Civilinė byla Nr. e2A-1132-855/2025

       Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02032-2024-7 

       Procesinio sprendimo kategorijos: 

       2.6.1.4.; 2.6.8.7.; 3.3.1.19.3. (S)

VILNIAUS apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 20 d.

 Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Spotmount“ ir (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Genvesta“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Spotmount“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Genvesta“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Spotmount“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Genvesta“ ieškovės naudai 6 057,23 Eur skolos, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Savo poziciją procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, dublike) grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1.                      Ieškovė pagal atsakovės užsakymą atliko 2024 m. kovo 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje Serija MOJ Nr. 240314-1 (toliau – Sąskaita) nurodytus darbus 5 978,61 Eur sumai, t. y. atliko baldų montavimą objekte „Tech Park“, adresu Antakalnio g. 17, Vilnius. Atsakovė ne pirmą kartą iš ieškovės užsakė baldų montavimo darbus / paslaugas ir kadangi iki šiol visus kartus atsakovė atsiskaitydavo, tarp šalių nebūdavo jokių raštiškų susitarimų dėl darbų (baldų montavimo) apimties ir kainos. Baldų montavimo apimtis būdavo aptariama pagal faktą telefonu ir susirašinėjant per „Viber“ programėlę.

1.2.                      Šiuo atveju visi ieškovės atlikti darbai buvo suderinti su atsakovės darbuotojais: pirmiausiai su A. J., vėliau, jam išėjus atostogų, tolesni derinimai, problemų sprendimai vyko su atsakovės darbuotoju M. V., su kuriuo buvo suderinta ir galutinė darbų apimtis, t. y. 274 valandos po 18 Eur, pagal ką ir yra apskaičiuota skolos suma. Visi ieškovės atlikti darbai buvo atlikti laiku ir tinkamai. Baldų montavimo darbus vykdė 4 ieškovės darbuotojai laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 26 d. iki 2024 m. kovo 12 d.

1.3.                      Atsakovė pretenzijų dėl darbų kokybės ir (ar) kitokių pretenzijų nereiškė, Sąskaitos, kaip išrašytos be pagrindo, negrąžino, bet su ieškove neatsiskaitė. Ieškovė ragino atsakovę sumokėti skolą, tačiau ieškovės bandymai išieškoti skolą ikiteismine tvarka buvo nesėkmingi.

1.4.                      Ieškovės teigimu, ji turi teisę iš atsakovės reikalauti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytų 6 procentų palūkanų už atsakovės pradelstą apmokėti Sąskaitą, remiantis sąskaitoje nurodyta apmokėjimo data (apmokėjimo terminas iki 2024 m. kovo 21 d.), kurių skaičiavimas yra toks: 5 978,61 Eur skola x 6 proc. palūkanos x 80 pradelstų dienų / 365 dienų = 78,62 Eur. Ieškinio pateikimo teismui dieną atsakovės skola kartu su palūkanomis ieškovei sudaro 6 057,23 Eur.

2.       Atsakovė UAB „Genvesta“ nesutiko su ieškovės reikalavimu, prašė ieškinį atmesti ir priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Savo poziciją procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, triplike) grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1.                      Ieškovė ir atsakovė susitarė, kad ieškovė atliks baldų montavimo darbus. Rašytinė sutartis dėl baldų montavimo nebuvo sudaryta. Ieškovė ir atsakovė nesusitarė ir dėl galutinės baldų montavimo kainos. Ieškovė atliko baldų montavimo darbus ir žodžiu pranešė atsakovei, kad darbai yra atlikti. Atsakovė daug kartų bendraudama su ieškove telefonu prašė pateikti detalizaciją, kiek faktiškai užtruko laiko surinkti visus montuojamus baldus, tačiau ieškovė darbų apimties atsakovei nedetalizavo, jokios informacijos ir (ar) dokumentų neteikė. Nepaisant to, jog ieškovei ir atsakovei nepavyko susitarti dėl baldų montavimo kainos, atsakovė vis tiek gavo iš ieškovės Sąskaitą. Atsakovė, gavusi Sąskaitą, dar kartą paprašė ieškovės pateikti darbų apimtį apibūdinančius dokumentus. Atsakovė, kaip ilgus metus vykdanti baldų gamybos ir montavimo veiklą, vertina, kad Sąskaitoje nurodyta suma už baldų montavimo darbus yra akivaizdžiai per didelė. Iš Sąskaitos turinio nėra aišku, kokios apimties baldų montavimo darbai buvo atlikti. Sąskaitoje taip pat nenurodyta jokios informacijos apie sugaištas valandas montuojant baldus.

2.2.                      Atsakovės  darbuotojai M. ir (ar) A. J. nesusitarė dėl 274 val. darbų apimties baldų montavimui ir atsakovė niekada nepatvirtino tokios baldų montavimo darbų apimties. Taip pat atsakovė, kaip profesionalus baldų gamyba užsiimantis subjektas, įvertino realiai ieškovės atliktus baldų montavimus darbus ir įvertino pagal atliktų darbų kiekį, kad ieškovei turi būti sumokėta tik už 186 val., t. y. 3 348 Eur suma, t. y. pagal ieškovės pasirinktą valandinį įkainį, už atliktus ieškovės baldų montavimo darbus ieškovė turėjo teisę išrašyti sąskaitą tik už 3 348 Eur. Taigi, ieškinys gali būti tenkinamas tik 3 348 Eur apimtyje. Atsakovė su ieškove yra atsiskaičiusi už atliktus 3 348 Eur vertės darbus pagal Sąskaitą.

