktiką) ir suponuoja kokybinius reikalavimus, įskaitant prieinamumą ir numatomumą. Konvencijos 7 straipsnis negali būti suprantamas kaip uždraudžiantis laipsnišką baudžiamosios atsakomybės normų išaiškinimą pateikiant teisminį aiškinimą nuosekliai nagrinėjant bylas su sąlyga, kad rezultatas yra suderinamas su nusikalstamos veikos esme ir pagrįstai numatomas (pvz., Rohlena v. the Czech Republic, no. 59552/08, judgment of 18 April 2013).

5. Mūsų nuomone, BK 1891 straipsnio nuostatos yra prieštaringos, neaiškios, dviprasmiškos.

5.1. Gana prieštaringas, stokojantis teisinio aiškumo  yra  BK 1891  straipsnyje įtvirtintas teisinis  reguliavimas, apibrėžiantis šios nusikalstamos veikos dalyką. Antai pagal šį BK straipsnį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Taigi šiame straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo dalykas yra kaltininko nuosavybės teise turimas didesnės negu 500 MGL dydžio vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Kartu pažymėtina, kad BK 190 straipsnio 2 dalyje, kurioje pateikiamas teisėtų pajamų sąvokos išaiškinimas, nustatyta, kad 1891 straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne. Pagal šiame straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą neįmanoma suprasti, kas yra pripažįstama teisėtomis pajamomis. Minėtos BK 190 straipsnio 2 dalies nuostatos formuluotė „nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne“ nedera su kita šios nuostatos formuluote „teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos“ ir net gali jai prieštarauti. Antai asmens veiklos draudžiamumą net ir baudžiamumą pagal BK gali lemti tai, kad atitinkama veikla, kuria šiaip nėra draudžiama užsiimti, verčiamasi neapskaitant gautų pajamų (pvz., jų nedeklaruojant ir taip vengiant mokėti mokesčius). Pagal minėtą teisėtų pajamų sąvoką, viena vertus, pajamos iš tokios veiklos būtų pripažįstamos neteisėto praturtėjimo dalyku, nes jos gautos iš teisės aktų uždraustos veiklos, tačiau, kita vertus, jos nelaikytinos šio nusikaltimo dalyku, nes tokių pajamų neapskaitymas (net ir tuo atveju, jei toks reikalavimas kyla iš teisės aktų) jų nedaro neteisėtom.

5.2. BK 1891 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas kelia rimtų abejonių  dėl jo atitikties Konstitucijai ir kitais aspektais.  Antai pagal BK 1891 baudžiamojon atsakomybėn traukiami tik asmenys, kurie jame nustatytus požymius atitinkantį turtą turi įsigaliojus šiam įstatymui. Taigi įstatymų leidėjas susiejo įstatymo taikymą su normoje minimo turto turėjimu įsigaliojus šiam įstatymui, bet ne su tokio turto  įsigijimu. Tai yra konstatuota ir Plenarinės sesijos nutartyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 1891 straipsnyje nustatytą teisinį  reguliavimą nėra svarbu, kada toks turtas buvo įgytas (prieš 5, 10, 20 ar daugiau metų). Esminę reikšmę šio straipsnio taikymui turi tai, kad minėtas turtas dar turimas po įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2010 m. gruodžio 11 d.). Pagal BK 1891 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą baudžiamojon atsakomybėn gali būti patraukti asmenys, turintys šiame straipsnyje numatyto turto, nepriklausomai nuo jo įgijimo laiko. Toks teisinis reguliavimas, mūsų nuomone, neatitinka protingumo, proporcingumo kaip konstitucinio teisinės valstybės principo elementų reikalavimo. Be to, reikia pažymėti ir tai, kad įstatymų leidėjas BK uždraudęs trunkamojo pobūdžio veiką – turto, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis turėjimą, kuri iki šio uždraudimo nebuvo laikoma nusikalstama, t. y., faktiškai kriminalizavęs tam tikrą esamą būklę,  nenustatė jokio pereinamojo laikotarpio ir tvarkos šiai būklei pakeisti, pvz., leidžiančią savininkui tam tikromis sąlygomis legalizuoti jo turimą turtą. Manytume, kad tokiu būdu buvo nukrypta nuo  konstitucinio teisinės valstybės principo, taip pat ir iš jo kylančio reikalavimo, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų. Tai iš esmės buvo konstatuota ir Plenarinės sesijos nutartyje. Plenarinė sesija pažymėjo, kad situacija, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn vien dėl to, kad naujas baudžiamasis įstatymas kriminalizavo tam tikrą jo „esamą būklę“, nenustačius laiko ir tvarkos šiai būklei pakeisti, neatitinka įtvirtintų BK 2 straipsnyje pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų. O juk būtent BK 2 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta,  kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tačiau padariusi tokią išvadą, kuri iš esmės reiškė pripažinimą, kad BK 1891 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, Plenarinė sesija po to konstatavo, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK 1891 straipsnį, nepaisant to, kad turtas tam tikrais atvejais įgytas iki 2010 m. gruodžio 11 d., nelaikytinas priešingu BK 2 straipsnio 3 dalyje ir 3 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, o kartu ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

5.3. Pagal BK 1891 straipsnį asmuo atsako, jeigu jis minėtą turtą turi žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Formuluotė  „turėdamas ir galėdamas žinoti“  būdinga nusikalstamam nerūpestingumui kaip neatsargios kaltės rūšiai (BK 16 straipsnis) ir tai reiškia, kad neteisėtas praturtėjimas, pagal BK 1891 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą gali būti padaromas ir neatsargiai. Tačiau nesuprantama ir nepaaiškinama, kaip galima BK 1891 straipsnio prasme neatsargiai neteisėtai praturtėti. Pripažinimas, kad ši nusikalstama veika gali būti padaroma ir neatsargiai, neatitinka nei šios normos paskirties, nei joje įtvirtinto nusikaltimo prigimties bei esmės. Be to, pagal BK 1 straipsnį Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas. Tai reiškia ir tai, kad šio kodekso specialiosios dalies nuostatos neturi prieštarauti šio kodekso bendrosios dalies nuostatoms. BK 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad „asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais“. BK specialiojoje dalyje tai, kad nusikalstama veika gali būti padaroma dėl neatsargumo, paprastai nurodoma atskiroje atitinkamą nusikaltimą apibrėžiančio straipsnio dalyje (pavyzdžiui, BK 125, 126, 255-257 straipsniai). Tačiau BK 1891 straipsnyje to nėra. Tai sudaro pagrindą manyti, kad neatsargios kaltės formos įtvirtinimas šiame straipsnyje prieštarauja minėtai BK 16 straipsnio nuostatai ir BK 1 straipsniui. Pažymėtina ir tai, kad pagal BK 16 straipsnyje numatytą nusikalstamo nerūpestingumo sampratą šia kaltės forma gali būti padaromos tik nusikalstamos veikos, kurių sudėčių būtinaisiais požymiais yra padariniai. Padariniai nėra neteisėto praturtėjimo būtinasis sudėties požymis. Ši veika pripažįstama nusikalstama nuo atitinkamo turto turėjimo momento. Taigi manytume, kad ir šiuo, t. y. kaltės formos įtvirtinimo atžvilgiu, BK 1891 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka iš Konstitucijos kylančių teisinio aiškumo, protingumo, proporcingumo reikalavimų. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Plenarinės sesijos nutartyje taip ir nepavyko išaiškinti, kokia kaltės forma gali būti padaroma BK 1891 straipsnyje numatyta veika.

Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, yra pagrindas daryti išvadą, kad BK 1891 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika nėra pakankamai aiškiai, suprantamai ir tiksliai apibrėžta. Atskirų šio BK straipsnio nuostatų neįmanoma išaiškinti.

6. Minėta, kad pagal konstitucinį teisinės valstybės principą tam, kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna. Teisinio aiškumo principas baudžiamojoje teisėje įtvirtintas nullum crimen, nulla poena sine lege principais ir taip pat skirtas apsaugoti asmenį nuo savavališko baudžiamojo persekiojimo. 

7. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas ne kartą kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą su prašymais šalinti įstatymų, taip pat ir BK, neaiškumus. Tačiau dažniausiai į šiuos prašymus neatsižvelgta. Tai sudaro pagrindą manyti, kad be Konstitucinio Teismo nutarimo dėl BK 1891 straipsnio konstitucingumo minėtos problemos nebus išspręstos.

8. Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą konstatavo, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas, taigi šiuos klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo. Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas šio Teismo pirmininko 2012 m. balandžio 6 d. potvarkiu Nr. 2B-13, taip pat Teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimu atsisakė nagrinėti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo prašymus ištirti, ar BK 1891 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, dėl to, kad šie prašymai nebuvo pakankamai teisiškai (konstituciškai) motyvuoti. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiais, kuriais siekiama pagrįsti abejones dėl BK 1891 straipsnio 1 dalies prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui (inter alia neteisėto praturtėjimo sudėties neaiškumo, dviprasmiškumo ir nesuprantamumo požiūriu), iš esmės siekiama išsiaiškinti šio teisinio reguliavimo turinį, pareiškėjui kilusius minėtos nuostatos taikymo neaiškumus. Iš pareiškėjo prašymo argumentų nematyti, kad jam kilę teisinio reguliavimo neaiškumai negali būti pašalinti taikant ir aiškinant teisę, teismams nagrinėjant konkrečias baudžiamąsias bylas, ir yra tokie, kad užkerta kelią formuotis teismų praktikai dėl BK 1891 straipsnio taikymo bei kelia esminių abejonių dėl teismų galimybių vykdyti teisingumą pagal šį BK straipsnį. Remdamasis minėtais argumentais Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad šis pareiškėjo prašymas iš esmės grindžiamas neaiškumais, kylančiais teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje, todėl nežinybingas Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimas). Tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad Konstituciniam Teismui žinybingi tokie teisinio reguliavimo neaiškumai, kurie negali būti pašalinti taikant ir aiškinant teisę, teismams nagrinėjant konkrečias baudžiamąsias bylas, ir yra tokie, kad užkerta kelią formuotis teismų praktikai dėl BK 1891 straipsnio taikymo bei kelia esminių abejonių teismų galimybėmis vykdyti teisingumą pagal šį BK straipsnį.

Šioje atskirojoje nuomonėje pirmiau nurodyti išsamesni argumentai rodo, kad BK 1891 straipsnio nuostatų neaiškumai nėra tokie neaiškumai, dviprasmybės ar spragos, kuriuos galima pašalinti teismų praktikoje. Šios teisės normos turinys, formuluotės kokybė yra tokia, kad reikalavimas teismams atskleisti visus joje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius reikštų ne ką kitą kaip reikalavimą to, kas neįmanoma. Baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo išaiškinimas, kad netaikytina kuri nors šio straipsnio nuostata, pavyzdžiui, dėl neatsargios kaltės formos, reikštų teismo įgaliojimų viršijimą. Netinkamai suformuluotų baudžiamojo įstatymo nuostatų pripažinimas netaikytinomis prilygtų jų pripažinimui prieštaraujančiomis Konstitucijai, o tai priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai. Taigi BK 1891 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo neaiškumai negali būti pašalinti taikant ir aiškinant teisę ir yra tokie, kad užkerta kelią formuotis teismų praktikai dėl šio BK straipsnio taikymo ir kelia esminių abejonių dėl teismų galimybių vykdyti teisingumą pagal šį straipsnį. Šie neaiškumai negali būti pašalinti teisminio aiškinimo būdu taip, kad būtų užtikrinta asmenų apsauga nuo savavališko baudžiamojo persekiojimo, konstituciniai nullum crimen, nulla poena sine lege principai, konstitucinis teisinės valstybės principas.

9. Atsižvelgdami į išdėstytus argumentus, manome, kad šioje byloje turėjo būti kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teisėjai                                                                                    Armanas Abramavičius

    Jonas Prapiestis