Baudžiamosios bylos Nr. 1A-652-317-2014

Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00887-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6; 2.4.7.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 6 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Danutės Giačaitės, Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Kristinai Grikavičiūtei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, nuteistajam M. T., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, nuteistajam V. I., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Priteista solidariai iš S. I., M. T. ir R. G. 1200 Lt (vienas tūkstantis du šimtai Lt) turtinės žalos atlyginimo R. B. naudai.

Šiuo nuosprendžiu pripažinti kaltais bei nuteisti ir S. I., R. G. ir V. I., tačiau jie apeliacinių skundų nepateikė.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

M. T. nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 14 d. apie 04.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bendrai veikdamas kartu su S. I. ir R. G., nukentėjusiajam R. B. įsileidus į butą adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, suduodami ne mažiau kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami nukentėjusiajam poodines kraujosruvas krūtinėje, nugaroje, rankose, kakle, odos nubrozdinimus dešinėje rankoje, sėdmenyse, kojose, nosies sumušimą, galvos smegenų sukrėtimą, kas įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, savavaldžiavo reikalaudamas už tariamai pavogtas statybines medžiagas pinigų, panaudodamas fizinę prievartą, privertė nukentėjusįjį R. B. parašyti raštelį, kurio turinyje liepė nurodyti, kad šis už 3000 Lt skolą savanoriškai atiduoda jam priklausantį turtą televizorių „Funai“, 1000 Lt vertės, DVD grotuvą „Philips“, 200 Lt vertės, taip pat jis pasiėmė sportinį kostiumą „Adidas“ 200 Lt vertės, tuo padarydami nukentėjusiajam 1400 Lt turtinę žalą, tokiu būdu panaudodamas fizinę prievartą nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė tariamą teisę, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 14 d. apie 04.00 val. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bendrai veikdamas su S. I. ir R. G. bute adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, S. I. įrėmus nukentėjusiajam R. B. atsuktuvą širdies plote, R. G. leidžiant vandenį vonioje grasino nukentėjusįjį R. B. nudurti ir paskandinti, tokiu būdu grasino nukentėjusįjį nužudyti ir pagal veiksmų pobūdį pastarajam buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. T. prašo panaikinti arba pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendį ir išteisinti jį pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 294 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę sušvelninti bei jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą jo atžvilgiu atidėti. Apeliantas skunde teigia, kad jis prisipažįsta tik savavaldžiavęs, tačiau R. B. nužudyti negrasino. Pažymi, kad niekas iš kaltinamųjų nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nepaliudijo, jog R. B. į krūtinę buvo įremtas atsuktuvas, o į vonią leidžiamas vanduo. Kita vertus, M. T. nesutinka ir su jam paskirtos bausmės dydžiu. Nurodo, kad bausmė jam paskirta neatsižvelgiant į tai, kad jis dalinai pripažino savo kaltę, nusikaltimą padarė ne per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, bausmė paskirta didesnė negu sankcijos vidurkis, kai tuo tarpu kiti nuteistieji R. G. ir S. I. minėtą nusikaltimą padarė per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, R. G. bausmė buvo subendrinta dar ir su kitu nuosprendžiu. tačiau jam apylinkės teismas paskyrė tokią pačią bausmę kaip ir apeliantui. Akcentuoja, jog teisme prokuroras jo atžvilgiu taip pat prašė skirti švelnesnę bausmę bei jos vykdymą atidėti 2 metams.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį, jo gynėją, prašiusius skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo M. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl M. T. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje

Iš nuteistojo M. T. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir mano, kad jis nepagrįstai nuteistas už tai, kad grasino nužudyti R. B..