2.3.                      Skirstant bylinėjimosi išlaidas, atsakovė prašo įvertinti ieškovės ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu buvusį elgesį ir aplinkybes - ieškovė atsisakė detalizuoti atliktus baldų montavimo darbus. Todėl ieškovei turėtų būti nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos, o atsakovei turi būti priteisiama pilna patirtų bylinėjimosi išlaidų suma iš ieškovės.

II.       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus regiono apylinkės teismas Vilniaus rajono rūmai 2025 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, taip pat atmetė ieškovės ir atsakovės prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

4.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs

2.1.                      Ieškovė turėjo galimybę fiksuoti darbuotojų dirbtas valandas, nes būtent jai kyla pareiga nustatant atliktų darbų konkrečią sumą pateikti šios sumos pagrindimą, taip pat PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos apskaičiavimo metodiką, be kita ko, ir tuo aspektu ar šiai sumai apskaičiuoti turėjo įtakos darbuotojų skaičius ir (ar) kiti kriterijai.

2.2.                      Vertinant liudytojų parodymus dėl dirbto laikotarpio ir dirbtų valandų skaičiaus, ieškovės PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta suma yra neproporcinga dirbtam ieškovės darbuotojo (liudytojo) nurodytam valandų skaičiui. Duomenų, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodytai sumai apskaičiuoti turėjo įtakos ir darbuotojų skaičius, į bylą nėra pateikta. Tokios aplinkybės ieškovė byloje neįrodinėjo, priešingai, ieškovės atstovas teigė, kad valandinis įkainis fiksuotas, nepriklausė nuo darbą atliekančių darbuotojų skaičiaus.

5.       Teismas nurodė, kad nors atsakovė nepateikė konkrečių duomenų apie, jos nuomone, atliktą 186 val. apimties darbą, t. y. šiuo aspektu atsakovės paaiškinimai yra deklaratyvaus pobūdžio, paremti atsakovės vadovo paskaičiavimais, įvertinus atliktų darbų apimtis, tačiau įvertinus liudytojų paaiškinimus dėl atliekamų darbų laikotarpio ir valandų, ieškovei nepateikus priešingų duomenų, teismo vertinimu, atsakovės nurodytas valandų skaičius labiau tikėtinas.

6.       Tuo pačiu teismas nurodė, kad už 186 val. darbų montavimo darbus buvo atsiskaityta, t. y. atsakovė ieškovei sumokėjo 3 348 Eur darbų kainą (18 Eur / val. x 186 val.), tuo tarpu ieškovei nepagrindžius reikalavimo teisės į likusią neapmokėtą ginčo PVM sąskaitos faktūros sumą (2 630,61 Eur), ieškinys šioje dalyje atmestinas.

7.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad keliamą ginčą iš esmės sąlygojo ieškovės be teisinio pagrindimo ir rašytinių įrodymų PVM sąskaitos faktūros nustatyta suma darbo apimties (dirbtų valandų) aspektu, nepateikiant šios sumos pagrindimo nei atsakovei, nei teismui, nurodant ieškovės dirbtų valandų skaičių tik dublike, kas sukėlė teisinį neapibrėžtumą, teismas sprendė, kad ieškovė neturi teisės į procesinių palūkanų iš atsakovės priteisimą už pradelstą apmokėti ginčo PVM sąskaitą faktūrą laiką.

8.       Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju šalys turi pasilikti prie savo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Tokią savo išvadą teismas motyvavo tuo, kad:

6.1.                      Nagrinėjamu atveju yra pagrindas mažinti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi atsižvelgiant į tai, kad atsakovė bylą nagrinėjant iš esmės sutiko su ieškiniu dalyje dėl 3 348 Eur skolos, vertinama, kad atsakovė iš dalies pripažino ieškinio reikalavimą (56 procentais), atitinkamai prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina 56 procentais iki 1 237 Eur.

6.2.                      Šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos yra jų elgesio rezultatas, šios išlaidos yra priežastiniame ryšyje su šalių pasyvumu, bendradarbiavimo stoka sprendžiant iškilusį ginčą ikiteismine tvarka, t. y. ieškovei, atsakovei prašant, nepateikiant nustatytos PVM sąskaitoje faktūroje sumos pagrindimo atsakovei, o atsakovei, ieškovei prašant, nepateikiant jo apskaitoje nustatytų nesutapimų, apskaičiuojant darbų apimtis, duomenis. Svarbu tai, kad ginčas kilo dėl aiškiai (raštu) neįformintų sutartinių santykių. Atitinkamai, kilusio ginčo būtų išvengta arba sumažinta jo atsiradimo galimybė raštu įforminant šalių sutartinius santykius, kas priklauso nuo abiejų šalių valios.

III.       III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9.       Apeliantė (ieškovė) UAB „Spotmount“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. sausio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės ieškinį ir priteisti iš atsakovės 2 709,23 Eur (2 630,61 Eur pagrindinės skolos ir 78,62 Eur palūkanų) sumą bei visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1.                      Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė tikrovės neatitinkančius, bylos medžiagai ir liudytojo J. Ž. paaiškinimams prieštaraujančius teiginius. Nei ieškovės atstovas, nei liudytojas J. Ž., teikdamas teismui paaiškinimus ir atsakinėdamas į klausimus, nenurodė, kad buvo susitarta dėl 18 Eur per valandą darbų įkainio, nepriklausomai nuo darbuotojų skaičiaus. Priešingai nei konstatuota teismo sprendime, ieškovė ir liudytojas J. Ž. teigė, kad vienos valandos vieno darbuotojo užmokestis buvo 18 Eur. Dublike ieškovė teikė paaiškinimus, kad suderinta ir galutinė darbų apimtis - 274 valandos po 18 Eur, kas nagrinėjamu atveju ir sudaro skolos sumą.

