Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.8;
(S)
2.3.5.2.1; 3.3.1.18.1; 3.3.1.18.4.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NU T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 16 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Domarkienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. K. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais V. E. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-74-838/2019 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui S. J. (S. J.) dėl turto padalijimo, išlaikymo vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais V. E., tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų D. G., Lietuvos centrinė kredito unija, antstolis J. P., antstolė L. P., antstolė B. T., antstolis A. S., uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „General Financing“, Pajūrio kredito unija, UAB „Gelvora“, UAB SIA B2KAPITAL.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė nutraukti santuoką tarp ieškovės J. J. (buvusi Karpytė) ir atsakovo S. J., pripažįstant, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės; nustatyti nepilnamečio vaiko A. J. gyvenamąją vietą su ieškove, po santuokos nutraukimo priteisti iš atsakovo išlaikymą sūnui turtu – atsakovui priklausančiu butu, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kurio vidutinė rinkos vertė 12 000 Eur, nepilnamečio sūnaus turto administratore paskirti ieškovę; nustatyti, kad po santuokos nutraukimo įsipareigojimus pagal 2014 m. liepos 10 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutartį Pajūrio kredito unijai ir pagal 2009 m. sausio 14 d. vartojimo kredito sutartį su UAB „General Financing“ ieškovė vykdys asmeniškai, nekeičiant minėtų kredito sutarčių sąlygų; nustatyti, kad atsakovo skoliniai įsipareigojimai nuo 2006 m. sausio 1 d. yra asmeninės atsakovo prievolės; priteisti ieškovei automobilį „Mercedes-Benz ML320“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vidutinė rinkos vertė – apie 6 000 Eur, nes jis yra įgytas už asmenines ieškovės lėšas nebegyvenant santuokoje; priteisti ieškovei automobilį „CHEVROLET AVEO“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė – 300 Eur, nes jis yra įgytas už asmenines ieškovės lėšas nebegyvenant santuokoje; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Trečiasis asmuo V. E. pareiškė savarankišką reikalavimą – prašė pripažinti prievoles pagal vekselius, išrašytus laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 4 d., solidariomis J. K. ir S. J. prievolėmis, kurias po santuokos nutraukimo įsipareigoja vykdyti J. K. ir S. J. solidariai, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. vasario 26 d. daliniu sprendimu nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nenurodant priežasčių; paliko pavardes: ieškovei – Karpytė, atsakovui – Juzikas. Šalių sūnaus gyvenamąją vietą nustatė su ieškove, nustatė atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. spalio 23 d. sprendimu ieškovės J. K. ieškinį bei trečiojo asmens V. E. savarankiškus reikalavimus tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam vaikui turtu – atsakovui priklausančiu butu, adresu Sausio 15-osios g. 6-5, Klaipėda; nepilnamečio vaiko turto administratore paskyrė ieškovę; nustatė, kad ieškovės įsipareigojimus pagal 2014 m. liepos 10 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutartį su Pajūrio kredito unija ir pagal 2009 m. sausio 14 d. vartojimo kredito sutartį su UAB „General Financing“ vykdys asmeniškai; prievolę pagal 2006 m. sausio 4 d. vekselį 13 032,90 Eur sumos pripažino solidaria ieškovės ir atsakovo prievole ir priteisė iš ieškovės ir atsakovo solidariai trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais V. E. 13 032,90 Eur; priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise automobilius „Mercedes-Benz ML320“ ir „Chevrolet Aveo“; priteisė iš ieškovės ir atsakovo po 20,50 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui V. E.. Teismo motyvai:
4.1. Atsakovas neteikė išlaikymo sūnui ir nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. susidarė 5 400 Eur išlaikymo įsiskolinimas (150 Eur x 36 mėn.). Ieškovės prašomas priteisti išlaikymo įsiskolinimas ir išlaikymas vaikui po 195 Eur per mėnesį yra mažesnis nei teismų praktikoje formuojamas minimalus išlaikymas vaikui, todėl prašoma skola ir periodinės sumos yra protingos ir pagrįstos.
4.2. Atsakovas nuolatinių pajamų neturi, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, taip pat turi daug skolinių įsipareigojimų, jam nustatytas 70 proc. netektas darbingumas. Dėl to išlaikymo priteisimas periodinėmis sumomis būtų neefektyvus, nebūtų patenkinti vaiko poreikiai. Siekiant užtikrinti vaiko interesus, išlaikymo priteisimas atsakovui priklausančiu nekilnojamuoju turtu labiausiai atitiktų vaiko poreikius.
4.3. Ginčo tarp šalių dėl ieškovės asmeninių įsipareigojimų pagal kredito sutartis nekilo, tam neprieštaravo ir kreditoriai, todėl teismas nusprendė, kad ieškovė asmeniškai vykdys prievoles kreditoriams Pajūrio kredito unijai ir UAB „General Financing“.
4.4. Abi šalys, dar būdamos santuokoje, prisiėmė įsipareigojimus trečiajam asmeniui V. E. pagal 2006 m. sausio 4 d. vekselį, nes šalys nepateikė įrodymų, kad įsipareigojimus prisiėmė tik atsakovas, nepaisant 2016 m. spalio 20 d. notaro pareiškime nurodytos aplinkybės, kad šalys nuo 2006 m. sausio 1 d. kartu negyvena. Vekselis nėra nuginčytas, pasirašytas abiejų šalių.
4.5. Automobiliais, kurie priteisti ieškovei, naudojasi ieškovė, atsakovas pretenzijų į juos nereiškė, automobiliai yra nedalus turtas. Automobiliai įgyti po santuokos sudarymo, tačiau nepaneigta, kad ieškovė juos įsigijo iš asmeninių lėšų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė J. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl prievolės pagal 2006 m. sausio 4 d. vekselį, išduotą trečiajam asmeniui V. E., pripažinimo bendrąja šalių prievole, panaikinti; kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
6. Ieškovė teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu atsakovas buvo pripažintas kaltu ir iš atsakovo pagal tą patį 2006 m. sausio 4 d. vekselį trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais V. E. jau buvo priteista 13 032,90 Eur suma. Šios aplinkybės nurodytos ir teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje nurodyta, jog V. E. priteisiama pagal 41 vekselį po 13 032,90 Eur.
7. Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais V. E. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pagrindiniai motyvai:
7.1. Pirmosios instancijos teismas neišsprendė trečiojo asmens reikalavimų dėl prievolių pagal vekselius, išrašytus nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2010 m. spalio 4 d., pripažinimo solidariomis šalių prievolėmis. Teismui buvo pateikti visi vekseliai 556 848,90 Eur sumos, tačiau dėl jų pagrįstumo teismas nepasisakė, nurodęs, kad tik viena 13 032,90 Eur skola pagal 2006 m. sausio 4 d. priteisiama solidariai iš abiejų šalių.
7.2. Teismas nepagrįstai priteisė išlaikymą atsakovo vaikui turtu – butu, nes tai pažeidžia apelianto, kaip kreditoriaus, interesus.
8. Ieškovė pateikė atsiliepimą į trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais V. E. apeliacinį skundą, juo prašė skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Trečiojo asmens prašomos priteisti sumos yra jau priteistos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, todėl nėra pagrindo ir 13 032,90 Eur skolos pripažinti solidaria prievole.
8.2. Teismas pagrįstai priteisė išlaikymą vaikui turtui, kaip geriausiai atitinkantį vaiko poreikius.
9. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais V. E. apeliacinius skundus ir prašo ieškovės apeliacinį skundą tenkinti, trečiojo asmens – atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Trečiojo asmens prašomos priteisti sumos yra priteistos baudžiamojoje byloje priimtu teismo nuosprendžiu ir jau yra išieškomos iš atsakovo dar iki ieškovės kreipimosi į teismą. Visas sumas atsakovas skolinosi asmeniškai, o ieškovės parašas vekseliuose buvo suklastotas.
9.2. Teismas pagrįstai išlaikymą vaikui priteisė turtu, nes išlaikymas periodinėmis sumomis neatitiktų vaiko interesų. Atsakovas atlieka laisvės atėmimo bausmę, pajamų, kurio reikia ir vaiko poreikiams užtikrinti, negauna.
10. Daugiau atsiliepimų nepateikta.
11. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo ir priverstinės hipotekos nustatymo. Prašo nustatyti priverstinę hipoteką atsakovui priklausančiam nekilnojamajam turtui, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, o kreditoriumi nurodyti nepilnametį šalių vaiką A. J.. Nurodo, kad 2020 m. vasario 22 d. iš Kauno miesto 23-iojo notarų biuro gavo pranešimą skolininkui, jame per nustatytą terminą siūloma sumokėti skolą kreditorei Lietuvos centrinei kredito unijai. Įkaito davėju ieškovė prašo nurodyti šalių sūnų, kuriam buvo priteistas išlaikymas nekilnojamuoju turtu – butu. Pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kreditorė Lietuvos centrinė unija, kuriai šis turtas įkeistas atsakovo prievolių užtikrinimui, nebuvo pareiškusi jokių reikalavimų dėl įkeisto turto, o teismas savo iniciatyva priverstinės hipotekos nenustatė. Mano, kad yra visos sąlygos priverstinės hipotekos nustatymui.
12. Ieškovė taip pat prašo priimti naujus įrodymus – Kauno miesto 23-iojo notarų biuro pranešimą apie siūlymą sumokėti skolą. Nurodo, kad šį pranešimą gavo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir tik tuomet sužinojo, kad turtas, kuriuo priteistas išlaikymas vaikui, yra įkeistas kreditorei.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Dėl naujų įrodymų pridėjimo
13. Ieškovė pateikė naujus įrodymus apie turto, kuriuo priteistas išlaikymas nepilnamečiam šalių vaikui, įkeitimą kreditorei Lietuvos centrinei kredito unijai. Paaiškino, kad duomenis apie tai, kad nekilnojamasis turtas yra įkeistas kreditorei, sužinojo tik gavusi notaro 2020 m. vasario 22 d. pranešimą, todėl pirmosios instancijos teismui ir neteikė prašymo nustatyti priverstinę hipoteką.
14. CPK 314 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teismui teikti naujus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įstatymų leidėjo valia apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nebent nustatytų tokias aplinkybes: 1) šiuos įrodymus nepagrįstai atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas; 2) šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Būtent toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas bei šio ribojimo išimtys ir yra nustatyti atsižvelgiant į apeliacijos specifiką, kai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas vertinamas pagal byloje esančius, pirmosios instancijos teismo ištirtus bei šio teismo įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui papildomai patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms dėl ginčo dalyko išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės prašomi priimti nauji įrodymai buvo gauti jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tačiau jie yra susiję su reikalavimu nustatyti priverstinę hipoteką, kurio pirmosios instancijos teisme ieškovė nereiškė. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, ieškovės prašomus priimti naujus įrodymus atsisakytina priimti.
Dėl ieškovės prašymo nustatyti priverstinę hipoteką
16. Ieškovė po sprendimo priėmimo pateikė prašymą apeliacinės instancijos teismui nustatyti priverstinę hipoteką atsakovui priklausančiam butui, kuriuo priteistas išlaikymas vaikui, kreditoriumi nurodant šalių nepilnametį vaiką.
17. CPK 543 straipsnis reglamentuoja prašymų dėl hipotekos ar įkeitimo teismingumą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymai nustatyti, pakeisti, baigti ar perleisti priverstinę hipoteką pateikiami nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos apylinkės teismui. Taigi ieškovės prašymas dėl priverstinės hipotekos nustatymo atsakovui priklausančiam nekilnojamajam turtui yra teismingas Klaipėdos apylinkės teismui, dėl to jį atsisakytina priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 302 straipsnis). Ieškovei išaiškintina, kad su tokiu prašymu ji turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą.
18. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CPK 312 straipsnyje reglamentuojamas draudimas apeliaciniame skunde reikšti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme reikalavimo dėl priverstinės hipotekos nustatymo nereiškė, nors ir prašė priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui nekilnojamuoju turtu. Ieškovė teigė, kad nežinojo apie tai, kad kreditorė Lietuvos centrinė kredito unija vykdo išieškojimą iš įkeisto turto, tačiau kreditorė Lietuvos centrinė kredito unija, kuriai ir įkeistas atsakovui priklausantis butas, buvo įtraukta į bylos nagrinėjimą. Ieškovė nurodo, kad priverstinę hipoteką pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti savo iniciatyva, nes priteisė išlaikymą šalių vaikui turtu, dėl to tokį prašymą reiškia apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, nesant reikalavimo, savo iniciatyva nenustatė priverstinės hipotekos, nėra pagrindas reikšti visiškai naują reikalavimą apeliacinės instancijos teismui. Priešingu atveju apeliacinės instancijos teismui nustačius ar atmetus prašymą nustatyti priverstinę hipoteką, šalims ir kreditoriams būtų atimta galimybė dėl tokio reikalavimo pateikti savo poziciją ar apskųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka.
Ieškovės ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
20. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
21. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo padalytas santuokos metu įgytas turtas bei sutuoktinių prievolės, priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliacinių skundų reikalavimus, pasisako tik dėl skundžiamų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Dėl faktinių bylos aplinkybių
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. spalio 20 d. pareiškime notarui atsakovas nurodė, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. su ieškove bendro ūkio neveda, o nuo 2006 m. sausio 1 d. jo vardu gauti kreditai ir paskolos yra jo asmeniniams poreikiams tenkinti (t. 1, b. l. 13). Iš 2017 m. vasario 3 d. VSDFV Klaipėdos skyriaus pažymos nustatyta, kad ieškovė dirbo nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 16 d. ir nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. (t. 1, b. l. 14, 15–17). Iš 2017 m. vasario 3 d. VĮ „Regitra“ pažymos nustatyta, kad ieškovė įsigijo du automobilius (t. 1, b. l. 20). 2014 m. liepos 10 d. ieškovės vardu sudaryta kreditinės mokėjimo kortelės sutartis su Pajūrio kredito unija (t. 1, b. l. 27–32), pridėti ieškovės įsipareigojimai su UAB „General Financing“ pagal 2009 m. sausio 14 d. vartojimo kredito sutartį (t. 1, b. l. 33). Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. vasario 26 d. daliniu sprendimu nutraukta šalių santuoka, nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ir bendravimo su atsakovu tvarka.
23. Ieškovė prašė priteisti išlaikymą vaikui nekilnojamuoju turtu – butu, priteisti jai asmeninės nuosavybės teise santuokos metu įgytus automobilius, pripažinti, kad atsakovo vardu prisiimti įsipareigojimai kreditoriams nuo 2006 m. sausio 1 d. yra asmeninės atsakovo prievolės, taip pat nustatyti, kad ieškovės įsipareigojimai pagal 2014 m. liepos 10 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutartį su Pajūrio kredito unija ir pagal 2009 m. sausio 14 d. vartojimo kredito sutartį su UAB „General Financing“ yra asmeninės ieškovės prievolės. Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais prašė pripažinti prievoles pagal vekselius nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2010 m. gruodžio 4 d. solidariomis ieškovės ir atsakovo prievolėmis, taip pat nesutiko su ieškovės reikalavimais dėl turto padalijimo ir išlaikymo vaikui priteisimo būdo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį ir trečiojo asmens savarankišką reikalavimą tenkino iš dalies.
Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui formos
24. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo nepilnamečiam vaikui išlaikymą turtu – atsakovui priklausančiu butu. Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais apeliaciniame skunde nurodė, kad išlaikymo priteisimas turtu pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, interesus. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą.
25. Parinkdamas išlaikymo formą, teismas turi vadovautis CK 3.196 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias išlaikymas gali būti priteisiamas: 1) periodinėmis išmokomis; 2) vienkartine pinigų suma; 3) tam tikru turtu. Nė vienai šių išlaikymo formų įstatyme nenustatyta prioriteto, tačiau išlaikymo forma turi būti parinkta tokia, kad užtikrintų vaiko teisės į išlaikymą įgyvendinimą vaikui naudingiausiu būdu. Pažymėtina, kad teismas nesaistomas šalių pateiktų reikalavimų dėl išlaikymo formos ir gali savo iniciatyva parinkti tokią išlaikymo formą, kuri konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus (CPK 376 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. C. v. N. C., bylos Nr. 3K-3-49/2010). (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje D. B. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-401/2006). Taip pat turi būti atsižvelgiama į vieną pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, nurodytų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
26. Išlaikymas dažniausiai priteisiamas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Jeigu skolininkas yra mokus, tokia išlaikymo forma garantuoja nustatyto dydžio sumas vaiko išlaikymui kas mėnesį, taip užtikrinant jo kasdienių poreikių (maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt.) tenkinimą. Ši išlaikymo forma paprastai taikoma tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) turi nuolatinių pajamų (uždarbį, pensijas, pašalpas ir kt.). Kai teismas nustato, kad tėvo (motinos) gaunamos pajamos nepakankamos išlaikymo prievolės vykdymui užtikrinti, priteisia išlaikymą kitomis formomis: vienkartine pinigų suma, nekilnojamuoju ar kilnojamuoju turtu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad išlaikymas priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą galimas tada, kai jis (ji) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-401/2006; 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P. v. Š. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-513/2011; kt.). Esminis aspektas, kurį teismas turi įvertinti, spręsdamas klausimą dėl priteistino išlaikymo formos, minėta, yra tas, kad parinkta išlaikymo forma labiausiai turi atitikti vaiko interesus.
27. Taigi tėvų (motinos, tėvo) galimybė teikti išlaikymą periodinių išmokų forma turi būti reali, t. y. jie turi nuolat gauti pajamų, ir, be kita ko, turi objektyviai galėti skirti nustatytą jų dalį nepilnamečiam vaikui išlaikyti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad atsakovas neturi galimybės teikti išlaikymą periodinėmis išmokomis, nes jo pajamos nepakankamos išlaikymo prievolei vykdyti. Byloje nustatyta, kad šiuo metu atsakovas atlieka laisvės atėmimo bausmę, dėl to jo galimybės teikti išlaikymą vaikui periodinėmis, net ir minimaliomis išmokomis yra itin ribotos ne tik dėl nuolatinių pajamų stygiaus, bet ir dėl rimtų sveikatos problemų, jam nustatytas 70 procentų netektas darbingumas. Dar daugiau, atsakovas turi itin daug kreditorių, dėl to išlaikymo periodinėmis išmokomis priteisimas bei išieškojimas gali pasunkėti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog labiausiai vaiko interesus atitiktų išlaikymo jam kasatoriui priklausančiu nekilnojamuoju turtu priteisimas.
28. Apeliantas nurodo, kad priteisus vaikui išlaikymą turtu yra pažeidžiami jo, kaip kreditoriaus, interesai, tačiau teisėjų kolegija atmesdama šį skundo argumentą pažymi, kad tiek pagal nacionalinės, tiek pagal tarptautinės teisės aktus nepilnamečio vaiko interesas turi prioritetą prieš tėvų kreditorių interesus. Šiuo atveju siekiama maksimaliai apsaugoti vaiko interesą. Tuo labiau, kad nekilnojamojo turto, kuriuo priteistas išlaikymas, vertė yra nedidelė, lyginant su visų kreditorių įsipareigojimais. Dėl to net nukreipus išieškojimą į nekilnojamąjį turtą, kreditorių interesai nebūtų pakankamai patenkinti, tuo tarpu vaiko interesai itin nukentėtų, nes jis netektų net minimalios galimybės gauti išlaikymą kitais būdais. Pagal bylos duomenis, ieškovė su vaiku gyvena adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, taigi butas, kuriuo priteistas išlaikymas, gali būti nuomojamas, o gautos pajamos galėtų užtikrinti bent minimalius vaiko poreikius.
29. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė išlaikymo formos parinkimą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai nusprendė, jog išlaikymas šalių nepilnamečiam vaikui priteistinas atsakovui priklausančiu nekilnojamuoju turtu – butu.
Dėl santuokos metu įgyto turto ir prievolių kreditoriams padalijimo
30. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nustatė, kad įsipareigojimai pagal 2014 m. liepos 10 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutartį Pajūrio kredito unijai ir pagal 2009 m. sausio 14 d. vartojimo kredito sutartį su UAB „General Financing“ yra asmeninės ieškovės prievolės. Nors trečiasis asmuo prašo panaikinti visą sprendimą, tačiau nepateikia jokių argumentų dėl paminėtos sprendimo dalies, susijusios su asmeninėmis ieškovės prievolėmis kreditorėms UAB „General Financing“ ir Pajūrio kredito unijai. Dėl to, nesant paminėtų kreditorių bei šalių apeliacinių skundų dėl šios sprendimo dalies, apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako (CPK 320 straipsnis).
31. Apeliantai nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl prievolės pagal 2006 m. sausio 4 d. vekselį pobūdžio. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prievolę pagal paminėtą vekselį pripažino solidariąja šalių prievole ir priteisė iš šalių solidariai trečiajam asmeniui 13 032,90 Eur, nes šis klausimas jau buvo išspręstas baudžiamojoje byloje ir teismo nuosprendžiu nurodyta suma pagal 2006 m. sausio 4 d. vekselį priteista asmeniškai iš atsakovo. Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais nurodo, kad teismas neišsprendė trečiojo asmens reikalavimų dėl prievolių pagal vekselius, išrašytus nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 4 d., pripažinimo solidariomis šalių prievolėmis. Teismui buvo pateikti visi vekseliai 556 848,90 Eur sumos, tačiau dėl jų pagrįstumo apskritai nepasisakyta, nurodžius, kad tik viena 13 032,90 Eur skola pagal 2006 m. sausio 4 d. vekselį (trečiojo asmens įvardijamą vekseliu) priteisiama solidariai iš abiejų šalių. Taigi ieškovė nesutinka, kad prievolės pagal vekselius yra solidarios, o trečiasis asmuo teigia, kad prievolės yra solidarios, nes prisiimtos santuokos metu, ir kad teismas pasisakė tik dėl vienos prievolės.
32. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad trečiasis asmuo kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti prievoles pagal vekselius nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2010 m. spalio 4 d. solidariomis prievolėmis. Prie šio prašymo apeliantas pridėjo paaiškinimus dėl paskolos (t. 1, b. l. 92, 120–169), kuriuos jis įvardija vekseliais ir kuriuose nurodyta, kad ieškovė ir atsakovas pasiskolina paaiškinimuose nurodytas sumas.
33. CK 3.59 straipsnyje nustatyta, kad, nutraukdamas santuoką, teismas turi išspręsti sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimus. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). Bendrosios sutuoktinių prievolės gali būti solidariosios arba dalinės. Prievolės kvalifikavimas kaip bendrosios pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, kad prievolė yra solidarioji, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Sprendžiant klausimą, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidarioji, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis (specialusis įstatymas) taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bendroms sutuoktinių prievolėms priskiriamos: 1) prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; 2) prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Šios rūšies sutuoktinių turtinės prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis).
34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad: 1) iš paskolos sutarties kilusi prievolė gali būti pripažinta solidariąja sutuoktinių prievole, jeigu įrodoma, kad paskolos sutartis sudaryta šeimos interesais; 2) iš CK 3.109 straipsnio nuostatų išplaukia kreditoriui tenkanti procesinė pareiga įrodyti bendros prievolės sąlygas (CPK 178 straipsnis); 3) toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012; 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2012). Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė pagal paskolos sutartį būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-611/2017, 34 punktas).
35. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo V. E. teigia, kad pagal jo pateiktus vekselius atsako abi šalys solidariai, nes pinigai buvo skolinti šalims esant santuokoje. Ieškovė teigė, kad prievolės trečiajam asmeniui V. E. yra asmeninės atsakovo prievolės, nes nuo 2006 m. sausio 1 d. ji kartu su atsakovu nebegyveno ir bendro ūkio nevedė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šalys nepateikė įrodymų, jog pagal vekselius atsakovo gautos sumos buvo panaudotos asmeniniams atsakovo poreikiams, tačiau nenurodyta, kuo remiantis tokia išvada padaryta. Teismas nepasisakė dėl byloje esančio 2016 m. spalio 20 d. notaro patvirtinto atsakovo pareiškimo, kad šalys nuo 2006 m. sausio 1 d. kartu nebegyvena, ar šiame pareiškime nurodytos aplinkybės yra teisingos. Byloje nebuvo įvertinta ir tai, ar sandoriai buvo sudaryti šeimos ar asmeniniams atsakovo poreikiams tenkinti, ar ieškovė, teigusi, kad daugiau nei 10 metų su atsakovu negyveno ir apie jo prievoles nežino, turėjo pakankamai pajamų pragyvenimui, vaiko išlaikymui, kai byloje pateikta tik viena 2016 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartis (kurios terminas baigėsi 2016 m. gruodžio 31 d.). Byloje pateikti duomenys apie tai, kad dalyje vekselių yra suklastotas ieškovės parašas (t. 2, b. l. 46–49), tačiau šios aplinkybės, kaip reikšmingos sprendžiant prievolės solidarumo klausimą, pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino, nesiaiškinta, ar baudžiamojoje byloje, kurioje atsakovui yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, yra vekseliai, o ne šioje byloje trečiojo asmens pateikti paaiškinimai apie paskolą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nemotyvavo, dėl kokios priežasties pasisakė tik dėl vienos 2006 m. sausio 4 d. vekselio pagrindu kylančios prievolės pobūdžio, nors byloje buvo pateikti paaiškinimai dėl skolos (vekseliai) nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2010 m. spalio 4 d. (t. 1, b. l. 120–169).
36. Ieškovės manymu, teismas nepagrįstai pripažino prievolę pagal 2006 m. sausio 4 d. vekselį solidaria, nes ši suma priteista teismo nuosprendžiu asmeniškai iš atsakovo. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog tam tikros sumos buvo priteistos iš atsakovo, nereiškia, kad kreditorius negali kreiptis į teismą dėl prievolės pripažinimo solidariąja, nes tokie įsipareigojimai prisiimti šalims esant santuokoje, kreditorius įrodinėjo, kad šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį (CK 3.109 straipsnis). Tačiau, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių išsamiai netyrė ir nevertino, nenustatinėjo, nuo kada šalys pradėjo gyventi skyrium, nors tai turi reikšmės sprendžiant klausimą dėl turto ir prievolių padalijimo.
37. Pažymėtina ir tai, kad į bylos nagrinėjimą buvo įtraukti ir kiti kreditoriai Lietuvos centrinė kredito unija, UAB „Gelvora“, UAB SIA B2CAPITAL, D. G., byloje buvo duomenys iš antstolių B. T., J. P., L. P. bei A. S. kontorų apie vykdomus išieškojimus iš atsakovo kitiems kreditoriams (t. 1, b. l. 40–42, 180–182), tačiau teismas pasisakė tik dėl vieno kreditoriaus V. E. ir tik dėl vieno iš daugelio jo reikalavimų. Jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, o dėl kitos bylos dalies spręsti bylą šiame skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 327 straipsnio 2 dalis). Tai nelaikoma blogesnio sprendimo priėmimu (CPK 313 straipsnis). Dėl to pirmosios instancijos teismui visiškai nesprendus klausimo dėl šalių prievolių kitiems kreditoriams pobūdžio, ši sprendimo dalis naikintina ir perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
38. Pirmosios instancijos teismas padalijo santuokos metu šalių įgytą turtą ir automobilius „Mercedes-Benz ML320“, „Chevrolet Aveo“ priteisė ieškovei. Teismas nurodė, kad nors automobiliai pirkti santuokos metu, tačiau byloje nepaneigta, kad ieškovė įsigijo jas iš asmeninių lėšų. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad automobiliai įsigyti santuokos metu – 2015 m. gegužės 19 d. ir 2015 m. rugpjūčio 21 d. Duomenų apie tai, kad tuo laikotarpiu ieškovė dirbo, gavo pajamų ar paveldėjo kažkokį turtą ir galėjo transporto priemones įsigyti iš asmeninių, o ne bendrų galbūt atsakovo skiriamų lėšų, nėra (CPK 178 straipsnis), todėl teismo išvada, kad automobiliai įsigyti iš asmeninių ieškovės lėšų, nepagrįsta byloje pateiktais įrodymais. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog abiejų sutuoktinių turto dalys yra lygios. CK 3.123 straipsnis reglamentuoja nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Nagrinėjamu atveju teismas, nenustatęs, kad yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo bei nesant duomenų apie ieškovės asmenines pajamas, byloje esant pareikštiems kreditorių reikalavimams, nepagrįstai automobilius priteisė ieškovei, atsakovui nepriteisęs kompensacijos, taip užtikrinant bent minimalią kreditorių interesų apsaugą (CK 3.126, 3.127 straipsniai).
