Civilinė byla Nr. 3K-3-688-684/2015

              Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01287-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.16.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. V. individualios įmonės „Vilguoja“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. V. individualios įmonės „Vilguoja“ ieškinį atsakovei L. B. ir pagal atsakovės priešieškinį ieškovei dėl nuomos sutarties nutraukimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių negyvenamųjų patalpų nuomą ir nuomotojo pareigą perduoti nuomininkui nuomos objektą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė pareikštu ieškiniu teismo prašė nutraukti šalių 2014 m. vasario 3 d. sudarytą terminuotą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, priteisti iš atsakovės 7000 Lt (2027,34 Eur) depozitinį mokestį ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovės teigimu, atsakovė nevykdė nuomos sutarties sąlygos – per sutartyje nustatytą terminą neperdavė patalpų, todėl ieškovė neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio, o atsakovei kilo pareiga grąžinti sumokėtą depozitinį mokestį.

Atsakovė pareikštu priešieškiniu teismo prašė nutraukti šalių 2014 m. vasario 3 d. patalpų nuomos sutartį dėl ieškovės kaltės, priteisti iš ieškovės 16 849 Lt (4879,81 Eur) nesumokėto nuomos ir kitų mokesčių už nuomojamas patalpas, 3741 Lt (1083,47 Eur) delspinigių, 14 500 Lt (4199,49 Eur) baudos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir po 3407 Lt (986,74 Eur) nuomos ir kitų mokesčių už kiekvieną mėnesį nuo priešieškinio teismui pateikimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Atsakovės teigimu, ieškovė neįvykdė savo įsipareigojimo sutartyje nustatytu terminu perimti nuomojamas patalpas, taip pat ji nemokėjo nuomos mokesčio.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šilutės rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė: nutraukė šalių 2014 m. vasario 3 d. sudarytą terminuotą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį; priteisė iš atsakovės ieškovei 2014 m. sausio 3 d. sumokėtą 2027,34 Eur  dydžio depozitinį mokestį, 61,40 Eur žyminio mokesčio, 29,54 Eur žyminio mokesčio už atskirąjį skundą, 868,86 Eur advokato pagalbai apmokėti ir valstybei 249,07 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį bei 10,94 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas, įvertinęs šalių 2014 m. vasario 3 d. sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sąlygas, nustatė, kad ja šalys susitarė, jog atsakovė patalpas ieškovei perduos iki 2014 m. vasario 28 d., o nuomos terminas bus skaičiuojamas nuo patalpų perdavimo dienos. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, aplinkybę, kad atsakovė 2014 m. balandžio 1 d. parengė naują nuomos sutartį, kurioje patalpų perdavimo terminas buvo nurodytas iki 2014 m. balandžio 30 d., o pranešimą ieškovei dėl patalpų perdavimo ji išsiuntė tik 2014 m. balandžio 3 d., teismas padarė išvadą, kad iki sutartyje nustatyto termino atsakovė neperdavė ieškovei patalpų. Remdamasis CK 6.477–6.479 straipsniais, 6.483 straipsnio 1 dalimi, 6.484 straipsniu, 6.498 straipsnio 1 dalies 3 punktu, sutarties 6.2 punktu, teismas sprendė, kad atsakovė, negalėjusi iki 2014 m. vasario 28 d. perduoti patalpų ieškovei, apie aplinkybes, trukdančias jai tai padaryti, ieškovę privalėjo informuoti iki 2014 m. kovo 15 d., tačiau to nepadarė. Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, kad ji siekė patalpas perduoti, bet ieškovė jų nepriėmė. Teismas padarė išvadą, kad, nesant patalpų perdavimo–priėmimo akto, ieškovė įgijo teisę atsisakyti sutarties (CK 6.484 straipsnis) ir negali būti tenkinamas atsakovės reikalavimas priteisti nuompinigius bei kitus mokesčius ar išlaidas. Atsakovės pateiktas susirašinėjimas, kuris vyko jau po 2014 m. balandžio 4 d., teismo vertinimu, nepatvirtina naudojimosi patalpomis fakto.