Civilinė byla Nr. e2A-2196-392/2015

(Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43075-2014-5)

              Procesinio sprendimo kategorija: 35.3.6.; 63.3.; 42.10.;

121.14.; 121.18.; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. liepos 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „LSV Intergroup“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-4633-779/2015 pagal ieškovo UAB „LSV Intergroup“ ieškinį atsakovui V. B. dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovas UAB „LSV Intergroup“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo V. B. 700 Lt (202,73 Eur) paskolos sumą, 138 Lt (39,97 Eur) bendrą vartojimo kredito kainą, 2 313,8 Lt (670,12 Eur) palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2011-05-16 su atsakovu sudarė Vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 700 Lt (202,73 Eur) dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo 2011-07-16 gautą kredito sumą grąžinti ir sumokėti 138 Lt (39,97 Eur) kredito mokestį. Šalių nustatytą kredito grąžinimo dieną, atsakovas gauto kredito ieškovui negrąžino, taip pat jo grąžinimo termino nepratęsė. Ieškovo teigimu, atsakovas kredito grąžinimą pradelsė 1 243 dienas. Palūkanų skaičiavimas skolininkui buvo sustabdytas 2014-04-17 ir vėliau atnaujintas nebuvo.

Atsakovas V. B. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 21 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies – ieškovui UAB „LSV Intergroup“ iš atsakovo V. B. priteisė 202,73 Eur negrąžintą kreditą, 39,97 Eur kredito mokestį, 126 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 368,7 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014-12-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 8,3 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį teismas atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas su ieškovu atsiskaitė (CPK 178 str.), bei į tai, jog atsakovas savo prievolės neginčija (CPK 12 str.), konstatavo, kad atsakovas su ieškovu neatsiskaitė, ir, remdamasis CK 6.38 str., 6.59 str., 6.205 str., 6.256 str. 1 d., 6.873 str. 1 d., sprendė, kad tokiu būdu atsakovas pažeidė šalių sudarytą sutartį. Todėl, vadovaudamasis CK 6.874 str. 1 d., teismas priteisė šalių sudarytoje sutartyje numatytas palūkanas, tačiau, teismo vertinimu, 139,05 proc. metinė palūkanų norma neprotingai didelė. Šias palūkanas teismas laikė sutartinėmis netesybomis, nes palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, o sutartinės netesybos. Atsakovas yra vartotojas, sutartį sudaręs nuotolinio prisijungimo būdu, taigi galėjo tik arba pasirašyti stipresnio kontrahento pasiūlytą sutartį, arba išvis atsisakyti ją pasirašyti. Ieškovas į teismą kreipėsi tik 2014-12-10, t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams po kredito grąžinimo termino pabaigos. Be to, ieškovo paskaičiuotų palūkanų ir bendra vartojimo kredito kainos suma viršija skolos sumą, mokėtiną pagal sutartį. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012, kurioje nurodyta, jog kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną, teismas sprendė, kad šalių sudarytoje sutartyje nustatytos 139,05 proc. dydžio palūkanos mažintinos, iš atsakovo priteisiant 0,05 proc. dydžio palūkanas už kiekvieną pradelstą dieną, t. y. 126 Eur (435,05 Lt) ((700 Lt x 0,05/100) x 1 243) palūkanų. Pažymėjo, kad ieškovas, norėdamas, jog būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, privalėjo pateikti didesnius nuostolius patvirtinančius įrodymus ir juos įrodyti (CPK 178 str.). Remdamasis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., teismas priteisė ieškovui iš atsakovo įstatymines 5 proc. dydžio metines palūkanas.

