Civilinė byla Nr. e2A-979-638/2022
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13996-2021-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5;
(S)
2.6.29.1; 2.6.29.3
Kauno apygardos teismas
n u t a r t i S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. liepos 7 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Linos Žemaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovo M. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 29 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės Registrų centro ieškinį atsakovui M. P. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė valstybės įmonė Registrų centras (toliau – ir ieškovė) ieškiniu, pateiktu dokumentinio proceso tvarka, prašė priteisti iš atsakovo M. P. (toliau – ir atsakovo) 2 412,64 Eur skolą, 12,23 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir 23 Eur žyminį mokestį.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2020 m. spalio 1 d. įsigaliojo Turto arešto aktų registro nuostatų 401 punktas, numatantis, kad už turto arešto akto įregistravimą, išregistravimą, registro duomenų pakeitimo įrašymą pagal duomenų teikėjo pateiktus duomenis yra mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio atlyginimas, išskyrus Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme (toliau – Išteklių valdymo įstatymas) nurodytus atvejus. Konkretūs įkainiai už Registrų centro teikiamas paslaugas yra nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 8 d. priimtame nutarime Nr. 763 „Dėl atlyginimo už valstybės įmonės Registrų centro tvarkomų registrų objektų registravimą, šių registrų ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenų, informacijos, dokumentų ir (ar) jų kopijų tvarkymą dydžių sąrašo patvirtinimo“. Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už registro objekto registravimą, kai registro tvarkytojas, registruojantis registro objektą, yra valstybės įmonė, gali būti imamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas atlyginimas, išskyrus atvejus, kai duomenis, reikalingus registro objektui registruoti, teikia valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, atlikdamos teisės aktuose nustatytas funkcijas. Išteklių valdymo įstatymo 2 straipsnio 191 dalyje numatyta, kas šio įstatymo kontekste ir taikyme yra laikoma valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, t. y. – atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai. Taigi, neatlygintinas Registro objektų registravimas nustatytas išimtinai tik valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms ir tik teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti. Antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), tačiau antstoliai negali būti priskiriami valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, taip pat negali būti laikomi viešojo administravimo subjektais, kaip tai numato Išteklių valdymo įstatymo 2 straipsnio 191 dalis. Ieškovė suteikė atsakovui paslaugas – pagal duomenų teikėjo (antstolio) pranešimą atliko duomenų registravimą Turto arešto aktų registre (toliau – ir TAAR), ir pateikė sąskaitas už suteiktas paslaugas. Atsakovas už suteiktas paslaugas neatsiskaitė. Ieškovė siuntė atsakovui pretenziją dėl skolos apmokėjimo, tačiau jis nurodytu terminu neatsiskaitė, liko skolingas ieškovei 2 412,64 Eur. Atsakovui laiku neatsiskaičius su ieškove priskaičiuotos 12,23 Eur palūkanos.
3. Kauno apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 9 d. preliminariu sprendimu patenkino ieškovės ieškinį ir priteisė ieškovei iš atsakovo 2 412,64 Eur skolą, 12,23 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 23 Eur žyminį mokestį.
