Civilinė byla
Nr. 3K-3-47/2010(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4;
30.4.1; 41
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m.
vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus
Laužiko, Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir
pranešėja),
sekretoriaujant Indrei
Savkinienei,
dalyvaujant ieškovo Vilniaus
apygardos vyriausiojo prokuroro atstovei prokurorei U. A.-R.,
atsakovės M. K. atstovei advokatei E. J.,
trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos įgaliotam asmeniui L. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę
bylą pagal atsakovų M. K. ir Vilniaus apskrities
viršininko administracijos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus
apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams M. K.,
Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau - VAVA), I.
V., G. D. dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų
ir dovanojimo sutarties panaikinimo; tretieji asmenys byloje – Lietuvos
Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 12-ojo notarų biuro notarė D. S..
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemės sklypą, priskirtą Vilniaus
miesto teritorijai, kuriame yra miškas. Vilniaus apygardos vyriausiasis
prokuroras, gindamas viešąjį interesą, ieškiniu prašė panaikinti: Vilniaus
apskrities viršininko 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo
Nr. 2.4.-01-2425 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste
pilietei M. K.“ (toliau – 2004 m. balandžio 6 d.
sprendimas Nr. 2.4.-01-2425) dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į
2,12 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, Vilniaus apskrities viršininko
administracijos 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2.4.-01-2426
„Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei G.
D.“ (toliau – 2004 m. balandžio 6 d. sprendimas
Nr. 2.4.-01-2426) dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,12 ha
žemės sklypą miškų ūkio veiklai, Vilniaus m. 12-ojo notarų biuro notarės D. S. 2007 m. balandžio 19 d. patvirtintos
dovanojimo sutarties (notaro registro Nr. 1167) dalį, kuria G.
D., atstovaujama pagal įgaliojimą R. N., padovanojo
savo dukteriai I. V. 2004 m. balandžio 6 d.
sprendimu Nr. 2.4.-01-2426 suteikto žemės sklypo (duomenys neskelbtini)
(toliau – dovanojimo sutartis) dalį; taikyti restituciją natūra – įpareigoti M. K. ir I. V. grąžinti valstybei
bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą žemės sklypą (duomenys
neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad ginčijami sprendimai, kuriais atkurtos
nuosavybės teisės G. D. ir M. K. suteikiant
natūra neatlygintinai sklypą teritorijoje, kuri priskirta Vilniaus miestui,
prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms: Konstitucijos 47 straipsniui,
Miškų įstatymui, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktui, Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau –
Atkūrimo įstatymas), kurie draudžia atkurti nuosavybės teises į žemę,
suteikiant natūra miškus, kurie priskirtini valstybinės reikšmės miškams.
Kadangi ginčo sklypas Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu
priskirtas valstybinės reikšmės miškams, tai ginčijami sprendimai naikintini
kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms ir taikytina
restitucija natūra.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį
tenkino –panaikino 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2.4.-01-2425
ir 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2.4.-01-2426 dalis dėl
nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,12 ha žemės sklypą miškų ūkio
veiklai, dovanojimo sutarties dalį; taikė restituciją natūra – įpareigojo M. K. ir I. V. grąžinti valstybei
bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą žemės sklypą (duomenys
neskelbtini); paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad, remiantis
1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos
Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų
administracinių ribų pakeitimo“ 1 straipsnio 1 dalies 8 punktu, (duomenys
neskelbtini) kaimo dalies teritorija priskirta Vilniaus miestui. Dėl to,
remiantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, konstatuota,
kad (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje esantis miškas yra valstybinės
reikšmės. Teismas nurodė, kad Aplinkos ministerijos atstovės paaiškinimai ir
rašytiniai įrodymai patvirtina, jog VAVA žinojo, kad ginčo sklypas yra valstybinės
reikšmės miško plote. Dėl to teismas sprendė, kad ginčijami administraciniai
aktai pažeidė Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio
4 dalies, Atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsnių nuostatas, todėl yra naikintini.
Panaikinus administracinius aktus, turi būti panaikintos ir šių aktų pagrindu
atsiradę teisiniai padariniai, todėl teismas taikė restituciją natūra.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m.
rugpjūčio 13 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
2009 m. kovo 4 d. sprendimo dalį, kuria valstybės naudai priteistos
bylinėjimosi išlaidos, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas
nustatė, kad VAVA žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius
1999 m. spalio 25 d. pavedė VĮ Valstybiniam žemėtvarkos institutui
parengti juridinę ir techninę dokumentaciją nuosavybės teisėms G.
