Administracinė byla Nr. I-315-244/2014

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02365-2013-5)

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1, 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 27 d.

Vilnius

              Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Violetos Balčytienės ir Broniaus Januškos, dalyvaujant pareiškėjos atstovei J. K., atsakovės atstovui Leonardui Urbanovičiui,  viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Krašto projektai“ skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėja AB ,,Krašto projektai“ skunde (b. l. 1–8, 90-91, 101-102) prašo 1) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostata, neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. ir teisinės valstybės principui; 2) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės 5 248,75 Lt žalos atlyginimą; 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

              Paaiškino, kad 2012-06-21 Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, AIEĮ) 20 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) teisė ir pareiga kiekvienais metais peržiūrėti fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Tačiau kartu šioje normoje buvo aiškiai nurodyta, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai taikomi tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Taigi, 2012-06-21 Įstatyme buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 metais elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas 2012-02-06 Komisijos nutarimu Nr. 03-23. Tačiau nuo 2013-02-01 įsigaliojusio 2013-01-17 Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu yra nustatyta, kad asmenims, iki 2012-12-31 pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą ir iki 2012-01-31 negavusiems leidimo gaminti elektros energiją, yra taikoma 2013-01-17 Įstatymo 20 straipsnio dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama 12 metų laikotarpiu tarifu, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. 2012-09-13 pareiškėjai išduotas leidimas plėsti energijos gamybos pajėgumus, t. y. galiojant 2012-06-21 Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijai. Pagrindines investicijas į saulės elektrines atliko ir plėtros darbus vykdė galiojant būtent minėtai Įstatymo redakcijai. Tuo tarpu leidimas gaminti  elektros energiją (toliau – ir Leidimas) buvo išduotas 2013-03-26, t. y. po Įstatymo 2013-01-17 redakcijos įsigaliojimo. Būtent dėl šios priežasties nesutinka su Leidimo dalimi, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ji pagrįstai tikėjosi, kad 12 metų laikotarpiu nuo Leidimo išdavimo dienos bus taikomas 2012 metais galiojęs 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, tačiau bus taikomas 1,25 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo išdavimo (2013-03-26) metu. Vertindama ankstesnę Įstatymo redakciją bei Valstybinė kainų ir energetikos komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimą Nr. 03-282 ir iš Energetikos ministerijos gavus leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, pagrįstai tikėjosi, jog pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti už Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarime Nr. 03-282 nustatytą 1,44 Lt/kWh tarifą. Redamasi Įstatymo nuostatomis 2013 m. gegužės 10 d. bendrovė su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/230903. Seimui pakeitus Įstatymą, buvo priversta sudaryti sutartį su AB „Lesto“ visai kitomis sąlygomis, nei prieš tai nustatė ankstesnė AIEĮ redakcija bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (2012 m. liepos 4 d. Nr. 827) (toliau - Skatinimo aprašas), kuriuose buvo įtvirtina, jog bus taikomas fiksuotas elektros supirkimo tarifas, galiojantis leidimo plėsti elektros energijos gamybinius pajėgumus, dieną. AIEĮ pakeitimo nuostatomis buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Pareiškėja ateityje negaus pagrįstai tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją. Dėl to žala, atsiradusi dėl galimai neteisėtų Seimo veiksmų yra 5 248,75 Lt, kurią privalo atlyginti valstybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnį ir kitus taikytinus aktus. Vertinant tai, jog neteisėtus veiksmus sukėlė Seimo priimto Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostatos, kurios galimai prieštarauja Konstitucijai, mano, jog, prieš nagrinėjant iš esmės ginčą dėl žalos atlyginimo, būtina kreiptis i Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. bei teisinės valstybės principui.

