Civilinė byla Nr. e2A-1986-430/2020
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01151-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.1; 2.6.16.4; 3.2.6.4; 3.3.1.14
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Visvaldo Kazakiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Visana“ ir atsakovės E. K.-M. individualios įmonės apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Visana“ ieškinį atsakovei E. K.-M. individualiai įmonei dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Visana“ (toliau – UAB „Visana“) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei E. K.-M. individualiai įmonei (toliau – E. K.-M. IĮ), prašydama priteisti 27 918,05 Eur skolą, 2 559,71 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Prašė bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2006 m. gegužės 2 d. tarp ieškovės (kaip nuomotojos) ir atsakovės (kaip nuomininkės) buvo sudaryta nuomos sutartis, kurios pagrindu ieškovė išnuomojo atsakovei 162,29 kv. m bendro ploto negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo pagal sutarties sąlygas mokėti ieškovei 11 250 Lt (3 258,23 Eur) plius PVM nuomos mokestį ir mokesčius už komunalines paslaugas. Vėlesniais susitarimais prie nuomos sutarties šalys tęsė nuomos sutartį papildomiems laikotarpiais, susitarė dėl nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo ir keitė tam tikriems laikotarpiams laikinai nuomos mokesčio dydį. Atsakovė nuomojo patalpas iki 2020 m. balandžio 29 d., kai atsakovės iniciatyva ir šalių susitarimu, nuomos sutartis buvo nutraukta ir tos pačios datos Nuomojamų patalpų perdavimo–priėmimo aktu nuomojamos patalpos buvo perduotos ieškovei. Atsakovė tinkamai su ieškove po sutarties nutraukimo neatsiskaitė, dėl to ieškovė prašė ieškinį tenkinti.
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. birželio 22 d. preliminariu sprendimu ieškinio reikalavimus tenkino visiškai – priteisė ieškovei iš atsakovės 30 477,76 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2020 m. birželio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 863 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Atsakovė E. K.-M. IĮ pateikė prieštaravimus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. preliminaraus sprendimo. Nurodė, kad atsakovė nesutinka su ieškiniu, nes atsakovė negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų dėl šalyje paskelbto karantino, dėl kurio atsakovė susidūrė su finansiniais sunkumais ir negalėjo vykdyti savo veiklos. Pažymėjo, kad šalių bendradarbiavimas vyko apie 20 metų, atsakovė gavo ieškovės 2020 m. gegužės 4 d. pretenziją dėl skolos išieškojimo, tačiau ieškovė buvo nustačiusi neproporcingai trumpą terminą (iki 2020 m. gegužės 19 d.) skolai apmokėti ir nepagrįstai karantino metu (2020 m. birželio 8 d.) kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Atsakovė, iki pandemijos, atsiskaitinėjo su ieškove tinkamai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, pabrėžiant šalių bendradarbiavimo ir kooperavimo pareigas, dėl to dviem rašytiniais prašymais siūlė protingai apsvarstyti galimybę užbaigti nuomą ir nuomos mokestį sumažinti dėl karantino metu susidariusių rimtų laikinų finansinių sunkumų. Ieškovė su prašymu sutiko dalinai, sutiko sumažinti įsiskolinimą iki 22 062,28 Eur su PVM, reikalaudama šią sumą sumokėti iki 2020 m. gegužės 19 d., o negavus šių pinigų, nusprendė nutraukti derybas ir kreiptis į teismą su 30 477,76 Eur turtiniu reikalavimu. Atsakovės manymu, ieškovės veiksmai neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, be to, nepagrįstai reikalavo 0,5 proc. dydžio delspinigių, nes jie apskaičiuoti ne pagal pašalių 2006 m. gegužės 2 d. sudarytą nuomos sutartį ir pažeidžiant praktikoje nusistovėjusį 0,02 proc. netesybų dydį. Pabrėžė, kad ieškovei priklausančiose patalpose atsakovė vykdė veiklą suvenyrais, dėl to pagrindines pajamas gaudavo vasarą turizmo sezono metu. Pagal susiklosčiusią šalių bendradarbiavimo praktiką šaltuoju metų laiku, kai atsakovės pajamos buvo mažos, susidarydavo nuomos mokesčio skola ieškovui kurią, atsakovė sumokėdavo vasarą ir dėl to ieškovė anksčiau jokių pretenzijų nereiškė.
5. Ieškovė atsiliepime į prieštaravimus prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovės prieštaravimuose nurodytos aplinkybės nepanaikina jos prievolės atsiskaityti. Be to, atsakovė nepagrįstai remiasi šalyje paskelbtos pandemijos faktu dėl negalėjimo atsiskaityti, kadangi atsakovė su ieškove neatsiskaito jau nuo 2019 m. spalio mėn. Pažymėjo, kad atsakovės argumentas, jog šalys derėjosi ir dėjo pastangas išspręsti ginčą taikiai yra nepagrįstas, kadangi ieškovė nepadengė nė dalies skolos dalies sumos, t. y. ne tik skolos už patalpų nuomą, bet nesumokėjo ir komunalinių mokesčių. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė neatsiskaito ne dėl objektyvių priežasčių, bet dėl nesąžiningumo. Taip pat pabrėžė, kad delspinigiai apskaičiuoti pagrįstai, kadangi šalių nuomos sutartyje šalys susitarė dėl 0,5 proc. dydžio delspinigių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. galutiniu sprendimu pakeitė 2020 m. birželio 22 d. preliminarų sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 22 973,68 Eur skolą, 2 478,69 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 25 452,37 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2020 m. birželio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
7. Teismas nustatė, kad 2006 m. gegužės 2 d. šalys sudarė nuomos sutartį, kuria ieškovė perdavė atsakovei nuomos teise naudotis 162,29 kv. m bendro ploto negyvenamąsias patalpas (unikalus objekto Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), o už naudojimąsi visomis nuomojamomis patalpomis atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei 11 250 Lt (3 258,23 Eur) plius PVM nuomos mokestį ir apmokėti faktines išlaidas už teikiamas komunalines bei ryšio paslaugas: telefoninius pokalbius, šaltą ir karštą vandenį, elektrą, nuomojamų patalpų valymą. Už patalpų nuomą ir mokesčius už faktines išlaidas atsakovei 2019 m. spalio mėn. – 2020 m. balandžio mėn. buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros: 2019 m. spalio 31 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03198, 2019 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03211, 2019 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03212, 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03219, 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03220, 2020 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03225, 2020 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03226, 2020 m. vasario 29 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03239, 2020 m. vasario 29 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03240, 2020 m. kovo 31 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03247, 2020 m. balandžio 29 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03248, 2020 m. balandžio 29 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03249. Bendra neapmokėta įsiskolinimo suma pagal ieškovės atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras sudaro 27 918,05 Eur. Iš ieškovės sudarytos skolos detalizacijos matyti, jog 2020 m. balandžio 29 d. atsakovės skola ieškovei sudaro 30 477,76 Eur, iš kurių – 27 918,05 Eur skola pagal 13 anksčiau nurodytų PVM sąskaitų faktūrų ir 2 559,71 Eur delspinigiai. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė ieškovės išnuomotomis patalpomis naudojosi iki 2020 m. balandžio 29 d.
8. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad atsakovė negalėjo atsiskaityti su ieškove dėl šalyje įvesto karantino, nes skola už patalpų nuomą buvo susidariusi dar iki visuotino karantino, kuris buvo paskelbtas 2020 m. kovo 16 d. Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 ir baigėsi 2020 m. birželio 17 d., ir atsakovė iki 2020 m. kovo 16 d. galėjo vykdyti veiklą be apribojimų.
9. Teismas, vertindamas atsakovės teismo posėdžio metu išsakytus argumentus, jog šalių 2006 m. gegužės 2 d. nuomos sutartis buvo pasibaigusi, dėl to šalys tarpusavio įsipareigojimus vykdė iš esmės pagal susiklosčiusią tarpusavio verslo praktiką. Teismas nustatė, kad 2009 m. sausio 4 d. šalys nuomos sutarties priedu Nr. 5 susitarė, kad nuomos sutartis sudaroma (pratęsiama) 7 metų laikotarpiui iki 2015 m. gruodžio 31 d. Duomenų, kad ši sutartis buvo pakeista, atnaujinta ar papildyta nėra. Dėl šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad po šio termino nuomos sutartis, šalims neišreiškus valios dėl jos nutraukimo, pasibaigus sutartyje numatytam jos galiojimo terminui, vadovaujantis nurodytomis aplinkybės ir CK 6.481 straipsniu, tapo neterminuota ir galiojo iki 2020 m. balandžio 29 d., kai šalys, bendru susitarimu pasirašė patalpų priėmimo–perdavimo aktą. Tokia nuomos sutarties vykdymo tvarka patvirtina, jog sutarties sąlygos šalims tiko ir buvo priimtinos, ieškovė toliau leido naudotis jai priklausančiomis patalpomis, o atsakovė mokėjo šalių sutartą nuomos mokestį. Teismas pabrėžė, kad ir pati atsakovė laikė nuomos sutartį galiojančia, kadangi ji savo iniciatyva prašė nutraukė sutartį nuo 2020 m. balandžio 29 d. Dėl to, teismas atmetė atsakovės argumentus, jog rašytinė šalių nuomos sutartis nebegaliojo.
10. Teismas sprendė, kad atsakovė tinkamai neatsiskaitė su ieškove nuo 2019 m. spalio mėn., dėl to liko skolinga 27 918,05 Eur. Teismo vertinimu, atsakovės prašomos taikyti nuolaidos nuomos mokesčiui laikotarpiui nuo 2019 m. spalio mėn. iki 2020 m. kovo 16 d. nebuvo pagrindo, dėl to ieškovei iš atsakovės priteisė 22 135,78 Eur skola už minėtą laikotarpį.
11. Teismas tenkino reikalavimus priteisti 837,90 Eur skolą už komunalinius mokesčius, susidariusius dėl patalpų išlaikymo už karantino laikotarpį (nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 29 d.), nurodydamas, kad ginčo dėl komunalinių priteisimo tarp šalių nėra.
12. Teismas, vertindamas ieškovės reikalavimus dėl skolos priteisimo karantino laikotarpiu, t. y. nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 29 d., atsižvelgė į aplinkybes dėl šalių ilgametės tarpusavio bendravimo praktikos, aplinkybes dėl šalyje įvesto karantino (dėl COVID-19 viruso pandemijos), dėl to teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, padarė išvadą, kad dėl pandemijos paskelbto karantino atsiradusius nuostolius šalys turėtų dalintis lygiomis dalimis. Be to, teismas pabrėžė, kad pati ieškovė 2020 m. gegužės 1 d. atsakyme atsakovei, buvo sutikusi už visą karantino laikotarpį neskaičiuoti nuomos mokesčio. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas tenkino ieškovės reikalavimus dėl skolos priteisimo iš dalies, t. y. priteisė 22 973,68 Eur, kurią sudaro 22 135,78 Eur skola ir 837,90 Eur už komunalines paslaugas karantino laikotarpiu.
13. Teismas, spręsdamas dėl delspinigių priteisimo, nustatė, kad sutarties 4.4. punkte buvo numatyta, kad atsakovei laiku neatsiskaičius, už kiekvieną kalendorinę dieną skaičiuojami 0,5 proc. dydžio delspinigiai nuo neapmokėtos sumos. Ieškovė paskaičiavo delspinigius už laikotarpį nuo 2019 m. spalio mėn. iki 2020 m. balandžio 29 d. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės delspinigius iki karantino paskelbimo šalyje, t. y. iki 2020 m. kovo 16 d., yra pagrįstas, nes atsakovė nevykdė savo prievolių dar iki karantino paskelbimo šalyje, t. y. 2 478,69 Eur delspinigių. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius ir karantino laikotarpiu būtų pernelyg pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, o netesybų priteisimas tokių aplinkybių kontekste atliktų ne ieškovės minimalių nuostolių kompensavimo, o atsakovės nubaudimo funkciją, todėl teismas atleido atsakovę nuo delspinigių už netinkamą sutarties vykdymą atsiskaitant su ieškove už 2020 m. kovo ir balandžio mėnesius.