D., M. K. ir J. S. atkurti,
grąžinant žemę natūra; ši dokumentacija buvo parengta 2003 m. balandžio 18 d.;
VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. birželio 11 d.
raštas Nr. 187 patvirtina, kad buvusio savininko J. S. pretendentei
M. K. 0,13 ha žemės plotas (duomenys neskelbtini)
kaime priskirtas valstybės išperkamai žemei, o 2003 m. balandžio 18 d.
žemės naudojimo plotų eksplikacija patvirtina, kad sklypą sudaro 2,12 ha miško;
vadovaujantis VĮ Registrų centro duomenimis, nuosavybės teisės atkurtos į 2,12 ha
miško, kuris pagal 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. I-1304
„Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų
savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ 1 straipsnio 1 dalies
8 punktą priskirtas Vilniaus miestui. Teismas nurodė, kad nuostata, jog
Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės
miškai, jeigu jie yra priskirti miestų miškams, Miškų įstatyme buvo
įtvirtinta nuo 1994 m. lapkričio 22 d.; tai reiškia, kad, nepaisant
to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės
reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės
miškai, todėl atskiro priskyrimo nebereikia. Atsižvelgdamas į tokį teisinį reglamentavimą,
teismas konstatavo, kad tiek pretendentėms pateikus prašymą atkurti nuosavybės
teises, tiek VAVA žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui
1999 m. spalio 25 d. pavedant VĮ Valstybiniam žemėtvarkos institutui
parengti juridinę ir techninę dokumentaciją nuosavybės teisėms atkurti,
grąžintina ginčo žemė jau buvo priskirta Vilniaus miestui ir išimtine
nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, todėl nuosavybės teisės
negalėjo būti atkurtos natūra į ginčo žemės sklypą. Teismas nesutiko su
apeliantų argumentais, kad, ginčijant VAVA sprendimus, kuriais atkurtos
nuosavybės teisės, ir grąžinus ginčo sklypą valstybei, atsakovėms bus užkirstas
kelias į nuosavybės teisių atkūrimą, nes ši teisė gali būti įgyvendinta ne tik
grąžinant turtą natūra, tačiau ir kitu būdu. Dėl šių motyvų teismas konstatavo,
kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčijamus
administracinius aktus ir dovanojimo sutartį negaliojančiais ir taikė
restituciją natūra. Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad bylinėjimosi
išlaidos valstybei priteistinos ne iš visų atsakovų, o tik iš VAVA, nes ji
priėmė imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančius ginčijamus
sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kadangi prokuroras, gindamas viešąjį
interesą, ir VAVA yra atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų, tai teismas
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria valstybės
naudai iš atsakovų priteista bylinėjimosi išlaidų, naikintina.
III.
Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai.
Atsakovai M. K. ir Vilniaus apskrities viršininko administracija
kasaciniais skundais prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
2009 m. kovo 4 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutartį ir
priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Kasaciniai skundai grindžiami
šiais motyvais:
1. Dėl ginčijamo administracinio akto teisėtumo. Bylą
nagrinėję teismai nepagrįstai panaikino ginčijamus sprendimus, nes administraciniai
aktai, kurių pagrindu parengti ginčijami sprendimai, yra galiojantys,
t. y. ieškovas neginčijo žemės sklypo suformavimo dokumentų (Vilniaus
apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01
„Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Vaidotų, Pagirių,
Keturiasdešimties–Totorių kaimų dalies teritorijų, 1996 m. balandžio 24 d.
įstatymu Nr. 1-1304 priskirtų Vilniaus miestui“, patvirtinto valstybės
įmonės Valstybinio žemėtvarkos instituto 2000 m. parengto Vaidotų, Pagirių,
Keturiasdešimties–Totorių kaimų dalies teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui,
žemės reformos žemėtvarkos projekto (toliau - Žemės reformos žemėtvarkos
projektas); žemės sklypo plano, žemės sklypo kadastro duomenų, žemės sklypo
paženklinimo vietoje dokumentų, žemės sklypo abrisų). Ginčo žemės sklypas buvo
suformuotas Žemės reformos žemėtvarkos projektu, kuriuo buvo nustatytos
ginčijamo žemės sklypo ribos, kurios yra įregistruotos Nekilnojamojo turto
kadastre. Bylą nagrinėję teismai neįvertino to, kad sprendimo dėl nuosavybės
teisių atkūrimo priėmimas yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės
teisių atkūrimo proceso rezultatas. Visi nuosavybės teisių atkūrimo etapai
(žemės reformos žemėtvarkos projekto parengimas, jo patvirtinimas, žemės sklypo
ribų paženklinimas vietovėje, kadastro duomenų parengimas ir kt.) tarpusavyje
susiję ir sukeliantys teisinius padarinius po jo einančiam nuosavybės teisių
atkūrimo etapui bei asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės. Nors šių galiojančių
administracinių aktų pagrindu nuosavybės teisės neatsirado, jie sukėlė teisinius
padarinius, t. y. teises ir pareigas pretendentams į nuosavybės teisių
atkūrimą.