1.2.                      Teismas jokia logika nepagrindė, kodėl nusprendė, jog būtent atsakovės paskaičiuotas 186 valandų kiekis yra teisingas. Tai prieštarauja ir bylos medžiagai ir logikai, dėl ko teismo sprendimas naikintinas ir ieškovės ieškinys tenkintinas pilna apimtimi. Ieškovė dublike paaiškino ir teismas konstatavo, kad dirbta viso 12 darbo dienų. Atsakovė neneigė aplinkybių, kad objekte dirbo ne vienas ieškovės darbuotojas, nepaneigta ir aplinkybė, kad dirbo 4 darbuotojai. Liudytojas J. Ž. teigė, kad realiai valandų buvo dirbta dar daugiau nei nurodyta sąskaitoje t. y. 274 valandos. Pažymėtina, kad 12 darbo dienų, skaičiuojant po 8 valandas, turi 96 valandas; iš 12 darbo dienų buvo du penktadieniai, kai darbo diena trumpesnė 1 valanda, tuomet lieka 94 valandos vienam darbuotojui. Jei objekte dirbo 4 darbuotojai, gauname 376 valandas. Liudytojas J. Ž., teikdamas paaiškinimus, nurodė, kad buvo dienų kai dirbo ir 2 darbuotojai. Šias aplinkybes taip pat patvirtino ir liudytojas M. V.. Negana to, į bylą buvo pateiktas J. Ž. susirašinėjimas su liudytoju A. J., kur matyti, kad A. J. patvirtino, jog visi skaičiavimai dėl šio objekto yra teisingi. Teismas sprendime nustatė, kad liudytoju apklaustas M. V. patvirtino, jog objekte kiekvieną dieną dirbdavo “bent vienas” ieškovės darbuotojas, kas reiškia, kad objekte dirbo ir daugiau ieškovės darbuotojų.

1.3.                      Tiek liudytojas J. Ž., tiek M. V. patvirtino aplinkybę, jog ieškovės darbuotojai, prieš patekdami į objektą, žymėdavosi objekto apsaugos poste. Tai reiškia, kad atsakovė realiai žinojo ir galėjo pasitikrinti, kiek valandų ir kiek darbuotojų dirbo objekte kiekvieną dieną. Logiška ir tai, kad ieškovė, žinodama šį faktą, neturėjo jokios galimybės pateikti atsakovei klaidingus duomenis apie dirbusius darbuotojus ir jų išdirbtas valandas. Atsakovė į bylą nepateikė objekto lankymo žurnalo, juo savo skaičiavimų negrindė, todėl labiau tikėtina, jog būtent ieškovės pateikta PVM sąskaita faktūra ir skaičiavimai atitinka realią situaciją.

1.4.                      Nesutiktina su teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta atmesti ieškovės procesinį reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo: 

9.4.1.                      Nagrinėjamu atveju jau civilinei bylai esant iškeltai teisme t. y. parengiamojoje bylos stadijoje, atsakovė UAB “Genvesta” iš dalies patenkino ieškovės ieškinio reikalavimą ir sumokėjo 3 348 Eur. Tuo pagrindu ieškovė teismo posėdžio metu atsisakė dalies ieškinio reikalavimo 3 348 Eur sumai, po ko liko nepatenkinta ieškinio dalis 2 709,23 Eur sumai. Ieškinio reikalavimą viso sudarė 5 978,61 Eur pagrindinės skolos reikalavimas ir 78,62 Eur palūkanų (paskaičiavimai ieškinyje). Šiuo atveju teismo sprendime dėl palūkanų pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė, nors atsiskaitymo uždelsimo fakto atsakovė neginčijo. Tai taip pat patvirtina, kad teismas bylą išsprendė nepilnai ir netinkamai.

9.4.2.                      Sprendime taip pat nebuvo išspręstas ir klausimas dėl dalies ieškinio atsisakymo. Byloje atsakovė nepateikė jokių įrodymų, nepaaiškino aplinkybių, lėmusių tinkamą atsiskaitymą su ieškove būtent bylos nagrinėjimo metu; nepateikti ir duomenys, kurie trukdė atsiskaityti iki ieškovės kreipimosi su ieškiniu į teismą. Dėl šių priežasčių vertintina, kad sprendime išdėstyti argumentai dėl neva netinkamo ieškovės procesinio elgesio yra visiškai nepagrįsti.

9.4.3.                      Tik nagrinėjant ginčą teisme atsakovė su ieškove dalinai atsiskaitė, dėl ko ieškinio dalies patenkinimas bylos nagrinėjimo metu turi būti laikomas kaip palankaus ieškovei teismo sprendimo priėmimas dėl patenkintos ieškinio dalies. Atitinkamai turėjo būti paskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos.

2.                      Atsakovė UAB „Genvesta“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškovės UAB „Spotmount“ apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      Ieškovė, nors ir turėdama pareigą, byloje nepateikė jokių įrodymų apie atliktiems baldų montavimo darbams sugaištą laiką bei neįrodė, kokią sumą pinigų atsakovė yra skolinga už atliktus darbus. Ieškovė į bylą pateikė savo 2024 m. kovo 14 d. atsakovei išrašytą PVM sąskaitą faktūrą 5 978,61 Eur sumai, tačiau ji savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas, todėl remiantis ja negalima įvertinti suteiktoms paslaugoms sugaišto laiko. Byloje tiek ieškovė, tiek atsakovė pripažįsta, jog tarp jų susiklostė rangos santykiai ir jie susitarė, kad atsakovė ieškovei mokės 18 Eur užmokestį už kiekvieną vieno darbuotojo vienos valandos darbą. Tačiau šiuo esamu atveju ieškovė pareigos pateikti informaciją apie baldų montavimo darbams atlikti reikalingą laiką nepateikė. PVM sąskaitą faktūrą už atliktus baldų montavimo darbus atsakovei išrašė vėl gi nepateikusi jokių duomenų apie baldų montavimo darbams sugaištą laiką. Net ir po minėtos PVM sąskaitos faktūros išrašymo, atsakovei ne kartą prašius, ieškovė atskaitos apie atliktiems baldų montavimo darbams sugaištą laiką nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė vykdė baldų montavimo darbus, tik ji ir galėjo surinkti duomenis apie atliktų darbų apimtis ir šiems darbams sugaištą laiką, kas reiškia, jog būtent ieškovei pirmiausia kyla pareiga pateikti įrodymus dėl atliktiems baldų montavimo darbams sugaištą laiką.