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu panaikino Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas ir atmestas priešieškinis bei priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą: atmetė ieškinio dalį dėl 2027,34 Eur priteisimo iš atsakovės; priešieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš ieškovės atsakovei 4052,72 Eur nuomos mokesčio, 677,18 Eur delspinigių, 4199,49 Eur baudos ir 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą 8929,39 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (priešieškinio pateikimo 2014 m. rugsėjo 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atmetė kitą priešieškinio dalį; paliko nepakeistą kitą sprendimo dalį; priteisė iš ieškovės atsakovei 107,15 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už priešieškinį, 246,49 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, 200,17 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą, ir 74 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme; iš atsakovės ieškovei priteisė 547,38 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 283,50 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl nuomojamų patalpų perdavimo ir priėmimo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovės kaltę dėl patalpų neperdavimo, rėmėsi tuo, kad nėra pasirašytas perdavimo–priėmimo aktas ir kad atsakovė tik 2014 m. balandžio 3 d. ieškovei išsiuntė raginimą priimti patalpas. Tačiau teismas nesiaiškino aplinkybių, dėl ko atsakovė laiku neperdavė patalpų, ar tam turėjo įtakos ieškovės veiksmai. Įvertinusi CK 6.189 straipsnio 1 dalies, 6.477 straipsnio 1 dalies, nuomos sutarties 2.1 punkto nuostatas, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovė įsipareigojo ieškovei perduoti patalpas iki 2014 m. vasario 28 d. pasirašant patalpų perdavimo–priėmimo aktą. Byloje tokio akto pateikta nėra. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys ir teismo posėdžio metu duoti B. V. paaiškinimai, taip pat aplinkybė, kad ieškovė neginčijo fakto, jog jai buvo leista įsinešti kai kuriuos daiktus į patalpas, patvirtina, kad ieškovė realiai perėmė patalpas, tačiau vengė pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo aktą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė pati pasirašė sutartį, sutiko su visomis sutarties sąlygomis, gavo patalpų planus, todėl po sutarties pasirašymo išreikštos abejonės dėl pačios atsakovės charakteristikos ar sutarties ir jos priedų netinkamumo nesudarė pagrindo ieškovei nevykdyti sutarties, jos atsisakyti ar ją vienašališkai nutraukti. Ieškovė taip pat neįrodė, kad ji būtų raginusi atsakovę laiku perduoti patalpas ir kad dėl to būtų reiškusi pretenzijų. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės elgesį tiek prieš sutarties pasirašymą, tiek po jo, padarė išvadą, kad atsakovė siekė perduoti patalpas ieškovei ir tam ruošėsi. Be to, atsakovės norą išnuomoti patalpas ir jas perduoti net po nustatyto termino įrodo 2014 m. balandžio 3 d. siųsti pranešimai ieškovei dėl patalpų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo ir surašyta nauja 2014 m. balandžio 1 d. nuomos sutartis. Teisėjų kolegija sprendė, kad būtent ieškovė vengė priimti patalpas ir patalpų perdavimo–priėmimo aktas per sutartyje nustatytą terminą nebuvo pasirašytas dėl ieškovės kaltės; ieškovė neįrodė, kad dėl to yra atsakovės kaltė (CK 6.535 straipsnio 3 dalis, CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovės pareigos mokėti nuomos ir kitus mokesčius, nurodė, kad nuomos sutartis yra dvišalis, atlygintinis konsensualinis sandoris, todėl įsigalioja nuo sutarties pasirašymo momento, o ne nuo patalpų perdavimo momento. Taigi šalių sudaryta sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo dienos – 2014 m. vasario 3 d. (sutarties 4.5 punktas), todėl šalys turėjo pradėti ją vykdyti. Nors nuomos sutartis buvo nutraukta pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad abi šalys pareiškė norą nutraukti sutartį ir dėl to ginčo nebuvo, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, teisėjų kolegija laikė, jog nuomos sutartis nutraukta atsakovės priešieškinio pateikimo dieną, t. y. kai ir ji pareiškė reikalavimą nutraukti nuomos sutartį – 2014 m. rugsėjo 10 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi sutarties 4.1, 4.6 punktų nuostatas, sutarties galiojimo trukmę (7 mėnesiai ir 1 savaitė), padarė išvadą, kad mokėtina nuomos mokesčio suma yra 6080,06 Eur, tačiau, atsižvelgusi į ieškovės sumokėtą depozito dydį, sprendė, jog ieškovė atsakovei liko skolinga 4052,72 Eur nuomos mokesčio. Teisėjų kolegija atmetė kaip neįrodytą atsakovės