Administracinė byla Nr. A⁵²⁵-62/2011

Procesinio sprendimo kategorija 13.2.3; 13.6

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 17 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Irmai Šapokaitei,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. J. ir V. J. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas), trečiųjų suinteresuotų asmenų G. J., L. B., V. J. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. J., L. B., V. J. K., R. G., A. O., P. V. R., A. K., M. M., uždarajai akcinei bendrovei „Peteliškių kalva“, uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl statybos leidimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjas Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija)) pareiškimu (t. I, b.l. 3–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2007 m. gruodžio 17 d. statybos leidimą Nr. GN/1417/07-1239, išduotą UAB „Peteliškių kalva“ daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybai (toliau – ir Statybos leidimas).

Nurodė, kad Vilniaus AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, 2008 m. sausio 24 d. gavęs (duomenys neskelbtini) namų gyventojų skundą dėl Statybos leidimo išdavimo teisėtumo, pradėjo tirti, ar Statybos leidimas parengtas, nepažeidžiant galiojančių teisės aktų. Pažymėjo, jog Administracija, pažeisdama Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 14 dalį, apie Statybos leidimo išdavimą neinformavo Vilniaus AVA. Vilniaus AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, išnagrinėjęs turimus ir gautus dokumentus ir įvertinęs visas aplinkybes, 2008 m. kovo 7 d. surašė Projektavimo ir statybos leidimo išdavimo patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nustatė, kad Statybos leidimas išduotas, pažeidžiant Statybos įstatymo 2 straipsnio 30, 32 dalis, 23 straipsnio 9 dalį ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes: 1) privažiavimas ir aikštelė ugniagesių technikai suprojektuoti valstybinėje žemėje, neturint žemės savininko sutikimo, nukrypstant nuo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2006 m. balandžio 26 d. sprendimu patvirtinto „Teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano“ (toliau – ir Detalusis planas); 2) nukrypta nuo suderinto Detaliojo plano sprendinių dėl požeminės automobilių stovėjimo aikštelės gylio (projekte 6,2 m, o faktiškai yra 8,13 m nuo žemės paviršiaus); 3) sklypo užstatymo riba pagal Detalųjį planą nesutampa su užstatymo riba pagal techninį projektą, o keičiant sklypo užstatymo ribą techninio projekto rengimo metu privaloma gauti rašytinį Tarybos pritarimą; 4) pastato požeminė dalis suprojektuota prie sklypo ribos, neturint kaimyninio sklypo savininko raštiško sutikimo. Vilniaus AVA 2008 m. balandžio 7 d. raštu Nr. (100)-11.55-368 Patikrinimo aktas pateiktas Administracijos direktoriui, tačiau atsakymas negautas.

