Civilinė byla Nr. 3K-3-518/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
42.8; 73.2.5.1.2; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. lapkričio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos
pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Interselas“ ir
atsakovo UAB „IF draudimas“ kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo
2006 m. balandžio 5 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 26 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Interselas“ ieškinį atsakovui UAB „IF
draudimas“ dėl nesumokėtos draudimo išmokos dalies priteisimo; tretieji
asmenys: UAB „Hansa lizingas“, UAB „Klaipėdos baldų prekyba“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Draudimo
sutarties šalių – draudėjo (ieškovo) ir draudiko (atsakovo) – ginčas kilo dėl
draudimo objekto, t. y. patalpų, kurioms taikoma draudiminė apsauga, ploto,
draudiminio įvykio (gaisro) metu sugadintų patalpų atkūrimo būdo ir draudimo
išmokos dydžio. 2004 m. rugpjūčio 31 d. šalys sudarė turto draudimo
sutartį, kuria lizingo davėjo UAB „Hansa lizingas” naudai buvo apdrausti nauja
atkuriamąja verte pastatai Panevėžyje, Nemuno g. 18, pažymėti 18-1, 18-100-1,
18-100-2, 18-100-3, 18-100-4; draudimo suma – 840 000 Lt. Dėl 2005 m. sausio 10
d. kilusio gaisro buvo sugadinta: pastato Panevėžyje, Nemuno g. 18, pirmojo
aukšto fasadas ir pirmajame aukšte esančios parduotuvės patalpos. Draudikas (atsakovas)
apskaičiavo ir išmokėjo 296 687 Lt draudimo išmoką. 2005 m. vasario 25 d. papildomu
susitarimu šalys susitarė, kad tolesnes žalos atlyginimo procedūras sustabdys, kol
bus baigtas ikiteisminis tyrimas. 2005 m. kovo 29 d. baigus ikiteisminį
tyrimą, ieškovas raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas sumokėti likusią 468 228
Lt draudiminės išmokos dalį, tačiau atsakovas atsisakė, remdamasis tuo, kad
ieškovas nepagrindė patirtų išlaidų dydžio, o pagal UAB „Krivita“ apskaičiuotą
atkuriamosios vertės metodu ginčo patalpų remonto kainą ši yra 296 687 Lt,
ir tokio dydžio draudimo išmoka jau sumokėta ieškovui.
Ieškovo
teigimu, draudiminio įvykio metu pastato draudimo sutartis buvo galiojanti visa
apimtimi, faktinė sugadinto turto remonto kaina yra 791 980 Lt (be PVM), ir
draudikas privalo atlyginti šiuos faktinius ieškovo nuostolius. Ieškovas prašė teismą
priteisti iš atsakovo 468 228 Lt, t. y. neišmokėtos draudimo išmokos dalį,
6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio apygardos
teismas 2006 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui
iš atsakovo 109 251 Lt nesumokėtos draudimo išmokos, 6 proc. metines palūkanas
už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2005 m. liepos 15 d. iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo; proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai
paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ginčo šalių sudarytoje draudimo
sutartyje nenurodytas apdraustų patalpų plotas; ieškovo teigimu, buvo apdrausta
743 kv. m; atsakovas teigia, kad, pagal nekilnojamojo turto kadastro duomenis, apdraustų
patalpų plotas – 662,20 kv. m, nes rūsys ir bendrojo naudojimo patalpos, buvę
iki 2004 m. atlikto remonto, nebuvo apdrausti. Teismas, nustatydamas apdraustų
patalpų plotą, nurodė, kad draudimo sutarties sudarymo metu jau buvo įrengta 743,03
kv. m ploto parduotuvė, kuri 2004 m. rugsėjo 24 d. priimta naudoti valstybinės
komisijos, todėl, patikslinus kadastro įrašus, privalėjo būti patikslinta ir draudimo
sutartis. Teismas pažymėjo, kad šalys nepatikslino draudimo sutarties, tačiau, atsižvelgdamas
į šios sutarties esmę ir paskirtį, siekiamus tikslus, į tai, jog draudiminė
apsauga yra ne teorinė, o pagal faktinę padėtį, remdamasis CK 6.193 straipsnyje
nustatytomis sutarties aiškinimo taisyklėmis, padarė išvadą, jog apdraustų
patalpų plotas draudiminio įvykio dieną buvo 743,03 kv. m. 2005 m.
kovo 30 d. buvo surašytas parduotuvės patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti,
atlikus po gaisro remontą, aktas, kuriame nurodyta, kad bendras suremontuotos
dalies plotas yra 702,65 kv. m, pagrindinis plotas – 698, 60 kv. m.
Kartu teismas nurodė, kad ieškovo pateikti dokumentai tiesiogiai nepatvirtina
realių remonto išlaidų: pagal ieškovo pateiktus įrodymus grindų demontavimo ir
įrengimo plotas skiriasi nuo faktinio patalpų ploto, visi darbų kiekiai per
dideli, bylos nagrinėjimo metu ieškovas negalėjo pagrįsti šių kiekių; neaišku,
kokius konkrečius remonto darbus ir už kokią sumą atliko UAB ,,Sevesta“; darbai
atlikti iš UAB ,,Sevesta“ ar ieškovo pirktų medžiagų. Teismas konstatavo, kad
pareiga įrodyti aplinkybę, jog draudimo išmoka išmokėta teisingai, tenka atsakovui
(Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis), ir rėmėsi atsakovo iniciatyva
paskirtos teismo ekspertizės išvada, pagal kurią teismo ekspertas atkūrimo
kaštus skaičiavo 688,91 kv. m ploto patalpų. Teismo nuomone, eksperto atlikti
skaičiavimai iš esmės atitinka gaisro sugadintų patalpų plotą; objekto vertė
nustatyta atlikus tikslius skaičiavimus, sudarius sąmatą pagal visas darbų,
reikalingų atstatyti patalpas, pozicijas, visapusiškai išanalizavus statybos
darbų, statybos įmonių ir statybinių medžiagų rinką, pasiūlą bei paklausą; ieškovas,
nesutikdamas su eksperto išvadomis, nepateikė jokių konkrečių įrodymų. Ekspertizės
akte nustatyta, kad apdraustų patalpų atkūrimo po 2005 m. sausio 10 d.
gaisro padarytų sugadinimų remonto kaštai yra 398 000 Lt, taigi 1 kv. m patalpų
remonto išlaidos yra 577,70 Lt. Teismas pažymėjo, kad gaisro liekanų pašalinimo
(šiukšlių išvežimo) išlaidos negali būti įtrauktos į ieškovo patirtų nuostolių
dydį, bet papildomi remonto darbai, šalinant tiesioginius gaisro padarinius (kvapas,
suodžiai ir pan.), yra neišvengiami, todėl įskaičiuotini į remonto kainą – jeigu
draudžiama nuo gaisro, tokios pasekmės visada bus ir nelogiška būtų drausti
papildomai; be to, draudimo išmoka turi būti skaičiuojama ir už elektros,
šildymo ir signalizacijos įrangos remontą. Teismas taip pat pažymėjo, kad
ieškovas nepranešė atsakovui, jog patalpų atstatymo darbus vykdo rangos būdu,
nepateikė rangos sutarties, kaip reikalavo rašte atsakovas, pateikė tik bendrą statybos
sąmatą, o tai klaidino atsakovą. Teismas konstatavo, kad draudimo išmoka turi
būti mokama už 702,65 kv. m remontą, nes nustatyta, jog tokio ploto patalpos
suremontuotos, taigi draudimo išmokos dydis – 405 938 Lt, o neišmokėta jos
dalis – 109 251 Lt.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 26
d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė, o atsakovo – patenkino iš dalies
ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: priteisė ieškovui iš
atsakovo 85 943 Lt nesumokėtos draudimo išmokos, 6 proc. metines palūkanas už
85 943 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2005 m. liepos 15 d. iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo; atitinkamai perskirstė bylinėjimosi išlaidas. Dėl
apdraustų patalpų ploto teisėjų kolegija nurodė, kad iš byloje esančių duomenų
matyti, jog 2004 m. rugpjūčio 31 d. turto draudimo sutartis sudaryta
ieškovui raštu pateikus prašymą-anketą turto draudimo sutarčiai sudaryti, t. y.
atsakovui (draudikui) akceptavus ieškovo (draudėjo) pasiūlymą (prašymą) (CK
6.990 straipsnis; atsakovo patvirtintų 2002 m. balandžio 22 d. Įmonių ir
organizacijų turto draudimo taisyklių Nr. 004 (toliau – Taisyklės) 17 punktas).