Dėl procesinės bylos baigties
39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl trečiojo asmens V. E. savarankiškų reikalavimų ir šalių turto padalijimo, neatskleidė bylos esmės, nes nepasisakė dėl visų V. E. ir kitų į bylos nagrinėjimą įtrauktų kreditorių prievolių pobūdžio, neįvertino šiam klausimui reikšmingų aplinkybių (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Dėl to sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta dėl trečiojo asmens V. E. savarankiškų reikalavimų, šalių turto – transporto priemonių – padalijimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, naikintinos ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Sprendimo dalys dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir įsipareigojimų pagal 2014 m. liepos 10 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutartį su Pajūrio kredito unija ir pagal 2009 m. sausio 14 d. vartojimo kredito sutartį su UAB „General Financing“ priskyrimo asmeniškai ieškovei paliktinos nepakeistos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
40. Nagrinėjant bylos dalį dėl likusio turto (transporto priemonių) ir prievolių padalijimo pirmosios instancijos teisme iš naujo pirmosios instancijos teismas turėtų patikrinti, ar apie iškeltą bylą yra pranešta visiems S. J. kreditoriams (CPK 382 straipsnio 5 punktas), ir išspręsti klausimą dėl prievolių visiems kreditoriams padalijimo, nes pagal LITEKO esančius duomenis buvo nagrinėjamos kelios baudžiamosios bylos ( pvz., Nr. 1-46-659/2017 ir 1-94-906/2018) dėl S. J. išrašytų vekselių kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti dėl paminėtų baudžiamųjų bylų ar jų dalies pridėjimo prie bylos medžiagos, jeigu ten esanti medžiaga padėtų teisingai išnagrinėti bylą (CPK 376 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
41. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir perdavus bylos dalį nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 93 straipsnis).
Dėl posėdžio atidėjimo
42. Atsakovas teisėjų kolegijai esant pasitarimų kambaryje pateikė prašymą dėl posėdžio atidėjimo. Prašymai teismui esant pasitarimų kambaryje negali būti teikiami todėl atsakovo prašymas dėl teismo posėdžio atidėjimo nespręstinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137, 302, 314, 326–331, 543 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Ieškovės J. K. prašymą dėl priverstinės hipotekos nustatymo atsakovo S. J. turtui – butui, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, ir naujus įrodymus atsisakyti priimti ir išaiškinti ieškovei J. K. teisę kreiptis su šiuo prašymu į Klaipėdos apylinkės teismą.
Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimo dalis dėl trečiojo asmens V. E. savarankiškų reikalavimų, automobilių „Mercedes-Benz“ ir „Chevrolet Aveo“ priteisimo ieškovei J. K. bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir perduoti šias bylos dalis bei bylos dalį dėl kitų į bylos nagrinėjimą įtrauktų ir neišspręstų kreditorių reikalavimų pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Aurimas Brazdeikis
Marius Dobrovolskis
Kristina Domarkienė