Civilinė byla Nr. 3K-3-586/2012
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-04931-2011-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 26.6; 114.4; 114.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 5 d. nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. K. ir UAB CAN2 FASHION ieškinį atsakovui S. G. dėl atsakovo įpareigojimo pašalinti iš jo valdomo tinklalapio tikrovės neatitinkančią informaciją ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Atsakovo S. G. valdomo interneto tinklalapio rubrikoje „Skundai.lt apie Darbdavius“ buvo paskelbti tokie komentarai:
- „Tik „durnelės“ gali ten dirbti. Dirbsit už tą patį atlyginimą viską, ir grindis plausit vietoj valytojos, nes kam samdyti, jei kvailelės gali pačios, ir be pietų pertraukos, nors grafike rašo, kad 1 val. yra, bet realiai niekas jos neduoda ir už ją nemoka, per 5 min. pavalgysit ir toliau dirbsit. O algą sumažinti randa įvairių būdų. Tipo plano nepadarei ir dar visokių priežasčių. Nors tos algos ir taip ne pyragai. Visos dirba su neapykanta ir pagieža, dirba tik kad šiuo metu nelengva rasti darbą. Kenčia, nes geriau negu nieko. Išgirstų valdžia ir ypač „dyrikė“, ką apie ją šneka jos darbuotojai (administracija, vairuotojas ir kt., irgi ne išimtis), nukristų ne gyvai pasiutimo“;
- „Tik kvailiai gali ten įsidarbinti. Ieškojau administracinio darbo. Jie internete mano CV rado ir paprašė ateiti. Deja, bendravimas malonus nebuvo. Arogantiška tamsiaplaukė „fyfa“ kabinėjosi prie kiekvienos smulkmenos. Pvz., sužinojus, kad nebaigiau magistrantūros, pradėjo kudakuoti: „Čia kažkas nekaip, čia kažkas nekaip“. Tarsi aš ne studijas nutraukiau, o kažkieno gyvybę... Taigi, patys mane susirado ir pasikvietė, nes CV buvo geras, o kai atėjau – juodai tą CV sudirbo. Jie nežmoniškai elgiasi net su svetimais žmonėmis – nejaugi gerbs darbuotojus?!“;
- „Kaip supratau, ieško žmogaus, kurį seni darbuotojai galėtų vaikyti ir apkrauti darbais už nedidelę algą, jaučiama įtampa, nepasitikėjimas, nesistebiu nuolatine darbuotojų kaita, iš gerų darboviečių niekas nebėga“;
- „Baisu ten, negerbia žmonių visai, pasityčiojimas, tikiuosi, kad ateis laikas, visi susipras ir pabėgs iš ten, nes tokios nepagarbos dar niekur nemačiau... Galėtų darbo inspekcija užsukt į šitas picerijas“;
- „Pilnai pritariu komentatorei „TO PARDAVKE“ čia dirbti neįmanoma, nebent per klaidą įsidarbini, arba, kad nerandi darbo. Tikra tiesa, pavalgai per 5 min., per priklausančią pietų pertrauką iš parduotuvės nė žingsnio, pačiom reikia plauti grindis, aišku nemokamai. O iš direktorės tik begalinis pyktis, pagieža ir nepagarba, gali visaip išvadinti ir neatsiprašyti. Seniau direktorė dar pykdavo už komentarus, įdomu, kaip dabar?“;
- „Ir man teko susidurti su CAN2 direktore, pokalbyje dėl darbo, to užteko, kad suprasčiau, kad kojos mano ten nebus. Tuo metu ieškojau darbo ir teko daug dalyvauti pokalbiuose dėl darbo, bet tokio neprofesionalumo bei nepagarbos kandidatui dar neteko matyti“;
- „Aferistai, grąžinkit pinigus, važinėja po Indiją ir dar staugia, kodėl nėr prekybos, išleido įstatymų nesąmoningų, pvz., atostoginius gausi tik po atostogų (jei dar išleis kada nors)“.
Ieškovai J. K. ir UAB CAN2 FASHION nurodė, kad ši paviešinta informacija neatitinka tikrovės. Sužinoję apie jos paviešinimą, ieškovai 2010 m. gruodžio 22 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydami informaciją pašalinti. 2011 m. sausio 6 d. buvo gautas atsakovo atsakymas, kad nurodytos informacijos jis pašalinti negali, nes ieškovų pateiktas prašymas neatitinka Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarime Nr. 881 „Dėl galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) išdėstytų reikalavimų. 2011 m. sausio 17 d. atsakovui buvo pateiktas patikslintas prašymas, tačiau 2011 m. sausio 23 d. atsakovas iš internetinio tinklalapio publikacijas pašalinti atsisakė, nurodęs, kad negalima teigti, jog prašoma pašalinti informacija savaime turi įžeidžiančią reikšmę, taip pat kad faktiniai duomenys, kuriais galima būtų pagrįsti paviešintos informacijos neatitiktį tikrovei, galėtų būti teismo sprendimas. Ieškovė J. K. nurodė, kad paskelbti komentarai žemina įmonę, jos darbuotojus; ji buvo išmušta iš vėžių, sutriko sveikata, kompensaciją apskaičiavo atsižvelgusi į sanatorijos kelialapio kainą; jos orumą žeidžia teiginiai „fyfa“, „aferistai, grąžinkit pinigus“.
Ieškovai, remdamiesi Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 76 punktu, 3 straipsnio 2, 3 dalimis, 19 straipsnio 2, 3 dalimis, 44 straipsniu, 51 straipsnio 1 dalimi, CK 2.24 straipsnio 1, 4, 8 dalimis, 6.250 straipsnio 1 dalimi, teismo prašė: įpareigoti atsakovą pašalinti iš jo valdomo tinklalapio šią tikrovės neatitinkančią informaciją apie juos, priteisti 3000 Lt neturtinės žalos UAB CAN2 FASHION naudai ir 2000 Lt – J. K. naudai, bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą S. G. pašalinti iš interneto svetainės www.skundai.lt nurodytą informaciją; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas pažymėjo, kad ieškovo pateiktos pažymos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybinės darbo inspekcijos patvirtina, kad ieškovas nėra skolingas valstybinio socialinio draudimo fondui, dėl jo nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas ar priimtas įsiteisėjęs nuosprendis, nebuvo trauktas administracinėn atsakomybėn už darbuotojų saugos ir sveikatos, darbo santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus; ieškovės pateikta pažyma iš Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos patvirtina, kad ji neteista.
Pažymėjęs, kad nagrinėjant civilinę bylą reikia vadovautis įstatymais, reglamentuojančiais elektroninę erdvę ES ir nacionaliniu lygmeniu, teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (toliau – Elektroninės komercijos direktyva) įtvirtintus principus, elektroninės komercijos įmonės yra atsakingos už visą medžiagą, kuri įdėta tos elektroninės įmonės interneto puslapyje, jeigu įmonė šią informaciją kontroliuoja; išimtys pagal šią direktyvą nustatytos tik informacinės visuomenės paslaugų tiekėjams, kurie iš esmės tarpininkauja tarp vartotojų ir interneto turinio tiekėjų; ši išimtis nėra absoliuti, tokiems interneto tarpininkams kyla atsakomybė, jei jie žinojo apie pažeidimą, tačiau nesiėmė jokių veiksmų tam pažeidimui pašalinti ar kitaip prisidėjo prie pažeidimo.
Teismas pripažino, kad, ieškovui kreipusis į policiją dėl komentatoriaus nustatymo, tačiau jo nenustačius, atsakovui atitinkant informacinės visuomenės paslaugų teikėjo sąvoką, jis yra tinkamas atsakovas byloje; už paslaugos gavėjo pateiktą informaciją jis neatsako, jei yra Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos; gavęs ieškovo prašymą pašalinti informaciją, atsakovas privalėjo vadovautis 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 881 patvirtintu Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas). Teismas nustatė, kad ieškovų 2010 m. gruodžio 22 d. ir 2011 m. sausio 17 d. prašymai neatitiko Aprašo 4 punkto reikalavimų, nes juose nebuvo patvirtinta, kad juose nurodyta informacija yra teisinga. Atsakovo pareiga pagal Aprašo 8 punktą buvo tinkamai per tris darbo dienas informuoti ieškovą apie prašymo trūkumus. Pagal Aprašo 16 punktą atsakovui kilus abejonių dėl pateikto prašymo pagrįstumo, jis turi kreiptis į kompetentingą instituciją dėl prašyme nurodytos informacijos ir faktų pagrįstumo, nes jam nesuteikta galimybės vertinti informacijos ir faktų pagrįstumą ex officio, tačiau byloje nėra įrodymų, jog atsakovas atliko šį veiksmą. Teismas pagal Aprašo 22 punktą pripažino atsakovą sužinojus apie neteisėtą informaciją, todėl jam taikytina atsakomybė už šios informacijos saugojimą, nes jis nepriėmė sprendimo dėl gauto pranešimo ir pats vertino gautą informaciją iš ieškovo. Teismas konstatavo, kad atsakovas kaip informacinės visuomenės paslaugų teikėjas pažeidė Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnį, Aprašo 8, 16 punktus, todėl privalo pašalinti iš svetainės ieškovo prašomą informaciją.
Teismas konstatavo, kad interneto svetainė laikytina visuomenės informavimo priemone, CK 2.24 straipsnio 5 dalis mutatis mutandis taikytina ir informacijai, paskelbtai interneto svetainėje, todėl už duomenų paskelbimą atsako tik tas asmuo, kuris paskleidžia informaciją, o ne tas, kuris ją skelbia, nebent visuomenės informavimo priemonė neteikia žinių apie tų duomenų skleidėją. Nurodęs, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų ieškovų garbę ir orumą žeminančius ir tikrovę neatitinkančius faktus, teismas atmetė ieškinio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, t. y. teismas turi teisę taikyti kitą teisės normą nei tą, kurią nurodo bylos šalis, ir aiškinti teisės normą bei kvalifikuoti ginčo teisinį santykį kitaip, nei nurodo šalis, nesutiko su atsakovo teiginiais, kad teismas priėmė sprendimą dėl nepareikštų reikalavimų, nes pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino tokį ieškovų reikalavimą, koks buvo nurodytas ieškinyje.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad interneto tinklalapio www.skundai.lt valdytojas S. G. yra tinkamas atsakovas, pažymėjo, jog jis atitinka informacinės visuomenės paslaugų teikėjo sąvoką, be to, pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 17, 76 dalis jis atitinka ir viešosios informacijos skleidėjo sąvoką. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 2 dalį už informacinės visuomenės informavimo priemonės turinį šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka atsako jos valdytojas. Kolegija pažymėjo, kad ši nuostata nukreipia į Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnį. Sistemiškai aiškinusi Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio 3 dalies ir Aprašo nuostatas, kolegija padarė išvadą, kad Aprašo pažeidimas yra ir Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio pažeidimas, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai kvalifikavo, kokius teisės aktus pažeidė atsakovas.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nėra absoliutaus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies negaliojimo pagrindo (nuspręsta dėl neįtrauktų asmenų), nes atsakovo valdomame tinklalapyje neigiamo turinio informaciją apie ieškovus paskelbę asmenys nenustatyti, atsakovas tokių konkrečių asmenų nenurodė, neprašė jų įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis; jei būtų pažeistos tokių publikacijų autorių teisės, tai taip nutiktų ne dėl teismo, gynusio ieškovų teises, veiksmų, o dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, dėl kurių teismas jį įpareigojo iš internetinio tinklalapio pašalinti informaciją.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas S. G. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį dėl publikacijų pašalinimo iš interneto tinklalapio www.skundai.lt bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 5 d. nutartį ir priimti naują nutartį – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl netinkamo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio, Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 „Dėl viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos“ (toliau – Tvarka), Aprašo nuostatų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino kasatorių – informacinės visuomenės tarpinių paslaugų teikėją, saugantį kitų asmenų paskelbtas publikacijas – viešosios informacijos skleidėju (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 76 dalis). Kasatoriaus atsakomybė už kitų asmenų viešai paskelbtus ir interneto tinklalapio www.skundai.lt tarnybinėje stotyje (interneto serveryje) saugomus duomenis yra ribojama Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio nuostatomis. Kasatoriaus veikla apsiriboja interneto tinklalapio www.skundai.lt tarnybinės stoties (interneto serverio) eksploatavimo techniniu procesu, ji yra techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, todėl kasatorius laikytinas informacijos prieglobos paslaugų teikėju ir jam taikytinos Tvarkos bei Aprašo nuostatos. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad kasatoriui taikytinos Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 2 dalies nuostatos, tačiau kartu netaikius šio straipsnio 3 dalies nuostatų, kasatorius nepagrįstai buvo teismo pripažintas viešosios informacijos skleidėju ir jam nepagrįstai buvo pritaikyta teisinė atsakomybė už kitų asmenų paskleistu publikacijų turinį, jis nepagrįstai buvo pripažintas tinkamu atsakovu. Kasatorius niekada nerengė, nedalyvavo rengiant, neskleidė ir nedalyvavo skleidžiant kokias nors publikacijas apie ieškovus. Tai, kad kasatorius negali būti laikomas viešosios informacijos skleidėju, patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, kuriame konstatuota, jog informacijos prieglobos paslaugų teikėjas ir (arba) tinklo paslaugu teikėjas negali būti tapatinami su Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nurodytais subjektais – viešosios informacijos rengėju ir (arba) platintoju. Tai, kad kasatorius negali būti atsakingas už kitų asmenų pateiktų saugoti ir viešai skelbiamų duomenų turinį, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimas sujungtose bylose Google France ir Google, sujungtos bylos Nr. C‑236/08 iki C‑238/08, kurio rezoliucinėje dalyje konstatuota, jog Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jame įtvirtinta norma yra taikoma paslaugos internete teikėjui, kai jis neatliko aktyvaus vaidmens, kuris būtų leidęs jam turėti žinių apie saugomus duomenis ar juos kontroliuoti ir, jeigu paslaugos internete teikėjas nevaidino tokio vaidmens, jis negali būti laikomas atsakingu už duomenis, kuriuos išsaugojo paslaugos gavėjo prašymu, nebent sužinojęs, kad šie duomenys arba paslaugos gavėjo veiksmai yra neteisėti, jis nesiėmė skubių priemonių panaikinti tą informaciją arba atimti galimybę ja naudotis. Vadovaujantis direktyvos 15 straipsniu, kasatoriui nėra nustatyta nei bendros prievolės teikiant paslaugas stebėti informaciją, kurią jis saugo, nei bendros prievolės aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą. Bylą nagrinėję teismai padarė visiškai nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad kai publikacijų autoriai yra nenustatyti, kasatorius yra tinkamas atsakovas garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) byloje, t. y. nepagrįstai ir neteisėtai faktiškai perkėlė kasatoriui publikacijų autoriams tenkančią teisinę atsakomybę už publikacijų paskleidimą ir jų teisėtumą. Kaip matyti iš bylos duomenų, publikacijų autoriai jokiu ikiteisminiu tyrimu nebuvo nustatinėjami ir ieškovus tokios aplinkybės tenkino. Galiojantys norminiai teisės aktai nenumato teisės, aplinkybių ar prielaidų informacinės visuomenės tarpinių paslaugų teikėją arba informacijos prieglobos paslaugų teikėją laikyti atsakingu už kitų asmenų publikacijų turinį, jei publikaciją parengęs ir (arba) paskleidęs asmuo yra ieškomas (nustatinėjamas), arba nustatytas, bet neparankus ieškovams, arba nenustatytas, arba niekada nebuvo ieškomas ieškovų valia. Teisinė atsakomybė negali būti precedentinė arba pagal teisės ar įstatymo analogiją. Kasatoriaus nuomone, pagal Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimą už kito asmens pateiktų duomenų saugojimą informacijos prieglobos paslaugų teikėjas neatsako, jei saugomi duomenys įstatymu nėra pripažinti neskelbtina informacija, t. y. jei saugomus duomenis neskelbtina informacija yra pripažinęs tik privatus subjektas savo vidinių įsitikinimų pagrindu.
Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad kasatorius nesilaikė Aprašo 19 straipsnio reikalavimo. Anot kasatoriaus, šalys pripažino, kad ieškovų siųstuose raštuose nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų, todėl teismai turėjo pripažinti, kad kasatorius tinkamai atliko Aprašo 17 punktu jam nustatytą pareigą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatorius atliko informacijos ir faktų pagrįstumo vertinimą ex officio. Atsižvelgiant į tai, kad Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio, Tvarkos 12 straipsnio ir Aprašo nuostatos taikomos įvairaus pobūdžio duomenims, šiuose teisės aktuose nenurodyta, kokiais konkrečiai faktiniais duomenimis reikia pagrįsti argumentus, kurias grindžiamas reikalavimas pašalinti galimą neteisėtą informaciją. Kasatoriaus nuomone, faktu laikytinas teismo atliktas duomenų pripažinimas tikrovę neatitinkančiais ir (ar) dalykinę reputaciją (garbę ir orumą) žeminančiais, o duomenimis laikytinas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Atsižvelgiant į klasikinių garbės ir orumo bei dalykinės reputacijos gynimo bylų praktiką, paskleisti duomenys gali būti pripažinti neatitinkančiais tikrovės ir (ar) garbę ir orumą, dalykinę reputaciją žeminančiais tik įstatymų nustatyta tvarka. Privačiam subjektui įstatymų tokia teisė nesuteikta. Ieškovų subjektyvūs ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kad esą publikacijos yra tikrovės neatitinkančios, dalykinę reputaciją (garbę ir orumą) žeminančios, teisiniai argumentai ar bet kuri kita jų rašto dalis negalėjo būti teismo pripažinta faktiniais duomenimis Aprašo 4.3 punkto reikalavimų prasme ir (ar) įrodymais CPK 177 straipsnio 1 dalis prasme. Kasatorius, vykdydamas Aprašu jam numatytas pareigas, vertina raštus (pranešimus) ir faktinius duomenis ne ex officio, o, kaip yra išaiškinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2011 m. liepos 12 d. priimtame prejudiciniame sprendime byloje L'Oréal SA ir kt. prieš eBay International AG ir kt., byla Nr. C-324/09, 122 punkte, kaip rūpestingas ūkio subjektas.
Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pasisakė apie kasatoriaus pareigą kreiptis į kompetentingą instituciją ir pripažino jos nesilaikymą pažeidimu, nes pagal Aprašo 16 punktą tai yra ne pareiga, o teisė, kuria dera pasinaudoti kilus abejonių vertinant pateiktus faktinius duomenis ir jais grindžiamus argumentus. Kasatoriaus abejojimo faktas byloje neįrodinėtas ir nenustatytas.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad kasatorius apie kiekvienos publikacijos autorių yra surinkęs privalomus surinkti duomenis (IP adresą ir paskelbimo laiką). Jokių kitų duomenų kasatorius įstatymų neįpareigotas surinkti, todėl kasatorius neturėjo galimybės susisiekti su publikacijų autoriais pagal Aprašo 8 punktą, kuriame, be kita ko, nenustatyta pareigos siųsti prašymą paslaugos gavėjui, jei pranešimas neatitinka Aprašo 4.1–4.4 punktų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Aprašo 8 punktą bei nepagrįstai, neatsižvelgdamas į byloje esančius faktus, netaikė Aprašo 15 punkto. Teismai nepagrįstai ieškovų prašymus traktavo kaip pranešimus Aprašo 4 punkto prasme, nes jie neturėjo tam būtinų požymių, buvo grindžiami ne Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo ir Aprašo nuostatomis, o CK 2.24 straipsnio, Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis, teismų praktika garbės ir orumo bylose, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga Nr. A2-9, tarsi nurodant kasatoriaus absoliučią ir tiesioginę teisinę atsakomybę už tinklalapyje saugomų duomenų turinį ir jų paskleidimą. Teismas nepagrįstai kasatorių pripažino sužinojusiu apie saugomą neteisėtą informaciją bei nepagrįstai nurodė pašalinti visas ieškovų prašytas pašalinti kitų asmenų parašytas publikacijas, nesant tam būtinosios sąlygos – duomenų, kurie patvirtintų ieškovų dalykinę reputaciją, garbę ir orumą žeminančius ir tikrovę neatitinkančius faktus. Iš ieškovų pateiktų raštų nei kasatorius, nei bet kuris kitas rūpestingas ūkio subjektas nebūtų galėjęs konstatuoti pažeidimą ir nebūtų kilusi pareiga pašalinti publikacijas. Teismas nepagrįstai publikacijas traktavo kaip neteisėtą informaciją vien dėl nustatytų kasatoriaus Aprašu nustatytos tvarkos pažeidimų, tai neatitinka Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 3 dalies, Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio, Tvarkos, Aprašo, ATPK 214(25) straipsnio nuostatų, Konstitucinio Teismo išaiškinimo, pažeidė publikacijų autorių teises.
