Administracinė byla Nr. eA-2528-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00557-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.2.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. F. (A. F.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (15-02)3I-91(00043)/17I-55(15/5-5)1U-4 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui A. F.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti per vieną mėnesį išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). Pareiškėjas taip pat prašė iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, jog jis negalėtų sukelti grėsmės viešajai tvarkai, jį su Lietuva sieja labai stiprūs socialiniai ryšiai. Sutuoktinė G. B. su pareiškėju gyveno Italijoje nuo 2013 m. gegužės mėn., kai jis atlikinėjo bausmę už padarytą nusikaltimą jau ne įkalinimo įstaigoje, o namuose. Abu su sutuoktine tuo metu dirbo. Susituokė, susilaukė pirmagimio. Vaikui gimus, pareiškėjas baigė atlikti bausmę, tačiau oficialiai dirbti negalėjo, nes neturėjo leidimo gyventi. Po to jam buvo išduotas leidimas 6 mėn. gyventi Italijoje, po termino pabaigos jis išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Po pareiškėjo išvykimo sutuoktinių gyvenimas buvo sudėtingas, kadangi (duomenys neskelbtini) pareiškėjas dirbo 3 mėnesius ir grįždavo į Italiją 3 mėnesiams. Kai G. B. darbdavys sužinojo apie jos antrąjį nėštumą, nutraukė darbo santykius. Ji prarado galimybę gauti motinystės atostogas ir išmokas. Gimus antrajam vaikui, Italijoje pareiškėjas neturėjo galimybių susirasti darbo ir gauti leidimą gyventi dėl padarytų nusikaltimų, todėl sutuoktiniai nusprendė grįžti į Lietuvą. 

3.       Atsakovas, pareiškėjo manymu, neatkreipė dėmesio į tai, kad jis nekelia grėsmės, kaltę pripažino, bausmę atliko, nėra linkęs į nusikaltimus, siekia kurti ateitį Lietuvoje su savo sutuoktine ir vaikais. Kol abu ieško darbų, G. B. turi pakankamai lėšų pragyventi ir išlaikyti savo vyrą. Pareiškėjas aiškino, kad šiuo atveju atsakovas be jokio pagrindo siekia išskirti šeimą bei palikti du mažamečius vaikus be tėvo, priverstinai atskiriant tėvą ir vyrą. Nėra teisinio pagrindo manyti, kad jis slėpė informaciją apie savo teistumą, kadangi prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi 8.5 punkte aiškiai nurodė, kad teistas 2011 m. gegužės 15 d., paskirta 5 metų bausmė baigėsi 2015 m. birželio 30 d., todėl pareiškėjui nesuprantama, kodėl atsakovas mano, jog pareiškėjas mėgino nuslėpti teistumą ar nepateikė informacijos apie jį. Pareiškėjas tvirtino, kad jį sieja artimi socialiniai ryšiai su Lietuva, artimai bendrauja su sutuoktinės šeima, tačiau skundžiamu Sprendimu visiškai apribojama teisė bendrauti, jis atskiriamas nuo savo vaikų.

4.       Skunde pareiškėjas pabrėžė, kad išsiųsti jį nėra proporcinga priemonė siekiamam tikslui, kadangi jis būtų atskirtas nuo savo šeimos. Nagrinėjant prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Atsakovas neprašė patikslinti duomenų ar pateikti pasiaiškinimą, dėl kokių nors aplinkybių, nesiaiškino aplinkybių, formaliai pažiūrėjęs į situaciją, priėmė nepagristą Sprendimą. Sprendime tik nurodyti teisės aktų straipsniai, tačiau nei motyvų, nei pagrindimo, kodėl konkrečiu atveju atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nėra, tik deklaratyviai nurodoma, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos saugumui, visiškai nevertinant jo perspektyvų, šeimos išskyrimo, kas sukeltų pernelyg didelę žalą vienišai dviejų vaikų motinai.

5.       Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje akcentavo, kad pareiškėjas leidimu laikinai gyventi siekė šeimos susijungimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas susituokęs nuo 2013 m., Lietuvoje lankydavo gimines ir yra susiklostę glaudūs socialiniai ryšiai.