4. Atsakovas pateikė teismui prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, kuriais prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškinys yra pateiktas be teisinio pagrindo, tarp šalių nėra jokių prievolinių santykių, kurie atsirado ar galėjo atsirasti sandorių ar juridinių faktų pagrindu. Antstolis ir ieškovė nėra pasirašę sutarties Nr. AS1-99(12). Antstolis ir Centrinė hipotekos įstaiga (CHI reorganizuota, kurios teises ir pareigas perėmė Registrų centras) 2012 m. rugpjūčio 23 d. yra pasirašę sutartį „Duomenų teikimo Turto arešto registrui elektroniniu būdu sutartį Nr. AS1-99(12). Šios sutarties 14 p. numatyta, kad antstolis teikia CHI duomenis apie turto apribojimus, panaikinimus ar apribojimų pakeitimą, CHI šiuos duomenis įrašo į Turto areštų registrą neatlygintinai. Priešingai šios sutarties nuostatoms, ieškovė vienašališkai nutarė pakeisti sutartį ir skaičiuoti mokestį už Turto areštų registro duomenų įrašymą/pakeitimą. Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už registro objekto registravimą Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nustatyta tvarka gali būti imama valstybės rinkliava. Taigi, įstatymas nenumato ieškovės pareigos apmokestinti „antstoliui teikiamos paslaugos“, be to įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje yra numatyta ir „apmokestinimo“ išimtis, kuomet rinkliava ar atlyginimas negali būti imami, t. y. kai duomenis teikia valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, atlikdamos teisės aktuose nustatytas funkcijas. Tas faktas, kad antstoliai Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalies normoje niekuomet nebuvo ir iki šiol nėra expressis verbis įvardinti kartu su valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, savaime nereiškia, kad jie už registro objekto registravimą turi būti apmokestinami visais atvejais, tame tarpe - ir tais atvejais, kai atlyginimą už tokią paslaugą antstoliai sumokėtų ne skolininko, o savo nuosavybės sąskaita. Ieškovė ieškinyje ir antstoliui nėra pateikusi jokių duomenų, apie ieškovės „suteiktą paslaugą“, t. y. Turto areštų aktų pakeitimų įregistravimą/išregistravimą. Visuose teismui pateiktose ieškovės sąskaitose nurodyta, kad suteikta tam tikras kiekis vnt. paslaugų (pvz. 13 vnt. Turo arešto akto įregistravimą, 40 vnt. Turto arešto akto išregistravimą), tačiau neaišku, kokie turto arešto aktai buvo įregistruoti/išregistruoti, kada jie pateikti, kokios bylos šalys, ar Turto arešto akto įregistravimas buvo konkretaus antstolio ar teismo sprendimu. Ieškovė jokios konkrečios ataskaitos „už suteiktas paslaugas“ nei antstoliui, nei teismui prie ieškinio nėra pateikusi, todėl neaišku, kaip Registrų centras atliko „suteiktos paslaugos“ skaičiavimą ir už kokius konkretaus antstolio „pranešimus“. Todėl vien jau šiuo pagrindu Registrų centro išrašomos sąskaitos yra nepagrįstos.
5. Ieškovė atsiliepime į atsakovo prieštaravimus prašė tenkinti ieškinio reikalavimus. Nurodė, kad konkretūs įkainiai už Registrų centro teikiamas paslaugas buvo nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 8 d. priimtu nutarimu Nr. 763 „Dėl atlyginimo už valstybės įmonės Registrų centro tvarkomų registrų objektų registravimą, šių registrų ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenų, informacijos, dokumentų ir (ar) jų kopijų tvarkymą dydžių sąrašo patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas), kuris įsigaliojo 2020 m. spalio 1 d. Registrų centras pažymėjo, kad yra viešojo administravimo subjektas, kurį galiojantys teisės aktai įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires), todėl turėdamas pareigą vykdyti jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, negalėjo ir negali atsisakyti Nutarime įtvirtintų nuostatų, dėl įkainių už teikiamas paslaugas, taikymo. Atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, jog antstoliai negali būti priskiriami prie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, todėl Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis jiems negali būti taikoma, akivaizdu, jog Registrų centras turėjo ir turi pareigą taikyti galiojančius teisės aktus ir teikti antstoliams, tarp jų ir atsakovui, paslaugas, susijusias su turto arešto akto įregistravimu/išregistravimu/pakeitimu, atlygintinai. Registrų centras pažymi, kad iš pažymos turinio matomas detalus atsakovo pateiktų pranešimų, pagal kuriuos buvo suteiktos apmokestintos Registrų centro paslaugos, skaičius, kuris sutampa su atsakovo neapmokėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytais suteiktų paslaugų kiekiais.
6. Atsakovas 2021 m. lapkričio 25 d. pateikė teismui prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant ištirti, ar Turto arešto aktų registro nuostatų 401 punkto normoje, galiojusioje laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d., nustatytas teisinis reguliavimas prašyme nurodyta apimtimi neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir 29 straipsniui ir juose įtvirtintiems konstituciniams nuosavybės neliečiamumo bei asmenų lygiateisiškumo principams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2022 m. kovo 29 d. galutiniu sprendimu atmetė atsakovo M. P. prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistu.