Prašymo-anketos eilutėje ,,turto vieta (adresas)“ nurodyta, kad draudžiamas
turtas Panevėžyje, Nemuno 18-1, 18-100-1, 18-100-2, 18-100-3, 18-100-4; analogiškas
apdrausto turto adresas nurodytas ir draudimo liudijime, patvirtinančiame
draudimo sutartį (CK 6.989 straipsnio 2 dalis). Iš Nekilnojamojo turto registro
duomenų matyti, kad nekilnojamųjų daiktų Panevėžyje, Nemuno g. 18, pažymėtų
18-1, 18-100-1, 18-100-2, 18-100-3, 18-100-4, plotai atitinkamai yra 567,71 kv.
m, 18,10 kv. m, 18,16 kv. m, 18,27 kv. m ir 39,96 kv. m, taigi bendras
draudimo sutartyje nurodytų apdraustų patalpų plotas yra 662,20 kv. m. Šalys
nepatikslino draudimo sutarties po to, kai, įrengus parduotuvę, buvo
patikslinti kadastriniai duomenys. Atsakovas nurodė, kad neturėjo informacijos
apie tai, jog didinamas patalpų plotas, ieškovas jam nepranešė apie šią
aplinkybę (CK 6.993 straipsnio 1 dalis). Iš kadastrinių matavimų bylos
nuorašo bei pripažinimo tinkamu naudotis akto matyti, kad po rekonstrukcijos patalpos
buvo pripažintos tinkamomis naudoti tik 2004 m. rugsėjo 24 d., o
kadastriniai matavimai atlikti (duomenys užfiksuoti viešajame registre) 2004 m.
spalio 21 d. Kolegija konstatavo, kad, šalims sudarant draudimo sutartį,
patalpų padidėjimas nebuvo įregistruotas viešame registre, ši aplinkybė
atsakovui, kaip draudikui, neturėjo būti žinoma, o pareiga pranešti ją atsakovui,
t. y. draudikui, priklausė ieškovui (CK 6.993 straipsnio 1 dalis). Kolegija
pažymėjo, kad CK 6.994 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudiko teisė, bet
ne pareiga apžiūrėti draudžiamą turtą; analogiška nuostata įtvirtinta ir Taisyklių
19 punkte. Be to, bylos šalis draudimo santykiai siejo ir anksčiau, o draudimo
objektas buvo tas pats turtas, taigi atsakovas turėjo pakankamą pagrindą
pasitikėti ieškovo prašyme–anketoje draudimo sutarčiai sudaryti nurodytais
duomenimis ir nesinaudoti teise apžiūrėti draudžiamą turtą. Kolegija
konstatavo, kad draudimo išmoka turi būti apskaičiuota pagal 662,20 kv. m
plotą, o pirmosios instancijos teismo išvada, jog apdraustų patalpų plotas
įvykio dieną buvo 743,03 kv. m, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms ir
draudimo sutarties sudarymą bei vykdymą reglamentuojančioms teisės normoms. Dėl
liekanų pašalinimo sąvokos teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Taisyklių 4 punktą
draudimo objektas yra draudimo sutartyje nurodytas nekilnojamasis ir
kilnojamasis turtas; pagal šio punkto 2 dalį taip pat gali būti draudžiamas
liekanų pašalinimas – papildomos išlaidos, tiesiogiai susijusios su draudiminio
įvykio padarinių likvidavimu. Draudimo liudijime, patvirtinančiame šalių sudarytą
draudimo sutartį, draudimo objektu yra nurodyti pastatai; liekanų pašalinimas,
kaip draudimo objektas, nenurodytas, taigi atsakovas neprivalo atlyginti
ieškovui liekanų pašalinimo išlaidų. Kartu kolegija nurodė, kad Taisyklių 52
punkte pateikta liekanų pašalinimo sąvoka nepakankamai aiškiai apibrėžta ir,
kilus šalių ginčui, abejonės aiškintinos šalies draudėjo, sudariusio draudimo
sutartį pagal draudiko parengtas standartines sutarties sąlygas, naudai (CK
6.193 straipsnio 4 dalis). Teismo ekspertizės akte pagrįstai nurodyta, kad liekanų
pašalinimui neturėtų būti priskirti darbai, kurie pagal Statybos įstatymą
laikomi statybos darbais, tarp jų ir pagalbiniai statybos darbai: griovimo,
sugadintų konstrukcijų nuardymo, suodžių, kvapo šalinimo darbai. Dėl to kolegija
sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad gaisro liekanų pašalinimo
(šiukšlių sukrovimo, išnešimo, išvežimo) išlaidos negali būti įskaitytos į
ieškovo patirtų nuostolių, kuriuos privalėtų atlyginti draudikas, sumą, tačiau
papildomi darbai, šalinant tiesioginius gaisro padarinius, t. y. sugadintų
pastato konstrukcijų atskyrimas ir pašalinimas, apdegusių paviršių paruošimas apdailos
darbams (suodžių, kvapo šalinimas), priskiriami statybos darbams, todėl
įskaičiuojami į ieškovo patirtų nuostolių, kuriuos privalo atlyginti atsakovas,
sumą. Dėl Taisyklių 60 punkto taikymo kolegija nurodė, kad pagal šį punktą draudėjas,
jeigu to reikalauja draudikas, privalo suderinti su draudiku įmonę, kuri darys
sunaikinto, sugadinto ar prarasto turto, už kurį turi būti mokama išmoka,
projektavimo, statybos, gaminimo, remonto darbus; draudikas turi teisę nemokėti
tos išmokos dalies, kuria padidėja nuostolis dėl šios sąlygos nesilaikymo.
Atsakovo 2005 m. sausio 12 d. rašte, adresuotame ieškovui nurodyta: „...Siekiant
nustatyti kuo tikslesnius ugnies padarytus nuostolius, prašome kaskart
informuoti apie atliekamus darbus ir atsiradusius papildomus defektus“. Kolegijos
nuomone, šis raštas rodo, kad nors atsakovas kaip draudikas tiesiogiai
nereikalavo derinti įmonę, kuri atliks remonto darbus, tačiau reikalavo
informuoti apie statybos darbus, o toks reikalavimas apima ir reikalavimą
informuoti, kas tuos darbus atlieka. Aplinkybė, kad ieškovo nurodytą 2005 m.
sausio 12 d. defektinį aktą pasirašė ir UAB ,,Sevesta“ darbuotojas, nėra tinkamas
įrodymas, patvirtinantis faktą, jog ieškovas pranešė atsakovui apie tai, kas
atlieka remonto darbus, nes šis aktas surašytas dar iki tol, kai ieškovas ir UAB
,,Sevesta“ sudarė statybos rangos sutartį, taigi šio defektinio akto pasirašymo
metu UAB ,,Sevesta“ nebuvo rangovas ir remonto darbai nebuvo pradėti; be to,
defektinis aktas surašytas tą pačią dieną, kurią surašytas ir atsakovo
reikalavimas kaskart informuoti apie statybos darbus. Kolegija padarė išvadą,
kad rašytiniai įrodymai nepatvirtina, jog ieškovas laiku ir tinkamai pranešė
atsakovui apie atliekamus remonto darbus bei apie juos atliekančią įmonę, kaip
reikalavo atsakovas: 2005 m. vasario 25 d. ieškovo ir atsakovo pasirašytame
papildomame susitarime nenurodyta, kas atliko apdraustų patalpų remontą ir
kokios yra jo išlaidos; apklausta kaip liudytoja atsakovo darbuotoja nurodė,
kad draudėjas pateikė ranka rašytą sąmatą, tačiau nepatvirtino, jog jai buvo pateikta
bendra statybos sąmata, pasirašyta UAB ,,Sevesta“; atsakovo teismui pateiktoje
ranka rašytoje darbų sąmatoje rangovas nenurodytas; patalpų remonto po gaisro
pripažinimo tinkamu naudoti 2005 m. kovo 30 d. akte eilutėje ,,rangovas“
nurodyta ,,ūkio būdu“; bylos duomenimis, ieškovas atsakovui nepateikė ir rangos
sutarties, sudarytos su UAB ,,Sevesta“, nuorašo, nors ši sutartis pasirašyta
2004 m. sausio 14 d., t. y. po to, kai atsakovas pareikalavo kaskart
informuoti apie atliekamus darbus. Kolegija taip pat pažymėjo, kad pagal 2004
m. sausio 14 d. statybos rangos sutartį ir UAB ,,Sevesta“ sudarytą bendrą statybinę
sąmatą patalpų remonto po gaisro darbų kaina – 791 980 Lt, o ieškovo 2005
m. sausio 18 d. rašte, adresuotame Panevėžio priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai,
nurodyta, kad patirta dėl gaisro žala vertinama iki 500 000 Lt; dėl tokios
sumos buvo pareikštas ieškinys ir ikiteisminio tyrimo byloje; šie faktai taip
pat paneigia ieškovo teiginį, kad jis laiku ir tinkamai informavo apie rangos
būdu atliekamus darbus ir darbų rangovą, be to, kelia abejonių dėl ieškovo
sąžiningumo, bendradarbiaujant su atsakovu kaip draudiku po draudiminio įvykio,
ir jo siekiu objektyviai nustatyti atsiradusių nuostolių dydį. Kolegijos
nuomone, ieškovo nurodytas Panevėžio apskrities viršininko administracijos Teritorijų
planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005 m. spalio 10 d.