2. Dėl proceso teisės normų pažeidimų. CK 2.24 straipsnio nuostatų ginamų teisių pažeidimo atveju teisinės atsakomybės subjektas yra duomenų autorius ir (ar) duomenis paskleidęs asmuo, o ne informacinės visuomenės tarpinių paslaugų teikėjas, kaip sprendė teismas. Už paskleistų duomenų turinį atsako juos pirmas paskleidęs asmuo (CK 2.24 straipsnio 5 dalis). Teismų praktikoje, kuria bylą nagrinėję teismai nesivadovavo, technologinės infrastruktūrinės platformos valdytojai niekada nebuvo traukiami teisinėn atsakomybėn sprendžiant dėl paskleistų duomenų turinio teisėtumo (vertinant atitikties tikrovei aspektu, šmeižto, garbės ir orumo bei dalykinės reputacijos bylose ir pan.). Šios bylos atveju, nusižengiant teisingumo ir protingumo principams, išvestinis (paskesnis) teisės klausimas (dėl publikacijų pašalinimo) buvo išspręstas, tinkamai neišsprendus pagrindinio (pirminio) teisės klausimo (dėl publikacijų pripažinimo neatitinkančiomis tikrovės ir (ar) garbę ir orumą žeminančiomis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 16 punkte yra išaiškinęs teismams, kad CK tvarka nenagrinėtinas reikalavimas paneigti paskleistas žinias, kurių skleidėjas nežinomas (anonimas). Toks ieškinio pareiškimas, kaip neatitinkantis CPK reikalavimų, grąžintinas ieškovui. Kasatoriaus teigimu, reikalavimas pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės, žeminančiais garbę ir orumą, kaip kildinamas iš to paties CK 2.24 straipsnio ir kurio teisinės atsakomybės subjektas yra tas pats (duomenis paskleidęs asmuo) kaip ir reikalavimo paneigti paskleistus duomenis bylose, bei išvestinis (paskesnis) reikalavimas pašalinti paskleistus duomenis iš tam tikros informacijos sklaidos terpės CK tvarka nenagrinėtini, jei skleidėjas nežinomas (anonimas). Ieškovai nekėlė kasatoriaus kaip informacinės visuomenės tarpinių paslaugų teikėjo tinkamo pareigų atlikimo klausimo, negrindė savo reikalavimų jo veiklą reguliuojančių teisės aktų nuostatomis, taigi teismai nepagrįstai sprendė dėl Aprašu nustatytos tvarkos pažeidimų. Ginčo esmė buvo ieškovų manymas, kad kasatoriui kyla absoliuti ir tiesioginė atsakomybė už publikacijų turinį bei paskleidimą pagal CK 2.24 straipsnį bei Visuomenės informavimo įstatymą, todėl teismas nepagrįstai nukrypo nuo bylos esmės. Jeigu būtų sprendžiama, kad kasatoriaus, kaip informacinės visuomenės tarpinių paslaugų teikėjo, tinkamo pareigų atlikimo klausimas buvo šios bylos esmė, tai ginčas privalėjo būti sprendžiamas atsižvelgiant į ieškovams nustatytą pareigą pateikti kasatoriui Aprašo 4.1–4.4 punktus atitinkantį pranešimą, pranešimo turinį, jame pateiktus faktinius duomenis ir jais pagrįstus argumentus. Visi kiti (faktiniai) duomenys, kurie nebuvo pateikti pranešime (-uose), privalėjo būti atriboti nuo nagrinėjamos bylos. Tai patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, 2011 m. liepos 12 d. prejudicinio sprendimo byloje L'Oréal SA ir kt. prieš eBay International AG ir kt., byla Nr. C-324/09, 122 punkte yra pasisakęs, kad dėl pranešimo negali būti automatiškai atimama galimybė remtis Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnyje numatytu atleidimu nuo atsakomybės, nes gali paaiškėti, kad pranešimai apie tariamai neteisėtą veiklą ar informaciją yra nepakankamai tikslūs ir pagrįsti, vis dėlto toks pranešimas paprastai yra elementas, į kurį nacionalinis teismas turi atsižvelgti vertindamas, ar, atsižvelgiant į taip operatoriui perduotą informaciją, jis realiai žinojo apie faktus ir aplinkybes, kuriomis remdamasis rūpestingas ūkio subjektas būtų turėjęs konstatuoti pažeidimą. Tačiau teismai šių esminių aplinkybių nevertino, dėl to iš kasatoriaus buvo nepagrįstai automatiškai atimta galimybė remtis Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnyje numatytu atleidimu nuo atsakomybės, o savo išvadas motyvavo aplinkybėmis, nesusijusiomis su ieškovų raštų turiniu, taigi netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą civiliniame procese (CPK 177, 178 straipsniai, 185 straipsnio 1 dalis), netinkamai nustatė bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, paskirstė įrodinėjimo pareigas. Faktinių duomenų apie tariamai neteisėtą paslaugų gavėjų veiklą ar informaciją trūkumą ieškovai bandė „kompensuoti“ klasikinių dalykinės reputacijos gynimo bylų teisiniais argumentais, kurie negalėjo būti laikomi faktiniais duomenimis Aprašo 4.3 punkto reikalavimo pranešimui prasme, teismų turėjo būti vertinami kaip neatitinkantys teisminio ginčo esmės, nes ieškovai atsakovu pasirinko ne publikacijų autorius, o informacinės visuomenės tarpinių paslaugų teikėją, kuris nėra atsakingas už publikacijų (turinio) teisėtumą. Ieškovai šioje byloje pasirinko savo civilinių teisių gynimo būdą, pareikšdami ieškinį dėl garbės ir orumo gynimo remdamiesi CK 2.24 straipsniu. Kasatoriaus nuomone, tokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu ieškinys turėjo teismų būti traktuojamas kaip piktnaudžiavimas savo teisėmis (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus teigimu, teismai pažeidė ir CPK 265 straipsnio 2 dalį, nes peržengė ieškovų pareikštus reikalavimus, pažeidė esminius civilinio proceso principus – rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis). Paskleistų duomenų pašalinimas iš interneto tinklalapio nagrinėtinas kaip kompensuojamojo pobūdžio teisių gynimo būdas, kuris plačiąja prasme yra skirtas atkurti padėtį, buvusią iki teisių, ginamų CK 2.24 straipsnio nuostatų, pažeidimo. Teismams konstatavus, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų ieškovų garbę ir orumą žeminančius ir tikrovę neatitinkančius faktus, darytina išvada, kad ieškovų teisių, ginamų CK 2.24 straipsnio nuostatų, pažeidimo faktas nebuvo nustatytas, todėl kompensuojamojo pobūdžio teisių gynimo priemonė buvo teismo taikyta neteisėtai ir nepagrįstai. Skundžiami teismų procesiniai sprendimai turi būti panaikinti ir dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo – jais nuspręsta dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą publikacijų autorių teisių ir pareigų. Šios bylos specifiškumas yra ne tik jos šalių teisinių santykių aiškinimo aktualumas, bet ir ieškovų bei informacinės visuomenės paslaugų gavėjų (publikacijų autorių, interneto tinklalapio www.skundai.lt lankytojų) teisių pusiausvyros aktualumas. Aprašas taip pat subalansuoja informacijos pašalinimu suinteresuoto asmens ir informaciją (duomenis) paskleidusių asmenų teisinius santykius bei teisių pusiausvyra – kad be teisinio ir faktinio (faktinių duomenų) pagrindo nebūtų šalinami paskleisti duomenys, taip pažeidžiant informaciją (duomenis) paskleidusių asmenų teises ir kad būtų užtikrintas įstatymu numatytas teisingumas, nesuteikiant nepagrįsto prioriteto tik vieno asmens interesams (Aprašo 17 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas saviraiškos laisvės bei asmens garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) kolizijos bylose yra suformavęs doktriną, kad jei pateikiama informacija yra priskiriama faktinei, nacionalinė teisė turi garantuoti galimybę duomenis paskleidusiam asmeniui gintis įrodant paskleistų duomenų teisingumą. Nustatant teisingą pusiausvyrą tarp asmens teisės į saviraiškos laisvę ir asmenų garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) pažeidimo ypač svarbus yra platus ir visapusiškas abiejų konfliktuojančių vertybių atskleidimas. Tai tinkamai atlikus, galimas teisingas šių vertybių balansavimas. Bylą nagrinėję teismai pažeidė šios doktrinos nuostatas, todėl jų procesiniai sprendimai prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms (8, 10, 11 straipsniai). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat akcentuoja būtinybę atrasti tinkamą pusiausvyrą tarp savo teises ginančių asmenų teisių gynimo ir informacinės visuomenės paslaugų gavėjų teisės į laisvę gauti ar skleisti informaciją (2012 m. vasario 16 d. prejudicinis sprendimas byloje „Netlog NV“ v. „Belgische Vereniging van Auteurs, Componisten en Uitgevers“ (SABAM), byla Nr. C-360/10; 2011 m. lapkričio 24 d. prejudicinis sprendimas byloje „Scarlet Extended SA" v. „Société belge des auteurs, compositeurs et éditeurs SCRL“ (SABAM), byla Nr. C-70/10). Todėl skundžiami procesiniai sprendimai prieštarauja ir vienodam Elektroninės komercijos direktyvos nuostatų, kurios į nacionalinę teisę buvo perkeltos Informacinės visuomenės paslaugų įstatymu, taikymui. Atsižvelgiant į tai, kad publikacijų autorių teisė viešai skelbti savo nuomonę, įsitikinimus, komentarus ir pan. yra vienodai įstatymu saugotina ir ginama publikacijas skelbiant tiek savo pavarde, tiek slapyvardžiu, tiek anonimiškai (Visuomenės informavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimo išaiškinimu, autorių, anonimiškai ar slapyvardžiu paskelbusių publikacijas, teisės į saviraiškos laisvę negali būti ignoruojamos, nes tokios pat teisės į saviraiškos laisvę nėra ignoruojamos esant identifikuotiems (operatyvinės veiklos būdais ir priemonėms nustatytiems, vardu ir pavarde prisistačiusiems) publikacijų autoriams. Taip pat, kasatoriaus nuomone, publikacijų teisėtumas privalo būti nustatinėjamas esant publikacijų paskelbimui ir internete taip pat (analogiškai), kaip jis nustatinėjamas esant publikacijų paskelbimui kitose informacijos sklaidos terpėse (spaudoje, televizijoje, radijuje, viešoje vietoje), užtikrinant, kad nebūtų diskriminuojamos informacijos sklaidos terpę pasirinkusių asmenų teisės.
