LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „VITI“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai ir uždarajai akcinei bendrovei „VILNIAUS VANDENYS“ dėl viešojo pirkimo sutarties pripažinimo tinkamai įvykdyta; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, 650-oji individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija „Tarandė“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Team Urbanistai“.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „VITI“ prašo pripažinti, kad jis tinkamai įvykdė 2007 m. birželio 8 d. su atsakovais Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra (toliau – APVA) ir UAB „VILNIAUS VANDENYS“ sudarytą viešojo pirkimo sutartį „Vandentiekio ir nuotekynės tinklai bei įrenginiai Tarandėje, Vilniaus mieste“. Ieškovo teigimu, po sutarties įvykdymo atsakovai reiškia pretenzijas dėl neatstatytų gatvių dangų visu gatvės pločiu, tačiau tokių įsipareigojimu ieškovas sutartimi neprisiėmė, tai negali būti laikoma sutartų darbų defektais. Be to, priimant darbus, gatvių dangų neatstatymas visu gatvės pločiu nebuvo nurodytas kaip trūkumas, todėl atsakovai nebegali juo remtis.

Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti AB DNB bankui išmokėti atsakovui APVA garantinę išmoką. Nurodė, kad, nepaisant vykstančio teisminio ginčo ir paskirtos ekspertizės, APVA laikosi pozicijos, jog sutartis nėra tinkamai įvykdyta, ir yra kreipęsis į banką dėl 1 293 358,90 Lt garantinės išmokos; bankas pareiškė, jog šią sumą išmokės. Tenkinus ieškinį, ieškovas, siekdamas atgauti išmokėtą garantijos sumą, susidurtų su papildomomis išlaidomis

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 8 d. nutartimi pritaikė ieškovo prašytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nurodė, kad, taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o reali grėsmė, jog galbūt ieškovui palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Nesustabdžius garantinės išmokos išmokėjimo procedūros, išmoka gali būti nepagrįstai išmokėta atsakovui, o laikinosios apsaugos priemonės negalės užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas APVA prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti.

Apeliantas pažymi, kad tai jau ne pirmas analogiškas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurio anksčiau teismai netenkindavo. Ieškovas neįrodė priemonių taikymo pagrindo, jų taikymas pažeidžia viešąjį interesą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja ir garantijos esmei.

Ieškovas AB „VITI“ prašo atmesti atskirąjį skundą.

Ieškovo teigimu, teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Jos yra susijusios su pareikštu reikalavimu, nepažeidžia nei ekonomiškumo, nei proporcingumo principo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje pareiškiamas antrą kartą. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi buvo jį tenkinęs, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis buvo panaikinta, o ieškovo prašymas – atmestas. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą grindė žemiau pateikiamais argumentais.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės varžo asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, teises, todėl tiek sprendžiant dėl šių priemonių ėmimosi būtinumo, tiek parenkant konkrečius suvaržymus turi būti siekiama užtikrinti protingą priešingų šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Atitinkamai teismo sprendimas imtis ar ne laikinųjų apsaugos priemonių turi būti pagrįstas ir tinkamai motyvuotas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtinumą imtis laikinųjų apsaugos priemonių grindė tuo, kad, išmokėjus garantijos sumą ir vėliau tenkinus ieškinį, būtų sunku grąžinti šalis į pradinę padėtį, ieškovas galbūt patirtų žalą. Tačiau šios išvados yra visiškai neargumentuotos. Žalos atsiradimo faktas ir galimas jos dydis nebuvo pagrįsti ir ieškovo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Tenkinus ieškinį, ieškovas galėtų reikalauti banko išmokėtos ir pastarojo vėliau iš ieškovo išieškotos garantinės išmokos atlyginimo iš atsakovo APVA. Šis atsakovas yra biudžetinė įstaiga, finansuojama valstybės lėšomis, todėl aptariamos sumos susigrąžinimas būtų objektyviai įmanomas. Duomenų, kad toks procesas reikalautų neprotingai didelių ieškovo išteklių ir pastangų, nėra.

Kilęs pagrindinis ginčas yra susijęs su viešojo pirkimo sutarties vykdymu. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovų gauta garantinė išmoka būtų naudojama atstatant Tarandėje išardytas gatvių dangas. Tai neabejotinai susiję su viešuoju interesu, todėl būtent jam turėtų būti suteiktas prioritetas.

Priimant skundžiamą nutartį, apeliacinės instancijos teismo svarbiomis laikytos aplinkybės nėra pasikeitusios, o pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių naujų argumentų, kurie galėtų pagrįsti skirtingo procesinio sprendimo priėmimą iš esmės analogiškoje situacijoje. Remiantis tuo, skundžiama nutartis naikintina aukščiau išdėstytais motyvais ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo akcinės bendrovės „VITI“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.