Administracinė byla Nr. A-3072-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01880-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 28.5; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (2.2) NO-2-3969 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. balandžio 24 d. prašymą (toliau – ir Prašymas); 3) priteisti 50 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
1. Pareiškėjas nurodė, kad su Prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas atlikti veiksmus pagal jos kompetenciją – pripažinti faktą, jog advokatė Genovaitė Rokickienė neturėjo teisės būti praktikuojančia advokate Lietuvos Respublikoje nuo 2003 iki 2007 metų, nes neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos. Pareiškėjo įsitikinimu, advokatė Genovaitė Rokickienė, atstovaudama pareiškėjui 2006 ir 2007 metais, netinkamai vykdė advokato pareigas, dėl ko teismas nepriėmė nagrinėti pareiškėjo ieškinių. Dėl tokių advokatės veiksmų pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos advokatūrą, tačiau į pareiškėjo prašymus nebuvo atsakyta. Lietuvos advokatūros 2009 metais priimtas sprendimas nekelti advokatei drausmės bylos pažeidžia pareiškėjo teises.
2. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ne kartą 2009 metais kreipėsi ir į Tarnybą, ir į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl galimų advokatės padarytų pažeidimų teikiant pareiškėjui teisinę pagalbą, tačiau minėtos institucijos jokių veiksmų nesiėmė. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba, 2005 m. balandžio 28 d. pasirašydama sutartį (toliau – ir Sutartis) su advokate Genovaite Rokickiene, pažeidė daugybę teisės aktų nuostatų, nes, neturėdama patvirtinimo dėl šios advokatės įtraukimo į praktikuojančių advokatų sąrašą, Sutartį vis dėlto pasirašė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lietuvos advokatūra tęsia neteisėtų advokatės veiksmų slėpimą ir nepaiso teisės aktų reikalavimų.
3. Skunde teismui pareiškėjas vardijo, jo manymu, neteisėtus tiek advokatės Genovaitės Rokickienės, tiek Tarnybos, tiek Lietuvos advokatūros, tiek Teisingumo ministerijos veiksmus, pabrėždamas, kad pareiškėjui teisinę pagalbą teikusi advokatė jį apšmeižė, nebuvo apsidraudusi civilinės atsakomybės draudimu, pažeidė advokato etikos principus ir buvo nekompetentinga teikti teisinę pagalbą, tačiau Tarnyba jos nepakeitė kitu advokatu, o nepagrįstai nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą.
4. Pareiškėjas atsakovo priimtą Sprendimą vertino kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį įstatymo nuostatoms bei neatitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, taip pat pažeidžiantį pareiškėjo konstitucines teises ir interesus, t. y. nurodė, kad atsakovas neperžiūrėjo pareiškėjo Prašymo, priėmė formalų sprendimą ir neišsprendė klausimo iš esmės.
5. Tarnyba sistemingai kėlė pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, t. y. jis patyrė kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, nei numatyta įstatymuose. Dėl Tarnybos kaltės ginčai tęsiasi jau 10 metų.
2. Atsakovai Tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
1. Sutarties 3.2.1–3.2.3 punktuose nėra numatyta Tarnybos teisė reikalauti iš advokato pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad jis yra apsidraudęs civilinės atsakomybės draudimu. Kadangi antrinę teisinę pagalbą nuolat teikiantys advokatai yra antrinės teisinės pagalbos tarnybos advokatų kontoros advokatai ir Lietuvos advokatūros dalyviai, pareiga kontroliuoti, ar advokatas tinkamai laikosi jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų, yra numatyta Lietuvos advokatūrai (pagal Lietuvos advokatūros įstatų, patvirtintų 2017 m. gegužės 5 d. Visuotiniame advokatų susirinkime, (toliau – ir Įstatai) 7.8., 7.9. p. ir kt.), o valstybė, atstovaujama Tarnybos, tik sudaro sutartis su advokatais, atrenka asmenis, kuriems priklauso antrinė teisinė pagalba, paskiria jiems advokatą ir advokatams apmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Tai reiškia, kad Tarnyba atlieka kontrolę tik pagal Sutartį ir tik tokia apimtimi, kuri nėra nustatyta advokatų profesinę veiklą reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis.
2. Teisės aktai, reglamentuojantys advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą, statusą, taip pat nenumato pareigos informuoti Tarnybą ir pateikti Tarnybai tam tikrą dokumentą, o Tarnybai – pareigos reikalauti iš advokato pateikti duomenis, ar jis yra apsidraudęs privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Vadovaujantis Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei 20 straipsnio 7 dalies nuostatomis, informacija apie advokatus, apsidraudusius civilinės atsakomybės draudimu, disponuoja Lietuvos advokatūra. Tarnybos atliekama kontrolė pasireiškia tik tuo, kad ji informaciją (skundus, prašymus ar kitokiu būdu išreikštą informaciją) apie advokatų, nuolat teikiančių antrinę teisinę pagalbą, apsidraudimą civilinės atsakomybės draudimu, jų teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybę, advokatų profesinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymąsi persiunčia Lietuvos advokatūrai.
3. Pareiškėjo skundus dėl tų pačių argumentų, susijusių su neva neteisėtu antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui nutraukimu, advokatės Genovaitės Rokickienės neteisėtų veiksmų ir kitų, jau yra nagrinėję administraciniai bei bendrosios kompetencijos teismai, kurie tokius pareiškėjo skundus atmetė. Pareiškėjas, reikšdamas analogiškus skundus ir inicijuodamas naujas bylas dėl tų pačių klausimų, piktnaudžiauja teisminės gynybos teise ir administraciniu procesu.
4. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįstas, kadangi Tarnyba nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
4. Teismas, vadovaudamasis Advokatūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 20 straipsnio 7 dalies, 56 straipsnio 1 dalies, 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-148, (toliau – ir Nuostatai) 2, 8, 9 punktų nuostatomis, pažymėjo, jog teisės aktų nuostatos advokatą įpareigoja profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo (poliso) kopiją pateikti ne Tarnybai, bet Lietuvos advokatūrai. Taip pat, vadovaudamasis Įstatų 3.1.2., 3.1.7., 3.1.9., 5.1.11. punktų nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad Tarnyba kontrolę gali atlikti tik pagal sudarytą sutartį su advokatu ir tik tiek, kiek nenustato advokatų profesinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.
5. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo Prašyme Tarnybai išdėstytos aplinkybės ir prašomi pripažinti faktai buvo išnagrinėti Lietuvos advokatūros ir dėl jų priimtas atitinkamas sprendimas (Lietuvos advokatūros 2010 m. sausio 26 d. raštas Nr. 77 „Dėl advokatės Genovaitės Rokickienės profesinės veiklos“, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog advokatė Genovaitė Rokickienė nebuvo apsidraudusi civilinės atsakomybės iki 2009 m. rugsėjo 10 d.).
6. Teismas, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, nustatytas faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, jog Tarnyba, priimdama Sprendimą, nepažeidė jos veiklą reguliuojančių teisės normų, veikė pagal savo kompetenciją ir priėmė teisėtą, pagrįstą ir VAĮ 8 straipsnio nuostatas atitinkantį Sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.
7. Netenkinęs pirmojo pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo Sprendimą, teismas taip pat atmetė ir antrąjį pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Tarnybą išnagrinėti jo Prašymą iš naujo.
8. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam žalos atlyginimą teismas padarė išvadą, kad Tarnyba veikė laikydamasi įstatymų reikalavimų, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą, todėl nėra ir valstybės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos. Nesant valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

III.

9. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas buvo akivaizdžiai šališkas, nes siekė pateisinti neteisėtus atsakovo (korumpuotų, valstybinės biurokratijos valdininkų) veiksmus, pasirinktinai ir tendencingai remdamasis tik tomis teisės normomis, kurios tiesiogiai ir netiesiogiai pateisina atsakovo neveikimą. Teismas nepagrįstai rėmėsi vėlesnės redakcijos įstatymais ir kitais teisės aktais nei aptariami ginčo įvykiai (2006–2007 m.).
2. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei į tai, kad pareiškėjas teikė skundus Tarnybai dėl netinkamo advokatės Genovaitės Rokickienės darbo 2006 ir 2007 metais, o Tarnyba, tikrindama pareiškėjo skundus, turėjo nustatyti nurodytus faktus pagal VAĮ, t. y. jeigu Tarnyba neturėjo teisės reikalauti iš advokato laikytis Advokatūros įstatymo nuostatų (šiuo atveju 17 str. 2 d. 2 p., 20 str. 7 d.), ji turėjo kreiptis į Lietuvos advokatūrą ir, gavusi informaciją, turėjo nutraukti Sutartį su advokate. Tačiau Tarnyba neįvykdė šių savo pareigų nurodytu metu ir iki pat šiol tebesilaiko šios pozicijos. Teismas dėl to iš viso nepasisakė, sąmoningai apsiribodamas tik atsakovo gynybos argumentais.
3. Dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 nutraukus pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą (suteiktą Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06) pagal advokatės Genovaitės Rokickienės neteisingus teiginius apie bylos neperspektyvumą ir pareiškėjo piktnaudžiavimą procesu bei reikalaujant iš pareiškėjo antrinės teisinės pagalbos išlaidų pareiškėjui buvo padaryta didelė žala, jam nuo to laiko nebeteikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, pažeidžiant pareiškėjo teises ir interesus. Galutiniais teismų sprendimais (taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) šiuo atveju buvo paneigtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) garantuojamos teisės (į teisminę gynybą, objektyvų ir teisingą teismą, efektyvias teisinės gynybos priemones teisme, diskriminacijos draudimą).
4. Teismas nenagrinėjo bylos iš esmės, o apsiribojo tik formaliu teismo proceso imitavimu, taip prisidėdamas prie karikatūrinio teismų elgesio Lietuvoje, dėl ko sumenksta visos konstitucinės teisminės gynybos ir sąžiningo teismo garantijos, o žmogaus teisės tampa menkesnės nei valstybės biurokratijos savivalė. Šis teismo sprendimas parodo teismų sistemos supuvimą, ypač provincijoje, kur yra stiprios „švogerių“ tradicijos, valdininkų solidarumas ir korupcija. Šiuo atveju absurdas yra akivaizdus, o skundžiamas teismo sprendimas yra ciniškas pasityčiojimas.
10. Atsakovai Tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė ir įvertinto faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino ir pritaikė proceso ir materialiosios teisės normas ir vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti, kaip to apeliaciniame skunde prašo pareiškėjas, nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo Tarnybos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo (rašto) Nr. (2.2) NO-2-3969, kuriuo, išnagrinėjus pareiškėjo V. S. 2017 m. balandžio 24 d. kreipimąsi (Prašymą), atsisakyta jį tenkinti ir pripažinti neginčijamą faktą, kad advokatė Genovaitė Rokickienė neturėjo teisės būti praktikuojančia advokate Lietuvos Respublikoje nuo 2003 iki 2007 metų, nes neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo pagal Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo ir dėl to pareiškėjui kilusios žalos atlyginimo.
12. Atsakovas skundžiamą Sprendimą grindė tuo, jog sudarant nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį su advokate Genovaite Rokickiene, tuo metu galioję teisės aktai nenumatė Tarnybai pareigos tikrinti, ar advokatai turi privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. Be to, atsakovas vadovavosi ir Advokatūros įstatymo nuostatomis, pagal kurias tikrinti, ar advokatė Genovaitė Rokickienė turi privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą, išimtinai yra Lietuvos advokatūros, o ne Tarnybos pareiga.
13. Nesutikdamas su šiuo Sprendimu, pareiškėjas, kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą su skundu, iš esmės skundą argumentavo tuo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, pažeidžia pareiškėjo teises ir interesus, yra formalus, o pagrindinis klausimas neišspręstas iš esmės, dėl to pareiškėjui padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala (skundo pagrindas).
14. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą ir sutikdamas su atsakovo argumentais, konstatavo, kad Tarnyba, priimdama Sprendimą, nepažeidė jos veiklą reguliuojančių teisės normų, veikė pagal savo kompetenciją ir priėmė teisėtą, pagrįstą ir VAĮ 8 straipsnio nuostatas atitinkantį Sprendimą, kurį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Taip pat nebuvo nustatytos viešajai atsakomybei kilti būtinos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimas (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirta žala; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
15. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, bei tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir šališkai rėmėsi tik atsakovo argumentais, ne ginčui aktualiomis materialiosios teisės aktų nuostatomis, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į Tarnybos (ne)veikimą, nagrinėjant pareiškėjo skundus dėl netinkamo advokatės Genovaitės Rokickienės darbo 2006 ir 2007 metais, bei neišnagrinėjo bylos iš esmės, apsiribodamas tik formaliu teismo proceso imitavimu.
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 140 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama apeliacinio skundo ribų, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, ginčui aktualių materialiosios teisės normų aiškinimu ir taikymu bei padarytomis išvadomis, todėl jų nekartodama, tik papildo pirmosios instancijos teismo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus. Teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos.
17. Šiuo aspektu primintina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2752-822/2018 ir kt.).
18. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai nurodyti argumentus, dėl kurių jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Apeliacinis skundas turi būti grindžiamas konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis ir teisiškai argumentuotas.
19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nėra nurodęs jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu dėl to, kad neteisingai buvo nustatytos ir įvertintos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas) ir išnagrinėti skunde suformuluoti reikalavimai (skundo dalykas). Pareiškėjas nenurodo jokios aktualios materialiosios teisės normos, reikšmingos pareiškėjo inicijuotam ginčui išspręsti, kurią neteisingai taikė pirmosios instancijos teismas.
20. Kaip jau minėta, pareiškėjas inicijavo ginčą dėl Tarnybos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (2.2) NO-2-3969 atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą dėl fakto pripažinimo. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą Tarnybą, prašydamas, kad Tarnyba pripažintų faktą, jog advokatė Genovaitė Rokickienė neturėjo teisės būti praktikuojančia advokate Lietuvos Respublikoje nuo 2003 iki 2007 metų, nes neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, kaip to reikalauja Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos. Tarnyba išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir jam išsamiai atsakė į jo prašymą, nurodydama nustatytas aplinkybes ir teisės aktus, dėl kurių prašymas netenkintas. Pareiškėjas šioje byloje nėra inicijavęs ginčo dėl Tarnybos ar advokatės Genovaitės Rokickienės 2006 ir 2007 metais atliktų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl pareiškėjo išsamiai dėstomi argumentai, susiję su tuo, nėra teisiškai reikšmingi šiai bylai išspręsti.
21. Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas, kuris turi atitikti ABTĮ 24 ir 25 straipsnių reikalavimus. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-30/2011). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012).
22. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 23 ir 24 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju paties pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės apibrėžė nagrinėjamos bylos ribas ir byloje taikytinos materialiosios teisės normų galiojimo laiką (nustatė taikytiną jų redakciją), atsižvelgiant į skundžiamo atsakovo Sprendimo priėmimo ir atsakovo veiksmų ar neveikimo laiką.
23. Vadovaujantis šiais motyvais, nereikšmingais laikytini pareiškėjo argumentai ne tik dėl Tarnybos veiksmų (neveikimo) nagrinėjant pareiškėjo skundus dėl netinkamo advokatės Genovaitės Rokickienės darbo 2006 ir 2007 metais, bet ir dėl Tarnybos veiksmų 2007 metais nutraukus pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą bei dėl to kilusių vėlesnių pasekmių pareiškėjui (reikalavimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nebeteikimą pareiškėjui valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kt.). Kaip ir nurodė atsakovas atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, pareiškėjo skundus dėl minėtų argumentų, susijusių su neva neteisėtu antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui nutraukimu, advokatės Genovaitės Rokickienės neteisėtais veiksmais, reikalavimu apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir kitais veiksmais, jau yra nagrinėję administraciniai bei bendrosios kompetencijos teismai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2724/2014; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7289-208/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3309-822/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016; Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010; Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-994-464/2011; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2365-466/2014; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-134/2015 ir kt.), kurie įsiteisėjusiais sprendimais tokius pareiškėjo skundus atmetė. Pareiškėjo nesutikimas su šiais galutiniais teismų sprendimais (taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo), kurie, jo nuomone, neva paneigia Konvencijos garantuojamas teises, nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl su tuo susijusių argumentų teisėjų kolegija detaliau nepasisako.
24. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo neva padarytais proceso teisės normų pažeidimais, t. y. teismo šališkumu, bylos neišnagrinėjimu iš esmės, formaliu teismo proceso imitavimu, yra pakankamai abstraktaus pobūdžio, nedetalizuoti ir nepagrįsti. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia tik rėmimusi atsakovo argumentais bei netinkamos redakcijos materialiosios teisės aktų nuostatomis, tačiau nenurodo ir negrindžia šio teiginio ABTĮ 44 straipsnyje numatytais teisėjo nušalinimo pagrindais. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis, be kita ko, ir atsakovo argumentais, iš esmės su jais sutikdamas, nereiškia, kad teismo sprendimas šiuo požiūriu yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju atsakovo atsikirtimai buvo pagrįsti teisiškai reikšmingomis šiam ginčui išspręsti aplinkybėmis, aktualiomis teisės aktų normomis, logiški ir įtikinami, todėl teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas rėmėsi būtent šiais atsikirtimais, o ne pareiškėjo nurodomais įrodymais bei teisės aktais nepagrįstais argumentais ir samprotavimais.
25. Teismas įvertina įrodymus ir sprendimą priima pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.), o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.
26. Dėl teismo šališkumo aspekto taip pat pažymėtina, kad teismas, nagrinėjantis bylą, turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.). Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas.
27. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.
28. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nenurodo į kokią konkrečiai (bylos numeris, sprendimo priėmimo data ir pan.) šio teismo praktiką pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir kuriuo aspektu. Todėl dėl tokių pareiškėjo argumentų nėra galimybės detaliau pasisakyti.
29. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, proceso normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo esmės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Romanas Klišauskas

                                                                      Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė