Administracinė byla Nr. A-4653-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02715-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija: 21.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. liepos 1 d. teismui pateikė skundą, prašydamas pakeisti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) 2016 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 10-TE-445 1 punkto dalį, kuria jam skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, švelnesne tarnybine nuobauda ir panaikinti Vilniaus AVPK viršininko pavaduotojo, atliekančio viršininko funkcijas, 2016 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 10-TE-450 1 punktą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis, neturėdamas teisinio pagrindo, „POLIS II“ informacinėje sistemoje 2016 m. sausio 26 d. tikrino A. V. asmens duomenis. Pareiškėjas pripažino padarytą pažeidimą ir nuoširdžiai gailėjosi. Tačiau pareiškėjas nesutiko, kad, vieną kartą nuvykdamas į A. V. gyvenamąją vietą, vilkėdamas tarnybinę uniformą ir iš pastarojo tėvo gaudamas jo telefono numerį, taip elgėsi dėl savanaudiškų paskatų. Pareiškėjas siekė draugui E. B. iš A. V. sugrąžinti 1 000 Eur skolą gražiuoju, be teisminio proceso. Pareiškėjo nuomone, A. V. tėvai nurodė sūnaus buvimo vietą ne dėl to, kad pareiškėjas buvo uniformuotas, bet todėl, kad jie iš pokalbių aiškiai suprato, jog pareiškėjas jo ieškojo dėl privačių, su tarnyba nesusijusių priežasčių. Pareiškėjas niekam spaudimo nedarė, prievartos veiksmų nesiėmė. Pareiškėjo nuvykimas į Pravieniškių pataisos namus su tarnyba taip pat nesusijęs, pataisos namuose bendraujant su A. V. jokių pažeidimų nenustatyta.
3. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyriaus 2016 m. gegužės 12 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-IS-119 (toliau – ir Patikrinimo išvada) nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo veiksmuose nebuvo tarnybinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tokiomis aplinkybėmis laikytina tai, kad informaciją apie nagrinėjamus įvykius jis tarnybiniu pranešimu pateikė dar prieš pradedant tarnybinį patikrinimą, nieko neslėpė, pripažino savo klaidas, dėl jų gailėjosi, padėjo atskleisti tarnybinio nusižengimo aplinkybes. Tačiau tarnybinis patikrinimas buvo atliktas šališkai ir tendencingai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad visiškai lietuviškai nekalbančių rusakalbių A. V. tėvų parodymai išdėstyti ne tik sklandžia lietuvių kalba, bet ir identiški savo turiniu. Be to, pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda buvo per griežta.
4. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas paaiškino, jog tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta už tai, kad jis, pasinaudodamas jam tarnybos tikslams suteikta prieiga prie informacinės sistemos „POLIS II“, tikrino A. ir J. V. asmens duomenis ir jais pasinaudojo ne tarnybinei veiklai vykdyti; pareiškėjas informaciją apie A. V. buvimo vietą iš jo tėvo gavo ne kaip privatus asmuo, o kaip policijos pareigūnas (jis buvo uniformuotas, o tai patvirtino jo, kaip pareigūno, statusą), ši aplinkybė įpareigojo J. V. suteikti informaciją apie sūnų; pareiškėjas veikė iš savanaudiškų paskatų, nes siekė padėti savo draugui realizuoti tikrą ar tariamą teisę atgauti pinigus, nesilaikant įstatymų numatytos tvarkos. Šie pareiškėjo veiksmai vertintini kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, padarytas tyčia, o skirta tarnybinė nuobauda buvo proporcinga padarytiems pažeidimams. Pareiškėjo veiksmai 2016 m. kovo 18 d. pateikiant tarnybinį pranešimą apie 2016 m. kovo 9 d. atliktą apklausą dėl jo veiksmų, kurioje jau dalyvavo Vilniaus AVPK Imuniteto skyriaus pareigūnai, nelaikytini lengvinančiomis aplinkybėmis, nes šis pranešimas pateiktas praėjus 10 dienų nuo sužinojimo apie atliekamą tyrimą.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo D. P. skundą atmetė.
