Administracinė byla Nr. I1-530-426/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00189-2021-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 37.3; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 3 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė,
dalyvaujant pareiškėjui S. N.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu (per „Zoom“ programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas S. N. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2; 10), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas nurodo, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN nuo 2020 m. lapkričio 28 d. iki 2020 m. gruodžio 9–10 d. jam buvo paskirta izoliacija dėl COVID-19 viruso sukeltos ligos. Tuo metu su kitais bausmę atliekančiais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje, jo teigimu, jie buvo izoliuoti nuo išorinio pasaulio. Teigia, kad iš jo buvo atimta teisė paskambinti priklausančiu 15 min. trukmės skambučiu, negalėjo susitikti ir susisiekti su artimaisiais, sužinoti, ar jie sveiki, taip pat artimieji neturėjo jokių žinių apie pareiškėjo sveikatą. Minėtu laikotarpiu pareiškėjui buvo uždrausta ir siųsti bei gauti laiškus.
Pažymi, kad, nors sirgdamas prastai jautėsi, tačiau nesulaukė jokios medicininės pagalbos, gydytojai neateidavo jo apžiūrėti.
Pareiškėjo teigimu, jam taip pat nebuvo suteikta galimybė 1 val. pasivaikščioti gryname ore, keisti nešvarią patalynę.
Nors pareiškėjas raštu teikė prašymus Vilniaus PN administracijai, tačiau ji atsisakė priimti jo prašymus.
Tvirtina, kad dėl nurodytų išgyvenimų pareiškėjui prasidėjo panika, bijojo dėl savo sveikatos, patyrė fizinį bei psichologinį kankinimą, mano, kad buvo pažeistos jo, kaip žmogaus, teisės. Šiuos išgyvenimus vertina 20 000 Eur suma.
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 16–22) su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad dėl COVID-19 viruso sukeltos pandemijos Vilniaus PN vykdomos Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. V-344 patvirtinto Koronaviruso (COVID-19) valdymo bausmių vykdymo sistemoje veiksmų plane (su vėlesniais pakeitimais) numatytos priemonės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – Valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimai, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pasitarimuose priimti sprendimai bei rekomendacijos ir kt. su viruso plitimo užkardymu susijusios priemonės.
Akcentuoja, kad visus suimtųjų ir nuteistųjų sveikatos priežiūros klausimus sprendžia Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) arba Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus atsakingas personalas. Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriui gavus informaciją apie suimtajam ar nuteistajam nustatytą teigiamą COVID-19 viruso testo rezultatą, pataisos įstaigos personalui duodamas nurodymas izoliuoti užsikrėtusį asmenį ir asmenis, kurie turėjo artimą kontaktą su užsikrėtusiuoju. Siekiant suvaldyti šio viruso plitimą bei perdavimą tiek pareigūnams, tiek kitiems įstaigoje laikomiems asmenims, izoliuojant susirgusius asmenis buvo imtasi visų virusui užkardyti būtinų saugumo priemonių. Susirgę asmenys, kol jiems pasireiškia ligos simptomai arba kol jie laikomi pasveikę po ligos, buvo izoliuojami kamerose, apribojant jų kontaktus su kitais asmenimis bei jų judėjimą už gyvenamosios kameros ribų.
Atsakovės atstovas teigia, kad didėjant įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų užsikrėtimo COVID-19 liga atvejų skaičiui ėmėsi visų apsaugos bei ribojimo priemonių siekiant apsaugoti suimtuosius, nuteistuosius ir įstaigos darbuotojus nuo užsikrėtimo, taip pat siekiant suvaldyti COVID-19 viruso plitimą.
Paaiškina, kad prasidėjus S. N. izoliacijai jis trumpą laiką negalėjo paskambinti telefonu, pasivaikščioti gryname ore, išsiųsti laiškų, pasikeisti patalynės, siekiant apsaugoti pareiškėjo bei kitų 2-ojo gyvenamojo korpuso kamerose laikomų asmenų gyvybę ir sveikatą. Taip pat buvo apribotas visas judėjimas gyvenamajame korpuse. Po S. N. izoliacijos laikotarpio jis jau 2020 m. gruodžio 10 d. galėjo paskambinti telefonu, o laiškus išsiuntė dar 2020 m. gruodžio 9 d., taip pat galėjo pasivaikščioti gryname ore ir naudotis kitomis teisėmis.