Atsakovas Administracija atsiliepimu į pareiškimą (t. I, b.l. 25–30) prašė pareiškimą Administracijos atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad statybos leidimus išduoda pagal statybos leidimų išdavimą reglamentuojančius teisės aktus. Visi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – ir STR „Statybos leidimas“) 15 punkte nurodyti būtini pateikti dokumentai, tarp kurių ir Vilniaus AVA sutikimai, Administracijai buvo pateikti. Statybos leidimo išdavimui pritarė ir atitinkamų institucijų atstovai (Vilniaus visuomenės sveikatos centro atstovas, Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovas ir kt.), todėl Statybos leidimas išduotas teisėtai, laikantis visų įstatymų reikalavimų. Atkreipė dėmesį į tai, kad savivaldybė negali atsisakyti išduoti statybos leidimą, nesant tam įstatyminio pagrindo. Statytojas pateikė visus reikiamus dokumentus, o 2007 spalio 17-18 d. ir 2007 m. gruodžio 5-6 d. posėdžiavusi Nuolatinė statybos komisija, patikrinusi parengtą projektą, jam pritarė ir Statybos leidimas buvo išduotas, vadovaujantis Komisijos posėdžių protokolais Nr. 20 ir Nr. 6. Administracija pagrindo neišduoti statybos leidimo neturėjo, todėl nebuvo pagrindo suvaržyti statytojo teises ir neišduoti Statybos leidimo. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A¹¹-807/2004), pažymėjo, kad nei Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalyje, nei poįstatyminiuose teisės aktuose nenurodyti atvejai, kai statybos leidimo galiojimas gali būti nutrauktas teismine tvarka. Todėl, spręsdamas statybos leidimo panaikinimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išaiškinti ir įvertinti faktines bylos aplinkybės tuo aspektu, ar prašyme panaikinti statybos leidimą nurodytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas nutraukti leidimo galiojimą. Detaliajame plane numatytas privažiavimas ugniagesių technikai praktiškai yra neįgyvendinamas, todėl techniniame projekte ugniagesių privažiavimo trasuotė buvo pakoreguota. Kadangi prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančių gyvenamųjų namų Nr. 24 ir Nr. 26 iš šiaurinės pusės nėra galimybės privažiuoti ugniagesių technikai, projektuojama aikštele galėtų naudotis trys namai. Be to, statinio projektinėje dokumentacijoje esančiame aiškinamajame rašte nurodyta, kad numatoma galimybė gaisrinės transportui bet kuriuo paros metu įvažiuoti į sklypą. Taip pat nurodė, kad ugniagesių technikai įvažiuoti ir apsisukti valstybinėje žemėje šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statytojas UAB „Peteliškių kalva“ 2008 m. kovo 13 d. gavo pareiškėjo sutikimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas neprieštarauja, jog UAB „Peteliškių kalva“ teritorijų planavimo dokumentuose numatytoje vietoje, valstybinėje žemėje, šalia nuosavybės teise valdomo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neformuojant atskiro žemės sklypo, statytų aikštelę ugniagesių technikai įvažiuoti ir apsisukti, jei tai nepažeis trečiųjų asmenų interesų. Nesutiko su pareiškimo argumentais, kad, išduodant Statybos leidimą, nukrypta nuo suderinto detaliojo plano sprendinių dėl požeminės automobilių stovėjimo aikštelės gylio. Inspekcija nepagrindė prašyme nurodomų pažeidimų buvimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nurodytais įrodymais (57 str. 1, 2, 4 d.). Pažymėjo, jog Detalusis planas numato, kad projektuojamo pastato požeminės dalies užstatymo tankis gali būti 90 procentų. Kadangi Detaliajame plane numatytas požeminės dalies aukštingumas yra dviejų aukštų, tokie rodikliai techniniame plane nėra viršijami. Pareiškime nepagrįstai nurodyta, kad techninio projekto rengimo metu, keičiant sklypo užstatymo ribą, privaloma gauti rašytinį savivaldybės pritarimą. Nurodė, jog remdamasis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir atsižvelgdamas į tai, kad Detaliajame plane nebuvo koordinuota leidžiama užstatyti teritorija, UAB „Peteliškių kalva“ 2007 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu patikslinti leistiną antžeminio užstatymo zoną, nekeičiant kitų Detaliojo plano reglamentų. Administracijos direktorius 2007 m. gruodžio 10 d. raštu neprieštaravo, kad statybos techninio projekto rengimo metu būtų patikslinta užstatyti leidžiamos teritorijos riba (statinio užstatymo vieta), nustatyta sklypo Detaliuoju planu. Pabrėžė, kad nepažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto, nes nekeitė nei vieno privalomo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimo, o pačiame įstatyme nėra nurodyta, jog, keičiant statinio užstatymo vietą būtina rengti detalųjį planą arba gauti rašytinį Vilniaus miesto savivaldybės pritarimą. Nesutiko, kad pastato požeminė dalis suprojektuota prie sklypo ribos, neturint kaimyninio sklypo savininko sutikimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ribojasi su valstybine žeme. Prie esamų gretimų daugiaaukščių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) sklypų ribos nesuformuotos, o iš kitos pusės sklypas ribojasi su neužstatyta teritorija. Todėl atsakovui neaišku, kokio kaimyninio sklypo savininko raštiškas sutikimas turėjo būti gautas. Sklypo Detalusis planas buvo svarstytas su visuomene, viešo svarstymo procedūroje aktyviai dalyvavo gretimų namų gyventojai. Detaliojo plano rengėjas ir organizatorius į motyvuotas gyventojų pastabas atsižvelgė, apie tai informuodami pareiškėją raštu ir viešų susirinkimų metu, visos visuomenės dalyvavimą teritorijų planavimo procese užtikrinančios procedūros buvo atliktos, todėl Vilniaus AVA pagrįstai 2005 m. rugsėjo 29 d. patvirtino patikrinimo aktą ir įrašė teigiamą išvadą, siūlydamas tvirtinti parengtą Detaliojo plano projektą, o Taryba sprendimu Detalųjį planą patvirtino. Pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų savininkai ir gyventojai siekia, kad šalia jų gyvenamųjų namų nebūtų statomi nauji daugiabučiai pastatai, kad negausėtų gyventojų ir automobilių jų gyvenamoje aplinkoje, kad nedaugėtų triukšmo ir panašiai. Nors norai suprantami ir logiški buitine prasme, tačiau tokių norų ir interesų negarantuoja ir negina įstatymas. Gyvenamųjų namų statyba ir su tuo tiesiogiai susijęs gyventojų, automobilių skaičius, triukšmo padidėjimas yra normalus reiškinys, kurį turėjo numatyti asmenys, apsigyvendami ginčo teritorijoje.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. J. K., G. J., L. B. atsiliepimu į pareiškimą (t. III, b.l. 131–134) prašė pareiškimą tenkinti ir panaikinti Statybos leidimą. Atsiliepimas iš dalies buvo grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir Vilniaus AVA pareiškimas.

