Civilinė byla Nr. 2-36-464/2025
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00158-2024-0
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės V. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Panevėžio skyriaus veiksmus ir neveikimą netinkamais ir priteisti ieškovei iš atsakovės Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2 271,01 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Ieškovė nurodė, kad VSDFV Panevėžio skyrius iš jos nedarbingumo pensijos 2024 m. spalio mėnesį nepagrįstai nuskaitė 245,59 Eur, nors minimali nuskaitymo suma pagal galiojančius teisės aktus 2024 m. buvo 446 Eur. Ieškovės teigimu, dėl neteisėtų VSDFV Panevėžio skyriaus veiksmų jai buvo išmokėta tik 221,03 Eur pensija. Pasak ieškovės, dėl atlikto dalies jos nedarbingumo pensijos nuskaitymo jai iš Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos turi būti priteista 2 271,01 Eur dydžio neturtinė žala.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apygardos teismas 2024 m. lapkričio 11 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti.
4. Teismas nurodė, kad ieškovės ieškinys Šiaulių apygardos teismui pateiktas ir teismo gautas netinkamai, ne per Nacionalinę elektroninių siuntų pristatymo, naudojant pašto tinklą, informacinę sistemą.
5. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.125 straipsnyje nuodyti asmenys, turintys teisę kreiptis į teismą dėl juridinio asmens veiklos tyrimo. Tai reiškia, jog dėl tokio pobūdžio ginčo į teismą gali kreiptis ne kiekvienas suinteresuotas asmuo, o tik tas, kuriam yra suteikta tokia teisė. Ieškovei V. J. kreiptis į teismą dėl juridinio asmens veiklos tyrimo teisė įstatymų nustatyta tvarka nesuteikta, todėl toks jos reikalavimas teisme negali būti priimtas ir nagrinėjamas.
6. Teismas nurodė ir tai, kad ieškovė prašo atlikti ne atsakovo, bet trečiojo asmens – VSDFV Panevėžio skyriaus juridinio asmens veiklos tyrimą, kuris nėra byloje dalyvaujantis asmuo, todėl tokio asmens veiklos tyrimas šioje byloje nėra galimas, nes tai liečia šio asmens teises ir pareigas. Pažymėjo, kad pareiškimas dėl juridinio asmens veiklos tyrimo paduodamas apygardos teismui pagal atsakovo – juridinio asmens buveinę, todėl Šiaulių apygardos teismui byla yra neteisminga.
7. Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į ieškinio turinį, nustatęs, kad ieškovės reikalavimas priteisti 2 271,01 Eur dydžio neturtinę žalą kildinamas iš administracinių teisinių santykių. Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovės V. J. ir atsakovės Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, ginčas dėl ieškovei priklausančios nedarbingumo pensijos dalies nuskaitymo ir su tuo susijusios neturtinės žalos atsiradimo gali būti nagrinėjamas administraciniuose teismuose, nes bendrosios kompetencijos teismams tokios bylos yra neteismingos. Be to, apygardos, kaip pirmosios instancijos, teismai bylų dėl neturtinės žalos atlyginimo nenagrinėja.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Ieškovė V. J. atskirajame skunde prašo: 1) panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. lapkričio 11 d. nutartį; 2) paneigti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. lapkričio 11 d. nutartyje nurodytas aplinkybes apie ieškinio pateikimo netinkamumą; 3) kreiptis į prokurorus dėl Šiaulių apygardos teismo atliktų neteisėtų veiksmų; 4) bylą išnagrinėti iš esmės ir patenkinti ieškovės ieškinį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Pirmosios instancijos teismo išvada apie ieškinio pateikimo netinkamumą ir neatitikimą teisės aktų reikalavimams yra nepagrįsta, kadangi ieškovė ieškinį pateikė pirmosios instancijos teismui per teismo raštinę.
8.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atlikti VSDFV Panevėžio skyriaus veiklos tyrimą.
8.3. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra tiesiogiai atsakinga už VSDFV Panevėžio skyriaus veiklą ir turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl pagrįstai buvo nurodyta atsakove pareikštame ieškinyje.
8.4. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byla teisminga administraciniam teismui, turėjo ne atsisakyti priimti ieškinį, tačiau perduoti bylą nagrinėti pagal teismingumą atitinkamam administraciniam teismui. To nepadaręs pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 36 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymo saugomas interesas.
10. Kasacinio teismo išaiškinta, kad asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Asmens teisė kreiptis į teismą siejama su pareiga ją įgyvendinti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, be kita ko, laikytis rūšinio teismingumo taisyklių. Šios tvarkos nesilaikymas gali lemti besikreipiančiam asmeniui nepalankius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-219/2019, 21 punktas; 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-248/2020, 14 punktas).
11. Teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu, kai yra sprendžiamas bylos iškėlimo klausimas. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. patikrina, yra ar ne teisės kreiptis į teismą prielaidos ir ar ši teisė (teisė kreiptis į teismą) įgyvendinama tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018, 24 punktas; 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021, 14 punktas).
12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrosios kompetencijos teismas, spręsdamas pareikšto ieškinio priėmimo klausimą, visų pirma ex officio privalo patikrinti ieškinio teismingumą, t. y. nustatyti ieškinyje nurodomo teisinio santykio prigimtį ir pobūdį. Tuo atveju, jeigu pareikštas ieškinys negali būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka arba ieškinys neteismingas paduotam teismui, teismas tokį ieškinį privalo atsisakyti priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-684/2020, 56 punktas).
13. Rūšinis teismingumas reiškia, pirma, koks – bendrosios kompetencijos ar specializuotas – teismas turi nagrinėti bylą, t. y. nustatoma teismo rūšis; antra, tam tikros kategorijos bylų priskyrimą konkrečiai teismų sistemos grandžiai, t. y. kuris teismas nagrinės bylą kaip pirmosios instancijos teismas. Taigi, pagal rūšinį teismingumą atribojama bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų kompetencija bei apylinkių ir apygardų teismų, kaip pirmosios instancijos teismų, kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2013).
14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byla teisminga administraciniam teismui, todėl šį ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, pagal kurį teismas atsisako priimti ieškinį, kai ieškinys neteismingas tam teismui. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinyje nurodytus apeliantės argumentus, susijusius su poreikiu atlikti VSDFV Panevėžio skyriaus veiklos tyrimą, papildomai nurodė, kad apeliantei teisė kreiptis į teismą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus veiklos tyrimo įstatymų nustatyta tvarka nesuteikta. Kitokia apeliantės nuomonė dėl jos inicijuojamo ginčo teismingumo ar dėl pirmosios instancijos veiksmų atlikimo (juridinio asmens veiklos tyrimo) pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.
15. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį motyvavo ir tokiu pertekliniu argumentu, kad apeliantei teisė kreiptis į teismą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus veiklos tyrimo įstatymų nustatyta tvarka nesuteikta, tai jokios įtakos, vertinant šio konkretaus ginčo teismingumą, neturėjo. Pagrindiniai ieškinio elementai yra ieškinio faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir ieškinio dalykas, t. y. ieškovo reikalavimas, nukreiptas atsakovui per teismą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš apeliantės ieškinio akivaizdu, kad juridinio asmens veiklos tyrimo apeliantė nesiekė inicijuoti, nes nebuvo suformulavusi tokio ieškinio dalyko ir nebuvo nurodžiusi faktinių aplinkybių (ieškinio pagrindo), kuriomis pagal įstatymą toks prašymas turėtų būti grindžiamas.
16. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teisės kreiptis į teismą prigimtis, tikslai bei civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas lemia, kad tiek teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas, tiek ir procesinių teisių įgyvendinimas priklauso ginčo šalims. Teismo pareiga yra užtikrinti, kad būtų laikomasi procesinių nuostatų bei atsižvelgiama į teismų kompetencijos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-1075/2021, 20 punktas; 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2022, 26 punktas). Apeliantei ieškinyje nepareiškus tokio reikalavimo ir jį pagrindžiančių faktinių aplinkybių, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo apeliantės abstrakčių samprotavimų vertinti kaip ieškinio reikalavimo ar, juo labiau, spręsti klausimų, susijusių su apeliantės teise pareikšti toki pobūdžio reikalavimą, pasisakant dėl tokios jos teisės buvimo ar nebuvimo.
17. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliantės argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl apeliantės teisės kreiptis į teismą su reikalavimu dėl juridinio asmens veiklos tyrimo (ne)buvimo, nevertintini kaip nagrinėjamu atveju visiškai neaktualūs.
18. Kaip minėta pirmiau, siekiant nustatyti, ar ieškinys teismingas tam teismui, kuriam jis buvo paduotas, svarbu nustatyti ieškinyje nurodomo teisinio santykio prigimtį ir pobūdį. Iš ieškinio turinio matyti, kad apeliantė siekia gauti iš valstybės institucijos (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) 2 271,01 Eur neturtinės žalos, kuri, apeliantės manymu, kilo dėl neteisėtų VSDFV Panevėžio skyriaus veiksmų, atlyginimą. Nurodyto dydžio neturtinės žalos atsiradimą apeliantė sieja su VSDFV Panevėžio skyriaus atliktu nuskaitymu iš apeliantės netekto nedarbingumo pensijos. Taigi, nurodytu ieškinio reikalavimu apeliantė prašo atlyginti žalą, kuri, jos vertinimu kilo dėl teritorinio valstybinio administravimo subjekto (VSDFV Panevėžio skyriaus) veiksmų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas).
19. Atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, klausimus reglamentuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. To paties straipsnio 2–3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis) nagrinėja administraciniai teismai. Taigi, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, apeliantė, ieškinyje prašydama iš valstybės institucijos priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl VSDFV Panevėžio skyriaus veiksmų, su tokio pobūdžio reikalavimu turi kreiptis į administracinį teismą.
21. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantės ieškinio reikalavimas, pareikštas valstybės institucijai dėl žalos atlyginimo, priskirtinas administracinių teismų kompetencijai ir negali būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka bendrosios kompetencijos teisme. Ši aplinkybė suponuoja teismo pareigą atsisakyti priimti tokį ieškinį kaip tam teismui neteismingą pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Tokio pobūdžio ieškinys nagrinėtinas Regionų administraciniame teisme (CPK 137 straipsnio 3 dalis, ABTĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
22. Atmestini kaip aiškiai nepagrįsti ir tokie apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byla teisminga administraciniam teismui, turėjo ne atsisakyti priimti ieškinį, bet perduoti bylą nagrinėti pagal teismingumą atitinkamam administraciniam teismui.
23. Vadovaujantis CPK 36 straipsnio 2 dalimi, tik iškelta civilinė byla negali būti nutraukta arba pareiškimas negali būti paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad byla teisminga administraciniam teismui. Ir tik tokiu atveju, t. y. byla jau yra iškelta, ji yra perduodama nagrinėti pagal rūšinį teismingumą. Šiuo konkrečiu atveju civilinė byla pagal apeliantės ieškinį dar nebuvo iškelta (CPK 137 straipsnio 1 dalis) – kaip nurodyta pirmiau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė jį priimti kaip tam teismui neteismingą. Atitinkamai, neegzistavo ir teisinis bylos perdavimo pagal teismingumą administraciniam teismui pagrindas.
24. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės ieškinio priėmimo klausimą išsprendė teisingai, nepažeisdamas CPK 137 straipsnio nuostatų, o aptarti ir kiti atskirojo skundo argumentai kitokios apeliacinės instancijos teismo išvados dėl ginčo teismingumo nelemia.
25. Pripažinus, kad apeliantė, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą, nesilakė rūšinio teismingumo taisyklių, nėra aktualūs tokie atskirojo skundo argumentai, ar apeliantė ieškinyje atsakove nurodė tinkamą asmenį (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją). Taip pat teisiškai neaktualūs ir argumentai, susiję su ieškinio pateikimo teismui tvarkos laikymusi. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė ir ieškinio, kurio jis nepriėmė kaip neteismingo tam teismui, pateikimo teismui tvarkos vertinimą, tokiais argumentais teismas nesukūrė apeliantei jokių teisinių padarinių, nes ne dėl šios priežasties ieškinį buvo atsisakyta priimti.
26. Apeliacinės instancijos teismui pritarus pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad apeliantės siekiamas inicijuoti ginčas bendrosios kompetencijos apygardos teisme nenagrinėtinas, civilinė byla pagrįstai buvo neiškelta. Kitaip tariant, tokios civilinės bylos nėra, todėl, atitinkami, nėra ir pagrindo vertinti apeliantės atskirajame skunde suformuluotų procesinio pobūdžio prašymų (kreiptis į prokurorus dėl Šiaulių apygardos teismo atliktų neteisėtų veiksmų; bylą išnagrinėti iš esmės ir patenkinti apeliantės ieškinį).