6.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7.       Atsakovas nurodė, jog 2017 m. birželio 19 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui (toliau – ir Migracijos skyrius) pareiškėjas tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

8.       Ginčijamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Šią išvadą atsakovas padarė įvertinęs aktualius duomenis ir nustatęs, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tris nusikaltimus, ir tai, jog turi teistumą iki 2018 m. liepos 5 d. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, t. y. ne gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktine ir nepilnamečiais vaikais, o tik gauti leidimą laikinai gyventi ir taip įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse.

9.       Atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi 8.5 eilutėje nurodė, jog 2011 m. gegužės 15 d. jam buvo paskirta 5 metų bausmė, tačiau Teisingumo ministerijos Teismo nuosprendžių registro informacinės sistemos Teismo nuosprendžių registro bendrąją pažymą Nr. 47181/2017/R ir 2017 m. liepos 3 d. Respublikinės prokuratūros Bolonijos bendrosios jurisdikcijos teismo Baudžiamosios teisės skyriaus išduotą vykdymo aktą Nr. SIEP 1428/2012 (toliau – ir Vykdymo aktas) atsakovui pateikė tik 2017 m. rugpjūčio 7 d., t. y. tik tada, kai Migracijos departamento Imigracijos skyrius telefonu paprašė pateikti kompetentingos institucijos išduotą pažymą apie teistumą. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas pripažino, kad užsienietis bandė nuslėpti išsamią informaciją apie savo teistumą Italijoje.

10.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas santuoką su Lietuvos Respublikos piliete sudarė (duomenys neskelbtini) Italijos Respublikoje. Pareiškėjo nepilnamečiai vaikai taip pat gimė Italijos Respublikoje: sūnus – (duomenys neskelbtini), duktė – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo sutuoktinė ir vaikų motina nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2017 m. birželio 8 d. buvo deklaravusi išvykimą į užsienio valstybę. Kaip teigiama jos 2017 m. spalio 16 d. paaiškinimuose, kuriuos davė Migracijos skyriui ir pasirašydama patvirtino, ji kartu su pareiškėju Italijoje gyveno nuo 2013 m. gegužės mėn. Sutuoktinė paaiškinime pažymėjo, jog po bausmės pabaigos pareiškėjas negalėjo oficialiai dirbti Italijos Respublikoje, kadangi neturėjo galimybės gauti leidimo gyventi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Būtent dėl šios priežasties nusprendė atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo pateiktame išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąraše nurodyta, kad jis 2000–2015 metais gyveno Italijos Respublikoje, tačiau šiame sąraše nenurodyta, kad jis kada nors anksčiau būtų lankęsis Lietuvoje. Atsakovui kilo pagrįstų įtarimų, kad pareiškėjas neketina gyventi Lietuvos Respublikoje, tik siekia gauti leidimą laikinai gyventi tam, jog galėtų legalizuoti buvimą Šengeno valstybėse. Sutuoktinė paaiškinime nurodė, kad, kol abu sutuoktiniai suras darbą Lietuvoje, jų šeima gyvens iš sutuoktinės santaupų ir ne pareiškėjas rūpinsis šeimos gerove. Įtikinamų įrodymų, kad jis turėtų perspektyvų artimiausiu metu įsidarbinti Lietuvos Respublikoje, atsakovui nebuvo pateikta.

11.       Atsakovo vertinimu, pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Tai rodė užsieniečio nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leido konstatuoti, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas priėjo prie išvados, kad leidimo laikinai gyventi neišdavimas ir daugkartinės nacionalinės vizos panaikinimas nėra pakankama priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti, todėl būtina, kad pareiškėjas išvyktų iš Lietuvos Respublikos. Įvertinęs Migracijos departamente esamą informaciją, kuri patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visuomenei bei atsižvelgdamas į Lietuvoje susiklosčiusius užsieniečio šeiminius ryšius, atsakovas priėjo prie išvados, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje pažeistų visuomenės interesus. Faktas, kad Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą vos prieš 10 dienų iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo deklaravo jo sutuoktinė ir du nepilnamečiai vaikai, nėra pakankamas pagrindas nepaisyti visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos interesų ir suteikti minėtam užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

12.       Atsižvelgdamas į padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo nuteistas už du nesunkius ir vieną apysunkį nusikaltimą, padarytos nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinėmis medžiagomis ir ginklais, kurie yra laikomi padidėjusio pavojaus objektais, yra itin pavojingos visuomenei dėl žalingo poveikio žmonių sveikatai, saugumui ir socialinei gerovei, todėl manė, kad teisės laikinai gyventi nesuteikimas yra nepakankama priemonė siekiamam tikslui, ir pripažino, kad šio užsieniečio gyvenimas ir buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai.

13.       Anot atsakovo, aplinkybė, kad pareiškėjas dėl ginčijamo Sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes, nėra pagrindas laikyti šį Sprendimą neproporcingu. Migracijos departamento nuomone, visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę atvykti tik tiems užsieniečiams, kurie nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus. Atsakovo vertinimu, faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad yra pakankamas pagrindas išvadai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas.

II.

14.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

15.       Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

16.       Nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 19 d. Migracijos skyriui (tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė) pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 771 punktu, 2017 m. rugpjūčio 10 d. išsiuntė Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) paklausimą, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas 2017 m. rugsėjo 16 d. išvadoje Nr. 5-S-7693 nurodė, kad 2011 m. lapkričio 18 d. Bolonijos (Italijos Respublika) teismas pripažino pareiškėją kaltu dėl trijų nusikaltimų padarymo: neteisėto narkotikų laikymo, neteisėto disponavimo ginklais ir vogtų daiktų supirkimo, ir nuteisė 5 metų laisvės atėmimo bausme, uždraudė 5 metus dirbti valstybinėse įmonėse bei pritaikė saugos priemones – turto konfiskavimą, rastų daiktų konfiskavimą ir sunaikinimą. Vykdymo akte nurodyta, kad 2015 m. liepos 5 d. pareiškėjas buvo paleistas į laisvę po bausmės atlikimo 315 dienų anksčiau laiko. Atsakovas nustatė, kad padaryta nusikalstama veika atitinka nusikaltimus, už kuriuos numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje ir 189 straipsnio 1 dalyje. Nusikaltimai, už kuriuos atsakomybė nustatyta BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 189 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuojami kaip nesunkūs nusikaltimai, o nusikaltimas, už kurį atsakomybė numatyta BK 253 straipsnio 1 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas kvalifikuojamas kaip apysunkis nusikaltimas.

17.       Atsakovas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, jis neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo šeiminius santykius, padarė išvadą, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje pažeistų visuomenės interesus. Atsakovo vertinimu, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir priėjo prie išvados, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

18.       Teismas nesutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas nuslėpė informaciją apie teistumą ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė prašymą šeimos susijungimo pagrindu ir prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi 8.5 eilutėje nurodė, jog 2011 m. gegužės 15 d. jam buvo paskirta 5 metų bausmė, kuri yra atlikta. Bausmės pabaiga – 2013 m. birželio 30 d. (b. l. 27–37). Teismo vertinimu, tokios informacijos pateikimas yra pakankamas ir teisingas, t. y. nurodyti straipsniai, bausmės pradžia ir pabaiga. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui atsakovas būtų nurodęs pateikti kitus duomenis. Tai, kad atsakovas papildomai nurodė pateikti duomenis apie teistumą, negali būti vertinama kaip neteisingų duomenų atsakovui pateikimas. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 7 d. prašomus duomenis pateikė (b. l. 57). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas atsakovui neteikė neteisingų duomenų ir nebandė nuslėpti informacijos apie savo teistumą Italijos Respublikoje. Šie Migracijos departamento argumentai laikyti nepagrįstais.

19.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas santuoką su Lietuvos Respublikos piliete sudarė (duomenys neskelbtini) Italijos Respublikoje (b. l. 39), jo nepilnamečiai vaikai gimė taip pat Italijoje: sūnus – (duomenys neskelbtini), duktė – (duomenys neskelbtini) (b. l. 41, 42). Vaikai turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjo sutuoktinė 2017 m. spalio 16 d. paaiškinimuose nurodė, kad Italijos Respublikoje gyveno nuo 2013 m. gegužės mėn. Jos sutuoktinis po bausmės pabaigos negalėjo oficialiai dirbti toje šalyje, kadangi neturėjo galimybės gauti leidimo gyventi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Būtent dėl šios priežasties nusprendė atvykti į Lietuvos Respubliką. Kol abu suras darbą Lietuvoje, šeima gyvens iš jos santaupų (b. l. 90– 91).

20.       Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta G. B. paaiškino, kad su pareiškėju yra pažįstami nuo 2006 m. Sutuoktinį su Lietuva sieja šeima, vaikai. Dėl stabilaus gyvenimo grįžo į Lietuvą, nori motinai padėti. Pareiškėjas Lietuvoje lankydavosi 2000–2015 m. Nurodė, kad gyvena iš santaupų, vyras dirba (duomenys neskelbtini), atsiunčia pinigų šeimai, bendrauja su juo tik telefonu. Šeimai reikia vyro, vaikams – tėvo.

21.       Teismo vertinimu, pareiškėjo sutuoktinės paaiškinimai rodo, kad jie siekia tęsti šeimyninį gyvenimą kartu, auginti vaikus. Šiuo atveju pareiškėjo tikslas – gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu – yra pagrįstas. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą, nustatė, kad jis 2000–2015 metais gyveno Italijoje ir nenurodė, kad būtų lankęsis Lietuvoje. Atsakovas nepateikė duomenų, kaip jis nustatė, kad pareiškėjas nebuvo atvykęs į Lietuvą. Sutuoktinė nurodė, kad atvykdavo pas giminaičius į Lietuvą. Atsakovui kilo pagrįstų įtarimų, kad pareiškėjas neketina gyventi Lietuvos Respublikoje, tik siekia gauti leidimą laikinai gyventi tam, jog galėtų legalizuoti buvimą Šengeno valstybėse. Teismo vertinimu, atsakovas deklaratyviai Sprendime padarė išvadas, netyręs ir nevertinęs individualių pareiškėjo šeiminių aplinkybių.

22.       Sprendimas grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Atsakovas savo išvadą iš esmės grindė pareiškėjo padarytomis nusikalstamomis veikomis bei jo teistumu. Kai pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, jo teistumas nebuvo išnykęs, o šiuo metu jis jau yra išnykęs. Teismui atsakovas jokių papildomų duomenų apie pareiškėjo realiai keliamą grėsmę nepateikė. Pareiškėjo sutuoktinė nurodė, kad jis dirba (duomenys neskelbtini). Be to, Migracijos departamentas nenustatė pareiškėjo fiktyvios santuokos sudarymo aplinkybių. Jo sutuoktinė pagrindė, kad turi (duomenys neskelbtini) (b. l. 92), ir teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad šeima iš tokių pajamų negalėtų pragyventi Lietuvoje. Sprendime tik formaliai išdėstytos aplinkybės dėl pareiškėjo šeiminės padėties, išvada, kad jis neturi ilgalaikių socialinių ryšių su Lietuva ir kad jo buvimas kelia grėsmę viešajai tvarka yra nepagrįsta ir nemotyvuota. Šiuo atveju atsakovo Sprendime detalaus vertinimo ir pusiausvyros tarp šeimos interesų (du mažamečiai vaikai ir žmona Lietuvoje) bei visuomenės saugumo atsakovas netyrė. Prioritetą atsakovas suteikė visuomenės saugumui.

23.       Teismas pažymėjo, kad užsieniečių apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos. Pareiškėjas prašymą grindė šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė. Santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), nepilnamečiai vaikai, gimę (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos piliečiai. EŽTT, spręsdamas dėl asmens teisės į šeimos sujungimą ir pavojaus valstybės saugumui santykio, 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendime byloje Boultif prieš Šveicariją pateikė principines nuostatas, į kurias turėtų būti atsižvelgta, sprendžiant, ar asmens išsiuntimas iš valstybės yra būtinas demokratinėje visuomenėje pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją (toliau – ir Konvencija).

24.       Teismas, vertindamas, kad ginčijame Sprendime buvo sprendžiamas asmens teisės į šeimos sujungimą ir pavojaus valstybės saugumui santykio klausimas, konstatavo, kad atsakovas tinkamai neištyrė, ar pareiškėjo išsiuntimas iš valstybės yra būtinas ir ar jis proporcingas siekiamam tikslui. Pareiškėjas nurodė aplinkybes, dėl kurių atvyko į Lietuvą. Sutuoktinė pagrindė, kad šeima gyvens iš jos santaupų. Nesant galimybės pareiškėjui gyventi Lietuvoje, jo mažamečiai vaikai prarastų šeiminį ryšį su tėvu, o kad šeima galėtų vėl gyventi Italijos Respublikoje, kai jie išvyko dėl to, jog negalėjo susirasti darbo ir pragyventi, tokių duomenų nesurinkta.

25.       Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis išvyko iš Italijos, prašymo nagrinėjimo metu nebuvo vertintos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas, turėdamas teistumą, būtų padaręs administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką ar kitu būdu kėlęs realią grėsmę valstybės saugumui. Sprendime neatskleista, kaip atsakovas vertino santuokos trukmę, tėvo ir mažamečių vaikų ryšio nutraukimą, pareiškėjo elgesį iki Sprendimo priėmimo, šeimines aplinkybes ir tai, kad santuoka nėra fiktyvi, bei tai, ar šeiminių santykių stabilumui pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos keliamą pavojų, bei galiausiai, kaip atsakovas suteikė prioritetą visuomenės saugumui, nevertindamas pareiškėjo šeiminių santykių esmės, ir, svarbiausia, mažamečių teisės turėti realius santykius su biologiniu tėvu.

26.       Teismas atkreipė dėmesį, kad EŽTT jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, jog vaiko ir tėvų tarpusavio ryšys patenka į Konvencijos 8 straipsnio apsaugą ir Johansen prieš Norvegiją byloje EŽTT išaiškino, kad pasitenkinimo jausmas, kurį jaučia tėvai ir vaikai dėl tarpusavio ryšio bei bendravimo, yra fundamentalus šeimos gyvenimo elementas. Visos valstybių vidaus priemonės, kaip nors kliudančios šiam pasitenkinimo jausmui, laikomos kišimusi į teisę, ginamą Konvencijos 8 straipsnio. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad atsakovas būtų išsamiai įvertinęs pareiškėjo šeiminius santykius, jo ryšius su mažamečiais vaikais ir kitus individualius pareiškėjo ryšius su šeima. Kadangi atsakovas tinkamai neištyrė, ar pareiškėjo išsiuntimas iš valstybės yra būtinas ir ar jis proporcingas siekiamam tikslui, ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

27.       Atsižvelgęs į anksčiau nustatytas aplinkybes, teismas Sprendimą panaikino ir atsakovą įpareigojo pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo, individualiai įvertinant šeiminius santykius bei jo paties elgesį Lietuvoje, pagrindžiančius atsakovo išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, įvertinus, kad jo teistumas yra išnykęs. Teismas akcentavo, kad vien tik formalus Policijos departamento išvados citavimas, nevertinant visumos individualių pareiškėjo šeiminių aplinkybių, negali būti laikomas tinkamu pareiškėjo prašymo išnagrinėjimu.

28.       Pagal Įstatymą tik atsakovui suteikta teisė priimti Sprendimus išduoti ar panaikinti leidimus (Įstatymo 51 str. 4 d.). Atsakovas turi atlikti išsamų ir detalų pareiškėjo šeiminių aplinkybių tyrimą. Atsakovas, be kita ko, yra ir viešojo administravimo subjektas. Jo priimamiems sprendimams taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, nustatančio bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui, reikalavimai. Be to, atsakovui taikytinas ir gero administravimo principas, pagal kurį atsakovas turėjo tinkamai atlikti individualų ir objektyvių pareiškėjai išduoto leidimo panaikinimo aplinkybių tyrimą. Nagrinėjamu atveju atsakovas atliko formalų duomenų vertinimą, nesiaiškino realių, reikšmingų faktinių aplinkybių, nesudarė galimybės pareiškėjui pateikti paaiškinimus ir, esant būtinybei, papildomus duomenis. Vien formalus duomenų vertinimas negali būti laikomas tinkamu atsakovui suteiktos pareigos įgyvendinimu. Toks atsakovo elgesys pripažintas pažeidžiančiu gero administravimo principą.

29.       Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, priėjo prie išvados, kad Sprendimas naikintinas ir atsakovas įpareigotinas iš naujo įvertinti pareiškėjo realią šeiminę situaciją, įvertinant ir mažamečių vaikų bei šeimos santykių apsaugą, garantuojamą Konvencijoje.

30.       Kadangi pareiškėjui išduota daugkartinė viza panaikinta, atsisakius išduoti leidimą laikinai gyventi, tai negali būti laikoma teisėta ir Sprendimo dalis dėl daugkartinės vizos panaikinimo dėl anksčiau nustatytų šiame sprendime aplinkybių.

31.       Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo per vieną mėnesį įpareigoti atsakovą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi teismas pažymėjo, kad negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, šiuo atveju – Migracijos departamento, – kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, ir teismo sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigoti išduoti leidimą laikinai gyventi. Tačiau teismas vertino, kad panaikinus Sprendimą, įvertinus anksčiau nustatytas aplinkybes, yra pagrindas įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 2 p.).

32.       Dėl pareiškėjo prašymo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas nepateikė teismui prašymo su pagrindimu, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nespręstas, teismas nurodė, kad pareiškėjas turi teisę ABTĮ 41 straipsnio tvarka kreiptis dėl išlaidų priteisimo su atskiru prašymu.

III.

33.       Atsakovas Migracijos departamentas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

34.       Apeliaciniame skunde atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje išvardintos faktinės aplinkybės suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. nurodoma, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą pagal kompetenciją atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šios institucijos pagal kompetenciją įvertina, ar nėra šio straipsnio 2 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Policijos departamento ar Valstybės sienos apsaugos tarnybos išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Taigi Įstatyme yra imperatyviai nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Policijos departamento išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Įstatymas nenumato jokių išimčių, kad tais atvejais, kai užsienietis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreipiasi šeimos susijungimo pagrindu, galėtų būti netaikomos imperatyvios Įstatymo nuostatos.

35.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prisidėjime prie apeliacinio skundo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Policijos departamentas su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais sutinka ir atsakovo reikalavimus palaiko.

36.       Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos tesimos sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

37.       Pareiškėjas nurodo, kad pateikdamas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo aiškiai nurodė, jog jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurią yra atlikęs. Pareiškėjui nesuprantama, kokiu pagrindu atsakovas mano, jog pareiškėjas mėgino nuslėpti savo teistumą ar nepateikė kokios nors informacijos apie jį. Tuo tarpu atsakovas jokių duomenų apie pareiškėjo realiai keliamą grėsmę nepateikė. Pareiškėjas akcentuoja, jog analogišką teisės taikymo klausimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018 ir pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nekelia ir negalėtų sukelti grėsmės viešajai tvarkai, jį su Lietuvos Respublika sieja vien socialiniai ryšiai. Atsakovas neatkreipė dėmesio į tai, kad pareiškėjas nekelia grėsmės, savo kaltę pripažino, bausmę atliko, nėra linkęs į nusikaltimus, siekia kurti ateitį Lietuvoje su savo sutuoktine ir vaikais. Šiuo atveju atsakovas be jokio pagrindo siekė išskirti šeimą bei palikti du mažamečius vaikus su jų motina, atskiriant tėvą ir vyrą. Šiuo atveju, net ir siekiant atsakovo nurodyto tikslo, priemonė išsiųsti pareiškėją nėra proporcinga siekiamam tikslui, kadangi jis būtų atskirtas nuo savo šeimos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

38.       Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikino daugkartinę vizą bei išsiuntė iš Lietuvos Respublikos ir uždraudė atvykti, teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atsakovą per vieną mėnesį išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

39.       Pirmosios instancijos teismas 2018 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

40.       Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė atsakovas, manydamas, jog Įstatyme yra imperatyviai nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Policijos departamento išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Anot atsakovo, Įstatymas nenumato jokių išimčių, kad tais atvejais, kai užsienietis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreipiasi šeimos susijungimo pagrindu, galėtų būti netaikomos minėtos Įstatymo nuostatos.