7. Teismas nustatė, jog Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyrius 2016 m. gegužės 12 d. parengė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7S-119, kurioje nurodė, kad pareiškėjas, užimdamas Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės vyriausiojo patrulio pareigas, 2016 m. sausio 26 d. tarnybos metu, pasinaudodamas jam tarnybos tikslams suteikta prieiga prie informacinės sistemos „POLIS II“, siekdamas padėti E. B., tikrino A. ir J. V. asmens duomenis; 2016 m. sausio mėn. pabaigoje (tiksli data nenustatyta), pasinaudodamas iš sistemos gauta informacija, nuvyko pas V. į namus aiškintis su A. V. dėl jo skolos E. B. grąžinimo, bet A. V. namie nerado, bendravo su J. V.; po poros dienų ne tarnybos metu, vilkėdamas policijos pareigūno uniformą, vėl nuvyko į V. namus, A. V. nerado, bet jo tėvams parodė dokumentą, kurį pastarieji vertino kaip policijos pareigūno pažymėjimą; po keleto dienų pas V. atėjo su E. B. ir bendravo su J. V., kuris jiems davė sūnaus telefono numerį; J. V. teigimu, kito apsilankymo metu jis pareiškėjui suteikė informaciją apie tai, kad sūnus sulaikytas ir atliko bausmę laisvės atėmimo vietoje, tik įvertinęs pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, statusą. Pareiškėjas A. ir J. V. duomenis informacinėje sistemoje tikrino bei peržiūrėjo jų fotografijas ne tarnybos tikslais, be teisėto pagrindo. Tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 14.2 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-775 patvirtintų Naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis, administravimo taisyklių (toliau – ir Registrų naudotojų administravimo taisyklės) 16.1 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 5-V-165 patvirtintų Policijos informacinių sistemų ir registrų duomenų saugos nuostatų (toliau – ir Saugos nuostatų) 37.2 punktą ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir VPIDVTĮ) 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus. Pareiškėjo veiksmai, pasireiškę piktnaudžiavimu tarnyba ir teisės aktų pažeidimu, įvertinti kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, padarytas tyčia, už kurį jam skirtina tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2016 m. gegužės 26 d. raštu Nr. S-853-(2.5) pritarė Patikrinimo išvados teiginiui, kad pareiškėjas, tarnybos metu (2016 m. sausio 26 d) tikrindamas fizinių asmenų duomenis valstybiniuose registruose ne tarnybinių funkcijų atlikimui, piktnaudžiavo tarnyba ir tokiais veiksmais pažeidė VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus. Vilniaus AVPK skundžiamu 2016 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 10-TE-445 pareiškėjui skyrė tarnybinė nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos. Vilniaus AVPK skundžiamu 2016 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 10-TE-450 atleido pareiškėją iš tarnybos.
8. Pareiškėjas neneigė, kad jis, siekdamas padėti E. B., tarnybos metu naudodamasis informacine sistema „POLIS II“, 2016 m. sausio 26 d., 2016 m. sausio 28 d. tikrino A. ir J. V. asmens duomenis, kelis kartus nuvyko į V. namus (vieną kartą ne tarnybos metu, vilkėdamas policijos pareigūno uniformą), iš J. V. gavo sūnaus telefono numerį ir informaciją apie tai, kad A. V. atliko laisvės atėmimo bausmę. Nors pareiškėjas teigė, kad iš pokalbių Josifas ir J. V. aiškiai suprato, jog pareiškėjas jų sūnaus ieškojo privačiais reikalais, tai paneigė Patikrinimo išvadoje nustatytos aplinkybės. Nustatyta, kad pareiškėjas A. V. tėvams parodė dokumentą, kurį jie vertino kaip policijos pareigūno pažymėjimą, o J. V. savo sūnaus telefono numerį pasakė ir buvimo vietą nurodė tik todėl, kad buvo įsitikinęs, jog bendravo su policijos pareigūnu.