Taip pat nurodė, jog iš techninio statinio projekto bei grafinės pataisyto projekto medžiagos matyti, kad: 1) pastatas rytinėje, pietinėje ir vakarinėje sklypo dalyje suprojektuotas ant sklypo ribos, nesilaikant reglamentuojamo 3 m atstumo; 2) ženkliai viršytas sklypo užstatymo tankumas; 3) statinio aukštų skaičius – 5-6 aukštai, o pagal techninį projektą turi būti 5; 4) pastato aukštis viršija detaliojo plano sprendiniuose patvirtintus statinio aukščio ir statinio aukščio nuo žemės reikalavimus; 5) projektuojamo statinio atstumas iki esamo gyvenamojo namo Nr. 11 yra mažesnis negu statinio aukštis, kas prieštarauja Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-12-24 įsakymu Nr. 705) (toliau – ir STR „Gyvenamieji pastatai“) reikalavimams; 6) dėl viršijamo pastato aukštingumo pamatų duobė yra daugiau kaip 8,5 m gylio, kai Detaliajame plane reglamentuotas duobės gylis yra 6,2 m; 7) projektuojamas statinys naikina gyvenamojo namo Nr. 24 butų 3, 6, 10, 14, 18 ir 22 esamą rytinę natūralią šviesą ir blogina bendrą insoliaciją; 8) Detaliajame plane projektuojama aikštelė ugniagesių technikai apsisukti numatyta įrengti 11 teritorijoje, o techniniame projekte, iškeldinant želdynus, įrengiama vakarų pusėje už sklypo ribos, bendroje valstybinėje žemėje. Pažymėjo, kad Administracija, išduodama Statybos leidimą, nei į šias rašytiniais įrodymais pagrįstas, nei į kitas 2007 m. spalio 23 d. kreipimesi išdėstytas faktines aplinkybes neatsižvelgė, todėl Statybos leidimas yra neteisėtas ir naikintinas.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 14 d. sprendimu (t. IV, b.l. 73–81) pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad Taryba 2006 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 1-1123 patvirtino Detalųjį planą. Administracija 2007 m. birželio 22 d. išdavė statytojui UAB „Peteliškių kalva“ statinio (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir Statinys), projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 379 (toliau – ir Projektavimo sąlygų sąvadas). 2007 metų spalio mėnesį UAB „Renova“ paruošė daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos darbų paruošimo ir organizavimo techninį projektą (toliau – ir Techninis projektas). 2007 m. spalio 17-18 d. Nuolatinės statybos komisijos posėdyje patikrinus UAB „Peteliškių kalva“ pateiktus dokumentus, Statinio projektui nebuvo pritarta, nurodant, kad Statinio projektas neatitinka Projektavimo sąlygų sąvado ir Detaliojo plano reikalavimų. 2007 m. gruodžio 5-6 d. posėdyje protokolu Nr. 1-49 komisija Statinio projektui pritarė su pastabomis, nurodydama pateikti raštą dėl užstatyti leidžiamos teritorijos ribų pakeitimo. UAB „Peteliškių kalva“ pastabą pašalinus, Komisija padarė išvadą, kad Statinio projektas atitinka Projektavimo sąlygų sąvado ir Detalaus plano reikalavimus ir nusprendė išduoti Statybos leidimą. 2007 m. gruodžio 17 d. Administracija išdavė UAB „Peteliškių kalva“ Statybos leidimą daugiabučio gyvenamojo namo statybai. 2008 m. sausio 24 d. Vilniaus AVA gavo (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų savininkų ir gyventojų skundą dėl Statybos leidimo išdavimo teisėtumo. Vilniaus AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vyriausioji specialistė, tikrindama (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų butų savininkų ir gyventojų skunde išdėstytus argumentus, 2008 m. kovo 7 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriuo nustatė pažeidimus: privažiavimas – aikštelė ugniagesių technikai suprojektuota valstybinėje žemėje, neturint žemės savininko sutikimo, nukrypstant nuo suderinto Detaliojo plano; įvažiavimai į sklypą bei pėsčiųjų takai Detaliajame plane nenumatyti; požeminės automobilių stovėjimo aikštelės gylis – 8,13 metrų, o tai viršija Detaliajame plane suderintą pamatų duobės gylį – 6,2 metro; projekte numatytas sklypo užstatymas neatitinka Detalaus plano sprendinių. Patikrinimo akte nurodyta, kad padarytais pažeidimais pažeista Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalis, 6 straipsnio 4 dalis bei Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir padaryta išvada, kad Statybos leidimas išduotas neteisėtai.

Atsižvelgdamas į Statybos įstatymo (ginčui aktuali redakcija) 6 straipsnio 4 dalį, 23 straipsnio 9 dalį, Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, padarė išvadą, jog, sprendžiant Statybos leidimo išdavimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą šioje byloje, visų pirma, būtina nustatyti, ar: 1) privažiavimas ir aikštelė ugniagesių technikai suprojektuoti valstybinėje žemėje, neturint žemės savininko sutikimo ir nukrypstant nuo suderinto Detaliojo plano; 2) nukrypta nuo suderinto Detaliojo plano sprendinių dėl požeminės automobilių stovėjimo aikštelės gylio (projekte numatyta 6,2 m, o faktiškai yra 8,13 m nuo žemės paviršiaus); 3) sklypo užstatymo riba pagal Detalųjį planą nesutampa su užstatymo riba pagal Techninį projektą; 4) Statinio požeminė dalis suprojektuota prie sklypo ribos, neturint kaimyninio sklypo savininko raštiško sutikimo. Tik įvertinus šiuos pareiškėjo nurodytus argumentus ir konstatavus, kad tokiais veiksmais buvo pažeisti Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies ir 23 straipsnio 9 dalies bei Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimai, galima daryti išvadą dėl Statybos leidimo teisėtumo ir pagrįstumo. Remdamasis Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A¹¹-807/2004), pabrėžė, jog, sprendžiant statybos leidimo panaikinimo (jo galiojimo nutraukimo) klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išaiškinti ir įvertinti faktines bylos aplinkybes tuo aspektu, ar prašyme panaikinti (jau išduotą) statybos leidimą nurodytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas nutraukti leidimo galiojimą ir tolimesnį statybos vykdymą. Atliekant tokį įvertinimą, nesant įstatymo nustatytų statybos leidimo panaikinimo kriterijų, teismas turi vadovautis bendraisiais Statybos įstatymo pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismas atmetė argumentą, kad privažiavimas (aikštelė) ugniagesių technikai suprojektuotas valstybinėje žemėje, neturint žemės savininko sutikimo, nukrypstant nuo Detaliojo plano ir, kad tokiais veiksmais buvo pažeistos Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies bei 23 straipsnio 9 dalies nuostatos. Pažymėjo, jog pagal STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 52 punktą prie kiekvieno daugiabučio gyvenamojo namo turi būti įrengtas tinkamas privažiavimas gaisrinei technikai. Tuo tarpu Administracija neginčijo fakto, kad privažiavimas ir aikštelė ugniagesių technikai suformuoti valstybinėje žemėje, tačiau paaiškino, kad Techniniame projekte ugniagesių privažiavimo trasuotė pakoreguota todėl, kad Detaliajame plane ugniagesių technikai numatytas privažiavimas yra techniškai neįgyvendinamas, kadangi prie (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų Nr. 24 ir 26 iš šiaurės pusės nėra galimybės privažiuoti. Padarė išvadą, kad Inspekcija nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo nurodytas priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta pakoreguoti Techninį projektą, nukrypstant nuo Detaliojo plano. Nors, Inspekcijos teigimu, privažiavimo – aikštelės ugniagesių technikai suprojektavimas valstybinėje žemėje yra nukrypimas nuo Detaliojo plano, tuo pažeidžiant Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies ir 23 straipsnio 9 dalies nuostatas, Inspekcija nei pareiškime teismui, nei teisminio nagrinėjimo metu nekonkretizavo, kuo pasireiškė Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje numatytų trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygų pažeidimas, t. y. nei Patikrinimo akte, nei pareiškime teismui nenurodyta, kuo ugniagesių technikos privažiavimo – aikštelės vietos pakeitimas pažeis trečiųjų asmenų teises ar teisėtus interesus. Toks argumentas yra visiškai nemotyvuotas, todėl nesuprantamas minėtų veiksmų kvalifikavimas, konstatuojant, kad buvo pažeisti Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies reikalavimai, kurie reglamentuoja veiksmų, gavus prašymą išduoti statybos leidimą, seką. Nepagrįstas ir pareiškimo argumentas, kad ugniagesių technikos privažiavimas ir aikštelė suprojektuoti valstybinėje žemėje, neturint žemės sklypo savininko sutikimo, nes Vilniaus AVA 2008 m. kovo 13 d. rašte Nr. (31)1.2-877-(3.31) nurodė, jog neprieštarauja, kad UAB „Peteliškių kalva“ teritorijų planavimo dokumentuose numatytoje vietoje, valstybinėje žemėje, šalia nuosavybės teise valdomo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neformuojant atskiro žemės sklypo, statytų aikštelę ugniagesių technikai įvažiuoti ir apsisukti, jei tai nepažeis trečiųjų asmenų interesų. Teismas sutiko, kad toks sutikimas gautas vėliau, nei buvo išduotas Statybos leidimas, tačiau, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad pavėluotas sutikimo projektuoti ugniagesių technikos privažiavimą – aikštelę valstybinėje žemėje gavimas nėra pakankamas pagrindas nutraukti Statybos leidimo galiojimą ir tolimesnį statybos vykdymą.

Nepagrįstu pripažino argumentą, kad Statybos leidimas išduotas, pažeidžiant Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalį, nes nukrypta nuo suderinto Detaliojo plano sprendinių dėl požeminės automobilių stovėjimo aikštelės gylio (Statinio projekte 6,2 m, o faktiškai 8,13 m nuo žemės paviršiaus). Remdamasis ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 6 dalimis, įvertinęs byloje pateiktus dokumentus ir išklausęs proceso šalių bei specialistų paaiškinimus teisminio nagrinėjimo metu, konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie pagrįstų teiginį dėl nukrypimo nuo Detaliojo plano sprendinių, susijusių su požeminės automobilių stovėjimo aikštelės gyliu. Nepagrindus nurodyto pažeidimo konkrečiais faktiniais duomenimis, pareiškime nurodyti argumentai dėl per daug pagilinto požeminės Statinio dalies gylio atmesti kaip nepagrįsti. Pažymėjo, kad Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje nurodyta Statinio aukščio altitudė yra +151,30, statinio aukštis nuo žemės – iki -6,2 m. Byloje pateiktas Administracijos patvirtintas UAB „Peteliškių kalva“ prašymu papildytas Statinio techninio projekto papildomas brėžinys, iš kurio matyti, kad projektuojamo Statinio parkingo žemiausia altitudė yra +151,30. Kadangi pareiškėjas nepaneigė atsakovo pateiktų įrodymų, jog Detaliajame plane ir Statinio Techniniame projekte nurodyta žemiausia altitudė sutampa, teismas pareiškėjo teiginius dėl nukrypimo nuo Detaliojo plano sprendinių, susijusių su požeminės automobilių stovėjimo aikštelės gyliu, atmetė kaip nepagrįstus.

Nurodė, jog Detaliajame plane nustatyta, kad sklype išskiriama urbanizuota teritorija, nuo kurios iki visų sklypo ribų paliekamas ne mažesnis kaip 3 m atstumas. Nustatė, kad Inspekcija nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškimo argumentą, kad Statinio požeminė dalis suprojektuota prie sklypo ribos, t. y. nesilaikant Detaliajame plane nustatyto reikalavimo išlaikyti 3 m atstumą. Toks pažeidimas nekonstatuotas ir Patikrinimo akte. Padarė išvadą, kad Inspekcija tokį pažeidimą įvardino, remdamasi tik (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų butų savininkų ir gyventojų 2008 m. sausio 24 d. skundo Vilniaus AVA argumentais, kurie kartu su skundu Vilniaus AVA jokių tokį pažeidimą pagrindžiančių faktinių įrodymų nėra pateikę. Pažymėjo, kad architekto A. O. byloje pateikti vertinimai nevertintini kaip objektyvūs pažeidimą pagrindžiantys įrodymai, nes A. O. yra suinteresuotas asmuo byloje ir tai vertintina kaip jo nuomonė. Konstatavo, kad, neįrodžius fakto dėl Statinio suprojektavimo prie sklypo ribos, nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą dėl neteisėtai išduoto Statybos leidimo, Statinio statytojui negavus kaimyninio sklypo savininko sutikimo. Nurodė, kad Administracija neginčijo, jog Statinio Techninis projektas buvo pakeistas, patikslinant Detaliajame plane numatytą sklypo užstatymo ribą, tačiau nesutiko, kad dėl šio pakeitimo privalėjo gauti Tarybos sutikimą. Pažymėjo, kad iš Administracijos UAB „Peteliškių kalva“ adresuoto 2007 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. A51-24792-(3.6-PD-4) matyti, jog Administracija neprieštaravo, kad statybos Techninio projekto rengimo metu būtų patikslinta užstatyti leidžiamos teritorijos riba (Statinio užstatymo vieta), nustatyta Detaliuoju planu, patvirtintu Tarybos sprendimu. Konstatavo, kad sutikimas keisti Detaliajame plane numatytą sklypo užstatymo ribą, prieš išduodant Statybos leidimą, buvo gautas, tačiau sutikimą išdavė ne Taryba, o Administracija. Teismas įvertino Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, pagal kurią detalieji planai rengiami, kai keičiamas bent vienas iš šių privalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų: teritorijos (žemės sklypo) naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas, o kiti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, jei jie nepažeidžia įstatymų ar kitų teisės aktų ir juos nustačiusi institucija raštu pritaria, gali būti tikslinami statybos techninio projekto rengimo metu, daro išvadą, kad sklypo užstatymo ribos pasikeitimas yra priskirtinas prie kitų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų, kurie gali būti tikslinami statybos techninio projekto rengimo metu esant dviems sąlygoms: tikslinimas turi nepažeisti įstatymų ar kitų teisės aktų ir šiuos reikalavimus nustačiusi institucija turi raštu tam pritarti. Pažymėjo, jog byloje pateiktas projekto atitikimo Detaliojo plano sprendiniams planas patvirtina, kad patikslintas Techninis projektas atitinka Detaliojo plano sprendinius (užstatymo tankis ir kiti Detaliojo plano sprendiniai nekeičiami; nežymiai kinta tik sklypo užstatymo riba). Todėl, nepakeitus nei vieno iš esminių teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų, pirmoji sąlyga yra išpildyta, t. y. jokie įstatymai ar teisės aktai nepažeidžiami. Dėl antrosios sąlygos išpildymo tikslinant statybos techninį projektą, padarė išvadą, kad įstatymas neįvardija konkrečios institucijos, kurios sutikimą privaloma gauti, tikslinant sklypo užstatymo ribas, ir nurodo, kad tokį pritarimą raštu turi duoti „reikalavimus nustačiusi institucija“. Teismas, aiškindamas žodžių junginį „reikalavimus nustačiusi institucija“ lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, padarė išvadą, kad tokia institucija, šiuo atveju, gali būti laikoma ir Administracija, kuri, vadovaudamasi Tarybos patvirtintu Detaliuoju planu, išdavė UAB „Peteliškių kalva“ Projektavimo sąlygų sąvadą ir kurios departamente veikianti komisija, patikrinusi statytojo pateiktus dokumentus, davė sutikimą išduoti Statybos leidimą.

 

III.

 

Tretieji suinteresuoti asmenys G. J. , L. B. ir V. J. K. pateikė apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 89–92), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškimą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius pateiktus argumentus dėl Statybos leidimo neteisėtumo. Pažymi, jog, teisme apklausus projekto autorių A. S., pastarasis patvirtino, kad po 2007 m. spalio 17 – 18 d. projekto svarstymo projektas taisytas nebuvo. Tai patvirtina, jog Nuolatinė statybos komisija neturėjo pagrindo pritarti projektui ir išduoti Statybos leidimą.

2. Skundžiamo sprendimo argumentas, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo nurodytas priežastis, dėl kurių nuspręsta pakoreguoti Techninį projektą, nukrypstant nuo Detaliojo plano, neteisėtas, kadangi teismas nenurodė nei faktinių aplinkybių, nei teisės aktų, leidžiančių projektuoti statinį, nesilaikant Detaliojo plano sprendinių. Be to, nepateikti argumentai, kodėl Statybos leidimas vertintinas kaip teisėtas, jeigu žemės valdytojo sutikimas gautas po 3 mėnesių nuo Statybos leidimo išdavimo, o Detalusis planas nebuvo visiškai koreguotas.

3. Nurodo, jog teismas, nustatęs faktą, kad Techninis projektas realiai nebuvo koreguotas, neturėjo pagrindo remtis papildomu brėžiniu, nes nenustatė aplinkybių, kas ir kokiu pagrindu pateikė brėžinį, kuris yra be datos, nebuvo ruoštas projektuotojo. Todėl nesutinka su teismo išvada dėl pareiškėjo nurodyto fakto dėl automobilių stovėjimo aikštelės gylio neatitikimo.

4. Sprendimo išvada, jog pateiktas patikslintas projektas atitinka Detaliojo plano sprendinius, yra nepagrįsta, nes teismas nenurodė jokių įrodymų, kurių pagrindu jis konstatavo, kad projektas buvo patikslintas. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepime pateiktų argumentų.

Pareiškėjas Inspekcija (Vilniaus AVA teisių perėmėjas) apeliaciniu skundu (t. IV, b.l. 93–95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo trečiųjų asmenų keliamų reikalavimų dėl viršyto sklypo užstatymo tankumo, viršytų Detaliojo plano sprendiniuose patvirtintų statinio aukščio nuo žemės reikalavimų, bloginamos insoliacijos ir kita.

2. Nesutinka su teismo išvada, jog, paaiškėjus, kad Detaliajame plane ugniagesių technikai numatytas privažiavimas yra techniškai neįgyvendinamas, galima buvo koreguoti statybos projektą. Nagrinėjamu atveju statytojai išėjo už Detaliojo plano ribų, o to nenumatė nei Teritorijų planavimo įstatymas, nei kiti teisės aktai. Pirmosios instancijos teismas atitinkamai nepagrįstai nurodė, jog Inspekcija turėjo įrodinėti aplinkybes, kad atsakovas neturėjo teisės tvirtinti Statybos leidimo, jeigu sprendiniai išėjo už Detaliojo plano ribų, nes būtent atsakovas turėjo nurodyti teisės aktus, leidžiančius jam atlikti tokius veiksmus.

3. Teigia, jog statyba ne sklypo ribose pažeidžia ne tik trečiųjų asmenų, bet ir valstybės interesus. Ugniagesių privažiavimo iškėlimas į valstybinę žemę apsunkina tokios žemės formavimo galimybę, jos tinkamą panaudojimą, tokiu būdu pažeidžiant viešąjį interesą.

4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad valstybinės žemės patikėtinis (tuo metu – Vilniaus AVA) sutiko su projektuojamu privažiavimu. Teismas netinkamai vertino patikėtinio poziciją, o esant neaiškumui, galėjo jį įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Nagrinėjamu atveju valstybinės žemės patikėtinis aiškiai nurodė, kad privažiavimas gali būti rengiamas, jeigu tai atitiks teisės aktų reikalavimus, tuo tarpu teisės aktų reikalavimai nagrinėjamu atveju buvo pažeisti.

5. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Techninis projektas buvo ne kartą pildomas, byloje esančios ekspertizės atliktos pagal skirtingus projektus. Teismas nepadarė išvados, remiantis kokiu projektu buvo išduotas Statybos leidimas, ar galėjo būti taisomi techniniai projekto rodikliai.

6. Nesutinka su teismo išvada, kad tikslinti užstatyti leidžiamos teritorijos ribą gali leisti ne Taryba, o Administracija, nes tai skirtingos institucijos, turinčios skirtingus įgaliojimus. Byloje nėra pagrindo vertinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės funkcijas galėjo atlikti Administracija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. J. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 99–101) prašo patenkinti apeliacinį skundą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas.

Pareiškėjas Inspekcija atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 113–114) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo apeliacinis skundas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Byloje ginčas kilo dėl UAB „Peteliškių kalva“ 2007 m. gruodžio 17 d. išduoto Statybos leidimo daugiabučio gyvenamojo (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybai. Esminis kilusio ginčo argumentas, pagrindžiantis būtinybę naikinti Statybos leidimą, yra tai, kad statinio projektas ir atitinkamai Statybos leidimu suteikta teisė statyti daugiabutį gyvenamąjį namą pareiškime nurodyta apimtimi prieštarauja Detaliojo plano sprendiniams.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (byla Nr. A¹¹-807/2004), kad, sprendžiant statybos leidimo panaikinimo (jo galiojimo nutraukimo) klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išaiškinti ir įvertinti faktines bylos aplinkybes tuo aspektu, ar prašyme panaikinti (jau išduotą) statybos leidimą nurodytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas nutraukti leidimo galiojimą ir tolimesnį statybos vykdymą. Atliekant tokį įvertinimą, nesant įstatymo nustatytų leidimo panaikinimo kriterijų, teismas turi vadovautis bendraisiais Statybos įstatymo pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pagal Teritorijų planavimo įstatymo (2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) 2 straipsnio 3 dalį detalusis planas – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Statybos įstatymo (2001-11-08 įstatymo Nr. IX-583 redakcija) 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog statinio projektas rengiamas vadovaujantis šiuo ir kitais įstatymais, reglamentuojančiais statinio saugos ir paskirties reikalavimus, kitais teisės aktais, teritorijų planavimo ir normatyviniais statybos techniniais dokumentais bei normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais ir privalomaisiais statinio projekto rengimo dokumentais, projektavimo darbų rangos sutartimi (kai projektavimas atliekamas rangos būdu). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 30 dalį, privalomieji statinio projekto rengimo dokumentai – teritorijų planavimo dokumentai (Teritorijų planavimo įstatymo nustatytais atvejais), nuosavybės teisę ar kitokias teises į žemę (statybos sklypą) patvirtinantys dokumentai, projektiniai pasiūlymai (jeigu jie rengiami), statinio projektavimo sąlygų sąvadas, statinio projektavimo užduotis, statinio ir statybos sklypo statybinių tyrinėjimų dokumentai. Todėl darytina išvada, jog teritorijų planavimo dokumentai (detalusis planas) yra vieni iš privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų, kuriais vadovaujantis yra rengiamas atitinkamo statinio projektas (byla Nr. A⁶⁶²-1491/2009).

Pareiškėjas savo pareiškimą grindė iš esmės keturiais pagrindiniais argumentais: 1) privažiavimas ir aikštelė ugniagesių technikai suprojektuoti valstybinėje žemėje, neturint žemės savininko sutikimo, nukrypstant nuo Detaliojo plano sprendinių; 2) nukrypta nuo suderinto Detaliojo plano sprendinių dėl požeminės automobilių stovėjimo aikštelės gylio (projekte numatyta 6,2 m, faktiškai 8,13 m nuo žemės paviršiaus); 3) sklypo užstatymo riba pagal Detalųjį planą nesutampa su užstatymo riba pagal techninį projektą ir 4) pastato požeminė dalis suprojektuota prie sklypo ribos, neturint kaimyninio sklypo savininko raštiško sutikimo.

Ginčijamo akto priėmimo metu galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, jog detalieji planai rengiami, kai keičiamas bent vienas iš šių privalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų: teritorijos (žemės sklypo) naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas. Kiti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, jei jie nepažeidžia įstatymų ar kitų teisės aktų ir juos nustačiusi institucija raštu pritaria, gali būti tikslinami statybos techninio projekto rengimo metu.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, tais atvejais, kai tikslinami ne privalomi teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, jie gali būti tikslinami statybos techninio projekto rengimo metu, jeigu yra įvykdytos dvi būtinosios sąlygos: tokie reikalavimai nepažeidžia įstatymų ar kitų teisės aktų (1) ir raštu tokiam tikslinimui pritaria tokius reikalavimus nustačiusi institucija (2). Pažymėtina, jog tokie reikalavimai gali būti tikslinami, tik įgyvendinus abi nurodytas privalomas sąlygas.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog pakeista ginčo sklypo užstatymo riba ir tokia riba pagal Detalųjį planą nesutampa su užstatymo riba pagal techninį projektą. Byloje pateiktas Administracijos 2007 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. A51-24792-(3.6-PD-4) (t. I, b.l. 34), kuriuo Administracija nurodė, kad neprieštarauja, jog statybos techninio projekto rengimo metu būtų patikslinta užstatyti leidžiamos teritorijos riba (statinio užstatymo vieta). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad sklypo užstatymo riba yra neprivalomas teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimas, atsižvelgdamas į Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, padarė išvadą, jog šiuo atveju sutikimą sklypo užstatymo ribos keitimui galėjo duoti ir Administracija, nes ji, vadovaudamasi Tarybos patvirtintu Detaliuoju planu, išdavė UAB „Peteliškių kalva“ Projektavimo sąlygų sąvadą ir jos departamente veikianti komisija, patikrinusi statytojo pateiktus dokumentus, davė sutikimą išduoti Statybos leidimą.

Kaip minėta, pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą neprivalomas teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimas gali būti tikslinamas tik tuo atveju, jeigu tokiam tikslinimui pritaria atitinkamą reikalavimą nustačiusi institucija. Nagrinėjamoje byloje sklypo užstatymo riba, kuri vėliau patikslinta techniniame projekte, buvo nustatyta Detaliuoju planu, kurį patvirtino savivaldybės Taryba. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad neprivalomą teritorijos naudojimo režimo reikalavimą - užstatymo ribą - nustatė savivaldybės Taryba. Dėl to apeliacinės instancijos teismo kolegija kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo poziciją, jog tokį neprivalomą teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimą nustatė Administracija. Kadangi detaliajame plane užstatymo ribą nustatė savivaldybės Taryba, tai vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, tik savivaldybės Taryba turėjo duoti sutikimą sklypo užstatymo ribos tikslinimui. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Taryba nagrinėjamoje byloje nėra davusi savo sutikimo užstatymo ribai pakeisti, todėl vertintina, jog statinio projekte užstatymo riba pakeista neteisėtai ir ji prieštarauja galiojančio detaliojo plano sprendiniams.

Be to atkreiptinas dėmesys į tai, kad techniniu projektu patikslinus sklypo užstatymo ribas, šiaurės-rytinė projektuojamo statinio siena atsiduria mažesniu nei 3 metrai atstumu nuo sklypo ribos. Sisteminiu metodu aiškinant LR Aplinkos ministro 2003m. gruodžio 24d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 192 punkto nuostatas yra pagrindas konstatuoti, kad nurodytasis statybos techninis reglamentas reikalauja, jog visų gyvenamųjų pastatų atstumas iki sklypo ribos turi būti ne mažesnis kaip 3 metrai, o be to daugiaaukščiai pastatai turi būti išdėstyti taip, kad atitiktų pastatų patalpų ir vaikų žaidimo aikštelių insoliacijos reikalavimus; netrukdytų natūraliam patalpų apšvietimui; atitiktų natūralaus patalpų apšvietimo reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus yra pagrindas konstatuoti, kad techniniu projektu atlikta sklypo užstatymo ribos korekcija pažeidė STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 192 punkto reikalavimus, nes neišlaikomas 3 metrų atstumas nuo statinio iki sklypo ribos.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad Detaliojo plano sprendiniais (t. I, b.l. 58) aikštelė gaisrinei technikai apsisukti ginčo teritorijoje buvo numatyta virš projektuojamo požeminio garažo. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad statinio projekte privažiavimas ir aikštelė ugniagesių technikai yra suprojektuoti kitoje vietoje, t.y. iškelti iš statytojo turimo žemės sklypo į valstybinę žemę.