Pažymi, kad turimais duomenimis nuo 2020 m. lapkričio 28 d. iki 2020 m. gruodžio 9 d. Vilniaus PN negautas nė vienas pareiškėjo prašymas paskambinti telefonu. Jis 2020 m. gruodžio 9 ir 10 dienomis pateikė prašymus paskambinti telefonu ir šia teise pasinaudojo.
Atsakovės atstovas teigia, kad iš pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos išrašų matyti, kada jį apžiūrėjo sveikatos priežiūros darbuotojai, kokie specialistai apžiūrėjo, kokie vaistai bei gydymas buvo paskirti tiek jo izoliacijos metu, tiek prieš ją ir po jos.
Pažymi, kad pareiškėjo teiginiai dėl patirtos žalos nėra pagrįsti, kadangi nėra tiesioginio ryšio dėl skunde minimų aplinkybių ir tariamai jam padarytos žalos. Vilniaus PN nuomone, sveikatos priežiūros darbuotojai veikė tinkamai, teisėtai, pareiškėjas visada buvo apžiūrėtas, reaguota į jo prašymus, o sveikatos priežiūros darbuotojai tinkamai vykdė pavestas darbo funkcijas. Vilniaus PN akcentuoja, kad ginčui, kurį inicijuoja pareiškėjas, nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra, o Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, veikianti prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.
Teigia, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) nustatyta, jog pareiškėjas dėl skunde išdėstytų nusiskundimų kreipėsi į įstaigos administraciją ir tai įrodo prie atsiliepimo pridėti dokumentai, t. y. pareiškėjo skundai bei atsakymai į juos.
Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjo skundo teiginiai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra deklaratyvūs, bendro pobūdžio, o Vilniaus PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių jam turėtų būti priteista neturtinė žala. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo prašymo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad įstaigoje dirbantys pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus PN daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Teismo posėdyje pareiškėjas savo skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 28 d. iki 2020 m. gruodžio 9–10 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 28 d. iki 2020 m. gruodžio 9 d. buvo laikomas visiškoje izoliacijoje, kadangi sirgo COVID-19 viruso sukelta liga. Dėl šios izoliacijos jam buvo nesuteikta galimybė paskambinti, išsiųsti ir gauti laiškų, pasivaikščioti gryname ore, keisti patalynės.
Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 7, 14 dienomis su skundais (b. l. 85, 86) kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymu paaiškinti, kodėl laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 28 d. iki 2020 m. gruodžio 11 d. jam nebuvo leista paskambinti artimiesiems, rašyti laiškus, taip pat nebuvo keičiama patalynė ir nebuvo išvestas pasivaikščioti.
Vilniaus PN 2021 m. sausio 8 d. ir vasario 1 d. (b. l. 87–90) raštu atsakė pareiškėjui į jo skundus, nurodydamas, jog siekiant išvengti COVID-19 viruso sukeltos ligos plitimo susirgę asmenys yra izoliuojami, jiems ir darbuotojams atliekami testai. Be to, matyti, kad 2021 m. sausio 8 d. atsakyme Vilniaus PN pripažino pareiškėjo skundą pagrįstu ir tai, jog izoliacijos laikotarpiu buvo dalinai pažeistos jo, kaip suimtojo, teisės, siekiant užkirsti kelią COVID-19 viruso sukeltos ligos plitimui.
Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. V-344 patvirtintas Koronaviruso (COVID-19) valdymo bausmių vykdymo sistemoje veiksmų planas. Pažymėtina, kad įsakymo 2 punkte nurodoma Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų vadovams ir pavaldžių įstaigų struktūriniams padaliniams vykdyti Veiksmų plane numatytas priemones. Plano 3.3.3 papunktyje įtvirtinta, kad esant teigiamam koronaviruso COVID-19 testo rezultatui ir esant peršalimui būdingų simptomų ar bet kokių kitų nusiskundimų dėl sveikatos, asmuo, laikantis visų saugumo reikalavimų ir suderinus su LAVL vadovybe, konvojuojamas į LAVL.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje laikotarpiu, kol sirgo COVID-19 liga, jam nebuvo sudarytos teisės aktais nustatytos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo įvairių aplinkybių: neteisėto elgesio trukmės, jo fizinio ir psichinio poveikio, tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei asmens sveikatos būklės. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Nagrinėjant bylą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs tokio pobūdžio reikalavimą, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014 ir kt.).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog susirgus koronavirusu COVID-19 buvo apriboti pasivaikščiojimai, Vilniaus PN atsisakė išskalbti (pakeisti) patalynę, jam nebuvo leista paskambinti artimiesiems, išsiųsti laiškų.
BVK 103 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore.
Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) 43 punkte numatyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
BVK 102 straipsnio 2 dalis numato, kad nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninių pokalbių išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 dėl COVID-19 viruso visoje Lietuvos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas, kuris truko nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 16 d. Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 dėl nepalankios epideminės COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situacijos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas, kuris truko nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. birželio 30 d. Nuo 2021 m. liepos 1 d. Lietuvoje paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija. Taigi, ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantinas.
BVK 119 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog Lietuvos Respublikoje arba atskirose jos dalyse paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, karantiną arba įvedus nepaprastąją padėtį, Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, turi teisę, pranešęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, įsakymu laikinai, bet ne ilgiau kaip iki valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, karantino arba nepaprastosios padėties atšaukimo, visose arba dalyje pataisos įstaigų sustabdyti arba apriboti: 1) nuteistųjų išvykimą už pataisos įstaigos teritorijos ribų; 2) nuteistųjų laiškų išsiuntimą, taip pat gautų laiškų, perduodamų daiktų įteikimą nuteistiesiems; 3) kitų asmenų patekimą į pataisos įstaigas; 4) nuteistųjų asmeninių daiktų įsigijimą; 5) kultūros, sporto ir kitų masinių renginių pataisos įstaigose organizavimą; 6) kitų teisių, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti laikinai ribojamos valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, karantino arba nepaprastosios padėties metu, įgyvendinimą.
Įvertinus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. V-167 „Dėl rekomendacijų Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžioms įstaigoms, užtikrinant sklandžią šių įstaigų veiklą Valstybės lygio ekstremalios situacijos, paskelbtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152, metu, patvirtinimo“ II skyriaus „Rekomendacijos dėl nuteistųjų ir suimtųjų kai kurių teisių bei veiklų ribojimo“ 15–18 punktus ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. lapkričio 10 d. įsakymu „Dėl koronaviruso COVID-19 valdymo bausmių vykdymo sistemoje veiksmų plano patvirtinimo“ Nr. V-344 patvirtino koronaviruso COVID-19 valdymo bausmių vykdymo sistemoje veiksmų plano 1.1–1.18 papunkčius, matyti, kad pataisos įstaigose uždraudžiami masiniai renginiai, nuteistųjų trumpalaikės išvykos į namus, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, taip pat ribojamas judėjimas nuteistųjų, kuriems suteikta teisė išvykti be sargybos ir be palydos, besilankančių įkalinimo įstaigose asmenų (ne įstaigos darbuotojų) maksimalus ribojimas, įsigaliojo tam tikros atvykimo taisyklės į įkalinimo įstaigą tyrėjams, prokurorams, gynėjams, ambasadų ir kitų institucijų darbuotojams.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2020 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. V-352 patvirtino Asmenų, sergančių COVID-19, asmenų, įtariamų, kad serga COVID-19 liga, ir asmenų, turėjusių sąlytį, izoliavimo namuose, kitoje gyvenamojoje vietoje ar savivaldybės administracijos numatytose patalpose taisykles, kuriose aptartos privalomos izoliacijos nuostatos, būtinos, kad būtų užkirstas kelias infekcijos plitimui visuomenėje, įskaitant nurodymą izoliacijos metu nepalikti izoliavimo vietos ir t. t.
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 76, 78) patvirtina, kad pareiškėjui buvo taikoma izoliacija, o 2020 m. gruodžio 3 d. buvo nustatytas koronaviruso COVID-19 teigiamas testo rezultatas, todėl jis buvo perkeltas į gyvenamąją kamerą, kurioje buvo laikomas kartu su kitais nuteistaisiais, kuriems buvo nustatytas koronaviruso COVID-19 teigiamas testo rezultatas. Vilniaus PN neneigia, kad prasidėjus pareiškėjo izoliacijai, pastarajam trumpą laiką nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, nebuvo išskalbta patalynė, taip pat nebuvo leista paskambinti ir rašyti bei gauti laiškų, siekiant apsaugoti pareiškėjo bei kitų 2-ojo gyvenamojo korpuso kamerose laikomų asmenų gyvybę bei sveikatą. Atkreipia dėmesį, kad taip pat buvo apribotas visas judėjimas gyvenamajame korpuse.
Remiantis faktinėmis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reglamentavimu, esant šalyje paskelbtam karantinui ir pareiškėjui susirgus koronavirusu COVID-19, Vilniaus PN pagrįstai ėmėsi maksimalių ribojimų, kad būtų užkirstas koronaviruso COVID-19 plitimas ir todėl negalėjo pareiškėjui suteikti teisės pasivaikščioti gryname ore, pakeisti patalynės, leisti paskambinti, rašyti ir siųsti bei gauti laiškų. Akcentuotina, kad ne tik pareiškėjui, bet ir visiems Lietuvos Respublikos gyventojams izoliacijos metu buvo griežtai draudžiama palikti izoliacijos vietą, o nesilaikantiems šios taisyklės buvo taikoma administracinė atsakomybė. Be to, pasibaigus pareiškėjo izoliacijos laikotarpiui atsakovės atstovas, siekdamas suvaldyti koronaviruso COVID-19 situaciją Vilniaus PN, taip pat privalėjo vadovautis Rekomendacijomis bei Veiksmų planu ir maksimaliai riboti nuteistųjų bei suimtųjų judėjimą. Teismo įsitikinimu, pareiškėjui sergant koronavirusu COVID-19 ir siekiant užkirsti koronaviruso COVID-19 plitimą, Vilniaus PN pagrįstai neleido pareiškėjui judėti, t. y. išeiti pasivaikščioti, paskambinti, siųsti laiškų, taip pat nepriėmė išskalbti patalynės, kadangi pasielgus kitaip, būtų kilusi rizika kitų nuteistųjų, suimtųjų ar Vilniaus PN darbuotojų sveikatai ir gyvybei.
Pareiškėjas nurodė, kad sergant koronavirusu COVID-19 nė karto nebuvo apžiūrėtas gydytojų.
Atkreiptinas dėmesys, kad esant teigiamam koronaviruso COVID-19 testo rezultatui, teisės aktai nenumato privalomo nuteistųjų sveikatos tikrinimo. Pagal Veiksmų plano 3.2.2 papunktį, esant teigiamam koronaviruso COVID-19 testo rezultatui ir esant peršalimui būdingų simptomų ar bet kokių kitų nusiskundimų dėl sveikatos, asmuo, laikantis visų saugumo reikalavimų ir suderinus su Laisvės atėmimo vietų ligoninės vadovybe, konvojuojamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Veiksmų plano 3.3.2 papunktyje numatyta, kad esant teigiamam koronaviruso COVID-19 testo rezultatui, tačiau nesant jokių nusiskundimų dėl sveikatos, asmuo izoliuojamas.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nustačius koronaviruso COVID-19 teigiamą testo rezultatą, jis būtų nurodęs nusiskundimus dėl sveikatos, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus ir (ar) Vilniaus PN administraciją dėl sveikatos pablogėjimo ginčo laikotarpiu, taigi byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl pablogėjusios sveikatos, todėl jis pagrįstai nebuvo apžiūrėtas gydytojų. Be to, byloje esantys įrodymai (b. l. 76) patvirtina, kad pareiškėjas sveikata nesiskundė, o taip pat matyti, kad pareiškėjas, pokalbiui vykstant per langelį, galėjo pasikalbėti su psichiatru ir gauti pagalbą (b. l. 77).
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Vilniaus PN savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė. Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nagrinėjamu atveju nenustatyta vienos iš esminių sąlygų – Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo S. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Rūta Miliuvienė