2. Dėl nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės
normų pažeidimo. Ginčijamų sprendimų teisėtumą patvirtina Atkūrimo įstatymo
5 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti, kad nuosavybės teisės į
Vilniaus ir kitų miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų
savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo
4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra. Kadangi Vilniaus
apskrities, Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kaimo dalies
teritorija 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirta
Vilniaus miestui, tai nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaimo
teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams buvo vykdomas pagal Atkūrimo
įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, t. y. kaip kaimo vietovėje. Dėl to
projektuojant žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje
buvo vadovaujamasi teisės aktų reikalavimais, taikomais kaimo, o ne miesto
vietovėje esančiai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje,
apibrėžiančiame, kokia žemė yra priskiriama valstybės išperkamai, nenurodyta,
kad miškai yra priskiriami valstybės išperkamai žemei, o šio įstatymo 4
straipsnio 10 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žemė, apsodinta ir apaugusi
mišku, grąžinama natūra. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies
nuostata gina pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą teises, nes ja
įtvirtinama galimybė baigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą tokiomis pat
sąlygomis, kokiomis jis buvo pradėtas, užtikrinamas šio proceso tęstinumas ir
pretendentų teisėtų lūkesčių apsauga, kad dėl vėliau valstybės priimtų teisės
aktų jiems nekiltų neigiamų padarinių ir nebūtų pabloginama jų padėtis, palyginus
su tais pretendentais, kuriems nuosavybės teisės atkurtos anksčiau.
3. Dėl miško statuso. Žemės reformos žemėtvarkos
projekto rengimo metu (2000 m.) bei jo patvirtinimo metu (2000 m.
rugpjūčio 24 d.) galiojo Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d.
redakcija, kurios 5 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai
išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti
miestų miškų grupei. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir
patvirtinimo metu tokio miškų priskyrimo nebuvo, šiuo projektu suformuoti žemės
sklypai buvo patvirtinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio
24 d. įsakymu Nr. 2818-01, t. y. dar iki Vyriausybės
2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės
reikšmės miškų plotų patvirtinimo” pakeitimo” įsigaliojimo. Dėl to žemėtvarkos
projekto rengimo, jo patvirtinimo metu nebuvo pagrindo svarstyti klausimą, ar
ginčo žemės sklype esantis miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų
plotams. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Miškų
įstatymo 5 straipsnio nuostata reiškia, jog, nepaisant to, ar Vyriausybė
tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams,
miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, nes šioje
įstatymo nuostatoje aiškiai įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškais
laikomi ne bet kokie miesto teritorijoje esantys miškai, o tik tokie miškai,
kurie priskirti miestų miškų grupei. Aplinkybę, kad Žemės reformos
žemėtvarkos projekto rengimo ir patvirtinimo metu ginčijamas žemės plotas
neturėjo valstybinės reikšmės miško statuso, patvirtina ir tai, kad
2000 m. balandžio 21 d. Žemės reformos žemėtvarkos projektą be
pastabų suderino Vilniaus miškų urėdijos, t. y. institucijos, kuri teisės
aktų nustatyta tvarka jai priskirtoje teritorijoje atlieka miškų valdymo ir
tvarkymo funkcijas, specialistas. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai
pritaikė Miškų įstatymo 5 straipsnio nuostatas, konstatuodamas, kad
valstybinės reikšmės miško statusą ginčo miškas įgijo pagal įstatymą ginčo
teritoriją įstatymu priskyrus Vilniaus miesto savivaldybei. Dėl to apeliacinės
instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pretendentėms pateikus prašymą
atkurti nuosavybės teises ir VAVA žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto
žemėtvarkos skyriui 1999 m. spalio 25 d. pavedant VĮ Valstybiniam
žemėtvarkos institutui parengti juridinę ir techninę dokumentaciją nuosavybės
teisėms pretendentėms atkurti, grąžintina žemė jau išimtine nuosavybės teise
priklausė Lietuvos Respublikai. Žemės nusavinimo metu ginčo žemės sklypas buvo
žemės ūkio paskirties rėžiniame kaime; sklype jokio miško nebuvo, nes žemė buvo
dirbama. Tik dėl to, kad, prijungus po nacionalizacijos sklypus prie kolūkio
žemių, kurių dauguma sklypų nebuvo dirbami, kai kurie sklypai apaugo krūmais,
želdiniais, mišku. Iki 1996 metų ginčo žemės sklypas priklausė Vilniaus rajono
teritorijai ir jokių teisinių kliūčių nuosavybės teisėms į mišką atkurti nebuvo.
