Civilinė byla Nr. 2A-481-516/2017

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-002362-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4.; 3.2.4.4. ; 3.3.1.22.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-323-265/2016 pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovams bankrutavusiai kooperatinei bendrovei kredito unijai „Naftininkų investicijos“, K. P. ir M. P. dėl paskolos sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ir pagal atsakovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Naftininkų investicijos“ priešieškinį ieškovei R. S. ir atsakovui M. P. dėl paskolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kooperatinė bendrovė kredito unija „Naftininkų investicijos“ (toliau – ir kredito unija) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams M. P. ir R. S. dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, prašydama priteisti iš atsakovų 29 371,72 Lt skolą, 2 780,24 Lt palūkanas, 3 439,11 Lt delspinigius, 18 ir 5 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 17 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino – iš atsakovų M. P. ir R. S. solidariai priteisė 29 371,72 Lt negrąžintos paskolos, 2 780,24 Lt palūkanų, 3 439,11 Lt delspinigių, 18 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos 29 371,72 Lt paskolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki šios paskolos sumos visiško grąžinimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 35 591,07 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. spalio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – po 267 Lt žyminio mokesčio.
3. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 10 d. nutartimi priėmė atsakovės R. S. prieštaravimus. 2014 m. vasario 28 d. Klaipėdos miesto apylinkės teisme gautas R. S. ieškinys atsakovei kredito unijai dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
4. Įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo nutarčiai, kuria kredito unijai iškelta bankroto byla, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi civilinę bylą Nr. 2-4221-328/2014 pagal ieškovės R. S. ieškinį kredito unijai dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia perdavė nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.
5. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi sujungė bylas, Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-1943-897/2014 prijungdamas prie Klaipėdos apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-1373-123/2014 (pridėtos prie civilinės bylos Nr. B2-1256-123/2014).                                         
6. Civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti M. P. ir kredito unijos 2012 m. spalio 23 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. KS 0000081 (toliau – ir Paskolos sutartis) apsimestiniu sandoriu nuo jos sudarymo momento ir taikyti įstatyme nustatytas teisines pasekmes, t. y. pripažinti, kad šios sutarties šalimi yra ne M. P., o K. P.; 2) pripažinti negaliojančia ab initio R. S. su kredito unija 2012 m. spalio 23 d. sudarytą laidavimo sutartį Nr. LS 0000081 (toliau – ir Laidavimo sutartis); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
7. Ieškovė nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu K. P. pripažino, jog paskolą iš kredito unijos faktiškai ėmė jis, tik tam tikslui panaudojo R. S. ir M. P., todėl tikroji Paskolos sutarties šalis yra ne M. P., bet K. P.. Ieškovės įsitikinimu, pripažinus Paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu bei pripažinus tikrąja Paskolos sutarties šalimi K. P., pripažintina negaliojančia ir ieškovės sudaryta Laidavimo sutartis, nes ieškovė pagal sutartį laidavo ne už K. P., o už M. P.. Asmuo, už kurį laiduojama, turi esminę reikšmę, kadangi skolininkui pasikeitus laidavimas netampa automatiškai galiojančiu kitam skolininkui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi ieškinį atmetė ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo preliminarų 2013 m. spalio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą, taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
9. Teismas konstatavo, kad ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina, jog tikrasis paskolos gavėjas yra K. P.. Teismas pažymėjo, kad ieškovės įrodinėjama aplinkybė, jog K. P. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad paskolą faktiškai ėmė jis, tik tam tikslui panaudojo neįgalius R. S. ir M. P., nesudaro pagrindo sandorį pripažinti apsimestiniu, nes sandoriui pripažinti apsimestiniu reikalingas abiejų sandorio šalių – kredito unijos ir M. P. valios ydingumas, t. y. suderintas noras juo pridengti kitą sandorį.
10. Teismo vertinimu, kredito unija, suteikdama paskolą, elgėsi sąžiningai, įvertino skolininko finansines galimybes paskolą grąžinti ir tokiam sandoriui negali turėti įtakos skolininko esantys ar galimai esantys susitarimai su trečiaisiais asmenis dėl kitokio sutarties vykdymo. Teismas atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog nėra duomenų apie tai, kad kredito unijos darbuotojai, kurie priėmė sprendimą suteikti M. P. paskolą, žinojo ir suprato, jog jiems pateiktos nuomos sutartys apie gaunamas pajamas iš nuomos yra fiktyvios. Teismas akcentavo, kad tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, jog kredito unijos darbuotojai veikė bendrai su įtariamuoju K. P., be to, šioje byloje taip pat nėra jokių įrodymų, išskyrus ieškovės teiginius, kad kredito unijos darbuotojai buvo susitarę su K. P. dėl paskolos M. P., kaip K. P. statytiniui, išdavimo, ar žinojo, jog paskolą išduoda statytiniui ir tyčia suteikė paskolą fiktyviam paskolos gavėjui. Teismas pažymėjo ir tai, kad byloje taip pat nėra įrodymų, jog kredito unijos suteikta 30 000 Lt paskola buvo išmokėta ne Paskolos sutartyje nurodytam gavėjui.
11. Teismo vertinimu, paskolos sumos panaudojimas yra paskolos gavėjo sprendžiamas klausimas, jam tenka rizika ir atsakomybė, su kuria paskolos davėjas nesusijęs, todėl paskolos davėjo interesai neturi nukentėti dėl suteiktos paskolos pasiskirstymo aplinkybių. Teismas pastebėjo, kad ieškovė 2012 m. lapkričio 28 d. kredito unijai sumokėjo 761,80 Lt,  o 2013 m. kovo 19 d. – 500 Lt, abiejuose mokėjimo nurodymuose nurodydama, jog moka už M. P. pagal sutartį Nr. KS0000081, todėl, teismo vertinimu, kredito unija neturėjo objektyvaus pagrindo abejoti paskolos gavėju sutartyje nurodyto asmens atitiktimi tikrajam šių teisinių santykių subjektui.
12. Teismas nurodė, kad jam nenustačius, jog Paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris ir nepripažinus K. P. tikrąją sutarties šalimi, ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančia ab initio Laidavimo sutartį atmestinas kaip nepagrįstas.
13. Pasisakydamas dėl kredito unijos priešieškinio, teismas konstatavo, kad atsakovas M. P. savo įsipareigojimų tinkamai neįvykdė ir liko skolingas unijai 29 371,72 Lt. Teismas nustatė ir tai, kad pagal Laidavimo sutartį laiduotoja įsipareigojo atsakyti kredito unijai solidariai su paskolos gavėju, šiam tinkamai nevykdant savo prievolių, todėl įvertinęs teisinį reguliavimą bei šalių sudarytą Laidavimo sutartį, teismas priėjo išvadą, jog ieškovė R. S. yra solidariai atsakinga kredito unijai už M. P. netinkamai vykdytą prievolę ir atsako ta pačia apimtimi, kaip ir pats M. P..

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Ieškovė R. S. atskirajame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti – panaikinti dalį, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys, ir ieškinį tenkinti, taip pat pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. preliminarų sprendimą, panaikinant dalį dėl R. S. solidariosios atsakomybės ir kredito unijos reikalavimus R. S. atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai bylą išsprendė nutartimi, o ne sprendimu, taip neteisėtai apribodamas ieškovės teisę į apeliaciją, sutrumpindamas apskundimo terminą nuo 30 iki 7 dienų, dėl ko apeliantė neturi galimybės pateikti išsamesnių skundo argumentų. Aplinkybė, kad byla pagal ieškovės ieškinį buvo pridėta prie bankroto bylos, nesudaro pagrindo apriboti ieškovės teisės į apeliaciją. Ieškovė teismui pateikė prašymą ištaisyti klaidas, nurodydama ir aplinkybę dėl apskundimo termino, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi atsisakė tai ištaisyti, motyvuodamas vien faktinėmis aplinkybėmis, kas, kur buvo pareikšta ir kas prie ko pridėta, tačiau savo išvadų nepagrindęs nė viena teisės norma.
2. Teismo išvada, kad ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina, jog tikrasis paskolos gavėjas yra K. P., yra nesuprantama, nes pats K. P. tai pripažino ir tai yra užfiksuota Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2016 m. gegužės 26 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą. Atsakovas M. P. taip pat tai pripažino. Teismas visiškai nevertino minėtame nutarime nustatytas aplinkybes, kad būtent K. P. organizavo paskolos gavimą, pats rinko reikiamus dokumentus, taip pat ir patvirtinančius statytinio M. P. gerą turtinę padėtį, juos klastojo, gavo pinigus pagal sutartį. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Civiliniame procese įrodymai yra ne vien neginčijamai nustatytos aplinkybės. Teismas visiškai neužsiminė apie tame pačiame nustatytas aplinkybes, kad K. P. buvo pažįstamas su kredito unijos darbuotoju S. L., kelis kartus su juo buvo susitikęs, kad K. P. iš pradžių teigė „suvedęs“ R. S. ir M. P. su S. L. dėl paskolos gavimo, kad aplinkybių, jog būtent pastarieji derėjosi su S. L. dėl paskolos gavimo, nepatvirtino nė vienas iš apklaustų liudytojų, o kredito unijos darbuotojos nurodė, jog pinigus pagal sutartis nebūtinai išmokėdavo kasininkė – pinigus kartais išmokėdavo ir kitas asmuo, taip pat ir S. L., galiausiai, kad valdybos posėdyje už paskolos suteikimą balsavo tas pats S. L., L. L. ir S. Š..
3. Teismas taip pat nevertino, kad kredito unija tyrimo metu nepateikė paskolos suteikimo metu galiojusios „Paskolų fiziniams asmenims suteikimo ir administravimo tvarkos“, taip pat „Finansinės skolininko (laiduotojo / garanto) būklės vertinimo tvarkos“, todėl specialistas negalėjo nustatyti, ar M. P. paskola buvo suteikta laikantis šių tvarkų reikalavimų. Specialistas konstatavo, kad M. P., jei jis ir laiduotoja R. S. būtų pateikę realiai gaunamas pajamas, kreditas visiškai negalėjo būti suteiktas. Taigi, teismo išvada, neva kredito unija, suteikdama paskolą, elgėsi sąžiningai, įvertino skolininko galimybes paskolą grąžinti, yra visiškai niekuo nepagrįsta. Kredito unija tiesiog nuslėpė tai galinčius paneigti rašytinius įrodymus, iš kurių būtų galima nustatyti privalomas paskolos suteikimo procedūras ir ar jų darbuotojai laikėsi, netgi neįvertindami aplinkybės, kad ieškovė turi tik 35 proc. darbingumo lygį. Teismas ieškovei perkėlė pareigą įrodyti aplinkybes, kurias galėtų patvirtinti arba paneigti pačios kredito unijos nuslėpti įrodymai. Tokiu atveju įrodymų trūkumas turėjo ne preziumuoti atsakovės sąžiningumą, o atvirkščiai – remiantis contra spoliatorem prezumpcija turėjo būti preziumuojamas atsakovės nesąžiningumas, laikant egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus.
4. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog kredito unijos suteikta paskola buvo išmokėta ne paskolos sutartyje nurodytam gavėjui, kai nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą yra konstatuota, jog visą pinigų sumą, atskaičius 2 085,24 Lt, gavo K. P.. Faktinė paskolos sutarties šalis K. P. šioje byloje apskritai nedalyvavo. Kai ieškovė tebuvo laiduotoja, jos galimybės ką nors neginčijamai įrodyti buvo objektyviai ribotos. Teismas, perkeldamas visą įrodinėjimo naštą ieškovei, pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles ir rungimosi principą.
5. Teismas tik formaliai konstatavo aplinkybes apie Laidavimo sutartyje nustatytus laiduotojos įsipareigojimus ir daugiau jokių faktinių aplinkybių netyrė, nors pradiniame ieškinyje ieškovė nurodė, kad nuo 1997 m. yra įrašyta į VšĮ Kretingos psichikos sveikatos centro ligų statistinę apskaitą ir net 18 kartų gydyta psichiatriniuose stacionaruose, jai nustatytas tik 35 proc. darbingumo lygis, ligos diagnozė – (duomenys neskelbtini), mišrus tipas. Ieškovės ligos pobūdis leido K. P. lengvai daryti poveikį ieškovei, ja manipuliuoti ir apgaulės būdu siekti naudos sau. Esant galimam mąstymo nenuoseklumui, ieškovė negalėjo suvokti pasirašomos sutarties esmės bei dėl to atsirandančios atsakomybės. Sutarties pasirašymo metu ieškovė negalėjo visiškai suvokti savo veiksmų reikšmės. Kredito unija, veikdama kaip verslo subjektas, pažeidė pareigą elgtis atsakingai ir sudarė Laidavimo sutartį su ieškove, nepatikrindama fakto, ar ieškovė nėra įrašyta į psichikos sveikatos centro ligų statistinę apskaitą, nors turėjo galimybę tai padaryti.
6. Ieškovė taip pat buvo nurodžiusi, kad atsakovo darbuotoja klientų valdymo skyriaus vadovė V. S. duomenų su ieškove neaptarinėjo, netikrino, sutarties esmės nepaaiškino, net nepaaiškino, ką reiškia „laidavimas“. Ieškovė, nesuvokdama savo veiksmų reikšmės ir pasekmių, suklaidinta, pasirašė Laidavimo sutartį su tikrovės ir realių ieškovės ketinimų (valios) neatitinkančiomis sutarties sąlygomis. K. P. iš anksto pasirūpino atitinkamų dokumentų parengimu ir panaudodamas apgaulę t. y. neatskleisdamas ieškovei savo tikrųjų ketinimų, pasisavino visą paskolos sumą. Kredito unija, sudarydama Paskolos sutartį su niekur nedirbančiu, turinčiu negalią ir gyvenančiu tik iš socialinės pašalpos M. P., bei Laidavimo sutartį su niekur nedirbančia, psichine liga sergančia, 35 proc. darbingumą turinčia ieškove, veikė neatsakingai, tinkamai neįvertindama realių galimybių M. P. ir ieškovei paskolą grąžinti. Be to, Laidavimo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu. Kredito unija, kaip verslo subjektas, laikydamasi sąžiningos ir geros verslo praktikos, privalėjo veikti apdairiai ir rūpestingai tiek kredito gavėjo, tiek laiduotojos atžvilgiu – patikrinti sutartyje įrašytus duomenis, taip pat įsitikinti, kad šie tinkamai suvokė sutarties reikšmę.
7. Laidavimo sutarties sąlygos, įpareigojančios vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti ir suprasti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti, laikytinos nesąžiningomis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Teismui tenka pareiga parinkti tinkamą taikytiną teisės aktą (jo redakciją), nepriklausomai nuo to, ar šalys savo procesiniuose dokumentuose tokį pageidavimą išdėstė. Šiuo atveju teismas netyrė ir nevertino ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių, o skundžiamą nutartį priėmė, išnagrinėjęs bylą tik pagal vieną iš ieškovės nurodytų teisinių pagrindų, todėl priimto sprendimo negalima laikyti teisėtu ir pagristu.
15. Atsakovė bankrutavusi kooperatinė bendrovė kredito unija „Naftininkų investicijos“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas argumentais, kad Paskolos bei Laidavimo sutartys yra rašytinės ir pasirašytos M. P. bei apeliantės. Pasirašydami sutartis, apeliantė ir M. P. jas pripažino ir patvirtino. Atsakovė pažymėjo, kad Laidavimo sutarties 2.3 punkte apeliantė aiškiai atsisakė savo teisės reikalauti, kad kredito unija pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų paskolos gavėjo M. P. turtą, o kadangi skola pagal Paskolos sutartį nėra padengta, ieškovė ir M. P. atsako atsakovei solidariai. Be to, apeliantė neįrodė, kad tikrasis paskolos gavėjas buvo K. P..

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pagal apeliantės R. S. skunde nurodytas ribas.

Dėl paskolos sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu

17. Ieškovė, teigdama, kad tikruoju paskolos gavėju buvo K. P., o ne M. P., reikalauja pripažinti M. P. ir kredito unijos sudarytą Paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu, kaip sudarytą su statytiniu. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį ieškovės reikalavimą, konstatavo, kad ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina, jog tikrasis paskolos gavėjas yra K. P., be to, aplinkybė, kad K. P. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog paskolą faktiškai ėmė jis, tik tam tikslui panaudojo R. S. ir M. P., nesudaro pagrindo pripažinti Paskolos sutartį apsimestine, nes reikalingas abiejų sandorio šalių suderintas noras pridengti vieną sandorį kitu, o byloje nėra duomenų, kad kredito unija veikė bendrai su K. P. ar žinojo, jog sandorį sudaro su statytiniu.
18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir vadovaudamasi aktuliu teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išdėstyta pozicija.
19. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.
20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016).
21. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; kt.)
22. Tačiau, svarbu atkreipti apeliantės dėmesį, kad, kaip teisingai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl ginčo sutartyje išreikštos šalių valios ir tikrojo paskolos gavėjo, turi būti nustatinėjama abiejų šios sutarties šalių valia, tikrieji jų ketinimai ir tikslai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011; kt.). Kitaip tariant, sutarčiai pripažinti apsimestiniu sandoriu būtina konstatuoti ne vienos, bet abiejų sandorio (šiuo atveju Paskolos sutarties) šalių supratimą, kad sandoris sudaromas tik su statytiniu, ir tikslą tokiu būdu pridengti tikrąją sutarties šalį.
23. Savo ruožtu nei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-307-795/2017, kuriame pripažinta, kad M. P., R. S. ir K. P., veikdami bendrininkų grupe, K. P. vadovaujant šiai nusikalstamai veikai, apgaule gavo kredito unijos „Naftininkų investicijos“ paskolą, nei ieškovės apeliaciniame skunde minimame 2016 m. gegužės 26 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, nebuvo nustatytas bendras kredito unijos (jos darbuotojų) veikimas su K. P. (ar kitais šios bendrininkų grupės asmenimis) ar jų (darbuotojų) žinojimas apie pirmiau nurodytų asmenų apgaulingus veiksmus. Taigi, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo iškelta versija dėl K. P. susitarimo su apeliaciniame skunde minimu kredito unijos darbuotoju S. L., vis dėlto nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad duomenų apie tai, jog kredito unijos darbuotojai, kurie priėmė sprendimą suteikti M. P. paskolą, žinojo ir suprato, kad jiems pateiktos nuomos sutartys apie gaunamas pajamas iš nuomos yra fiktyvios, negauta, taip pat nesurinkta pakankamai duomenų, jog kredito unijos darbuotojai veikė bendrai su K. P..
24. Priešingų išvadų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti ir šioje civilinėje byloje, kadangi ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų kredito unijos (jos darbuotojų) žinojimui apie ieškovės nurodomas aplinkybes dėl fiktyvaus paskolos gavėjo pagrįsti. Nors, kaip akcentavo apeliantė, civiliniame procese, skirtingai nuo baudžiamojo proceso, vadovaujamasi tikimybių pusiausvyros principu, tai savaime nereiškia, kad faktinės aplinkybės byloje gali būti pripažintos įrodytomis, remiantis vien tik deklaratyviais ieškovės paaiškinimais ir iš bendro konteksto ištrauktais liudytojų parodymų ikiteisminio tyrimo metu teiginiais.
25. Pažymėtina, kad, priešingai nei yra įsitikinusi apeliantė, pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisingumo niekaip nepaneigia ir ta aplinkybė, jog atsakovė kredito unija ikiteisminio tyrimo metu nepateikė Paskolos suteikimo metu galiojusios „Paskolų fiziniams asmenims suteikimo ir administravimo tvarkos“, taip pat „Finansinės skolininko (laiduotojo / garanto) būklės vertinimo tvarkos“ ir dėl to nebuvo galima įvertinti, ar M. P. paskola buvo suteikta laikantis šių tvarkų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pats paskolų išdavimo tvarkos ir (ar) procedūrų pažeidimas, arba, pavyzdžiui, nepakankamas darbuotojų rūpestingumas išduodant paskolą (jei toks ir būtų konstatuotas), savaime nesuponuoja išvados, jog kredito unija veikė bendrai su K. P. ir tyčia siekė išduoti paskolą statytiniam asmeniui, todėl ieškovei nepateikus įrodymų dėl atsakovės žinojimo apie melagingų duomenų apie M. P. ir pačios ieškovės pajamas pateikimą, ieškinys, atsižvelgiant į jame suformuluotą faktinį pagrindą ir nurodytą reikalavimą (dėl sandorio apsimestinumo), negalėtų būti tenkintas.
26. Pastebėtina ir tai, kad, skirtingai nei interpretuoja apeliantė savo skunde, aplinkybė, jog 2016 m. gegužės 26 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, atsižvelgus į pačių M. P. ir R. S. parodymus, bei liudytojų L. M. ir J. L. paaiškinimus apie tai, kad jie nematė, jog M. P. ir R. S. būtų turėję didelę pinigų sumą, prokurorės buvo padaryta išvada, jog didžiąją pinigų sumą gavo K. P., niekaip nepaneigia apeliantės ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje nėra įrodymų, jog kredito unijos suteikta paskola buvo išmokėta ne Paskolos sutartyje nurodytam gavėjui, t. y. ne M. P.. Minimame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nėra kalbama apie tai, kam konkrečiai pinigus išmokėjo kredito unija, savo ruožtu, tolimesnis M. P. iš kredito unijos gautų pinigų panaudojimas, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, priklausė tik nuo paties M. P. ir niekaip nepagrindžia kredito unijos nesąžiningumo. Paminėtina, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-307-795/2017, kuris šiuo metu jau yra įsiteisėjęs, taip pat nebuvo konstatuota, kad kredito unija paskolos sumą išmokėjo būtent K. P.. Priešingai, kaip matyti iš nuosprendžio turinio, baudžiamojoje byloje buvo pateiktas 2012 m. spalio 23 d. grynųjų pinigų (30 000 Lt) išmokėjimo kvitas, pasirašytas paties M. P., be to, nuosprendyje konstatuota, kad būtent patys R. S. ir M. P., vykdydami planą, kredito įstaigai pateikė netikrus dokumentus ir patys į paraiškas kreditui gauti ir laiduoti už kredito gavėją įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kredito unija neturėjo objektyvaus pagrindo abejoti Paskolos sutartyje nurodyto asmens atitiktimi tikrajam šių teisinių santykių subjektui, tuo labiau, kad dar 2012 m. lapkričio 28 d. ir 2013 m. kovo 19 d. R. S. mokėjimo nurodymuose aiškiai nurodė mokanti būtent už M. P..
27. Kadangi nėra pagrindo konstatuoti kredito unijos, kaip vienos iš Paskolos sutarties šalių, valios dėl paskolos gavėjo ydingumo, negalimas ir šio sandorio pripažinimas apsimestiniu, atitinkamai ir sutarties šalies (paskolos gavėjo) pakeitimas iš M. P. į K. P., todėl šis ieškovės reikalavimas visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo atmestas.
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; kt.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

29. Ieškovė apeliaciniame skunde be kita ko nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos reikalavimą dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tik formaliai konstatavo aplinkybes apie šioje sutartyje nustatytus laiduotojos įsipareigojimus, tačiau netyrė ieškovės pradiniame ieškinyje nurodytų aplinkybių ir skundžiamą nutartį priėmė, išnagrinėjęs bylą tik pagal vieną iš ieškovės nurodytų teisinių pagrindų.
30. Nesutikdama su apeliantės pozicija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad nors pradiniame 2014 m. vasario 28 d. ieškinyje ieškovė iš tikrųjų Laidavimo sutarties negaliojimą grindė CK 1.89 straipsniu (dėl savo veiksmų reikšmės negalinčio suprasti asmens sudaryto sandorio negaliojimo) ir CK 1.90 straipsniu (sandoris sudarytas dėl suklydimo), ikiteisminio tyrimo metu paskirtai teismo psichiatrijos ekspertizei konstatavus, jog nėra jokių duomenų, kad ginčo sutarčių sudarymo metu R. S. būtų buvusi laikino psichikos sutrikimo ar lėtinio psichikos sutrikimo paūmėjimo būsenoje, dėl kurių būtų negalėjusi suvokti savo veiksmų esmės ir valdyti savo veiksmų, o taip pat šios civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paskirtai teismo psichiatrijos ekspertizei pateikus išvadą, jog nėra jokių objektyvių duomenų, kad ginčo laikotarpiu, t. y. Laidavimo sutarties sudarymo metu, R. S. būtų buvusi laikino psichikos sutrikimo ar jai nustatyto lėtinio psichikos sutrikimo paūmėjimo būsenoje, kuri būtų sutrikdžiusi jos gebėjimą kritiškai mąstyti, priimti savarankiškus sprendimus bei būtų sumažinusi jos atsparumą išoriniam psichologiniam poveikiui iš kitų asmenų, taip pat jog ji būtų negalėjusi suvokti veiksmų esmės ir jų valdyti, būtų negalėjusi suprasti laidavimo sutarties esmės, jos pasekmių ir savo atsakomybės, ieškovė 2016 m. spalio 4 d. pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo, nurodydama, kad prašo pripažinti Paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu ir sutarties šalimi (paskolos gavėju) pripažinti ne M. P., o K. P., o savo ruožtu pripažinus paskolos gavėju K. P., pripažinti negaliojančia ab initio ieškovės pasirašytą Laidavimo sutartį. Pažymėtina, kad kaip nustatyta iš po šio pareiškimo dėl ieškinio pagrindo ir dalyko pakeitimo vykusių teismo posėdžių garso įrašų, jokių argumentų dėl sandorio negaliojimo dėl ieškovės suklydimo ar dėl pastarosios negalėjimo suprasti savo veiksmų, ieškovės atstovas nebeteikė ir šių reikalavimų nebekėlė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus ieškovės reikalavimus.
31. Kita vertus, pirmiau nurodytos ekspertizių išvados iš esmės paneigia ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus apie tai, kad dėl turimo (duomenys neskelbtini) sutrikimo ieškovė ginčo laikotarpiu negalėjo suvokti pasirašomos sutarties esmės bei dėl to atsirandančios jai atsakomybės. Minėtas išvadas ekspertai padarė, be kita ko, išanalizavę ir ieškovės medicininius dokumentus, kuriuose užfiksuotus duomenis apeliaciniame skunde akcentuoja ieškovė, todėl pagrindas konstatuoti Laidavimo sutarties negaliojimą pagal CK 1.89 straipsnį šioje byloje nėra įrodytas (CPK 178 straipsnis).
32. Teisėjų kolegijos, įvertinusios visą bylos medžiagą, įsitikinimu, ieškovė neįrodė ir pagrindo pripažinti negaliojančia Laidavimo sutartį dėl suklydimo. Kaip matyti iš apeliantės skundo turinio, faktiškai ieškovė suklydimą įrodinėja tomis pat aplinkybėmis dėl neva ieškovės nesugebėjimo Laidavimo sutarties pasirašymo metu suvokti savo veiksmų reikšmės ir pasekmių bei kredito unijos darbuotojų neatliktu ieškovės supažindinimu su sutarties sąlygomis, jų neaptarimu, nepaaiškinimu. Tačiau, kaip jau ne kartą nurodyta, teismo psichiatrijos ekspertų padarytos išvados paneigia apeliantės teiginius dėl jos negalėjimo suprasti savo veiksmus, sutarties sąlygas ir jos padarinius, savo ruožtu pačioje Laidavimo sutartyje ieškovė savo parašu patvirtino, kad su Laidavimo sutarties sąlygomis susipažino ir jas suprato, taip pat susipažino su kredito unijos paslaugų teikimo bendrosiomis taisyklėmis. Priešingų įrodymų ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Be to, aplinkybę, kad apeliantė puikiai suvokė, kad yra solidariai atsakinga su paskolos gavėju, o taip pat, jog ji laidavo būtent už M. P., patvirtina ir pirmiau šioje nutartyje jau minėti ieškovės savanoriškai atlikti paskolos grąžinimo įmokų mokėjimai, mokėjimo nurodymuose apeliantei aiškiai įvardijant atliktų mokėjimų tikslą.
33. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad apeliantės pradiniame ieškinyje nurodyti argumentai ir reikalavimas pripažinti Laidavimo sutartį negaliojančia dėl suklydimo iš esmės prieštarauja reikalavimui pripažinti Laidavimo sutartį negaliojančia dėl Paskolos sutarties apsimestinumo. Pradiniame ieškinyje ieškovė, įrodinėdama suklydimą, teigė, kad tikėjosi laiduoti būtent už K. P., bet tik neva paskutiniu momentu, ieškovei nesuspėjus tinkamai sureaguoti, K. P. buvo pakeistas M. P. ir dėl to neva ieškovė suklydo dėl esminės sąlygos – paskolos gavėjo, nes buvo sutarusi laiduoti ne už M. P., o už K. P.. Tuo tarpu įrodinėdama Laidavimo sutarties negaliojimą dėl Paskolos sutarties apsimestinumo, ieškovė akcentavo, kad asmuo, už kurį laiduojama, turi esminę reikšmę laiduotojui, o ieškovė laidavo būtent už M. P., todėl laidavimas, pripažinus, jog tikruoju paskolos gavėju buvo K. P., ieškovės nuomone, laikytinas negaliojančiu. Pirmiau nurodytos aplinkybės ne tik patvirtina pačios ieškovės pozicijos nenuoseklumą ir baudžiamojoje byloje jau konstatuotą jos dalyvavimą apgaulingoje ir neteisėtoje kredito gavimo schemoje, bet ir šioje nutartyje jau nurodytą išvadą, kad faktiškai ieškovė 2016 m. spalio 4 d. pareiškimu buvo pakeitusi, o ne papildžiusi ieškinio pagrindą bei dalyką.