41.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. F. 2017 m. birželio 19 d. Migracijos skyriui (tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė) pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Policijos departamentas 2017 m. rugsėjo 16 d. pateikė išvadą Nr. 5-S-7693, kurioje nurodė, kad 2011 m. lapkričio 18 d. Bolonijos (Italijos Respublika) teismas pripažino pareiškėją kaltu dėl trijų nusikaltimų padarymo: neteisėto narkotikų laikymo, neteisėto disponavimo ginklais ir vogtų daiktų supirkimo ir nuteisė 5 metų laisvės atėmimo bausme, uždraudė 5 metus dirbti valstybinėse įmonėse bei pritaikė saugos priemones – turto konfiskavimą, rastų daiktų konfiskavimą ir sunaikinimą, t. y. nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui.

43.       Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, skundžiamame Sprendime, be kita ko, atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, nes yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovo vertinimu, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir tuo remdamasis atsakovas priėjo prie išvados, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

44.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

45.       Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) Užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

46.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).

47.       Pareiškėjas neginčija, kad jis 2011 m. lapkričio 18 d. Bolonijos (Italijos Respublika) teismo buvo pripažintas kaltu dėl trijų nusikaltimų padarymo ir nuteistas 5 metų laisvės atėmimo bausme. Minėto fakto jis nenuslėpė ir kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsakovo išvada, kad pareiškėjas nuslėpė informaciją apie teistumą ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nepagrįsta, ją paneigia byloje nustatytos aplinkybės. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, prašymo 8.5 punkte nurodė, jog 2011 m. gegužės 15 d. jam buvo paskirta 5 metų bausmė, kuri yra atlikta. Bausmės pabaiga ­­– 2013 m. birželio 30 d. Teisėjų kolegija šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokios informacijos pateikimas yra pakankamas ir teisingas, t. y. nurodyti straipsniai, bausmės pradžia ir pabaiga. Nors atsakovas paprašė pareiškėjo pateikti papildomus duomenis apie jo teistumą, kuriuos pareiškėjas iškart pateikė (b. l. 57), tai niekaip nepagrindžia atsakovo Sprendime išdėstyto vertinimo, kad pareiškėjas teikė neteisingus duomenis ir bandė nuslėpti informaciją apie savo teistumą Italijos Respublikoje, nes visi prašyme pateikti duomenys buvo teisingi ir pakankamai išsamūs, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją. Šiuo atveju atsakovas, veikdamas pagal gero viešojo administravimo principą, manydamas, jog tam tikrų duomenų pateikimas yra reikalingas priimant sprendimą, galėjo kreiptis į pareiškėją dėl šių duomenų pateikimo (ir tai pagrįstai atliko), tačiau, esant aptartoms aplinkybėms (pateikti pakankamai išsamūs duomenys), negalėjo minėto fakto vertinti kaip pareiškėjo bandymo nuslėpti informaciją.

48.       Aplinkybės, kad pareiškėjas padarė nusikalstamas veikas ir už jas buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, iš esmės pagrįstai buvo vertinamos jo nenaudai, vertinant pareiškėjo galimai keliamą grėsmę viešajai tvarkai, tačiau nagrinėjamu atveju itin svarbu argumentuotai pasverti ginamas vertybes – viešąją tvarką bei visuomenės saugumą ir teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

49.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Konvencijos nuostatos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas prašymą grindė šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė. Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

50.       Taigi kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008; 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018).

51.       Atsakovas skundžiamame sprendime vadovavosi Policijos departamento 2017 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr. 5-S-7693 pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, nes 2011 m. lapkričio 18 d. Bolonijos (Italijos Respublika) teismas pripažino pareiškėją kaltu dėl trijų nusikaltimų padarymo, ir, iš esmės nevertinęs pareiškėjo šeiminių  ryšių Lietuvoje, atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes nustatyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta aplinkybė.

52.       Teisėjų kolegijos nuomone, toks atsakovo vertinimas nagrinėjamu atveju paviršutiniškas ir nepakankamas konstatuoti, kad pareiškėjo galimai keliama grėsmė viešajai tvarkai yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir nagrinėjamu atveju leidimo laikinai gyventi neišdavimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje nesuteikimu, kai jis prašo išduoti leidimą šeimos susijungimo pagrindu.

53.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu turėjo teisę remtis Policijos departamento 2017 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr. 5-S-7693 pateikta išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turėjo priimti vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas, be kita ko, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Todėl atmestinas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šiuo atveju negalėjo būti išduodamas atsižvelgiant vien tik į Policijos departamento išvadą dėl užsienietis keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

54.       Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo vertinimas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamas konstatuoti, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reikšmingesnė negu jo šeiminiai santykiai Lietuvoje, ir nagrinėjamu atveju leidimo laikinai gyventi neišdavimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su užsieniečio teisės į šeimos gerbimą ribojimu.

55.       Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas santuoką su Lietuvos Respublikos piliete sudarė (duomenys neskelbtini) Italijos Respublikoje (b. l. 39), jie turi du nepilnamečius vaikus: sūnų, gimusį (duomenys neskelbtini), ir dukterį, gimusi (duomenys neskelbtini) (b. l. 41, 42). Vaikai turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Pirmosios instancijos teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta G. B. paaiškino, kad su pareiškėju yra pažįstami nuo 2006 m. Sutuoktinį su Lietuva sieja šeima, vaikai. Dėl stabilaus gyvenimo grįžo į Lietuvą, pareiškėjas nori padėti šeimai. Nurodė, kad gyvena iš santaupų, vyras dirba (duomenys neskelbtini), atsiunčia pinigų šeimai, bendrauja su juo tik telefonu. Šeimai reikia vyro, vaikams – tėvo. Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Tačiau atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, iš esmės jokių su pareiškėjo šeimine padėtimi susijusių aplinkybių nevertino. Sprendime tik formaliai išdėstytos aplinkybės dėl pareiškėjo šeiminės padėties. Iš Sprendimo nematyti, kad atsakovas būtų vertinęs santuokos trukmę, tai, kad santuoka nėra fiktyvi, tėvo ir mažamečių vaikų ryšio nutraukimą ir kitas šeimines aplinkybes. Todėl nėra aišku, kuo remdamasis atsakovas suteikė prioritetą visuomenės saugumui, nevertindamas pareiškėjo šeiminių santykių esmės ir mažamečių teisės turėti realius santykius su biologiniu tėvu. Pabrėžtina ir tai, kad Sprendime nepateikta ir jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo realiai keliamą grėsmę visuomenės saugumui. Taigi šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės neįvertino pusiausvyros tarp šeimos interesų (du mažamečiai vaikai ir žmona Lietuvoje) bei visuomenės saugumo. 

56.       Nagrinėjamu atveju nurodytų byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas pagrįstai panaikintinas ir atsakovas įpareigotas pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo išnagrinėti iš naujo.

57.       Kitos aplinkybės, susijusios su atsisakymu išduoti leidimą laikinai gyventi vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, daugkartine viza, pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti atsakovo pateiktame apeliaciniame skunde neginčijamos, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

58.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamento atliktas pareiškėjo prašymo vertinimas nebuvo išsamus, atsakovas nepagrįstai, t. y. nesurinkęs pakankamai duomenų, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas dėl atlikto tyrimo neišsamumo yra neteisėtas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

59.       ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nors pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau minėtų išlaidų nedetalizavo ir jas pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Ramūnas Gadliauskas

                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                        Arūnas Sutkevičius