8. Teismas nurodė, kad antstoliai, nepriklausomai nuo to, kad jie atlieka valstybės funkcijas, nėra tokioje pačioje faktinėje ir teisinėje padėtyje lyginant juos su valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, finansuojamomis iš valstybės biudžeto. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, Turto arešto aktų registro nuostatų 401 punktas, ir Nutarimo nuostatos, įtvirtinančios antstolių pareigą mokėti ieškovui atlygį už turto arešto aktų registravimą, pakeitimą ir išregistravimą prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems nuosavybės neliečiamumo bei asmenų lygiateisiškumo principams. Teismas vertino, kad atsakovo argumentai yra hipotetinio pobūdžio ir subjektyvaus suvokimo sąlygoti, nesudarantys teismui prielaidų manyti, jog yra abejonių dėl ginčo sprendimui taikytinos teisės normos, teisės akto konstitucingumo.
9. Teismas nurodė, kad Turto arešto aktų registro nuostatų (redakcija galiojusi laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d.) 34.2 papunktyje nurodyta, jog turto arešto aktas iš Registro išregistruojamas remiantis turto pardavimo (perdavimo išieškotojui) akto duomenimis, kai turtas parduotas (perduotas išieškotojui) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Areštuotą turtą realizavus, Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka išregistruojami visi Registre įregistruoti tokio turto areštai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 8 d. nutarime Nr. 763 „Dėl atlyginimo už valstybės įmonės Registrų centro tvarkomų registrų objektų registravimą, šių registrų ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenų, informacijos, dokumentų ir (ar) jų kopijų tvarkymą dydžių sąrašo patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas) nustatyta, kad atlyginimas mokamas už turto arešto aktų registre įregistravimą/išregistravimą/duomenų pakeitimo įrašymą pagal duomenų teikėjo pateiktus duomenis. Tiek iš ieškovės teiktų pažymų ir jų priedų, tiek iš 2022 m. kovo 7 d. teiktų papildomų duomenų, tiek iš ieškovės pažymos papildančios atsakovo teiktos pažymos, matyti, jog Turto arešto aktų registro duomenų tvarkymo veiksmai buvo atlikti vadovaujantis atsakovo kaip duomenų teikėjo pateiktais dokumentais. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad jo surašytų turto pardavimo aktų pagrindu ginčo laikotarpiu buvo išregistruoti ir turto arešto aktai, kurie registruoti ne pagal atsakovo, o pagal kitų subjektų prašymus. Tačiau, teismas pažymėjo, kad būtent atsakovo pateiktų duomenų (dokumentų) apie turto pardavimo/perdavimo aktą pagrindu buvo išregistruoti visi minėtam registre įregistruoti tokio turto areštai. Teismas nurodė, kad iš ieškovės 2022 m. kovo 7 d. pateiktų papildomų duomenų būtent atsakovo pateiktų duomenų pagrindu (atsakovo teikti turto aprašai) buvo atlikti Turto arešto aktų registro duomenų tvarkymo veiksmai. Teismas konstatavo, kad atsakovui pagrįstai bei teisėtai buvo apskaičiuotas mokestis už suteiktas paslaugas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovas M. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 29 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti, ar Turto arešto registro nuostatų 401 p. normoje, galiojusioje laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d., nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir 29 straipsnyje įtvirtintiems konstituciniams nuosavybės neliečiamumo bei asmenų lygiateisiškumo principams, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismo pateikiamas Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimas yra siauras ir neobjektyvus, o teismo išvada, kad šiame įstatyme įtvirtinta valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų sąvoka eliminuoja antstolių teisę į neatlygintiną minėtoje teisės normoje aptariamų paslaugų teikimą, yra nepagrįsta ir neteisėta. Sprendime pateikiamas Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalies normos aiškinimas nėra tinkamas, kadangi jis neatitinka tiek reikšminio šios normos turinio ir prasminių ypatybių, tiek realaus šios teisės normos įgyvendinimo (taikymo) praktikoje ir antstolių atžvilgiu, tiek ir paties įstatymų leidėjo suformuotos pozicijos dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, pagal kurią Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalies taikymo apimtis turėtų būti aiškintina plečiamai, kaip suteikianti galimybę kitiems subjektams, kurie nėra valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nemokėti mokesčio už registrų objektų registravimą.
10.2. Sprendimu teismas netinkamai įvertino antstolio teisinį statusą ir jo atliekamas funkcijas. antstolis atlieka valstybės deleguotas funkcijas, atlieka viešojo administravimo funkcijas ir neturi pasirinkimo – vykdyti teismo pavedimus ar ne, tame tarpe surašyti turto arešto aktą, ar ne. Antstolis neveikia savo iniciatyva, o priešingai, antstolio veikla reglamentuota tiek viešosios, tiek civilinės ir civilinio proceso teisės ir atlieka konkrečias įstatymo nustatytas funkcijas. Pagal savo atliekamas funkcijas antstoliai turėtų būti prilyginami institucijoms, kurios, vykdydamos joms teisės aktų nustatytus įgaliojimus, privalo teikti duomenis valstybės registrams. Teismo sprendime įtvirtinta praktika yra akivaizdžiai ydinga, kadangi sudaro realią grėsmę tokių funkcijų neįvykdymui. Perkėlus antstoliams viešųjų paslaugų įvykdymo finansinę naštą, kai tuo tarpu visos kitos institucijos, vykdančios jiems įstatymu nustatytus pavedimus, yra nuo tokios naštos atleistos, gali susidaryti tokia situacija, kad dėl patiriamų pernelyg didelių finansinių sąnaudų, gali sutrikti teisės aktuose numatytų vykdomųjų funkcijų realizavimas, kas teisinėje valstybėje yra absoliučiai netoleruotina.
10.3. Bylos medžiagoje esantys duomenys pagrindžia, kad tarp ieškovės ir atsakovo yra sudaryta 2012 m. rugpjūčio 23 d. Duomenų teikimo Turto arešto aktų registrui sutartis Nr. AS1-99(12) (toliau – sutartis). Byloje nėra ginčo dėl to, kad minėta sutartis, tame tarpe ir sutarties 14 p. sąlyga, įtvirtinanti neatlygintiną paslaugų teikimą, yra galiojanti, nepakeista ir nepanaikinta. Tuo tarpu, kaip galima suprasti iš sprendime išdėstytų motyvų, teismas, spręsdamas kilusį ginčą dėl atsakovo pareigos mokėti mokestį už registro objektų registravimą (ne)buvimo, nusprendė minėta sutarties 14 p. sąlyga nesivadovauti, kadangi ši sąlyga, teismo vertinimu, prieštaravo teisiniam reglamentavimui, kuris galiojo laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d., konkrečiai – Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir ankstesnės redakcijos Nuostatų 401 p. normoms, kurios pagal savo pobūdį ir išraišką yra imperatyvaus pobūdžio.
10.4. Įvertinus Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalies normos turinį visais prieš tai aptartais teisės aiškinimo būdais ir metodais, nėra jokio objektyvaus teisinio pagrindo sutikti su teismo sprendime pateiktomis išvadomis dėl šios teisės normos imperatyvumo. Atitinkamai negali būti ir vertinama, kad minėtos sutarties 14 p., kuris nustato neatlygintiną registro objektų registravimo paslaugų keitimą, nėra suderinamas su Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalimi, kuri pagal savo turinį turėtų būti vertinama kaip nustatanti dispozityvaus (bet ne imperatyvaus) pobūdžio teisinius santykius.
10.5. Teismas, spręsdamas dėl Nuostatų 401 p. imperatyvumo, nesivadovavo teisės aktų hierarchijos principu, dėl to netinkamai įvertino, kad ši teisės norma yra žemesnio lygmens (poįstatyminė) Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalies atžvilgiu, kurią minėta poįstatyminė teisės norma ir turėjo įgyvendinti. Teismui pačiam nustačius ir priėjus išvadą, kad Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalis reglamentavimas iki Nuostatų 401 p. įsigaliojimo buvo dispozityvus, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo, pažeisdamas minėtą teisės aktų hierarchijos principą, šio poįstatyminio akto pagrindu nustatyti kitokį teisinį reguliavimą, kuris jau prieš tai buvo nustatytas įstatymu ir kuris reiškė minėtoje teisės normoje įtvirtintą dispozityvų (bet ne imperatyvų) elgesio modelį.
10.6. Teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu patikrinti aptariamų teisės normų konstitucingumą. Byloje kylantys teisės aiškinimo ir taikymo klausimai yra pakankamai sudėtingi, todėl teismo sprendimu nepagrįstai formaliais ir itin lakoniškais motyvais grindžiama išvada, kad dėl Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalies, Nuostatų 401 p. ir kt. teisės normų, įtvirtinančių antstolių pareigą mokėti atlygį už turto arešto aktų registravimą, pakeitimą ir išregistravimą konstitucingumo teismui abejonių nekyla. Teismas, neatskleisdamas ginčo esmės, neįsigilino į atsakovo nurodytą teisinio reguliavimo problemą ir priėjo prie abejotinų išvadų dėl teisinio reguliavimo neprieštaravimo Konstitucijai, nors tokią išvadą, ar teisinis reguliavimas yra suderinamas ar nesuderinamas su Konstitucija gali daryti tik Konstitucinis Teismas. Kilus pagrįstoms abejonėms dėl teisinio reguliavimo atitikimo Konstitucijai, teismas privalėjo „pasitikrinti“, ar tikrai nekyla abejonių dėl reguliavimo ir šiuo pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą.