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, o juos vertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus bei tinkamai kvalifkavo M. T. padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 249 straipsnio 2 dalį bei 145 straipsnio 1 dalį. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. T. atžvilgiu, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nesutiktina su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad niekas iš kaltinamųjų nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nepaliudijo, jog R. B. į krūtinę buvo įremtas atsuktuvas, o į vonią leidžiamas vanduo, todėl tai negali būti kvalifikuojama kaip grasinimas jį nužudyti. Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija sutinka su apkaltinamajame nuosprendyje padaryta išvada, jog nuteistųjų parodymai apie tai, jog jie negrasino R. B., vertinami kritiškai, kaip neobjektyvūs, neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių, kaip nuteistųjų gynybinės pozicijos, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam R. B. buvo padaryti kūno sužalojimai, dėl kurių nukentėjusiajam buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 28). Tai, kad R. B. sveikata buvo sutrikdyta dėl nusikalstamų nuteistųjų, tame tarpe ir apelianto M. T. veiksmų, įrodyta byloje esančiais įrodymais. Šios aplinkybės neneigė ir pats M.T., prisipažindamas sudavę smūgius nukentėjusiajam R. B.. Aukštesniojo teismo nuomone, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistųjų fizinis smurtas buvo naudojamas kurį laiką, paties nukentėjusiojo gyvenamosios vietos erdvėje, todėl tokiais veiksmais buvo sukurta bauginančio pobūdžio situacija. Be to, byloje nustatyta ir tai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojama ir psichinė prievarta – jam buvo grasinama, reikalaujama pasirašyti raštelį, kuriame jis turėjo nurodyti melagingą informaciją, jog yra skolingas ir už tai atiduota savo televizorių ir DVD grotuvą. Grasinimai buvo pagrįsti kaltinamųjų aktyviais veiksmais – prirėmus atsuktuvą nukentėjusiajam prie širdies, tempimu, grasinimu paskandinti. Šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytoju apklausto N. A. parodymai apie tai, kad jam būnant bendrame tualete, S. paėmė nuo lentynos atsuktuvą, neva buteliui atidaryti, tačiau pradėjo tuo atsuktuvu grasinti R., prikišo prie šono ar kur tiksliai pasakyti negali. Tai pamatęs, jis išplėšė S. iš rankų atsuktuvą ir padėjo (1 t., b. l. 70; 2 t., b. l. 112). Atsuktuvo naudojimo faktą patvirtino ir liudytoja V. A. nurodydama, jog matė, kaip S. laikė įrėmęs R. atsuktuvą, kažkur prie kaklo ar žemiau tiksliai pasakyti negali. Iš kur paėmė atsuktuvą nematė, bet po to vyras jai sakė, kad atsuktuvą S. paėmė iš jo (1 t., b. l. 69; 2 t., b. l. 113).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis R. B. viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklus dėl visų esminių veikos aplinkybių, teigė, kad įvykio dieną jį sumušė pažįstami S. I., M. T. ir R. G., iš esmės vienodai nurodė aplinkybes dėl smurto vartojimo būdo, vienodai nurodė, jog buvo vartojamas ne tik fizinis smurtas, tačiau ir grasinta susidoroti su juo įremiant į širdies plotą atsuktuvą, kad nuteistasis S. I. reikalavo grąžinti skolą, grasino paskandinti. Jokių duomenų, dėl kurių nukentėjusysis siektų apkalbėti nuteistuosius, nenustatyta. Apylinkės teismas, įvertinęs šių duomenų nuoseklumą, tai, kad nukentėjusysis parodymus davė prisiekęs ir būdamas įspėtas dėl atsakomybės, be to, jo parodymus patvirtino ir byloje apklausti liudytojai, specialisto išvada, pagrįstai nukentėjusiojo parodymus laikė patikimais.

Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šia tyčine nusikalstama veika siekiama padaryti poveikį nukentėjusiojo asmens psichikai sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.).Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-219/2014).

Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad nuteistieji, tame tarpe ir apeliantas M. T., aktyviais fiziniais veiksmais – prirėmus atsuktuvą nukentėjusiajam prie širdies, tempiant, grasinant paskandinti, siekė sukurti tikrovišką grasinimo įspūdį, pasirinko efektyvias priemones bei atliko grasinimo realumą sustiprinančius veiksmus, t. y. naudojo fizinį smurtą, kuriuo nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Apylinkės teismo išvada, kad nuteistųjų išreikštas grasinimas sukūrė bauginančio pobūdžio situaciją, pagrįsta byloje esančių įrodymų visetu. Esant minėtoms aplinkybėms darytina išvada, kad M. T. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl bausmės