9. Pareiškėjas nesutiko su išvada, jog jo veiksmai buvo atlikti dėl savanaudiškų paskatų, jis tik siekė padėti draugui. Teismas akcentavo, kad savanaudiškos paskatos apibrėžiamos kaip siekimas turėti iš tam tikros neteisėtos veikos kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims. Akivaizdu, jog pareiškėjas elgėsi iš savanaudiškų paskatų, kadangi, būdamas policijos pareigūnu ir žinodamas, kad policijos pareigūnui taikomi aukšti moralės ir etikos standartai, siekė turtinės naudos savo draugui (E. B.), reikalaudamas iš A. V. grąžinti skolą, ir tokiu būdu piktnaudžiavo tarnyba.
10. Teismo vertinimu, pareiškėjo tarnybinis tyrimas ir pareiškėjo pateikti tarnybiniai tyrimai kitų asmenų atžvilgiu nebuvo analogiški. Šiuos tyrimus siejo tik neteisėtas naudojimasis policijos duomenų bazėje esančiais duomenimis, tačiau tolimesnis informacijos panaudojimas skyrėsi. Kiekvienas tarnybinės atsakomybės taikymo klausimas buvo individualus, todėl pateikta medžiaga savaime negalėjo būti pagrindu pareiškėjo tarnybinei nuobaudai sušvelninti.
11. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad tai, jog pareiškėjas 2016 m. kovo 18 d. pateikė tarnybinį pranešimą apie 2016 m. kovo 9 d. atliktą apklausą, nelaikytina lengvinančia aplinkybe, nes, kaip matyti iš šio pranešimo, pareiškėjo apklausoje jau dalyvavo Vilniaus AVPK Imuniteto skyriaus pareigūnai. Pareiškėjas tarnybinį pranešimą pateikė žinodamas, kad apie jo atliktus veiksmus jau žinoma. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 34 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pranešimas apie tarnybinį nusižengimą gali būti pripažintas lengvinančia aplinkybe tik tuo atveju, jeigu pareigūnas apie jo padarymą pranešė nedelsdamas.
12. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad A. V. tėvų apklausoje užfiksuoti duomenys buvo nepatikimi, nes jie visiškai nekalbėjo lietuvių kalba, jų parodymai buvo identiški savo turiniu, o pareiškėjas jiems jokio pažymėjimo nerodė. Pažymėtina, jog pareiškėjas pirmą kartą pas J. ir J. V. atvyko uniformuotas, dėl ko jie teisingai suprato, kad pas juos atvyko policijos pareigūnas. Aplinkybė, kad A. V. tėvai nekalbėjo lietuviškai, nesudarė pagrindo teigti, jog jie netinkamai įvertino pareiškėjo statusą. Be to, J. ir J. V. nurodė, kad pareiškėjas jiems parodė kažkokį pažymėjimą.
13. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad bendravimas su A. V. pataisos namuose buvo ištirtas ir nenustatyta jokių pažeidimų. Aplinkybė, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnas 2016 m. kovo 14 d. nutarimu atsisakė pagal A. V. skundą pradėti ikiteisminį tyrimą, įrodė tik tai, kad, šio pareigūno nuomone, A. V. nurodytų aplinkybių ir pagrindų, susijusių su pareiškėjo veiksmais išieškant esamą arba tariamą jo pažįstamo (draugo) skolą, nepakako ikiteisminiam tyrimui pradėti. Tačiau tai nereiškė, kad pareiškėjui negalėjo būti taikyta tarnybinė atsakomybė dėl piktnaudžiavimo tarnyba iš savanaudiškų paskatų.
