Baudžiamoji
byla Nr. 2K-271/ 2009
Procesinio
sprendimo kategorija
1.2.14.1.2.5;
1.2.23.1;
2.6.7.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 9 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo
Valerijaus Čiučiulkos,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui
Paškevičiui,
gynėjai advokatei Verai
Gortovanovai,
žodine kasacinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. kasacinį
skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d.
nuosprendžio, kuriuo T. M. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį
laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio
1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto
trečiojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir
subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, ją
atliekant pataisos namuose.
T. M. dėl
kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius jo
dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.
Skundžiamas ir
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio
9 d. nuosprendis, kuriuo: 1) Vilniaus rajono apylinkės teismo
2008 m. rugsėjo 24 d. nuosprendis pakeistas – panaikinta nuosprendžio
dalis, kurioje T. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį;
T. M. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės
apribojimu vieneriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5
dalies 2 punktu, ši bausmė subendrinta apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais su
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. ir
Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 28 d.
nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir subendrinta bausmė paskirta laisvės
atėmimas ketveriems metams, ją atliekant pataisos namuose; 2) nuteistojo T. M.
apeliacinis skundas atmestas.
Tuo pačiu
nuosprendžiu nuteisti ir R. S., I. A., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine
tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo T. M. gynėjos, prašiusios kasacinį
skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t
a t ė :
T. M. nuteistas už tai, kad jis kartu su
R. S. ir I. A. pagrobė didelės vertės svetimą turtą: laikotarpyje
nuo 2007 m. spalio 9 d., 23.00 val. iki 2007 m. spalio 10 d.,
7.00 val., veikdami kartu, perpjaudami UAB „Vaista“ statybos konteinerio,
esančio Vilniaus r., Avižienių sen., Avižienių k., Gabijos g., statybos
aikštelėje, pakabinamą spyną 140 Lt vertės, įsibrovė į vidų ir pagrobė UAB
„Vaista“ priklausančių įvairių įrankių, padarydami UAB „Vaista“ 24 982,20
Lt turtinę žalą, bei P. K. priklausančių įvairių statybinių įrankių, padarydami
nukentėjusiajam P. K. 30 859,73 Lt turtinę žalą.
Be to,
T. M. nuteistas už tai, kad jis nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku
gabeno ir iki 2007 m. spalio 10 d., 16.00 val., Vilniaus rajono policijos
pareigūnų atliktos automobilio apžiūros laikė automobilio „Citroen XM“, v. Nr. ,,duomenys
neskelbtini“ vairuotojo pusės priekinėje durelių kišenėje nedidelį kiekį
psichotropinių medžiagų: 0, 0002 g metamfetamino, kuris buvo tamsiai
raudonos spalvos skysčio sudėtyje 5 ml talpos vienkartiniame švirkšte, bei 0, 005
g metamfetamino, kuris buvo baltos spalvos miltelių sudėtyje plastikiniame
maišelyje.
Sprendimą T. M.
dėl kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį išteisinti Vilniaus
rajono apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 24 d. nuosprendyje motyvavo
tuo, jog T. M. neigė įgijęs ir automobilyje „Citroen XM“ laikęs narkotines
ir psichotropines medžiagas, o įrodymų, kurie paneigtų kaltinamojo parodymus,
byloje nėra.
Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 9 d.
nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kurių
pagrindu buvo priimtas sprendimas T. M. išteisinti, neatitinka faktinių
bylos aplinkybių. Todėl apeliacinės instancijos teismas T. M. pripažino
kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.
Kasaciniame
skunde nuteistasis prašo perkvalifikuoti vagystę, už kurią jis nuteistas
skundžiamu teismo nuosprendžiu, iš BK 178 straipsnio 3 dalies į
178 straipsnio 2 dalį, o dėl kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 2
dalį – išteisinti. Ikiteisminis tyrimas, kasatoriaus nuomone, buvo atliktas
neprofesionaliai, pažeidžiant BPK 205 straipsnio nuostatas, nes nebuvo
atlikta įvykio vietos apžiūra, t. y. nebuvo paimti pirštų atspaudai, neatlikta
mikrodalelių ir DNR ekspertizė. Nuteistasis skunde pažymi, kad jis buvo
pateikęs prašymą atlikti šiuos procesinius veiksmus, tačiau tas prašymas nebuvo
patenkintas. Be to, kasatorius nurodo, kad jis prašė atlikti eksperimentą,
vadovaujantis BPK 197 straipsnio nuostatomis, tam, kad būtų galima
atkurti įvykio situaciją ir patikslinti duomenis, susijusius su pagrobtų daiktų
kiekiu, nes jam inkriminuotas pagrobtų daiktų kiekis, kasatoriaus tvirtinimu, neatitinka
įvykio aplinkybių ir yra akivaizdžiai padidintas. Nuteistasis teigia, kad
siekdamas įrodyti, jog jo padaryta veika atitinka ne
BK 178 straipsnio 3 dalį, o to paties straispnio 2 dalį, jis prašė
atlikti pagrobtų daiktų inventorizaciją, kad būtų galima nustatyti padarytą
materialinę žalą, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai pasitikėjo tik
nukentėjusiojo asmens atstovės – buhalterės, kuri yra suinteresuotas asmuo,
parodymais. Nuteistojo nuomone, nustatydamas padarytos žalos dydį teismas
galėjo remtis tik eksperto (pagal BPK 84 straipsnio nuostatas
įtraukto į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą) atliktos inventorizacijos
išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, anot nuteistojo, ignoravo jo
pakartotinius prašymus: atlikti eksperimentą, pridėti telefoninių pokalbių
išklotines iš TELE-2 bendrovės, kurios įrodytų, kad įvykio vietoje jis buvo tik
vieną kartą, atlikti pagrobtų daiktų inventorizaciją. Neatlikus šių procesinių
veiksmų, nuteistojo nuomone, jam buvo atimta galimybė apsiginti, t. y.
pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 31 straipsnių, BPK 6, 7,
9, 10 straipsnių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6
straipsnio nuostatos. Be to, kasatoriaus nuomone, jam neturint galimybės
įrodyti, jog jo veika atitinka BK 178 straipsnio 2 dalį, buvo
neįgyvendintas teisingumo principas, įtvirtintas BK 41 straipsnio
2 dalies 5 punkte ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje. Kasatorius
teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą
nepagrįstai pablogino jo padėtį, pripažindamas jį kaltu pagal
BK 259 straipsnio 2 dalį. Teismas, kaip nurodo kasatorius,
pasikliovė šališkomis ikiteisminio tyrimo išvadomis. Šis sprendimas,
atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu padarytus pažeidimus, anot
nuteistojo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, BPK 6 straipsnio 3 dalies
4 punkte nustatytiems pagrindams, suteikiantiems jam galimybę apsiginti. Kasatorius
skunde pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog
psichotropinės medžiagos priklauso jam, t. y. nebuvo rasta pirštų atspaudų ir
DNR dalelių. Nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teismas buvo
suklaidintas ikiteisminio tyrimo prokurorės L. Narmontienės nepagrįstų
kaltinimų.
Kasacinis
skundas atmestinas.
Dėl
BK 178 straipsnio 3 dalies taikymo
Nuteistasis
kasacinio skundo teiginį, kad jo veika turi būti kvalifikuota pagal
BK 178 straipsnio ne 3, o 2 dalį, argumentuoja iš esmės tuo, kad buvo
netinkamai nustatytas padarytos žalos dydis. Šie nuteistojo teiginiai paliktini
nenagrinėti, nes tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Pagal
BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas
patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Teismas
nustatė, kad T. M., veikdamas kartu su kitais šioje byloje nuteistais
asmenimis, perpjovė UAB „Vaista“ statybos konteinerio pakabinamą spyną,
įsibrovė į vidų ir pagrobė iš jo UAB „Vaista“ turto už 24 982, 20 Lt
bei nukentėjusiojo P. K. turto už 30 859,73 Lt. BK 190 straipsnyje
nustatyta, kad didelės vertės turtas yra tuomet, kai jo vertė viršija
250 MGL (32 500 Lt). T. M. kartu su bendrininkais pagrobto turto
bendra vertė yra 55 841,93 LT. Todėl pagal nustatytas bylos aplinkybes
T. M. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 3 dalį
kaip didelės vertės svetimo turto pagrobimas, t. y. baudžiamasis įstatymas
pritaikytas tinkamai.
Dėl BK 259 straipsnio
2 dalies taikymo
Nesutikdamas
su jo nuteisimu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, kasatorius skunde
tvirtina, kad nebuvo įrodyta, jog psichotropinės medžiagos priklausė būtent
jam, nes nebuvo rasta pirštų atspaudų ir DNR dalelių. Pripažindamas T. M.
kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas
nuosprendyje pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės – tai, kad T. M.
buvo vartojęs tos pačios grupės sintetinių narkotikų, kurie buvo rasti automobilyje
„Citroen“, tai, kad tuo automobiliu naudojosi tik T. M., tai, kad
švirkštai ir narkotinės medžiagos buvo rastos vairuotojo pusės durelėse ir kt.
– yra pakankamos išvadai, kad automobilyje surastos narkotinės medžiagos
priklausė būtent T. M. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi,
jog tai, kad byloje nebuvo tokių įrodymų, kaip nurodyta nuteistojo kasaciniame
skunde, t. y. nerasta pirštų atspaudų ir DNR dalelių, nereiškia, kad teismas
neturėjo pagrindo pripažinti jį kaltu, nes BPK nereglamentuoja, būtent kokiais
įrodymais turi būti nustatomos vienokios ar kitokios bylos aplinkybės.
Kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik
teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl kasatoriaus
argumentai teigiant, kad žemesnių instancijų teismai netinkamai nustatė vienas
ar kitas aplinkybes, nėra pagrindas keisti ar naikinti žemesnių instancijų
teismų sprendimus, išnagrinėjus bylą kasacine tvarka.
Nuteistojo
skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismui pripažinus jį kaltu pagal
BK 259 straipsnio 2 dalį po to, kai pirmosios instancijos teismas dėl
šio kaltinimo jį buvo išteisinęs, jo padėtis buvo pabloginta nepagrįstai, prieštarauja
bylos medžiagai. Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas
apeliacinės instancijos teismas gali pabloginti nuteistojo padėtį tik tuo
atveju, kai dėl to yra prokuroro skundas; nuteistojo padėtis negali būti
pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Šioje byloje
prokuroras apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio dalį, kurioje T. M. dėl kaltinimo pagal
BK 259 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, bei, pripažinus
T. M. pagal tą BK normą kaltu, paskirti jam vienerių metų trukmės laisvės
apribojimo bausmę. Taigi, T. M. padėtis buvo pabloginta, nepažeidžiant
baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, nes ji buvo pabloginta tik tiek, kiek to
buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde.
Dėl teisės
į gynybą
Nuteistasis T.
M. kasaciniame skunde tvirtina, kad jo teisė į gynybą buvo pažeista dėl dviejų
aplinkybių, t. y. dėl to, kad buvo netinkamai, jo nuomone, įvertinti įrodymai,
bei dėl to, kad nebuvo patenkinti jo prašymai papildyti įrodymus. BPK 20 straipsnio
5 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
vadovaudamasis įstatymu. Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad teismas negali
remtis kaltinamojo nuomone apie jo kaltę patvirtinančių įrodymų pakankamumą. Teismas
privalo pats padaryti atitinkamas išvadas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų
visetą. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas ir atitinkamas nusikalstamų
veikų kvalifikavimas, tinkamai įvertinus įrodymus, negali būti laikomas teisės
į gynybą pažeidimu. Nepagrįstas ir kitas nuteistojo argumentas, t. y. tai, kad
buvo ignoruojami jo prašymai dėl įrodymų papildymo. Iš supažindinimo su visa
ikiteisminio tyrimo medžiaga protokolo matyti, kad T. M. nepateikė jokių
prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą. Prašymą atlikti eksperimentą, siekiant nustatyti,
ar lengvuoju automobiliu buvo įmanoma išgabenti inkriminuotą kiekį daiktų, bei
prašymą atlikti finansinę ekspertizę T. M. pateikė teisminio bylos
nagrinėjimo metu. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti,
kad tuos prašymus teismas apsvarstė ir juos atmetė, priimdamas motyvuotas
nutartis. Apeliacinėje instancijoje pateikti prašymai taip pat buvo atmesti
motyvuota teismo nutartimi. Tokie abiejų instancijų teismų sprendimai atitinka
BPK 270 straipsnio 2 dalyje, 324 straipsnio 2 dalyje nustatytą prašymų
išsprendimo tvarką. Teismas nėra įstatymo įpareigotas tenkinti visus proceso
dalyvių prašymus. Todėl motyvuotas prašymų atmetimas nereiškia kasatoriaus
teisės į gnybą suvaržymo. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog nėra pagrindo
teigti, kad nuteistojo T. M. teisė į gynybą buvo kaip nors suvaržyta.
Iš to, kas
išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl
nuteistojo T. M. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a
r i a :
Nuteistojo
T. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Vytautas
Greičius
Vytautas
Piesliakas
Valerijus Čiučiulka