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „LSV Intergroup“ Vilniaus miesto apylinkės teismo prašė 2015 m. sausio 21 d. sprendimą už akių panaikinti ir ieškinį patenkinti visiškai. Apelianto teigimu, šalių sudarytoje sutartyje numatytos 139,05 proc. dydžio palūkanos yra ne sutartinės netesybos, kaip jas kvalifikavo teismas, o palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimąsi/pelno palūkanos, kurios iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013). Mokėjimo (pelno) palūkanas skolininkas moka pagal paskolos (CK 6.872 str.), banko indėlio (CK 6.896 str.), banko sąskaitos (CK 6.920 str.) ir kitas sutartis. Pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu kartu gali būti skaičiuojamos bet kuriame finansavimo sandoryje. Pelno (mokėjimo) palūkanų kreditorius gali prašyti, vadovaudamasis CK 6.37 str. 1 d. ir 6.213 str. 1 d. Atsakovas ieškovo pinigais vis dar naudojasi, todėl turi sumokėti pelno palūkanas, dėl kurių buvo susitarta Vartojimo kredito sutartyje. Ieškovo, kaip pelno siekiančios finansinės įstaigos, veikla yra kreditų suteikimas, todėl už suteiktas paslaugas jis turi gauti tinkamą atlyginimą. Pasirašydamas sutartį, atsakovas su 139,05 proc. dydžio metinėmis palūkanomis sutiko, kadangi kreditą iš ieškovo ėmė jau antrą kartą. Sutartyje numatyta 139,05 proc. metinė kredito grąžinimo palūkanų norma neprieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d., pagal kurią bendra vartojimo kaina yra nesąžininga, jei vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. Kitokių ribojimų vartojimo kredito sutartimis nustatomų palūkanų dydžiams įstatymų leidėjas nėra numatęs, todėl teismas, ex officio sumažindamas sutartines pelno palūkanas, pažeidė sutarties laisvės principą. Kreditą pageidaujantis paimti asmuo turi teisę pasirinkti, su kuria finansų įstaiga sutartį sudaryti ir dėl kokio palūkanų dydžio susitarti. Pelno arba mokėjimo palūkanos gali būti mažinamos, tačiau vadovaujantis ne protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, o CK 6.223 str., 6.228 str., ir tam reikalingas kitos sutarties pusės ieškinys (priešieškinis). Nagrinėjamu atveju atsakovas priešieškinio nepareiškė, todėl teismui nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius. Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolius, nes tų pinigų negali naudoti pats. Kreditoriaus nuostoliai - tai negautos pajamos, t. y. negautos pelno (mokėjimo) palūkanos, kurias jis būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku. Nurodė, kad nuo 2011-07-14 iki 2011-09-14 atsakovui jo nurodytais kontaktiniais duomenimis, el. paštu (duomenys neskelbtini) ir SMS žinute telefono Nr. (duomenys neskelbtini), buvo siunčiami pranešimai apie prievolės įvykdymą bei už tolimesnį naudojimąsi kreditu skaičiuojamas palūkanas. Su atsakovu taip pat buvo mėginama susisiekti, skambinant nurodytu telefono numeriu, tačiau atsakovas neatsiliepė ir su kreditoriumi niekaip nesusisiekė. Taigi ieškovas ėmėsi visų priemonių dėl skolos sumokėjimo su atsakovu susitarti geranoriškai. Pagal CK 1.125 str. 9 d., reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo taikomas sutrumpintas penkerių metų senaties terminas. Nagrinėjamu atveju šis terminas praleistas nebuvo, todėl teismo argumentas, jog ieškovas delsė kreiptis į teismą, yra nepagrįstas. Pasisakydamas dėl teismo argumento, kad atsakovas yra vartotojas, sutartį sudaręs nuotolinio prisijungimo būdu, taigi galėjo tik arba pasirašyti stipresnio kontrahento pasiūlytą sutartį, arba išvis atsisakyti ją pasirašyti, apeliantas pažymėjo, jog būtina atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintą įstatymo leidėjo valią. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, šiuo įstatymu visiškai nesivadovavo. Šalims sudarant vartojimo kredito sutartį, buvo remiamasi Vartojimo kredito įstatymo 8 str., numatančiu paskolos davėjo pareigą įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą. Ieškovas šią pareigą įvykdė. Atsakovas sutartį sudarė bei ieškovui informaciją apie gaunamas pajamas pateikė laisva valia. Ieškovas, išduodamas greituosius kreditus, telefonu su kiekvienu paskolos gavėju susisiekia individualiai. Su atsakovu taip pat buvo susisiekta. Taigi vartojimo kreditas jam buvo suteiktas, remiantis Sodros duomenimis, Vartojimo kredito įstatymu bei atsakovo mokumo deklaracijoje nurodytais duomenimis ir atsižvelgiant į atsakovo finansines galimybes kreditą grąžinti. Sutartis buvo sudaryta šalių susitarimu. Teismas šiuo atveju negynė ir neapsaugojo kreditoriaus interesų, neatsižvelgė į tai, kad kreditas yra vartojimo, jo suma nedidelė, išdavimo pobūdis yra rizikingas. Atsakovas pats nusprendė, kokio dydžio sumą ir kuriam laikotarpiui skolintis.

Atsakovas V. B. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2011-05-16 sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 13167, kurios pagrindu atsakovui 60-ties kalendorinių dienų laikotarpiui, t. y. iki 2011-07-16, suteiktas 700 Lt (202,73 Eur) vartojimo kreditas. Nurodytoje sutartyje numatyta 138 Lt (39,97 Eur) bendra vartojimo kredito kaina bei 137,05 proc. metinė palūkanų norma. Atsakovas iki sutartyje šalių nustatyto termino kredito negrąžino ir jo grąžinimo termino nepratęsė. Ieškovo duomenimis, atsakovas kredito grąžinimą pradelsė 1 243 dienas.