14. Teismas akcentavo, kad byloje nebuvo jokių Patikrinimo išvadą surašiusių ar tarnybinę nuobaudą pareiškėjui skyrusių pareigūnų šališkumą ar neobjektyvumą patvirtinančių įrodymų. Patikrinimo išvadoje pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo kaltės forma – tyčia, o tarnybinio nusižengimo sudėties elementų visuma nustatyta objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundžiamu 2016 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 10-TE-450, jį vertinant kartu su Patikrinimo išvada, teisėtai ir pagrįstai nuspręsta, jog buvo visos faktinės ir teisinės prielaidos taikyti Statuto 33 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir už nustatytus tarnybinius pažeidimus pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos. Tarnybinės nuobaudos tyrimo ir skyrimo procedūra buvo atlikta iš esmės laikantis tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad nebuvo pagrindo panaikinti skundžiamas 2016 m. gegužės 31 d. įsakymo                     Nr. 10-TE-445 ir 2016 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 10-TE-450 dalis.

III.

15. Pareiškėjas D. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
16. Pareiškėjas nesutinka, kad jo veiksmuose nebuvo jokių lengvinančių aplinkybių, nes jis informaciją apie ginčui aktualius įvykius tarnybiniu pranešimu pateikė atsakovui dar prieš pradedant tarnybinį patikrinimą, nieko neslėpė, pripažino klaidas, gailėjosi. Be to, teismas pasisakė tik dėl galimybės pareiškėjo atžvilgiu konstatuoti vieną lengvinančią aplinkybę, numatytą Statuto 34 straipsnio 1 dalis 1 punkte, bet nevertino pareiškėjo veiksmų atitikimo šios dalies 2 punktui – pareiškėjas padėjo atskleisti tarnybinį nusižengimą, nes iki 2016 m. kovo 18 d. tarnybinio pranešimo atsakovui buvo žinoma tik apie pareiškėjo apsilankymą pas A. V. pataisos namuose, bet ne apie kitus jo veiksmus. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesivadovavo savo praktika skiriant nuobaudas už analogiškus ar panašius tarnybinius nusižengimus, neanalizavo kitiems pareigūnams, kurių veiksmuose taip pat nustatytas piktnaudžiavimas tarnyba bei savanaudiškos paskatos, skirtų nuobaudų.
17. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
18. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo 2016 m. kovo 18 d. tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės jau buvo užfiksuotos 2016 m. kovo 9 d. liudytojo apklausos protokole ir žinomos tyrimą atlikusiems pareigūnams, todėl jos neturėjo jokios įtakos tarnybinio nusižengimo tyrimui. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo atlikti veiksmai, be kita ko, naudojimasis tarnybos tikslams suteikta prieiga prie informacinės sistemos, taip gautų duomenų naudojimas savanaudiškais tikslais, atvykimas pas A. V. tėvus vilkint tarnybinę uniformą, įrodančią policijos pareigūno statusą, laikytini piktnaudžiavimu tarnyba, ir, atsižvelgiant į teisės aktų pažeidimus, pripažintini šiurkščiu tarnybiniu pažeidimu, padarytu tyčia. Pareiškėjui skirta nuobauda nebuvo per griežta padarytam pažeidimui. Ši nuobauda skirta atsižvelgiant į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą, laikytiną prejudiciniu šioje byloje, ir kitas nustatytas aplinkybes. Atsakovas pabrėžia, kad, vertinant susidariusią situaciją, svarbu atsižvelgti į skaidrios, nešališkos ir disciplinuotos vidaus tarnybos sistemos veikimą, kuris yra nesuderinamas su pareiškėjo įvykdyta veikla konkretaus asmens labui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjui skirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš vidaus tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Statuto 33 straipsnio 3 dalies 4 punktą, tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos gali būti skiriama už piktnaudžiavimą tarnyba ir VPIDVTĮ reikalavimų pažeidimą. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 29 straipsnio 4 dalį, tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už, be kita ko, šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams (VTĮ 29 str. 5 d.). Piktnaudžiavimas tarnyba ir šiurkštus VPIDVTĮ reikalavimų pažeidimas laikytini šiurkščiais pažeidimais VTĮ prasme (VTĮ 29 str. 6 d. 4 p.).