3. Dėl visuomenės teisės žinoti pažeidimo. Šiuolaikiniame sprendimo priėmimo procese, renkantis įmonę kaip darbdavį kitų asmenų (esamų ir buvusių darbuotojų) patirtis, nuomonės, komentarai, vertinimai ir pan. yra labai noriai ir dažnai internete ieškoma informacija. Ši informacija atspindi kritišką įmonės kaip darbdavio darbo sąlygų, darbinės atmosferos, požiūrio į darbuotoją ir pan. vertinimą. Nors toks vertinimas darbdaviams visada nepatinka, tačiau kiekvienas visuomenės narys turi teisę gauti ne tik tą informaciją, kurią viešai išplatina patys darbdaviai, bet ir tą, kurią išsako pas darbdavį jau dirbantys arba dirbę asmenys ar kiti visuomenės nariai. Visuomenės nariai turi teisę dalyvauti diskusijose, vertinimuose bei komunikuoti tarpusavyje jiems aktualiais darbdavio pasirinkimo klausimais, tokios teisės ribojimas prieštarautų tiek teisės, tiek demokratijos principams. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai. Teisė skleisti informaciją negali būti ribojama ne tik valstybės įvedama, bet ir privačia cenzūra, kuri galima tada, kai, pažeidžiant proporcingumo principą ir nepaisant dviejų lygiaverčių teisių pusiausvyros reikalavimo, ginama vien tik dalykinė reputacija. Beatodairiškas dalykinės reputacijos gynimas faktiškai reikštų privačios cenzūros įvedimą. Dalykinės reputacijos sureikšminimas – tai ir visuomenės teisės žinoti pažeidimas, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti viską, kas vyksta šalyje ir pasaulyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta byloje G. P. v. UAB „Leosona“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1621/2002).
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai J. K. ir UAB CAN2 FASHION prašo kasacinį skundą atmesti bei palikti skundžiamus teismų procesinius sprendimus nepakeistus; iš atsakovo priteisti 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio, Tvarkos, Aprašo nuostatų taikymo. Ieškovai pažymi, kad kasatorius atitinka viešosios informacijos skleidėjo sąvoką. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 76 punkto nuostatas viešosios informacijos skleidėjais laikomi ir informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojai (informacinės visuomenės paslaugu teikėjai). Informacinės visuomenės paslaugų teikėjai yra specifinė viešosios informacijos skleidėjų rūšis, kuriai taikomos bendrosios Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos bei specialiosios Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo nustatytos veiklos sąlygos ir atsakomybė. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kasatorius žinojo, jog interneto puslapyje www.skundai.lt viešinami duomenys apie ieškovus yra neteisėti bei neatitinkantys tikrovės, tačiau nesiėmė priemonių jiems pašalinti iš tinklalapio, todėl teismai pagrįstai kasatoriui taikė civilinę atsakomybę. Ieškovų nuomone, Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnis suteikia teisę patraukti informacinės visuomenės paslaugų teikėją atsakomybėn net ir tuo atveju, jei jis nebandė iš pradžių patraukti atsakomybėn informacinės visuomenės paslaugų gavėjo. Teisės aktų nuostatos nenustato draudimo taikyti atsakomybę internetinio tinklalapio valdytojui iš pradžių nepasinaudojus galimybe kreiptis dėl teisminės gynybos atsakovais patraukiant publikacijos autorius. Priešingu atveju taptų beprasmis Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnyje ir Apraše nustatytas teisinis reguliavimas. Kasatoriaus argumento apie atsakomybės netaikymą nepatvirtina Konstitucinio Teismo nutarimas, iš kurio matyti, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjas, žinodamas, jog jo valdomame informacinės visuomenės informavimo priemonėje skleidžiama neteisėta informacija, be jokių išlygų turi prievolę imtis priemonių nutraukti savo veiklą, suteikiančią galimybę informacinės visuomenės paslaugų gavėjui atlikti neteisėtus veiksmus. Šis reikalavimas informacinės visuomenės paslaugų teikėjui taikomas Apraše nurodytų teisės normų nustatyta tvarka. Nei Informacinės visuomenės paslaugų įstatyme, nei Apraše nėra normų, nustatančių, kad atsakomybės taikymas informacinės visuomenės paslaugų teikėjui yra neįmanomas, jeigu informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas pateikia publikacijos autoriaus IP adresą ir publikacijos publikavimo laiką.
Kasatorius, nepriimdamas tinkamo ir pagrįsto sprendimo dėl ieškovų raštų trūkumų, pažeidė Aprašo 19 punktą. Nei Informacinės visuomenės paslaugų įstatymas, nei Aprašas nereikalauja asmeniui pagal Aprašo 4.3. punktą savo pranešimo informacinės visuomenės paslaugų teikėjui argumentus grįsti tik teismo sprendimais. Akivaizdu, jog teisės aktų leidėjas nesiekė nustatyti tokio teisinio reguliavimo. Priešingu atveju taptų beprasmis Aprašo nuostatų teisinis reguliavimas, pakaktų Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto reguliavimo, susidarytų kuriozinė situacija – informacinės visuomenės paslaugų gavėjai pagal Aprašo 8 punktą galėtų nesutikti su teismo sprendimais, informacinės visuomenės paslaugų teikėjas galėtų priimti informacinės visuomenės paslaugos gavėjui palankų sprendimą, paneigiantį teismo sprendimą. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime pažymėjo, kad turi būti užtikrinama galimybė ne teismo tvarka inicijuoti procedūrą dėl neteisėtu būdu įgytos, sukurtos, pakeistos ar naudojamos informacijos panaikinimo, taip pat asmuo turi konstitucinę teisę kreiptis į teismą dėl to, kad, jo manymu, yra ribojama jo informacijos laisvė, taigi, ieškovų nuomone, informacinės visuomenės paslaugų teikėjas privalo laikydamasis Aprašo nustatytų taisyklių panaikinti (apriboti prieigą) informacinės visuomenės paslaugų gavėjo pateikiamą informaciją, tačiau informacinės visuomenės paslaugų gavėjas, manydamas, kad jo informacija nepagrįstai yra neviešinama (neteikiamos informacinės visuomenės paslaugos), gali inicijuoti teisminį ginčą, kuriame apgintų savo pozicija dėl informacijos tikrumo ir teisėtumo.
Akivaizdu, kad kasatorius, pareikalavęs ieškovų pateikti teismo sprendimą, suabejojo jų raštuose nurodytomis aplinkybėmis, todėl pagal Aprašo 16 punktą privalėjo kreiptis į Informacinės visuomenės plėtros komitetą prašydamas nustatyti, ar ieškovų pateiktuose pranešimuose nurodyta informacija ir argumentai pagrįsti, tačiau šios pareigos neįvykdė.
Kasatorius, keldamas ieškovams neįgyvendinamus ir nepagrįstus reikalavimus dėl teismo sprendimų pateikimo (nustatęs netinkamus pranešimų trūkumus), neįvykdė tolesnės Aprašo 8 punkte nustatytos procedūros – reikalauti informacinės visuomenės paslaugų gavėjo ištirti gautame pranešime nurodytos informacijos pagrįstumą.