27. Kartu pažymėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, jog apeliantė Šiaulių apygardos teismui 2024 m. spalio 8 d. civilinėje byloje Nr. 2-431-569/2024 jau teikė iš esmės tapatų ieškinį, kurį Šiaulių apygardos teismas 2024 m. spalio 9 d. nutartimi atsisakė priimti, nurodęs, kad toks ginčas yra teismingas administraciniam teismui. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-898-467/2024 Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 9 d. paliko nepakeistą. Nepaisant teismų išaiškinimų, apeliantė ir toliau proceso teise naudojasi ne pagal paskirtį, siekdama inicijuoti ginčą tame teisme, kuris, kaip jai jau buvo išaiškinta, jo nagrinėti negali. Toks elgesys vertintinas kaip nepagrįstas apeliantės siekis apeiti tokio pobūdžio ginčus nagrinėjančio Regionų administracinio teismo kompetenciją, atitinkamai, kyla pagrįstos abejonės ir dėl pareigos sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis vykdymo (CPK 7 straipsnio 2 dalis).
28. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pasisakoma, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir jai gali būti taikomi ribojimai, su sąlyga, kad jie atitinka teisėtą tikslą ir yra proporcingi. Jei ieškinio pagrindu nurodomos aplinkybės teikia pagrindą manyti, kad reiškiamais reikalavimais siekiama ne apginti pažeistas ieškovo subjektines teises, bet piktnaudžiauti procesu, toks procesinis elgesys gali prieštarauti subjektinės teisės paskirčiai. Teisės kreiptis į teismą ribojimai, EŽTT taikomi tam tikroms pareiškėjų kategorijoms, pavyzdžiui, įkyriems bylininkams ar įkyriems ginčų dalyviams (angl. vexatious litigants), pripažintini atitinkančiais teisėtą tikslą ir proporcingais (EŽTT 1985 m. gruodžio 2 d. nutarimas byloje H. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 11559/85; 2000 m. kovo 9 d. nutarimas dėl peticijos priimtinumo byloje Graeme prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 41519/98;). EŽTT praktikoje taippat pasisdakyta ir tokiu aspektu, kad bet koks pareiškėjo elgesys, kuris aiškiai prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nustatytai individualios peticijos teisės paskirčiai ir apsunkina tinkamą teismo funkcionavimą arba tinkamą bylos nagrinėjimą jame, yra piktnaudžiavimas peticijos teise (EŽTT 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Mirolubovs ir kiti prieš Latviją, peticijos Nr. 798/05).
29. Nagrinėjamu atveju apeliantės procesinių dokumentų forma bei jos kreipimosi į teismą skaičius taip pat leidžia daryti prielaidas dėl galimo piktnaudžiavimo kreipimosi į teismą teisme. Pagal CPK 111 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reglamentavimą procesinį dokumentą pateikiančio byloje dalyvaujančio asmens pareiga kiekviename procesiniame dokumente, be kita ko, nurodyti dalyvaujančių byloje asmenų asmens kodus (jeigu jie žinomi), ir, juo labiau, savo paties asmens kodą. Nagrinėjamu atveju apeliantė ieškinyje savo asmens kodo nenurodė, įvardijusi tik gimimo datą. CPK 111 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo nevykdymas apsunkina teismams galimybę atlikti paiešką Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, siekiant nustatyti, ar apeliantės teikiami procesiniai dokumentai (šioje sistemoje yra užregistruota labai daug apeliantės procesinių dokumentų, pateiktų įvairių instancijų ir veiklos teritorijų bendrosios kompetencijos ir administraciniams teismams, kurių dalies priėmimo klausimai dar nėra išspręsti) nėra tapatūs anksčiau paduotiems jos procesiniams dokumentams, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo valią, kad dėl tapačių ieškinių ir bylų į teismui kreiptis negalima, jeigu teismo žinioje jau yra (arba buvo išnagrinėta) byla tarp tų pačių asmenų, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2024 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Dalia Kačinskienė