raštas, paaiškinantis, kad patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti 2005 m. kovo
30 d. akte įrašas apie tai, jog statybos darbai atlikti ūkio būdu, atsirado dėl
techninės klaidos, negali būti tinkamas įrodymas, patvirtinantis, kad atsakovas
žinojo apie tai, kad darbai buvo atliekami ne ūkio būdu, juolab kad šį raštą
pasirašė asmuo, kuris nebuvo priėmimo komisijos narys, be to, nėra duomenų, kad
techninė klaida akte buvo ištaisyta. Kolegija konstatavo, kad byloje esantys
duomenys nepatvirtina ieškovo teiginio, jog jis pranešė draudikui, kad patalpų
atstatymo darbus vykdys rangos būdu ir kad šiuos darbus atliks UAB ,,Sevesta“;
priešingai, šie duomenys rodo, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą manyti,
jog darbai bus atliekami ūkio būdu. Kolegija nusprendė, kad, esant tokioms
aplinkybėms, pagal Taisyklių 60 punktą atsakovas įgijo teisę nemokėti tos
išmokos dalies, kuria padidėjo patalpų remonto išlaidos, atliekant remonto
darbus rangos būdu, palyginus su ūkio būdu atliekamų darbų kaina. Dėl remonto
darbų kainos kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme ieškovo atstovai
paprašė skirti ekspertų komisijos ekspertizę, teigdami, jog pirmosios
instancijos teismo paskirtas ekspertas neatsakė į teismo užduotus klausimus; 2007
m. sausio 11 d. nutartimi teisėjų kolegija paskyrė ekspertizę apdrausto nekilnojamojo
turto po gaisro atliktų remonto darbų kainai nustatyti ir pavedė ją atlikti
ekspertų komisijai. Kolegija pažymėjo, kad ekspertizės akte išsamiai ir aiškiai
išdėstyta remonto darbų vertinimo metodika, atskleisti skaičiavimai, todėl nėra
pagrindo nesutikti su šia išvada, pagal kurią apdraustų patalpų dalies pradinės
būklės atkūrimo po įvykusio gaisro vertė – 451 501,20 Lt (su PVM); šalių
atstovai, nesutikdami su kai kuriomis ekspertizės akto pozicijomis, nepateikė išsamių
ir argumentuotų prieštaravimų; sąmatiniai atliktų darbų skaičiavimai atlikti
laikotarpio, kada remonto darbai ir buvo atlikti, kainomis; ekspertai taip pat
patvirtino, kad buvo atlikti papildomi atliktų darbų matavimai, įvertinti visų
būtinų remonto darbų kiekiai. Teisėjų kolegija, remdamasi ekspertų komisijos atliktais
būtinų remonto darbų skaičiavimais ir šios ekspertizės išvada apie atkūrimo
kaštus, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes apie ieškovo elgesį, pateikiant
atsakovui ir valstybės institucijoms duomenis dėl gaisro metu padarytos žalos
dydžio, konstatavo, kad ieškovo argumentai, jog remonto darbus 2005 m. sausio
14 d. statybos rangos sutarties pagrindu atliko rangovas UAB „Sevesta“, o tai
įrodo PVM sąskaitos–faktūros ir atliktų darbų aktai, pagal kuriuos tiesioginės
remonto išlaidos – 791 980 Lt, nepaneigia pirmosios instancijos
teismo ir ekspertų komisijos išvadų, jog apdraustų patalpų atkūrimo kaštai –
451 501,20 Lt. Kartu kolegija nurodė, kad iš ekspertų komisijos
atliktos ekspertizės lokalinės sąmatos, išskleistos lokalinės sąmatos ir
palyginamosios lentelės matyti, jog į ekspertizės išvadoje nurodytą apdraustų
patalpų atstatymo kaštų atkuriamąją vertę (451 501,20 Lt) yra įskaičiuotas PVM;
ieškinys dėl likusios draudimo išmokos dalies priteisimo pareikštas į ieškinio
kainą neįskaičiavus apdrausto turto remonto išlaidų PVM, todėl ieškovui priklausanti
draudimo išmoka yra 382 630 Lt (662,20 kv. m ploto patalpų remonto
kaina be PVM), o 1 kv. m apdraustų patalpų remonto kaina – 577,82 Lt (be PVM). Kolegija
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai pagrįstai ir teisingai
nustatė atkuriamąją 1 kv. m patalpų vertę, tačiau neteisingai nustatė
apdraustųjų patalpų plotą; šalys pripažįsta, kad 296 687 Lt draudimo išmoka jau
išmokėta, todėl ieškovui priteistina draudimo išmokos dalis yra 85 943 Lt (382
630 Lt – 296 687 Lt). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai
taikė ir aiškino įstatymą, tačiau, nustatydamas nagrinėjamos draudimo sutarties
objektą, tinkamai neįvertino ir neišaiškino sutarties sudarymo aplinkybių bei
sudarytos sutarties sąlygų, taip pažeisdamas proceso teisės normas bei draudimo
sutarties sudarymą ir vykdymą reglamentuojančias materialinės teisės normas.
Dėl nurodytų motyvų kolegija pakeitė pirmosios instancijos sprendimo dalį ir
sumažino ieškovui iš atsakovo priteistą draudimo išmokos sumą iki 85 943 Lt.
III. Kasacinių skundų
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Panevėžio
apygardos teismo 2006 m. balandžio 5 d. sprendimo, Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 26 d. nutarties
dalis, kuriomis atmesta dalis ieškinio reikalavimų, panaikinti, dėl šios dalies
priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai – priteisti likusią 358
977 Lt nesumokėtos draudimo išmokos dalį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas,
dėl kokio ploto patalpų buvo sudaryta draudimo sutartis, pažeidė sutarčių
aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), taip pat įrodinėjimo ir įrodymų
vertinimo taisykles (CPK 175–185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs
į draudimo sutarties esmę, paskirtį ir tikslus, be kita ko, ir į tai, kad
draudiminė apsauga yra ne teorinė, bet pagal faktinę padėtį, padarė pagrįstą
išvadą, jog apdraustų patalpų plotas draudiminio įvykio dieną buvo 743,03 kv.
m. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl apdraustų patalpų ploto,
nepagrįstai rėmėsi ne faktine (743,03 kv. m), bet teorine (662,20 kv. m) situacija.
Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pagal CK 6.994
straipsnio 1 dalį draudikas turi teisę, bet ne pareigą apžiūrėti draudžiamą
turtą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos (žr. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje P. V. IĮ
v. UAB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-454/2005). Pagal Taisyklių 19 punktą,
kai gaunamas prašymas sudaryti draudimo sutartį, draudiko atstovas turi teisę
apžiūrėti pageidaujamą drausti turtą ir įvertinti draudimo rizikos laipsnį; 20
punkte nurodyta, kad draudikas siūlo draudimo sąlygas, remdamasis draudėjo
pateikta ir turto apžiūros metu (jei ji daryta) gauta informacija bei
dokumentais. Taisyklių 19 punkte nurodyta draudiko teisė sudarant draudimo
sutartį visapusiškai įvertinti draudimo riziką, todėl apeliacinės instancijos
teismo motyvas, kad, ginčo šalims pratęsiant draudimo sutartį, atsakovui nebuvo
būtina apžiūrėti draudimo objektą, yra nepagrįstas. Teisės aktų nuostatos,
suteikiančios draudikui teisę apžiūrėti draudžiamą turtą, o jeigu reikia, –
atlikti savo lėšomis ekspertizę jo vertei nustatyti, reiškia, kad,
nepasinaudojęs šia teise, draudikas prisiima galimą riziką. Apeliacinės
instancijos teismas tiek Taisyklių, tiek CK 6.994 straipsnio 1 dalies
nuostatas išaiškino stipresnės draudimo santykių šalies, t. y. draudiko, naudai,
pažeisdamas CK 6.193 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytas sutarčių aiškinimo
taisykles. Be to, Taisyklių 19, 20 punktų nuostatos yra ydingos, nes
suteikia draudikui galimybę piktnaudžiauti savo teisėmis prieš prisijungimo
būdu sudarančią sutartį šalį. Kasatorius, pateikdamas draudikui 2004 m.
rugpjūčio 31 d. prašymą–anketą draudimo sutarčiai sudaryti, išvardijo
draudimo objektus – pastatus, tačiau nenurodė jų ploto; dėl to kasatorius
negalėjo protingai tikėtis, kad, įvykus draudiminiam įvykiui, apdraustų patalpų
plotas bus nustatytas ne pagal faktinę, bet pagal teorinę padėtį. Tokios
draudimo sutarties sąlygos draudėjui yra netikėtos ir siurprizinės, todėl
negalioja (CK 6.186 straipsnio 1 dalis).
2. Teismai, spręsdami dėl ginčo turto atkūrimo
kaštų, pažeidė CPK 218 straipsnį, nes suteikė prioritetą ekspertizės išvadoms.
