Administracinė byla Nr. I-219-243/2011

      Proceso Nr. 3-63-3-00029-2011-0

      Teismo procesinio sprendimo kategorija 22, 74

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS

ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 22 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujančios, pranešėjos), Aušrelės Mažrimienės, Remigijaus Armino, sekretoriaujant Nataljai Sliževskajai, dalyvaujant atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Vadim Uporov, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 2010-12-16 nutarimo Nr. 30-OB-88, kuriuo jam pareikštas oficialus perspėjimas, panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė  :

pareiškėjas A. B. skunde teismui nurodo, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2010-12-16 patvirtino nutarimą Nr. 30-OB-88, kuriuo nutarė taikyti jam prevencinę poveikio priemonę oficialų perspėjimą. Nutarimo pagrindu 2010-12-16 Klaipėdos apskrities VPK ONTT 2-ojo skyriaus pareigūnas jam pareiškė oficialų perspėjimą. Teigia, jog oficialus perspėjimas varžo jo kaip žmogaus ir Lietuvos Respublikos piliečio teises bei laisves ir jį žemina. Argumentuoja, kad prevencinė priemonė  oficialus perspėjimas pritaikyta nesant Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytų prevencinės priemonės taikymo pagrindų, nes turėjimas tariamų duomenų, kad jis savo „veiksmais varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydamas palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms“, kurie nerealizuoti įstatymu nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo taikyti oficialų perspėjimą. Skundo reikalavimą grindžia tuo, jog iki oficialaus perspėjimo pareiškimo nėra padaręs nusikalstamų veiksmų ar veiksmų, pažeidžiančių kitų žmonių teises ir laisves. Akcentuoja, jog jam nepateiktas asmenų, priklausančių organizuotoms grupėms ar nusikalstamiems susivienijimams, sąrašas, su kuriais jam uždrausta bendrauti, neįvardinta grupuotė, kuriai jis neva priklauso, nesupažindintas su medžiaga, kurios pagrindu nustatyta, jog jis kelia grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjas prašo skundžiamą administracinį aktą panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, jog Organizuoto nusikalstamumo užkardymo 4 straipsnyje numatyti prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai, t. y. prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Atsakovo teigimu, Klaipėdos apskrities VPK ONTB 2-ojo skyriaus pareigūnas įstatymų nustatyta tvarka gavo ir turėjo duomenų, jog pareiškėjas A. B. gali būti susijęs su organizuota nusikalstama grupe ar jos nariais, kurie galimai daro sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir yra pagrindo manyti, kad jis gali daryti sunkius nusikaltimus, nuo kurių gali nukentėti valstybės interesai, visuomenės nariai bei gali būti pažeistos jų teisės ir laisvės. Nurodo, jog iš operatyvinių duomenų, sudarančių valstybės paslaptį, matyti, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su užsienio, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apskričių organizuotomis grupėmis ir jų nariais, galimai yra Šilutės rajone veikiančios nusikalstamos formuotės lyderis. Nurodo, jog 2009-03-01 apie 19.50 val. į Šilutės ligoninę su šautine žaizda buvo pristatytas V. J. ir kad turi operatyvinės informacijos, jog į šio asmens gyvybę (sveikatą) galėjo pasikėsinti pareiškėjas. Atsakovo teigimu, siekdami užtikrinti valstybės, visuomenės ir jos atskirų narių teisėtus interesus bei saugumą Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo pagrindu pareiškėjui taikė prevencinę poveikio priemonę oficialų perspėjimą. Akcentuoja, jog pareigūnas oficialų perspėjimą pareiškė laikydamasis įstatymu nustatytos formos ir nustatytos oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarkos, nustatęs Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytus prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindus. Atsakovo teigimu, Įstatymas nenumato, jog turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir pareikšti įtarimai asmeniui, kuriam taikomos prevencinės poveikio priemonės (b.l. 30-32).

  Atsakovo atstovas prašo skundą nepatenkinti atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu. Atstovas pateikė teismui susipažinti įslaptintus faktinius duomenis, kurių pagrindu priimtas skundžiamas nutarimas. Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovo teigimu, įslaptinta operatyvinė informacija dėl A. B. sudaro valstybės paslaptį ir išslaptinta nebus, nes neišnyko įslaptinimo tikslingumas. Akcentuoja, jog išslaptinus duomenis apie pareiškėją, gali būti paviešintas operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimas, eiga ir rezultatai, priemonių bei metodų naudojimas, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija, o tai sukeltų realią grėsmę ne tik konkrečiam (-tiems) su operatyvinės veiklos subjektu slaptai bendradarbiaujančiam (-tiems) asmeniui (-ims), bet ir jo (-ų) šeimos nariams bei (ar) artimiesiems giminaičiams, būtų padaryta žala teisėtiems visuomenės ir valstybės institucijų.

Teisėjų kolegija konstatuoja :

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2010-12-16 patvirtino nutarimą Nr. 30-OB-88, kuriuo nutarė taikyti A. B. prevencinę poveikio priemonę oficialų perspėjimą. Nutarimo pagrindu 2010-12-16 Klaipėdos apskrities VPK ONTB 2-ojo skyriaus pareigūnas jam pareiškė oficialų perspėjimą Nr. 30-OB-88 Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniuose numatytu pagrindu ir nustatyta tvarka. Pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas, nurodant, kad jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Iš pareiškėjo pareikalauta laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir jis buvo oficialiai perspėtas, kad jeigu jis savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jam priklausys, teiks nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus ar vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotų grupių, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat įstatymo nustatyta tvarka jis bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn (b.l. 34-35).

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (toliau – Įstatymas). Viena iš tokių priemonių, kuri pritaikyta pareiškėjui – oficialus perspėjimas ( Įstatymo 3 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjo skundžiamas sprendimas (oficialus perspėjimas) atsakovo priimtas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4 ir 5 straipsnių pagrindais. Nagrinėjant šį administracinį ginčą, pateiktinas šių straipsnių nuostatų taikymo aiškinimas bei spręstini įrodymų leistinumo ir pakankamumo klausimai.

Pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio nuostatas  3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Prevencinių poveikio priemonių taikymas susijęs su Įstatymo 4 straipsnyje nurodytomis sąlygomis: informacijos  (duomenų) turėjimu bei tai, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju būtina patikrinti nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar ji buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka (teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu). Pažymėtina, jog pagal nagrinėjamą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau jos turinys turi aiškiai parodyti, kad asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą taip pat pasisakytina dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas suformulavo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai aktualias šių klausimų sprendimo nuostatas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad: „visais atvejais būtina paisyti valstybės paslapties, kaip neskelbtinos, neatskleistinos informacijos, kurios atskleidimas padarytų žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visuomenės politinei organizacijai, turinčiai užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, konstitucinės sampratos“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog ypač svarbi ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies formuluotė „paprastai“. Šioje teisės normoje įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, o asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama. Pažymėjo, jog iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies nuostatų negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas teismui traktuoti bylos šalis kaip nelygias, todėl padaryta išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi teismui atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktus duomenis, susijusius su pareiškėju A. B., bei pateiktus valstybės paslaptį sudarančius duomenis, pripažįsta, kad byloje esantys įrodymai leistinumo ir pakankamumo prasme atitinka nurodytas Konstitucinio Teismo suformuluotas įstatymo normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir aiškinimo, taisykles. Nagrinėjamoje byloje oficialus perspėjimas vieneriems metams pareiškėjui A. B. buvo paskirtas atsakovui nustačius, jog pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms ir ekonominėms prielaidoms ir šie veiksmai įvertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad šis oficialus perspėjimas pareiškėjo atžvilgiu buvo grindžiamas operatyvinės veiklos metodų pagalba surinktais duomenimis apie tai, jog jis gali būti susijęs su nusikalstamos grupuotės veikla ar jai priklausyti, palaiko ryšius su nusikalstamos grupuotės, darančios sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, nariais. Pareiškėjas A. B. yra kelis kartus teistas, atlikęs laisvės atėmimo bausmes. Operatyviniais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su užsienio, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apskričių organizuotomis grupėmis ir jų nariais, galimai yra Šilutės rajone veikiančios nusikalstamos formuotės lyderis (b.l. 44-46, 35). Nurodyti duomenys sudaro pagrindą manyti, jog pareiškėjas gali daryti sunkius bei labai sunkius nusikaltimus, prisidėti prie nusikaltimų darymo. Pripažįstami pagrįstais atsakovo išdėstyti argumentai dėl atsisakymo išslaptinti valstybės paslaptį sudarančią informaciją arba jos dalį ir pateikti ją kaip įrodymą šioje byloje, nes negalima nepaisyti galimų pasekmių, susijusių su žalos padarymu valstybei, žmogaus teisėms ir laisvėms, pažeidimu viešojo intereso ir pačios konstitucinės sampratos. Teisėjų kolegija, susipažinusi su įslaptintais duomenimis, sudarančiais valstybės  paslaptį, konstatuoja, jog jie pagrįstai neskelbtini, tačiau pagal ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies nuostatas ir aptartas Konstitucinio Teismo nuostatas šie faktiniai duomenys nagrinėjamoje administracinėje byloje laikytini įrodymais.

Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką ir aiškinant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymą, teisėjų kolegija tikrino reikšmingos nutarimui priimti informacijos gavimo teisėtumą. Remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu, 2007 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu dėl valstybės ir tarnybos paslapčių bei įvertinus teismui atsakovo pateiktą medžiagą, susijusią su pareiškėju, bei pateiktą valstybės paslaptį sudarančią informaciją, pagrįstai pripažinta, kad byloje esantys įrodymai leistinumo ir pakankamumo prasme atitinka nurodytas Konstitucinio Teismo suformuluotas įstatymo normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir aiškinimo taisykles. Pagal aptariamą teisinį reguliavimą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Atsižvelgiant į Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausias administracinis teismas analogiškose bylose (2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-224/2008; 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008; 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A143-803/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008; 2009 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63 – 128/2009; 2010 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-41/2010 ir kt.). Informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į byloje esančią viešą informaciją apie pareiškėją, taip pat į atsakovo atstovo teismo posėdyje pateiktą neviešą medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas pateikė pakankamai duomenų, konstatavimui, kad ginčijamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas ir negrindžiamas vien tik valstybės paslaptį sudarančia informacija, nežinoma pareiškėjui. Įstatymu nustatyta tvarka gauti duomenys leidžia manyti, jog A. B. gali būti susijęs su nusikalstamo susivienijimo veikla arba priklausyti nusikalstamam susivienijimui. Tuo pagrindu Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas, įvertinęs įstatymu nustatyta tvarka gautus duomenis, pareiškė jam oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos vardu. Pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas pagal turinį atitinka Įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, jo skyrimo tvarka, numatyta 6 straipsnyje, nepažeista. Siekiant garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, pasirinkta ir paskirta pareiškėjui prevencinė poveikio priemonė yra būtina.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010-12-16 nutarimą Nr. 30-OB-88, kuriuo A. B. paskirta prevencinė poveikio priemonė oficialus perspėjimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 89 straipsniais,

n u s p r e n d ė  :

atmesti pareiškėjo A. B. skundą dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010-12-16 nutarimo Nr.30-OB-88, kuriuo paskirta prevencinė poveikio priemonė oficialus perspėjimas, panaikinimo.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai                                                                                                                       Vida Stonkuvienė

                Aušrelė Mažrimienė

              Remigijus Arminas