reikalavimą priteisti kitus mokesčius pagal sutarties 4.2 ir 4.7 punktus (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi CK 6.189 straipsnio 1 dalies, 6.256 straipsnio nuostatas, atsižvelgusi į tai, kad ieškovė buvo sumokėjusi depozitinį mokestį, kurį atsakovė turėjo teisę įskaityti kaip nuomos mokestį, tenkino iš dalies atsakovės reikalavimą priteisti delspinigius už laiku nesumokėtą nuomos mokestį ir prašomą priteisti 1083,46 Eur sumą sumažino iki 677,18 Eur. Remdamasi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.70, 6.71 straipsniais, 6.210 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 1 dalimi, 6.261 straipsniu, šalių sudarytos sutarties 5.5 punktu, atsižvelgdama į tai, kad sutartis nutraukta dėl ieškovės kaltės, teisėjų kolegija priteisė atsakovei iš ieškovės 4199,49 Eur baudos ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, abiem šalims prašant, pagrįstai nutraukė nuomos sutartį, todėl šią sprendimo dalį paliko nepakeistą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuomos sutartis nutraukta dėl atsakovės kaltės, ir nepagrįstai iš jos priteisė 2027,34 Eur depozitinį mokestį, todėl sprendimo dalis, kuriomis ieškinys tenkintas, priešieškinis atmestas ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikino ir dėl šių dalių priėmė naują sprendimą bei perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl CPK 178 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovė žodžiu kvietė ieškovę priimti patalpas sutarties 2.1 punkto nustatyta tvarka iki 2014 m. vasario 28 d., pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, nes pripažino įrodytais atsakovės paaiškinimus dėl žodinio kvietimo nepaisydamas ieškovės neigimo ir sutarties 8.5 punkto išlygos, kad visi pranešimai teikiami raštu. Taigi teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, pažeidė CPK 178 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinant šią teisės normą, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, taip pat draudimą ignoruoti aiškų sutarčių tekstą (CK 6.193 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. D. v. Z. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-197/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. UAB „Pabradė“, bylos Nr. 3K-3-296/2012; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos 3K-3-585/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Construction Ace“ v. UAB „Ervin“, bylos Nr. 3K-3-40-690/2015; kt.).

2. Dėl CK 6.483 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagrindinė nuomotojo pareiga – perduoti nuomininkui sutarties sąlygas ir daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą. Šios nuomotojo pareigos vykdymas prasideda įsigaliojus sutarčiai ir išlieka visą nuomos sutarties terminą (CK 6.483 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Belvedere prekyba“ v. UAB ,,Departus“, bylos Nr. 3K-3-116/2012; 2015 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Masada“ v. UAB „Bitė Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-9-706/2015; kt.). Taigi pagrindinė atsakovės pareiga – realiai perduoti ieškovei patalpas valdyti, ir ši pareiga turėjo būti įgyvendinta iki 2014 m. vasario 28 d. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad patalpos esą buvo perduotos ieškovei dėl to, kad jai buvo leista įsinešti savo šaldytuvus. Ši išvada neatitinka nei CK 6.483 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl nuomotojo prievolės perduoti nuomininkui daiktą valdyti, nei patalpų perdavimo esmės, nei valdymo teisės sampratos. Teisė valdyti daiktą suprantama kaip valdymo teisių visuma, t. y. tiek teisė turėti daiktą savo žinioje (teisinė sudedamoji), tiek teisė daryti daiktui fizinį poveikį (faktinė sudedamoji). Pirma, ieškovė neįgijo faktinio patalpų valdymo, nes ji negalėjo daryti poveikio patalpoms, negalėjo į jas patekti ir jomis naudotis, neturėjo patalpų rakto. Antra, ieškovė neturėjo ir teisinio valdymo, nes sutartis yra konsensualinė, o realųjį patalpų perdavimą ir valdymą turėjo patvirtinti perdavimo–priėmimo aktas, kuris nebuvo pasirašytas. Teismas iš esmės pripažino, kad ieškovė nevaldė patalpų, nes jai tik buvo leista įsinešti savo daiktus. Jeigu nuomininkui vis dar reikia nuomotojo leidimo įsinešti į ketinamas nuomoti patalpas įprastai veiklai reikalingus daiktus, patalpos tuo metu negali būti laikomos perduotomis nuomininkui. Nuomotojo leidimo įsinešti daiktus poreikis reiškia, kad tuo metu nuomotojas vis dar pats vykdo efektyvią patalpų kontrolę, nes gali leisti arba neleisti nuomininkui patekti į išnuomotas patalpas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, nes teismas nustatė, kad priimti patalpas vengė ieškovė, bet kartu realiai ieškovė perėmė patalpas, tačiau vengė pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo aktą. Taigi teismas kartu pripažino, kad, viena vertus, ieškovė vengė priimti patalpas, kita vertus, patalpas faktiškai priėmė, bet vengė pasirašyti jų priėmimo–perdavimo aktą. Ieškovė negalėjo kartu priimti patalpų ir jų nepriimti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės. Vien tai, kad vienos šalies pateiktus įrodymus ir paaiškinimus neigia kita šalis, nesudaro pagrindo šių įrodymų atmesti, nes byloje vertinami ne pavieniai įrodymai, o bylos metu surinktų ir ištirtų įrodymų visetas. Be to, pati ieškovė patvirtino, kad tarp šalių vyko bendravimas žodžiu. Kadangi tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika bendrauti žodžiu, tai visiškai nepagrįstas ir nelogiškas ieškovės argumentas, kad visi pranešimai turėjo būti siunčiami raštu. Pažymėtina, kad pati ieškovė prašymą dėl patalpų naujų planų pateikimo ir kitus prašymus tokiu atveju taip pat turėjo siųsti raštu, tačiau visi klausimai buvo sprendžiami žodžiu, nė viena šalių tam neprieštaravo.

2. Teismas nepadarė ieškovės nurodomo CK 6.483 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad pagrindinė nuomotojo pareiga – realiai perduoti nuomininkui patalpas valdyti, ir ši pareiga turėjo būti įgyvendinta iki 2014 m. vasario 28 d. Nei teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nei atsakovė neneigia šios įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje suformuotos nuomotojo pareigos. Tačiau ne tik atsakovė turėjo pareigą perduoti nuomojamas patalpas ieškovei, bet ir ieškovė turėjo imtis tiek pasyvių (netrukdyti nuomotojai perduoti patalpas), tiek ir aktyvių (priimti perduodamas patalpas ir pasirašyti perdavimo–priėmimo aktą) veiksmų vykdydama šalių sudarytą nuomos sutartį. Ieškovė nesiėmė jokių veiksmų dėl patalpų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo, todėl to nepadariusi negali teigti, kad jai nebuvo sudarytos sąlygos perimti nuomojamas patalpas. Skirtingai nei teigia ieškovė, teismas įvertino abiejų šalių ikisutartinius veiksmus ir elgesį po sutarties pasirašymo, kurie patvirtino, kad atsakovė siekė perduoti patalpas ir tam ruošėsi. Patalpos nebuvo perimtos išimtinai dėl ieškovės atstovo B. V. kaltės ir savanaudiškų tikslų. Be to, nuo nuomos sutarties pasirašymo iki ieškovės pranešimo dėl nuomos sutarties atsisakymo praėjo 3 mėnesiai, bet per tą laikotarpį iš ieškovės nebuvo gauta nė vieno pranešimo, kad ji pageidauja, jog atsakovė tinkamai paruoštų patalpas, arba kad ji pageidauja perimti patalpas, o veiksmų ėmėsi tik tuomet, kai gavo atsakovės raštišką kvietimą atvykti pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo akto. Teismo išvadą, kad ieškovė, o ne atsakovė vengė pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo aktą, patvirtina ne tik teismo atliktas įrodymų vertinimas, bet ir faktas, jog atsakovei vengti perleisti ieškovei tuščias ir ieškovės veiklai paruoštas patalpas ar nutraukti nuomos sutarti buvo ypač nenaudinga ir nuostolinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuomotojo pareigos perduoti nuomininkui nuomos objektą

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių susiklostė negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai. Abi šalys šių santykių tęsti neketina, siekia sutartį nutraukti, tačiau nesutaria, dėl kieno kaltės šie santykiai pasibaigė. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, kas neįvykdė iš negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties kylančių pareigų, t. y. ar atsakovė, kaip nuomotoja, neįvykdė pareigos perduoti kasatorei (ieškovei) patalpas, kurios yra nuomos objektas, ar kasatorė, kaip nuomininkė, neįvykdė pareigos šias patalpas priimti. Bylą nagrinėję teismai padarė priešingas išvadas: pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog faktiškai perdavė patalpas kasatorei; apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad kasatorė patalpas faktiškai priėmė, tačiau vengė pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo aktą. Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kasaciniame skunde teigia, kad šios išvados padarytos netinkamai taikant ir aiškinant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuomotojo pareigas, ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija pasisako šiais kasaciniame skunde keliamais teisės klausimais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai neturi specialaus teisinio reglamentavimo, kaip, pavyzdžiui, žemės ar gyvenamosios patalpos nuomos, todėl kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog šiems nuomos teisiniams santykiams taikomos bendrosios nuomos santykius nustatančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Sarteksas“ v. UAB ,,Baltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, civilinėje byloje UAB ,,Belvedere prekyba“ v. UAB ,,Departus“, bylos Nr. 3K-3-116/2012; 2015 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Masada“ v. UAB „Bitė Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-9-706/2015). CK 6.477 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK 6.483 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuomotojo pareiga perduoti sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą, o CK 6.484 straipsnyje reglamentuojamos daikto neperdavimo nuomininkui pasekmės, nustatyta, kad, neperdavus išnuomoto daikto, jo dokumentų ir priedų nuomininkui naudotis, šis turi teisę, inter alia, išsireikalauti tą daiktą arba atsisakyti sutarties. Taigi pagal bendrąsias teisės normas pagrindinė nuomotojo iš negyvenamosios patalpos nuomos sutarties kylanti pareiga – suteikti (perduoti) už mokestį patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti. Šios nuomotojo pareigos vykdymas prasideda įsigaliojus sutarčiai ir išlieka visą nuomos sutarties terminą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nei šiose, nei kitose bendrosiose nuomos santykius reglamentuojančiose CK normose nėra įtvirtinta imperatyvaus reikalavimo nuomojamą daiktą, taip pat ir negyvenamąsias patalpas, perduoti nuomininkui pagal perdavimo–priėmimo aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Askovis“ v. UAB „Nemuno žiburiai“, bylos Nr. 3K-3-629-313/2015). Dėl šios priežasties nuomos teisinių santykių šalys turi teisę susitarti dėl nuomos objekto (patalpų) perdavimo nuomininkui pagal perdavimo–priėmimo aktą, lygiai kaip ir faktiškai jį perduoti, t. y. nesurašant tokio akto.

Šioje byloje teismai nustatė ir ginčo dėl to nėra, kad negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, jog nuomojamos patalpos kasatorei atsakovės turi būti perduotos iki 2014 m. vasario 28 d. šalims sudarant ir pasirašant patalpų perdavimo–priėmimo aktą; sutarties 6.2 punktu šalys susitarė, kad sutarties šalis, kuri dėl nurodytų (nenugalimos jėgos) aplinkybių negali įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, privalo ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo tokių aplinkybių atsiradimo raštu apie tai informuoti kitą sutarties šalį; iki 2014 m. vasario 28 d. nuomojamų patalpų perdavimo–priėmimo aktas šalių pasirašytas nebuvo; atsakovė kasatorei raštą dėl patalpų priėmimo–perdavimo akto pasirašymo išsiuntė 2014 m. balandžio 3 d.

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas nuomą reglamentuojančias teisės normas ir kasacinio teismo formuojamą šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad tokiu kaip nagrinėjamas atvejis, kai tarp šalių kyla ginčas dėl (ne)tinkamai įvykdytos nuomotojo pareigos perduoti nuomininkui nuomos objektą ir kai šalys rašytine sutartimi susitaria nuomos objektą (patalpas) perduoti (priimti) pasirašant patalpų perdavimo–priėmimo aktą, tačiau tokio akto nesudaro, būtent nuomotojui tenka pareiga įrodyti, jog jis tinkamai įvykdė pagrindinę savo pareigą perduoti už mokestį patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti. Taigi nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, būtent atsakovei reikėjo įrodyti, kad ji faktiškai perdavė kasatorei tinkamas pagal paskirtį naudotis nuomojamas patalpas (CPK 178 straipsnis).

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo šioje byloje

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š. , bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2015 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Masada“ v. UAB „Bitė Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-9-706/2015; kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų nekeisdama, sprendžia, kad byloje esančių įrodymų dėl sutarties sudarymo, jos vykdymo, šalių bendravimo prieš sutarties sudarymą ir po jo visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad nuomojamos patalpos iki sutarties 2.9 punkte nustatyto termino kasatorei faktiškai perduotos nebuvo. Priešingai negu sprendė apeliacinės instancijos teismas, šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad kasatorei atsakovė leido nuomojamose patalpose laikyti kai kuriuos daiktus. Ši aplinkybė, kaip teisingai pažymima kasaciniame skunde, patvirtina, kad kasatorė neturėjo galimybės laisvai naudotis nuomojamomis patalpomis. Be to, išvadą, kad patalpos kasatorei sutartyje nustatytu terminu faktiškai perduotos nebuvo, patvirtina ir aplinkybė, kad atsakovė 2014 m. balandžio 1 d. parengė naują minėtų patalpų nuomos sutartį, kurioje buvo nurodyta patalpas perduoti iki 2014 m. balandžio 30 d.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių teisių ir pareigų pagal nuomos sutartį ir sutartinės atsakomybės klausimai spręstini atsižvelgiant ir į tai, kaip kiekviena iš jų, būdama sutartinių santykių dalyvė, vykdė bendradarbiavimo (kooperacijos) pareigą (CK 6.200 straipsnio 2 dalis), pagal kurią šalys privalo padėti viena kitai įgyvendinti sutartines teises ir vykdyti sutartines pareigas, t. y. dėti visas pastangas, kad būtų pasiektas sutarties tikslas. Į šalių kooperacijos pareigos turinį įeina ir pareiga keistis informacija, pranešti viena kitai apie sutarties vykdymo ypatumus, taip pat apie nenumatytas kliūtis ir pan. Remiantis teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis darytina išvada, kad atsakovė (nuomuotoja) nepakankamai bendradarbiavo su kasatore, tinkamai ir laiku raštu jos neinformavo apie galimybes perduoti patalpas ir pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo aktą ar priežastis, trukdančias tai padaryti sutartyje nustatytu terminu. Taigi laikantis principo, kad bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, atsakovė, teigianti, kad ji faktiškai perdavė patalpas kasatorei, minėta, turėjo pareigą įrodyti šias aplinkybes. Teismų nustatyta, kad raštas dėl patalpų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo kasatorei atsakovės buvo išsiųstas tik 2014 m. balandžio 3 d., t. y. jau pasibaigus sutarties 2.1 ir 6.2 punktuose nustatytiems terminams. Remiantis nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, teigtina, kad atsakovė nepateisinamai ilgai, pažeisdama CK 6.200 straipsnyje įtvirtintus sutarties vykdymo principus, delsė spręsti klausimą dėl tinkamo patalpų kasatorei perdavimo. Dėl šios priežasties, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, kasatorė, kuriai patalpos nebuvo faktiškai perduotos, turėjo teisę atsisakyti nuomos sutarties ir ją nutraukti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, byloje teismų nustatytas aplinkybes ir aktualias ginčui spręsti materialiosios ir proceso teisės normų nuostatas, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė negyvenamųjų patalpų nuomos teisinius santykius reglamentuojančias bendrąsias nuomos teisinių santykių normas, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinį skundą tenkinant, kasatorės (ieškovės) turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Prie prašymo pridėti dokumentai patvirtina, kad ieškovė už advokato teisines paslaugas parengiant kasacinį skundą sumokėjo 1000 Eur. Be to, byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą ieškovė sumokėjo 500 Eur. Nors šios sumos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 7, 8.11 8.12 punktuose nustatytų dydžių, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos pobūdį ir sudėtingumą, ieškovės pateiktų procesinių dokumentų turinį, atstovavimo apimtį, sprendžia, kad iš atsakovės ieškovei priteistinos advokato atstovavimo išlaidos mažintinos iki 653 Eur. Ieškovei taip pat iš atsakovės priteistinas už kasacinį skundą sumokėtas 247 Eur žyminis mokestis. Taigi iš viso iš atsakovės ieškovei priteistina 900 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 6,51 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegijai tenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovės L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei B. V. įmonei „Vilguoja“ (j. a. k. 177173293) 900 (devynis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 6,51 Eur (šešis Eur 51 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas                                         

                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                                                                                                                        Gediminas Sagatys