Byloje atliktos dvi ekspertizės apdrausto turto atkūrimo išlaidoms
apskaičiuoti: pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismo ekspertizės, atliktos
eksperto V. Makarevičiaus, pagal kurią nurodytos išlaidos yra
397 894,14 Lt, išvadomis; apeliacinės instancijos teismas – ekspertų
komisijos nustatyta atkūrimo išlaidų suma – 451 501,20 Lt, nors ši suma
akivaizdžiai neatspindi tos, kurią pagal kasatoriaus pateiktus faktines remonto
išlaidas patvirtinančius dokumentus reikėjo realiai išleisti tam, kad po gaisro
būtų atkurtas tos pačios rūšies ir kokybės turtas. Teismai ginčo patalpų
remonto darbų kainą privalėjo nustatyti pagal visus byloje surinktus duomenis:
rašytinius įrodymus, ginčo šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus. Kasatorius
pateikė tiesiogines remonto išlaidas patvirtinančius dokumentus (bendrą statybinę
sąmatą, PVM sąskaitas–faktūras, darbų pridavimo aktus), tačiau teismai,
pažeisdami CPK 176, 185 straipsnių nuostatas, padarė nepagrįstas prielaidas,
kad šie dokumentai nepatvirtina realių remonto išlaidų. Teismai neatsižvelgė į
tai, kad draudimo sutarties paskirtis – visiškai atlyginti draudėjo turtinius
praradimus, neviršijančius draudimo sumos. Draudiko nesutikimas atlyginti visą
jo paties įvertinto turto vertę reikštų, kad jis ginčija draudimo sutartyje
nustatytą draudimo sumos dydį, tačiau šiuo atveju atsakovas neginčija draudimo
sutartyje nurodytos 840 000 Lt draudimo sumos CK 6.998 straipsnio
pagrindu. Dėl to draudimo išmokos sumažinimas pagal ekspertų komisijos nustatytą
ginčo patalpų atkūrimo išlaidų vertę (451 501,20 Lt) reiškia vienašališką
sutarties pakeitimą, o tai prieštarauja teisingo ir sąžiningo sutarčių vykdymo
principams, CK 6.59 straipsnyje įtvirtintam draudimui vienašališkai
atsisakyti vykdyti prievolę ar pakeisti jos įvykdymo sąlygas. Teismai nenustatė
jokių aplinkybių, dėl kurių draudikas galėjo sumažinti kasatoriui priklausančią
draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal faktiškai patirtas remonto išlaidas.
3. Teismai, spręsdami dėl to, laikėsi kasatorius Taisyklių
60 punkto reikalavimo ar ne, padarė faktinėms bylos aplinkybėms
prieštaraujančią išvadą, kad kasatorius nepranešė draudikui, jog patalpų
atkūrimo darbus vykdys rangos, o ne ūkio būdu, nepateikė rangos sutarties, o
tik bendrą statybinę sąmatą (CPK 175–185 straipsniai). Pirmosios
instancijos teismas, vertindamas bylos faktus, padarė viena kitai
prieštaraujančias išvadas: teismas pripažino, kad kasatorius vykdė
bendradarbiavimo su draudiku pareigą ir kad šiam nebuvo kliūčių nuostolių
dydžiui nustatyti, tačiau, nepaisant to, konstatavo, kad kasatorius nepateikė draudikui
tiesioginių išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų. Byloje esantys įrodymai
patvirtina, kad draudikas (atsakovas) nepasinaudojo Taisyklių 60 punkte nurodyta
teise reikalauti, kad draudėjas suderintų įmonę, atliksiančią apdraustų patalpų
remontą. Be to, iš byloje esančių 2005 m. sausio 12 d. defektinio akto,
atstatymo darbų bendros statybinės sąmatos, kuriuos pasirašė ir draudiko
atstovai, matyti, kad atsakovas buvo informuotas, jog patalpų remonto darbai
bus atlikti rangos būdu, šiuos darbus atliks UAB „Sevesta“, o sąmatoje
nurodytos tiesioginės remonto išlaidos – 791 980 Lt. Atsakovui pateikta sąmata
neviršijo 840 000 Lt draudimo sumos ir draudikas tam neprieštaravo. Teismai
visiškai nevertino atsakovo užsakymu 2005 m. sausio 12 d. atliktos turto vertės
nustatymo pažymos, kurioje nurodyta, kad, nustatydamas parduotuvės patalpų
remonto kainą, vertintojas naudojosi rangovo UAB „Sevesta“ sudaryta atstatymo
darbų sąmata bei 2005 m. sausio mėn. atliktų darbų aktu. Draudikas, išmokėdamas
kelias avansines išmokas, matė remontuojamas patalpas, todėl žinojo arba
privalėjo žinoti, kad gaisro suniokotų patalpų statybos remonto darbus vykdo
rangovas UAB „Sevesta“, ir tam neprieštaravo.
Atsiliepime į
ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti, o tenkinti atsakovo
kasacinį skundą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Kasatoriaus
teiginys, kad apdraustų patalpų plotas yra 743,03 kv. m, prieštarauja draudimo
sutarties sąlygoms ir faktinėms bylos aplinkybėms: draudimo polise aiškiai
įvardyta, kokios patalpos apdraustos; pagal Registrų centro duomenis, draudimo
sutarties sudarymo metu apdraustų patalpų plotas – 662,20 kv. m. Šalims
sudarant draudimo sutartį, draudikui nebuvo būtina apžiūrėti draudžiamų
patalpų: iki šios sutarties sudarymo šalis jau siejo tų pačių patalpų draudimo
teisiniai santykiai, todėl, pratęsiant draudimo sutartį, draudikui nebuvo
būtina apžiūrėti draudžiamą objektą, be to, jis pasikliovė draudėjo sąžiningumo
ir jo suteikta informacija. Draudėjas nepranešė draudikui apie padidėjusį
patalpų plotą. Tai vertintina kaip rizikos padidėjimas, atleidžiantis draudiką
nuo pareigos mokėti draudimo išmoką arba suteikiantis teisę ją mažinti.
2. Kasatoriaus
argumentai, kad draudikas, atsisakydamas mokėti draudimo išmokos dalį, ginčija
draudimo sutartį ir nepagrįstai sumažina draudimo išmoką, yra nepagrįsti.
Draudikas būtų privalėjęs sumokėti visą draudimo išmoką, jeigu patalpos,
apdraustos nauja atkuriamąja verte, gaisro metu būtų sunaikintos visiškai
(Taisyklių 7.1 punktas, 49.2 punktas). Dėl to, kad ginčo objektu esančios
patalpos gaisro metu buvo tik sugadintos, draudimo išmoka apskaičiuojama pagal
remonto kainą, t. y. pagal Taisyklių 49.1 punktą. Draudiko išmokėta kasatoriui
draudimo išmoka visiškai padengia gaisro sugadintų patalpų remonto išlaidas.
3. Kasatoriaus
nurodytas ginčo turto remonto išlaidų dydis – 764 915 Lt (be PVM) yra
nepagrįstas ir reiškia jo norą pasipelnyti. Į nurodytą sumą įskaičiuotos ir
patalpų, kurioms negalioja draudiminė apsauga, remonto išlaidos, taip pat
įrengimų, atsargų, liekanų pašalinimo išlaidos, nors tai nėra šalių sudarytos
draudimo sutarties objektas. Patirtų išlaidų dydį kasatorius įrodinėja
2005 m. kovo 31 d. UAB „Sevesta“ išrašyta sąskaita–faktūra, 2005 m. kovo
29 d. darbų perdavimo–priėmimo aktu, kuriuose nurodyti akivaizdžiai
nepagrįsti darbai, jų kiekiai bei įkainiai. Kasatorius nepateikė teismui
statybos darbų arba techninės priežiūros žurnalų (aplinkos ministro 2002 m.
balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211 patvirtinto reglamento STR 1.08.02:2002
„Statybos darbai“ 27, 28 punktai), t. y. dokumentų, kurie patvirtina atliktų
darbų apimtį, pobūdį, taip pat atsisakė pateikti sunaudotų medžiagų nurašymo
aktus, taip pripažindamas reikalavimų nepagrįstumą. Tai, kad kasatorius nurodė
per dideles darbų apimtis, jų kainas, patvirtina ir byloje atliktų ekspertizių
išvados.
4. Kasatorius
žalos nustatymo metu veikė nesąžiningai, ignoravo CK 6.38 straipsnio
3 dalyje įtvirtintą prievolės šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi)
principą, pažeidė Taisyklių 60 punktą, nustatantį draudėjo pareigą
suderinti su draudiku įmonę, atliksiančią sunaikinto ar sugadinto turto
statybos ar remonto darbus. Be to, kasatorius nepranešė draudikui, kad atstatinės
objektą rangos būdu, todėl šis turėjo pagrįstą pagrindą manyti, jog darbai bus
vykdomi ūkio būdu, juolab kad kasatorius pats pirko statybines medžiagas,
sudarinėjo sutartis dėl langų įdėjimo, garažo vartų, signalizacijos, šildymo
punkto ir kt. įrengimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
nurodė, kad draudikas įgijo teisę nemokėti tos išmokos dalies, kuria padidėjo
patalpų remonto išlaidos, palyginus su ūkio būdu atliekamų darbų kaina.