4. Dėl
sąžiningų asmenų teisių apsaugos. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė
restituciją, nes turtas nebuvo gautas per klaidą arba neteisėtai, o pritaikius
restituciją vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o
kitos atitinkamai pagerėtų, restitucija natūra sukeltų didelių nepatogumų
šalims. Teismai neatsižvelgė į priimtų sprendimų padarinius, nes šiuo metu
žemės reforma (ypač sklypų suformavimo ir matavimo darbai) sustabdyta dėl
finansų stokos, nuosavybės teisių atkūrimas toje pačioje kadastro vietovėje į kitus
žemės sklypus būtų negalimas, nes laisvos žemės nėra. Dėl to pretendenčių
padėtis būtų daug blogesnė, nes turto kainos šiuo metu sumažėjo, atkurti
nuosavybės teises suteikiant sklypą neatlygintinai toje pačioje kadastro
vietovėje arba Vilniaus mieste būtų neįmanoma. Teismai neatsižvelgė į tai, kad
viešąjį interesą konkrečiose bylose būtų galima apginti kitokiais būdais,
pavyzdžiui, nustatant specialias naudojimosi miškais sąlygas, nes ieškiniu
siekiama išlaikyti valstybinės reikšmės mišką. Taip valstybė išvengtų galimų
nuostolių atlyginimo pretendentėms dėl neteisėtų VAVA veiksmų. Be to,
atkreiptinas dėmesys į tai, kad Aplinkos ministerija nesinaudojo jai įstatyme
nustatyta kompetencija įgyvendinti valstybinių miškų savininko teises ir
pareigas iki nuosavybės teisių į mišką atkūrimo, bet dalyvavo inicijuojant
teisminį procesą praėjus ketveriems metams po nuosavybės teisių atkūrimo
proceso.
Atsiliepimais
į kasacinius skundus ieškovas ir trečiasis asmuo Aplinkos ministerija prašo
kasatorių kasacinius skundus atmesti, o Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
2009 m. kovo 4 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutartį
palikti nepakeistą. Atsiliepimuose nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniais
skundais argumentai:
1. Dėl ginčijamo administracinio akto teisėtumo. Žemės
sklypo suformavimas žemės reformos žemėtvarkos projektu yra tik viena iš
nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros sąlygų, tačiau tai nereiškia, kad
yra įstatymų reikalavimus atitinkančių sąlygų priimti sprendimą dėl žemės
grąžinimo natūra visuma. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo
suformuotas ginčijamas žemės sklypas, nepanaikina fakto, kad VAVA sprendimai,
kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, prieštarauja
imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms. Tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos
projektą, ginčo teritorija nuo 1996 m. balandžio 20 d. buvo priskirta
Vilniaus miestui, todėl taikytina Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies
nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso
valstybinės reikšmės miškai, jei jie yra priskirti miestų miškams. Nuosavybės
teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal VAVA sprendimų priėmimo metu
galiojusius teisės aktus, todėl bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė Miškų
įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatą ir padarė pagrįstą išvadą, jog
valstybinės reikšmės miško statusą ginčo miškas įgijo pagal įstatymą, ginčo
teritoriją įstatymu priskyrus Vilniaus miestui. Žemės reformos žemėtvarkos
projektas, esant pagrindui, gali būti keičiamas. Žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria VAVA pareigos priimti
sprendimą dėl nuosavybės teisių
atkūrimo, jeigu tai prieštarauja aukštesnės galios imperatyviosioms įstatymų
normoms, galiojančioms sprendimo
priėmimo metu. Tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės
teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre
pretendento nuosavybę į konkretų žemės
sklypą ir leidžia atsirasti konkrečioms pretendento teisėms ir pareigoms į jį.
2. Dėl
nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Institucijos,
kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, priimdamos šiuos sprendimus,
turi įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms
atkurti, t. y. ar nekilnojamasis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra
priskirtas valstybės išperkamam (Atkūrimo įstatymo 12-15 straipsniai). Atkūrimo
įstatymo 18 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad institucijos,
nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jei nėra
galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu
pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Atkūrimo įstatymo 5
straipsnio 6 dalies nuostata, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių
teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės
teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose
vietovėse, negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti imperatyvieji
Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinti draudimai, todėl bylą
nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė šią teisės normą. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vykdymas
kaip kaimo vietovėje nereiškia, kad ginčo
teritorija ginčijamo sprendimo priėmimo ar žemėtvarkos projekto patvirtinimo
metu buvo ne mieste. Miestų
teritorijoje esantys miškai, yra miesto, kartu ir valstybinės reikšmės miškai, kurie pagal Konstituciją ir kitus
įstatymus negali būti privačios
nuosavybės objektas, todėl Atkūrimo
įstatymo 5 straipsnio 6 dalies ir 4 straipsnio 10 dalies nuostatos nesuteikė
teisės VAVA atkurti nuosavybės teisių
į ginčo mišką.
3. Dėl miško statuso. Byloje nustatyta, kad
tiek ginčijamų sprendimų priėmimo (2004 m.), tiek žemėtvarkos projekto
patvirtinimo (2000 m.) metu ginčo žemės sklype buvo miškas. Teisės aktų
nenustatyta būtinybės mieste esančius miško plotus įtraukti į valstybinės reikšmės
miškų plotų schemas, patvirtintas Vyriausybės nutarimu. Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime (bylos
Nr. 44/04-10/06) konstatavo, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus
miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų
miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai; nuostata, kad
Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės
miškai, jeigu jie yra priskirti miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta
nuo pat pradžių. Kadangi šiame Konstitucinio Teismo nutarime pateikiamas teisės
akto normų išaiškinimas, o šis teisės aktas nėra pripažįstamas prieštaraujančiu
Konstitucijai, tai šioje byloje teismai pagrįstai vadovavosi šiame nutarime
pateiktu teisės akto normų išaiškinimu.
4. Dėl
sąžiningų asmenų teisių apsaugos. Ginčo žemės sklypų grąžinimas valstybei
pretendenčių padėties nepagrįstai nepablogina, nes teisės į nuosavybės teisių
atkūrimą jos nepraranda. Nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujantys
asmenys (pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą) taip pat turi būti
rūpestingi ir atidūs, domėtis šiuo procesu, žinoti teisės aktų reikalavimus,
rūpintis priimamų individualių administracinių aktų teisėtumu.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatų aiškinimo ir
taikymo
Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis skirta situacijoms, kai
nuosavybės teisės atkuriamos savininkams, kurių nacionalizuoti žemės plotai po
1995 m. birželio 1 d. buvo priskirti atitinkamų miestų savivaldybių
teritorijoms. Šioje teises normoje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos
vadovaujantis bendruoju ribotos restitucijos principu: žemė grąžinama natūra,
jeigu neteisėtai nusavinta žemė neišperkama vadovaujantis to paties įstatymo 12
straipsniu. Nuosavybės teises atkurianti institucija taikė šią nuostatą taip,
kad savininkams žemę atkūrė kaip kaimo vietovėje, o ne kaip žemę miesto
teritorijoje. Besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos,
kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, turi įsitikinti, ar yra visos
teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant
sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas
nėra priskirtas valstybės išperkamam. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies
aiškinimas ir taikymas sistemiškai nesivadovaujant kitų to paties teises akto
nuostatų, konkrečiai - 6 straipsnio 2 ir 4 dalimis bei 13 straipsniu, reikštų,
kad restitucijos procese kai kuriems asmenims būtų atkurtos nuosavybės teisės
natūra, kai tokiai restitucijai nėra teisinio pagrindo. Taip Atkūrimo įstatymo
5 straipsnio 6 dalis yra aiškinama ir ankstesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis byloje Vilniaus apygardos
vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrites viršininko administracija ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-559/2009). Valstybės išperkami miškai ir vandens telkiniai gali
būti įvairių grupių ir ne visada priklausyti nuo administracinio teritorijos
priskyrimo miestų ar kaimo vietovei. Pavyzdžiui, draustiniai, rezervatai gali
būti ir dažniausiai patenka į kaimo vietovėms priskirtas teritorijas.
Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijai neprieštarauja nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių diferencijavimas pagal
tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t. t.) atkuriamos nuosavybės
teisės (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Nuo restitucijos
proceso pradžios buvo draudžiama natūra atkurti nuosavybės teises į miškus,
esančius vertingose vietose. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos, kad yra
išperkami valstybinės reikšmės miškai ir kad tokių miškų plotus tvirtina
Vyriausybė, įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d. Vyriausybė 1997 m. spalio 23 d.
nutarimu Nr. 1154 patvirtino valstybinės reikšmės miškų plotus. 2002 m.
gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 2013 yra vienas iš Vyriausybės
nutarimų, kuriais buvo keičiamas valstybinės reikšmės miškų ploto nustatymas
atitinkamose vietovėse. Nuosavybės teises atkurianti institucija kartu yra
atsakinga už žemės reformą valstybėje. Žemės reformos tikslas yra pakeisti
žemės nuosavybės santykius (Žemės reformos įstatymo 2 straipsnis). Nuosavybės
teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą - žemės reformos sudedamoji
dalis, todėl sprendžiant, kokiu būdu bus vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas, įgaliota
institucija turi atsižvelgti į visus žemės reformos laikotarpiu vykstančius
procesus. Pažymėtina, kad šie procesai vyksta tuo pat metu, todėl tiek atkuriant
nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tiek parduodant valstybinę
žemę, tiek priimant sprendimą išpirkti žemę, valstybės institucijos turi veikti
taip, kad viena konstitucinė vertybė nebūtų ginama pažeidžiant kitas vertybes.
Pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus kaip išimtinę valstybės nuosavybę
turi ne tik specialiai miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės
institucijos, bet ir institucija, kuri įpareigota vykdyti nuosavybės teisių
atkūrimo procesą. Priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į mišką
grąžinant jį natūra būtina sistemiškai taikyti ne tik Atkūrimo įstatymo
nuostatas, bet ir Miškų įstatymą, kurio nuostatos yra susijusios su Atkūrimo
įstatymo 13 straipsnyje nustatytu reguliavimu dėl valstybės išperkamų miškų. Kolegija
atmeta kasatorių argumentą, kad taikant Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį
administraciniai aktai dėl miško grąžinimo natūra pilietėms M.
K. ir G. D. buvo priimti teisėtai. Atsakovui – Vilniaus
apskrities viršininko administracijai - priimant 2004 m. balandžio 6 d.
sprendimus galiojo Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta,
kad valstybinės reikšmės miškui priskiriami miesto miškai. Atsakovas pagal savo
kompetenciją (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 17
straipsnis) priimdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemės
sklypą miško ūkio veiklai Vilniaus miesto teritorijoje privalėjo patikrinti,
ar galima tokį veiksmą atlikti pagal galiojantį teisinį reguliavimą.
Dėl nuosavybės teisės apsaugos
Kasatorės M. K. nurodomi argumentai dėl nuosavybės
teisės neliečiamumo principo pažeidimo yra nepagrįsti. Kasatorė ignoruoja tą
aplinkybę, kad nuosavybės teisė atkuriant nuosavybės teises į išlikusį
nekilnojamąjį turtą įgyjama tik priėmus teisės aktuose nustatytą individualų
administracinį aktą, nagrinėjamos bylos atveju - apskrities viršininko
sprendimą (Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo
įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Nutarimas) 116 punktas).
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad iki turto
grąžinimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra
atkurtos ir tik valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą
natūra turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvusiam savininkui
atkuriamos savininko teisės į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės
27 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Pripažinus administracinį aktą, kuriuo
buvo atkurtos nuosavybės teisės, negaliojančiu, asmens (šiuo atveju - kasatorės)
nebegalima laikyti teisėtu žemės savininku ir turtas iš jo gali būti
išreikalaujamas taikant restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145
straipsnio 1 dalis), o buvusiam savininkui nuosavybės teisės atkūrimas turi
būti įvykdytas teisėtai.
Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų aktų teisinės
reikšmės ir būtinumo juos naikinti
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkuriamos vykdant teisės aktų reglamentuotą procedūrą.