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Tuo tarpu BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje – tik areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. T. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek padarytos veikos pavojingumą visuomenei, tiek ir nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir sunkinančių aplinkybių buvimą. Įvertinęs šias bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nuosprendį priėmęs teismas M. T. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, padarymą tinkamai paskyrė laisvės atėmimo bausmes, savo dydžiu didesnes nei sankcijose už šiuos nusikaltimus numatytų bausmių vidurkiai, t. y. galutinę subendrintą laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bausmę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį tyčinius baigtus nusikaltimus – veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad nors M. T. yra jauno amžiaus, tačiau nusikaltimų, už kuriuos jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo metu jis buvo teistas tris kartus, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu – teistas šešis kartus (šis teistumas – septintas, o Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu nuteistas dar ir aštuntą kartą). Nepaisant to, kad teistumas nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo metu buvo išnykęs, tai itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, kaip teigiamų išvadų dėl savo poelgių nedarantį ir nelinkusį keistis, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių bei elgtis tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad bausmės tikslus pasiekti – sulaikyti M. T. nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas veikas bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą – nagrinėjamu atveju galima tik jam skiriant griežčiausią BK 294 straipsnio 2 dalies ir BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, bausmės trukmę nustatant didesnę nei sankcijose už jam inkriminuotus nusikaltimus numatyti bausmių vidurkiai.

Apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad kiti nuteistieji R. G. ir S. I. minėtą nusikaltimą padarė per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, R. G. bausmė buvo subendrinta dar ir su kitu nuosprendžiu. tačiau jam apylinkės teismas paskyrė tokią pačią bausmę kaip ir apeliantui vertintinas kritiškai. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, individualizuodamas bausmes nuteistiesiems atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, nusikaltimų stadijas, kaltinamųjų asmenybes, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be to, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. T. paskirta bausmė tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, priešingai, yra proporcinga nuteistojo neigiamai charakterizuojamai asmenybei bei jo pavojingumui.

Nuteistasis M. T. apeliaciniame skunde taip pat prašo, kad jam būtų taikomas BK 75 straipsnis ir atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas.

Bausmės vykdymo atidėjimo institutą reglamentuoja BK 75 straipsnis, kuris gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Tame pačiame straipsnyje nurodoma kita esminė taikymo sąlyga, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tuomet, kai teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismas išnagrinėja visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Teismas savo išvadą suformuluoja pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. įvertinęs, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Pagal formuojamą teismų praktiką, nepriimtini tokie sprendimai, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas, bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012). Nors baudžiamasis įstatymas neįtvirtina reikalavimo, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149/2011).

M. T. atitinka tik formaliąsias BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas – jis nuteistas už vieną nesunkų ir vieną apysunkį tyčinius nusikaltimus trejiems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo bausme. Tačiau nuteistojo asmenybė, jo pavojingumas, padarytos veikos pavojingumas nesuteikia pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad teisme prokuroras jo atžvilgiu taip pat prašė skirti švelnesnę bausmę bei jos vykdymą atidėti 2 metams, nelaikytina imperatyvaus pobūdžio aplinkybe ir teismo sprendimo nesaisto.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai netaikė bausmės vykdymo atidėjimo nuteistojo M. T. atžvilgiu. Teisėjų kolegijos nuomone, tik realiai pataisos namuose atliekama laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimus, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Aukščiau aptartų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje išvadas dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies ir jos dydžio pagrindė bylos duomenimis ir reikiamai motyvavo, todėl M. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamame kontekste pažymėtina, kad M. T. nuteistas Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2014 m. gegužės 6 d., todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį privalėjo subendrinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme. To nepadarydamas, apylinkės teismas padarė teisės taikymo klaidą, tačiau jos ištaisyti apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės, kadangi dėl to nėra apeliacinio skundo, o subendrinus bausmes vadovaujantis BK 64 straipsniu pablogėtų nuteistojo teisinė padėtis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                                   Algirdas Jaliniauskas

Teisėjai                                                                                                                                  Danutė Giačaitė

                                                                                                                     Dmitrijus Korsakovas