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti
Panevėžio apygardos teismo 2006 m. balandžio 5 d. sprendimą, Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
birželio 26 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3, 4
punktų, 331 straipsnio 4 dalies 2–4 punktų reikalavimus, nes visiškai
neanalizavo ir nevertino dalies atsikirtimo į ieškinį argumentų dėl
priteistinos sumos sumažinimo, taip pat CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungtyniškumo
principą, reiškiantį, be kita ko, ir tai, kad įrodinėjimo dalyką civilinėje
byloje nustato ginčo šalys, ir teismas negali remtis šalių nenurodytais faktais
arba ignoruoti jų nurodytų faktų (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m.
sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. V. B.,
bylos Nr. 3K-3-123/2003). Teismai visiškai nenagrinėjo atsakovo argumentų, kad
priteistina suma turi būti sumažinta pridėtinėmis išlaidomis, socialinio
draudimo išmokomis, rangovo pelno suma, visiškai neatsakė į atsakovo
argumentus, kad abiejų byloje atliktų ekspertizių sąmatose kai kurios pozicijos
yra akivaizdžiai per didelės, palyginus su ieškovo pateiktais patirtų išlaidų
buhalteriniais dokumentais. Apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinė
dalis neatitinka motyvuojamojoje dalyje išdėstytų motyvų. Teismas pripažino,
kad žalos nustatymo metu ieškovas veikė nesąžiningai, nepranešė atsakovui, jog
remontuos apdraustą turtą rangos, o ne ūkio būdu, todėl pagal Taisyklių 60
punktą atsakovas įgijo teisę nemokėti tos išmokos dalies, kuria padidėjo
patalpų remonto, atliekant darbus rangos būdu, išlaidos, palyginus su ūkio būdu
atliekamų darbų kaina. Tačiau teismas, nustatydamas draudimo išmokos dydį, jau
nesirėmė nurodytais motyvais ir apdrausto turto atkūrimo išlaidas apskaičiavo
pagal apeliacinėje instancijoje paskirtos ekspertizės duomenis. Taip teismas
pažeidė draudimo sutarties kompensacinę paskirtį, prievolių vykdymo principus
ir savo paties išdėstytus motyvus. Dėl to, kad apdraustas turtas turėjo būti
atkurtas ūkio būdu, į atkūrimo kaštus neturėjo būti įskaičiuota: rangovo pelnas
(pagal ekspertų skaičiavimus 6 proc., t. y. 22 852 Lt), pridėtinės statybvietės
išlaidos (50 606 Lt, be to, pagal pateiktus dokumentus ieškovas nėra patyręs
tokių išlaidų), socialinio draudimo išlaidos (30 670 Lt; atkuriant turtą savo
jėgomis, darbus atlieka statytojo darbuotojai; darbdavys už savo darbuotojus
visais atvejais privalo mokėti socialinio draudimo įmokas, ir šių mokėjimas nesiejamas
su draudiminiu įvykiu ar konkrečiais turto atkūrimo darbais; žala nelaikomos
sumos, kurias mokėti yra ieškovo pareiga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2000 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Č. P. tikroji ūkinė
bendrija „Gruzdas“ v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos
Nr. 3K-3-135/2000; 2004 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Panevėžio
miesto apylinkės prokuratūra v. AB “Lietuvos draudimas”, bylos Nr.
3K-3-304/2004). Teismas, priteisęs ieškovui šias išlaidas, leido jam
nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita, nes pagal aptariamą draudimo rūšį
kompensuojami tik draudėjo nuostoliai dėl apdrausto turto grąžinimo į pirminę
padėtį.
3. Teismai pažeidė CPK 218 straipsnio nuostatas dėl
eksperto išvados vertinimo. Byloje atliktos dvi teismo paskirtos ekspertizės:
pirmosios instancijos teismo paskirtą ekspertizę atliko vienas teismo
ekspertas, o apeliacinės instancijos teismo paskirtą ekspertizę – trijų
ekspertų komisija. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ekspertų komisijos
skaičiavimais, tačiau, pažeisdamas imperatyviąsias CPK 218 straipsnio nuostatas,
nenurodė jokių motyvų, kodėl remiasi būtent šia, o ne pirmosios instancijos
teisme atlikta ekspertize. Abiejų ekspertizių išvados esmingai skiriasi: pagal
pirmosios instancijos teisme atliktą ekspertizę 1 kv. m atkūrimo kaštai yra
489,58 Lt (be PVM), o pagal apeliacinės instancijos teisme atliktą ekspertizę –
577,82 Lt (be PVM), t. y. skiriasi net 88,24 Lt. Įvertinus apdrausto turto
plotą (662,20 kv. m), atkūrimo kaštai pagal šias dvi ekspertizes skiriasi net
58 432,53 Lt (662,20 kv. m x 88,24 Lt). Apeliacinio teismo nutartis, priimta
nepašalinus nurodytų prieštaravimų, yra neteisėta ir nepagrįsta. Be to,
apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas
faktiškai pagrįstai ir teisingai nustatė apdraustų patalpų 1 kv. m
atkuriamąją vertę, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes pirmosios
instancijos teismas rėmėsi kitos ekspertizės išvadose nurodyta 1 kv. m patalpų
atkūrimo kaina. Dėl faktinių aplinkybių supainiojimo apeliacinės instancijos
teismas nustatė beveik 60 000 Lt didesnius apdrausto turto atkūrimo kaštus.
4. Teismai visiškai neanalizavo atsakovo argumentų,
kad abiejų byloje pateiktų sąmatų kai kurios pozicijos akivaizdžiai per
didelės, palyginus su paties ieškovo pateiktais buhalteriniais dokumentais,
patvirtinančiais tam tikras išlaidas. Pavyzdžiui, ekspertinėje sąmatoje
laminuotų grindlenčių dangos išlaidos – 36 157,59 Lt (be PVM), tačiau ieškovas
yra pateikęs UAB „Sevesta“ PVM sąskaitą–faktūrą, pagal kurią šios išlaidos – 16
187,19 Lt (be PVM), t. y. realios išlaidos yra 19 970,40 Lt mažesnės. Ekspertinėje
sąmatoje vidaus elektros instaliacijos išlaidos – 28 485,59 Lt, o pagal ieškovo
pateiktą PVM sąskaitą–faktūrą šios išlaidos yra tik 21 889,96 Lt, taigi realios
išlaidos yra 6595,63 Lt mažesnės. Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos
teismas, priteisęs ieškovui daugiau išlaidų, negu jis patyrė, pažeidė
kompensacinę draudimo sutarties paskirtį ir sudarė pagrindą ieškovui nepagrįstai
praturtėti.
Atsiliepime į atsakovo
kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma,
kad:
1. Kasatoriaus
argumentai, kad teismai nevertino dalies atsikirtimų į į ieškinį, nepagrįsti.
Tai, kad atsikirtimai į ieškinio reikalavimus buvo analizuoti ir įvertinti, patvirtina
ir atsakovo apeliacinio skundo dalies patenkinimo faktas.
2. Kasaciniame skunde
nepagrįstai nurodyta, kad draudimo objektas – ginčo turtas buvo atstatinėjamas
po gaisro ūkio būdu, todėl kaip atkūrimo išlaidos negali būti skaičiuojama: rangovo
pelnas, pridėtinės statybvietės išlaidos ir socialinio draudimo įmokos. Byloje
esantys rašytiniai ir kiti įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad patalpos buvo
atstatytos rangos būdu, darbus atliko rangovas UAB „Sevestra“, ir draudikas
apie tai žinojo bei su tuo sutiko.
3. Pagal 2005 m.
sausio 10 d. draudiminio įvykio (gaisro) metu galiojusią draudimo sutartį ginčo
pastatas buvo apdraustas nauja atkuriamąja verte, t. y. pinigų suma, kurią
reikia išleisti, norint įsigyti, pastatyti, pagaminti naują tos pačios rūšies
ir kokybės turtą, įtraukiant projektavimo, konstravimo, statybos išlaidas. Tai
reiškia, kad draudikas privalo kompensuoti draudėjo patirtus nuostolius visa
apimtimi, tik neviršijant sutartos maksimalios draudimo sumos. Draudėjo teisė
reikalauti, o draudiko pareiga atlyginti faktiškai patirtus nuostolius
nustatyta Taisyklių 58 punkte. Draudikui pateikta atstatymo darbų sąmata,
kurioje tiesioginės remonto darbų išlaidos – 791 980 Lt, neviršijo draudimo sutartyje
nustatytos 840 000 Lt draudimo sumos; draudikas neginčijo nurodytos išlaidų
sumos, taigi jis neturi jokio teisinio pagrindo atsisakyti atlyginti draudėjo
patirtus dėl draudiminio įvykio nuostolius.
4. Nagrinėjamu atveju
draudikas nepasinaudojo Taisyklių 60 punkte nurodyta teise reikalauti, kad
draudėjas suderintų su juo įmonę, atliksiančią sugadinto per gaisrą turto
atstatymo darbus. Nurodytus darbus atliko rangovas UAB „Sevesta“, o darbų
apimtį ir kainą patvirtina atliktų darbų aktai bei PVM sąskaitos–faktūros. Šias
aplinkybes pripažino ir atsakovas, pateikęs teismui atstatymo darbų bendrą statybinę
sąmatą, sudarytą užsakovo UAB „Interselas“ ir rangovo UAB „Sevesta“.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
`IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis
teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų
sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą
kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar
teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai
kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ar
tinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso
teisės normas.
Šios kasacinės
bylos, kurią inicijavo tiek ieškovas (draudėjas), tiek atsakovas (draudikas),
paduodami kasacinius skundus, nagrinėjimo dalykas – teisės klausimai, susiję
draudimo sutarties objektu, konkrečiai – patalpų, kurioms taikoma draudiminė
apsauga, ploto nustatymu, apdraustų patalpų atkūrimo darbų organizavimo būdo suderinimu,
draudimo išmokos dydžio nustatymu.