Piliečių prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra tik viena iš prielaidų
pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Be kiekvienam prašymui nagrinėti
būtinų procedūrų, teisės aktuose gali būti nustatytos ir papildomos procedūros,
kaip nagrinėjamoje byloje, kai buvo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę
teritorijose, kur buvo likusi rėžių sistema. Tokiu atveju žemė natūra grąžinama
bei kompensuojama pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus
(Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Žemės reformos žemėtvarkos projektai
pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį yra
vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentas (Lietuvos
Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu
Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir
įgyvendinimo metodikos (toliau – Metodika) 2 punktas). Kartu tai atskirais
atvejais būtinas dokumentas, kad būtų priimtas atitinkamas nuosavybės teisių
atkūrimo aktas. Žemėtvarkos projektas gali būti tikslinamas ar rengiamas
paskesnis projektas, jeigu pasikeičia nuosavybės teisių grąžinimo sąlygos
(Metodikos 20.1.2 punktas, 43-45 punktai). Nagrinėjamos byloje ginčo
teritorijos žemėtvarkos projektai buvo patvirtinti 2000 m. rugpjūčio 24 d. ir
nebuvo keičiami iki sprendimų atkurti nuosavybę natūra priėmimo 2004 m.
balandžio 6 d., nors šiuo laikotarpiu keitėsi Miškų įstatymas bei buvo priimti
atitinkami Vyriausybės nutarimai dėl grąžinamoje žemėje esančio miško
priskyrimo valstybinės reikšmės miškui.
Kasatorių argumentas, kad prokuroras reikšdamas ieškinį turėjo
pareikšti reikalavimą panaikinti Žemės reformos žemėtvarkos projektą, žemės
sklypo planą, sklypo kadastro duomenis, paženklinimo vietoje dokumentus,
abrisus, kolegija atmeta kaip nereikšmingus, nes nurodyti aktai nesukelia
asmeniui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises, teisinių padarinių be
įgaliotos institucijos sprendimo grąžinti žemės sklypą natūra (Atkūrimo
įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, Nutarimo 116 punktas). Pažymėtina, kad Žemės
reformos žemėtvarkos projekto ir kitų kasatoriaus nurodomų aktų teisėtumo
klausimas šioje byloje nebuvo keliamas ir teismai neprivalėjo ex officio
tirti jų teisėtumo. Administraciniai aktai, sukeliantys teisinius padarinius ir
nesantys sudedamąja kito administracinio akto dalimi, gali būti atskirai
nuginčijami teismine tvarka.
Kasatorių nurodyta byloje ginčijamų apskrities viršininko 2004 m.
balandžio 6 d. sprendimų atitiktis Žemės reformos žemėtvarkos projektui negali
būti teisiškai reikšminga ir dėl tos priežasties, kad teismams konstatavus
apskrities viršininko sprendimo prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktų –
Konstitucijos, Miško įstatymo, Atkūrimo įstatymo – nuostatoms, jie pripažintini
neteisėtais, nepaisant to, kad žemesnio lygmens teisės aktams (šiuo atveju -
Žemės reformos žemėtvarkos projektui bei kitiems kasatorių nurodomiems sklypo
formavimo dokumentams) jie galbūt ir neprieštarauja. Tokios pozicijos laikosi
ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d.
nutartis byloje Nr. A-525-19/2010). Spręsdamas analogišką ginčą Lietuvos
Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad tai, jog administraciniai–procedūriniai
veiksmai nebuvo ginčyti ir yra nenuginčyti, nereiškia, jog negalima
kvestionuoti tokių veiksmų pagrindu priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių
atkūrimo teisėtumo. Jų atitiktis priėmimo metu galiojusiems įstatymų
reikalavimams gali būti patikrinama, sprendžiant jų sukeltų civilinių
materialinių teisinių padarinių teisėtumo ir pagrįstumo klausimą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio
11 d. nutartis byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus
apskrites viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2009).
Pažymėtina, kad kasatorių nurodyti aktai, sprendžiant nuosavybės teisių
atkūrimą kitu būdu, gali būti pakeisti tą klausimą sprendžiančių institucijų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad priimant galutinį sprendimą nuosavybės teisių
atkūrimo procese turi būti vadovaujamasi šių sprendimų priėmimo metu
galiojančiais įstatymais, kartu atsižvelgiant į jų pakeitimus, ir įvertinti ar
tai neturi įtakos piliečio pareikštos atitinkamu laiku valios susigrąžinti
turtą natūra įgyvendinimui. Jeigu būtų aiškinama kitaip, susidarytų prielaidos
institucijai priimti sprendimus pažeidžiant galiojančius įstatymus.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo sklypas yra bendrame Vilniaus miškų
urėdijos Panerių girininkijos miško masyve, tai yra valstybinės reikšmės miško
plote. Iki sprendimo atkurti nuosavybės teises natūra priėmimo Lietuvos
Respublikos aplinkos ministerija 2003 metais raštu pateikė Vilniaus miesto
administracijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu
Nr. 2013 patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemas ir sąrašus. Šiuos
faktus nustatė pirmosios instancijos teismas ir kasacinės instancijos teismas
vadovaujasi žemesnės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad ginčo žemėje nuosavybės teisių atkūrimo
natūra metu buvo valstybinės reikšmės miškas, neturi teisinės reikšmės
kasatorės M. K. kasacinio skundo argumentai, jog žemės
nusavinimo metu ginčo žemėje miško nebuvo, taip pat apie teisinį miško statusą
iki ginčo žemės priskyrimo prie miesto teritorijos. Kolegija pažymi, kad
piliečiai, kurie pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį gali pretenduoti atkurti
nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, negali turėti pagrįstų
lūkesčių, jog į išimtine nuosavybės teise valstybei priklausančius miškus,
kurie pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį yra valstybes išperkami, nuosavybės
teisės jiems bus atkurtos natūra. Priimti apskrities viršininko sprendimai
pažeidžia imperatyviąsias teisės normas bei visuomenės interesą išsaugoti
atitinkamas bendrąsias vertybes visos visuomenės narių poreikiams tenkinti.