11. Ieškovė valstybės įmonės Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas, priimdamas sprendimą, išanalizavo tiek sutarties nuostatas, tiek galiojančių ir aktualių teisės aktų nuostatas. Akivaizdu, kad tarp apelianto ir tuometinės valstybės įmonės Centrinės hipotekos įstaigos (vėliau jos funkcijas perėmė Registrų centras) sudaryta sutartis yra galiojanti ir taikytina tiek, kiek ji reglamentuoja paslaugų teikimo sąlygas, tačiau įsigaliojus Nuostatų 401 p. ir Nutarimui, atlygintinumo už registro objektų registravimą klausimas sprendžiamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, kurie Registrų centrui, kaip TAAR tvarkytojui, yra privalomi. Pažymėtina, kad jokie sutartiniai santykiai tarp Registrų centro, kaip viešojo administravimo subjekto, ir jo teikiamų paslaugų gavėjų negali pakeisti imperatyvaus teisinio reglamentavimo, t. y. paslaugų atlygintinumo. Kitu atveju, tai būtų akivaizdus piktnaudžiavimas ir viešojo administravimo subjektui suteiktų įgaliojimų viršijimas.
11.2. A. I. valdymo įstatyme nėra prilyginti valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms. Atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, jog antstoliai negali būti priskiriami prie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, bei į tai, kad tik 2021 m. spalio mėnesį Teisingumo ministerija teikė derinti Išteklių valdymo įstatymo pakeitimus, akivaizdu, jog teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog nesant pagrindui taikyti Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį, antstoliams teikiamos paslaugos privalo būti apmokestinamos Nutarime nustatytais įkainiais.
11.3. Nuostatų 401 p. nenustato kitokio teisinio reglamentavimo, nei yra nustatytas Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje. Pastarojoje nustatyta, kad už TAAR objektų registravimą gali būti imamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas atlyginimas. Būtent tokia galimybė ir buvo realizuota priimant Nuostatų 401 p. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, teisės aktų sisteminė analizė leidžia daryti pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad prieštaravimo tarp poįstatyminio teisės akto ir įstatymo nėra.
11.4. Apeliantas nenurodė jokių teisiškai motyvuotų argumentų, kodėl įstatymų leidėjas konstituciškai negalėjo nustatyti tokio reglamentavimo, koks yra nustatytas Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje. Apelianto argumentai, kad pagal tokį teisinį reglamentavimą galimai pažeidžiamas antstolių nuosavybės neliečiamumo principas, yra ne teisinio, bet labiau ekonominio pobūdžio.
11.5. Antstolių veikla, kitaip nei valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, yra finansuojama ne iš valstybės biudžeto, bet iš pajamų, gaunamų vykdant pavestas funkcijas. Tai reiškia, kad šie subjektai, nepriklausomai nuo to, kad jie atlieka valstybės pavestas funkcijas, nėra tokioje pačioje faktinėje ir teisinėje padėtyje su subjektais, numatytais Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoje išimtyje.
11.6. Teismas, išanalizavęs visus ginčo šalių pateiktus argumentus, sprendime tinkamai ir pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo manyti, jog Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalies, Nuostatų 401 p., ir Nutarimo nuostatos, įtvirtinančios antstolių pareigą mokėti Registrų centrui atlygį už turto arešto aktų registravimą, pakeitimą ir išregistravimą prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems nuosavybės neliečiamumo bei asmenų lygiateisiškumo principams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
13. Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl antstolio prievolės apmokėti už turto arešto dokumentų įregistravimą Registrų centre (Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo (toliau – ir VIIVĮ) 25 straipsnio 3 dalis, Turto arešto aktų registro nuostatų 401 punktas) ir dėl Duomenų teikimo Turto arešto aktų registrui sutarties, sudarytos tarp antstolio ir Centrinės hipotekos įstaigos, tolesnio galiojimo pasikeitus teisiniam reguliavimui.
