Administracinė byla Nr. eI-251-426/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02216-2017-4

  Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1.; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės teismų administracijos dėl žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. V. skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybei atstovaujančios Nacionalinės teismų administracijos jo patirtą 16 761,50 Eur turtinę žalą.

Nurodė, jog 2012 m. kovo 23 d. Nacionalinė teismų administracija (toliau – ir Administracija, NTA) paskelbė konkursą Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms užimti.          2012 m. balandžio 4 d. pareiškėjas pateikė prašymą leisti jam dalyvauti šiame konkurse bei pateikė visus kitus reikalingus dokumentus. Jis 2012 m. balandžio 16 d. konkursą laimėjo. Administracija 2012 m. gegužės 7 d. priėmė sprendimą neskirti pareiškėjo į Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas kaip neatitinkančio nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriuo panaikino Administracijos 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovę iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo skyrimo į Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Administracija, vykdydama 2013 m. birželio 13 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, iš naujo sprendė pareiškėjo skyrimo į Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas klausimą ir               2013 m. birželio 27 d. priėmė įsakymą Nr. 3P-135-(2.1), kuriuo į nurodytas pareigas neskyrė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5188-624/2013 skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Administracijos 2013 m. birželio 27 d. įsakymą. Teisminiams ginčams pasibaigus pareiškėjo naudai, 2014 m. rugsėjo 17 d. Administracija kreipėsi į jį, siūlė užimti Turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 5 d. rašte pažymėjo, kad nuo 2014 m. sausio 27 d. yra įsidarbinęs VšĮ „Grunto valymo technologijos“ projekto vadovo pareigose, yra atsakingas už tęstinių projektų įgyvendinimą, todėl pasiūlymo priimti negali.

Nagrinėjamoje situacijoje tarp pareiškėjo ir NTA nuo 2012 metų gegužės mėnesio iki              2014 m. liepos 2 d. vyko teisminiai ginčai dėl atsisakymo skirti į vyriausiojo specialisto pareigas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d sprendimu galutinai buvo konstatuota, kad atsakovė neteisėtai nepaskyrė pareiškėjo į Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Tai reiškia, kad priimdama 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą ir 2013 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. 3P-135-(2.1), kuriais nuspręsta neskirti pareiškėjo į Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, atliko neteisėtus veiksmus, kurių neteisėtumą 2014 m. liepos 2 d. patvirtinus Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, pareiškėjas įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo, o atsakovė – ją atlyginti. Kadangi teismai nustatė, kad pareiškėjas į pareigas nepaskirtas neteisėtai, vadinasi, nesant Administracijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjas būtų gavęs darbo užmokestį, todėl nurodyta 16 761,50 Eur žala yra reali, ne hipotetinė ir priteistina.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės teismų administracijos atsiliepime į skundą nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog NTA nuomone, aplinkybė, kad Administracijos 2012 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. 4R-952-(113) buvo panaikintas, savaime nereiškia veiksmų neteisėtumo. Tesimų sprendimuose konstatuota, kad Administracija netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias nepriekaištingos reputacijos sampratą. Atsakovė laikėsi nustatytų veiklos normų, kurių privalėjo laikytis, tačiau, pirmu atveju, nepakankamai motyvavo savo priimtą sprendimą, antru – pernelyg plečiamai aiškino teisės aktų nuostatas. Nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo teigti, kad atsakovės veiksmai, susiję su 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo bei 2013 m. birželio 27 d. įsakymo priėmimu, buvo neteisėti ab initio. Atsižvelgiant į tai, nenustačius veiksmų neteisėtumo, negali būti tenkinamas reikalavimas atlyginti žalą.

Be to, NTA nesutinka su pareiškėjo prašomos žalos apskaičiavimu. Iš faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjas neturėjo teisėtų lūkesčių ir tikslo įsidarbinti Administracijoje. Įvertinus nurodytas aplinkybes, atsakovės atstovės nuomone, pareiškėjas neįrodė žalos padarymo fakto bei jos dydžio, nėra pagrindo konstatuoti esant priežastinį ryšį tarp nepriėmimo į pareigas ir jo negautų pajamų.

Teismas

konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą pagrįstumo.

Ginčo tarp šalių, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-756-1084-13 nusprendė NTA 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 4R-952-(113) panaikinti ir įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti dėl pareiškėjo skyrimo į Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, nėra.

Taip pat, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5188-624/2013 nusprendė panaikinti Administracijos     2013-06-27 įsakymą Nr. 3P-135-(2.1).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246-6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010; 2008 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-116/2008).

Pažymėtina, jog pareiškėjas prašymu atlyginti turtinę žalą yra iš esmės siekia prisiteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą, t. y. už laikotarpį nuo to momento, kai turėjo būti paskirtas į vyriausiojo specialisto pareigas iki naujo darbo susiradimo. Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, jog turėtų būti atlyginama už priverstinės pravaikštos laikotarpį (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016).

Vertinant NTA veiksmų neteisėtumą, primintina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-143-1105/2014 patvirtino, jog Administracija neturėjo teisės atsisakyti priimti pareiškėją į Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Taigi, nors atsakovės 2012 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. 4R-952-(113) buvo panaikintas dėl kitokių priežasčių (nepakankamo motyvavimo), tačiau tai nereiškia, jog jeigu šis sprendimas būtų geriau motyvuotas, būtų pripažintas teisėtu. Priešingai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-143-1105/2014 konstatuotos aplinkybės (jog Administracija neturėjo teisės atsisakyti priimti pareiškėją į pareigas) egzistavo ir Administracijos 2012 m. gegužės 7 d sprendimo priėmimo metu. Tai reiškia, jog Administracija privalėjo paskirti į pareigas, tačiau to nepadarė, t. y. neveikia taip, kaip privalėjo veikti. Įvertinus nustatytas aplinkybes, pripažintina, jog yra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus priimant 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 4R-952-(113) ir          2013-06-27 įsakymą Nr. 3P-135-(2.1).

Pareiškėjas prašo priteisti 16 761,50 Eur turtinę žalą, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, jog sutinka su atsakovės pateiktais žalos apskaičiavimais. NTA 2017 m. rugpjūčio 10 d. paskaičiavime Nr. 3R-1111 (b. l. 36–37) nurodyta, jog nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. sausio 26 d. pareiškėjui galėjo būti apskaičiuota 16 943,96 Eur dydžio alga, atitinkamai išmokamas darbo užmokestis – 12 877,41 Eur. Papildomai pažymėtina, jog pareiškėjui laimėjus konkursą į vyriausiojo specialisto pareigas ir nesant teisėto pagrindo neskirti į šias pareigas, jis turėjo pagrįstą lūkestį gauti darbo užmokestį. Kadangi ginčas kilo dėl situacijos, kai pareiškėjas jau buvo laimėjęs konkursą, tai teisiškai nėra reikšminga, jog prieš dalyvaujant konkurse neturėjo teisėto lūkesčio laimėti konkursą ir gauti darbo užmokestį. Taip pat pareiškėjo veiksmai skundžiant atsakovės priimtus sprendimus laikytini pakankamai aktyviais, o kito darbo ieškojimas ar neieškojimas nereiškia kreditoriaus (pareiškėjo) kaltės, kuri sudarytų pagrindą mažinti žalos dydį. Tuo labiau, jog pareiškėjas iš viso neturi pareigos dirbti kokį nors darbą, todėl tokios pareigos (Administracijai nepaskyrus į vyriausiojo specialisto pareigas susirasti kitą darbą) pareiškėjui sukūrimas nebūtų nei teisėtas, nei pagrįstas. Bylos duomenys patvirtina, jog bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas neužėmė jokių pareigų, kurios negalėjo būti suderintos su valstybės tarnautojo statusu (b. l. 89–90) ir dėl kurių turėtų būti mažinamas žalos dydis. Pažymėtina, jog pareiškėjas darbo užmokestį būtų gavęs atskaičius privalomus mokėti mokesčius, todėl ir patirta žala yra atlygintina atskaičius mokesčius. Taip pat, Administracijos veiksmai             2014 m. rugsėjo 17 d. ir 2014 m. gruodžio 5 d. siūlant pareiškėjui užimti vyriausiojo specialisto pareigas nereiškia, jog 2012 m. gegužės 7 d. – 2014 m. sausio 26 d. nebuvo padaryta žala. Be to, pareiškėjas laikotarpiais, kai Administracija siūlė užimti vyriausiojo specialisto pareigas, net ir neprašo priteisti žalos. Nėra teisiškai reikšminga, jog pareiškėjas galiausiai atsisakė eiti minėtas pareigas ir tuo labiau, jog jeigu nebūtų atsakovė, priėmusi neteisėtų sprendimų, nebūtų jų užėmęs.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog jeigu Administracija nebūtų priėmusi neteisėtų sprendimų (pareiškėją būtų paskyrusi į pareigas), pareiškėjui būtų mokėtas darbo užmokestis. Atsakovei nepaskyrus pareiškėjo į pareigas, jam nebuvo mokėtas darbo užmokestis, todėl patyrę žalą. Taigi, yra pagrindas pripažinti, jog yra atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys.

Atsižvelgiant į tai, jog byloje nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys), todėl pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies ir priteistina      12 877,41 Eur suma.

Be to, pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindu, todėl reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas paliktinas nenagrinėtu.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. V. naudai iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos 12 877,41 (dvylika tūkstančių aštuonis šimtus septyniasdešimt septynis eurus 41 ct) turtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                      Rūta Miliuvienė