Civilinė byla Nr. e2-1579-381/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00996-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.4;

3.4.3.6

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės žemės ūkio bendrovės „Dagvijara“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria atsakovei žemės ūkio bendrovei „Dagvijara“ iškelta bankroto byla,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei žemės ūkio bendrovei (toliau – ŽŪB) „Dagvijara“ iškėlimo.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovės mokestinė nepriemoka 2018 m. gegužės 28 d. – 27 048,59 Eur. Mokesčių administratorius, siekdamas išieškoti mokestinę nepriemoką, taikė priverstinio išieškojimo veiksmus, t. y. 2016 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš atsakovės turto, kurį perdavė vykdyti antstolei A. P., tačiau antstolė lėšų neišieškojo, nes nerado atsakovės turto ir piniginių lėšų, nors atsakovės pateiktame paskutiniame finansinės atskaitomybės balanse už 2016 metus nurodyta, kad jos turto vertė – 920 770 Eur. Tai, kad mokesčių administratoriui nuo 2016 metų nepavyksta išieškoti iš atsakovės mokestinės nepriemokos, antstolės 2018 m. gegužės 10 d. surašytas išieškojimo negalimumo aktas ir tai, kad pagal minėtą balansą atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (967 646 Eur) viršija nurodyto turto vertę, patvirtina, jog atsakovė yra nemoki įmonė, nes atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalies nuostatas. Atsakovės vardu nėra registruoto nekilnojamojo turto ar transporto priemonių, atsakovė taip pat skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetui 1 803,19 Eur.
3. Atsakovė atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi iškėlė ŽŪB „Dagvijara“ bankroto bylą.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė, siekdama išieškoti bendrovės įsiskolinimą, taikė priverstinio išieškojimo veiksmus, t. y. 2016 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką priverstine tvarka, kuris buvo perduotas vykdyti antstolei A. P., kuri 2018 m. gegužės 10 d. surašė išieškojimo negalimumo aktą, kuriame nurodyta, jog bendrovės turto ir piniginių lėšų nerasta. Teismo vertinimu, atsakovės nemokumą, kaip tai suprantama pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, patvirtina ir ieškovės pateikti duomenys apie tai, kad bendrovė kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturi. Iš atsakovės finansinių duomenų teismas nustatė, kad 2016 metais atsakovės pajamos buvo 920 770 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 967 646 Eur. Teismas pažymėjo, kad bendrovė nevykdo savo įsipareigojimų VMI, o joje dirbančių asmenų nėra, todėl nėra galimybės tikėtis, jog įmonė vykdys savo veiklą ir galės įvykdyti įsipareigojimus.
6. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas taikyti atsakovei supaprastintą bankroto procesą, nes įmonė neturi pakankamai turto, iš kurio galėtų būti apmokėtos administravimo ir teismo išlaidos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atsakovė ŽŪB „Dagvijara“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės pareiškimą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nebuvo atsižvelgta į aplinkybę, kad antstolių informacinėje sistemoje yra registruotos tik 2 bylos, kuriose atsakovė yra skolininkė (skolų išieškotojams VMI ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui bendra suma – 26 983,16 Eur), bei 1 byla, kurioje atsakovė yra išieškotoja (išieškoma suma – 64 487,86 Eur).
2. Informacija apie turtinę atsakovės padėtį pildytina aplinkybe, kad trumpalaikis jos turtas sudaro 820 352,20 Eur, o vien tik turimi reikalavimai į trečiuosius asmenis – 290 639,24 Eur.
3. Teismas, nurodydamas, kad atsakovės pajamos 2016 metais buvo 920 770 Eur, padarė klaidą, nes nurodytais metais tokio dydžio buvo įmonės turtas.
4. Atsakovė vykdo investicinę veiklą, todėl pajamos yra nepastovios, tačiau 2015 metais bendrovė uždirbo 162 419,60 Eur grynojo pelno.
5. Nors atsakovės skolos yra 881 637,43 Eur, tačiau tik 26 983,16 Eur yra pradelstos skolos ir dėl jų vyksta išieškojimo procesas.
6. Teismas teisingai nurodė, kad šiuo metu bendrovėje nėra samdomų darbuotojų, tačiau atsakovės vadovas atlieka būtinas funkcijas turimiems skoliniams reikalavimams susigrąžinti ir esamoms skoloms apmokėti. Bendrovė naudojasi antstolių paslaugomis, todėl papildomos išlaidos samdomiems darbuotojams šiuo metu nėra būtinos.
8. Ieškovė VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovė nepateikė jokių duomenų apie dabartinę bendrovės būklę, todėl teismas išanalizavo turėtus atsakovės finansinius duomenis ir skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, kad šiuo metu įmonė yra nemoki ir kad įmonės finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio, todėl negali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį.
2. Įmonės faktinio mokumo nustatymui svarbu ne tik formalus pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyto turto vertės santykis, tačiau ypač svarbios yra objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių galima būtų spręsti apie faktinį įmonės mokumą, nes nustačius, kad įmonė eilę mėnesių nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė gali būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant pusės balansinės turto vertės. Būtina atskirti nemokumą ir laikiną mokėjimų sutrikimą, kai skolininkui pritrūksta likvidžių lėšų atsiskaitymams su kreditoriais. Paprastai laikinas mokėjimų sutrikimas atsiranda dėl to, kad su pačiu skolininku vėluojama atsiskaityti, išmokėti paskolą arba dėl kitokių nesudėtingai pašalinamų priežasčių. Nemokumo sąvoką būtina skirti ir nuo situacijos, kai skolininko įsipareigojimai viršija jo turtą. Paprastai tokiais atvejais konstatuojamas visiškas skolininko nemokumas. Jeigu įmonė turi turto, tačiau jis yra nelikvidus ir negali būti realizuojamas rinkoje, taip pat gali būti konstatuojamas nemokumas.
3. Nors atskirajame skunde teigiama, kad atsakovė toliau vykdo veiklą, tačiau šiuo metu įmonėje nebėra apdraustųjų asmenų, skola VSDF biudžetui siekia 1 803,19 Eur ir įmonė neužtikrina pajamų srauto, kuris būtų pakankamas tinkamai vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Todėl tolesnis atsakovės egzistavimas rinkoje pažeidžia sąžiningai savo mokestines prievoles vykdančių subjektų interesus, sukuria atsakovei neteisėtą konkurencinį pranašumą ir paneigia mokesčių visuotinio privalomumo principą. Formali, jokio finansinio stabilumo neužtikrinanti, kitų rinkos dalyvių sąskaita vykdoma veikla negali būti pripažįstama atsakovės mokumo įrodymu ir toliau tęsiama. Visi byloje pateikti duomenys pagrindžia, kad atsakovė nėra pajėgi įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus valstybės biudžetui, atsakovės mokestinė nepriemoka didėja ir nėra pagrindo manyti, jog ateityje ji mažės, todėl bankroto bylos iškėlimas atsakovei atitinka visuomenės ir kitų verslo subjektų interesus.
4. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė yra nemoki įmonė, kuriai keltina bankroto byla. Teismas aiškiai ir išsamiai skundžiamoje nutartyje nurodė motyvus dėl atsakovės nemokumo ir jos įsipareigojimų ieškovei nevykdymo, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bankroto bylos iškėlimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

9. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
10. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei ŽŪB „Dagvijara“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

11. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
12. Atsakovė ŽŪB „Dagvijara“ kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naują įrodymą – vykdomųjų bylų, kuriose atsakovė yra skolininkė arba išieškotoja, sąrašą.
13. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, į tai, kad būtent atsakovei tenka jos mokumo pagrindimo našta ir kad atsakovė naujai pateiktu įrodymu grindžia aplinkybes, kurių, jos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, siekdamas visapusiškai išnagrinėti bylą, naujai pateiktą dokumentą priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).

Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų

14. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas). Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė yra nemoki įmonė, kaip tai suprantama pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, be to, nėra galimybės tikėtis, jog įmonė vykdys savo veiklą ir galės įvykdyti įsipareigojimus. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė abu ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytus pagrindus iškelti atsakovei bankroto bylą. Apeliantės teigimu, sprendžiant dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, buvo atsižvelgta ne į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes.

Dėl atsakovės mokumo vertinimo

15. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, turi būti nustatyta reali jo vertė. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018).
16. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1482-241/2018). Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai bendrovės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą (ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis), teismas apie įmonės (ne)mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta. Atitinkamų duomenų, įrodančių, kad įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui, leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1426-823/2018).
17. Kadangi atsakovė atsiliepimo į pareiškimą ir įrodymų, paneigiančių pareiškimo argumentus, pirmosios instancijos teismui nepateikė, pirmosios instancijos teismas klausimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo išnagrinėjo pagal ieškovės pateiktus duomenis, įskaitant duomenis iš įvairių registrų. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad egzistuoja pagrindas iškelti atsakovei bankroto bylą, padarė nustatęs, jog bendrovė neturi turto, iš kurio būtų galima įvykdyti įsipareigojimus, taip pat neturi darbuotojų, pagal 2016 metų balansą 2016 metais atsakovės pajamos buvo 920 770 Eur, tačiau bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – net 967 646 Eur, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra galimybės tikėtis, kad įmonė vykdys savo veiklą ir galės įvykdyti įsipareigojimus.
18. Pirmiausia sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog atsakovės pajamos 2016 metais buvo 920 770 Eur, nes 2016 metų balanse tokio dydžio suma buvo įvertintas įmonės turtas, o pajamos iš viso nenurodytos. Tačiau vien ši aplinkybė nepagrindžia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumo ir (ar) neteisėtumo, nes įmonės pajamos nėra tas rodiklis, pagal kurį turi būti sprendžiama apie įmonės (ne)mokumą, o balanse nurodyto turto ir jo vertės realumas turi būti patikrintas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo sprendžiančio teismo.
19. Nors atskirajame skunde akcentuojama, kad apeliantė 2015 metais bendrovė uždirbo 162 419,60 Eur grynojo pelno (ir tai patvirtina Juridinių asmenų registro duomenys), tačiau Juridinių asmenų registro duomenys taip pat patvirtina, jog 2016 metais įmonė turėjo 196 111 Eur nuostolių. Iš ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, jog įmonės, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, vadovas turi pareigą pateikti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo sprendžiančiam teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Tai reiškia, kad turi būti vertinama ne anksčiau buvusi, o esama įmonės, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, finansinė padėtis, ir tai turi būti daroma pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir kitus surinktus įrodymus.
20. Praėjusių finansinių metų (2017 metų) ataskaitų rinkinio apeliantė nepateikė nei Juridinių asmenų registrui, nors pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnio 1 dalį ir 58 straipsnio 3 dalį jis jau turėjo būti pateiktas Juridinių asmenų registrui, nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui, nors tokią pareigą turėjo pagal ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalį. Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui apeliantė taip pat nepateikė duomenų apie ataskaitinių finansinių metų (2018 metų) įmonės veiklos rodiklius, nors tokią pareigą pagal ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalį taip pat turėjo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai apie atsakovės finansinę padėtį sprendė pagal byloje surinktus duomenis, nors jie nėra pakankamai išsamūs, nes išsamesnių į bylą nepateikta dėl to, kad apeliantės vadovas neįvykdė jam ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos. Tokia situacija atitinka šios nutarties 16 punkte aptartą teismų praktiką, todėl atskirojo skundo argumentas, kad sprendžiant dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, buvo atsižvelgta ne į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, atmestinas.
21. Kaip jau minėta, pagal apeliantės 2016 metų balansą įmonės turtas – 920 770 Eur, iš kurio net 920 596 Eur sudarė kitas trumpalaikis turtas. Nors atskirajame skunde teigiama, kad šiuo metu trumpalaikis apeliantės turtas – 820 352,20 Eur, o vien tik turimi reikalavimai į trečiuosius asmenis – 290 639,24 Eur, tačiau šio turto (nei 2016 metų balanse nurodyto, nei nurodomo kaip šiuo metu turimo) sudėtis nėra atskleista, išskyrus duomenis apie tai, jog yra vykdomas išieškojimas (išieškotina suma – 64 487,86 Eur) iš apeliantės debitorės A. S.. Dėl debitorinių skolų priskyrimo prie bendrovės realaus turimo turto vertės, teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018).
22. Iš kartu su atskiruoju skundu pateikto vykdomųjų bylų, kuriose atsakovė yra skolininkė arba išieškotoja, sąrašo matyti, kad išieškojimas iš A. S. vykdomas jau nuo 2014 m. balandžio 14 d., tačiau jokių duomenų, jog jis per daugiau nei 4 metus būtų įvykdytas (bent iš dalies) apeliantė nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė neįrodė, jog egzistuoja realios galimybės išieškoti iš A. S. skolą, todėl ši debitorinė skola nepriskirtina prie realaus apeliantės turto masės. Kadangi nėra pateikta jokių įrodymų, kad kitas apeliantės turtas, kurio sudėties apeliantė net neatskleidė, yra realus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ŽŪB „Dagvijara“ neturi jokio realaus turto. Šią aplinkybę taip pat patvirtina antstolės A. P. 2018 m. gegužės 10 d. surašytas išieškojimo negalimumo aktas, kuriame konstatuota, jog apeliantė neturi pajamų, lėšų kredito įstaigose ir kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, iš kurio galėtų būti išieškoma.
23. Pati apeliantė atskirajame skunde pripažįsta, kad ji turi 881 637,43 Eur skolų. Apeliantės pateiktas vykdomųjų bylų, kuriose atsakovė yra skolininkė arba išieškotoja, sąrašas patvirtina, kad iš nurodytos sumos mažiausiai 26 983,16 Eur yra pradelstos skolos, nes dėl jų vyko (vyksta) priverstinio išieškojimo procedūros. Taigi akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė yra nemoki, pripažintina pagrįsta ir sudarančia pakankamą pagrindą iškelti atsakovei bankroto bylą. Apeliantės deklaratyvūs (įrodymais nepagrįsti) argumentai, kad ji vykdo investicinę veiklą, nepaneigia fakto, jog ji yra nemoki, kaip tai suprantama pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. Be to, pripažintina pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra galimybės tikėtis, jog apeliantė galės įvykdyti savo įsipareigojimus, nes iš bendrovės nuo 2016 metų nepavyko išieškoti skolų valstybės ir VSDF biudžetams, apeliantė neturi darbuotojų ir nepateikė jokių įrodymų, kad vykdytų kokią nors veiklą. Tai reiškia, kad iš esmės egzistuoja abu ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatyti pagrindai iškelti apeliantei bankroto bylą.
24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimą, ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų, dėl kurių apeliantei iškelta bankroto byla, egzistavimą, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas taikyti atsakovei supaprastintą bankroto procesą apeliacine tvarka nėra ginčijamas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                         Artūras Driukas