14. Byloje nustatyta, kad ieškovė VĮ „Registrų centras“ laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 30 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. už turto arešto aktų įregistravimus, išregistravimus, turto arešto aktų registro duomenų pakeitimo įrašymus pagal duomenų teikėjo pateiktus duomenis atsakovui išrašė 10 PVM sąskaitų faktūrų, kurių bendra suma - 2 412,64 Eur. 2021 m. liepos 14 d. ieškovė atsakovui išsiuntė pretenziją dėl skolos apmokėjimo. Atsakovui neapmokėjus minėtų sąskaitų, ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas preliminariu ieškinį tenkino. Atsakovui pateikus prieštaravimus, 2022 m. kovo 29 d. teismas priėmė galutinį sprendimą, kuriuo atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.
15. Apeliantas (atsakovas) nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 23 d. jis yra sudaręs sutartį su Centrine hipotekos įstaiga dėl duomenų teikimo turto arešto aktų registrui elektroniniu būdu Nr. AS1-99(12), pagal kurios 14 p. turto arešto aktų, jų pakeitimų bei panaikinimo dokumentų duomenys į Turto arešto aktų registrą įrašomi neatlygintinai. Tos pačios sutarties 16.3 p. nustato, kad sutartis pasibaigia pasikeitus teisės aktams, reglamentuojantiems duomenų teikimą. Sutarties 17 p. nustato, kad sutarties šalis, gavusi kitos šalies pasiūlymą dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar papildymo, turi raštu atsakyti per 10 darbo dienų, o laiku neatsakius į kitos šalies raštišką pasiūlymą laikoma, kad toks pasiūlymas yra atmestas.
16. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad 2020 m. rugpjūčio 27 d. pranešė atsakovui apie tai, kad nuo 2020 m. spalio 1 d. keičiasi Registrų centro teikiamų paslaugų, susijusių su RC tvarkomais registrais, tame skaičiuje ir turto arešto aktų registru, teisinis reguliavimas – paslaugos tampa atlygintinomis. Apeliantas neginčija, kad tokį pranešimą gavo, atsakymo ieškovei neteikė, sudarytos Duomenų teikimo sutarties nekeitė. Pagal jau minėtos sutarties 16.3 p. pasikeitus teisės aktams, reglamentuojantiems duomenų teikimą, ieškovo ir CHĮ sudaryta sutartis pasibaigė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuo 2020 m. spalio 1 d. šalių teisinius santykius reguliavo Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymas ir Turto arešto registrų nuostatai. Todėl apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo šalių sudarytos sutarties 14 p. yra atmestini.
17. Kita apelianto argumentų grupė yra susijusi su VIIVĮ 25 straipsnio 3 dalies ir Turto arešto registro nuostatų galimu prieštaravimu konstituciniams asmenų lygybės prieš įstatymą ir nuosavybės apsaugos principams.
18. VIIVĮ 25 straipsnio 3 dalis nustato, kad už registro objekto registravimą gali būti imamas (...) Vyriausybės nustatytas atlyginimas (...), išskyrus atvejus, kai duomenis, reikalingus registro objektui registruoti, teikia valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, atlikdamos teisės aktuose nustatytas funkcijas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad antstolis nėra priskiriamas valstybės ar savivaldybės institucijų ar įstaigų kategorijai, todėl jo atžvilgiu išimtis negali būti taikoma. Apeliantas teigia, kad pagal savo atliekamas funkcijas antstoliai turėtų būti prilyginami institucijoms, kurios, vykdydamos joms teisės aktų nustatytus įgaliojimus, privalo teikti duomenis valstybės registrams.
19. VIIVĮ 2 straipsnio 191 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos – tai atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai. Tuo tarpu Antstolių įstatymo 2 straipsnis nustato, kad antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas, o Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, VII skyrius „Vykdymo išlaidų apmokėjimas ir išieškojimas“ nustato detalią tvarką, kaip yra apmokamos ir išieškomos vykdymo išlaidos. Šio skyriaus normų turinys leidžia teigti, kad antstolis visas savo patiriamas išlaidas, tame skaičiuje ir už turto arešto aktų įregistravimą, turi teisę paimti iš vykdymo proceso šalių, todėl apelianto teiginys, kad jis yra apmokestinamas skirtingai, negu kiti duomenis registrui teikiantys subjektai, yra nepagrįstas, nes antstolis savo lėšomis už turto arešto aktų įregistravimą nemoka. Skirtumas su valstybės ir savivaldybių institucijomis šiuo atveju yra registravimo paslaugos finansavimo šaltinis - valstybės įmonę finansuoja biudžetas, o antstolį finansuoja vykdymo proceso šalys.
