Civilinė byla Nr. e2-1069-934/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01392-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.3.1.18.4; 3.4.3.11

(N)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Terebeiza,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens G. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 3 d. nutarties, kuria bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio turtas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Deglas“.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 10 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Senamiesčio turtas“ (toliau – ir Bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 25 d. nutartimi Bendrovės nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Bankroto laikas“ (toliau – ir nemokumo administratorė).

2.       Nemokumo administratorė pateikė prašymą pripažinti bankrutuojančios UAB (toliau – BUAB) „Senamiesčio turtas“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punkto pagrindais.

3.       Nemokumo administratorė nurodė, kad patikrinusi Bendrovės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį, nustatė, kad prieš bankroto bylos iškėlimą, buvo sudarytas nenaudingas Bendrovei nekilnojamojo turto sandoris. Tai yra, tretiesiems asmenims 2020 m. rugsėjo 4 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties (toliau – Sutartis) pagrindu buvo parduotas nekilnojamasis turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 2089/95217 dalies parkingo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir 383/12560 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)) (toliau – Nekilnojamasis turtas). Minėta Sutartis prieštaravo Bendrovės, kaip juridinio asmens, tikslams, nes suinteresuotas asmuo G. S., kaip Bendrovės vadovas, atsakingas už Bendrovės veiklą, žinojo, kad Sutarties kaina neatitiko vidutinės Bendrovės parduodamo projekte analogiško turto kainos bendrai ir pagal atskirus turtą sudarančius vienetus. Dėl Bendrovei nenaudingos Sutarties, Bendrovė patyrė 79 656 Eur nuostolius. Taigi, Sutartis buvo aiškiai nenaudinga Bendrovei, dėl ko Bendrovė negalėjo dalinai atsiskaityti su kreditoriais ir Bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Nemokumo administratorė kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo iš suinteresuoto asmens G. S., ėjusio Bendrovės valdymo organo pareigas nuo 2020 m. lapkričio 4 d. Utenos apylinkės teismo 2023 m. liepos 29 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-5167-786/2023 buvo nuspręsta nemokumo administratorės ieškinį tenkinti, priteisiant iš G. S. 79 656 Eur neteisėtais veiksmais Bendrovei padarytus nuostolius. Taigi, egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkto požymiai, kuriems esant Bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.

4.       Nemokumo administratorė nurodė, kad nors Bendrovės bankroto byla buvo iškelta 2022 m. sausio 10 d. ir Bendrovės vadovui (suinteresuotam asmeniui G. S.) buvo nustatytas 15 dienų terminas perduoti Bendrovės veiklos dokumentaciją ir turtą, tačiau šis įpareigojimas buvo įvykdytas netinkamai. Tai yra, buvo perduota tik dalis Bendrovės veiklos dokumentų –nebuvo sudaryti 2020 m. ir 2021 m. Bendrovės balansai, nepateikti dokumentai, nesuteikta prieiga prie Bendrovės buhalterinės programos. Be to, nemokumo administratorė, vykdydama savo pareigas ginti Bendrovės kreditorių interesus ir siekdama perimti visą Bendrovės turtą, Vilniaus apygardos teismui 2023 m. birželio 20 d. pateikė prašymą skirti suinteresuotam asmeniui G. S. baudą dėl pareigų perduoti Bendrovės veiklos dokumentus ir turtą nevykdymo. 2023 m. birželio 22 d. nemokumo administratorė, gindama kreditorių interesus, pateikė ieškinį dėl žalos atlyginimo, prarasto ir neperduoto Bendrovei priklausančio turto vertei. Paskutiniai vieši Bendrovės finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina, kad Bendrovei priklausė 46 017 Eur vertės ilgalaikis materialusis turtas, tačiau Bendrovės vadovas pareigos perduoti minėtą turtą nemokumo administratorei neįvykdė, taip pat nepateikė duomenų, kad minėtas turtas buvo parduotas, nurašytas, sunaikintas ar kitaip sunaudotas. Nemokumo administratorės vertinimu, šiuo atveju Bendrovės 46 017 Eur ilgalaikio materialaus turto praradimas yra laikytinas Bendrovės patirta žala. Taigi, egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto požymiai, kuriems esant Bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.