III. Apeliaciniai skundai ir atsiliepimų į juos argumentai
14. Atsakovė E. K.-M. IĮ pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir ieškinį atmesti visiškai.
15. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Nesutinka, kad 2006 m. gegužės 2 d. nuomos sutartis buvo toliau galiojanti ir po jos pasibaigimo 2015 m. gruodžio 31 d., nes ši nuomos sutartis nebuvo pratęsta, o nuo 2016 m. sausio 1 d. šalių nuomos teisiniai santykiai buvo reguliuojami vien tik žodiniu šalių susitarimu ir PVM sąskaitomis faktūromis, atsižvelgus į prieš tai buvusius nuomos teisinius santykius. Pažymi, kad nei 2006 m. gegužės 2 d. nuomos sutartis, nei kiti jos priedai nenumatė, kad pasibaigus terminui, nuomos sutartis tampa neterminuota. Dėl šių aplinkybių, apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien dėl to, jog ieškovė toliau leido naudotis jai priklausančiomis patalpomis, o atsakovė mokėjo šalių sutartą nuomos mokestį, ši nuomos sutartis tapo neterminuota ir galiojo iki 2020 m. balandžio 29 d. Be to, pabrėžė, kad sutarties 5.2. punkte šalys susitarė, jog visi šios sutarties pakeitimai, papildymai ir priedai galioja, jeigu jie sudaryti raštu ir pasirašyti abiejų šalių.
15.2. Teigia, kad ieškovė neįrodė šalių susitarimo dėl nuomos sutarties sudarymo, šio susitarimo sąlygų dėl nuomos dydžio, nuomos mokesčio sumokėjimo terminų, taip pat aplinkybių, susijusių su sutarties vykdymu, galimų delspinigių mokėjimu, sutarties nutraukimo ypatumų, dėl to nėra pagrindo konstatuoti, jog įsiskolinimas priteistas pagal 2006 m. gegužės 2 d. nuomos sutartį, todėl sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.
15.3. Apeliantės manymu, ieškovės veiksmai, atsižvelgus į paskelbto karantino sąlygas, neatitinka protingumo ir sąžiningumo principų, o kreipimasis į teismą tokiu laikotarpiu yra nesavalaikis, dėl to skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas. Esant tokioms bylos aplinkybėms negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, kad ieškovės pareikštas ieškinys buvo pagrįstas ir kad ieškovė karantino metu pasirinko leistiną ir aiškiai įmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, dėl to yra pakankamai argumentų konstatuoti, jog pateiktas ieškinys yra nepagrįstas, o teismo sprendimas naikintinas.
15.4. Apeliantė nesutinka su delspinigių priteisimu, kadangi negalima teigti, jog 2019/2020 metais tarp ieškovės ir atsakovės buvo galiojanti rašytinė 2006 m. gegužės 2 d. nuomos sutartis, dėl to yra pagrindas nepriteisti delspinigius, kurie paskaičiuoti pagal 2006 m. gegužės 2 d. nuomos sutartį. Be to, per 20 metų esant tarp šalių nuomos santykiams, tiek esant rašytiniam susitarimui, tiek ir nesant rašytinio susitarimo, ieškovė niekada anksčiau neskaičiavo delspinigių, todėl ir nebuvo nusistovėjusio žodinio susitarimo dėl delspinigių reikalavimo. Nurodytos aplinkybės lemia, kad ieškovei netesybas priteisti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Be to, net ir priteistinų delspinigių dydis turėtų būti mažinamas nuo 0,5 proc. iki nusistovėjusių paskolinėje rinkoje 0,02 proc. delspinigių. Apeliantės manymu, toks delspinigių dydis atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir nepažeistų sutarties šalių interesų pusiausvyros.
16. Ieškovė UAB „Visana“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės skundą atmesti ir tenkinti ieškovės apeliacinį skundą – panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį, kurioje ieškovės ieškinys atmestas ir ieškinį tenkinti visiškai.
17. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Skirtingai nei teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai vertino, jog šalis siejo nuomos teisiniai santykiai ir sudaryta nuomos sutartimi šalys vadovavosi. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė naudojosi ieškovės išnuomotomis patalpomis iki 2020 m. balandžio 29 d. Tarp šalių sudaryta sutartis, tokia redakcija, dėl kokios šalys sutarė raštu, galiojo iki 2015 m. gruodžio 31 d., po šio termino 2006 m. gegužės 2 d. sutartis, šalims neišreiškus valios dėl jos nutraukimo, pasibaigus sutartyje numatytam jos galiojimo terminui ir vadovaujantis CK 6.481 straipsniu, tapo neterminuota ir galiojo iki 2020 m. balandžio 29 d. Pažymi, kad pati atsakovė laikė nuomos sutartį galiojančia, kadangi 2020 m. kovo 30 d. siųstame pranešime atsakovė prašė sutartį nutraukti nuo 2020 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šias aplinkybes, dėl to atsakovės pasvarstymai, jog rašytinė šalių nuomos sutartis nebegaliojo, yra neteisėti.
17.2. Ieškovės vertinimu, atsakovės argumentai dėl ieškovės veiksmų, paskelbus karantino sąlygas, kreiptis į teismą, yra visiškai nepagrįsti. Atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovė ir teismas neturėjo pagrindo remtis nurodyta force majeure aplinkybe, kadangi atsakovė niekada neteikė ieškovei prašymo pratęsti papildomą sumokėjimo terminą. Atsakovė, nepaisant karantino laikotarpio, nebuvo atlaisvinusi patalpų, o negalėjimas dėl karantino vykdyti komercinės veiklos konkretų ribotą laikotarpį nebuvo ta aplinkybė, dėl kurios atsakovė nuo 2019 m. spalio mėn. delsė sumokėti ieškovei beveik 30 000 Eur, nors atsakovės veikla (internetinė prekyba) niekada nebuvo uždrausta, tačiau atsakovė nepadengė net dalies skolos ir toliau nesąžiningai vilkino jos apmokėjimą, pabrėžė, kad daugiau nei 25 000 Eur skolos buvo susidariusios dar iki karantino paskelbimo. Teismas taip pat neįvertino tos aplinkybės, kad nesvarbu kokią veiklą atsakovė vykdė, visą šį ginčo laikotarpį atsakovė naudojosi patalpomis ir nebuvo jų atlaisvinusi, tai patvirtina ir sąskaitos už komunalines paslaugas. Net ir tuo atveju, jeigu nepriteisti nuomos mokesčio būtų pagrindas remiantis force majeure aplinkybe, pirmosios instancijos teismas nepriteisė nuomos mokesčio už laikotarpį nuo kovo 16 d. iki balandžio 29 d., nors atsakovės vykdomos veiklos apribojimai fizinei prekybai galiojo iki balandžio 16 d. Pažymi ir tai, kad atsakovė niekada nereiškė nesutikimo dėl jai išrašytų sąskaitų ir jose nurodytų sumų pagrįstumo, dėl to šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad skolos faktas ir suma atsakovei buvo žinomi dar iki ieškinio pateikimo teismui. Vien negalėjimas dėl karantino vykdyti komercinės veiklos konkretų ribotą laikotarpį nebuvo ta aplinkybė, dėl kurios atsakovė nuo 2019 m. spalio mėn. pradelsė sumokėti ieškovei beveik 30 000 Eur skolos, taip pat atsakovė niekada nesikreipė dėl nuomos mokesčio kompensavimo pasinaudojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, neinicijavo nuomos sutarties pakeitimo. Be to, ieškovė buvo suteikusi atsakovei pakankamai ilgą terminą atsiskaitymui. Pabrėžia, kad atsakovė nesiėmė net priemonių už sunaudotas komunalines paslaugas, kuriomis naudojosi, apmokėjimo.