20. Sprendimų vykdymo instrukcijos VII skyriuje nustatyta išsami antstolio atliekamų veiksmų apmokėjimo tvarka ir konkretūs mokėtojai. Pavyzdžiui, išieškotoją fizinį asmenį, gaunantį socialinę pašalpą Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nustatyta tvarka, antstolis turi atleisti nuo administravimo išlaidų apmokėjimo arba šių vykdymo išlaidų apmokėjimą atidėti ne trumpesniam kaip 30 dienų terminui, per kurį šie asmenys privalo kreiptis į Valstybės garantuojamos pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos apmokant administravimo išlaidas suteikimo; administravimo išlaidas ar jų dalį už išieškotojus, kuriems Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka teikiama antrinė teisinė pagalba, apmoka Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Už valstybės ir savivaldybių globos namus administravimo išlaidas apmoka Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija iš šiam tikslui skirtų asignavimų. Vykdant teismų sprendimus valstybės naudai dėl savavališkos statybos ir statybos pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą padarinių šalinimo, valstybei atstovauja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kuri apmoka vykdymo išlaidas už Instrukcijos 42 punkte nurodytų asmenų atliktą statinio nugriovimą, jo dalies (-ių) išardymą ar kitų statybos darbų atlikimą ir (ar) statybvietės sutvarkymą. (...) Jeigu teismo sprendimu Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka likviduojamas nemokus juridinis asmuo, antstolio patirtas išlaidas už juridinio asmens statuso „likviduojamas“ įregistravimą Juridinių asmenų registre apmoka Teisingumo ministerija. (...) Vykdymo veiksmai, už kurių atlikimą apmokama tretiesiems asmenims, atliekami po to, kai išieškotojas apmoka už jų atlikimą, išskyrus atvejus, kai išieškotojo ir antstolio susitarimu Instrukcijoje nustatyta tvarka apmokėjimas už vykdymo veiksmų atlikimą buvo atidėtas ar išieškotojas buvo atleistas nuo vykdymo išlaidų sumokėjimo. Antstoliui pareikalavus, išieškotojas Instrukcijos nustatyta tvarka privalo apmokėti visas vykdymo išlaidas. Visos vykdymo išlaidos, išskyrus Instrukcijoje nustatytas išimtis, išieškomos iš skolininko pagal Instrukcijoje nustatytus dydžius nepriklausomai nuo to, ar išieškotojas buvo atleistas nuo vykdymo išlaidų, ar jos buvo sumažintos, ar atidėtos. (...) Kai teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra priimta teismo iniciatyva, vykdymo išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų, šiam tikslui skiriamų teismui, ir t. t. Apeliantas konkrečiai nenurodė, kokiu atveju jis privalo teikti arešto aktą įregistruoti ar pakeisti duomenis, jeigu už tokią paslaugą negali gauti apmokėjimo iš vykdymo proceso dalyvio.
21. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nekyla abejonė dėl VIIVĮ 25 straipsnio 3 dalies atitikimo Konstitucijoje įtvirtintiems asmenų lygybės ir nuosavybės teisės apsaugos principams. Bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal normų turinį; reguliavimo apimtį; formą (Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnis). Šiuo atveju teisiškai motyvuota abejonė teismui nekilo, todėl į Konstitucinį Teismą ir nesikreipta.
22. Apelianto argumentai, kad antstolis neturi pasirinkimo, ar registruoti arešto aktą, ar ne, šiam ginčui dėl paslaugų apmokėjimo teisinės reikšmės neturi – sutiktina, kad antstolis turi tinkamai atlikti funkcijas, dėl kurių atlikimo jis sudarė sutartį su klientu, tai yra paslaugos kokybės, o ne apmokėjimo klausimas.
23. Pažymėtina, kad analogišką ginčą taip pat yra išsprendęs Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyrius 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-923-577/2022.
24. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias VIIVĮ 25 straipsnio taikymą, kreipimosi į Konstitucinį Teismą sąlygas, laikėsi pradėtos formuoti teismų praktikos, tinkamai įvertino įrodymus, todėl sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 29 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Evaldas Burzdikas
Diana Labokaitė
Lina Žemaitienė