Ieškovai pažymi, kad pats kasatorius sudarė sąlygas tam, jog nebūtų įmanoma patikrinti, ar jo valdomame internetiniame tinklalapyje www.skundai.lt paskelbtos publikacijos yra pagrįstos, teisingos ir teisėtos, netinkamai valdė interneto tinklalapį, t. y. nekaupė publikacijos autorių kontaktinių duomenų tam, kad galima būtų užtikrinti Aprašo 8 punkte nustatytą procedūrą. Kadangi kasatorius faktiniais duomenimis pagrįstais argumentais pripažįsta tik teismo sprendimus, tai bet koks kitas ieškovų bandymas grįsti savo argumentus kitais įrodymais tapo beprasmis, be to, tokių publikacijų, kaip, pvz., „Tik „durnelės“ gali ten dirbti“, „ Visos dirba su neapykanta ir pagieža, dirba tik kad šiuo metu nelengva rasti darbą“, „ Tik kvailiai gali ten įsidarbinti“, „Arogantiška tamsiaplaukė „fyfa“, „Aferistai, grąžinkit pinigus“, neteisėtumo neįmanoma pagrįsti faktiniais duomenimis. Ieškovų nuomone, kai pranešimą pateikę asmenys negali savo argumentų pagrįsti rašytiniais įrodymais, Aprašo 8 ir 16 punktų nustatyta tvarka gali būti gaunami kompetentingos institucijos ir paties publikacijos autoriaus paaiškinimai (išvados), kuriais remiantis informacinės visuomenės paslaugų teikėjas galėtų priimti tinkamą sprendimą dėl publikacijos pašalinimo. Tiek teismai, tiek Informacinės visuomenės plėtros komitetas pagrįstai pripažino, kad kasatoriui taikytinas Aprašo 22.2 punktas, kuris taikytinas ir dėl to, kad kasatorius nesilaikė sprendimo priėmimo formos reikalavimų.
2. Dėl proceso teisės normų taikymo. Teismai netaikė CK 2.24 straipsnio, nenustatinėjo jame nustatytų atsakomybės sąlygų, todėl nėra teisiškai reikšminga šioje civilinėje byloje vertinti, kas yra atsakomybės subjektas pagal šį straipsnį. Ieškinio reikalavimas įpareigoti pašalinti publikacijas iš www.skundai.lt buvo suformuotas tinkamai. Šį reikalavimą galėjo įvykdyti tik kasatorius. Todėl teismas, naudodamasis teise savo nuožiūra taikyti teisės normas, pagrįstai pagal Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo ir Aprašo nuostatas taikė atsakomybę kasatoriui. Teismai vertino ir ginčo šalys teismo posėdžių metu pasisakinėjo apie aplinkybes, reikšmingas Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo ir Aprašo nuostatų tinkamam pritaikymui (CPK 263 straipsnis), nebuvo paržengtos ieškinio reikalavimo ribos (CPK 265 straipsnis). Nurodytuose teisės aktuose nenustatyta, kad Aprašas taikomas, kai nustatoma asmeninė informacinės visuomenės paslaugų gavėjo (publikacijos autorių) atsakomybė. Ieškovų nuomone, suinteresuotas asmuo, nustatęs, kad yra pažeidinėjamos jo teisės, turi diskrecijos teisę kreiptis į informacinės visuomenės paslaugu gavėją dėl pažeistų teisių gynimo ar paslaugų teikėją dėl Apraše nurodytos procedūros inicijavimo. Taigi Apraše nustatyta procedūra nėra kompensuojamojo pobūdžio. Priešingai, tai alternatyvi procedūra. Nagrinėjamu atveju ieškovai, gindami savo teises, neturėjo alternatyvų. Net ir tuo atveju, jei šioje byloje priimami sprendimai gali turėti įtakos publikacijų autorių teisėms ir pareigoms, susijusioms su saviraiškos, žodžio laisvėmis, jų dalyvavimo šioje civilinėje byloje neįmanoma užtikrinti.
3. Dėl visuomenės teisės žinoti. Ieškovai pažymi, kad saviraiškos, žodžio, nuomonės laisvėmis turi būti naudojamasi teisėtai. Viešojoje erdvėje (įskaitant ir www.skundai.lt) nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenukrypstant nuo informacijos ir neiškreipiant faktų bei duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006). Nagrinėjamų atveju www.skundai.lt viešinama informacija apie ieškovus akivaizdžiai neatitinka šių reikalavimų. Publikacijose vartojami teiginiai apie ieškovus „Tik „durnelės“ gali ten dirbti“, „ Visos dirba su neapykanta ir pagieža, dirba tik kad šiuo metu nelengva rasti darbą“, „Tik kvailiai gali ten įsidarbinti“, „Arogantiška tamsiaplaukė „fyfa“, „Aferistai, grąžinkit pinigus“, yra suprantami vienareikšmiškai, t. y. žeminamai, todėl šie teiginiai pažeidžia ieškovų teisę į garbę, orumą, dalykinę reputaciją. Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Taigi nagrinėjamu atveju informacinės visuomenės paslaugų gavėjų teisės į nuomonės ir žodžio laisvę nėra ginamos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl byloje pareikštų reikalavimų atribojimo
Nagrinėjamoje byloje ieškovai pareiškė du reikalavimus: 1) įpareigoti kasatorių pašalinti iš jo valdomo tinklalapio informaciją apie juos kaip tikrovės neatitinkančią ir pažeidžiančią jų garbę, orumą bei dalykinę reputaciją; 2) atlyginti neturtinę žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek bylą nagrinėję teismai, tiek šalys savo procesiniuose dokumentuose aiškiai neatriboja šių dviejų reikalavimų ir jų tenkinimo sąlygų.
Atsižvelgiant į tai, kad kasatorius yra interneto tinklalapio, kurio domenas yra www.skundai.lt, valdytojas – informacinės visuomenės paslaugų teikėjas, ir ginčas kilo dėl jo valdomame tinklalapyje paskelbtos informacijos teisėtumo, kvalifikuojant byloje pareikštų reikalavimų pobūdį ir sprendžiant dėl jų patenkinimo sąlygų buvimo, turi būti remiamasi Visuomenės informavimo ir Informacinės visuomenės paslaugų įstatymais. Pastarojo įstatymo priede nurodyta, kad juo įgyvendinama 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 25 tomas, p. 399). Taigi aiškinti ir taikyti nurodyto įstatymo nuostatas būtina atsižvelgiant į Direktyvos tekstą ir ja siekiamus tikslus, taip pat jos nuostatas aiškinančius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimus tam, kad valstybė narė tinkamai laikytųsi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio reikalavimų (žr. ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą, priimtą byloje Von Kolson ir Kamann, bylos Nr. 14/83, 1984 Rink. p. I-01891, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011).
Elektroninės komercijos direktyvos 12–14 straipsniuose nustatytos atitinkamų tarpinių informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atsakomybės išimtys (šios nuostatos įgyvendintos Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 12–14 straipsniuose), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direktyvos konstatuojamosios dalies 45 punkte nurodyta, jog šie atsakomybės apribojimai neturi įtakos galimybei taikyti įvairius draudimus; tokie draudimai konkrečiai gali būti teismų arba administracinių institucijų priimti sprendimai, kuriais reikalaujama nutraukti bet kokius pažeidimus arba užkirsti jiems kelią, įskaitant neteisėtos informacijos panaikinimą arba galimybės ją pasiekti atėmimą. Ši nuostata atkartojama taip pat Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje, 13 straipsnio 2 dalyje ir 14 straipsnio 3 dalyje. Nacionalinėje teisėje ši nuostata įgyvendinta Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad asmenys, kurių teises pažeidžia paslaugų teikėjo perduodama ir (ar) saugoma informacija ar su ja susijusi veikla, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti paslaugos teikėją imtis veiksmų, kad būtų nutrauktas pažeidimas, vykdomas naudojant informacinės visuomenės paslaugas, nurodytas šio įstatymo 12–14 straipsniuose, ar užkirstas jam kelias, nepaisant to, kad už tokį pažeidimą pagal šio įstatymo 12–14 straipsnius paslaugos teikėjas neatsako.
Apibendrindama aptartą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įpareigojimas pašalinti informacinės visuomenės paslaugų teikėjo perduodamą ir (ar) saugomą neteisėtą informaciją negali būti tapatinamas su teisinės atsakomybės (civilinės, administracinės, baudžiamosios) už neteisėtos informacijos saugojimą ir skleidimą taikymu tokiam paslaugų teikėjui. Taigi nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad reikalavimas pašalinti neteisėtą informaciją iš tinklalapio yra savarankiškas reikalavimo priteisti neturtinę žalą (t. y. taikyti deliktinę civilinę atsakomybę) atžvilgiu, jam patenkinti nustatytina mažiau aplinkybių, jo tenkinimas nepriklauso nuo civilinės atsakomybės informacinės visuomenės paslaugų teikėjui (ne)taikymo.
Dėl reikalavimo pašalinti informacinės visuomenės paslaugų teikėjo perduodamą ir (ar) saugomą neteisėtą informaciją tenkinimo sąlygų
Teisėjų kolegija išaiškina, kad reikalavimui pašalinti informacinės visuomenės paslaugų teikėjo perduodamą ir (ar) saugomą neteisėtą informaciją tenkinti byloje turi būti nustatytos tokios aplinkybės: informacijos neteisėtumas (neskelbtinumas), informacijos perdavimo ir (ar) saugojimo faktas ir atsakovo buvimo atitinkamų informacinės visuomenės paslaugų teikėju faktas.
Neskelbtina informacija apibrėžta Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija), kurios taikymas aktualus nagrinėjamos bylos kontekste, nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Į šias Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas pateikiamos nuorodos tiek Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 5 punkte, kuriame nustatyta, kad viešo naudojimo kompiuterių tinkluose draudžiama paviešinti ir (ar) platinti neskelbtiną informaciją, tiek Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarkos aprašo 2 punkte, kuriame pirmiau nurodyta neskelbtina informacija pripažįstama neteisėta.
Tinkamas atsakovas byloje dėl neteisėtos informacijos pašalinimo yra informacinės visuomenės paslaugų, kuriomis naudojantis paskleista neteisėta informacija, teikėjas, nepriklausomai nuo to, ar šis teikėjas pagal savo veiklos pobūdį laikytinas tarpiniu teikėju (t. y. tokiu, kurio vaidmuo neutralus, o veiksmai yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, ir todėl jis neturi žinių apie saugomus duomenis arba jų nekontroliuoja), ar, priešingai, atlieka aktyvų vaidmenį, leidžiantį jam turėti žinių apie šiuos duomenis ar juos kontroliuoti. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šis informacinės visuomenės paslaugų teikėjo statusas (tarpinis teikėjas ar ne) yra reikšmingas sprendžiant dėl atsakomybės (civilinės, administracinės, baudžiamosios) jam taikymo, tačiau neturi reikšmės sprendžiant dėl reikalavimo pašalinti neteisėtą informaciją tenkinimo sąlygų. Taip pat neturi reikšmės, kas yra informacijos autorius ar šaltinis, ar jie nustatyti ir kokia jų nuomonė (pozicija) dėl reikalavimo pašalinti informaciją, nes tokiu atveju sprendžiama dėl neteisėtų veiksmų (neteisėtos informacijos viešo skelbimo) nutraukimo. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, grindžiamus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo nuostatomis, kad reikalavimas pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės, žeminančiais garbę ir orumą bei išvestinis reikalavimas pašalinti paskleistus duomenis iš tam tikros informacijos sklaidos terpės CK tvarka nenagrinėtini, jei skleidėjas nežinomas (anonimas). Informacijos neteisėtas pobūdis (neskelbtinumas) įstatyme nesiejamas su ją sukūrusiu ir paskleidusiu asmeniu. Dėl tos pačios priežasties atmestinas ir kasacinio skundo argumentas, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai turi būti panaikinti ir dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo – jais nuspręsta dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą publikacijų autorių teisių ir pareigų. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad nusprendimas dėl asmenų teisių ir pareigų turėtų būti suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-159/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-343/2010). Šioje byloje prašomų pašalinti teiginių autoriai neidentifikuoti, teisės ar pareigos jiems teismo sprendimais nenustatyti.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją tvarkos apraše, kurio pažeidimais savo procesinius sprendimus dėl įpareigojimo pašalinti informaciją iš kasatoriaus valdomo tinklalapio motyvavo bylą nagrinėję teismai ir kurio nuostatomis remiamasi kasaciniame skunde, nenustatyta privalomos tokio pobūdžio ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos. Šis aprašas patvirtintas įgyvendinant Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio, reglamentuojančio paslaugos gavėjo pateiktą informaciją saugančio paslaugos teikėjo atsakomybės ribojimus, 3 dalies nuostatą – jame nustatyti kriterijai, kada informacinės visuomenės paslaugos teikėjas laikomas sužinojusiu apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba apie tai, kad paslaugos gavėjo pateikta informacija įgyta, sukurta, pakeista ar naudojama neteisėtu būdu (Aprašo 1 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-479/2012, išaiškino, kad tuo atveju, kai reikalavimas pašalinti iš tinklalapio (panaikinti galimybę pasiekti) neteisėtą (neskelbtiną) informaciją pareiškiamas teisme, vertintinas prašomos pašalinti informacijos turinys, tokios informacijos atitiktis neskelbtinos informacijos apibrėžčiai, nes būtent tai, o ne informacinės visuomenės paslaugos teikėjo procedūrinių veiksmų teisėtumas jų atitikties Aprašui aspektu, yra tokio reikalavimo pagrindas. Taigi, teismui nagrinėjant reikalavimą pašalinti informacinės visuomenės paslaugų teikėjo perduodamą ir (ar) saugomą neteisėtą informaciją, turi būti nagrinėjama ir vertinama, ar ji kvalifikuotina kaip neteisėta. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio bei Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją tvarkos aprašo normas, spręsdami dėl ieškovų reikalavimo pašalinti jų nurodytą informaciją iš kasatoriaus valdomo tinklalapio tenkinimo, nes šios normos netaikytinos sprendžiant dėl tokio pobūdžio reikalavimo. Dėl tos pačios priežasties atmestini ir kasacinio skundo argumentai, susiję su šių nuostatų taikymu, tačiau sutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad teismai nepagrįstai publikacijas traktavo kaip neteisėtą informaciją vien dėl nustatytų kasatoriaus Aprašu nustatytos tvarkos pažeidimų.
Dėl civilinės atsakomybės informacinės visuomenės paslaugų teikėjui už neteisėtos informacijos saugojimą ir paskleidimą tenkinimo sąlygų
Civilinė atsakomybė informacinės visuomenės paslaugų teikėjui už neteisėtos informacijos saugojimą ir paskleidimą gali būti taikoma tik nustačius visas būtinas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp jų bei paslaugų teikėjo kaltę, be to, turi būti nustatyta, ar paslaugų teikėjo veikla neatitinka Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 12–14 straipsniuose nustatytų išimčių, kada atsakomybė netaikoma. Kadangi nurodytos atsakomybės išimtys taikomos tik tada, kai informacinės visuomenės paslaugų teikėjas yra tarpinis teikėjas (Elektroninės komercijos direktyvos konstatuojamosios dalies 42–44 punktai), tai, sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo klausimą, turi būti nustatyta, ar paslaugų teikėjo veikla leidžia jį pripažinti tarpiniu teikėju. Pagal Elektroninės komercijos direktyvos nuostatas ir jas aiškinančią ESTT jurisprudenciją tarpiniu informacinės visuomenės paslaugų teikėju gali būti pripažintas toks subjektas, kurio vaidmuo neutralus, o veiksmai yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, ir todėl jis neturi žinių apie saugomus duomenis arba jų nekontroliuoja. Taip nėra, kai paslaugų teikėjas, užuot neutraliai teikęs paslaugą tik techniškai ir automatiškai apdorodamas klientų pateiktus duomenis, atlieka aktyvų vaidmenį, leidžiantį jam turėti žinių apie šiuos duomenis ar juos kontroliuoti (ESTT 2010 m. kovo 23 d. sprendimo, priimto byloje Google France ir Google, sujungtos bylos Nr. C‑236/08 iki C‑238/08, 113 – 114, 120 punktai; 2011 m. liepos 12 d. sprendimo, priimto byloje L‘Oréal SA ir kt. prieš eBay International AG ir kt., bylos Nr. C-324/09, Rink. p. I-000, 116 punktas). Taigi tuo atveju, jei tinklalapio valdytojas atlieka aktyvų vaidmenį, leidžiantį jam turėti žinių apie paslaugos gavėjų jo valdomame tinklalapyje pateikiamą informaciją ar ją kontroliuoti, toks tinklalapio valdytojas nepripažintinas prieglobos paslaugų, t. y. informacinės visuomenės paslaugų tarpiniu teikėju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-479/2012). Be to, norėdamas pasinaudoti atsakomybės apribojimu, informacinės visuomenės paslaugos, kurią sudaro informacijos saugojimas, teikėjas, gavęs faktinių žinių arba sužinojęs apie neteisėtą veiklą, privalo nedelsdamas imtis priemonių panaikinti tą informaciją arba atimti galimybę ja naudotis (Elektroninės komercijos direktyvos konstatuojamosios dalies 46 punktas, 14 straipsnio 1 dalis, Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad informacinės visuomenės paslaugų tarpinis teikėjas atsako už neteisėtos informacijos nepašalinimą, jei nepašalina jos, sužinojęs apie jos neteisėtumą. Pirmiau minėta, kad kriterijai, kada informacinės visuomenės paslaugos teikėjas laikomas sužinojusiu apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba apie tai, kad paslaugos gavėjo pateikta informacija įgyta, sukurta, pakeista ar naudojama neteisėtu būdu, įtvirtinti Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją tvarkos apraše. Taigi informacinės visuomenės paslaugų teikėjui pateikto pranešimo apie jo saugomą numanomai neteisėtą informaciją turinio ir paslaugų teikėjo veiksmų gavus tokį pranešimą vertinimas atitikties Aprašui aspektu yra reikšmingas sprendžiant dėl informacinės visuomenės paslaugų tarpinio teikėjo atsakomybės ribojimų, nustatytų Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnyje (žr. nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2012), tačiau, kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, informacinės visuomenės paslaugos teikėjo veiksmų teisėtumas jų atitikties Aprašui aspektu nėra reikšmingas sprendžiant dėl reikalavimo pašalinti neteisėtą informaciją
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų reikalavimą taikyti kasatoriui civilinę atsakomybę, t. y. priteisti neturtinę žalą. Ieškovai šio teismo sprendimo neskundė. Taigi bylos dalis dėl civilinės atsakomybės kasatoriui taikymo pasibaigė įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui šį reikalavimą atmesti, todėl teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais ir plačiau nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo, Elektroninės komercijos direktyvos ir kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atsakomybės pagrindus ir ribojimus, aiškinimu ir taikymu.
Dėl reikalavimo pašalinti iš kasatoriaus valdomo tinklalapio informaciją, kuri, ieškovų teigimu, neatitinka tikrovės ir žemina jų garbę, orumą bei dalykinę reputaciją, tenkinimo sąlygų nustatymo
Kasatorius yra informacinės visuomenės paslaugų teikėjas, kurio saugoma viešai skelbiama informacija, ieškovų nuomone, neatitinka tikrovės, žemina jų garbę, orumą, dalykinę reputaciją. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatorius kaip interneto tinklalapio http://www.skundai.lt valdytojas yra tinkamas atsakovas reikalavimui pašalinti informaciją iš šio tinklalapio pareikšti.
Sprendžiant dėl reikalavimo pašalinti neteisėtą informaciją iš tinklalapio tenkinimo, byloje turi būti nustatyta, kad informacija, kurią prašoma pašalinti, yra neteisėta. Minėta, kad Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija), kurios taikymas aktualus nagrinėjamos bylos kontekste, nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Taigi šioje įstatymo normoje nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos laisvės, kuri yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė, ribojimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), no. 22824/04, judgment of 29 July 2008, par. 26; kt.).
Ieškovai savo reikalavimą pašalinti informaciją iš kasatoriaus valdomo tinklalapio grindė tuo, kad ji neatitinka tikrovės, žemina jų garbę ir orumą, dalykinę reputaciją (t. y. yra šmeižianti). Tai reiškia, kad byloje turėjo būti nustatyta, kad prašomi pašalinti teiginiai yra, pirma, faktinio pobūdžio, o ne vertinamieji, antra, jie gebėjo sukelti žymios žalos asmens garbei ir reputacijai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų ieškovų garbę ir orumą žeminančius ir tikrovę neatitinkančius faktus. Ieškovai neskundė šio teismo sprendimo apeliacine tvarka, taigi šios teismo išvados neginčijo, jos neginčija ir kasatorius. Civilinis procesas grindžiamas bendruoju proceso dalyvių elgesio dispozityvumo principu – laisvu proceso dalyvių disponavimu jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo ribas nustato šalys. Kasacinis teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl neperžiūri šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, nesant dėl jos nė vienos šalies skundo.
Kadangi šioje byloje teismų nebuvo nustatytas prašomos pašalinti informacijos neteisėtas pobūdis, tai nėra sąlygos šiam ieškovų reikalavimui tenkinti. Darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai, aptariamą reikalavimą tenkindami nesant visų būtinų jo tenkinimo sąlygų, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutartis ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš dalies patenkintas ieškinys ir kasatorius įpareigotas pašalinti informaciją iš savo valdomo tinklalapio www.skundai.lt, naikintinos ir dėl šios reikalavimų dalies priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 33,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, patenkinus kasacinį skundą, priteistinos lygiomis dalimis iš ieškovų į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis). Kasatorius sumokėjo 139 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą. Patenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos kasatoriui iš ieškovų lygiomis dalimis (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Kasatoriui iš ieškovų taip pat priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. Bylos duomenimis, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas turėjo 450 Lt išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į ieškinį, taip pat 750 Lt išlaidų už advokato dalyvavimą teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė – 4 val. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.18 punktu, maksimalus priteistinas užmokesčio dydis už 4 atstovavimo teisme val. yra 480 Lt, todėl atsakovui priteistinos išlaidos už šias paslaugas mažintinos iki Rekomendacijose nustatyto dydžio. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atsakovas sumokėjo 139 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir turėjo 300 Lt išlaidų advokato pagalbai surašant apeliacinį skundą. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistinos atsakovui iš ieškovų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 5 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies ir atsakovas S. G. įpareigotas pašalinti iš interneto tinklalapio www.skundai.lt sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytą informaciją bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Dėl šios reikalavimų dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo UAB CAN2 FASHION (kodas 302320482) 16,87 Lt (šešiolika litų 87 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).
Priteisti iš ieškovės J. K. (duomenys neskelbtini) 16,87 Lt (šešiolika litų 87 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).
Priteisti iš ieškovo UAB CAN2 FASHION (kodas 302320482) 754 (septynis šimtus penkiasdešimt keturis) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui S. G. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš ieškovės J. K. (duomenys neskelbtini) 754 (septynis šimtus penkiasdešimt keturis) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui S. G. (duomenys neskelbtini).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė