Civilinė byla Nr. 2S-400-881/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30657-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija: 3.5.16.; 3.5.17.; 3.5.19.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 2 d.

        Vilnius

                     Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

                     viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. B. (P. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2YT-37472-1012/2016 pagal pareiškėjo P. B. skundą dėl antstolės B. P. veiksmų, suinteresuotas asmuo – išieškotojas AB mokslinis – gamybinis susivienijimas „SPARK“, kuria skundas atmestas.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

                                                          I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas P. B. skundu dėl antstolio veiksmų prašė panaikinti antstolės B. P. 2016 m. liepos 22 d. patvarkymą dėl turto arešto bei areštuojamo turto įvertinimo reg. Nr. S-33561; 2016 m. liepos 22 d. patvarkymą patikrinti, ar asmuo turi kredito įstaigoje piniginių lėšų / reikalavimo teisių į lėšas ir jas areštuoti reg. Nr. S-33599; 2016 m. liepos 22 d. patvarkymus dėl išmokėtinų lėšų arešto reg. Nr. S-33605, reg. Nr. S-33606, reg. Nr. S-33607; 2016 m. liepos 22 d. patvarkymą dėl turtinių teisių/išmokėtinų lėšų arešto bei areštuotų lėšų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą reg. Nr. S-33602.
2. Nurodė, kad Rusijos Federacijoje 2015 m. gegužės 27 d. išduotas vykdomasis raštas pagal Sankt-Peterburgo miesto Moskovskij rajono teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą dėl 15 271 319, 95 rublių išieškojimo iš pareiškėjo P. B. išieškotojo Y. A. B. ir AB mokslinio – gamybinio susivienijimo „SPARK“ naudai. Rusijos Federacijoje vykdomojo dokumento pagrindu buvo pradėta vykdomoji byla Nr. 52786/15/78012-IP, tačiau išieškotojui pateikus prašymą dėl vykdomosios teisenos baigimo, 2016 m. kovo 3 d. nutarimu vykdomoji byla Nr. 52786/15/78012-EP baigta ir vykdomasis dokumentas grąžintas išieškotojui. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2T-49-823/2016 tenkino AB mokslinio – gamybinio susivienijimo „SPARK“ prašymą, pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje Rusijos Federacijos Sankt-Peterburgo miesto Moskovskij rajono teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2/1143/14, iš dalies pakeistą Sankt-Peterburgo miesto teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. apeliacine nutartimi Nr. 33-5270/2015, kuriais nuspręsta AB moksliniam – gamybiniam susivienijimui „SPARK“ iš P. B. priteisti 15 271 319,95 rublių skolą bei 60 000 rublių dydžio valstybinę rinkliavą. Išieškotojas antstolei B. P. pateikė vykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 14 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2T-49-823/2016 dėl 264 959,03 Eur išieškojimo, kurį antstolė priėmė ir jo pagrindu pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0171/16/02766.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Civilinio proceso kodekso 662 straipsnio 4 dalis suteikia teisę skolininkui prašyti antstolį, kad išieškojimą antstolis nukreiptų į paskesnės eilės turtą, todėl pareiškėjas antstolei nurodė jam nuosavybės teise Rusijos Federacijoje priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurį realizavus būtų visiškai įvykdytas Sankt-Peterburgo miesto Moskovskij rajono teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimas ir išieškota priteista skola. Pareiškėjas, neturėdamas jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje, kurio pakaktų sprendimui įvykdyti, negali prašyti, kad išieškojimas būtų nukreiptas į kitą turtą nei turimą Rusijos Federacijoje. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimo vykdymas būtent jo kilmės valstybėje – Rusijos Federacijoje – geriausiai užtikrintų operatyvų ir mažiausiai išlaidų reikalaujantį vykdymo procesą bei įgyvendintų vykdymo proceso tikslus. Tuo tarpu antstolės taikytas jo turimų lėšų ir gaunamų pajamų areštas itin suvaržo kasdieninį gyvenimą, areštavus visas jo lėšas ir darbo užmokestį, pareiškėjas nebeturi galimybės teikti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams. Pareiškėjas pabrėžė, kad vadovaujantis CPK 658 straipsnio 2 dalimi, turtas gali būti areštuotas tais atvejais, kai yra pavojus, jog skolininkas gali turtą paslėpti, o šiuo atveju skolininkas pats bendradarbiauja su antstole, teikia informaciją apie turimą turtą ir gaunamas pajamas, todėl antstolės priimti skundžiami patvarkymai apribojo skolininko teises ir pažeidė skolininko interesus, nepagrįstai suteikdami pranašumą išieškotojui.
4. Antstolė B. P. 2016 m. rugpjūčio 19 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir persiuntė jį nagrinėti teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 7 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas konstatavo, kad išieškotojui pateikus vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo iš P. B., antstolė, patikrinusi aplinkybes, numatytas CPK 651 straipsnio 2 dalyje, ir nenustačiusi akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, pagrįstai 2016 m. liepos 21 d. patvarkymu priėmė jį vykdyti.
7. Teismas nurodė, kad remiantis CPK 654 straipsniu, antstolis, priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, gali iškviesti skolininką ir išieškotoją, išaiškinti jiems jų teises ir pareigas, numatytas CPK 639, 640, 643, 644 straipsniuose, išklausyti jų pasiūlymus dėl vykdomojo dokumento įvykdymo, įteikti skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą, užklausti reikiamus asmenis dėl skolininko turto ir atlikti kitus parengiamuosius veiksmus, reikalingus operatyviam ir efektyviam išieškojimui. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad antstolė nepažeidė vykdymo proceso normų ir pareiškėjo teisių, priimdama 2016 m. liepos 22 d. patvarkymus, įpareigojančius kredito įstaigas ir VMI pateikti informaciją apie skolininko turimas lėšas.
8. Teismas nurodė, kad remiantis CPK 658 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai yra pavojus, kad skolininkas gali turtą paslėpti, antstolis turi teisę, įteikęs ar išsiuntęs raginimą, areštuoti skolininko turtą. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad CPK 658 straipsnio 2 dalis antstoliui suteikia savarankiško veikimo teisę atitinkamai nuspręsti dėl skolininko turto arešto momento, antstolio sprendimas dėl skolininko turto arešto priėmimo nevaržomas informacijos apie raginimo įvykdyti sprendimą skolininkui įteikimą gavimo, todėl antstoliui, priėmus patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir sprendimą dėl raginimo įvykdyti sprendimą išsiuntimo, jo veiksmas – tą pačią dieną areštuoti skolininko turtą – negali būti traktuojamas kaip jo teisių pažeidimas, teikiantis pagrindą panaikinti turto arešto aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2012). Nagrinėjamu atveju antstolė 2016 m. liepos 21 d. priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti, o 2016 m. liepos 22 d. raginimą įvykdyti sprendimą ir patvarkymus dėl pareiškėjo turto ir lėšų arešto, todėl šie veiksmai atitinka CPK įtvirtintą reglamentavimą ir negali būti laikomi pažeidžiančiais pareiškėjo teises. Be to, nustatyta, kad areštuoti skolininko turtą buvo poreikis dėl didelės išieškojimo sumos, neaiškaus skolininko mokumo ir išieškotojo prašymo.
9. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, vadovaudamasis CPK 662 straipsnio 4 dalimi, galėtų teikti prašymą antstoliui vykdyti išieškojimą iš jo turimo nekilnojamojo turto, jei toks turtas būtų Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai neleidžia Lietuvos antstoliams išieškoti skolas iš užsienio valstybėse esančio turto. Faktas, kad skolininkas turi nekilnojamojo turto Rusijos Federacijoje, nėra teisiškai reikšmingas dėl išieškojimo veiksmų vykdymo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas turi teisę savo iniciatyva realizuoti Rusijos Federacijoje esantį nekilnojamąjį turtą ir padengti susidariusį įsiskolinimą išieškotojui AB moksliniam – gamybiniam susivienijimui „SPARK“.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Pareiškėjas P. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1.  
2.  
3.  
4.  
5.  
6.  
7.  
8.  
9.  
10.  
1. Antstolė ir teismas turėjo atsižvelgti į pareiškėjo nurodytą turtą bei tai, kad teismo sprendimo vykdymas būtent jo kilmės valstybėje – Rusijos Federacijoje – geriausiai užtikrintų operatyvų ir mažiausiai išlaidų reikalaujantį vykdymo procesą bei įgyvendintų vykdymo proceso tikslus. To nepadarius skundžiami patvarkymai areštuoti visas pareiškėjo bankuose ir kitose kredito įstaigose turimas lėšas, gaunamą darbo užmokestį ir gautinas lėšas pernelyg apribojo pareiškėjo teises ir pažeidė pareiškėjo interesus.
2. Teismo išvada, kad pareiškėjas turi teisę savo iniciatyva realizuoti Rusijos Federacijoje esantį nekilnojamąjį turtą ir padengti susidariusį įsiskolinimą išieškotojui, padaryta neįvertinus visų bylos aplinkybių, todėl yra nepagrįsta. Nei teismas, nei antstolė neatsižvelgė, kad pareiškėjo Rusijos Federacijoje nuosavybės teise valdomas turtas jau yra areštuotas išieškotojo reikalavimams užtikinti, todėl pirmiausia nėra jokios grėsmės, kad užsienio teismo sprendimas bus neįvykdytas; antra, pareiškėjas neturi jokių galimybių parduoti turimą turtą ir padengti išieškotojui įsiskolinimą, kadangi turtas yra suvaržytas išieškotojui priteistų sumų išieškojimui užtikrinti ir pareiškėjui galioja draudimas išregistruoti ar perregistruoti jam priklausantį turtą.
3. Išieškotojas, pradėdamas išieškojimą tiek Rusijos Federacijoje, tiek Lietuvos Respublikoje, elgiasi nesąžiningai, taip siekdamas daryti ekonominį-teisinį spaudimą pareiškėjui. Areštavus pareiškėjo nekilnojamąjį turtą Rusijos Federacijoje bei tuo pačiu metu pritaikius areštą Lietuvos Respublikoje pareiškėjo turimoms piniginėms lėšoms ir kitam turtui, pareiškėjas ne tik neturi galimybių pats įvykdyti Rusijos Federacijos teismo sprendimo, tačiau ir naudotis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis pragyvenimui, savanoriškai teikti priteistą išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Antstolė ir teismas turėjo atsižvelgti į minėtas aplinkybes.
4. Šiuo atveju nebuvo ir nėra jokių objektyvių įrodymų, kad skolininkas kažkada bandė arba bandys turtą slėpti. Priešingai, išieškojo reikalavimai jau yra užtikrinti Rusijos Federacijoje esančio turto areštu, o pareiškėjas pats bendradarbiauja su antstole ir teikia informaciją apie turimą turtą. Antstolės priimti patvarkymai dėl turto arešto daro ypač neigiamą įtaką kasdienei pareiškėjo veiklai ir kasdieniniam gyvenimui, pareiškėjo nepilnamečių vaikų interesams, nepagrįstai suteikdami pranašumą išieškotojui.
5. Antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama taip, kad nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės bei teisėti interesai, o turto arešto taikymas turi būti pagrįstas abiejų šalių interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principų derinimu. Antstolė jos veiksmams keliamų reikalavimų bei pareigų nesilaikė.

11. Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolė B. P. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime pakartoja 2016 m. rugpjūčio 19 d. patvarkyme, kuriuo netenkino apelianto skundo dėl antstolio veiksmų, išdėstytus argumentus, papildomai nurodydama:

11.  
1. Antstolė neturi duomenų, kokiu pagrindu ir kokių išieškotojų naudai buvo užvestos vykdomosios bylos Rusijos Federacijoje, taip pat neturi duomenų, ar bylos nėra užbaigtos, tik yra likę nepanaikinti apribojimai. Tokie neapibrėžti duomenys nesudaro antstolei pagrindo nevykdyti jai įstatymu pavestų pareigų ir panaikinti priverstinio vykdymo priemones. Be to, vykdymo procese turtas yra areštuojamas siekiant nukreipti į jį išieškojimą, todėl apelianto argumentas, kad dėl taikomo turto arešto negali būti atsiskaityta su išieškotoju, yra nepagrįstas.
2. Išieškotojas informavo antstolę, kad vykdomoji byla Rusijos Federacijoje yra nutraukta, o Lietuvos apeliacinis teismas pripažino Rusijos Federacijos teismo sprendimus vykdytinais ir išdavė vykdomąjį raštą. Antstolė neturi teisinio pagrindo abejoti Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo pagrįstumu ir atsisakyti vykdyti jo išduotą vykdomąjį raštą.
3. Antstolis neprivalo turėti įrodymų apie skolininko veiksmus, kurie neabejotinai įrodo, kad turtas bus iššvaistytas, areštuoti skolininko turtą raginimo termino metu pakanka tikimybės ir išieškomos sumos dydžio.
4. Patvarkymais, kuriais areštuotas apeliantui išmokėtinas darbo užmokestis ir jam prilyginamos išmokos, nei apelianto, nei jo nepilnamečių vaikų interesai nėra pažeisti, nes išieškojimas nukreiptas tik į įstatymu nustatytą darbo užmokesčio dalį, iš kurios išskaitos turi būti atliekamos nepažeidžiant reikalavimų eiliškumo. Apeliantas nepaaiškina, kaip ir kiti skundžiami patvarkymai suvaržė jo ir jo nepilnamečių vaikų kasdienį gyvenimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