5.       Suinteresuotas asmuo UAB „Deglas“ su nemokumo administratorės prašymu pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu sutiko, jį palaikė. Tačiau tik iš dalies sutiko su nemokumo administratorės prašyme išdėstytais argumentais, susijusiais su tyčinio bankroto požymiais ir argumentacija. Suinteresuotas asmuo UAB „Deglas“ palaiko prašymą dalyje, susijusioje su JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimu ir nesutinka su prašymo dalimi, kurioje tyčinio bankroto požymio buvimo aplinkybė yra kildinama iš JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimo dėl Sutarties sudarymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 3 d. nutartimi pripažino BUAB „Senamiesčio turtas“ bankrotą tyčiniu, nurodydamas, kad tyčinį bankrotą lėmė G. S. veiksmai.

7.       Teismas nustatė, kad Utenos apylinkės teismas 2023 m. liepos 20 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-5167-786/2023 iš buvusio Bendrovės vadovo G. S. Bendrovės naudai priteisė 79 656 Eur nuostolių atlyginimą bei konstatavo, kad: tarp Bendrovės ir UAB „Deglas“ sudaryta Sutartis, kuria Nekilnojamasis turtas buvo parduotas už bendrą 134 150 Eur kainą, prieštaravo Bendrovės, kaip privataus juridinio asmens tikslams ir Sutartį Bendrovės vardu sudaręs jos vadovas G. S. tai žinojo, nes Sutarties kaina iš esmės neatitiko vidutinės Bendrovės parduodamo šiame projekte analogiško turto kainos bendrai ir pagal atskirus vienetus; Nekilnojamojo turto kaina buvo ženkliai žemesnė, taigi, sandoris buvo akivaizdžiai nenaudingas Bendrovei, dėl ko ji negalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir Bendrovei buvo iškelta bankroto byla; Bendrovė neturėjo jokios prievolės parduoti Nekilnojamąjį turtą ginčo Sutartimi, Nekilnojamąjį turtą galėjo įsigyti kiti asmenys už didesnę kainą; egzistuoja visos sąlygos Bendrovės vadovo G. S. civilinei atsakomybei kilti, nes jis, sudarydamas Sutartį, įvykdė nesėtus veiksmus – pardavė Bendrovės turtą už žymiai mažesnę, nei rinkos kainą, dėl ko Bendrovė neteko 79 656 Eur pajamų, kurias galėjo gauti ir iš šių pajamų atsiskaityti su kreditoriais.

8.       Teismas nurodė, kad nors Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-925-432/2023 pagal Bendrovės ieškinį UAB „Deglas“ dėl minėtos Sutarties pripažinimo negaliojančia buvo patvirtinta taikos sutartimi ir šalys susitarė, kad ši Sutartis yra teisėta, UAB „Deglas“ pilnai atsiskaitė pagal Sutartį ir atsikaitymo būdas (tarpusavio skolų įskaitymas) yra pagrįstas, ir Bendrovė atsisakė ieškinio reikalavimų dėl šios Sutarties pripažinimo negaliojančia bei ieškovė negautų 79 656 Eur pajamų priteisimo, tačiau teismas sprendė, kad šis šalių susitarimas, nors ir panaikina UAB „Deglas“, kaip pirkėjos, nesąžiningumą sudarant Sutartį bei atsakomybę už galimai Bendrovei padarytą žalą, tačiau nepaneigia ir nepakeičia minėtame Utenos apylinkės teismo sprendime padarytų teismo išvadų dėl Sutarties, kaip tokios, nuostolingumo Bendrovei ir jos buvusio vadovo G. S., sudariusio Sutartį Bendrovės vardu, neteisėtų veiksmų, veikimo priešingai Bendrovės interesais ir privataus juridinio asmens veiklos tikslams, parduodant Nekilnojamąjį turtą už mažesnę, nei vidutinė rinkos vertė ir analogiškų kitų objektų tame pačiame daugiabučiame name, kainą ir taip padarant įmonei 79 656 Eur žalą.