21. VTĮ 2 straipsnio 13 dalyje piktnaudžiavimas tarnyba apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojo veika (veikimas ar neveikimas), kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais (neteisėtai pasisavinamas ar kitiems perleidžiamas svetimas turtas, lėšos ir t. t.) ar dėl kitokių asmeninių paskatų (keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat valstybės tarnautojo veiksmai, kuriais viršijami suteikti įgaliojimai ar savivaliaujama.
22. Patikrinimo išvadoje (I t., b. l. 16) piktnaudžiavimu tarnyba pripažinti pareiškėjo veiksmai, kai jis, pasinaudodamas jam tarnybos tikslams suteikta prieiga prie informacinės sistemos „POLIS II“, tikrino A. V. ir J. V. asmens duomenis ir šiuos duomenis panaudojo savanaudiškais tikslais – sužinojęs A. V. gyvenamąją vietą, nuvyko pas jį į namus aiškintis aplinkybių dėl pastarojo skolos savo draugui E. B. grąžinimo, be to, informaciją apie A. V. buvimo vietą iš jo tėvo pareiškėjas gavo ne kaip privatus asmuo, o kaip policijos pareigūnas (policijos pareigūno statusą įrodė tarnybinė uniforma (Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 20 str. 2 d.). Patikrinimo išvadoje konstatuota, kad tokiais veiksmais pareiškėjas nevykdė pareigos užtikrinti, kad asmens duomenys būtų renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis (ADTAĮ 3 str. 1 d. 1 p.); ne tarnybos metu piktnaudžiavo einamomis pareigomis, naudojo dokumentus, patvirtinančius einamas pareigas ir suteiktus įgaliojimus, siekdamas paveikti kitus asmenis priimant jam palankų sprendimą (Etikos kodekso 14.2 p.); naudojosi registro duomenimis ne tarnybos tikslais (Registrų naudotojų administravimo taisyklių 16.1 p.); naudojosi „POLIS“ informacine sistema ne tarnybinėms funkcijoms atlikti (Saugos nuostatų 37.2 p.); ir naudojosi pareigomis asmeninei naudai gauti bei viešai neskelbiama tarnybine informacija ne tarnybinei veiklai (VPIDVTĮ 3 str. 1 d. 3 ir 5 p.).
23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad statutinis pareigūnas, turintis teisę patikrinti asmens duomenis, privalo užtikrinti tokių duomenų naudojimo teisėtumą, o tuo pačiu, kilus ginčui, pagrįsti, kad duomenys buvo tikrinami esant teisėtam pagrindui ir su tarnyba susijusiais tikslais, nes asmens duomenų peržiūrai keliami griežti reikalavimai yra neatsiejami nuo šių duomenų apsaugos (žr., pvz., 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-529/2014, 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2001-492/2016). Tačiau šiuo atveju pareiškėjas pripažino, kad jis A. ir J. V. asmens duomenis gavo be teisinio pagrindo pasinaudodamas „POLIS II“ informacine sistema bei šiuos duomenis panaudojo ne su tarnyba susijusiais tikslais – padėti draugui atgauti skolą iš A. V.. Pareiškėjas neneigė Patikrinimo išvadoje nurodytos aplinkybės, kad jis 2014 m. rugpjūčio 8 d. pasirašė įsipareigojimą saugoti asmens duomenų paslaptį ir pasižadėjimą laikytis duomenų saugos reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nežinojo apie naudojimosi „POLIS II“ sistema ar asmens duomenų tvarkymo reikalavimus, už šių reikalavimų nesilaikymą kylančią atsakomybę. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2016 m. gegužės 25 d. posėdyje apsvarstė Patikrinimo išvadą ir nusprendė pritarti, kad pareiškėjas minėtais veiksmais pažeidė VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus (2016 m. gegužės 26 d. raštas, I t., b. l. 55).