            Atskirasis skundas netenkinamas.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
13. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas apelianto skundas dėl antstolės veiksmų.
14. Byloje nustatyta, kad antstolė vykdo Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 14 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2T-49-823/2016 dėl 264 959,03 Eur sumos išieškojimo iš apelianto išieškotojo AB mokslinio – gamybinio susivienijimo „SPARK“ naudai. Vykdomasis raštas išduotas Lietuvos apeliacinio teismo pripažinto ir leisto Lietuvoje vykdyti Rusijos Federacijos Sankt-Peterburgo miesto Moskovskij rajono teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo, pakeisto Sankt-Peterburgo miesto teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. apeliacine nutartimi, pagrindu.
15. Apelianto teigimu, tiek antstolė, tiek pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs apelianto skundą dėl antstolės veiksmų, turėjo atsižvelgti į turtą, apelianto turimą Rusijos Federacijoje, bei tai, kad teismo sprendimo vykdymas būtent jo kilmės valstybėje, t. y. Rusijos Federacijoje, geriausiai užtikrintų operatyvų ir mažiausiai išlaidų reikalaujantį vykdymo procesą bei įgyvendintų vykdymo proceso tikslus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodyti apelianto argumentai skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.
16. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CPK 651 straipsnyje nustatytą tvarką, antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, patikrina, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti, ir nenustatęs CPK 651 straipsnio 2 dalyje nurodytų kliūčių, patvarkymu priima vykdomąjį dokumentą bei pradeda jį vykdyti. Remiantis Antstolių įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, antstolis negali atsisakyti priimti vykdyti vykdomuosius dokumentus ar atlikti kitas Antstolių įstatyme nustatytas funkcijas, vykdytinas jo veiklos teritorijoje, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad Rusijos Federacijoje jo turimo turto užtenka teismo sprendimui įvykdyti, ir kad teismo sprendimo vykdymas jo kilmės valstybėje užtikrintų optimalų vykdymo procesą bei vykdymo proceso tikslų įgyvendinimą, pagal įstatymą nėra kliūtys Lietuvos antstoliui priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir pradėti vykdymo veiksmus. Priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti antstolis aplinkybių, susijusių su išieškojimo galimybėmis, be kita ko, kurioje valstybėje įvykdyti teismo sprendimą būtų operatyviau bei efektyviau, nevertina ir tuo pagrindu neturi teisės atsisakyti priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti.
17. Pirmiau nurodytų motyvų kontekste teisiškai nereikšmingas yra apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą ir bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, jog apeliantas turi teisę savo iniciatyva realizuoti Rusijos Federacijoje esantį nekilnojamąjį turtą ir taip padengti susidariusį įsiskolinimą išieškotojui. Tai, kad tokios galimybės apeliantas faktiškai neturi (dėl Rusijos Federacijoje turtui taikomo arešto), neįrodo antstolės Lietuvoje atliekamų vykdymo veiksmų neteisėtumo.
18. Apelianto teigimu, išieškotojas elgiasi nesąžiningai, pradėdamas išieškojimą tiek Rusijos Federacijoje, tiek Lietuvos Respublikoje, ir taip siekia daryti apeliantui ekonominį-teisinį spaudimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis apelianto pateiktais dokumentais, neturi pagrindo spręsti, kad pradėjus vykdymo veiksmus Lietuvoje, išieškojimas pagal tą patį teismo sprendimą buvo tęsiamas ir Rusijos Federacijoje – Lietuvoje vykdomasis raštas išieškotojui buvo išduotas 2016 m. liepos 14 d., priimtas vykdyti 2016 m. liepos 21 d., o apelianto pateiktas Rusijos teismo antstolių tarnybos atsakymas apie vykdymo procesą yra, apelianto teigimu, 2016 m. liepos 8 d. Be to, iš minėto atsakymo matyti, kad tas pats antstolis taip pat vykdo išieškojimą iš apelianto kito išieškotojo naudai, todėl tai, kad 2016 m. rugpjūčio 25 d. Rusijos Federacijos Nekilnojamojo turto registro išraše toliau nurodomas apelianto turtui pritaikytas areštas, savaime neįrodo Rusijoje toliau tęsiamo išieškojimo ir pagal ginčo teismo sprendimą.
19. Apeliantas taip pat teigia, kad pagal CPK 658 straipsnio 2 dalį (išsiuntus raginimą įvykdyti sprendimą), turtas gali būti areštuotas tais atvejais, kai yra pavojus, jog skolininkas gali turtą paslėpti, tuo tarpu šiuo atveju nebuvo ir nėra jokių objektyvių įrodymų, kad skolininkas kažkada bandė ar bandys turtą slėpti.
20. Kasacinio teismo praktikoje, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, išaiškinta, kad pagal CPK 658 straipsnio 2 dalį, antstoliui suteikta savarankiško veikimo teisė atitinkamai nuspręsti dėl skolininko turto arešto momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2012). Nagrinėjamu atveju patvarkymą areštuoti skolininko turtą raginimo įvykdyti teismo sprendimą metu antstolė motyvavo didele įsiskolinimo suma bei tikimybe, kad skolininkas gali turimą turtą perleisti ar kitais savo veiksmais apsunkinti vykdomojo dokumento įvykdymą. Taigi antstolės sprendimas dėl apelianto turto arešto pagal CPK 658 straipsnio 2 dalį nebuvo nemotyvuotas ir aiškiai nepagrįstas. Be to, šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantui neįvykdžius teismo sprendimo per raginime nurodytą terminą, ir antstolei pradėjus priverstinio skolos išieškojimo veiksmus, apelianto turtui taikomo arešto pagrindinė paskirtis pasikeitė – jis toliau taikomas ne (tiek) tam, kad turtas nebūtų iššvaistytas, o tam, kad į jį būtų nukreiptas išieškojimas. Taigi apelianto argumentai, kad byloje nėra įrodymų, jog apeliantas bandys turtą slėpti, šioje vykdymo proceso stadijoje yra teisiškai nereikšmingi.
21. Atskirajame skunde apeliantas taip pat pažymi, kad antstolės priimti patvarkymai dėl turto arešto daro ypač neigiamą įtaką kasdienei apelianto veiklai ir kasdieniniam gyvenimui, taip pat nepilnamečių vaikų interesams. Tačiau argumentų, kad nurodyti antstolės patvarkymai prieštarautų konkretiems turto areštą reglamentuojantiems teisės aktų reikalavimams, apeliantas nepateikia, todėl remdamasis vien apelianto bendro pobūdžio teiginiais apie patiriamus nepatogumus bei pažeidžiamus apelianto vaikų interesus, teismas neturi pagrindo spręsti, kad antstolės veiksmai, areštuojant apelianto turtą, yra neteisėti.
22. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apelianto skundo dėl antstolio veiksmų, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pagrindų, nustatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.

           Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

            Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

             Teisėja                                                                                                   Vilija Mikuckienė