Dėl draudimo sutarties objekto,
t. y. patalpų, kurioms taikoma draudiminė apsauga
Draudimo
sutarties šalių - ieškovo (draudėjo) ir atsakovo (draudiko) – ginčas visų pirma
kilo dėl draudimo objekto, t. y. patalpų, kurioms taikoma draudiminė apsauga
pagal šalių sudarytą 2004 m. rugpjūčio 31 d. draudimo sutartį, ploto, nes
šioje sutartyje buvo išvardytos apdraudžiamos patalpos, nenurodant jų ploto.
Bylą nagrinėję
teismai padarė skirtingas išvados dėl to, kokio ploto patalpos apdraustos šalių
sudaryta draudimo sutartimi: pirmosios instancijos teismas sprendė, kad
draudiminė apsauga yra ne teorinė, o pagal faktinę padėtį, todėl, nepaisant to,
jog draudimo sutarties sudarymo metu rekonstruotos patalpos dar nebuvo priimtos
naudoti ir nebuvo patikslinti kadastro duomenys, apdraustų patalpų plotas nustatytinas
pagal faktinį patalpų plotą; apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo,
kad draudėjas neįvykdė pareigos pranešti draudikui apie padidėjusį patalpų
plotą, nors tai yra aplinkybė, turinti įtakos draudimo rizikai, konstatavo, jog
apdraustų patalpų plotas nustatytinas pagal draudimo sutarties sudarymo metu viešajame
registre nurodytą išvardytų patalpų plotą. Ieškovas (draudėjas) kasaciniame
skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas patalpų,
kurioms taikoma draudiminė apsauga, plotą, pažeidė sutarčių aiškinimo (CK 6.193
straipsnis), taip pat įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 175-185 straipsniai).
Kasacinio
teismo ne kartą nurodyta, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal
kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė,
t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae
fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai
absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti
reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (žr.,
pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje
byloje UAB „Pozicija“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr.
3K-3-486/2000; 2001 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos
draudimas“v. I. Z. N., bylos Nr. 3K-7-397/2001; 2003 m. gegužės 5 d.
nutartį civilinėje byloje UAB „Vigidas“ v. UAB DK „Censum“, bylos Nr.
3K-3-546/2003, kt.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad įvardyti draudimo sutarties
ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir
kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3 dalis).
Draudikas,
sudarydamas draudimo sutartį, turi įvertinti draudimo riziką. Nustatydamas
draudimo riziką, draudikas vertina draudėjo pateiktą informaciją, nes faktai,
kuriais remiantis gali būti nustatyta draudimo rizika, žinomi paprastai tik
draudėjui. CK 6.993 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudėjo pareiga suteikti
draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės
įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių
dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos
draudikui. Analogiška draudėjo pareiga įtvirtinta Taisyklių, kurios yra šalių
sudarytos draudimo sutarties sąlygos, 18 punkte. Draudikas pasitiki draudėjo
atskleidžiamais faktais ir prisiima riziką manydamas, kad šis nenuslėpė jokių
draudiminio įvykio tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui reikšmingų
aplinkybių. Draudėjo pateikta informacija gali lemti tiek draudiko sprendimą,
prisiimti draudimo riziką ar ne, tiek draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir
draudimo įmokos (premijos) bei draudimo išmokos dydžius.
Nagrinėjamu
atveju nustatyta, kad ginčo šalys sudarė draudimo sutartį pagal ieškovo (draudėjas)
pateiktą prašymą-anketą, kurioje šis išvardijo apdraudžiamas patalpas ir nurodė
jų adresą; šis draudėjo prašymas yra sudėtinė draudimo sutarties dalis (CK 6.990
straipsnis, Taisyklių 17 punktas). Pagal Taisyklių 4 ir 6 punktus draudimo
objektas yra draudimo sutartyje nurodytas nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas;
draudimo sutartis galioja turtui, esančiam adresu, kuris nurodytas draudimo
sutartyje. Teismai nustatė, kad draudimo sutarties sudarymo metu, t. y. 2004 m.
rugpjūčio 31 d., draudimo objektu nurodytų patalpų bendras plotas pagal nekilnojamojo
turto registro duomenis buvo 662,20 kv. m; po rekonstrukcijos patalpos buvo
pripažintos tinkamomis naudoti tik 2004 m. rugsėjo 24 d., o kadastriniai
matavimai atlikti (duomenys užfiksuoti) 2004 m. spalio 21 d. Byloje nustatyta,
kad šalys nepatikslino draudimo sutarties po to, kai, įrengus parduotuvę, buvo
patikslinti kadastro duomenys. Atsakovas (draudikas) nurodė, kad neturėjo informacijos
apie tai, jog didinamas patalpų plotas, ieškovas jam nepranešė apie šią
aplinkybę. Pažymėtina, kad draudžiamų ar jau apdraustų patalpų ploto
padidėjimas 80,83 kv. m turi esminę reikšmę draudiko prisiimamai draudimo
rizikai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai yra nustatyta, jog, sudarant 2004 m.
rugpjūčio 31 d. draudimo sutartį, patalpų padidėjimas nebuvo užfiksuotas
viešame registre, ieškovas (draudėjas), siekdamas, kad draudiminė apsauga būtų
taikoma daug didesniam patalpų plotui, neabejotinai turėjo pareigą šią
informaciją pranešti atsakovui, t. y. draudikui (CK 6.993 straipsnio 1 dalis).
Dėl ieškovo (draudėjo)
kasacinio skundo argumentų, kad pagal CK 6.994 straipsnio 1 dalį, taip pat
Draudimo taisyklių 19 ir 20 punktus atsakovas (draudikas), prieš sudarydamas draudimo
sutartį ir įvertindamas draudimo riziką, turėjo teisę apžiūrėti draudžiamą
turtą, o to nepadaręs prisiėmė galimą riziką, pažymėtina, jog, apžiūrint kelių
šimtų kvadratinių metrų ploto patalpas, vizualiai sudėtinga nustatyti, kad plotas
yra keliasdešimčia kvadratinių metrų didesnis. Atsižvelgiant į fiduciarinę
draudimo sutarties prigimtį, draudėjas, kuris nepranešė draudikui apie draudimo
objektu esančių patalpų ploto pasikeitimą, laikytinas pažeidusiu draudimo
sutarties šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo principus,
todėl negali reikalauti, jog draudiminė apsauga būtų taikoma padidėjusio ploto
patalpoms (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.993 straipsnio 1 dalis). Kasacinis
teismas yra pabrėžęs vieno iš bendrųjų prievolių vykdymo principų – šalių
bendradarbiavimo – ypatingą svarbą draudimo teisiniuose santykiuose (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje UAB
„Pozicija“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-486/2000, kt.).
Dėl ieškovo
(draudėjo) kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas,
spręsdamas dėl apdraustų patalpų ploto, nepagrįstai aiškino CK 6.994 straipsnį ir
Taisyklių nuostatas stipresnės šalies (draudiko) naudai, atitinkamai – silpnesnės
šalies (draudėjo) nenaudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), teisėjų kolegija
pažymi, jog draudėjas, kuris nebuvo atviras draudikui ir nepranešė apie
pertvarkomas patalpas bei jų ploto pasikeitimą, t. y. pažeidė draudimo
sutarties šalių tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo principus, negali
remtis savo kaip silpnesnės šių santykių šalies statusu ir reikalauti aiškinti
sutarties sąlygą dėl draudimo objekto plačiau, nepaisant viešojo registro
duomenų, kuriais, draudėjui nepranešus apie ginčo patalpų ploto pasikeitimą,
galėjo pasikliauti draudikas.
Kasacinio
skundo argumentai dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m.
spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. V. IĮ v. UAB „Ergo
Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-454/2005, suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo
praktikos atmestini kaip teisiškai nepagrįsti: pirma, kasaciniame skunde
nenurodyta, nuo kokių konkrečiai šioje nutartyje išdėstytų teisės išaiškinimų
nukrypo teismas; antra, įvardytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos ratio
decidendi visiškai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, taigi nurodyta
kasacinio teismo nutartis neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamai bylai. Kasacinio
teismo ne kartą pabrėžta, kad vadovautis kasacinio teismo suformuota teisės
aiškinimo ir taikymo praktika teismai turi ne a priori, o atsižvelgdami
į konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes. Kartu tai reiškia, kad kasacinis
skundas gali būti grindžiamas tik tokiais kasacinio teismo išaiškinimais, kurie
suformuluoti bylose, savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose ar iš esmės panašiose
į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 8
d. nutartį civilinėje byloje V. J. v. VĮ Valstybės turto fondas,
kt., bylos Nr. 3K-3-52/2003; 2008 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje
I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008; 2008 m. rugpjūčio
11 d. nutartį civilinėje byloje E. S. v. A. K. ir kt., bylos Nr.
3K-3-362/2008; 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartį civilinėje byloje L. S. ir
kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr.
3K-3-399/2008, kt.).