Todėl žemesnės instancijos teismų sprendimai nepažeidžia teisingumo principo ir
atitinka konstitucinį proporcingumo principą.
Atmetus kasatorių argumentą dėl būtinybės nagrinėjamoje byloje
įvertinti Žemės reformos žemėtvarkos projekto teisėtumą, netenka teisinės
reikšmės kasatoriaus Vilniaus apskrities viršininko administracijos argumentas,
jog žemesnės instancijos teismai neįvertino žemėtvarkos projekto rengimo bei jo
patvirtinimo metu galiojusio Miškų įstatymo 5 straipsnio, kuriame nustatyta,
jog valstybinės reikšmės miškams priklauso tik miškai, priskirti miesto
miškams, o tokio miškų priskyrimo nebuvo atlikta, todėl kasacinis teismas dėl
šio kasacinio skundo argumento atskirai nepasisako.
Dėl restitucijos taikymo
Kasatorė M. K. kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai
nepagrįstai taikė restituciją. Vertinant šiuos kasatorės argumentus
pastebėtina, kad kasacinio teismo praktika dėl restitucijos taikymo yra
suformuota, o kasatorė nepagrindė, kad žemesnės instancijos teismai būtų
nukrypę nuo kasacinio teismo praktikos.
Kasacinio
teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl
prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004
m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Lietuvos jėzuitų provincija v. UAB
„Diagnostikos poliklinika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m.
gegužės 15 d. nutartis byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr.
3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Vilniaus apygardos
vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-149/2007). Taigi, administracinio akto panaikinimas dėl
prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius
kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex
officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006m. sausio 3 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Autokurtas“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr.
3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis byloje Vilniaus apygardos
vyriausiasis prokuroras v. Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir
kt., bylos Nr. 3K-3-532/2009). Įstatyme nustatyta galimybė teismui
išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš
šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai
pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“ ir kt., bylos Nr.
3K-3-229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno
apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono savivaldybės
administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2009).
Bylą nagrinėję
teismai nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėjo būti
taikoma, tokių nenurodo ir kasatorė. Restitucija nagrinėjamoje byloje pasižymi
ypatumu - panaikinus Vilniaus apskrities viršininko sprendimą atkurti
nuosavybės teises, kasatorė nepraranda teisės atkurti nuosavybes teises į neatkurtą
nekilnojamojo turto dalį neprieštaraujančiu Atkūrimo įstatymui būdu. Dėl to kasatorės
teiginiai, kad taikant restituciją natūra jos padėtis yra pabloginama, atmestini
kaip nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme patirta 104,35
Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kasacinis teismas,
spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pritaria Vilniaus apygardos
teismo argumentams, jog bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos ne vien
vadovaujantis CPK 93, 98 straipsnių nuostatomis, bet ir atsižvelgiant į bylos
aplinkybes, bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais
(CPK 3 straipsnio 1 dalis). Byloje nenustatyta, kad kasatorė M.
K. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, todėl išlaidos turėtų būti
priteisiamos tik iš atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos.
Tokiomis aplinkybėmis vadovaudamasis CPK 96 straipsnio 4 dalimi, kasacinis
teismas konstatuoja, kad procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apmokamos iš
valstybės biudžeto.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Viliaus miesto 2-ojo apylinkės
teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m.
rugpjūčio 13 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Egidijus Laužikas
Antanas Simniškis
|
|
|
Janina
Stripeikienė
|
|
|
|