24. Patikrinimo išvadoje taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjas vieną kartą į A. V. namus nuvyko ne tarnybos metu, bet vilkėdamas tarnybinę policijos pareigūno uniformą, kuri įrodė policijos pareigūno statusą. J. V. apklausos metu paaiškino, kad jis sūnaus telefono numerį ir informaciją apie jo sulaikymą pareiškėjui pateikė todėl, kad iš uniformos, nors ir dėvėtos tik vieno iš keturių atvykimų metu, suvokė pareiškėją esant policijos pareigūnu (2016 m. balandžio 20 d. paaiškinimas, I t., b. l. 75-76). Pareiškėją dėl jo uniformos ir parodyto dokumento, kurį vertino kaip policijos pareigūno pažymėjimą, pareigūnu laikė ir A. V. motina J. V. (2016 m. balandžio 26 d. paaiškinimas, I t., b. l. 77).
25. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad policijos pareigūno statusas – tai Policijos įstatyme, Statute ir kituose įstatymuose nustatytų policijos pareigūnų teisių ir pareigų visuma (Policijos įstatymo 2 str. 7 d.). Policijos pareigūnas – Statute nustatyta tvarka į pareigūno pareigas priimtas statutinis valstybės tarnautojas, atliekantis įstatymuose nustatytas policijos funkcijas, kuriomis užtikrinamas policijos uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, turintis įstatymų suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus dėl sau nepavaldžių asmenų ir (ar) vadovaujantis policijos pareigūnams (Policijos įstatymo 2 str. 6 d.). Policijos įstatymo 21 straipsnyje numatyta, jog, įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą; pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant; teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams; už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka.
26. Pareiškėjas skunde tvirtino, kad iš pokalbių J. ir J. V. suprato, jog pareiškėjas jų sūnaus ieškojo privačiais, su tarnyba nesusijusiais reikalais. Šis teiginys prieštarauja J. ir J. V. paaiškinimams ir yra grįstas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, todėl yra atmestinas, juolab kad, kaip nurodė pats pareiškėjas, jis nemokėjo rusų kalbos, o V. – lietuvių kalbos, E. B. jiems vertėjavo tik vieno susitikimo metu. Byloje nėra duomenų, paneigiančių atsakovo išvadą, kad J. ir J. V. duomenis apie savo sūnų pareiškėjui suteikė kaip policijos pareigūnui, t. y. pareiškėjas šiuos duomenis gavo būtent dėl savo statuso.
27. Pareiškėjas taip pat nesutiko, kad pažeidimų metu jis veikė dėl savanaudiškų paskatų. Pabrėžtina, kad vienas iš svarbiausių valstybės tarnautojų veiklos etikos principų yra nesavanaudiškumo principas, reiškiantis, kad valstybės tarnautojas privalo vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas valstybės politiko pareigas ar atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams (VTĮ 3 str. 2 d. 3 p.). Šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo veiksmai, siekiant padėti savo draugui atgauti realią ar tariamą skolą, yra suderinami su minėtu principu, todėl atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas veikė dėl savanaudiškų paskatų. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas anksčiau įvardytus pareiškėjo veiksmus pagrįstai įvertino kaip pažeidžiančius VPIDVTĮ bei atitinkančius piktnaudžiavimo tarnyba požymius, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą.
28. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad VTĮ 29 straipsnio 4 dalis neįpareigoja visais atvejais atleisti iš valstybės tarnybos, kai tarnautojas padaro šiurkštų tarnybinį nusižengimą, o tik numato tokią galimybę. Teismas, nustatęs, jog pareiškėjas savo veiksmais padarė pažeidimą, kursi kvalifikuotinas kaip šiurkštus, privalo įvertinti VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus, pagal kuriuos tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-141/2011, 2013 m. sausio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-322/2013).
29. Statuto 34 straipsnyje ir VTĮ 301 straipsnyje įtvirtintos analogiškos tarnybinę atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju egzistuoja šios lengvinančios aplinkybės: valstybės tarnautojas (pareigūnas) nedelsdamas pats praneša padaręs tarnybinį nusižengimą (Statuto 34 str. 1 d. 1 p., VTĮ 301 str. 1 d. 1 p.); ir valstybės tarnautojas (pareigūnas) padėjo atskleisti tarnybinį nusižengimą (Statuto 34 str. 1 d. 2 p., VTĮ 301 str. 1 d. 2 p.).
30. Dėl pirmosios aplinkybės pareiškėjas pats pripažįsta, kad jis apie tarnybinį nusižengimą informavo ne nedelsiant, todėl jo 2016 m. kovo 18 d. pateiktas tarnybinis pranešimas (I t., b. l. 17) tik ši dalies laikytinas lengvinančia aplinkybe. Iš teismui pateiktų duomenų (išrašas iš „Audit III“ informacinės sistemos, I t., b. l. 80-102; išrašas iš Pasimatymų apskaitos, I t., b. l. 111) matyti, kad pareiškėjas, siekdama padėti E. B., neteisėtus veiksmus pradėjo (tikrino asmens duomenis sistemoje sąmoningai nurodydamas klaidingą tikslą) 2016 m. sausio 26 d., šiais duomenimis naudojosi 2016 m. sausio mėn. pabaigoje – vasario mėn., o pasinaudojant policijos pareigūno statusu iš J. ir J. V. gautus duomenis apie A. V. telefono numerį ir buvimo vietą panaudojo 2016 m. kovo 3 d. (apsilankymas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje). Vadinasi, pareiškėjas minėtą tarnybinį pranešimą pateikė ne nedelsiant ir tik po Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2016 m. kovo 9 d. atliktos pareiškėjo apklausos (liudytojo apklausos protokolas, I t., b. l. 116-118), todėl pareiškėjas šia aplinkybe rėmėsi nepagrįstai.
31. Pastebėtina, kad, kaip keliskart nurodė atsakovas ir nė karto neneigė pareiškėjas, 2016 m. kovo 9 d. vykusioje pareiškėjo apklausoje dėl A. V. pateiktų kaltinimų dalyvavo Vilniaus AVPK Imuniteto skyriaus atstovai. Pareiškėjas jau apklausos metu nurodė esmines tarnybinio nusižengimo aplinkybes, be kita ko, kad 2016 m. sausio mėn. pabaigoje ne tarnybos metu, bet vilkėdamas policijos pareigūno uniformą jis nuvyko į A. V. namus, jo adresą sužinojo prisijungęs prie „POLIS“ informacinės sistemos, pagal iš M. B. per E. B. gautus asmens duomenis, o A. V. telefono numerį gavo ir apie jo sulaikymą sužinojo iš jo tėvų. 2016 m. kovo 18 d. tarnybiniame pranešime pareiškėjas nenurodė iš esmės jokios naujos informacijos, tik patikslino įvykių datas ir kitas smulkias aplinkybes, kurios tarnybinio patikrinimo metu buvo lengvai išsiaiškintos peržiūrėjus informacinių sistemų duomenis ir apklausus liudytojus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas padėjo atskleisti tarnybinį nusižengimą.
