Administracinė byla Nr. I-501-428/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02135-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 55.1.1
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 2 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė,
sekretoriaujant Laurai Mukaitei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 47-52) nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas laikotarpyje nuo 2015-07-15 iki 2016-08-01 perpildytose kamerose ir jos neatitiko higienos normų reikalavimų. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje numatyta, jog asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m ploto. Pareiškėjas nurodo, jog kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas didelę dalį ploto užėmė kietasis inventorius. Dėl kamerų perpildymo vyko konfliktai su nuteistaisiais. Karštu dušu galėdavo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę 10 minučių, buvo draudžiama praustis kameroje. Pasivaikščiojimo kiemai maži, pasivaikščiojimui skiriama tik viena valanda. Pareiškėjas skunde nurodė, jog yra nerūkantis ir pageidavo, jog būtų kameroje su nerūkančiais asmenimis, tačiau buvo paskirtas į kamerą, kurioje buvo rūkančių asmenų. Atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Dėl to pareiškėjas patyrė ne tik nepatogumus, bet ir sveikata pablogėjo, patyrė psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, diskomfortą, emocinę depresiją. Pareiškėjas dėl nuolatinio neigiamo psichologinio ir fizinio poveikio negali ramiai miegoti, tapo dirglus, užsidaręs.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 56-61) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjui ilgesnį laiką teko didesnis, nei nustatytas minimalus kameros plotas. Kauno tardymo izoliatoriaus kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktais. Prie stalų gali laisvai sėdėti keturi asmenys, kiti nuteistieji valgo sėdėdami ant lovų ir lėkštę pasideda ant spintelių. Pareiškėjas nepaaiškina, kodėl jam tenka valgyti ne prie stalo ir kodėl laukdavo kad maistas atšaltų. Pagal pateiktus duomenis matyti, jog pareiškėjas būdavo kamerose su trimis asmenimis, todėl prie stalo turėdavo tilpti. Pareiškėjas skundų dėl valgymo administracijai nėra pateikęs, nesiskundė ir dėl kamerų higieninių sąlygų nei administracijai, nei Kauno visuomenės sveikatos centrui. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisės pasivaikščioti vieną valanda kieme kaip tai numato teisės aktai. Taip pat nuteistiesiems sudarytos galimybės sportuoti, mankštintis. Teisės aktai nenumato kokio ploto turi būti pasivaikščiojimo kiemeliai. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jie suimtasis pažeidžia taisykles. Pareiškėjui taip pat buvo užtikrinta galimybė maudytis vieną kartą per savaitę 15 min. duše. Atvykęs į Kauno TI pareiškėjas į psichiatrus nesikreipė. Užimtumo renginiai tardymo izoliatoriuje nėra priverstiniai, suimtieji įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam būnant Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau- Kauno TI) nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, t.y. jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kameros neatitiko higienos reikalavimų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpyje nuo 2015-07-15 iki 2016-08-01 (b. l. 62).
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto.
Atsakovo atstovo pateiktos 2017-02-17 pažymos Nr. 11-785 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b. l. 63-71) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kameroje Nr. 129, Nr. 208, Nr. 151, Nr. 241, Nr. 240, kurioje reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos nebuvo užtikrintas ginčo laikotarpiu 14 parų (teko pareiškėjui 3,38 kv. m ploto). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų neginčijo, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.
Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad kameroje buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą.
Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja (žr., Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vienam suimtajam ar nuteistajam bendrabučio tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai nagrinėjamam atvejui taikyti 4 kv. m ploto normą, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, jog esant perpildytoms kameroms tekdavo rytais eilėse laukti, kad nusiprausti, nueiti į tualetą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz. LVAT 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr.A822-1053/2013ir kt.). Teismo vertinimu, atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, todėl šis pažeidimas laikomas nustatytu.
Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad pasivaikščiojimų kiemeliai buvo maži bei pasivaikščiojimui buvo skirta tik viena valanda per dieną.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos apraše (b. l. 82-83) nustatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Akcentuotina tai, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos. Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė duomenis apie Kauno tardymo izoliatoriuje įrengtus pasivaikščiojimų kiemelius – įstaigoje įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 11,08 kv. m iki 17,43 kv. m, dvejuose kiemeliuose įrengta sporto įranga. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, minėtas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos foto nuotraukos (b. l. 84, 87). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti bei į tai, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl pareiškėjo argumentai atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad duše prausimuisi skiriama tik 10 minučių per savaitę.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos HN 76:2010 68 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 44 punkte panašiai numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų pažeidęs minėtą teisinį reglamentavimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl prausimosi laiko prailginimo, ar dėl to, kad jis nespėjo nusiprausti, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę nusiprausti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog buvo draudžiama praustis kameroje, tačiau atsakovas pateikęs duomenis, jog sanitariniame mazge yra įrengta praustuvė bei šalto vandens sistema, todėl pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo nusiprausti kameroje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš atsakovo veiksmų, jį, kaip nerūkantį asmenį, kalinant kameroje su rūkančiais asmenimis.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 134:2015 7 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Bausmių vykdymo kodekso nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, tačiau aukščiau nurodytos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga, paskirstydama suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, kad pataisos būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, atvykęs į Kauno TI nerūkė (b. l. 62). Atsakovo atstovas patvirtinančių įrodymų, kad pareiškėjas, kaip nerūkantis asmuo, buvo patalpintas į kamerą su nerūkančiais asmenimis, teismui nepateikė. Pareiškėjas į bylą taip pat nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo teiginį dėl laikymo su rūkančiais asmenimis.
LVAT, formuodamas vieningą teismų praktiką administracinėse bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Teismas pažymi, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentas dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nelaikytinas pakankamai aiškiu ir detalizuotu, jis yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretus, nes pareiškėjas nenurodė kartu su juo kameroje kalėjusių rūkančių asmenų vardų, pavardžių, nenurodė tikslaus laikotarpio, kuriuo kalėjo kameroje su rūkančiais asmenimis, neprašė kviesti šių asmenų į bylą liudytojais, nepateikė jų rašytinių paaiškinimų ir pan.
Be to, į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad, atvykęs į Kauno TI, pareiškėjas būtų išreiškęs prašymą laikyti jį su nerūkančiais asmenimis, o į tokį prašymą nebuvo atsižvelgta. Taip pat nepateikta įrodymų, jog dėl galimų kalinimo su rūkančiais asmenimis sukeltų nepatogumų ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis Kauno TI pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, būtų prašęs perkelti jį ar rūkantį asmenį į kitą kamerą ir pan.
Teismo nuomone, abstrakčios ir jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kalinimo su rūkančiais asmenimis negali būti pagrindas konstatavimui, jog Kauno TI pažeidė pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru. Todėl pareiškėjo argumentai atmestini.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014-02-18. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui atvykus į Kauno tardymo izoliatorių Psichologų grupės specialisto išvadose nurodyta, kad pareiškėjas kameroje sutaria, prisitaiko, psichologo pagalbos nepageidavo (b. l. 72 ). Duomenų apie pareiškėjo sveikatą, jos pablogėjimą nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė teismui.
Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Byloje nustatyta, kad Kauno TI pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą buvo laikomas 14 parų, ši norma buvo pažeista nežymiai (jam teko 3,38 kv. m), pažeidimas nebuvo tęstinio pobūdžio, be to, didžiąją kalinimo Kauno TI laiko dalį pareiškėjui teko daugiau nei teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto. Aptariant bendrąsias gyvenimo sąlygas, pastebėtina, kad Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, kurioje asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota, todėl joje laikomiems asmenims suteikta ribota judėjimo laisvė - galimybė naudotis biblioteka, sporto kiemeliais, kompiuterių klase ir pan. negali visiškai kompensuoti nuteistiesiems (suimtiesiems) tenkančio per mažo gyvenamojo ploto.
Įvertinus nustatyto pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė jam būnant Kauno TI būtų pablogėjusi, kad būtų taikytas stacionarinis gydymas, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, darytina išvada, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.
Tačiau aukščiau nurodytų aplinkybių visuma, teismo nuomone, sudaro pagrindą spręsti klausimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 100 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti E. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolanta Medvedevienė