Atsakovė Lietuvos Respublikos energetikos ministerija  atsiliepime į skundą (b. l. 45–55) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad Seimui 2013-01-17 priėmus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas), saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių. Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėja galimai patyrė ar patirs nuostolius. Komisija patvirtina elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifus, o AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas tik sudaro galimybę Komisijai tai atlikti teisingai, aiškiai, objektyviai ir laiku. Todėl mano, kad elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos energetinį nepriklausomą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste. Konstitucinis Teismas 1998-03-25 nutarime pateikia taisyklės lex retro non agit išimtį, apie tai pasisako ir LVAT (2012-08-30 nutartis adm. byloje Nr. A-662-2628/2012), todėl reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Europos Teisingumo Teismas (ETT) suformulavo, kad atgaline data galiojantys nacionalinės teisės aktai nepažeidžia teisinio tikrumo principo, jeigu galiojimas atgaline data yra būtinas tikslui pasiekti ir yra tinkamai atsižvelgta į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius (ETT byla Nr. C-459/02). AIEĮ ir jo pakeitimo ir papildymo įstatymo tikslas buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 str. 2 d.). Dėl 2012 m. rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais pateiktų Ministerijai apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, susidarė situacija, kada galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013-02-01) 13 str. 3 d. 2 punkte, apie 50 kartų. Iki AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimo Ministerija turėjo apie 10 000 neišnagrinėtų prašymų išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Tokia situacija galėjo lemti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Šiuo atveju bendrieji Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, siekdama pasiekti tikslą bei atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius, galėtų priimti reikalingus naujus teisės aktus. Atsakovė, nesutikdama su pareiškėjos argumentu dėl jai padarytos žalos, tvirtina, kad superkamos elektros energijos tarifą nustato Komisija, o tikrasis AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo tikslas – suteikti galimybę Komisijai greičiau reaguoti į sparčiai kintančias įrangos sąnaudas ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. Remdamasi ETT sprendimu Irish Farmers Association ir kt. byloje Nr. C-22/94, mano, kad pareiškėja, dar prieš gaudama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdama apdairi rinkos dalyvė, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Todėl pareiškėjos teisės (t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos principas) Seimui priimant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, nebuvo pažeistos. Pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad jos negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB ,,Lesto“ atsiliepime į skundą (b. l. 42–43) prašė skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėja iškėlė dėl žalos atlyginimo. Žalos atsiradimą pareiškėja kildina iš Lietuvos valstybės valdžios institucijų priimtų aktų.

Turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Ji atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų nustatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005; procesinio sprendimo kategorija 13.2; 14.3; 15.2).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovai veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų  darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėja savo reikalavimą iš esmės grindė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais. Šiuos pažeidimus pareiškėja siejo su Leidime pritaikytu pasikeitusiu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2012 m. birželio 29 d. pareiškėja pateikė prašymą gauti leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus (b. l. 57). Papildomus dokumentus prie prašymo pridėjo 2012 m. rugpjūčio 29 d. (b. l. 56). Energetikos ministerija 2012 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjai išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1654 (b. l. 76). 2013 m. vasario 18 d. Valstybinė energetikos inspekcija išdavė pažymą, kad pareiškėjo saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 75). 2013 m. kovo 26 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas gaminti elektros energiją (b. l. 12).

Šioje byloje svarbu, kad pareiškėja buvo vienas iš subjektų, kuriems taikomos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės. Į skatinimo priemonių sąrašą pateko ir fiksuoto tarifo taikymas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas (Įstatymo 3 str. 2 d. 1, 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjai buvo išduotas Leidimas plėsti pajėgumus. O nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Taigi pareiškėja Leidimą gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.

Įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijai), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d.

Pareiškėja ginčą iš esmės kelia dėl to, jog naujasis teisinis reguliavimas bei Leidime įtvirtinta ginčijama nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų, nei ji tikėjosi, pradėdama vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą.

Kaip nuosekliai pažymima Konstitucinio Teismo doktrinoje, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d, 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus; Konstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą). Pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus).  Įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo plėtrą atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių. Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (AIEĮ 20 str. 1 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Šis tarifas taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (žr. AIEĮ 20 str. 8 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Fiksuotus tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Gamintojas – tai asmuo, eksploatuojantis atsinaujinančių išteklių energijos gamybos įrenginį, turintis atitinkamą leidimą verstis šia veikla arba ketinantis plėtoti energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą (AIEĮ 2 str. 25 d.). Pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo) jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs didelių nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėja, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog ji minėtas sąlygas išpildė. Ši pareiškėjos teisė sietina su jos nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, kad gavusi leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėja atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų iš anksto įstatymo garantuotų pajamų (Konstitucijos 23 str.; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 prot. 1 str.). Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį.

Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus). Byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 konstatavo, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėja nenurodė, kad jos pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjos, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Taigi teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Pažymėtina ir tai, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjai faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėja gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Nagrinėjamoje byloje CK 6.271 straipsnyje nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų prasme turi būti nustatyti trys pirmiau minėti civilinės atsakomybės elementai: valdžios institucijų neteisėti veiksmai, žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatomas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatymas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Remiantis LVAT praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LVAT administracinė byla Nr. A17-499/2007).

Teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog nurodytoje situacijoje atsakovų  institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kartu konstatuotina, kad pagrindas atlyginti pareiškėjos nurodytą turtinę žalą atsakovams neatsirado.

Konstatavus, kad valdžios institucijų neteisėti veiksmai nenustatyti (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), nėra teisinio pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos skundas netenkinamas, todėl nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjos AB „Krašto projektai“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                      Violeta Balčytienė

                                                                      Bronius Januška

                                                                      Liudmilos Zaborovskos