32. Patikrinimo išvadoje sprendžiant dėl pareiškėjui taikytinos tarnybinės nuobaudos atsižvelgta į tai, kad nenustatytos jokios tarnybinę atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau nustatyta sunkinanti aplinkybė – savanaudiškos paskatos (Statuto 34 str. 2 d. 5 p., VTĮ 301 str. 2 d. 5 p.). Taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjas vidaus reikalų sistemoje tarnauja nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d., dabartinėse pareigose yra nuo 2015 m. gruodžio 16 d., per visą tarnybos laiką jis neskatintas ir nebaustas, darbe charakterizuojamas patenkinamai. Pareiškėjo 2016 m. gegužės 5 d. charakteristikoje (I t., b. l. 104) pažymėta, kad pareiškėjas ne visada kruopščiai ir laiku atlieka jam pavestas užduotis, jam pareikštos pastabos dėl tarnybinių dokumentų pildymo kokybės, nepakankamos priskirto tarnybinio automobilio priežiūros, jam trūko asmeninės motyvacijos ir iniciatyvumo, tačiau po įvykusių pokalbių apie jo darbo trūkumus pastebėtos pareiškėjo pastangos, pagerėjo drausmė. Kartu su atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą, pateiktą bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme, atsakovas pateikė tris administracinio nusižengimo protokolus (II t., b. l. 59-60, 61-62, 63-64), kuriais pareiškėjui už smulkias vagystes skirtos baudos (po 90 Eur), tačiau, kadangi šie ar kiti pareiškėjo administraciniai nusižengimai nėra paminėti nei Patikrinimo išvadoje, nei pareiškėjo charakteristikoje, teisėjų kolegija nevertina su šiais nusižengimais susijusių atsakovo argumentų kaip patvirtinančių pareiškėjui skirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir proporcingumą.
33. Pareiškėjas, tvirtindamas, kad jam skirta tarnybinė nuobauda buvo per griežta, savo poziciją grindė ir tuo, kad jam skirta nuobauda neatitiko Vilniaus AVPK praktikos, kadangi kitiems pareigūnams už panašaus pobūdžio tarnybinius nusižengimus buvo skirtos švelnesnės nuobaudos.
34. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo pateiktose kitų asmenų atžvilgiu atliktų tarnybinių patikrinimų išvadose (I t., b. l. 128-133, 135-139) ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendime (I t., b. l. 141-143) aprašytų tarnybinių nusižengimų aplinkybės nėra tapačios pareiškėjo padarytam nusižengimui, o, šiems asmenims skiriant tarnybines nuobaudas, atsižvelgta į aplinkybes, kurių pareiškėjo atveju nebuvo, pavyzdžiui, S. K. padarytas nusižengimas (vienkartinis jos automobilį užstačiusio automobilio duomenų patikrinimas poroje duomenų bazių ir automobilio valdytojo įspėjimas telefonu apie atsakomybę, jeigu bus pažeistos Kelių eismo taisyklės) neįvertintas kaip šiurkštus, tarnybinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsižvelgta į išimtinai teigiamą pareigūnės charakteristiką.
35. Taip pat nėra nustatyta, kad šiems pareigūnams skirtų tarnybinių nuobaudų teisėtumas ir pagrįstumas būtų buvęs įvertintas teisme. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo formuojama praktika savaime nesaisto administracinio teismo, kuris nagrinėja konkretų ginčą. Todėl pareiškėjo pateiktos tarnybinių patikrinimų išvados savaime nėra reikšmingos jo paties padaryto tarnybinio nusižengimo vertinimui, be to, jos nepatvirtina lygiateisiškumo principo pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu.
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus dokumentus ir šalių paaiškinimus, nenustatė procedūrinių pažeidimų pareiškėjui skiriant tarnybinę nuobaudą. Tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos pareiškėjui buvo skirta tinkamai įvertinus padaryto pažeidimo pobūdį (šiurkštus pažeidimas), pareiškėjo kaltę (tyčia), tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo (veikla įvertinta patenkinamai), tarnybinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir nustatytą sunkinančią aplinkybę – savanaudiškas paskatas bei kitas aplinkybes. Taigi, atsakovas skundžiamu 2016 m. gegužės 31 d. įsakymu pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai skyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos bei skundžiamu 2016 m. birželio 1 d. įsakymu atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos.
37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

              Ramutė Ruškytė

              Skirgailė Žalimienė