10.2.                      Byloje nėra ginčo, kad ieškovė baldų montavimo darbus atliko laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 16 d. iki 2024 m. kovo 12 d., tačiau ieškovė klaidingai nurodo, kad darbus vykdė 12 d. tuo laikotarpiu išpuola šventinė diena – kovo 11 d., kuria ieškovės darbuotojai nedirbo. Tai reiškia, kad visas ieškovės darbuotojų išdirbtas montuojant baldus dienų skaičius yra ne 12, o 11. Tad ieškovės skaičiavimai dėl jos darbuotojų sugaišto laiko montuojant baldus yra neteisingi, juo labiau, nepagrįsti jokiais įrodymais. Kadangi ieškovė byloje nepateikė įrodymų apie baldų montavimo darbams atlikti sugaištą laiką, jos atlikti skaičiavimai klaidingi, o atsakovė, kaip savo srities profesionalė, turinti ilgametę baldų gamybos ir montavimo patirtį gali kvalifikuotai paskaičiuoti atitinkamiems baldų montavimo darbams atlikti būtiną laiką, teismas pagrįstai vertino įrodymus byloje atsakovės naudai.

10.3.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija, kurioje lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys. Nagrinėjamu atveju yra būtina atsižvelgti į tai, kad (i) atsakovei sumokėjus ieškovei dalį reikalaujamos sumos (3 348 Eur) ieškovė šioje dalyje ieškinio atsisakė; (ii) ieškovė iki ieškinio padavimo teismui, ne vieną kartą atsakovės prašyta, nepateikė atsakovei informacijos apie baldų montavimo darbams atlikti sugaištą laiką; šių duomenų ji nepateikė ir teismui proceso metu, kas parodo, kad ieškovė elgėsi nerūpestingai; (iii) ieškovė byloje pateikė neteisingus teorinius paskaičiavimus apie jos darbuotojų sugaištą laiką, vykdant baldų montavimo darbus, nurodydama, jog jie užtruko 12 d., o ne 11.

2.                      Atsakovė UAB „Genvesta“ pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2025 m. sausio 3 d. sprendimo dalies dalyje dėl atsakovės reikalavimo dėl jos patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetimo. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Atsakovė iš ieškovės byloje prašė priteisti 2 208,31 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, atsakovės patirtas už advokato ir advokato padėjėjo pagalbą rengiant atsiliepimą į ieškinį, tripliką, prašymus ir pasiruošiant bei atstovaujant teismo posėdžiuose. Atsakovė sutinka su teismo padaryta išvada, jog kadangi nagrinėjant bylą teisme atsakovė sumokėjo 3 348 Eur skolos už atliktus darbus, todėl bylinėjimosi išlaidos mažintinos 56 procentais. Tačiau atsakovė nesutinka su teismo argumentais dėl 1 237 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei nepriteisimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė iki bylos iškėlimo teisme elgėsi aktyviai, t. y. gavusi iš ieškovės PVM sąskaitą faktūrą, kurioje, atsakovės nuomone, buvo nurodyta pinigų suma gerokai viršijusi ieškovės atliktus darbus, paprašė, kad ieškovė pateiktų darbų detalizaciją. Pastarosios ieškovė nepateikė, o tik reikalavo apmokėti minėtą PVM sąskaitą faktūrą, nepateikdama jokių duomenų apie de facto atliktus darbus. Kitaip tariant, būtent ieškovė su atsakove iki teisminio proceso nebendradarbiavo. Vėliau, teismo proceso metu, pati atsakovė paskaičiavo ieškovės atliktų darbų apimtis bei savo valia sumokėjo 3 348 Eur sumą už atliktus darbus. Atsakovė savo procesinėmis teisėmis nepiktnaudžiavo. Tad atsižvelgiant į atsakovės elgesį, galima daryti išvadą, kad teismas netinkamai įvertino atsakovės elgesį iki bylos iškėlimo teisme ir bylos nagrinėjimo metu bei nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kuria remiantis atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų nepriteisė.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

 išvados

10.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11.       Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl atlyginimo už darbus dydžio

12.       Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Spotmount“ pagal atsakovės UAB „Genvesta“ užsakymą laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 26 d. iki 2024 m. kovo 12 d. atliko baldų montavimo darbus objekte „Tech Park“, adresu Antakalnio g. 17, Vilnius. Dėl baldų montavimo darbų buvo susitarta žodžiu, rašytinė sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovė pateikė atsakovei 2024 m. kovo 14 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija MOJ Nr. 240314-1, 5 978,61 Eur sumai už baldų montavimo darbus, nurodant apmokėti sąskaitą per penkias kalendorines dienas. Byloje nėra ginčo, jog montavimo darbai buvo atlikti ir pretenzijų dėl atliktų darbų kokybės nebuvo gauta. Iš šalių susirašinėjimo laikotarpiu nuo 2024 m. balandžio 15 d. iki 2024 m. gegužės 2 d. matyti, jog ieškovės darbuotojai ne kartą priminėjo atsakovei apie neapmokėtą Sąskaitą ir ragino per papildomai nustatytą terminą ją apmokėti, tuo tarp atsakovė prašė ieškovės detalizuoti objekte ieškovės darbuotojų išdirbtą laiką (valandas), kadangi, anot atsakovės, nesutapo sumos. Ieškovė Sąskaitoje nurodytos sumos / darbuotojų išdirbtų valandų nedetalizavo. Atsakovei ginčo Sąskaitos neapmokėjus per ieškovės papildomai nustatytą terminą, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu. Bylą iškėlus teisme, 2024 m. rugsėjo 4 d. atsakovė apmokėjo dalį ginčo Sąskaitos, t. y. atsakovė, įvertinusi, kad tokiai kaip objekte baldų montavimo darbų apimčiai prireiktų 186 val., vienašališkai paskaičiavo ir apmokėjo ieškovei 3 348 Eur (186 val. * 18 Eur), t. y. iš esmės pripažino ieškinį 3 348 Eur dalyje; likusios – 2 709,23 Eur skolos pagal Sąskaitą, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atsakovė nepripažino.

