Civilinė byla Nr. 2-228-196/2016 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02640-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.7.1.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutarties, kuria priešieškinis laikytas nepaduotu ir atsisakyta atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, civilinėje byloje Nr. 2-2049-392/2015 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui M. B. dėl žemės sklypo visuomenės poreikiams paėmimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl priešieškinio trūkumų ištaisymo instituto taikymo ir aiškinimo, atsakovui per nustatytą laikotarpį nesumokėjus žyminio mokesčio.

Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė ieškinį dėl atsakovui M. B. priklausančių žemės sklypų visuomenės poreikiams paėmimo. Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo priteisti atsakovui iš ieškovės 7 457 800 Eur nuostolių ir palūkanas bei atleisti nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi atsakovo prašymo netenkino ir įpareigojo atsakovą per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos sumokėti likusią 9 396 Eur žyminio mokesčio dalį. Atsakovas pateikė atskirąjį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo atskirąjį skundą, 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartį paliko nepakeistą, nes apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo atleisti apeliantą nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, juolab kad apeliantas sumokėjo tik 20,00 Eur žyminio mokesčio dalį iš 9 416,00 Eur mokėtino žyminio mokesčio, t. y. 0,21 proc. visos mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Šios aplinkybės teismui leido susidaryti abejonėms dėl tikros apelianto finansinės padėties bei įtarti šalį piktnaudžiavimu procesu. Atsakovas nesumokėjo žyminio mokesčio per teismo nurodytą 10 dienų laikotarpį nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, todėl jo priešieškinis laikytas nepaduotu ir grąžintinas.

2015 m. spalio 1 d. atsakovas teismui pateikė prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo šioje byloje priėmimo. Jis nurodė, jog yra skolingas AB DNB bankui daugiau nei 3 000 000 eurų ir skola nuolat didėja.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 1 d. nutartimi atsakovo priešieškinį nutarė laikyti nepaduotu; netenkino atsakovo M. B. prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą.

Teismas pažymėjo, kad gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą tik nustatęs, kad asmens turtinė padėtis yra sunki, tačiau tokia jo turtinė padėtis yra laikina, t. y. pareigą sumokėti žyminį mokestį turinčio asmens turtinė padėtis gali pagerėti per ilgesnį laikotarpį. Atsižvelgęs į tai, jog atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad jo turtinė padėtis pagerės ir jis galės žyminį mokestį sumokėti, be to, pats atsakovas nurodė, jog jo skola tik didėja, teismas netenkino prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Teismas taip pat netenkino atsakovo prašymo išreikalauti iš banko duomenis apie konkretų skolos dydį, nes juos gali pateikti pats atsakovas.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskirajame skunde atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartį ir priimti naują nutartį, atsakovą atleidžiant nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ar jį atidedant, ir įpareigoti Vilniaus apygardos teismą priimti nagrinėti atsakovo pareikštą priešieškinį; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; apie posėdį atsakovą informuoti Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portale. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamoji nutartis prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutarčiai, kurioje konstatuota, kad tuo atveju, kai pateikiami asmens sunkią turtinę padėtį patvirtinantys įrodymai ir nėra duomenų, kad ši padėtis galėtų ateityje pagerėti, asmuo atleidžiamas nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas, net ir pripažinęs esant pagrindą, kuriuo atsakovas atleistinas nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, ne tik neatleido atsakovo nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, bet ir net nesvarstė apelianto prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą.

2. Pirmosios instancijos teismo teisėjas V. K. sąmoningai ignoravo atsakovo teikiamus duomenis ir faktus: jau nagrinėdamas pirmąjį atsakovo prašymą atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio ir žinodamas atsakovo turtinę padėtį, likusiai žyminio mokesčio sumai, t. y. 9 396 Eur, sumokėti suteikė tik 10 dienų laikotarpį, o tai leidžia įtarti, kad teisėjas V. K. siekia maksimaliai sukliudyti atsakovui realizuoti teisę į tai, kad teismas išnagrinėtų priešieškinyje keliamus reikalavimus.

3. Pirmosios instancijos teismas nutartyse nemotyvavo, kokią reikšmę priešieškinio priėmimo klausimui turi tai, kad apeliantui atstovauja advokatas, kuris už apeliantą sumokėjo žyminio mokesčio dalį, kokią reikšmę priešieškinio priėmimo klausimui turi aplinkybė, kad apeliantas negauna draudžiamųjų pajamų iš UAB „Darisma“, kai aišku, kad net ir jų gavus, jos negalėtų būti skiriamos žyminiam mokesčiui sumokėti, nes iš šių pajamų būtų dengiamos skolos ir skolų išieškojimo vykdymo išlaidos.

4. Nors pirmosios instancijos teismas nepripažino, jog apeliantas piktnaudžiauja procesu, tačiau Vilniaus apygardos teismas net nepradėjo nagrinėti apelianto priešieškinio ir neturėjo galimybės vertinti, ar priešieškinis pareikštas sąžiningai ar nesąžiningai.

5. Pirmosios instancijos teismo teisėjas V. K. iki šiol nepaisė jam pateiktų duomenų, patvirtinančių, kad atsakovo padėtis per ilgesnį laikotarpį nepagerės, taip pat neišreikalavo naujų duomenų, reikšmingų vertinant galimybę atleisti apeliantą nuo žyminio mokesčio ar pastarojo mokėjimą atidėti.

6. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas nei apelianto prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio, nei apelianto prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, nepagrįstai suvaržė apelianto teisę būti išklausytam ir konstitucinę garantiją, kad bylą išnagrinėtų kompetentingas ir nešališkas teismas.

7. Esant tokiai situacijai, kai pirmosios instancijos teismo teisėjas akivaizdžiai ignoruoja faktus, pagrindžiančius apelianto sunkią turtinę padėtį, egzistuoja būtinybė šiuos faktus ir apelianto galimybes sumokėti žyminį mokestį išnagrinėti žodinio proceso tvarka ir būtent šia tvarka iš esmės išspręsti, ar apeliantas atleistinas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, ar vis dėlto žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog būtinas žodinis nagrinėjimas. Priežasčių, dėl kurių turėtų būti skiriamas žodinis bylos nagrinėjimas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas nagrinėti bylą žodine proceso tvarka atmetamas.

Dėl žyminio mokesčio atidėjimo ar atleidimo

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo priešieškinį laikė nepaduotu, pastarajam neištaisius priešieškinio trūkumų – nesumokėjus nustatyto žyminio mokesčio.

CPK imperatyviai reglamentuojamas žyminio mokesčio dydis, atleidimo nuo jo ar mokėjimo atidėjimo sąlygos ir tvarka (CPK 83, 84 straipsniai). Taip įstatymų leidėjas siekia keleto viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan., be to, užtikrinti visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų turtinę, procesinę ar kitokią padėtį, vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Už ieškinį (priešieškinį) nesumokėjus įstatyme nustatyto dydžio žyminio mokesčio, teismas turi taikyti ieškinio (priešieškinio) trūkumų pašalinimo institutą (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Šį ieškinio (priešieškinio) trūkumą pašalinus per teismo nustatytą laikotarpį, ieškinys (priešieškinis) laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, 2015 m. gegužės 8 d. atsakovas Vilniaus apygardos teismui pateikė priešieškinį dėl 7 457 800 Eur nuostolių ir palūkanų priteisimo. Atsakovas sumokėjo 20 Eur žyminio mokesčio dalį, nuo kitos dalies sumokėjimo prašydamas atleisti. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi nustatė 10 dienų laikotarpį nuo nutarties įsiteisėjimo dienos priešieškinio trūkumams šalinti – sumokėti trūkstamą 9 396 Eur žyminį mokestį. Atsakovui pateikus atskirąjį skundą, Lietuvos apeliacinis teismas jį išnagrinėjo ir 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Trūkstamos žyminio mokesčio dalies atsakovas nesumokėjo, tačiau Vilniaus apygardos teismui 2015 m. spalio 1 d. pateikė prašymą atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą.

Pagal CPK 84 straipsnį teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti pagrįstas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą. Teismų praktikoje vadovaujamasi pozicija, kad sprendžiant dėl dalyvaujančio byloje asmens pateikto prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą pagrįstumo, reikia įrodyti dvi aplinkybes. Pirma, kad prašančio atidėti žyminį mokestį asmens turtinė padėtis yra sunki ir jis neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio. Antra, kad ateityje jo finansinė padėtis pasikeis ir atsiras galimybė sumokėti žyminį mokestį (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-249/2008; 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-212/2009; 2012 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-132/2012, 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-201/2012 ir kt.). Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. nagrinėjamu atveju reikalingumą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis). Be to, pažymėtina, jog atidėti žyminio mokesčio mokėjimą yra ne teismo pareiga, o teisė, kuria jis gali pasinaudoti, jei mano, kad, esant tam tikrai besikreipiančio į teismą asmens turtinei padėčiai, įstatyme įtvirtintas žyminio mokesčio dydis gali būti per sunki našta besikreipiančiajam (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1563-302/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priešieškinio priėmimą, atsakovo prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio už priešieškinį dalies sumokėjimo, 2015 m. gegužės 11 d. nutartyje nustatė, kad atsakovas dirba UAB „Barta“ ir kad jis nuslėpė nuo teismo informaciją, jog jis dirba UAB „Darisma“. Kadangi prie prašymo buvo pridėtas tik vienas dokumentas apie UAB „Barta“ gaunamą darbo užmokestį, tai teismas konstatavo, kad byloje nepakanka įrodymų sunkiai atsakovo padėčiai pagrįsti, ir, atsižvelgdamas į tai, atsakovo prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo dalies atmetė. Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Atsakovui pateikus prašymą atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą, pirmosios instancijos teismas teigė, kad nėra duomenų, jog atsakovo finansinė padėtis pagerės. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartys prieštarauja viena kitai, nes vienoje teigiama, kad nėra pakankamai duomenų apie sunkią turtinę padėtį, o kitoje nurodoma, kad nėra duomenų apie finansinės situacijos pagerėjimą.

Apie fizinio asmens turtinę padėtį galima spręsti iš jo turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose, kitimo, taip pat darbo užmokesčio, dividendų ir kitokio pobūdžio pajamų, gautų per pastaruosius kelerius metus. Taip pat turtinę asmens padėtį atskleidžia Nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai. Pareiškėjo pareiga įrodyti tokio prašymo pagrįstumą kyla ir iš CPK 12 straipsnio įtvirtinto rungimosi principo, pagal kurį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas prašymą atidėti žyminį mokestį už priešieškinį grindžia vieninteliu argumentu, kad antstoliai yra pradėję išieškojimą iš jo turto, todėl jis priešieškinio pateikimo metu neturi galimybės sumokėti įstatyme nustatyto dydžio žyminį mokestį. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad įstatymo leidėjas neįpareigoja teismo, sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ar žyminio mokesčio atidėjimo, reikalauti iš prašančiojo papildomų įrodymų ir šiam tikslui skirti laikotarpį prašymo trūkumams šalinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1563-302/2015). Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas atsakovo prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio, atkreipė jo dėmesį į tai, kad UAB „Barta“ pažymos apie darbo užmokestį nepakanka jo turtinei padėčiai nustatyti ir kad atsakovas nuslėpė tai, jog dirba UAB „Darisma“. Be anksčiau pateikto įrodymo apie UAB „Barta“ darbo užmokestį, atsakovas prie prašymo atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą papildomai pateikė 2015 m. liepos 21 d. patvarkymus dėl turto pardavimo iš varžytynių Nr. S1-7210 ir Nr. S1-7211, 2015 m. liepos 22 d. vykdymo išlaidų apskaičiavimą, tačiau apie UAB „Darisma“ gaunamą darbo užmokestį duomenų nepateikė, taip pat nepateikė ir kitų įrodymų, galinčių atskleisti jo turtinę padėtį. Kadangi atsakovas nei su prašymu atleisti nuo žyminio mokesčio dalies, nei su prašymu atidėti žyminio mokesčio dalį, nei su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų, jog atsakovo finansinė padėtis pasikeis ir atsiras galimybė sumokėti žyminį mokestį, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą atidėti žyminį mokestį. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju teismas skundžiama nutartimi sprendė atsakovo prašymą atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą.

Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis pagrįstai atsisakė atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą.

Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi užkirto kelią bylos eigai. Iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarties matyti, jog teismas nurodė, kad atsakovo pateikti įrodymai negali patvirtinti jo sunkios turtinės padėties, todėl įpareigojo sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį. Tačiau atsakovas šio įpareigojimo neįvykdė, o pateikė prašymą atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas priešieškinį laikė nepaduotu. Kadangi pirmosios instancijos teismas nėra priėmęs nutarties skirti bylą nagrinėti teisme, tai atsakovas, sumokėjęs trūkstamą žyminio mokesčio dalį, gali pateikti tapatų priešieškinį (CPK 137 straipsnio 4 dalis, 143 straipsnio 1, 3 dalys).

Atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas tinkamai išsprendė atsakovo prašymą atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą, pagrįstai atsakovui nesumokėjus viso žyminio mokesčio, priešieškinį laikė nepaduotu (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.), todėl kitų atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentų teismas plačiau nenagrinėja dėl jų teisinio neaktualumo sprendžiamam klausimui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                   Konstantinas Gurinas