Galiojančius Detaliojo plano sprendinius, kuriais buvo numatyta aikštelė gaisrinei technikai apsisukti, kolegija vertina kaip neprivalomus teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimus. Iš to seka išvada, kad statinio techniniu projektu buvo pakeistas dar vienas neprivalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimas.

Byloje pateiktas Vilniaus AVA 2008 m. kovo 13 d. raštas Nr. (31)-1.2-877(3.31) (t. I, b.l. 37) patvirtina, kad Vilniaus AVA, institucija, valdžiusi valstybei priklausančią žemę, patikėjimo teise, neprieštaravo, jog UAB „Peteliškių kalva“ valstybinėje žemėje, šalia nuosavybės teise valdomo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neformuojant atskiro žemės sklypo, statytų aikštelę ugniagesių technikai įvažiuoti ir apsisukti, jei tai nepažeis trečiųjų asmenų interesų. Šis raštas nors ir patvirtina Vilniaus AVA sutikimą minėtiems veiksmams atlikti, tačiau jis pats savaime negali paneigti jau anksčiau minėtos Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos tvarkos neprivalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų tikslinimui (keitimui). Kadangi teismui nepateikti įrodymai, jog tokį neprivalomą teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimą Detaliuoju planu nustačiusi Taryba davė sutikimą jį tikslinti, darytina išvada, jog aikštelė gaisrinei technikai apsisukti suprojektuota ne Detaliajame plane numatytoje vietoje neteisėtai, t.y. toks techninio projekto sprendinys prieštarauja galiojančio detaliojo plano sprendiniams.

Byloje taip pat nustatyta, kad pagal Detaliojo plano sprendinius ginčo statinio numatytas įgilinimas yra -6,2 m (t. III, b.l. 130). Tuo tarpu byloje pateiktas statinio projektas tvirtina, kad suprojektuotas statinio įgilinimas yra -8,13 m (t. II b.l. 86). Detaliajame plane numatytas statinio įgilinimas priskirtinas prie papildomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų, kuris gali būti keičiamas Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, kad aptartas Detaliojo plano sprendinys būtų buvęs pakeistas Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta tvarka, todėl konstatuotina, kad ir šis ginčo statinio techninio projekto sprendinys prieštarauja Detaliajam planui. Atsakovo argumentai, kad techninio projekto sprendinys, kuriuo buvo suprojektuotas statinio įgilinimas, buvo koreguotas ir šis dydis buvo sumažintas, kolegijos atmetami kaip nepagrįsti, nes pateiktos techninio projekto korekcijos nėra kompetentingos institucijos patvirtintos, be to ir koreguotas statinio įgilinimo sprendinys (7,08m) vis tiek viršija Detaliajame plane nurodytą dydį (t. IV b.l. 109, 110).

Kilusiam ginčui aktualios redakcijos Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalis (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-857 redakcija, įsigaliojusi nuo 2006 m. spalio 31 d.) įpareigojo statybos leidimą išduodančias institucijas, prieš priimant sprendimą dėl statybos leidimo išdavimo, patikrinti ir nustatyti, ar statinio projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą). Ši įstatymo nuostata suponuoja išvadą, jog statybos leidimą išduodanti institucija, nustačiusi, jog statinio projektas neatitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų statybos sklypo tvarkymo reikalavimų, privalo atsisakyti išduoti statybos leidimą. Kartu aptarta Statybos įstatymo nuostata sudaro pagrindą ginčą nagrinėjančiam teismui priimti sprendimą dėl statybos leidimo panaikinimo, jei yra konstatuojami statinio projekto neatitikimai teritorijų planavimo dokumentuose nustatytiems statybos sklypo tvarkymo reikalavimams (reglamentui).

Todėl atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, įvertinus byloje nustatytus ginčo statinio techninio projekto sprendinių prieštaravimus Detaliojo plano sprendiniams, konstatavus, kad statinio techniniu projektu atliktiems Detaliojo plano sprendinių pakeitimams Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nustatyta tvarka Vilniaus miesto savivaldybės Taryba rašytinio pritarimo nėra davusi, taip pat atsižvelgiant į tai, kad detalusis planas yra vienas iš privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų, kuriuo vadovaujantis yra rengiamas atitinkamo statinio projektas, darytina išvada, kad teismo konstatuoti techninio projekto sprendinių prieštaravimai Detaliojo plano sprendiniams apsprendžia ginčo Statybos leidimo neteisėtumą ir yra pagrindas naikinti tokį Statybos leidimą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas bei neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas, atitinkamai apeliaciniai skundai tenkintini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a

pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas), trečiųjų suinteresuotų asmenų G. J., L. B., V. J. K. apeliacinius skundus patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo pareiškimą ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. gruodžio 17 d. statybos leidimą Nr. GN/1417/07-1239.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

 

 

 

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius     Irmantas Jarukaitis     Romanas Klišauskas