17.3. Nesutinka su atsakovės vertinimu dėl delspinigių nepagrįstumo ir pažymi, kad netesybų mažinimo atvejai ir sąlygos aiškiai numatyti įstatyme. Pažymi, kad šiuo atveju ginčo šalys yra privatūs verslo subjektai, o nuomos sutartis sudaryta laisva šalių valia. Nuomos sutartyje buvo numatyti 0,5 proc. dydžio delspinigiai nuo neapmokėtos sumos, tuo pagrindu atsakovui buvo paskaičiuoti 2 559,71 Eur delspinigiai, dėl to ieškovė nesutinka, kad delspinigiai galėjo ir turėjo būti mažinami.
18. Ieškovė UAB „Visana“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį, kurioje ieškovės ieškinys atmestas, panaikinti ir palikti galioti 2020 m. birželio 22 d. preliminarų sprendimą ieškinį tenkinant visiškai, taip pat priteisti iš atsakovės ieškovės naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.
19. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Nesutinka, kad atsakovė nuo 2020 m. balandžio 16 d. iki pat patalpų atlaisvinimo 2020 m. balandžio 29 d. negalėjo vykdyti komercinės veiklos, nes karantinas su draudimu dėl ne maisto prekių parduotuvių veiklos galiojo tik iki balandžio 16 d.
19.2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas dalies prašomos priteisti skolos, rėmėsi CK 6.212 straipsniu, tačiau nei atsakovė, nei teismas neturėjo pagrindo remtis nurodyta force majeure aplinkybe, kadangi atsakovė niekada nebuvo pareiškusi ieškovei prašymo pratęsti papildomą sumokėjimo terminą, taip pat atsakovė karantino laikotarpiu nebuvo atlaisvinusi patalpų, o negalėjimas dėl karantino vykdyti komercinės veiklos konkretų ribotą laikotarpį nebuvo ta aplinkybė, dėl kurios atsakovė nuo 2019 m. spalio mėn. pradelsė sumokėti ieškovei beveik 30 000 Eur. Pabrėžia, kad apribojimai atsakovės veiklai buvo atšaukti po mėnesio, o internetinė prekyba niekuomet nebuvo uždrausta, tačiau atsakovė nepadengė net dalies skolos ir toliau nesąžiningai vilkino jos apmokėjimą. Taip pat atsakovė nesikreipė dėl nuomos mokesčio kompensavimo pasinaudodamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, neinicijavo nuomos sutarties pakeitimo. Ieškovės nuomone, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų priežastinį ryšį tarp COVID-19 pandemijos ir 2020 m. kovo mėn. įvesto karantino ir atsakovės negalėjimo atsiskaityti su ieškove nuo 2019 m. spalio mėn.
19.3. Pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo ieškovės sutikimą šalių derybose iki teismo dėl įsiskolinimo sumažinimo, vertino kaip sąlygą sumažinti nuomos mokesčio skolą, kadangi susitarimas tarp šalių ar taikos sutartis, kuria šalys abipusių nuolaidų būdu išspręstų ginčą, nebuvo sudarytas, ieškovė taip pat nėra prisiėmusi įsipareigojimo ar sutikusi sumažinti atsakovės skolą ar delspinigius. Pabrėžia, kad derybos iki teismo ar teismui skyrus laiką ginčą užbaigti taikiai negali būti laikomos ginčo sprendimu ir šalių derybų metu išdėstytomis sąlygomis nėra galima vėliau remtis sprendžiant bylą, kadangi ginčas ir perduotas teismui, kadangi šalims nepavyko išspręsti ginčo taikiai.
19.4. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kokiais įrodymais remiantis, padarė išvadas, kad nuo nuomos sutarties sudarymo 2006 m. šalys dėl sutarties vykdymo ginčų neturėjo, o susidarius skolai atsakovė bendradarbiavo su ieškove. Pažymi, kad ieškovė siūlė sumažinti skolą ir skyrė papildomą terminą apmokėjimui, tačiau atsakovė nesiekė atsiskaitymo su ieškovės ar skolos mažinimo, liko neatsiskaityta ne tik už nuomą, bet ir už komunalinius mokesčius.
19.5. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nusprendė mažinti netesybas, nors galimi netesybų mažinimo atvejai ir sąlygos aiškiai numatyti įstatyme. Pažymi, kad šiuo atveju ginčo šalys yra privatūs verslo subjektai, o nuomos sutartis sudaryta laisva šalių valia. Nuomos sutartyje buvo numatyti 0,5 proc. dydžio delspinigiai nuo neapmokėtos sumos, tuo pagrindu atsakovui buvo paskaičiuoti 2 559,71 Eur delspinigiai, dėl to ieškovė nesutinka, kad delspinigiai galėjo ir turėjo būti mažinami. Kadangi esant atsakovės nesumokėtai skolai, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog delspinigiai galėjo ir turėjo būti mažinami jų neskaičiuojant už 2020 m. kovo 16 – balandžio 29 d., nors atsakovė tuo metu pažeidė nuomos sutartį neatsiskaitydama už nuomą ir jai suteiktas paslaugas.
20. Atsakovė E. K.-M. IĮ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės skundą atmesti ir tenkinti atsakovės apeliacinį skundą.
21. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Teigia, atsakovė buvo įtraukta į nukentėjusių nuo COVID-19 sąrašą automatiškai, kadangi įmonės veikla buvo apribota ir parduotuvių veikla uždrausta, t. y. nuo 2020 m. kovo 16 d. atsakovei aiškiai susidarė nenugalimos jėgos (CK 6.212 straipsnio) aplinkybės, kurios buvo žinomos viešai, dėl to atsakovei nereikėjo įrodinėti žinomų ir viešai paskelbtų aplinkybių. Atsakovės įsitikinimu, ieškovė karantino metu pasirinko neleistiną ir aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, o atsakovė įvertinusi tai, kad pandemija pagrįstai gali užtrukti ilgą laiką, dėjo visas pastangas, jog sumažinti šalių galimus busimus nuostolius, dėl to nutarė nutraukti nuomos teisinius santykius. Be to, atsakovei nebuvo galimybės kreiptis dėl galimos kompensacijos gavimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovei iš atsakovės negalėjo būti priteista skola už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 29 d.
21.2. Teigia, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi ilgametė bendradarbiavimo praktika ir susiklostė specifinis susitarimo (sutarties) vykdymas – šaltuoju sezono metu atsakovė visada turėjo mažas pajamas, nes veikla yra Vilniaus senamiestyje ir pajamos priklausė nuo turizmo sektoriaus, dėl to pagal žodinį susitarimą ieškovė sutikdavo, kad nuo rudens iki pavasario susidaręs įsiskolinimas būtų mokamas šiltuoju sezono metu, t. y. vasara. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė iki 2020 m. balandžio 29 d. nereiškė jokių pretenzijų dėl galimos skolos sumokėjimo ir nereikalavo delspinigių, dėl to yra pakankamai argumentų konstatuoti, jog pateiktas ieškinys yra nepagrįstas, o teismo sprendimas naikintinas ir ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.
21.3. Teigia, kad atsižvelgus į šalių teisinių santykių specifiką ir sutinkamai su CK 6.478 straipsnio 1 dalimi ir 6.531 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad 2019 ir 2020 metais tarp ieškovės ir atsakovės buvo vis dar galiojanti rašytinė 2006 m. gegužės 2 d. nuomos sutartis, dėl to yra nepagrįstas ieškovės reikalavimas priteisti 0,5 proc. dydžio delspinigius, kurie paskaičiuoti pagal 2006 m. gegužės 2 d. nuomos sutarties 4.4. punkto normą, nes tokie delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kad šalys būtų susitarusios dėl delspinigių skaičiavimo, todėl ir nebuvo nusistovėjusio žodinio susitarimo dėl delspinigių reikalavimo.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
23. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
24. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos galutinis teismo sprendimas, kuriuo pakeistas preliminarus sprendimas ir patenkintas iš dalies ieškovės ieškinys dėl skolos ir netesybų priteisimo pagal nekilnojamojo turto nuomos sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
25. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2006 m. gegužės 2 d. šalys sudarė nuomos sutartį, kuria ieškovė perdavė atsakovei nuomos teise naudotis 162,29 kv. m bendro ploto negyvenamąsias patalpas (unikalus objekto Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), o už naudojimąsi nuomojamomis patalpomis atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei 11 250 Lt (3 258,23 Eur) plius PVM nuomos mokestį ir apmokėti faktines išlaidas už teikiamas komunalines bei ryšio paslaugas: telefoninius pokalbius, šaltą ir karštą vandenį, elektrą, nuomojamų patalpų valymą. Sutartyje buvo numatyti 0,5 proc. dydžio delspinigiai nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinę dieną. Vėliau šalys sudarė papildomus rašytinius susitarimus (priedus) prie nuomos sutarties dėl mokėjimų ir atsiskaitymo tvarkų, ir sutarties termino pratęsimų (2009 m. sausio 4 d. buvo sudarytas rašytinis susitarimas, kuriuo pratęstas nuomos terminas iki 2015 m. gruodžio 31 d.). Už patalpų nuomą ir mokesčius už faktines išlaidas atsakovei 2019 m. spalio mėn. – 2020 m. balandžio mėn. buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros: 2019 m. spalio 31 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03198, 2019 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03211, 2019 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03212, 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03219, 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03220, 2020 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03225, 2020 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03226, 2020 m. vasario 29 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03239, 2020 m. vasario 29 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03240, 2020 m. kovo 31 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03247, 2020 m. balandžio 29 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03248, 2020 m. balandžio 29 d. PVM sąskaita faktūra serija VIS Nr. 03249. Šias sąskaitas atsakovės atstovas priėmė. Bendra neapmokėta įsiskolinimo suma pagal ieškovės atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras sudaro 27 918,05 Eur. Iš ieškovės sudarytos skolos detalizacijos matyti, jog 2020 m. balandžio 29 d. atsakovės skola ieškovei sudaro 30 477,76 Eur, iš kurių – 27 918,05 Eur skola pagal 13 anksčiau nurodytų PVM sąskaitų faktūrų ir 2 559,71 Eur delspinigiai. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė ieškovės išnuomotomis patalpomis naudojosi iki 2020 m. balandžio 29 d., kai minėtą dieną tarp šalių buvo sudarytas nuomojamų patalpų perdavimo–priėmimo aktas. 2020 m. gegužės 4 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl įsiskolinimo (30 336,44 Eur) padengimo. Atsakovė atsisakė šią pretenziją patenkinti.
26. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis).
27. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku (CPK 176 straipsnis). Remiantis CPK 12 ir 178 straipsniais, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
28. Pirmiausia tarp bylos šalių kilo ginčas dėl 2006 m. gegužės 2 d. sudarytos rašytinės nuomos sutarties (su pakeitimais) galiojimo. Ieškovė įrodinėjo, jog ši rašytinė šalių nuomos sutartis (su pakeitimais) galiojo iki pat 2020 m. balandžio 29 d., kai buvo nutraukta, o atsakovė įrodinėjo, jog šalių 2006 m. gegužės 2 d. rašytinė nuomos sutartis pasibaigė 2016 m. sausio 1 d., kadangi nebuvo pratęsta ir šalys nuo minėto laikotarpio turėjo tarpusavio nuomos teisinius santykius žodiniu susitarimu pagal susiklosčiusią tarpusavio verslo praktiką, kuriuos nutraukė 2020 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismas palaikė ieškovės poziciją, atmetė atsakovės atsikirtimų į ieškinį argumentus ir vertino, kad nors byloje buvo duomenų, jog rašytinė terminuota šalių nuomos sutartis buvo pratęsta tik iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir duomenų, kad ši rašytinė sutartis būtų dar kartą pakeista, atnaujinta ir papildyta nėra, tačiau teismas vertino, jog šalims neišreiškus valios dėl jos nutraukimo ir tęsus toliau nuomos santykius, ši nuomos sutartis, pasibaigus sutartyje numatytam jos galiojimo terminui, vadovaujantis CK 6.481 straipsniu, tapo neterminuota ir galiojo iki 2020 m. balandžio 29 d., kai šalys, ją nutraukė ir bendru sutarimu pasirašė patalpų priėmimo–perdavimo aktą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria šioms pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms.