13.       Taigi, byloje ginčas iš esmės kilo dėl atliktų baldų montavimo darbų kainos pagal atliktų darbų apimtis. Ieškovės teigimu, montavimo darbai buvo vykdomi 274 val., kad atitinkamai, taikant 18 Eur valandinį įkainį, reiškia, jog ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta suma yra pagrįsta. Atsakovės paskaičiavimais, kurie, kaip nurodo, yra atlikti įvertinus atliktų darbų apimtis bei paremti verslo srityje įprasta ar protingumo kriterijus atitinkančia kaina, baldų montavimas galėjo užtrukti ne daugiau kaip 186 val., už kurias atsakovė su ieškove yra atsiskaičiusi.

14.       Pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu atmesdamas ieškovės ieškinio reikalavimus, sprendė, kad ieškovė, kuriai kyla pareiga, nustatant atliktų darbų konkrečią sumą, pateikti šios sumos pagrindimą / PVM sąskaitos faktūroje nurodytos sumos apskaičiavimo metodiką, nagrinėjamu atveju neįrodė / nepagrindė ginčo Sąskaitoje nurodytos kainos pilna apimtimi. Todėl ieškovei nepateikus atsakovės paskaičiuotų valandų paneigiančių įrodymų, teismas sprendė, jog atsakovės nurodytų valandų skaičius (186 val.) nagrinėjamu atveju yra labiau tikėtinas.

15.       Nagrinėjamu atveju abi šalys – tiek ieškovė, tiek atsakovė – pateikė apeliacinius skundus. Ieškovė nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu pilna apimtimi, laikydama, jog teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, tame tarpe ir liudytojų parodymus dėl darbų apimties ir kainos apskaičiavimo metodikos; taip pat netinkamai tarp šalių paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tik bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje, laikydama, jog teismas nepagrįstai iš ieškovės atsakovės naudai nepriteisė pastarosios patirtų bylinėjimosi išlaidų. Taigi, apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo 2025 m. sausio 3 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16.       Pasisakydamas dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų, susijusių su tinkamu įrodymų įvertinimu ir įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

17.       Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 27 punktas).

18.       Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės nėra ginčo, jog ieškovės darbuotojai montavo baldus atsakovės objekte nuo 2024 m. vasario 26 d. iki 2024 m. kovo 12 d., kas sudaro 11 darbo dienų. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodė 12 darbo dienų, tačiau, kaip visiškai pagrįstai atsiliepime į jį akcentavo atsakovė, 2024 m. kovo 11 d. buvo nedarbo diena, o ieškovė neneigė, jog dirbama objekte buvo įprastinėmis darbo dienomis ir valandomis, t. y. darbo dienomis nuo pirmadienio iki ketvirtadienio po 8 valandas, penktadieniais – 1 valanda trumpiau.

19.       Byloje taip pat nėra ginčo, jog šalių iš esmės buvo susitarta dėl 18 Eur/val. įkainio už baldų montavimo darbus, t. y. galutinė mokėtina už darbus suma buvo skaičiuojama padauginus 18 Eur/val. įkainį iš faktiškai dirbtų valandų skaičiaus.

20.       Byloje kilo ginčas dėl to, ar šalių buvo susitarta dėl 18 Eur / val. įkainio apskritai, nepriklausomai nuo ieškovės darbams atlikti skirto jos darbuotojų skaičiaus, ar šis įkainis turėtų būti skaičiuojamas kiekvieno iš faktiškai objekte dirbusio ieškovės darbuotojo atžvilgiu, o taip pat ginčas dėl faktiškai objekte ieškovės darbuotojų realiai dirbtų valandų skaičiaus.

21.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių atstovų paaiškinimus ir liudytojų – tiek ieškovės, tiek atsakovės darbuotojų – parodymus, sprendė, jog šalių buvo susitarta dėl 18 Eur / val. darbų įkainio, nepriklausomai nuo darbuotojų skaičiaus.

22.       Esminis ieškovo apeliacinio skundo argumentas yra tas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šalių buvo susitarta dėl 18 Eur / val. atlygio už baldų montavimo darbus, nepriklausomai nuo objekte dirbusių ieškovės darbuotojų skaičiaus, nes liudytoju apklaustas J. Ž. tokios aplinkybės nenurodė, o kadangi objekte buvo dirbama nuo 2024 m. vasario 26 d. iki 2024 m. kovo 12 d., t. y. viso 12 darbo dienų, skaičiuojant po 8 valandas pirmadieniais – ketvirtadieniais ir po 7 valandas penktadieniais, viso 94 valandas, objekte dirbo 4 darbuotojai, kurio kiekvieno 1 valanda buvo įkainota 18 Eur įkainiu, gaunasi 376 dirbtų valandų, todėl ieškovei, kuri PVM sąskaitoje faktūroje atlyginimo sumą apskaičiavo net mažesnę, turėtų būti priteista visa joje nurodyta ir atsakovo teismo proceso metu likusi nesumokėta 2 630,61 Eur įsiskolinimo suma. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.

23.       Išklausęs 2024 m. lapkričio 12 d. ir 2024 m. gruodžio 17 d. vykusių teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės ir apklausiami liudytojai, garso įrašus bei įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose dėstomas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad: (i) ieškovė / jos atstovas teigė, jog šalių buvo sulygtas 18 Eur / val. atlyginimas už vieno darbuotojo atliekamus baldų montavimo darbus, o galutinė kaina turėjo būti paskaičiuojama padauginus šį valandinį atlyginimą iš faktiškai objekte kiekvieno iš darbuotojo, t. y. visų jų bendrai dirbtų valandų skaičiaus; (ii) liudytoju apklaustas M. V. (atsakovės darbuotojas) buvo nurodęs, jog jam iki teismo proceso apskritai nebuvo žinomas šalių sulygtas įkainis / kaina, jį sužinojo tik prieš posėdį iš A. J., jog reikšmę turėjo objekte dirbusių darbuotojų ir jų faktiškai dirbtų valandų skaičius; (iii) liudytoju apklaustas atsakovės atstovas A. J. (atsakovės darbuotojas) parodė, jog šalių sulygtas valandinis darbų įkainis buvo 18 Eur už valandą, nepriklausomai nuo objekte dirbsiančių darbuotojų skaičiaus; (iv) liudytoju apklaustas J. Ž. (ieškovės darbuotojas) parodė, jog šalių buvo sulygtas 18 Eur/val. įkainis, galutinė kaina už darbus turėjo būti apskaičiuota jį padauginus iš faktiškai dirbtų valandų skaičiaus, ieškovė sprendė, kiek kurią dieną skirti objektui darbuotojų, kad būtų spėta iki sulygto darbų pabaigos termino, tačiau ginčo klausimu, t. y. ar 18 Eur/val. įkainis turėjo būti skaičiuotas kiekvieno iš objekte dirbusio darbuotojo atžvilgiu atskirai, ar galutinė darbų kaina priklausė nuo objekte faktiškai dirbusių darbuotojų skaičiaus ar nuo jų, nepasisakė.

24.       Tokiu būdu byloje esant prieštaringiems šalių atstovų paaiškinimams ir liudytojų parodymams, šių prieštaravimų nesant galimybės pašalinti rašytiniais įrodymais, t. y. nesant byloje rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų vienos ar kitos ginčo šalies poziciją šiuo klausimu, be kita ko, ir pačioje 2024 m. kovo 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje prie stulpelio darbų „kiekis“ nesant duomenų nei apie faktiškai dirbtų valandų, montuojant baldus, skaičių, nei apie montuojant darbus realiai dirbusių darbuotojų skaičių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė ieškovo reikalavimą dalyje dėl likusios, atsakovo teismo proceso metu nesumokėtos atlyginimo už darbus sumos neįrodytu. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo ir nėra pakankamų ir pagrįstų įrodymų, kurie leistų teismui nustatyti ir daryti pagrįstas išvadas tiek dėl to, ar šalių buvo susitarta 18 Eur/ val. įkainį taikyti nepriklausomai nuo objekte faktiškai konkrečiomis dienomis dirbančių darbuotojų skaičiaus ar visgi priklausomai nuo to, kiek konkrečiai kurią dieną ieškovės darbuotojų dirbo objekte, tiek dėl to, kiek konkrečiai valandų apskritai ir konkrečiai kiekvienas iš darbuotojų atskirai dirbo objekte.

25.       Vertinant, kad objekte buvo dirbama 11 darbo dienų, viso 86 valandas ([9 dienos *8 valandas]+[2 dienos /penktadieniai*7 valandas]), o 1 valandos įkainis buvo sulygtas 18 Eur, nepriklausomai nuo dirbusių darbuotojų skaičiaus, galėtų būti sprendžiama dėl atsakovės pareigos sumokėti ieškovei 1 548 Eur sumą. Tuo tarpu vertinant, kad objekte buvo dirbama 86 valandas, objekte dirbo 4 darbuotojai, viso visi darbuotojai dirbo 344 valandas, galėtų būti sprendžiama dėl atsakovės pareigos sumokėti ieškovei 6 192 Eur sumą. Kita vertus, pati ieškovė PVM sąskaitą faktūrą išrašė 5 978,61 Eur sumai, t. y. už 332 darbo valandas. Teismo posėdžio metu apklausti ieškovės ir atsakovo darbuotojai parodė, kad faktiškai dirbusių objekte darbuotojų skaičius nebuvo kasdien vienodas, t. y. objekte kartais dirbdavo 2, kartais – 4 darbuotojai ir pan. Atsakovė teismo proceso metu sumokėjo ieškovei 3 348 Eur sumą, t. y. apmokėjo už 186 darbo valandas. Byloje nėra jokių kitų, objektyvių ir pakankamų įrodymų, kurie leistų daryti net tikėtiną išvadą tiek dėl objekte faktiškai kiekvieną konkrečią dieną dirbusių ieškovės darbuotojų skaičius, tiek dėl kiekvieno iš jų dirbtų valandų skaičiaus. Esant tokiai situacijai teismas neturi pagrindo spręsti ieškovei įrodžius reikalavimo teisę į didesnę, nei atsakovė jau jai yra sumokėjusi, atlyginimo už baldų montavimo darbus sumą.