9.       Teismas pritarė suinteresuoto asmens UAB „Deglas“ argumentams, kad Bendrovės bankrotą lėmė ne tik nuostolinga Sutartis, tačiau ir kitų Bendrovės vadovo G. S. sudarytų sandorių ir veiksmų visuma, kuri rodo, kad Bendrovė buvo valdoma taip, kad buvo sistemingai sudaromi neteisėti, nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi, Bendrovės kreditorių teises bei interesus pažeidžiantys nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai, Bendrovės turtas, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams (įskaitant sąžiningiems nekilnojamojo turto pirkėjams – vartotojams, fiziniams asmenims) vykdymo buvo perleidžiamas su Bendrove susijusiems kitiems juridiniams asmenims arba apskritai turtas buvo prarastas (nežinomas jo likimas, buvimo vieta), dėl ko Bendrovė tapo nemoki, negebanti vykdyti įsipareigojimų ir atsidūrė finansinėje padėtyje, lėmusioje bankroto bylos jai iškėlimą bei didelio skaičiaus kreditorių atsiradimą.

10.       Teismas nustatė, kad Utenos apylinkės teismo 2023 m. liepos 25 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-5325-786/2023 iš buvusio Bendrovės vadovo G. S. Bendrovės naudai priteista 46 017 Eur nuostolių atlyginimo bei konstatuota, kad 2019 m. gruodžio 31 d. Bendrovė turėjo ilgalaikio materialaus turto už 46 017 Eur, tačiau jos buvęs vadovas nėra pateikęs šio turto detalizacijos ar duomenų, jog šis turtas parduotas, nurašytas, sunaikintas ar kitaip sunaudotas, taip pat šio turto neperdavė nemokumo administratorei, iškėlus Bendrovei bankroto bylą. Minėtu sprendimu buvo nustatyta, kad minėtas turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl Bendrovės valdymo organo – buvusio vadovo G. S. – kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo), todėl nesant dokumentų, patvirtinančių prarasto turto vertės sumažėjimą, jis turi atlyginti Bendrovei dėl parasto turto atsiradusią žalą. Teismas sprendė, kad Utenos apylinkės teismo 2023 m. liepos 25 d. sprendime už akių civilinėje byloje Nr. e2-5325-786/2023 konstatuotas Bendrovei priklausiusio ir balanse apskaityto mažiausiai 46 017 Eur vertės materialaus turto neteisėtas praradimas, padarant Bendrovei žalą, laikytinas vienu iš tyčinio bankroto požymių. Be kita ko, už Bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-491-855/2023 G. S. paskirta bauda.

11.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. spendimu civilinėje byloje Nr. e2-966-794/2023 (kuris buvo paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje e2A-28-811/2023), Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-633-936/2023, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1617-855/2023 buvo pripažinti negaliojančiais, kaip prieštaraujantys imperatyvioms teisės normoms ir (ar) sudaryti tik dėl akių (kaip tariami ir (ar) fiktyvūs sandoriai), visa eilė 2020 m. sudarytų sandorių tarp Bendrovės ir UAB „Barsera“, tarp Bendrovės ir UAB „Ergus“ dėl nekilnojamojo turto – butų, požeminių parkavimo vietų dalių, esančių daugiabutyje (duomenys neskelbtini), kuriais atitinkami nekilnojamojo turto objektai, kuriuos Bendrovė buvo įsipareigojusi pagal Preliminarias pirkimo–pardavimo sutartis parduoti fiziniams asmenims (vartotojams), juos realiai šiems asmenims perdavusi valdyti ir naudotis, už kuriuos šie fiziniai asmenys buvo visiškai ar iš dalies atsiskaitę, tuo pačiu laikotarpiu, pažeidžiant šias preliminarias sutartis ir vengiant faktiškai susiklosčiusių pirkimo–pardavimo santykių įforminimo, buvo perleisti su Bendrove susijusioms per dalyvius (akcijų savininkus) bei valdymo organus (vadovus) įmonėms UAB „Barsera“ ir UAB „Ergus“, nesant jokių duomenų apie pastarųjų įmonių atsiskaitymą už perleistą turtą, kurios savo ruožtu vėliau tą turtą įkeitė savo hipotekos kreditoriams, o taip pat vėliau ir pačios bankrutavo. Teismas sprendė, kad nurodyti negaliojančiais pripažinti sandoriai rodo sistemingą Bendrovės, kuri jau turėjo rimtų finansinių sunkumų, siekį perkelti turimą nekilnojamąjį turtą į kitas, susijusias įmones, išvengti ir (ar) iš esmės apsunkinti sutartinių įsipareigojimų kreditoriams (vartotojams – fiziniams asmenims) įvykdymą.