29. Pabrėžtina, kad šias atsakovės tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nurodytas atsikirtimo į ieškinį aplinkybes paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. pačios atsakovės 2020 m. balandžio 30 d. rašytinis prašymas ieškovei, kuriame atsakovė aiškiai ir nedviprasmiškai pripažino, kad tarp šalių vis dar galioja 2006 m. gegužės 2 d. sudaryta nuomos sutartis su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, kurią atsakovė prašo ieškovės nutraukti nuo 2020 m. balandžio 29 d. dėl susidariusių finansinių sunkumų, taip pat pateiktas atsakovės rengtas siūlomas susitarimas dėl 2006 m. gegužės 2 d. nuomos sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant šias aplinkybes, toks atsakovės kardinalus pozicijos teisme pasikeitimas (nuo nurodytos pozicijos iki teismo) vertinamas kritiškai, t. y. kaip pasirinkta gynybos taktika teisme.
30. Pažymėtina, kad CK 6.481 straipsnyje nustatyta, jog jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi daiktu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota. Šiame straipsnyje nenustatyta, kokia konkrečia valios išreiškimo forma nuomotojas privalo pareikšti prieštaravimą dėl nuomininko naudojimosi turtu pasibaigus terminuotai nuomos sutarčiai. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, nustatant nuomotojo valią dėl terminuotos sutarties transformavimosi į neterminuotą, reikia vertinti nuomotojo elgesį, jo veiksmų visumą ir konkrečias susidariusios situacijos aplinkybes, o šiame straipsnyje nustatytų padarinių atsiradimui būtina abiejų sutarties šalių valia tęsti nuomos santykius: nuomininkas turi išreikšti interesą toliau naudotis išsinuomotu daiktu, o nuomotojas – su tuo sutikti. Taigi, šia įstatyme nustatyta tvarka konkliudentiniais veiksmais tarp šalių gali įvykti sandoris dėl terminuotos nuomos sutarties pakeitimo į neterminuotą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2010).
31. Nagrinėjamu atveju visų bylos įrodymų visuma (tiek jau minėtas pačios atsakovės 2020 m. balandžio 30 d. prašymas, kuriame atsakovė patvirtino, jog visuomet laikė, kad šalis iki pat sutarties nutraukimo (2020 m. balandžio 29 d.) siejo nuomos teisiniai santykiai pagal šalių 2006 m. gegužės 2 d. nuomos sutartį (su pakeitimais); tiek išrašomos ir priimamos sąskaitos; tiek akivaizdžiai išreikštas nuomininko interesas toliau naudotis išsinuomotu daiktu ir akivaizdus nuomotojo sutikimas) patvirtina, kad šiuo atveju egzistavo CK 6.481 straipsnyje nustatytos sąlygos, t. y. vienai šaliai toliau naudojantis išsinuomotu turtu, o kitai dėl to neprieštaraujant, keičiasi tik viena nuomos sutarties sąlyga – sutartis iš terminuotos tampa neterminuota ir nuomos santykiai tęsiasi sutartyje sulygtomis sąlygomis. Jei bent viena šalis pageidavo keisti kitas sutarties sąlygas, dėl nuomos santykių tęsimo buvo būtinas atskiras šalių susitarimas, tačiau byloje tokių duomenų nenustatyta ir atsakovė to neįrodė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta atsakovės apeliacinio skundo ir atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą argumentus, kad šalių 2006 m. gegužės 2 d. nuomos sutartis buvo pasibaigusi ir laikytina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė šias aplinkybes.
32. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepriteisė skolos dalies, susidariusios dėl patalpų nuomos karantino laikotarpiu iki sutarties nutraukimo (t. y. nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 29 d.), priteisė už šį laikotarpį tik įsiskolinimą už komunalinius mokesčius, neįvertinęs aplinkybių, jog didžioji dalis atsakovės skolos susidarė dar iki COVID-19 pandemijos (nuo 2019 m. spalio mėn.) ir pagrindinė skolos susidarymo priežastis nebuvo pasaulyje kilusi pandemija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės šalyje paskelbtas karantinas, t. y. byloje iš esmės yra kilęs nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimas.
33. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti ir protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.
34. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nenugalimos jėgos (lot. force majeure) aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020, kt.).
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pateikti argumentai nepatvirtina, kad nagrinėjamos bylos atveju buvo susiklosčiusi būtent tokia ekstremali situacija, lėmusi negalimumą įvykdyti atsakovės prisiimtus sutartinius įsipareigojimus ieškovei. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, ko nepagrįstai neįvertino pirmosios instancijos teismas, kad atsakovės pagrindinė skola ieškovei susidarė dar nuo 2019 m. spalio mėn., t. y. iki šalyje paskelbto karantino (2020 m. kovo 16 d.), skola kas mėnesį didėjo (buvo nemokamas ne tik nuomos mokestis, bet ir komunaliniai mokesčiai). Tokiu būdu atsakovė pradėjo nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ieškovei dar prieš 5 mėnesius iki pandemijos ir karantino šalyje paskelbimo ir iki karantino paskelbimo jau buvo susidariusi ženkli skolos suma. Byloje nėra pateikta tikėtinų įrodymų, jog atsakovė galėjo per ginčo laikotarpį, už kurį nepriteistas nuomos mokestis dėl karantino (t. y. nuo 2020 m. kovo 16 d. iki balandžio 29 d.) padengti susidariusį ženklų įsiskolinimą ieškovei, jeigu dirbtų įprastomis sąlygomis. Nėra tikėtina, kad kaip nurodo atsakovė, ji nuomojosi ginčo patalpas iš ieškovės visus metus (visus mėnesius), o faktiškai pajamas gaudavo tik pavasario ir vasaros mėnesiais (t. y. nėra verslo logiškumu paremti argumentai), šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje taip pat nebuvo pateikta, nėra pateikta įrodymų, kad atsakovė negalėjo vykdyti verslo ir rudens bei žiemos periodais (CPK 178 straipsnis). Pabrėžtina ir tai, kad atsakovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų ir po pasibaigusio karantino (t. y. nėra duomenų, kad atsakovė būtų bandžiusi bent iš dalies atsiskaityti su ieškove ir po to, kai buvo atšauktas pirmasis karantinas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šias aplinkybes aptarė tik deklaratyviai (konstatuojant tik faktinę aplinkybę, jog nuo 2020 m. kovo 16 d. šalyje buvo paskelbtas karantinas), neanalizavo CK 6.212 straipsnio taikymo sąlygų ir iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kokiais įrodymais remiantis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ginčo skola (konkrečiai skundžiamu laikotarpiu) susidarė išimtinai tik dėl viruso COVID-19 pandemijos įvesto karantino, nors bylos duomenys rodo, jog atsakovė neatsiskaitinėjo (pilna apimtimi, nesistengiant atsiskaityti bent iš dalies, nemokant net ir komunalinių mokesčių) su ieškove jau gana ilgą laiką dar iki pandemijos. Kolegijos vertinimu, pagrindinė neatsiskaitymo priežastis buvo kita, kurios atsakovė neatskleidė pirmosios instancijos teismui. Be to, atsakovė, būdama rūpestinga ir protinga civilinių santykių dalyvė, matydama, jog susidūrė su ypač rimtais finansiniais sunkumais, dėl kurių negali atsiskaityti už nuomojamas patalpas su ieškove jau 5 mėnesius, turėjo imtis atitinkamų verslo sprendimų ir nedidinti skolos, nutraukti nuomos sutartį anksčiau, derėtis (prašyti) dėl skolos terminų atidėjimo. Atsakovės argumentus, kad skola susidarė išimtinai dėl pandemijos apeliacinės instancijos teismas vertina kaip pasirinktą gynybos taktiką teisme, siekiant išvengti sutartinės atsakomybės dėl ilgą laiką nevykdomų prievolių.
36. Pažymėtina ir tai, kad CPK 179 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Teismui patikrinus teismų informacinės sistemos duomenis, buvo nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkes teisme (bylos Nr. 1-266-486/2019) ir Vilniaus apygardos teisme (bylos Nr. 1A-109-497/2020) buvo nagrinėjama baudžiamoji byla (bylos Nr. 1A-109-497/2020) atsakovės savininkės E. K.-M. atžvilgiu. Iš minėtos baudžiamosios bylos nuosprendžio ir nutarties turinių matyti, jog šioje baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjamos aplinkybės dėl apgaulingai tvarkomos individualios įmonės (t. y. šios bylos atsakovės) buhalterinės apskaitos, neapskaitytų dalies įvykusių ūkinių–finansinių operacijų ir kt. veikų bei buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, taip pat šioje baudžiamojoje byloje buvo tenkintas iš dalies Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinis ieškinys ir priteista iš E. K.-M. IĮ 72 089,25 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 480,60 Eur įmokų į garantinį fondą, 35 586,47 Eur pelno mokesčio, viso 108 156 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės tikėtinai taip pat turėjo įtakos dėl kurių atsakovė buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais ir negalėjo atsiskaityti su ieškove, kurių atsakovė neatskleidė pirmosios instancijos teismui.
37. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir atsakovei nepateikus argumentų dėl jai išrašytų ginčo sąskaitų faktūrų nepagrįstumo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti ieškovės reikalavimus dėl skolos priteisimo pilna apimtimi, dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, t. y. priteisiant iš atsakovės ieškovės naudai ne 22 973,68 Eur skolą, tačiau 27 918,05 Eur, kuri ir buvo priteista 2020 m. birželio 22 d. preliminariu sprendimu.
38. Apeliaciniuose skunduose reiškiamas taip pat nesutikimas su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi dėl delspinigių priteisimo. Atsakovė skunde teigia, kad net ir nustačius aplinkybes, jog delspinigiai galėjo būti priteisti pagal 2006 m. gegužės 4 d. sutartį, priteistinų delspinigių dydis turėtų būti mažinamas nuo 0,5 proc. iki nusistovėjusių paskolinėje rinkoje 0,02 proc. delspinigių. Apeliantės manymu, toks delspinigių dydis atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir nepažeistų sutarties šalių interesų pusiausvyros. Ieškovė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nusprendė mažinti netesybas, nors galimi netesybų mažinimo atvejai ir sąlygos aiškiai numatyti įstatyme. Pažymi, kad šiuo atveju ginčo šalys yra privatūs verslo subjektai, o nuomos sutartis sudaryta laisva šalių valia. Nuomos sutartyje buvo numatyti 0,5 proc. dydžio delspinigiai nuo neapmokėtos sumos, tuo pagrindu atsakovui buvo paskaičiuoti 2 559,71 Eur delspinigiai, dėl to ieškovė nesutinka, kad delspinigiai galėjo ir turėjo būti mažinami.
39. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).
40. Nagrinėjamos bylos atveju sutarties šalių (4.4. punkte) susitarta, kad už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos (0,5 proc. delspinigiai), skaičiuojami už kiekvieną pavėluotą kalendorinę dieną nuo laiku nesumokėtos sumos.
41. Formuodamas teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009; kt.).
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.).
43. Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai (ar verslo subjektai), į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismas, kiekvienu konkrečiu atveju nustatydamas būtent tai bylai reikšmingas aplinkybes (CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas savo nutartyse nėra nustatęs universalaus netesybų dydžio, kuris būtų pripažintinas protingu kiekvienos bylos atveju.