26.       Svarbu pažymėti, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad prieš patekdami į objektą, ieškovės darbuotojai žymėdavosi objekto apsaugos poste, įrašydami savo vardus, įėjimo / išėjimo į/iš objekto laiką, todėl ieškovė galėjo surinkti ir pateikti teismui tokius duomenis, kurie padėtų nustatyti objekte dirbusių ieškovės darbuotojų ir jų dirbtų valandų skaičius. Taip pat ieškovė galėjo pateikti savo vidiniuose dokumentuose fiksuotus savo darbuotojų paskyrimų į konkrečius objektus, jų darbo laiką ir t.t. duomenis. Tačiau šių duomenų nepateikė nei atsakovei ikiteisminio proceso metu, nei teismui bylos nagrinėjimo metu.

27.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantė nepagrįstai šiuo aspektu siekia perkelti įrodinėjimo pareigą atsakovei, teigdama, jog atsakovė žinojo ir galėjo patikrinti, kiek valandų ir kiek darbuotojų dirbo konkrečią dieną, pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus ir pan. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, teigdama, jog ieškovės darbuotojai objekte dirbo būtent tokį valandų kiekį, koks nurodomas ieškinyje, ir kad bendra jai priklausančio atlyginimo už darbus kaina, betarpiškai susijusi su dirbtų valandų kiekiu, sudaro 5 978,61 Eur, būtent ieškovė ir turėjo teismui pateikti šias savo nurodomas aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Remiantis tuo, apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais, jog nerinkdama ir nefiksuodama rašytiniuose įrodymuose dirbtų valandų, tokių duomenų nepateikdama atsakovei, o tuo pačiu ir teismui, ieškovė iš esmės veikė savo rizika, ir esant ginčui, turi prisiimti sau tenkančias neigiamas pasekmes.

Dėl palūkanų

28.       Pasisakant apie procesines palūkanas – 78,62 Eur, kurias ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės už laikotarpį nuo PVM sąskaitoje faktūroje nurodyto apmokėjimo termino pabaigos iki ieškinio teismui padavimo dienos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CK 6.200 straipsnyje nurodyta, kad kiekviena šalis, vykdydama sutartį, ją vykdyti turi tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys turi bendradarbiauti ir kooperuotis. Nagrinėjamu atveju, nesant tarp šalių sudarytos rašytinės sutarties, kurioje būtų konkrečiai ir nedviprasmiškai apibrėžtas atsakovės atsiskaitymas su ieškove už pastarosios objekte atliktus darbus, ieškovei išrašius atsakovei PVM sąskaitą faktūrą ir kilus neaiškumams / ginčui dėl Sąskaitoje už atliktus baldų montavimo darbus išrašytos sumos (5 978,61 Eur), ieškovė, kuriai, kaip konstatuota teismo, kilo pareiga pagrįsti Sąskaitoje nurodytos sumos dydį / apskaičiavimo metodiką, turėjo pareigą pateikti atsakovei Sąskaitoje už atliktus darbus nurodytos sumos / kainos detalizaciją.

29.       Taip pat apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, jog ieškovė ir atsakovė anksčiau bendradarbiavo, t. y. ieškovė ir anksčiau vykdė baldų montavimo darbus pagal atsakovės užsakymus ir ginčų tarp šalių dėl atsiskaitymo nekildavo (teismas neturi duomenų apie atsakovės pareigos atsiskaityti už darbus su ieškove nevykdymą); tai, kad ir nagrinėjamu atveju atsakovė atsiskaitė su ieškove už ieškovės atliktus papildomus darbus šiame objekte, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju atsakovė, turėjusi aiškią ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos kainos detalizaciją, būtų vengusi atsiskaityti su ieškove.

30.       Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog šioje susidariusioje situacijoje būtent ieškovė, nepateikusi atsakovei PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos pagrindimo ir savo darbuotojų dirbtų valandų skaičių nurodydama tik dublike, sukėlė teisinį neapibrėžtumą, todėl ieškovė neturi teisės į procesinių palūkanų iš atsakovės priteisimą už pradelstą apmokėti pagal ginčo PVM sąskaitą faktūrą laiką.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

31.       Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju šalys turi pasilikti prie savo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Visų pirma, teismas sprendė, jog atsakovei pripažinus dalį ieškinio reikalavimų, t. y. sumokėjus ieškovei dalį (3348 Eur ir ieškiniu prašytų priteisti 6 057,23 Eur) skolos pagal išrašytą Sąskaitą, yra pagrindas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas mažinti 56 procentais. Antra, teismas, vertindamas šalių procesinį elgesį, sprendė, jog šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos yra jų pasyvaus, bendradarbiavimo stokojančio elgesio rezultatas, todėl šiuo pagrindu nusprendė bylinėjimosi išlaidų tarp šalių neskirstyti.

32.       Tiek ieškovė, tiek atsakovė savo apeliaciniuose skunduose kvestionavo pirmosios instancijos teismo sprendimą nepriteisti joms patirtų bylinėjimosi išlaidų dėl jame nurodytų argumentų. Ieškovė laikosi pozicijos, jog tik nagrinėjant ginčą teisme atsakovė su ieškove dalinai atsiskaitė, dėl ko ieškinio dalies patenkinimas bylos nagrinėjimo metu turi būti laikomas kaip palankaus ieškovei teismo sprendimo priėmimas dėl patenkintos ieškinio dalies; atitinkamai turėjo būti paskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė mano, kad ieškovės elgesys tiek ikisutartiniuose santykiuose, tiek ir teisme buvo nerūpestingas ir nesąžiningas, t. y. nepateikė laiku atsakovei Sąskaitos detalizacijos, nebendradarbiavo su atsakove, tuo tarpu atsakovė priešingai – buvo aktyvi, t. y. prašė ieškovės pateikti darbų kainos detalizaciją, paskaičiavo ieškovės atliktų darbų apimtis bei savo valia sumokėjo 3 348 Eur sumą už atliktus darbus.

33.       CPK 93 straipsnyje yra nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis). Tuo atveju, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis).

34.       Nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovė iš esmės pripažino dalį ieškinio reikalavimo, t. y. iš ieškovės ieškiniu prašytos priteisti 6 057,23 Eur sumos atsakovė teismo proceso metu sumokėjo ieškovei 3 348 Eur. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog tokiu būdu  atsakovė patenkino 56 procentus ieškinio reikalavimų.

35.       Byloje iš esmės nėra ginčo dėl teismo nustatytos procentinės ieškinio patenkintų reikalavimų dalies. Atsakovė apeliaciniame skunde su šia sprendimo dalimi iš esmės sutiko, t. y. sutiko, kad patenkinus ieškinio dalį 56 procentais, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos mažintinos 56 procentais, tačiau atsakovė nesutiko su teismo sprendimu dalyje, kuria teismas, nors ir atmetė likusią ieškinio dalį (dėl 2 709,23 Eur reikalavimo), tačiau nepriteisė iš ieškovės likusios atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dalies – 1 237 Eur. Tuo tarpu ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šios procentinės dalies (56 procentus patenkintų ieškinio reikalavimų) nevertino ieškovės naudai, tai yra nepriteisė iš atsakovės ieškovės naudai 56 procentų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

36.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos ar jos dalies nutraukimas vertinamas kaip bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Tokiu atveju, sprendžiant dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, taikytinos CPK 93 straipsnio 4 dalies, 94 straipsnio 1 dalies bei 98 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. turi būti atsižvelgiama tiek į šalių procesinio elgesio tinkamumą bei priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, tiek ir į bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas. Civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2017; 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-212-469/2021).

37.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo šioje dalyje (dėl bylinėjimosi išlaidų) padaryta išvada, jog abiejų šalių elgesys esamoje situacijoje buvo pasyvus, stokojantis bendradarbiavimo, sprendžiant ginčą ikiteismine tvarka.

38.       Kaip jau buvo konstatuota tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, būtent ieškovė, nepagrįsdama atsakovei išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos atliktų baldų montavimo darbų kainos / sumos, t. y. atsakovei ne vieną kartą prašant (kas vertintina, kaip aktyvūs atsakovės veiksmai ikiteisminėje stadijoje) ieškovės pateikti  / pagrįsti pastarosios darbuotojų objekte išdirbtų valandų skaičių tam, kad būtų galima įvertinti prašomos apmokėti Sąskaitoje nurodytos sumos pagrįstumą, ikiteisminėje stadijoje elgėsi nesąžiningai. Todėl laikytina, kad būtent ieškovės elgesys, nepateikiant atsakovei duomenų apie darbų atlikimo laiką (valandas), ir sukėlė tarp šalių ginčą, kuris iš esmės galėjo būti išspręstas (arba išspręstas iš dalies) ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje ir atitinkamai šalys arba būtų patyrusios ženkliai mažesnes bylinėjimosi išlaidas (pvz., atsakovei pripažinus ir apmokėjus dalį Sąskaitoje nurodytos sumos, kaip tai atsitiko ginčą nagrinėjant teisme), arba bylinėjimosi išlaidų nebūtų patyrusios apskritai (pvz., ieškovei pagrindžius išdirbtų valandų skaičių). Šiuo pagrindu yra svarbu paminėti kasacinio teismo išaiškinimą, jog vertindamas šalies procesinį elgesį teismas turi atsižvelgti, be kita ko, į tai, ar buvo galimybė šį ginčą spręsti neteisminiu keliu ir ar šalis juo pasinaudojo, ar pagrįstai pradėjo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-1075/2020).

39.       Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, atsakovei neginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl jos patirtų bylinėjimosi išlaidų sumažinimo 56 procentais, esant konstatuotam netinkamam ieškovės elgesiui ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje dalyje (bylinėjimosi išlaidų paskirstymo) yra pagrindas patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš ieškovės atsakovės naudai 44 procentus jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 972 Eur (2 208,31 Eur *44 /100).

Dėl procesinės bylos baigties

40.       Apibendrindamas išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir išanalizavo bylos aplinkybes, įvertino surinktus įrodymus bei spręsdamas šalių ginčą dėl skolos priteisimo tinkamai taikė tiek materialiąsias, tiek procesines teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos įrodymų tyrimo bei vertinimo kontekste, todėl šioje  - materialinėje - dalyje naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne į visus atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydžiui reikšmingus kriterijus ir nepagrįstai abi šalis paliko prie jų pačių patirtų bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslintinas, priteisiant iš ieškovės atsakovės naudai pastarosios patirtas 972 Eur bylinėjimosi išlaidas.

41.       Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

42.       Kaip jau buvo minėta, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Šiuo atveju netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra skirstomos. Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą ir dėl to patikslinus pirmosios instancijos teismo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš priešingos šalies – ieškovės.

43.       Atsakovė pateikė teismui rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, kad ji apeliacinėje instancijoje sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį ir patyrė viso 2 024,03 Eur išlaidas advokato paslaugoms (už apeliacinio skundo parengimą, taip pat už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą). Šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į nurodytą, atsakovės UAB „Genvesta“ naudai iš ieškovės UAB „Spotmount“ priteistina 2 052,03 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Spotmount“ apeliacinį skundą atmesti.

Apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Genvesta“ apeliacinį skundą tenkinti.

Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Spotmount“ (juridinio asmens kodas 304802456) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Genvesta“ (juridinio asmens kodas 301675402) naudai 972 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Spotmount“ (juridinio asmens kodas 304802456) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Genvesta“ (juridinio asmens kodas 301675402) naudai 2 052,03 Eur (du tūkstančius penkiasdešimt du eurus 3 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                                          Renata Volodko