12.       Teismo vertinimu, Bendrovės sudaryti netesėti bei nuostolingi nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai, finansinės atskaitomybės dokumentuose atspindėto materialaus turto praradimas (neperdavimas, neišsaugojimas), rodo Bendrovės valdymo organų veiklos neatitikį teisės aktų reikalavimams, nenaudingų ir nesąžiningų sandorių sudarymą, bloginant įmonės padėtį ir pažeidžiant reikalavimo teises turinčių kreditorių interesus, vengiant įsipareigojimų jiems vykdymo. Dėl nurodytų priežasčių teismas nusprendė, esant pagrindą pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto ir 2 punkto nurodytus požymius ir pagrindus.

13.       Teismas nurodė, kad nors nemokumo administratorei nebuvo pilna apimti perduoti visi Bendrovės buhalteriniai ir kiti veiklos dokumentai, tačiau tiek bankroto byloje, tiek kitose minėtose bylose yra pakankamai duomenų ir įrodymų, kurie leidžia nustatyti Bendrovės vykdytos veiklos, sudarytų sandorių pobūdį, turėto turto ir įsipareigojimų dydį, įvertinti Bendrovės padėtį, nemokumo priežastis ir nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes. Teismas pastebėjo, kad kartu su atsiliepimu į pareiškimą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, pats Bendrovės vadovas G. S. pateikė tiek reikšmingus finansinei būklei įvertinti duomenis, tiek dokumentus (apie įmonės turimus kreditorinius bei debitorinius įsiskolinimus, 2021 m. gruodžio 14 d. Finansinės atskaitomybės dokumentus, kuriuose atsispindi Bendrovės padėtis 2020 ir 2021 m.), taip pat ir teismas savo iniciatyva gavo viešų registrų (Nekilnojamojo turto, transporto priemonių, turto areštų, hipotekos ir kt.) duomenis apie Bendrovę. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad neturi pakankamo pagrindo spręsti apie JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio buvimą.

14.       Teismas, pripažinęs Bendrovės bankrotą tyčiniu, vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 3 dalimi, nustatė, kad Bendrovės vadovas G. S. laikytinas asmeniu, kurio veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą.

III. Atskirojo skundo argumentai

15.       Suinteresuotas asmuo G. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 3 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1.                      Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-925-432/2023 pagal Bendrovės ieškinį UAB „Deglas“ dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, buvo patvirtina taikos sutartis, kuria minėtos šalys susitarė, kad Sutartis yra teisėta, kad UAB „Deglas“ pilnai atsiskaitė pagal Sutartį ir atsiskaitymo būdas (tarpusavio skolų įskaitymas) yra pagrįstas. Minėta taikos sutartimi Bendrovė, be kita ko, atsisakė ieškinio reikalavimų dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia bei ieškovės negautų 79 656 Eur pajamų priteisimo. Vis dėl to, vos tik Vilniaus apygardos teismas priėmė minėtą nutartį, Bendrovė kreipėsi į Utenos apylinkės teismą, prašydama priteisti iš G. S. 79 656 Eur žalos atlyginimą. Utenos apylinkės teismas 2023 m. liepos 20 d. sprendimu už akių priteisė iš G. S. 79 656 Eur žalą Bendrovės naudai. Suinteresuoto asmens G. S. vertinimu, Bendrovė, atsisakydama reikalavimo UAB „Deglas“ iš esmės paneigė ieškinyje Utenos apylinkės teismui išreikštą valią ginčyti Sutarties kainą dėl Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo kainos neatitikimo vidutinės parduodamo projekte analogiško turto kainai bendrai ir pagal atskirus turtą sudarančius vienetus.

15.2.                      Suinteresuotas asmuo G. S. Bendrovės valdymo organo pareigas ėjo nuo 2020 m. lapkričio 4 d., o Sutartis tarp Bendrovės ir UAB „Deglas“ buvo sudaryta 2020 m. rugsėjo 4 d., tai yra anksčiau nei suinteresuotas asmuo G. S. pradėjo eiti Bendrovės valdymo organo pareigas. Taigi, net ir nekvestionuojant Utenos apylinkės teismo 2023 m. liepos 20 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-5167-786/2023, kuris yra įsiteisėjęs, galiojantis ir turintis prejudicinę reikšmę ir res judicata galią, akivaizdu, kad suinteresuotas asmuo G. S. negalėjo būti pripažintas savo veiksmais sukėlusiu tyčinį bankrotą, nes jis 2020 m. rugsėjo 4 d. neturėjo įgaliojimų sudaryti Sutartį. Tai, kad suinteresuotas asmuo minėtame sprendime už akių nurodytų išvadų nekvestionavo, neneigė ir t. t. nepaneigia fakto, kad 2020 m. rugsėjo 4 d. G. S. dar nebuvo Bendrovės vadovu ir negali būti laikomas atsakingu už Sutartimi sukeltas pasekmes Bendrovei.

15.3.                      Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Utenos apylinkės teismo 2023 m. liepos 25 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-5325-786/2023 buvo priteista iš suinteresuoto asmens G. S. Bendrovės naudai 46 017 Eur nuostolių atlyginimas, kadangi buvo konstatuotas Bendrovei priklausiusio ir balanse apskaityto mažiausiai 46 017 Eur vertės materialaus turto neteisėtas praradimas, padarant Bendrovei žalą. Nors pirmosios instancijos teismas minėtą aplinkybę laikė vienu iš tyčinio bankroto požymių, tačiau tai, kad Bendrovė turėjo 46 017 Eur materialaus turto vertino remdamasi 2019 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės duomenimis. Suinteresuoto asmens G. S. vertinimu, šiuo atveju sprendžiant G. S. atsakomybės klausimą už 2019  m. atliktus veiksmus, kaip galimai sukėlusius tyčinį bankrotą, per se negali būti tapatinamas materialaus turto neteisėtas praradimas ir šio turto detalizacijos ar duomenų, jog šis turtas parduotas, nurašytas, sunaikintas ar kitaip sunaudotas, nepateikimas kaip vienas iš tariamai G. S. sukelto tyčinio įmonės bankroto požymių.

15.4.                      Pirmosios instancijos teismo nurodyti teismų sprendimai, kuriais negaliojančiais ar tariamais buvo pripažinti sandoriai, kurie sudaryti 2022 m. rugsėjo 10 d., tai yra tuo metu, kai G. S. nebuvo Bendrovės vadovas. Taigi, pirmosios instancijos teismas G. S. nepagrįstai pripažino asmeniu, kurio veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą.

Teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

17.       Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18.       Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas nemokumo administratorės prašymas pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatyti, kad asmuo, kurio veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą, yra suinteresuotas asmuo G. S..

Dėl ginčo teisiniams santykiams taikytino teisinio reglamentavimo

19.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio, todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu. Todėl, sprendžiant dėl tyčinio bankroto pagrindų ir jų nustatymo, turi būti taikomas jų atlikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 32 punktas).

20.       Kadangi nemokumo administratorė tyčinio bankroto požymius atitinkančius veiksmus, susijusius su JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1 punkte ir 2 punkte nurodytais požymiais ir pagrindais, nurodo buvus atliktus galiojant JANĮ, todėl klausimas dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu spręstinas vadovaujantis JANĮ nuostatomis (JANĮ 155 straipsnis).

Dėl tyčinio bankroto požymių

21.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

22.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

23.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023 26 punktas).

24.       Iki JANĮ įsigaliojimo suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat išlieka aktuali. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktas). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Taigi nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentą, kad būtų galima įvertinti tam tikrų veiksmų ar neveikimo įtaką įmonės bankrotui, kadangi ĮBĮ nuostatos tyčinio bankroto kriterijų taikymą visų pirma sieja su bendrovės nemokumo būkle.

25.       Teisės doktrinoje nurodyta, kad tokia teismų praktikoje suformuota tyčinio bankroto pagrindų ir įmonės nemokumo priežastinio ryšio teorija leidžia teigti, jog tyčinį bankrotą nulėmusiais laikomi tik tokie veiksmai, kurie yra įmonės nemokumo priežastis arba kuriais nemokios įmonės padėtis buvo iš esmės pabloginta. Kitaip tariant, tokie veiksmai turi arba lemti įmonės nemokumą, arba iš esmės pabloginti jos padėtį, įmonei esant nemokiai. Pirmasis tokių veiksmų kriterijus siejamas su konkrečia faktine aplinkybe – įmonės nemokumo sukėlimu. Praktikoje gali susiklostyti, kad pavienis veiksmas, pavyzdžiui, sandorio sudarymas, gali lemti įmonės nemokumą, tačiau įprastai blogą įmonės valdymą rodo tokių neteisėtų veiksmų visuma, kurią ir turėtų nustatyti teismas. Antras tokių veiksmų kriterijus siejamas su esminiu nemokios įmonės padėties pabloginimu. Manytina, kad jis siejamas su tais atvejais, kai įmonei esant nemokiai ji vis tiek tęsia veiklą, prisiima nenaudingus įsipareigojimus, eikvoja turtą ir pan. Tokie veiksmai laikytini neteisėtais, nes įmonei tapus nemokiai nėra vykdoma pareiga inicijuoti nemokumo (bankroto) procesą, bet toliau didinamos įmonės mokumo problemos ir mažinamas jos turto aktyvas. Vertinant tyčinio bankroto požymius, manytina, kad vien formalus šių požymių nustatymas nereiškia, jog įmonės bankrotas laikytinas tyčiniu. Tyčinis bankrotas yra šalutinis bankroto procese sprendžiamas klausimas, kuris bankroto procese iš esmės nėra skirtas pagrindiniam šio proceso tikslui – kuo operatyviau ir kuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių reikalavimus – pasiekti. Todėl veiksmai, kurie yra tyčinio bankroto požymiai, gali būti pagrindas taikyti kitas kreditorių teisių gynybai veiksmingesnes priemones, pavyzdžiui, sandorių ginčijimą ir kt. (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 223).

26.       Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).

27.       Tyčinis bankrotas siejamas tik su sąmoningu blogu įmonės valdymu, kuris nulėmė įmonės bankrotą. Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1517-407/2020).

Dėl JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto pagrindų ir atsakingo(-ų) asmens(-ų) nustatymo

28.       Pirmosios instancijos teismas patenkino nemokumo administratorės prašymą pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto ir 2 punkto pagrindais bei netenkino prašymo pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Nustatė, kad asmuo, kurio veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą, yra suinteresuotas asmuo G. S.. Teismas sprendė, kad Bendrovės sudaryti neteisėti ir nuostolingi nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai bei finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyto materialaus turto praradimas (neperdavimas, neišsaugojimas) įrodo Bendrovės valdymo organų veiklos neatitikimą teisės aktų reikalavimams, nenaudingų ir nesąžiningų sandorių sudarymą, bloginant Bendrovės padėtį ir pažeidžiant reikalavimo teises turinčių kreditorių interesus, vengiant įsipareigojimų jiems vykdymo.

29.       Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad: 1) Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-925-432/2023 pagal Bendrovės ieškinį UAB „Deglas“ dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, patvirtino taikos sutartį tarp Bendrovės ir UAB „Deglas“, kurioje minėtos šalys susitarė, kad Sutartis yra teisėta, kad UAB „Deglas“ pilnai atsiskaitė pagal Sutartį ir atsiskaitymo būdas yra pagrįstas. Taigi, Bendrovė, atsisakydama reikalavimo UAB „Deglas“ atžvilgiu iš esmės paneigė ieškinyje Utenos apylinkės teismui išreikštą valią ginčyti Sutarties kainą dėl Nekilnojamojo turto pardavimo kainos neatitikimo vidutinei parduodamo analogiško turto kainai; 2) suinteresuotas asmuo G. S. Bendrovės valdymo organo pareigas ėjo nuo 2020 m. lapkričio 4 d., tačiau Sutartis sudaryta 2020 m. rugsėjo 4 d., tai yra anksčiau nei suinteresuotas asmuo pradėjo eiti Bendrovės valdymo organo pareigas. G. S. Sutarties sudarymo metu neturėjo nei įgaliojimų veikti Bendrovės vardu, nei pareigos JANĮ 13 straipsnio pagrindu atlyginti Bendrovei žalą, taigi, nesudarė Sutarties ir negali būti atsakingu už šiuo sandoriu sukeltas pasekmes; 3) už 2019 m. atliktus veiksmus kaip galimai sukėlusius tyčinį bankrotą, per se negali būti tapatinamas materialaus turto neteisėtas praradimas (juo labiau, nenustačius, ar tai buvo padaryta iki ar po G. S. tapimo įmonės vadovu) ir šio turto detalizacijos ar duomenų, jog šis turtas parduotas, nurašytas, sunaikintas ar kitaip sunaudotas, nepateikimas kaip vienas iš tariamai G. S. sukelto tyčinio įmonės bankroto požymių.

30.       Taigi, įvertinus atskirojo skundo pagrindą (motyvus) ir dalyką (reikalavimą) matyti, kad apeliantas savo atskirajame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais ir išvadomis, kuriomis jis pripažintas atsakingu už Bendrovės tyčinį bankrotą JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto ir 2 punkto pagrindais.

31.       Kaip jau buvo minėta, JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti, spręsdamas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra įmonės sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi sandoriai, priimti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis.

32.       JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

33.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tyčinio bankroto teisės institutas yra skirtas bendrovės valdymo organų veiksmų teisėtumo patikrai pagal įstatyme nustatytus pagrindus, o, nagrinėjant prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bent vieno JANĮ nustatyto tyčinio bankroto požymio nustatymas yra pakankamas bankrotą pripažinti tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021). Vis dėl to, bendrovės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad to priežastis yra bendrovės valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų bendrovės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios bendrovės veiklą ir išvengti bankroto. Siekiant įgyvendinti pagrindinį bankroto proceso tikslą – patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, tyčinio bankroto instituto taikymas įmonės vadovą pripažinus atsakingu už tyčinį bankrotą, yra ultima ratio (paskutinė priemonė), taikoma išnaudojus kitus kreditorių teisių bei interesų gynimo būdus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-603-450/2022).

34.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentus, ištyręs faktinius bylos duomenis bei teismų praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu bei nustatydamas asmenį, kurio veikimas sukėlė tyčinį bankrotą, neištyrė tokio pobūdžio klausimui išnagrinėti reikšmingų aplinkybių.

35.       Visų pirma, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, nenustatinėjo Bendrovės nemokumo momento ir dėl to nepasisakė. Atitinkamai nenustatęs Bendrovės nemokumo momento, tinkamai neįvertino sandorių, sudarytų 2020 m. įtakos Bendrovės finansinei padėčiai, dėl to nenustatė priežastinio ryšio tarp sudarytų sandorių bei įmonės nemokumo, tuo labiau, ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir (ar) nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Kaip jau buvo minėta, nustatant nemokumo momentą reikalingas šių aplinkybių visumos išsamus vertinimas ir (ar) papildomų duomenų išreikalavimas (žr. šios nutarties 27 punktą).

36.       Antra, Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis Bendrovės vadovais buvo registruoti: laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. – R. S., laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 22 d. – P. N., laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2020 m. lapkričio 4 d. – R. S. ir laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 4 d. – G. S. (1 t., b. l. 32–36). Atsižvelgiant į tai, kad nemokumo administratorė nurodė, kad Bendrovės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir Bendrovės vardu sudarytų sandorių 2020 m., pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti ir įvertinti nurodytas aplinkybes, o vien tai, kad Bendrovės vadovu prieš Bankroto bylos iškėlimą (Bendrovės bankroto byla iškelta 2022 m. sausio 10 d.) buvo G. S. (paskirtas nuo 2020 m. lapkričio 4 d.), savaime nėra pagrindas daryti išvadai, kad pastarojo vadovo veiksmais buvo sąmoningai bloginama Bendrovės finansinė būklė, siekiant tyčinio bankroto bei sudarinėjami sandoriai (2020 m.), pažeidžiantys kreditorių teises.

37.       Trečia, Bendrovės nemokumas gali būti pripažįstamas tyčiniu, jeigu teismas nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai. Nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais galėtų būti pripažįstami tokie sandoriai, kurių vykdymas reikštų nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei. Tačiau net ir nustačius, kad sandoris yra įmonei nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Kaip minėta nutarties 27 punkte, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo sudarant ekonomiškai nenaudingus sandorius ir įmonės nemokumo arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Tai yra, turi būti nustatoma, kad Bendrovė buvo valdoma taip, kad buvo sistemingai sudaromi neteisėti, nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi, Bendrovės kreditorių teises bei interesus pažeidžiantys sandoriai. Nors pirmosios instancijos teismas vertino, kad G. S. neteisėti veiksmai nustatyti Utenos apylinkės teismo 2023 m. liepos 20 d. sprendime už akių, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-5167-786/2023, kuriuo priteistas 79 656 Eur nuostolių atlyginimas, tačiau nebuvo tiriamos aplinkybės, susijusios su priežastinio ryšio nustatymu, t. y., ar dėl G. S. veiksmų Bendrovė buvo privesta dėl tyčinio bankroto.

38.       Ketvirta, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Bendrovės bankrotą lėmė ne tik nuostolinga Sutartis, tačiau ir kitų Bendrovės vadovo G. S. sudarytų sandorių ir veiksmų visuma, tačiau nebuvo tiriama, vertinama ir (ar) nustatinėjama, kokie suinteresuoto asmens G. S. sudaryti sandoriai, lėmę Bendrovės nemokumą, buvo sudaryti, kokią jų įtaka Bendrovės nemokumui, juolab kad minimose bylose (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. spendime civilinėje byloje Nr. e2-966-794/2023, kuris buvo paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje e2A-28-811/2023, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-633-936/2023, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1617-855/2023) negaliojančiais pripažinti Bendrovės sandoriai sudaryti tada, kai G. S. nebuvo Bendrovės vadovu.

39.       Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nemokumo administratorės prašymo dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagrįstumo, nenustatinėjo Bendrovės nemokumo momento, taip pat netyrė aplinkybių, susijusių su Bendrovė vadovų (G. S. ir kt.), faktiniu vaidmeniu priimant sprendimus, galėjusius daryti įtaką Bendrovės valdymui ar jos turto apimčiai, privesti Bendrovę prie nemokumo ar jau nemokios būsenos pabloginimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo neištirtų ir teisiškai neįvertintų aplinkybių pobūdį, apimtį, daro išvadą, kad dėl kilusio ginčo šioje dalyje yra būtina atlikti išsamų įrodymų tyrimą visa apimtimi, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir bylą perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

40.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, ir teismo išvados šios kategorijos ginčuose negali remtis prielaidomis ar tikimybėmis. Vadinasi, teismo išvados dėl įmonės nemokumo, tyčinio bankroto pagrindo grindžiamos tikimybių pusiausvyros principu, negali būti pripažintos pakankamomis, sprendžiant dėl tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1173-881/2022 21 punktas).

41.       Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl nemokumo administratoriaus pareiškimo dėl atsisakymo nuo ieškinio ir (ar) taikos sutarties sudarymo

42.       Nemokumo administratorius pateikė pareiškimą dėl atsisakymo nuo ieškinio bei pranešimą, kuriame nurodė, kad nemokumo administratorius, siekdamas gauti kreditorių pritarimą dėl taikos sutarties patvirtinimo ir prašymo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu atsisakymo, 2023  m. lapkričio 17 d. organizuoja kreditorių susirinkimą, kuriame bus sprendžiamas klausimas dėl kreditorių sutikimo atsisakyti pareikšto reikalavimo dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir taikos sutarties sudarymo. Nurodė, kad 2023 m. lapkričio 8 d. duomenimis 87,93 proc. kreditorių pritaria taikos sutarties sudarymui ir reikalavimų atsisakymui.

43.       Nagrinėjamu atveju panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį ir grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, nemokumo administratorės pateiktas pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo nespręstinas. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios nutarties priėmimas savaime neužkerta kelio tenkinti pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo ir (ar) taikos sutarties sudarymo, jeigu toks pareiškimas neprieštarauja viešajam interesui, imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nepažeidžia kreditorių interesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1922-381/2017).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44.       Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį apelianto atskirasis skundas vertinamas kaip iš esmės patenkintas, todėl jam grąžinamas už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinis teismas

nutaria:

Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 3 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti apeliantui G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 55 Eur (penkiasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą už atskirąjį skundą (2023 m. spalio 10 d. Mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini)).

Teisėjas                                                                        Žilvinas Terebeiza