44. Nagrinėjamu atveju pripažinus, jog atsakovė nepagrįstai praleido prievolių įvykdymo terminą, dėl to ieškovė turėjo pagrindą prisiteisti sutartinius delspinigius iš atsakovės ir ginčo laikotarpiu (t. y. paskaičiuotus iki 2020 m. balandžio 29 d.). Sprendžiant dėl priteistinų delspinigių dydžio, atsakovės reikalavimas sumažinti nuomos sutartyje numatytą 0,5 proc. delspinigių dydį iki 0,02 proc. grindžiamas tuo, kad šis dydis nėra protingas. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šiais atsakovės argumentais, pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką 0,5 proc. netesybų dydis pats savaime nelaikomas neprotingai dideliu, o apeliantė turėjo įrodyti, jog šis dydis konkrečiu atveju pažeidžia skolininko interesus ir turi būti vertinamas kaip galimybė kreditoriui nepagrįstai praturtėti. Ginčo atveju šios aplinkybės nebuvo įrodytos. Pabrėžtina svarbi aplinkybė, kad sutartis sudaryta šalių laisva valia, abi sutarties šalys yra privatūs verslo subjektai ir atsakovė turi ilgalaikę verslo patirtį, dėl to visuomet turėjo galimybę derėtis su kita verslo (sutarties) šalimi dėl delspinigių dydžio, jeigu šis pagal nusistovėjusią sutartį (t. y. 14 metų) jai atrodė per didelis ir neprotingas, t. y. atsakovė buvo ne vartotojas, o verslo juridinis asmuo, turintis patirties verslo ir derybų srityse, galintis numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir pasirinkti (suderėti) sutarčių sąlygas. Pažymėtina, kad bylos patvirtina, jog atsakovė neinicijavo nuomos sutartimi numatyto netesybų dydžio pakeitimo (jų iki teismo neginčijo), nesikreipė į ieškovę dėl delspinigių dydžio sumažinimo, dėl to atsižvelgus į šių aplinkybių visumą yra pagrindas konstatuoti, jog šalių (kaip verslo subjekto) nustatytų delspinigių dydis yra protingas ir nenustatyta, kad šis dydis galėtų prieštarauti CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
45. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovės prašytų delspinigių, dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, t. y. priteisiant iš atsakovės ieškovės naudai ne 2 478,69 Eur delspinigius, tačiau 2 559,71 Eur, kurie ir buvo priteisti 2020 m. birželio 22 d. preliminariu sprendimu.
46. Atsižvelgiant į pakeistas sprendimo dalis, pakeistina ir teismo sprendimo dalis dėl 8 procentų palūkanų priteisimo už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bendrą priteistą sumą padidinant iki 30 477,76 Eur (2 559,71+27 918,05). Pažymėtina, kad 2020 m. birželio 22 d. preliminariame sprendime šioje dalyje buvo padaryta techninė klaida, t. y. nors ieškiniu buvo reikalauta ir teismo sprendimo motyvuose nurodyta, jog priteisiamos iš atsakovės 8 proc. dydžio procesinės palūkanos, tačiau preliminaraus sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad priteistos 6 proc. dydžio procesinės palūkanos. 2020 m. rugsėjo 22 d. skundžiamame galutiniame sprendime iš esmės ši sprendimo dalis nebuvo pakeista ir konstatuota, jog iš atsakovės ieškovės naudai pagrįstai priteistos 8 proc. dydžio procesinės palūkanos. Dėl šių priežasčių, 2020 m. birželio 22 d. preliminaraus sprendimo rezoliucinėje padaryta techninė klaida ištaisytina, t. y. nurodant, kad iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos 8 procentų dydžio metinės palūkanos (ne 6 procentų) už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2020 m. birželio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
47. Kiti apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).
48. Apibendrinant, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas dalyje skundžiamo sprendimo nevisiškai tinkamai įvertinto bylos faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, dėl to ieškovės UAB „Visana“ apeliacinis skundas tenkinamas, o atsakovės E. K.-M. IĮ skundas atmetamas, t. y. panaikinama Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalis, kurioje ieškovės ieškinys dalyje atmestas, ir paliekamas galioti 2020 m. birželio 22 d. preliminarus sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintas visiškai, papildomai ištaisant preliminaraus sprendimo rezoliucinėje dėl techninės klaidos nurodytą neteisingą procesinių palūkanų dydį.
49. CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
50. Ieškovės bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudarė 1 952 Eur, iš kurių 1 573 Eur išlaidos teisinei pagalbai ir 379 Eur žyminis mokestis. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad buvo patenkinta 83,51 proc. ieškovės reikalavimų, priteisė ieškovei iš atsakovės 1 313,61 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir 316,50 Eur žyminio mokesčio, iš viso 1 630,11 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pakeitė teismo sprendimą (preliminarus paliktas nepakeistas visa apimtimi), dėl to ieškovei turėjo būti priteista 100 proc. pagrįstų bylinėjimosi išlaidų.
51. Pažymėtina, kad pagal CPK 79 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Todėl jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 93 ir 98 straipsniai.
52. Remiantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis). Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Remiantis Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.). Kartu kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015; 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016).
53. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų (1 952 Eur) pirmosios instancijos teisme dydis atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, atitinka rekomendacinius dydžius, dėl to ieškovės apeliacinį skundą patenkinus, iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos visos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, t. y. 1 952 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tačiau atsižvelgtina į tai, kad 2020 m. birželio 22 d. preliminarus sprendimas paliekamas nepakeistas, o juo jau buvo priteista ieškovei iš atsakovės 863 Eur bylinėjimosi išlaidų (484 už advokato teisinę pagalbą ir 379 Eur žyminis mokestis), dėl to papildomai priteista pakeistu galutiniu sprendimu 1 089 Eur (1 952-863=1 089) bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai iš atsakovės.
54. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 151 Eur žyminio mokesčio išlaidų už apeliacinį skundą ir 605 Eur išlaidų už advokatės teisinę pagalbą surašant apeliacinį skundą ir atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, bendrai 756 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą dydis atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, atitinka rekomendacinius dydžius, dėl to ieškovės apeliacinį skundą patenkinus, o atsakovės apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės priteistinos visos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, t. y. 756 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
55. Siekiant teisinio aiškumo, teisėjų kolegija galutinio teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėsto nauja redakcija.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
ieškovės UAB „Visana“, j. a. k (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą tenkinti.
Atsakovės E. K.-M. individualios įmonės, j. a. k. (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą atmesti.
Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. galutinio sprendimo dalį ir jį išdėstyti taip:
„Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. birželio 22 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą – priteisiant iš atsakovės E. K.-M. individualios įmonės 27 918,05 Eur skolą, 2 559,71 Eur delspinigius, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2020 m. birželio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 863 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės UAB „Visana“ naudai.
Priteisti ieškovei UAB „Visana“, j. a. k (duomenys neskelbtini), iš atsakovės E. K.-M. individualios įmonės, j. a. k. (duomenys neskelbtini), papildomai 1 089 Eur (tūkstantis aštuoniasdešimt devyni Eur) bylinėjimosi išlaidų“.
Priteisti ieškovei UAB „Visana“, j. a. k (duomenys neskelbtini), iš atsakovės E. K.-M. individualios įmonės, j. a. k. (duomenys neskelbtini), 756 Eur (septyni šimtai penkiasdešimt šeši Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Loreta Braždienė
Laima Gerasičkinienė
Visvaldas Kazakiūnas