Byloje iš esmės keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai šalių sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje nustatytą 139,05 proc. metinę palūkanų normą sumažino iki 0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną ir atitinkamai priteisė mažesnes palūkanas.

Nagrinėjamu atveju Vartojimo kredito sutartimi šalys buvo susitarusios dėl 139,05 proc. dydžio fiksuotų metinių palūkanų normos. Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 str. 1 d.). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).Tuo tarpu kompensuojamosios palūkanos laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Kompensuojamoji palūkanų funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą.

Apeliantas skunde nurodė, kad jo ir atsakovo sudarytoje sutartyje numatytos 139,05 proc. dydžio palūkanos yra ne sutartinės netesybos, kaip jas kvalifikavo teismas, o palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimąsi/pelno palūkanos, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka. Iš šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties matyti, kad šiuo konkrečiu atveju šalys buvo susitarusios dėl kompensacinio pobūdžio funkciją atliekančių palūkanų, kadangi pagal šalių susitarimą palūkanos skaičiuojamos nuo sutartimi nustatytos kredito grąžinimo dienos iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo. Tokios palūkanos pagal savo esmę laikytinos sutartinėmis netesybomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto argumentai dėl to, jog jis su atsakovu buvo susitaręs dėl pelno palūkanų, atmestini kaip nepagrįsti.

Spręsdamas palūkanų dydžio priteisimo klausimą, teismas visada turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.) ir ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001; 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003). Be to, ir vadovaudamasis Vartojimo kredito įstatymu, teismas taip pat turi teisę ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos palūkanos nėra neprotingai didelės, tuo nepažeisdamas sutarčių laisvės principo.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, ex officio sumažindamas sutartines pelno palūkanas, pažeidė sutarties laisvės principą, kadangi sutartyje numatyta 139,05 proc. metinė kredito grąžinimo palūkanų norma neprieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d., pagal kurią bendra vartojimo kaina yra nesąžininga, jei vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. Ieškovas pažymėjo, jog kitokių ribojimų vartojimo kredito sutartimis nustatomų palūkanų dydžiams įstatymų leidėjas nėra numatęs. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apelianto pozicija. Pirma, ieškovo nurodyta Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. šiuo atveju netaikytina, kadangi 200 proc. riba yra numatyta, siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, pavyzdžiui, vartotojo, interesus dėl mokėjimo (pelno) palūkanų dydžio, o, kaip aukščiau nurodyta, šalys sutartimi nagrinėjamu atveju susitarusios dėl kompensacinio pobūdžio funkciją atliekančių (sutartinių netesybų), o ne mokėjimo (pelno) palūkanų. Antra, bendroji taisyklė dėl netesybų sumažinimo yra ta, kad šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jeigu netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus, jos gali būti sumažintos iki protingos sumos.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prašomų priteisti palūkanų dydžio, pagrįstai atsižvelgė į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovas yra vartotojas, sutartį sudaręs nuotolinio prisijungimo būdu ir turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2012). Be to, nors apeliantas skunde ir nurodė, kad į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo jis kreipėsi praėjus daugiau nei trejiems metams po kredito grąžinimo termino pabaigos dėl to, jog jam nepavyko su atsakovu susisiekti, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ši aplinkybė niekaip nesudaro pagrindo priteisti iš atsakovo ieškovo prašomas netesybas, kurios akivaizdžiai yra neprotingai didelės.

Be to, kas išdėstyta, pažymėtina ir tai, kad Vartojimo kredito įstatymo, kuris laikytinas specialiuoju įstatymu Civilinio kodekso atžvilgiu, 11 str. 8 d. nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia norma įstatymų leidėjas siekė sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes įtvirtintos netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę įstatyme nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. Kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis taip pat negali viršyti 0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną. Kadangi vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama Vartojimo kredito įstatymo nustatytu dydžiu (0,05 proc.), į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami ir visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai. Pastebėtina, kad ieškovas gali įrodinėti didesnių nuostolių priteisimo pagrįstumą, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nepateikta jokių įrodymų dėl ieškovo patirtų nuostolių dydžio (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šalių sudarytoje sutartyje nustatytos 139,05 proc. dydžio palūkanos nuo 2 313,8 Lt (670,12 Eur) iki 435,05 Lt ((700 Lt x 0,05 proc./100) x 1 243) (126 Eur) buvo sumažintos teisėtai ir pagrįstai.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo nepaneigė, todėl apeliacinis skundas atmetamas, nenagrinėjant kitų jame nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

n u t a r ė:

Ieškovo UAB „LSV Intergroup“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

              Teisėjas                                                                                               Virginijus Kairevičius