Civilinė byla Nr. 2S-926-230/2013
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01758-2013-7
Pirmosios instancijos teisėjas Mindaugas Šimonis
(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 122.2; 122.3; 122.4

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 17 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-4878-773/2013 pagal ieškovų V. G. ir A. G. ieškinį atsakovams antstoliui R. S., A. K. dėl turto pardavimo iš varžytynių pripažinimo neteisėtu ir restitucijos taikymo.
Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą ir civilinę bylą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašo: 1) pripažinti 2010 m. gruodžio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą neteisėtu ir jį panaikinti; 2) 2010 m. gruodžio 14 d. turto (duomenys neskelbtini), priklausančio A. ir V. G., varžytynes pripažinti neįvykusiomis; 3) pripažinti neteisėtu 2010 m. gruodžio 14 d. turto pardavimo iš varžytynių protokolą; 4) įgytam turtui taikyti restituciją; 5) priteisti iš atsakovų bylos vedimo išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo į ginčo nekilnojamuosius daiktus draudimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas, 2013 m. vasario 6 d. nutartimi, tenkindamas ieškovų prašymą, taikė laikinąsias apsaugos priemones – atliko įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo nekilnojamam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini): gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkiniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkiniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); šiltnamiui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statiniams, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai, prašydami pripažinti 2010 m. gruodžio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą neteisėtu ir jį panaikinti, 2010 m. gruodžio 14 d. turto (duomenys neskelbtini), priklausančio A. ir V. G., varžytynes neįvykusiomis, o taip pat 2010 m. gruodžio 14 d. turto pardavimo iš varžytynių protokolą neteisėtu, iš esmės siekia atstatyti turtinę padėtį į pradinę padėtį ir sugrąžinti jiems nuosavybėn priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), A. K. nuosavybės teise yra įgijęs 2010 m. gruodžio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių akto, kurį ieškovai prašo pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti, pagrindu. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertino ir aplinkybę, kad nekilnojamąjį turtą įgijęs asmuo A. K. yra nekilnojamojo turto agentūros vadovas, kas pagrindžia ieškovų abejones dėl minėto nekilnojamojo turto galimo perleidimo. Teismas laikė, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones - atlikti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, kadangi to nesiėmus, o atsakovui A. K. ginčo nekilnojamąjį turtą perleidus tretiesiems asmenims, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas A. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atmesti. Nurodo, jog skundžiama nutartis neteisėta ir nepagrįsta dėl šių argumentų:
1) Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė neįvertinęs visų bylos aplinkybių, nenustatęs, ar šiuo atveju tikrai yra objektyvi grėsmė, kad nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu. Nepagrįsti teismo argumentai, kad nekilnojamąjį turtą įgijęs asmuo A. K. yra nekilnojamojo turto agentūros vadovas, ir tai pagrindžia ieškovų abejones dėl nekilnojamojo turto galimo perleidimo. Nekilnojamas turtas įgytas 2010 m. gruodžio 21 d. turto pardavimo iš varžytyniu aktu ir iki teismo nutarties priėmimo nebuvo parduotas, todėl turto nerealizavimas daugiau kaip du metus paneigia abejones dėl galimo jo realizavimo.
2) Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė LR CPK straipsnio 144 dalies nuostatą, kad laikinosios priemonės taikomos, jei asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Iš ieškinio aplinkybių ir prie jo nepateiktų įrodymų seka, kad ieškovai nėra tikėtinai pagrindę ieškinio, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinąsias priemones.
3) Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į reikšmingą aplinkybę, kad ieškinys dėl 2010 m. gruodžio 21 d. turto pardavimo iš varžytinių pripažinimo negaliojančiu reiškiamas žymiai praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą, nustatytą LR CPK 602 straipsnio 3 dalyje.
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos ir parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1350/2011).
Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pažeisdamas CPK 144 straipsnio nuostatas, kadangi neįvertino visų bylos aplinkybių, nenustatė, ar nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių egzistuoja objektyvi grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, neatsižvelgė į tai, jog ieškovai nėra tikėtinai pagrindę ieškinio reikalavimų. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, prašė teismo išreikalauti iš antstolio R. S. turto pardavimo iš varžytinių dokumentus (b. l. 3-5). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės, teismas netiria ir nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Šioje proceso stadijoje taip pat nėra sprendžiama, ar ieškinys paduotas nepraleidus ieškinio senaties termino. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje proceso stadijoje neturėjo pagrindo abejoti ieškovų reikalavimų tikėtinu pagrįstumu ir pagrįstai apsvarstė būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ieškovų prašymą tenkinti remdamasis ta aplinkybe, kad apeliantas yra nekilnojamojo turto agentūros vadovas, nes ginčo turtas atsakovo nebuvo realizuotas daugiau kaip du metus, ir tai paneigia abejones dėl galimo jo realizavimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovai reiškiamu ieškiniu iš esmės siekia atstatyti savo daiktines teises į pradinę padėtį, t. y. sugrąžinti jiems nuosavybės teisėmis priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas, teismas paprastai turi tenkinti ieškovo prašymą ir areštuoti ginčo objektą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-754/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-441/2012; 2012 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-512/2012). Pažymėtina ir tai, kad vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris ieškovams palankaus sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovą, turintį teisę disponuoti ginčo objektu, pati savaime patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011; 2011 m. spalio mėn. 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2056/2011). Netaikius arešto ginčo turtui, atsakovas turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį kitaip apsunkinti, dėl ko pasunkėtų ar taptų negalimu ieškovams galimai palankaus sprendimo įvykdymas.
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Atskirąjį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Nijolia Indreikienė