Ieškovo (draudėjo)
kasacinio skundo argumentus, kad tai, jog, įvykus draudiminiam įvykiui,
apdraustų patalpų plotą draudikas skaičiavo ne pagal faktinį patalpų plotą, bet
pagal viešojo registro duomenis sutarties sudarymo dieną, yra siurprizinė
sąlyga (CK 6.186 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai
nepagrįstais. CK 6.186 straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslas – nustatyti
papildomas garantijas šaliai, kuri sudaro sutartį prisijungimo būdu pagal kitos
šalies parengtas standartines sąlygas. CK 6.186 straipsnio 1 dalis gali būti
taikoma tik tada, kai yra dvi sąlygos: pirma, standartines sutarties sąlygas
parengusi šalis neįvykdė CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos, t. y.
nesudarė tinkamos galimybės kitai šaliai susipažinti su standartinėmis
sąlygomis; antra, sąlygos, su kuriomis prisijungusi šalis aiškiai nesutinka,
yra netikėtos, t. y. tokios, kurių ji negalėjo protingai tikėtis būsiant
ateityje. Sprendžiant, konkreti sąlyga yra netikėta (siurprizinė) ar ne, reikia
atsižvelgti į jos turinį, formuluotę, išraiškos būdą (CK 6.168 straipsnio 2 dalis).
Be to, turi būti atsižvelgiama į prisijungusios sutarties šalies patirtį, tarp
šalių susiklosčiusius santykius, kitas aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo
ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Pažymėtina, kad ginčo šalys buvo
sudariusios ginčo patalpų draudimo sutartį, galiojusią iki 2004 m. rugpjūčio 31
d. draudimo sutarties sudarymo, taigi šalis jau siejo draudimo teisiniai
santykiai dėl tų pačių patalpų. Šalims sudarant 2004 m. rugpjūčio 31 d. draudimo
sutartį, draudėjas nenurodė draudikui naujų aplinkybių, susijusių su
draudžiamomis patalpomis, taigi draudikas, pasitikėdamas kontrahentu, rėmėsi
draudėjo nurodyta informacija. Pažymėtina ir tai, kad 2004 m. rugpjūčio 31 d.
draudimo sutarties sudarymo metu pagal VĮ Registrų centro kadastro duomenis
draudžiamų patalpų plotas buvo 662,20 kv. m, taigi, jeigu faktiškai nurodytų
patalpų plotas buvo didesnis, draudėjas privalėjo atskleisti šią aplinkybę
draudikui (CK 6.993 straipsnio 1 dalis, Taisyklių 18 punktas). Teisėjų
kolegija sprendžia, kad ta aplinkybė, jog draudikas, įvykus draudiminiam
įvykiui, atsisakė mokėti už padidėjusį ginčo patalpų plotą, atsižvelgiant į
tai, kad, tiek sudarant draudimo sutartį, tiek šios vykdymo metu, kasatorius
(draudėjas) neatskleidė draudikui informacijos apie didesnį draudžiamų patalpų
plotą, nėra pagrindas pripažinti ją netikėta (siurprizine) draudimo sutarties
sąlyga. Draudėjas yra verslininkas, kuris verčiasi nekilnojamojo turto nuoma, turi
turto draudimo patirties, todėl jis žinojo (turėjo žinoti) įstatymo ir draudimo
taisyklių nuostatas, reglamentuojančias draudėjo pareigas, taip pat apie
draudžiamų patalpų ploto svarbą draudimo rizikai, t. y. draudiko pareigos,
įvykus draudiminiam įvykiui, sumokėti draudimo išmoką apimčiai.
Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes,
sprendžia, kad, įvertinus draudiko teisę apžiūrėti patalpas (CK 6.994
straipsnio 1 dalis, Taisyklių 19 punktas) ir draudėjo pareigą suteikti
visą žinomą informaciją (CK 6.993 straipsnio 1 dalis, Taisyklių 18 punktas),
draudimo sutartyje nėra siurprizinės sąlygos dėl apdraustų patalpų ploto. Priešingai
– būtent draudėjas privalėjo informuoti draudiką apie pasikeitusį draudimo
objektu esančių patalpų plotą. Neturėdamas tokios informacijos, draudikas
pagrįstai laikė, kad buvo apdraustos patalpos tokio ploto, koks buvo nurodytas nekilnojamojo
turto kadastro duomenyse draudimo sutarties sudarymo dieną.
Dėl nurodytų
motyvų ieškovo (draudėjo) kasacinio skundo argumentai dėl materialiosios teisės
normų pažeidimo, nustatant draudimo objektu esančių patalpų plotą, atmestini
kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl
Taisyklių 60 punkto aiškinimo ir taikymo bei apdraustų patalpų atkūrimo darbų
būdo
Šalys nesutaria
ir dėl to, kokiu būdu – ūkio ar rangos – turėjo būti atkurtos apdraustos
patalpos, taip pat skirtingai aiškina Taisyklių 60 punkto sąlygą, įtvirtinančią
draudėjo pareigą suderinti su draudiku įmonę, kuri atliks apdrausto turto,
sunaikinto ar sugadinto draudiminio įvykio metu, atkūrimo darbus.
Atkūrimo būdas
turi tiesioginę reikšmę draudimo išmokos dydžiui: kai objektas atstatomas ūkio
būdu, patiriamos mažesnės išlaidos už tas, kurios patiriamos atstatant
analogišką objektą rangos būdu. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 16 punktą
statyba ūkio būdu – tai statybos organizavimo būdas, kai statybos darbai
atliekami ir tinkamas naudotis statinys sukuriamas statytojo rizika, nesudarius
rangos sutarties, naudojant statytojo darbo jėgą, jam priklausančius statybos
produktus, įrenginius.
Ieškovas
(draudėjas) teigia, kad draudikas buvo informuotas, jog ginčo patalpos bus
remontuojamos rangos būdu; tuo tarpu atsakovas (draudikas) tvirtina, kad
ieškovas (draudėjas) buvo nurodęs, jog atstatinės patalpas ūkio būdu, tačiau,
nepranešęs draudikui, vykdė darbus rangos būdu. Bylą nagrinėję teismai sprendė,
kad ieškovas (draudėjas) pažeidė šalių susitarimą atlikti darbus ūkio būdu, be
to, nesilaikydamas Taisyklių 60 punkto reikalavimų, nesuderino su draudiku
įmonės, atliksiančios patalpų remonto darbus.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad teismai, darydami išvadą apie šalių susitarimą dėl ginčo patalpų
remonto darbų vykdymo būdo, nepagrindė šios konkrečių byloje surinktų įrodymų
vertinimu. Be to, nustatę, kad šalys buvo susitarusios dėl patalpų remonto ūkio
būdu, kuris, minėta, reiškia, jog statybos darbus vykdys pats statytojas,
naudodamas savo darbo jėgą, įrenginius ir medžiagas, teismai kartu nurodė, kad
draudėjas pažeidė Taisyklių 60 punkto nuostatas, nes nesuderino su draudiku įmonės,
kuri atliks patalpų remonto darbus. Tokia teismų išvada pripažintina
prieštaringa: jeigu šalys buvo susitarusios dėl patalpų remonto ūkio būdu, t.
y. naudojant statytojo darbo jėgą, tai draudikui nebuvo pagrindo reikalauti,
kad draudėjas suderintų su juo įmonę, atliksiančią patalpų remonto darbus; toks
reikalavimas galėtų būti pareikštas, kai darbai vykdomi rangos būdu,
pasitelkiant tam tikrą rangovą.
Kartu teisėjų
kolegija pažymi, kad Taisyklių 60 punkte nustatyta, kad draudėjas (naudos gavėjas),
jeigu to reikalauja draudikas, privalo suderinti su draudiku įmonę, kuri
darys sunaikinto, prarasto ar sugadinto turto, už kurį turi būti mokama
draudimo išmoka, projektavimo, statybos, remonto darbus; draudikas turi teisę
nemokėti tos išmokos dalies, kuria padidėja nuostolis dėl šios sąlygos
nesilaikymo.
Taigi šiai
sąlygai taikyti būtina nustatyti: pirma, kad draudikas pareikalavo, jog draudėjas
suderintų su juo įmonę, atliksiančią apdrausto turto atkūrimo darbus; antra, kad
draudėjas pažeidė nurodytą draudiko reikalavimą. Pažymėtina, kad pagal Taisyklių
70 punktą bet koks pranešimas, kurį draudimo šalys perduoda viena kitai, turi
būti rašytinis. Taigi tiek draudiko reikalavimas suderinti su juo įmonę, kuri atliks
draudimo objektu esančio turto remonto darbus, tiek draudėjo suderinimas turi
būti išreikšti rašytine forma. Tai savo ruožtu reiškia, kad nurodytos
aplinkybės gali būti įrodytos tik rašytiniais įrodymais (CPK 177 straipsnio 4 dalis).
Ieškovas (draudėjas)
teigia, kad draudikas nepasinaudojo savo teise reikalauti suderinti su juo
įmonę ar organizaciją, tuo tarpu atsakovas (draudikas) tvirtina pateikęs tokį
reikalavimą, tačiau draudėjas jo neįvykdė.
Apeliacinės
instancijos teismas sprendė, kad draudiko reikalavimą suderinti su juo įmonę,
atliksiančią patalpų remonto darbus, įrodo 2005 m. sausio 12 d. raštas
draudėjui, kuriame nurodyta, kad: „...Siekiant nustatyti kuo tikslesnius ugnies
padarytus nuostolius, prašome kaskart informuoti apie atliekamus darbus ir
atsiradusius papildomus defektus“. Teisėjų kolegija pažymi, kad lingvistinis
nurodyto rašto turinio aiškinimas nedviprasmiškai patvirtina draudiko prašymą, jog
draudėjas praneštų jam apie atliekamus darbus ir nustatomus naujus gaisro
sugadintų patalpų defektus, tačiau šiame rašte nėra reikalavimo, kad draudėjas
suderintų su draudiku įmonę, atliksiančią ginčo patalpų remonto darbus. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad nors draudikas tiesiogiai nereikalavo derinti
įmonę, kuri atliks remonto darbus, tačiau reikalavimas informuoti apie atliekamus
statybos darbus apima ir reikalavimą informuoti, kas tuos darbus atlieka,
neatitinka teisinių santykių, atsiradusių iš prisijungimo būdu sudarytos
draudimo sutarties, teisinio reglamentavimo principų. Dėl to, kad draudimo
sutartis buvo sudaryta pagal draudiko parengtas standartines sąlygas, t. y. Taisykles,
draudikas atsako už tai, kad jo reikalavimai, reiškiami remiantis nurodytomis sąlygomis,
būtų aiškūs ir nedviprasmiški; kai konkretūs draudiko reikalavimai nepakankamai
aiškūs ar gali būti suprantami dvejopai, kilus šalių ginčui, tokie neaiškumai
aiškinami draudėjo naudai, atitinkamai draudiko nenaudai (CK 6.193 straipsnio 4
dalis).
Dėl to, kad
apeliacinės instancijos teismo išvados dėl šalių susitarimo, kokiu būdu – ūkio
ar rangos – bus atliekami draudiminio įvykio metu sugadintų patalpų remonto
darbai, ir dėl Taisyklių 60 punkto reikalavimų pažeidimo yra prieštaringos bei
nepakankamai pagrįstos visapusišku byloje surinktų įrodymų vertinimu, jos negali
būti pripažintos teisėtomis (CPK 176, 185 straipsniai).
Dėl
draudimo išmokos dydžio nustatymo
Esminis šalių
ginčas kilo dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo. Konkretaus draudimo išmokos
dydžio nustatymas yra fakto klausimas, kuris, minėta, nėra kasacinio
nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija į
kasatorių nurodytus konkrečius faktinius duomenis atsižvelgia tiek, kiek tai
susiję su kasacinio nagrinėjimo dalyku esančiais teisės klausimais.
Byloje
nustatyta, kad šalių sudaryta draudimo sutartimi ginčo patalpos buvo apdraustos
nauja atkuriamąja verte, t. y. suma, kurią reikia išleisti, norint įsigyti,
pastatyti, pagaminti tos pačios rūšies ir kokybės turtą, įtraukiant
projektavimo, konstravimo, statymo išlaidas (Taisyklių 7.1 punktas). Ginčo
atveju draudimo objektu esančios patalpos dėl gaisro nebuvo sunaikintos
visiškai, bet buvo sugadintos. Pagal Taisyklių 49.1 punktą, kai turtas, apdraustas
nauja atkuriamąja verte, dėl draudiminio įvykio sugadintas, draudimo išmoka
nustatoma pagal turto remonto kainą, bet ne daugiau turto naujos atkuriamosios
vertės.
Kasaciniame
skunde ieškovas (draudėjas) teigia, kad jam nekompensuoti visi nuostoliai,
kuriuos patyrė atkurdamas draudimo objektu esančias patalpas ir kuriuos
patvirtina jo pateikti dokumentai, įrodantys 791 980 Lt turėtų remonto išlaidų
dydį; tuo tarpu draudikas tvirtina, kad jo išmokėtos 296 687 Lt draudimo
išmokos visiškai pakako draudėjo nuostoliams padengti, o draudėjo pateikti
dokumentai nepatvirtina realių išlaidų dydžio, nes juose nurodyti neteisingi
duomenys.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad ieškovo (draudėjo) kasacinio skundo argumentai, jog jo
prašoma priteisti 791 980 Lt nuostolių suma neviršija draudimo sutartyje
nustatytos 840 000 Lt draudimo sumos, todėl draudikas privalo sumokėti prašomo dydžio
draudimo išmoką, yra teisiškai nepagrįsti. Nors ieškovo (draudėjo) reikalaujama
nuostolių suma neviršija draudimo sutartyje nustatytos draudimo sumos,
sprendžiant dėl draudimo išmokos dydžio, būtina nustatyti realų dėl draudiminio
įvykio draudėjo patirtų nuostolių dydį. Nėra teisinio pagrindo sutikti ir su
kasatoriaus argumentais, kad draudikas nepagrįstai atsisako sumokėti
reikalaujamo dydžio draudimo išmoką, nes nenustatyta jokių aplinkybių, dėl
kurių draudikas turėtų teisę mažinti draudimo išmoką. Šiuo atveju šalių ginčas
kilo ne dėl ieškovui (draudėjui) priklausančios draudimo išmokos mažinimo
draudimo sutartyje nurodytais atvejais (Taisyklių 68 punktas), bet dėl draudėjo
reikalaujamos draudimo išmokos dydžio pagrįstumo, t. y. dėl draudėjo realiai patirtų
nuostolių dydžio įrodytinumo.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai vienodai
nustatė, kad ieškovo (draudėjo) pateikti dokumentai nepatvirtina tikrųjų remonto
išlaidų, nes juose nurodytos didesnės darbų ir medžiagų kainos, taip pat per
didelės patalpoms atkurti reikalingų darbų apimtys. Kai yra nustatytos tokios
bylos aplinkybės, ieškovo (draudėjo) kasacinio skundo argumentai, kad jo
reikalaujamos draudimo išmokos dydį pagrindžia pateikti faktines patalpų
remonto išlaidas patvirtinantys dokumentai, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl nurodytos priežasties, t. y. dėl to, kad draudėjo pateikti dokumentai
nepatvirtina realiai jo turėtų išlaidų dydžio, šių išlaidų dydžiui nustatyti teismai
pagrįstai pasitelkė ekspertus (CPK 212 straipsnio 1 dalis).
Tiek ieškovas
(draudėjas), tiek atsakovas (draudikas) teigia, kad teismai, vertindami
eksperto išvadą, pažeidė CPK 218 straipsnio nuostatas.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad eksperto išvada turi būti vertinama pagal tokias pačias
taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, t. y. pagal teismo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų
ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Ieškovo kasacinio skundo argumentus, kad teismai
nepagrįstai suteikė prioritetą ekspertų išvadoms, o nesirėmė dokumentais,
patvirtinančiais faktines patalpų remonto išlaidas, teisėjų kolegija pripažįsta
teisiškai nepagrįstais dėl to, jog, minėta, byloje nustatyta, kad šiuose
dokumentuose nurodyta darbų daugiau, negu reikėjo ginčo patalpoms atkurti, ir
didesnės darbų bei medžiagų kainos. Taigi pagal draudėjo pateiktus dokumentus
negalima nustatyti realiai jo patirtų remonto išlaidų. Atsakovo (draudiko)
kasacinio skundo argumentai dėl CPK 218 straipsnio pažeidimo grindžiami vien
faktinių duomenų ir ekspertų atliktų skaičiavimų kritika, t. y. fakto
klausimais, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija
dėl jų nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Tačiau teisėjų
kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovo (draudiko) kasacinio skundo argumentus,
kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl draudimo išmokos dydžio,
pažeidė įrodymų vertinimo taisykles: teismas, padaręs išvadą, jog atsakovas (draudikas)
įgijo teisę nemokėti tos išlaidų dalies, kuria padidėjo patalpų remonto
išlaidos, atliekant remonto darbus rangos, o ne ūkio būdu, neatsižvelgė į tai, apskaičiuodamas
priteistinos draudimo išmokos dydį.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal draudėjo ir draudiko kasacinius skundus,
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nenustatė, buvo šalys
susitarusios dėl apdraustų patalpų atkūrimo būdo ar ne, neteisingai aiškino Taisyklių
60 punkto reikalavimus, be to, nurodęs, kad draudikas įgijo teisę nemokėti tos išlaidų
dalies, kuria padidėjo patalpų remonto išlaidos, atliekant darbus rangos, o ne
ūkio būdu, realiai nenustatė šios išlaidų dalies dydžio ir atitinkamai
nesumažino iš draudiko priteistinos draudimo išmokos. Dėl nurodytų priežasčių šio
teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Aplinkybių, buvo ginčo
šalys suderinusios gaisro sugadintų patalpų atkūrimo būdą ar ne, taip pat konkrečių
remonto darbų kaštų nustatymas bei atitinkamų sumų į juos įskaičiavimas ar
išskaičiavimas yra fakto klausimai, kurie nesprendžiami kasaciniame teisme (CPK
353 straipsnio 1 dalis). Nurodytiems fakto klausimams išspręsti ir konkrečiam
draudimo išmokos, kurią šiuo atveju turėtų sumokėti draudikas (atsakovas)
draudėjui (ieškovui), dydžiui apskaičiuoti, teisėjų kolegija grąžina bylą iš
naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a:
Panaikinti
Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 26 d. nutartį ir perduoti bylą
nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos
priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas
Simniškis
Dangutė Ambrasienė
Vincas Verseckas