34. Byloje nesant jokių įrodymų, kad ieškovė neturėjo galimybės susipažinti ir suprasti Laidavimo sutarties sąlygas iki jos sudarymo, nėra jokio pagrindo ir pripažinti Laidavimo sutarties sąlygas nesąžiningomis ieškovės, kaip vartotojos, atžvilgiu, todėl ir šis apeliantės argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas.
35. Teisėjų kolegija atmeta ir apeliantės kartu su prašymu pateikti papildomus dokumentus išsakytą argumentą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendyje nurodžius, jog dalis gautos paskolos sumos buvo panaudota pajaus ir administravimo mokesčiams sumokėti, kredito unijai pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu priteista suma yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Paskolos sutartį bei prie jos pridėto paskolos grąžinimo grafiką paimta paskolos suma, kurią įsipareigojo grąžinti paskolos gavėjas ir nuo kurios buvo skaičiuojamos palūkanos – 30 000 Lt, savo ruožtu aplinkybės, kaip konkrečiai paskolos gavėjas gautus pinigus paskirstė, be kita ko, ar privalomus mokesčius kredito unijai susimokėjo iš pasiskolintų ar iš kitų savo turimų pinigų, niekaip nekeičia ir negali keisti Paskolos sutarties sąlygų, inter alia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dydžio, jeigu sutartis nenustato kitaip.

Dėl procesinių klausimų

36. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą išsprendė nutartimi ir taip nepagrįstai sutrumpino ieškovei apeliacinio skundo padavimo terminą.
37. Sutikdama su ieškovės pozicija, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tokiu atveju, kai ginčas išsprendžiamas iš esmės, nors ir bankroto bylą nagrinėjančio teismo, privaloma priimti ne nutartį, o sprendimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2013).
38. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad apskųstąja nutartimi pirmosios instancijos teismas šalių ginčą, kilusį iš sudarytų Paskolos ir Laidavimo sutarčių, išsprendė iš esmės, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju turėjo būti priimtas sprendimas, o ieškovei suteiktas CPK 307 straipsnio 1 dalyje nurodytas 30 dienų sprendimo apskundimo terminas.
39. Kita vertus, galutinio procesinio dokumento forma ar jo pavadinimas patys savaime nelemia šio procesinio teismo sprendimo neteisėtumo ir jo nepagrįstumo. Pagal CPK 328 straipsnį iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais, savo ruožtu CPK 329 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamos bylos atveju, nors ieškovė ir užsiminė, kad dėl sutrumpėjusio procesinio sprendimo apskundimo termino, ji negalėjo pateikti išsamesnių apeliacinio skundo argumentų, jokių papildomų rašytinių paaiškinimų ieškovė nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismui vėliau neteikė (nebuvo atsisakyta jų priimti), tuo tarpu ieškovės po apeliacinio skundo pateikti nauji įrodymai buvo priimti ir šioje nutartyje įvertinti, todėl pripažintina, kad ieškovei šiuo atveju faktiškai nebuvo užkirstas kelias visa apimtimi realizuoti jos teisę į apeliaciją. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė žodinio proceso tvarka, pagal ginčo teisenos taisykles ištyręs į bylą pateiktus įrodymus, išklausęs šalis ar jų atstovus, taigi, ieškovei nenurodžius priešingų argumentų, jokio pagrindo teigti, kad dėl bylos išsprendimo nutartimi byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nėra.
40. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                               

Rasa Gudžiūnienė

Romualda Janovičienė

Alvydas Poškus